BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Labai norėjau pamatyti, tad skubu pasidalinti įspūdžiais, kol šviežia. Spektaklis “Žalgirės” paliko gerą įspūdį, nes apskritai esu V. Bareikio stiliaus gerbėja. Nors esu mačiusi nedaug jo darbų, bet visi jie turi to gerojo prieskonio - tai kokybiškas ir gyvas muzikinis “takelis”, kuris suteikia tos kokybės svorio.

Spektaklis spalvingas, lyg toji vaivorykštė, jis drąsus savo scenarijumi, herojėmis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su seksualinių mažumų bendruomene. Kiekviena “žalgirė” yra begal skirtinga, iš skirtingų socialinių sluoksnių, šiek tiek hiperbolizuojant kaip ryškesnius personažus, tačiau toji vienijanti lesbietiška linija jas apnuogina, parodo jų jausmus, konkurenciją, meilę, įžūlumą. Viskas kaip ir tradicinėse porose. Vyrai čia tik “dėl kvapo”, bet jie ne mažiau įdomūs, žinoma, nevengiant tam tikrų stereotipų taip pat. Man patiko tai, kad buvo nemažai gerojo feminizmo minčių, lai su humoro prieskoniu, bet aš manau, kad čia geras kodas.

Spektaklyje nemažai nenormatyvinės leksikos, nuolatinis balansavimas ant tokio gan sakyčiau paprasto ir liaudiško humoro, nes vis dėlto mūsuose ganėtinai sudėtinga situacija su aukštos kokybės humoru, reikia tai pripažinti ir nėra ko gėdytis taip pat. Nepaisant to, šitas paprastas humoras visai neblogai išjudino salę, o kur dar krepšinio - antrosios religijos gerbėjų emocijos, nuotaikos, buvo tų momentų, kurie priminė krepšinio varžybų realijas, dėl ko suartino ir sušildė, ir vyriškąją auditorijos dalį taip pat.

Aš manau, kad didžiausias šio spektaklio laimėjimas tas, kad būtent šis spektaklis, tokio turinio, pripažinkime, specifinio, pastatytas būtent Kaune. Lai čia stereotipų galia, bet ne sykį būtent ten pasižymėta netolerancija, specifiniu priešišku nusiteikimu ir agresija prieš seksualines mažumas, kitokius, o ir įvairių subkultūrų atstovai ten jautėsi ne taip laisvai, kaip kad sostinėje. Tad “Žalgirės” per paprastą humorą, per spalvingą leksiką, per ironiją, jos atneš tą nuotaiką, kad gal reikia sumažinti decibelus. Tai tas spektaklis, kuris šiek tiek pašlifuos tuos aštrius kampus, kurie galbūt vis dar likę. Spektaklis nėra tai, kas įneštų negatyvo, kažkokias tamsias mintis ar pan., kaip tik, tie rožiniai pūkuoti krepšininkių kostiumėliai sušildys ir nors šiek tiek patirpins net tvirčiausią Aliaskos ledą.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

“Riba gali būti nubrėžta labai mandagiai, pagarbiai, atsižvelgiant, kokio amžiaus vaikas – jeigu dviejų metukų, pasakant: „Šaunuolis, pavalgei, iškelsiu tave iš kėdutės“, jei vaikui penkeri metai, galima paaiškinti: „Žinai, prie stalo žmonės nežaidžia, stalas yra valgymo vieta“, jeigu trylika, jis gali gauti socialinį atsaką: „Tau jau trylika, turi išmokti elgtis prie stalo“, o gal ir: „Kai elgiesi netinkamai, nenoriu kartu sėdėti“.”

Trylikos paauglys ir vis dar neišmoko elgtis prie stalo? Kaip?? Iš kokių čia džiunglių ištrūkęs. Skaitau ir suprantu, kad gali, kažkokiu stebuklingu būdu neišmokti per tiek metų, bet čia kažkoks arba išskirtinis reiškinys, arba vaikas be socialinių ir gyvenimo “eianamųjų” įgūdžių, arba apskritai augęs be dėmesio, be auklėjimo ir prie stalo nesėdėjęs, kuriam neteko valgyti ne namie, svečiuose, kavinėje ar restorane. Ar moka naudotis įrankiais? Yra vaikų, kurių tėvai nekreipia dėmesio, kaip jie valgo, nekreipia dėmesio į tvarką, po kiekvieno pavalgymo stalas ir po stalu lyg kiaulidė, ten reikia nuolatinės budinčios valytojos. Bet tai požiūrio reikalas. Nuo mažens yra įgūdžių formavimas, kaip elgtis prie stalo, kad yra toks daiktas kaip servetėlė, kad negerai čepsėti, negražu čiaumoti atvira burna, kur matosi visas procesas, ir pan. dalykai, bet viso to pradžia yra ankstyvoje vaikystėje, kantriai ir atkakliai, ne ignoruojant, o primenant, jei užsimiršta. Taip išugdoma ir tuomet nekyla tokių pastabų ar “socialinių atsakų” trylikamečiams :O Nes trylikos metų paaugliai pakankamai savarankiški, patys visur eina, patys kažkur elgiasi prie stalo, kai nemato tėvų budri akis, bet lai jie nepatirs gėdos, jei kas nors panorės sukritikuoti, pašiepti, pareplikuoti, kad ei, bjauriai valgai, bjauriai elgiesi prie stalo. Gyvenime esu susidūrusi su tokiais žmonėmis, kuriems vaikystėje nebuvo skirtas dėmesys, tėvai nekreipė dėmesio į valgymo kultūrą, elgesio kultūrą. Ir, kaip taisyklė, nes taip yra, tie žmonės vieniši, jie neranda poros arba net jei rado, anie neužsilaiko. Nes nieko nėra nemaloniau kasdien matyti suaugusį, kuris nemoka valgyti, čiaumoja atvira burna, su tokiu turiniu, o dar kai drimba viskas pro šalį, veidas išmozotas ir tai nėra problema. Na nežinau, čia reikia būti tokių šaltų nervų ir taip šaltai nekreipti dėmesio į tai. Na tai tik tėvai, tų suaugusiųjų, ir belieka prie to bendro stalo.

Rodyk draugams