BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pinigai

Apie burtus, magijas ir prietarus, tai kas susiję su pinigais. Čia net ne tai, o tiesiog požiūris į pinigus. Mes ne dieviname pinigus ar meldžiamės jiems, o draugaujame su jais, nes jei gražiuoju sutarsi, tai anie patys pareis :D Ištiesų tai daug dirbame ir ko čia dyvintis, protingai uždirbti pinigai dar niekam nesutrukdė, žinoma, dar ir sąžiningai, bet apie aferistus ir maklių veikėjus dabar nesiplėsiu, vis tiek prieina anie liepto galą. Kodėl liaudyje sakoma, kad va, prie to žmogaus pinigai limpa, kaip ten su tuo lipnumu, tai velnias žino, bet gi kam tuos pinigus nuvertinti iki išvietės lygio.

T.y. visokie tokie dalykai, kaip pinigų nuvertinimas, kai juos paverčia užrašų knygelėmis, tualetinio popieriaus rulonais, šokolado plytom ir pan. man kelia tokias labiau negatyvias asociacijas. Nes taip, gal kažkam tai “kažkokie” popieriukai ar net popiergaliai, tačiau tai yra pinigai, jų vertės yra skirtingai matuojamos. Už pinigus galima nusipirkti daug ką ir finansiškai padėti daug kam galima taip pat. Kaip elgsies su pinigais, taip jie ir bus, tavo gyvenime. Jei banknotai bus sutrinti, suglamžyti, kažkokie iš viso nesuprasi kas tose kišenėse, ar pinigai, ar šiukšlės, tai tokia jų ir prasmė.

Kaip turtingieji nešiojasi banknotus kišenėse? Jie nekiša jų ten bet kaip, o susega tvarkingai su specialiu daiktu. Ir nominalai tvarkingai sudėti nuo mažiausio iki didžiausio “skaičiaus”. Jei nesusegti, tai vis tiek tvarkingai sudėti, ten tikrai nesupainios su šiukšlėmis. O apskritai tokia pati tvarka piniginėse. Čia ir dalis prietarų, ir šiaip patogu, ir yra tame racijos, kam patinka gryni pinigai. Grynieji sudedami nuo mažiausio iki didžiausio nominalo, visi jie žiūri “veidais” į savininką, o jei veido nėra, tai pagrindine puse, ir ne aukštyn kojomis. Jokių ten supainiojimų, apverstų, kai reikia knistis, ypač jei tų banknotų daug. Pirmiausia išleidžiami į “apyvartą” nekondiciniai, kuriuos kažkas davė, tai seni, sutrinti, suglamžyti, įplyšę ir pan. banknotai, kad piniginėje liktų tik naujausi, gražiausi :D Dar prietarai byloja, kad moterims nevalia dėti rankinę ant žemės, nes “pabėgs” pinigai, iš tiesų tai gal jie ir nepabėgs, tačiau negražu ten ją padėti, rankinėms yra ir geresnių vietų, na ir ne vidury stalo, kaip mėgsta tai daryti Instagramo deivės. Kokių dar žinote prietarų ar išminties, kas tarkim veikia ir patikrinta laiko :D Gal kam pravers.

Rodyk draugams

Spektaklis, kuris labai patiko. “Žalia pievelė” - būtent tai - iš gyvenimo, realaus, kai dalinasi žmonės, kurie gyvena Visagine ir arba dirba, arba vienaip ar kitaip susiję su atomine elektrine. Pasidalino visa atominės statybos istorija, kaip vyko procesas, kas atvyko ją statyti iš buvusios Tarybų sąjungos, kokioje stadijoje buvo būsimasis Visagino miestas, kaip dirbo, kokios darbo sąlygos, koks dabartinės atominės elektrinės darbas - uždarymo procesas, kuris ne vienadienis, kaip spektaklyje minėjo, kad čia ne verdantį puodą išjungti ir uždengti dangčiu.

Spektaklio formatas priminė buvusį teatrų festivalio “Sirenos” svečią “Švarus miestas”, kurį teko regėti, tai istorija apie emigrantų gyvenimą bei darbą Graikijoje, ten taip pat vaidino ne aktorės, o tiesiog būtent tos emigrantės iš įvairiausių pasaulio šalių.

Tai nepaprastai įdomus formatas, mums vis dar neįprastas, ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos menininkai sugalvojo taip papasakoti apie Ignalinos atominę elektrinę, jos žmones, apie visaginiečius. Labai patiko dekoracijos, apšvietimo sprendimai. Esu sužavėta, labai užkabino, labai patiko, todėl nepraleiskite progos ir įvertinkite. Aš manau, kad šis pažintinis spektaklis atskleis nemažai negirdėtų ir nežinomų faktų, pakeis tam tikras nuostatas ar sugriaus įsisenėjusius stereotipus, bus progų susimąstyti, išgyventi jautrius momentus. Čia labai paprastai, bet visai neprastai.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

Jau tiek kartų skaitėte visokius pastebėjimus apie dizainerės Kristinos Grybaitės darbus, kad šį kartą noriu atrasti šiame, ir vėl, žinoma, pompastiniame interjere tai, kas man patiko. T.y. šį kartą nekritikuosiu, o pagirsiu.

Kadangi niekada nesupratau tos mados tapetuoti vieną miegamojo sieną, man visad tas sprendimas atrodė nykiai, na toks vargo vakarienės variantas, kai nupirktas vienas rulonas ir tik tiek užteko. Bet juk tai netiesa, ne visada toks tapetavimas buvo pasirinktas vien taupymo sumetimais, rinkosi, nes “visi taip daro”. O be reikalo. Pvz. mes taip nedarėme, visur kur buvo numatyti tapetai, ten ir tapetavome visas sienas. Tiesa, dabar kad nesumeluočiau, tai yra viena tokia siena, bet čia pirtyje dizaino elementas ir ne dėl taupymo, o dėl grožio ir dėl to, kad visas sienas tapetuoti būtų buvę be ryšio. Na tai čia mini reabilitacija, bet sakyčiau išimtis, o ne tendencijos aukos. Todėl visi tie, kurie šiais laikais tapetuoja visas kambario sienas yra mano subjektyvia nuomone labai pagirtini. Giriu šeimininkus, kurie patys išsirinko tuos tapetus, ištapetavo visas sienas ir tapetai išties įdomūs, tokių pas mus nelabai ir rasi. Tapetų grožis/negrožis čia jau skonio reikalas, bet tai, kad jie spalviškai įdomūs, tai man patiko. Galbūt miegamajame per intensyvūs, bet gi žadėjau girti.

Dar patiko, kad yra sienų spalvos, kad skirtingi atspalviai, kad nepabijota sodresnių tonų, o ne lengvų atodūsių. Drąsu ir gerai. Ypač patiko prieškambario ar koridoriaus sodri alyvuogių, klasiška spalva. Ir dar tas tapymas sakyčiau visai kokybiškas, lai yra to kičo, bet kokybiškas kičas. Ir dėl to, kad sužaista su dviem sienom, sutikite, vis dėlto originalu ir gera mintis.

Patiko virtuvėje viryklės ir garų ištraukėjo vieta, kad ten paslėpta. Net jei kunkuliuos puodai ar užsiliks kokia neaiški keptuvė, tai niekas to nematys, o svetainėje ir valgomąjame bus visuomet tvarkingas vaizdas. Stalviršis taip pat praktiškas.

Patiko miegamojo spintos sprendimas nišoje, kad padarytas projektas tai vietai ir atitinkama praktinė forma. Toks pats sprendimas, tik mažesnis įrengtas ir koridoriuje - svetainės dalyje.

Labiausiai patiko ir buvo netikėta, kad šeimininkai nepabijojo svetainėje top vietoje pasikabinti išties ekstravagantiškų paveikslų, kurių autorius Aurimas Eidukaitis. Man labai patinka jo specifiniai darbai, ne visi, bet yra tokių, kur visai mano. Ateity manau kokį tikrai imsiu.

Rodyk draugams

Kaip paspartinau auto ir manęs išlaisvinimą. Praktinis patarimas :D

Mano automobilį užstatė tik dėl to, kad kito auto vairuotojas priekinę lempą išsirinkęs remontuotų, išvažiuoti 0 šansų. Kai paklausiau to jauno sportiško vaikino kiek anas užtruks, tai atsakė, kad 5 min., bet iš detalių išrinkimo vaizdo ir tai kaip lėtai jis ten darbavosi savavališkai nusprendžiau, kad min. 15. Paprašiau išleisti, nes mano laikas buvo ant ribos vėlavimo (dabar jau suspėjau, tai turiu laiko pasidalinimui). Atsisakė. Detalizavimas: ar čia laikas tos 5 min., nieko neatsitiks, norėjau ir užstačiau, nenumirsi ir pan stiliuje. Paaiškinau, kad nesiruošiu gyventi pagal jo planus, jis užstatė, o ne aš jį, vėluoju, o jei aš taip užstatyčiau, o jis vėluotų. Ne ir viskas.

Tai tiesiog atsistojau ten arti jo, bet saugiu atstumu ir žiūriu į jį. Tyliu. Liaudiškai sakant stoviu ant dūšios. Ir jis tiek nervinosi dėl to, kad aš ten stoviu, kad pradėjo rėkti: ko čia stovi, eik į savo mašiną. Ir tokiu tonu varė mane lauk. Na bet kur tu mane nuvarysi, man gi šakės kaip reikia išvažiuoti. :D Sakiau, ramiai taip, kad jis nereguliuos ir nenurodinės kur man eiti. Toliau stoviu kaip Melnikaitė. O dar kai vyras rėkia, tai aš tikrai ne ta, ant kurios parėkaus ir pabrukus uodegą eisiu toliau. Manęs šitie fokusai visai neveikia. Rezultatas nuspėjamas - jis mane išleido. Visa istorija, kurią čia ilgokai telefonu maigau, užtruko gal iki 1 minutės.

Rodyk draugams

“Vilniečiai naujakuriai pakliuvo į spąstus: panaši ateitis laukia ir kitų. Perkūnkiemyje abiejose gatvės pusėse laisvos vietos automobiliui pasistatyti nerasi nei dieną, nei naktį.”

Čia iš tos serijos, kai tokie veikėjai neretai parašo geriau, originaliau ir įdomiau už save pervertinančius juodojo humoro guru. Perkūnkiemyje amžina situacija, ji tokia absurdiška, kad suprantu ir tuos, kurie nenori nuomotis parkavimo vietas, bet ir tuos, kurie nesupranta, kaip galima taip gyventi kasdien ieškant kur įkišti automobilį ir žirglioti per purvynus, juk ne karvę kainuoja. O bet tačiau, jei šeimoje du automobiliai, kas dažnai pasitaiko? Jau ta dviguba suma kitaip pasijaučia, šito komentatoriai neįvertina.. Aš pvz. vis tiek kažkaip bandyčiau suktis iš padėties, tarčiausi su aikštelių nuomotojais dėl dar geresnių nuomos kainų, kad padarytų dar geresnes nuolaidas, nes netikiu, kad jie tokie nesukalbami. Koks jiems biznis, jei tiek tuščių vietų? Joks. O kiekviena, lai ir su nuolaida, kapeika, jau pliusas į kišenę, kas iš to nepliuso. Tad tarčiausi.

“Dalbajobu rajonas,pacius tupiausius sukele i desne puse ant siukslino ir 15 aukstu namai taip suploti,kad net nusizudit negalesit nes issoke is balkono nukrisit i namo priesais balkona dviem aukstais zemiau o apie kai kuriu ten namu gipskartonines issores sienos net nekalbu.O kita puse kuria cia apraso kapojasi kur pastatyt masina ir hemoras nubudus ar masinos neaplamde o po darbo hemoras kur ta triperi priparkuot,kad nereiketu 0,5km pizdint iki padiezdo.Visi tam gale susiploje kaip nigeriu kvartale ir visos pramogos vaiksciot po prekybcentrius kuriu ten pripista ant kiekvieno kampo ir pirkinet visokius sudeliakus reike nereike.Nezinau kaip dabar,bet anksciau kaimieciai balkonuose kepdavo saslikus ir dumai is 8 auksto eidavo kaltunais per visu aplinkiniu namus.Sienu izoliacija irgi ahujiena cia tie baltai su raudonais driziais prie pezo ar reno blet serviso,geriu arbata plet sveciuose ir girdziu saukstelis nukrito pradejau sau tarp koju ieskot o draugas sako,kad cia netau nukrito saukstelis o kaiminui.Tie pirdunkiemiai tai pize lele kazkoks ofisinio planktono inkubatorius.Labai gerai pirdunkiemije jeigu turi gerus ziuronus made in CCCP 7×50 tai gali ziuret nemokamai sex ir erotika nes zmonems pistis reike o langus uzdenginet kas kart pamirsta.Dar pliusas jeigu likot be darbo galit xalevai maitintis viena diena prekibcentri nupisat baronka ar sauja riesutuku araxisu kitam dziovintu abrikosu ir smikersa ar marsa,tik neikit pro kasa vistiek viena karta sufasuos o geriau susvamskit vietoje o tuscia kailiuka nuo produkto pakiskit po stelazu typo bata uzsirisat irkai kramot neziurekit i kamera o ciaumokit nuleide akis typo einu nuliudes ar kazkaip.Pirdunkiemis ir liks pirdunkiemis tik vieni tamsoje svites kurie gyvena namuose ant siukslino o kitiems reikes nesiot svitince apiranke,kad kaimynas nenupistu su opel skoda.”

Rodyk draugams

Labai norėjau pamatyti, tad skubu pasidalinti įspūdžiais, kol šviežia. Spektaklis “Žalgirės” paliko gerą įspūdį, nes apskritai esu V. Bareikio stiliaus gerbėja. Nors esu mačiusi nedaug jo darbų, bet visi jie turi to gerojo prieskonio - tai kokybiškas ir gyvas muzikinis “takelis”, kuris suteikia tos kokybės svorio.

Spektaklis spalvingas, lyg toji vaivorykštė, jis drąsus savo scenarijumi, herojėmis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su seksualinių mažumų bendruomene. Kiekviena “žalgirė” yra begal skirtinga, iš skirtingų socialinių sluoksnių, šiek tiek hiperbolizuojant kaip ryškesnius personažus, tačiau toji vienijanti lesbietiška linija jas apnuogina, parodo jų jausmus, konkurenciją, meilę, įžūlumą. Viskas kaip ir tradicinėse porose. Vyrai čia tik “dėl kvapo”, bet jie ne mažiau įdomūs, žinoma, nevengiant tam tikrų stereotipų taip pat. Man patiko tai, kad buvo nemažai gerojo feminizmo minčių, lai su humoro prieskoniu, bet aš manau, kad čia geras kodas.

Spektaklyje nemažai nenormatyvinės leksikos, nuolatinis balansavimas ant tokio gan sakyčiau paprasto ir liaudiško humoro, nes vis dėlto mūsuose ganėtinai sudėtinga situacija su aukštos kokybės humoru, reikia tai pripažinti ir nėra ko gėdytis taip pat. Nepaisant to, šitas paprastas humoras visai neblogai išjudino salę, o kur dar krepšinio - antrosios religijos gerbėjų emocijos, nuotaikos, buvo tų momentų, kurie priminė krepšinio varžybų realijas, dėl ko suartino ir sušildė, ir vyriškąją auditorijos dalį taip pat.

Aš manau, kad didžiausias šio spektaklio laimėjimas tas, kad būtent šis spektaklis, tokio turinio, pripažinkime, specifinio, pastatytas būtent Kaune. Lai čia stereotipų galia, bet ne sykį būtent ten pasižymėta netolerancija, specifiniu priešišku nusiteikimu ir agresija prieš seksualines mažumas, kitokius, o ir įvairių subkultūrų atstovai ten jautėsi ne taip laisvai, kaip kad sostinėje. Tad “Žalgirės” per paprastą humorą, per spalvingą leksiką, per ironiją, jos atneš tą nuotaiką, kad gal reikia sumažinti decibelus. Tai tas spektaklis, kuris šiek tiek pašlifuos tuos aštrius kampus, kurie galbūt vis dar likę. Spektaklis nėra tai, kas įneštų negatyvo, kažkokias tamsias mintis ar pan., kaip tik, tie rožiniai pūkuoti krepšininkių kostiumėliai sušildys ir nors šiek tiek patirpins net tvirčiausią Aliaskos ledą.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams