Subjektyvūs pastebėjimai

Lietuviams nėra gero oro, na pripažinkim. Verkia, kai amžiais lyja, kai nėra saulės, bet ir ne ką mažiau verkia, kai šviečia saulė kožną dieną ir ateina į Lietuvą vasariški karščiai. Dažnam tai tampa kone “nepakeliama” kančia :))) Nors ginčykitės iki sušutimo, bet Lietuva saule nelepina. Vėlyvo rudens - žiemos - pavasario periodu saulės šypsnis lyg šventė ar festivalis, tai būna retos ir džiugios akimirkos. Kitu laikotarpiu nuolat užgulę debesys, kažkoks nesąmoningas besaulėtas oras, nesibaigiančios depresijos ir liūdesys.

Juokinga klausytis lietuvių turistų verkšlenimus bei alpimus apie tai, kokie tragiškai nepakeliami karščiai svetur, kur įprasta vasaros temperatūra +30 ir daugiau, o kažkur įprasta +40, dienos metu. Nors patys žino, kad jie perka ne tik kelionės malonumus, bet ir gerą orą, saulę, šiltą jūros vandenį ir nelietų nelietų nelietų. :)) Į kainą tai įskaičiuota. Visa tai tufta, galiu jus užtikrinti. Kodėl? Nes ir durniui aišku, kad važiuodamas į svečias šalis tu, žmogau, privalai prisitaikyti prie čionykšio klimato. Ir ne kitaip. Juk važiuodamas į šalčiais garsėjančias “respublikas” vežiesi kailinius ar užtikrintai patikrintą avalynę ;) Taip ir čia, važiuoji į gerą orą su visais priklausančiais ypatumais.

Kokią klaidą daro lietuviai? Bando gyventi lietuviškai, taip kaip įpratę lietaus šalyje. Na kur logika, taip negalima. Po to skundžiasi. Pirma ir pagrindinė taisyklė - žiūrėkite į vietinius ir nepadarysite klaidos. Kodėl ten įprastos siestos ir fiestos per pietus, kuomet niekas nedirba ir visi ilsisi? Nes pietiečiai gyvena teisingą gyvenimą, kurį diktuoja jų klimato sąlygos. Anksti keliasi, ryte nudirba svarbiausius darbus, per pietus ilsisi, miega, kaifuoja, vakare vėl įsijungia į darbo ritmą. Ten niekas nesistebi, jei vidurnaktį laistomi daržai, gėlės ar vyrauja įprastas aktyvus gyvenimas.

Pliažinis gyvenimas vyksta tokiu pačiu režimu. Nuo ryto iki pietų, dažniausiai iki 11.30 pliažinasi, po to eina pietauti - miegoti - t.t., nuo 17.00 iki vakaro vėl pliažinasi. Išimtis: ribotą atostogų dienų skaičių turintys turistai ir užkietėję saulės gerbėjai.

Kai man kažkas pradeda pasakoti, kaip karšta, kaip neįmanoma, kaip paramparam, aš vis rekomenduoju prisiminti lietuviškas vasaras. Nors trumpam. Efektas garantuotas :)) Aš pati kai prisimenu ankstesnių kone dvidešimt penkerių ar daugiau metų nulytus mėnesius trunkančias atostogas lietuviškame pajūryje, saulės paieškas, vėjais išleistus pinigus skandinant nuobodulį, nesvietiškai šaltą Baltijos jūrą ir pavojingus bangavimus (tikriausiai visi skaitote naujienas apie skenduolius), tai kaskart atsiprašau atsiprašau nuoširdžiai atsiprašau Adrijos jūros ir jos teikiamus malonumus. Už ne tas mintis. Čia nėra žudančių bangų ir srovių, nėra ledinio šalčio, nėra skenduolių. Jų yra, bet tai itin retas, kone išskirtinis atvejis. Baltijos jūros nenaudai.

Rodyk draugams

Arba Plitvička Jezera.

Šviežiausi įspūdžiai iš Plitvicos ežerų… Žmonės sako, kad jei būdamas Kroatijoje neaplankai į Unesco įtrauktų Plitvicos ežerų, tai tas pats, lyg būdamas Egipte neaplankei piramidžių ar Paryžiuje Eifelio bokšto. Miškų ir ežerų yra daug, kaip ir krioklių, bet negali nesutikti, kad tokių kaip Plitvica niekur nėra. Ir tai faktas. Kroatijai šis ežerynas yra tikra aukso kasykla, nes kasdien atneša į kasą (sėdite?) 100 000 eurų. Taip taip. ;) Neveltui vykstant nuožmiam karui su Serbija, pastaroji norėjo Plitvicą tiesiog subombarduoti. Laimei ir jų širdys sudrebėjo, rankos nepkilo, bombų nenukreipė.

Kaip nuvykti? Nei Google, nei kt. žemėlapiai neduoda tokio gero maršruto, kaip automobilinis GPS žemėlapis. Išbandžiau asmeniškai. Taigi, jei jūs esate Kroatijos šiaurinėje dalyje (kaip aš), geriausia rinktis A6/E65 trasą (cesta) link Zagrebo. Rinkitės mokamą kelią, sutaupysite ir laiko, ir nervų ;) Nuo Rijekos iki Karlovač kainuos 44 kunos lengvajam automobiliui be priekabos (arba motociklui) į vieną pusę. Tad jūsų tikslas pasiekti Karlovač (miestas, kuris verda neblogą “Karlovačko” alų, lengva prisiminti :))). Važiuojant miestu pasirodys užrašai “Plitvička jezera” arba/ir kelias į Split. Apie 80 km vingiuotas kelias nuves tiesiai į tikslą. Kelias sudėtingas, todėl greitis max 80 - 90 km/val. Nepaskubėsi, nes daug turistų, autobusų ir furų. Tad šiai atkarpai numatykite apie vieną valandą laiko.

Kad neužtruktumėm pietaudami pakelės užeigose, užkandome (sočiai) Karlovač Makdonalde, jis kaip tik šalia trasos. Tas labai pasiteisino, nes po penkias valandas trukusios ekskursijos, sočiai pavakarieniavome grįžtant. Pakelėse gausu užeigų, kur ant iešmo grilyje kepama aviena - janetina. Nepigus malonumas, bet labai labai skanu, rekomenduoju. Mes užsakėme 1 kg. “janetinos” su “krumpiru” (bulvėmis, keptomis su aviena), plius puslitris raudono vyno, plius mineralinis ir sultys, itogo - 320 kunos. Sotūs pietūs bus “ne į temą”, o soti vakarienė bus kaip tik ;) Nepavalgyti janetinos tikrai nuodėmė..

Kainos.. Anksčiau buvusieji sako, kad viskas pabrango kone dvigubai. Tačiau rašau dabartines kainas (važiuojant automobiliu): automobilio stovėjimas - 7 kunos/val. (apskaičiuokit maždaug min. 4 val., tad kainuos 28 k/val.), vaikams iki 7 m. ekskursijos nemokamos. Studentams ir pensininkams nuolaidos. Suaugusiems - 110 kunos. Grupėms pigiau. Vaikams iki 18 m. 50 kunų.

Maršrutai. Yra keturi skirtingi maršrutai, pats trumpiausias “E” - apie 2 valandos. Kiti 3 - 4 val. ir daugiau. Važiuojant su vaikais rekomenduoju trumpiausią. Ir šiaip rekomenduoju trumpiausią :) Nes jis pats gražiausias, viską pamatai, tikrai optimalu. Kodėl? Iš pradžių viskas och, ach, fantastika. Saldainiukai, žinoma, maršruto pabaigoje :) Tačiau kilometražas nemažas, kojas paskausta, sulig kiekvienu tolimesniu km pojūčiai tokie: ai dar vienas krioklys, tai jau mačiau, tas jau buvo, kada gi baigsis. Vienu metu svajojau apie jakuzzi vonią, kitu, kad mane nusineš laimingas parašiutas iki galutinio taško, po to prisiminiau svajonių malūnsparnį :)) Be to vargina turistų grupės, nuo kurių norisi tiesiog pabėgti. Jos išties vargina. Kai pradeda eiti, nei nufotografuosi, nei kt., tik žiūrėk, kad nuo takelio nenustumtų “avinų banda”. Trasa kintanti, tai nuolat lipi į kalną, tai leidiesi, tai dar kas nors. Nenuobodu, bet turi nežiopsoti, o tai nepastebėtas laiptelis - rąstelis išnarins koją.

 Apranga ir detalės. Rengtis patogiai, ypač svarbi itin patogi avalynė. Jokių pakulnių ir kilometrinių “kablukų” :)), nes takeliai medinių rąstelių, tarpai neprognozuojami, galite likti be kojų. Ir atstumai nemaži. Pavargsit. WC nėra, todėl “pasisiokit” iš anksto arba gaudykit momentus :)) Tiksliau WC yra tik pradinėje maršruto bazėje.
Pasiimkite atsigerti gryno vandens buteliuka. Kažkas nešėsi skėčius, bet ne visuomet lyja. Tačiau smagu su skėčiu palįsti po kriokliu - atrakcija (yra viena spec. vietikė). Ten esančiose maisto įstaigose valgyti nerekomenduoju. Maistas tragiškas - valgyklinis, kainos - “turistinės”. Kava, alus, ledai - jokio pavojaus.

Kiek kainavo ekskursinė diena. Važiavo 3 suaugę ir 2 vaikai nuosavu automobiliu: cesta - 88 kunos (pirmyn/atgal), autoparkingas - 28 kunos, įėjimas - 330 kunos, gėrimai, ledai vietoje - apie 150 kunų, maistas - apie 450 kunas, neskaičiuojant kuro išlaidų (jos individualios). Valiutos kursas apie 1 euras = 7,20 kunos, bet grubiai dalinu iš 2 lito atžvilgiu, patogiau apytiksliai skaičiuoti.

Rodyk draugams

Jau kone šešti metai matau vieną ir tą pačią tendenciją - Lietuva prarado, pametė, pateriojo, pralošė vasarą.. Na taip, Lietuva  = lietus = lietaus šalis. Bet saulės reikia, čia faktas. Aš vis dar pamenu tikrąsias vasaras, kuomet birželio 1 d. išvažiuodavau atostogauti iki griežtai rugpjūčio 31 d. Oras buvo toks kaip priklauso. Nepaisant pasitaikančių “myžančių” šienpjovių, kurie būdavo liejasi savaitėmis. Bet iš esmės, vasaros buvo šiltos, pajūrys nemirkdavo ir nebuvo pavirtęs neišdžiūnančiomis pelkėmis ir balomis.

Prieš penkerius metus tris savaites praleidau pajūryje, visą tą laiką lijo. Be prošvaisčių.. Per patį atostogų piką. Jokių nuolaidų (žinoma) niekas nesuteikė, juk tokia ta pajūrio “biznesmenų” politika: per du mėnesius nugręžti brolį lietuvį ir spausti vašką, kad po to 10 mėnesių galėtų kasytis dešinį kiaušinį ir nieko neveikti. Bet ne apie tai tema. Apie orą. Koks čia oras? Taip mane/mus merkė kelis metus iš eilės. Depresija, liūdesys, abejingumas, nusėdėti kavinių/barų/restoranų krėslai, zyziantys ir neturintys ką veikti vaikai, niūrios aplinkinių nuotaikos ir kt. “malonumai”. Padėjau tam tašką. Na nesu patriotė, kai reikia iš anksto planuotis atostogas, o jų faktiškai neturiu, apie kokias svajoju visus tuos 10 - 11 mėn. Pvz. kad sėdėsiu naktį po žvaigždėtu dangum tik su maikute ir gurkšnosiu šaltą šampaną. T.y. ne su vilnoniu megztiniu, ne su lietsargiu, ne su karšta arbata su medum. :)

Pradėjome žvalgytuves - atostogas po svečias šalis. Ir neapsirikome. Kainos tokios pačios, gal kažkas randa pigiau. Nesvarbu. Svarbiausia tai, kad nereikia burti iš pačio ryto lis-nelis. Ne. Čia šviečia saulė, oro temperatūra dieną apie 28 C, naktį apie 22C,  vandens apie 22 - 24 C. Jei lyja, tai ne “mirtinai”, tiesiog tam, kad žaluma nenusistekentų. Šiltas vasaros lietus gaivina ir numalšina gamtos troškulį, bet nepaskandina. Palijus veik už pusvalandžio gali vėl nardyti jūroje. Galima ir lietui lyjant, juk šilta.

Žmonės šypsosi, draugiški, nes saulė - tai pats geriausias pozityvo šaltinis ir antidepresantas. Gera būti, ilsėtis, atostogauti. Aš ne patriotė, kai noriu būti laiminga. Ieškoti laimės nedraudžiama. Nenuleiskite rankų, prisipūskite padangas, susikraukite kuprinę ir pajudėkite saulės link. Viskas įmanoma. Čia krizės nėra, čia saulė :)

Rodyk draugams

Turistas - tai pats geriausias objektas, kurį galima nuskriausti. Kodėl? Nes jis atsipalaidavęs. Jis visame kame paniręs į relaksinį atostogų vandenyną. Jam visur šypsosi saulė, jis gyvena visiškame pozityve. Euforija, kad viskas o.k. gali būti apgaulinga. Pirma taisyklė - neatsipalaiduokite. Jei jūs manote, kad esate saugūs, tai pamirškite tai. Jūs privalote kontroliuoti situaciją. Nes antraip būsite apvogti, apiplėšti ar dar blogiau. Jau seniai sklando posakis: jei tavęs neapvogė, vadinasi Italijoje nebuvai. Juodas jumoras.  

Turistų pamėgtose vietose knibžda kišenvagių, sukčių ir aferistų. Nusikalstamumas bujoja Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje ir pan. šalyse. Kiek teko kartų būti Lenkijoje, važiuoti tranzitu pro ją, tiek kartų patyriau, ką reiškia būti sekamai. Ir šį kartą mano automobilį sekė. Penki jauni plikai skusti “berniukai”. Kadangi turiu patirties, kaip su jais “bendrauti”, žinau, kad galiu pasigauti “uodegą” (žargonas - būti sekamai), tai kaip kokiame trileryje nuo jų atsikabinau. Padėjo greitis, loginis mąstymas ir Lenkijos keliuose sustatyti šviesoforai. Lenkijos keliai tuo ir unikalūs, kad važiuoji lyg Vilnius - Kaunas keliu, o ten kas kažkiek km įrengtos sankryžos su šviesoforais :) Tad kažkur padidini greitį, kažkur leki vosvosvos per raudoną. Taip gali atsiplėšti nuo “žulikų”. Neatsipalaiduokite, lietuviški numeriai yra masalas. Gali sekti už kelių automobilių, keistis, tai vieni, tai kiti. Būkite budrūs. Atsargumas jums padės. Juolab, kad krizė, ir jiems reikia didinti pajamas, kitų sąskaita.. Tikriausiai esate girdėję istorijas, kuomet visa šeima išmetama iš automobilių, paliekami miške, sumušami, atimami daiktai, pinigai. Taip buvo atsitikę mūsų bičiuliams. Tai ne pasakos, tai faktas.

Slovakijoje budrumas išgelbėjo nuo vagystės. Bratislavoje, prieš pat Austrijos sieną sustojome užsipilti kuro, išgerti kavos ir WC. O ten rodos civilizuotai atrodančioje didelėje stotelėje, tiesiog bazuojasi nusikalstamos grupuotės. Kol kavinomės, privažiavo apie 8 - 10 augalotų pusamžių vyrų. Keli “susidomėjo” automobiliniu televizoriumi, akivaizdžiai nukabinome, atsisėdome matomiausioje vietoje, kad matytume savo turtą. Kadangi vėl gi turiu patirties su žulikų darbo stiliumi, šį kartą aš juos sekiau, akimis. Tai išgelbėjo ukrainiečių turtą. Kol du chocholai kavinosi kavinėje, pradūrė jų mikroautobuso mersedeso ratą, prieš tai pro langus ištyrę, ką anie veža. Viskas vyko kaip kine, sekundžių reikalas. Aš juos tuoj pat perspėjau: mužiki, neraslabliaites, vašu mašinu zasekli (vert. vyrai, neatsipalaiduokite, jūsų automobilį jau susekė). Tuos lyg vėjas nupūtė. Greitai sėdo į automobilį ir nurūko. Iš paskos nusekė “berniukai”. Netrukus ir mes išvažiavome, ukrainiečius radome vos už 200 m, viduryje autostrados. Jiems pasisekė, nes jei būtų likę aikštelėje, būtų brutaliai apiplėšti.

Dažniausiai vyksta toks scenarijus: praduriama automobilio padanga (rankiniu būdu arba numetamas spec. daiktas), kol padanga keičiama, dėmesys į ją, tuo metu iš salono, iš bagažinės vagiami daiktai. Gali atimti automobilį. Viskas paprasta.

Šie du įvykiai per vieną kelionės dieną. Baisu? Todėl primygtinai rekomenduoju - kelionėje neatsipalaiduokite, nes galite sudalyvauti gyvenimiškoje trilerio serijoje. Baigtis gali būti ne tokia optimistinė. Gero ir plataus jums kelio!

Rodyk draugams

Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad kol esi jaunas, vis dar turi šansų patirti pirmąjį kartą :) Mano pirmas kartas buvo prieš kelias dienas, kuomet niekieno nepadedama automobiliu įveikiau maršrutą Vilnius - Opatija. Kelionė truko dvi dienas, apie 23 val. Viena nakvynė Lenkijoje. Iki tol esu važiavusi maximum iki Nidos ir iki Rygos. Sykį važiavau Vilnius - Ryga - Vilnius tą pačią dieną. Tad man ši ilga kelionė didelis įvykis ir patyrimas.

Kelionės maršrutas iki Kroatijos matyt daugeliui keliautojų įprastas: Lietuva - Lenkija - Slovakija - Austrija - Slovėnija - Kroatija. Kiek žiūrėjau žemėlapyje, šis pats optimaliausias. Jis netiks tiems, kurie taupo pinigus, nes reikia pirkti vinjetes. Kainos įvairios, kaip ir jų trukmė, tačiau brangiausiai kainuoja Slovėnijos lipdukas - berods 30 EU, nes mažiausias vinjetės laikotarpis - 6 mėn. Kitose šalyse pigesni, apie 4 - 7 - 8 Eu, trukmė 7 - 10 dienų. 

Sunkiausias pirmas etapas Lietuva - Lenkija, nes negali palaikyti malonaus greičio, tenka lėtinti, dažnai lėtinti, nes vien miestai ir bažnytkaimiai. Vėliau situacija keičiasi. Autobanais lėkdama nejaučiau laiko, kokybiškos stotelės, tragiškas maistas su atitinkamomis kainomis Austrijoje. Trečias etapas Slovėnija - Kroatija labai sunkus, nes siauri keliai, viskas vingiuota, naktis. Suki suki vairą į visas puses, tai kokia “fūra”, tai pilnas keleivių autobusas, tai šiaip kelio remontas. Važiuoji smegenų autopilotu. Automobilis didelis, kaip tik “įsipaišo” į siauras juostas. V.ž. jaučiausi tikra baba dyzel :))

Pakeleiviai - “bičiuliai”, kuriuos vis sutinki tai vienoje, tai kitoje šalyje, tampa “saviakais”. Vienu metu keliavome “kartu” su lietuviais, po to lenktyniavau su žavingu mačo - italu, kurs vairavo nežavingą fiatą. Italą pavadinome “mūsų mocarela” :)) Tiesa, vienu metu teko maudytis lietuje, matomumas buvo max. 4 metrai, greitis min. 140 km/h , bet viskas įmanoma, patikėkit :)

Kelionė neapsiėjo be nuotykių, net su kriminaliniu atspalviu. Apie juos - kitas įrašas. ;)

Rodyk draugams