BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Renginiuose ir lėktuvuose (ir kitur) yra labai geras dalykas - tai kėdės, sėdynės su porankiais arba dar tie priedai vadinami ranktūriai. Tai gali būti vieta, kur patogiai pasidedame alkūnes, atsiremiame. Bet tuo pačiu tai yra atskyrimas vienas nuo kito, tai yra toji riba, kuri padalina zonas, sudaro bent kažkokį barjerą, kur tavo yra tavo. Tavo vieta, kuri apsiriboja porankiu, toji zona, kuri aiškiai apibrėžta.

Pakalbėkime apie alkūnių karus :D

Esu labai nepakanti tuomet, kai mane kas nors liečia. Negaliu to pakęsti nei fiziškai, nei emociškai. Gyvenime yra momentų, kai tai malonu, priimtina, kai gera, kai tai liečia šeimos nariai, mylimi žmonės, grožio procedūrų darytojai ir pan.. Bet jei trinasi, liečia, stumia, braunasi, pastumia svetimi, man labai blogai. Dar nuo jaunystės laikų negalėjau pakęsti to intymumo viešajame transporte, net tuomet, kai su pinigais būdavo itin striuka, leisdavau sau tokią prabangą - mikriuką, kad bent kažkiek atsiriboti nuo tų grūstynių, stumdymo ir kojų mindymo. O jau kai sėdau į automobilį ir tapau nepriklausoma nuo to diskomforto, tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena per tą prizmę. Jei kur gatvėje kliudo, parduotuvėse, intensyviose vietose, kur daug žmonių, man tikrai labai nepatinka. Visokios mugės yra tikras išbandymas ir susitaikau su tuo laikinu nepatogumu vardan kitų dalykų, bet niekada nesiveržiu į tą stumdymą ir grūdimosi procesą.

Kai perku vietą į renginį, kur konkreti salė su savo vietomis, kai perku vietą lėktuve, tai tikrai džiaugiuosi, kai yra ar kad apskritai yra porankiai, ne visur jie būna. Nes jie sutekia bent kažkokį atsiribojimą nuo galimo kontakto. Tad įsivaizduokite tą jausmą, kai šalia esantis žmogus ne tik kad pasideda alkūnę ant porankio, bet dar ir remiasi ja į mane, baksnoja, duria, trinasi, judinasi toje kėdėje. Tiesiog okupuoja tą porankį, lyg jis būtų jo vienintelio. Ir dar gi kaip pasitaiko, tipo, kas pirmesnis, tas gudresnis, kas pirmas užsiėmė porankį, tas ir yra jo šeimininkas :D

Man šimtas metų tas porankis. Galiu sėkmingai būti ir be jo. Sėdėti, džiaugtis, kad jis yra, bet nesiremti, jei ten šalia sėdi kitas žmogus. Ir kaip pasitaiko, kartais, kai tenka pajusti tą trynimo ir badymo alkūne jausmą, o juk yra žmonių, kurie ramiai vietoje nenusėdi, jie visą laiką malasi toje kėdėje, bet ya tokių, kurie nesimala, tiesiog rymo atsirėmę į… mane :D Žinote ką darau? O gi paprašau, kad manęs neliestų, kad ar galėtų manęs neliesti, prašau, tikrai labai kultūringai ir ramiai, be lašo pykčio ar kokiu nors nesaikingu tonu. Labai ramiai, aiškiai, suprantamai. Visada patraukia. Paskutinį kartą, kai tai atsitiko, kai prašiau labai aktyvaus alkūnės ir besimuistančio kūno savininko, čia toje LNOBT operoje apie Nepriklausomybės aktą šimtmečio proga, tas vyras, lyg ir normalus iš pirmo žvilgsnio, jis iš manęs pradėjo juoktis, šaipytis, kitiems savo kompanjonams dalintis, kad tik pamanyk. Jis niekaip negalėjo suprasti to prašymo ir kad man nemalonu, kai jis badosi su alkūne į mane. Pradžioje net nepatraukė tos alkūnės, va kaip, toliau mane lietė. Bet po to nusiramino, įvertino situaciją ir ne tik kad patraukė, bet po pertraukos persėdo į kitą vietą, kur galėjo ramstytis į savą žmogų.

Suprantu, kad kitiems dzin dzilin šitie kontaktai, kai kiti liečiasi, kai brukasi, kai krauna alkūnes ar pan.. Tai šis įrašas skirtas tiems, kurie niekada nesusimąstė apie tai, o ką jaučia kiti. Ir dar tiems, kurie tokie kaip aš, kuriems tenka kažkuria prasme kovoti už savo erdvę, kad ir kokia nedidukė ji būtų, net jei ji tik ten, kur tik tos sėdynės dalis.

Patiko (2)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą