BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Haroldas Mackevičius juokauja Facebook’e: “Aš esu labai nemandagus, ne visi tą žino.
Pavyzdžiui, jei prie manęs sankryžoj sustoja nasasala atspalvio prabangus džipas su viduj blondinė, tai aš ją taip lengvai nužiūrinėju ir, jei susitinka žvilgsniai, nutaisau tokią gudrią seno Brisiaus ant spalių krūvos lyg šypseną, trumpą tokį vypt, mol, suprantu, darbas nelengvas buvo…
Čia reikia mokėt padaryt basseto akis, ne visada ir man pasiseka.
Jeigu gerai pavyksta, tai laukiu žalios ir klausausi padangų cypimo.”

Vakar jau pasisakiau (veiksmas Facebook’e), tad tos temos nebekartosiu ir apskritai, jau rašiau apie tai, kad vemt verčia ta tema, tas vis voliojamas lėkštas humoras ir gyvulių banda. Ir kt.. Tai gi, dar tie šlykštūs stereotipai apie blondines ir “uždirbtus” džipus, kurie taip pat toje pačioje lėkštėje. Ir dar kai apie tai zulina vyrai, tokiu kampu… V.ž. toliau šiandien ir toliau skaitant “ta tema” visokius juokelius, tai neapleidžia “tas jausmas”, brangieji, kai norisi tiesiog konstatuoti: bukas ir bukesnis. Ir belieka apgailestauti, kad tas lyg koks įkyriai kabantis žalias snarglys vis tiek atsiranda, vis tiek išlenda, kad ir kaip tą slėptų apsimetėliai, “primetantys” ne tokius.

Man apskritai keista, kad jei moteris ir dar blondinė vairuoja prabangesnį automobilį, tai viskas, ji stereotipų įkaitė, kažkokia visuomenės atmata, kekšė, prostitutė, kuri tik tuo būdu ir tegalėjo užsitikrinti sau vietą prie to automobilio vairo. Kitų variantų nebus? Na pvz.. O tai kas tos turtingų, gerbiamų politikų, valdžios žmonių, verslininkų žmonos - ponios, kurios nedirba ir gyvena tiesiog savo malonumui, namų šeimininkės, tarnautojos, biudžetininkės, menkai uždirbančios samdomos įstaigų darbuotojos, menininkės, sportininkės ir pan., kurios pačios tikrai negali sau leisti įsigyti prabangesnio segmento automobilių, taip, juos joms perka jų mylimi ar tiesiog vyrai, gyvenimo partneriai, už sutaupytas šeimos pajamas, nes vyrų pajamos ženkliai didesnės, ar už įmonės, lizinginius.

Tai kas tos moterys yra, ką?? Pasakei ir net nežinai ant ko pasakei. “Uždirbo”. Na kaip nuotaikos, keičiasi? O jei jaunai merginai automobilį nupirko tėvai? Kas ji?

Kai matai moterį, vairuojančią prabangų automobilį, tai susikiški savo stereotipus į vieną, pasakyčiau tau į kurią konkrečiai, vietą, nes niekada negali žinoti kas ji ir kodėl gali vairuoti tą automobilį. Nes yra daugybė moterų, kurios pačios turi pinigų, užsidirba ne tuo, atsiprašant būdu, o todėl, kad yra protingos, verslios, dirbančios gerose pareigose ir vadovaujamą darbą taip pat.

Todėl man gėda skaityti tokius blėnius, kai žemo lygio humoras lyg kokie spjaudomi skrepliai ant asfalto, norėtum, kad jų nebūtų, bet vis tiek kas nors eina ir nusispjauna tau matant ar net gi po kojomis.

Rodyk draugams

malinauskas

Kuomet skaitau apie Druskininkų mero Ričardo Malinausko žygius, tai visada tuo pat metu skamba vienintelė daina, lyg jam sukurta. Tie žodžiai tokie tinkantys jam, Wika neveltui išgarsėjo su šia daina. Netikiu, kad ne apie Malinauską dainuoja, netikiu. Na grynai apie Ryčką.

Rodyk draugams

Mirties tematika, kiek netikėta ir ne visiems priimtina, bet reklama puiki.

Rodyk draugams

relatos

Abejingas šįvakar televizoriaus pultelio mygtukų maigiojimas naršant po filmų kanalus netikėtai pataikė į top tašką. Nuo pirmos iki paskutinės minutės išskirtinis dėmesys (o tai retai būna, nes vis kažką veikiu ir užsiimu pašaline užklasine veikla) į dar nematytą ir pasirodo kultinį 2014 m. filmą, prie kurio padirbėjo ir garsusis P. Almodovar. Žurnalas “Times” šį filmą titulavo kaip geriausią metų filmą.

Tad po peržiūros, dabar paskaičiau susižavėjimo kupinas recenzijas, kiek ditirambų ir pagyrų. 6 istorijos - novelės, kurias vienija viena tema - žmogaus agresija ir keršto troškimas, t.y. nežadink žvėries, nes pasekmės neprognozuojamos ir nenuspėjamos. Jei jūs taip pat vis dar nematėte šio filmo, tai nedelskite ir raskite jam laiko, kad niekas netrukdytų ir neblaškytų, nes svarbios detalės ir sparnuotos frazės taip pat. Garso takelis atskira tema.

Dar vienas geras filmas į asmeninį archyvą - “aukso fondą”.

Rodyk draugams

spustis

Mano pastebėjimas apie spūsčių kaltininkus Vilniaus mieste bei replika aprašytai realijai “Spūstys sostinėje: kuriomis gatvėmis grįžtant iš darbo geriau nevažiuoti”

Realybė tokia: kai ilgas “kamštis”, visada atsiranda naglesnių, kurie aplenkia visą ilgą kantriai ir tvarkingai stovinčiųjų juostą ir chamiškai lenda į priekį, o nuolankūs avinai tuos naglesnius praleidžia. Taip kantrieji kenčia ir dvigubai ilgiau laukia. Jei niekas niekada nei vieno chamo nepraleistų, tiesiog, tada dauguma kamščių greičiau išsivaikščiotų. Bet čia tik svajonė ir iliuzija, nes visada bus nagli ir visada atsiras nuolankių avinų banda.

Rodyk draugams

Apie netiesą, noriu pareplikuoti dėl šio komentaro, nes, kaip suprantu, yra ir daugiau taip mąstančių: “Mama pasakojo, kad būdama studente su drauge per puse nusipirko vienus batelius. tarybiniais laikais rūbai santykinai kainavo labai brangiai, gražesni buvo deficitas, tik ,, po baltu,, galėjai gauti . Taciau zmones tada buvo išdidus, vaikščiojo pakelta galva ir niekas net negalvojo pirkti kito dėvėta skudura. beja, žigulius ir moskvicius taip pat pirkdavo naujus pagal paskyra, cia tiems kas prikaisioja senu auto pirkimą.
zmones kapitalizme visiskai prarado oruma, savigarba. TSRS laikais mokykloje mokiausi ir niekada net mintis nešovė, kad žmogus gali ka nors is šiukšlių konteinerio išsitraukęs valgyti!” Iš “Dėvėtų drabužių angaras, į kurį pirkėjai važiuoja iš visos Lietuvos”

Realiai tais laikais žmonės pirko padėvėtus drabužius, tik ne tokiais kiekiais, nes tų kiekių ir nebuvo, nes nebuvo tiek daug parduotuvių ir pasirinkimo nebuvo, todėl dėvėdavo dešimtmečiais tuos pačius paltus ir apskritai buvo ramiau. Kur pirko ir kur buvo galima parduoti? Tai buvo komiso parduotuvės. Komisai prekiavo viskuo, tai buvo daiktų įvairovė, o drabužiai buvo tiesiog komiso dalis. Bet nebuvo pasirinkimo tokio, kaip dabar, tiek daug ir tiek visko, nuo..iki.

Be to tais laikais buvo aktyvesnis dalinimosi bei dovanojimo procesas, pvz. gimus vaikui buvo masinės dalybos bei dovanojimai, tikrai retas vaikas galėjo džiaugtis nauja lovele, nauju vežimu ar visai naujais mutono kailinukais. Lovos ir vežimai “apeidavo” vos ne visą giminę, ir dar po kelis kartus, jei gimdavo antras ar trečias toje pačioje šeimoje. Šliaužtai, vystyklai, suknelės ir kt., visi draugiškai dalinosi ir nebuvo tokių smulkmeniškų pirk parduok santykių kaip dabar, kai skelbimuose mamos prekiauja net ir iš padėvėtų seconhendų visiškai nudrožtus ir suvarytus.

Kai į Lietuvą blokados laikais atkeliavo pirmosios labdaros siuntos, tarp maisto paketų buvo dideliausi maišai nerūšiuotų labdarinių drabužių. Tai buvo pirmoji akistata su dėvėtais drabužiais iš V. Europos, tiksliau Vokietijos. Mes, vaikai, patyrėme savotišką socialinį šoką. Niekada nepamiršiu to momento, kai mokykloje buvo skirstomi tie labdaros maisto paketai ir klasėse buvo iškrovinėjami drabužių maišai. Knisomės po džinsų, megztinių, striukių kalnus. Džiaugėmės, klegėjom, vietoje matavomės, po to tempiau tuos lobius namo ir negalėjau patikėti, kaip tokie puikūs ir madingi drabužiai pasiekė mus, tokių mes akyse neregėjome, kokie geri žmonės juos mums dovanojo. Kokie mes buvome vargšai.

Galbūt dabar rašydama klystu, bet mano prisiminimuose vyrauja būtent tai. Pirmoji pažintis su labdariniais drabužiais, kurie realiai ir buvo labdariniai, nemokami, skirti vargšams.

Apie automobilius trumpai. Jais ne tiek kad tarpusavyje niekas neprekiavo, daugelis net neturėjo galimybės nusipirkti, o ir nebuvo pasirinkimo, be to automobiliai buvo sociumo dalis, visokie garažai, taisymai, vyrų hobiai. Todėl lyginti tarybinius laikus su dabartiniais yra nesąmonė. Dabar viskas kitaip.

Rodyk draugams