BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

skandinaviskas

Šioje nuotraukoje, akivaizdu juk, ne lietuviškas skandinaviškas interjeras :D Sakyčiau plika akimi matosi.

Dabar parašysiu kas man labiausiai nepatinka lietuviškuose skandinaviškuose interjeruose.

Šis interjeras neblogas, įdomus su įdomiais sprendimais, bet vis tiek ta niūruma, šaltis, atšiaurumas atitinkamai veikia. Vitaminas D nepadės, jei žmonės savanoriškai užsimes pilkas paklodes su juodais kryžiais ir slinks link kapinių. Toji slankiojanti lenta funkcionali, bet labai sunki, tokia abra kadabra atsiverk, man visad tokio sunkumo dalykai namuose kelia nedidelę baimę ir grėsmę, kad tas daiktas vieną dieną nusileis pačiu netinkamiausiu metu. Ir vėl a la skandinaviški motyvai depresiniais potėpiais (pensininkams išties originalus sprendimas, ta geležinė ir siaura tarybinės ligoninės lova atitinka jų vidinį aš?), tačiau, kaip ir visose “masinėse tendencijose”, ir šis stilius tampa priekaištu.

Jau praėjusiame įraše apie interjero konkursą rašiau apie tai, kad interjero dizaineriai eina primityviausiu keliu, neturi idėjų ir polėkio kurti tikrus interjerus, o kopijuoja vienas nuo kito ir bruka tai kas neva ant bangos, dėliodami tai, ką rado Domus galerijoje ar kitur. Bet tą bangą ir daro tokie žmonės, kurie tingi domėtis kitais stiliais ir nesugeba sudominti neapsišvietusių užsakovų. Bruka tai kas patogiausia ir ką galima parodyti kolegos portfolio. Bet ir tai laikinas etapas. Bus kitas pasinešimas ant vieno stiliaus. Kaip neįdomu.

Kas labiausiai nepatinka? Tai klaikūs šviestuvai. Dominuoja pramoniniai komerciniai, tokie bedvasiai, be emocijų, turiu omeny tuos halogenus, po to tuos ką matote juodus svetainėje palubėje. Žinant kiek pasaulyje yra šviestuvų gamintojų, kokia šviestuvų įvairovė, skirtingos medžiagos, spalviškumo paletė, tiesiog nereali įvairovė, tai gyvenamosiose patalpose visur visur montuoti tokius “apie nieką”, bedvasius, kurie tinkami stelažų ar apskritai komercinių patalpų apšvietimui, tai tokia nykuma. O ir kiti, pakabinami, tie juoduliai arba balti, arba su retom išimtim mediniai, na tokie… Juoduliai neretai primena tuos pačius pramoninius, panašūs į gamybiniame ceche pakabintus. Čia geriausiu atveju. Yra skandinaviški interjerai, kurie man patinka, bet kažkodėl jie ne lietuvių “gamybos”. Na nežinau, tas lietuvių kopijavimas ir bandos jausmas patiems kiša koją. Platinamas negyvumas, nejaukumas, statiškumas, šaltumas, o juk skandinaviški ne visuomet tik tokie. Aš žiūriu jų filmus, serialus, tai ten yra visokių. O pas mus kažkodėl kaip bedarytų, vis tiek gaunasi iš tos pačios serijos. Kapai ir mišios.

Tiesiog įsiveskite į googlę kad ir Scandinavian Living Room Design Photos ar tiesiog užsukite į houzz.com. Jūs pamatysite ir suprasite ką turiu omeny rašydama “lietuviški skandinaviški”. Kokia įvairovė, kokie skirtumai, kiek spalvų, sprendimų ir pan.. Tik deja kitur, bet ne Lietuvoje.

Rodyk draugams

Jei panorėsite atitrūkti nuo įvairių baisių naujienų ir tiesiog prasiblaškyti, užsukite čia, tiesiog akis paganyti.

Crazy dizainerei K. Grybaitei nebus lengva, nes ant kulnų mina kiti, konkurentai nesnaudžia, kurie taip pat “pagavo reikiamą kampą” ir pildo pačias slapčiausias užsakovų svajones. Kad blizgėtų, būtų prabanga, svarovskiai, auksas, šilkas ir kad tai priblokštų, žinoma, papildysiu, atitinkama beskonybe. Na bet čia, kaip visuomet subjektyvus vertinimas, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Tai kas buvo ir yra tik interjero žurnalo “Salon” savotiška rutina, tas po truputį įsisuka ir į lietuvišką padangę. Nuobodžiauti neteks.

Bet žinote kas man nepatinka kitur, nepaisant kritikos, noriu šiek tiek reabilituoti tokius kičinius užsakovus ir jų interjerus, ta kitokia rutina tuose skandinaviškuose šiuolaikiniuose, tas pats per tą patį, lyg ir skirtingi, bet na nežinau, masiniai pavažiavimai, lyg nebūtų kitų stilių. Žinoma, ačiū D, lietuviškasis “provansas”, kurio aš šiaip labai nepernešu, to saldumo ir visko visko, toks keistas kičas Karoliniškių trečiame aukšte, tai jis jau kaip ir išsikvėpė arba gyvena paskutinius metus, kol dar liko paskutinieji norintys pagyventi tarp raukinių, dekupažo, lavandų ir saldėsių.

Aš įsisukau į kasmetinį interjerų konkursą http://konkursas.interjeras.lt Kviečiu panaršyti prie progos. Tai štai, mano akys slysta lyg per muilą ir užsikabina tik ant savotiškų išsišokėlių ir kitoniškų interjerų, nes vietomis taip nuobodu, taip vienoda vienoda, kad gal čia man toks įspūdis bendrose vieno stiliaus tendencijose, užsakovai nori kaip pas draugus ar kaip matė kitur. Vieni nuo kitų kopijuoja, “originalumai” tokie kaip čia pasakius, keisti, nors jei užsakovus tenkina, tai kodėl gi ne. Bet kodėl vyrauja toks masinis pasinešimas ant kažko, na kodėl dizaineriai nenori pasiūlyti, sudominti tą “eilinį žmogų” kitokiais stiliais, kurių jis galbūt garantuotai nematė, nežino, bet tiktų pagal gyvenimo būdą ir pan.. Žinoma, kaip tame sraute trikdo visuomeninių suplakimas su gyvenamaisiais, nes tematika tuomet visai kitokia, kaip kad toks kaip šis tikrai iškris iš konteksto, nes patalpų paskirtis atitinkama. Šiaip geras tas konkursas, man patinka, kaip ir kiti. Visuomet smalsu, o kas gi tapo laimėtoju, ypač smalsu publikos balsas, o kas gi patinka daugumai.

Rodyk draugams

Paskutiniu metu seminarų - smegenų plovėjų organizatorių skelbimus Facebook’e nukonkuravo NT veikėjų skelbimai, jų tiek daug, tokia gausa, matyt “niekam nereikia”, o burbulo laikotarpis irgi spaudžia, vyksta aktyvus “iškišk” procesas. Tad kodėl gi vieno iš jų nepataršius? :D

anglija

Kai žiūriu į šį sulipdytą darinį - kregždžių lizdą, galvoju apie “naująją Angliją”. Bandau įsivaizduoti, kaip iš šios kregždžių kolonijos ryte, vienu metu pajuda visi kaimynai, o vakare, po darbų, grįžta visi drauge vienu metu, pro tą siaurą įvažiavimą, užuojauta gyvenantiems ant to kampo, kur bus toks praeinamas kiemas, kad kiemeliai neapsaugos nuo triukšmo ir išmetamųjų dujų. Kambariukai kaip kišenės, rodos gyveni kotedže, per du aukštus, bet viskas suspausta, mini, taip, nauji butai, kažkaip vis tiek keistai. Kiemeliukai irgi mini, tokie nedidukai, vienur rašo 25.74 m2, tai koks čia kiemas? Aš žinau kokio dydžio 42 kv.m garažas, tai kai įvažiuoju, tai vienam automobiliui žymiai komfortiškiau, nei ten būtų du.

O jei visi kaimynai išeis saulėtą dieną ir visi bendruomeniškai susikurs grilius, tai bus tokia fiesta la bamba, kad tik spėk langus uždaryti, kad namai dūmuose nepaskęstų. Na gal nebus taip vienu metu, bet užteks bent vieno aktyvesnio baliauninko, draugų mėgėjo, kad ramybės neturėtų visi toje pusėje ir dar priešais, kam pasiseks gyventi tame vidiniame “šulinyje”.

O kas žolę pjaus? Visi vienu metu, darniai susiorganizuos grafiką, kad “pjaunam ne aštuntą šeštadienį”, nes žinote kaip būna, pjauna visi kada gali ir kada nori, net ir tuos kelis kvadratus. O jei dar kas susigalvos šuns būdą ten įkurdinti. Na gal nesugalvos, bet, kaip žinia, kiek kaimynų, tiek nuomonių ir variantų, čia ne Laurų kvartalas, kur apskritai šunys buvo uždrausti, kad nelotų, nekiauksėtų ir netriukšmautų per naktis budindami visus aplinkui. Kur daugybė kaimynų, ten gi amžinos problemos, žmonės negali vienodai gyventi, būti visi ramūs ir tykūs. Vienam reikia ramybės, kitas su draugais ūžia ošia ir mėsas kepa, taip ir gyvena tokiame kolūkyje. Tai visų tokio tipo gyvenviečių, individualių namų ar kotedžų kvartalų, sodų bendrijų problema.

Dar kas patiko, pamenate įrašą apie Tarandę, kaip prie draugės ind. namo išdygo daugiaaukščiai kotedžai, už tvoros? Jei neskaitėte, tai http://subjektyvi.blogas.lt/tarande-vienas-nykiausiu-rajonu-vilniaus-mieste-8431.html Nes čia kone identiška romantika. Buvo namas, ramiai sau gyveno, ir štai, laba diena, už tvoros atsirado ne vienas kaimynas, ne šeima, o po penkis “kiemelius” ir daugiau, jei įskaityti tą artimą kaimynystę. Žavuma, ką?

Rodyk draugams

loftas

loftas

Parduoda naujus tipo loftus, dabar nesiplėsiu, daug rašiau. Mini bikini variantas, kaip matote, jokių pertvarų nėra, planuoki ir dėlioki kaip nori, tipo. Plotai įvairiausi, bet dominuoja ultra mini. Suprantama, kai nėra savo kampo, tai tiks ir toks, laikinam gyvenimo periodui, bet…

Užmušk banano žieve, bet tokioje gausoje durų, su tuo ilgu ilgu koridoriumi, matau kažkokį bendrabučio tipo būstą. Ir akyse stovi tie nutriušę tarybinių laikų palikimo bendrabučiai, kur viskas padrožta, o gyvenimas vyksta koridoriuose, nes vaikams kažkur gi reikia žaisti… O vyrai greit randa bendrą kalbą prie butelio. Žinoma, visko būna, kiti gyventojai nekalti, kad tampa tokių kaimynų įkaitais.

Gal čia taip nebus, na kokius pirmuosius 5 metus, o po to kaip D duos. Bet nuojauta kažkokia, kad tikriausiai bus taip kaip ir kituose bendrabučiuose su spalvinga reputacija. Nes kai tokia gausa - koncentracija gyventojų viename aukšte, kiekvienas su sava istorija, gyvenimo būdu ir skirtinga sudėtimi, o tokių su gausia kaimynyste ten 4 gyvenamieji aukštai, tai visko bus. O kur dar augintiniai. Daug augintinių. :D :D :D

O dar… Juk loftus renkasi ir tie, kam labiau artimas draiviškas gyvenimas, laisvė ir be gliuteno. Kažkaip nesitiki, kad bus idiliška ramybė, na kaip ten, kur laiptinėje koks 90% pensininkų. Oi, visko bus. :/ :O

Rodyk draugams

palėpė

“Šis interjeras – tarsi įrodymas, kad bet kokią erdvę galima paversti gyvenama, net nedarant didelių pertvarkų.”

Šis interjeras - puikus įrodymas, kad tokioje erdvėje nereikia gyventi. Bet šį kartą ne apie šį interjerą, o apie palėpes ir mansardas, apskritai.

Aš niekada nesupratau to išskirtinio žavėjimosi palėpėmis, mansardomis. Ypač tais atvejais, kai butas tik ten ir yra, toje erdvėje. Arba namas “vieno aukšto su mansarda”. Visi tokie variantai yra išbraukti iš mano akiračio, jei reikėtų keisti gyvenamąją vietą, ieškoti naujo buto ar namo, o aš ieškojau ir gyvenau tuo n metų, kol nepasistatėme savo, žinoma, “be mansardos”. Visi tie namai su mansardom ar gyvenimas mansardose, kur NT vystytojai įsigudrina pardavinėti be proto brangiai butus Senamiestyje, kurie įrengti mansardose, lyg tai būtų kažkoks prestižas ar privalumas.

Aš suprantu tą situaciją, kai nėra išeities, kai butas paveldėtas, dovanotas, pirktas tik dėl to, kad kaina dėl tų kreivų lubų gerokai sumažinta, nors, reikia pripažinti, kad ne visuomet ta kaina dėl to mažinama, nes ne visi įvertina, kad palėpė ar mansarda yra kažkoks ypatingas trūkumas. Kitiems gi privalumas. Kažkokie kliedesiai apie jaukumą, romantiką. Kokia dar romantika kreivų lubų ‘karalystėje”? Kur ne ten žengi - guzas pakaušin, tad tenka vaikščioti susilenkus ir susimetus į kuprą. Žemos lubos, ypatingai žemos. Tie periodiniai paaukštėjimai bent kažkiek reabilituoja, bet tai širdies dūžių šokinėjimas, ne tolygus tas gyvenimas ir be ramybės. Nekenčiu žemų lubų, man tai toks baisus sovietmečio reliktas, kai patenku į chruščiovkes, tai panika jama, tas suspaustų lubų efektas. Užjaučiu kam tenka ten nuolat gyventi.

Kai gyvenamieji kvadratai geroookai kitokie nei faktiniai, į tai taip pat reikia atsižvelgti mokant už tuos kvadratus, juk kiekvienas metras reikšmingas. Čia kaip su loftais, kas žino mano nemeilę loftams, patikslinu, loftams, kurie įkurti buvusiose tarybinėse sunkiosios pramonės gamyklose, tas jau skaitė ne vieną pastebėjimą apie juos. Tai gi, loftų faktinė kvadratūra iniciatyvių spekuliantų iškreipiama, kai padaroma “lakta”, tiksliau antresolė ir sukuriamas nepilnavertis antras aukštas, dirbtinis plotas, ir po to jau pardavinėja kaip neva tai kvadratus ir kaina atitinkamai didesnė. Bet dokumentuose to nėra, nes dokumentuose galima rašyti tik tai kas realiai yra. Kvadratai turi būti pilnaverčiai, už ką mokami pinigai. Negali būti taip, kad sumokėjai už tai, kuo negalėsi pasinaudoti ar oficialiuose popieriuose tai niekaip nebus fiksuojama.

Bet tęsiu apie palėpes ir mansardas. Su kokia mansarda susitaikyčiau? Su tokia, čia maksimumas, kas gali kreivintis toje patalpoje.

mansarda

Kai nestandartiniai baldai ir visokie bandymai išieškoti. Kai langai žiūri tik į dangų ir labai pasiseks, jei nors vienas žiūrės reikiama kryptimi ir nors kažką gražaus pro jį pamatysi. Kai reikia statyti lovą taip, kad galvūgalis atsidurtų po tuo pažemėjimu, nes gi nestatys atvirkščiai, dažniausiai tai nestato, visos lovos sukištos po lubom. Man teko Panevėžyje nakvoti tame bene vieninteliame geriausiame viešbutyje “Romantic”, tai kaip tik tokia situacija buvo su lova, negalėjau užmigti nuo tų žemyn nuvažiavusių lubų. Dar kažkada labai seniai buvo nuomotas butas Nidoje, palėpėje, nors butas didelis, bet kas iš to, kažkoks košmaras, o ne gyvenimas, tiesiog tuo metu kito didesnio laisvo varianto nebuvo, tad ką gavome, tuo ir džiaugėmės. Saulėtą dieną palėpes tiek prikaitina saulė, kad ten oro trūksta, jausmas lyg orkaitėje, tad būtinai reikalingas papildomas vėdinimas. Jei gausus sniegas, tai tie langai apsnigti. Kas valys? Jei langų mažokai, tai apšvietimas prastas, tamsu kaip skylėje.

Nematau nei vieno palėpės privalumo, kodėl būtent palėpėse žmonės turėtų gyventi. Net žiūrint filmus, palėpėse žmonės sandėliuoja daiktus, kurių jiems tikriausiai niekada neprireiks, bet nedaro iš jų uogą, neinvestuoja ir nekeičia paskirties. Beje, juk jas palyginti visai neseniai pradėjo daryti gyvenamosiomis, nors iki tol puikiausiai vertėsi be jų. Nes anksčiau žmonės gyveno kitaip, nereikėjo kurtis palėpėse.

Gyvenimas balandinėje ir tiek žinių.

Rodyk draugams

mindaugas

Ne, tik paskaitykite, koks skambesys, kokia nereali idėja apšvietė vienus NT “vystytojus”. “Karaliaus Mindaugo apartamentai”.

Norėjau parašyti “be komentarų”, bet parašysiu, trumpai. Karalius Mindaugas tikriausiai vartosi ten kaip… Kai pamačiau šitą eilinę nesąmonę, na čia jau viršūnė. T.y. kai kažkoks naujas projektas būtinai įvardinamas kokiu nors pompastiniu pavadinimu, tos dominijos, vilos, bajorai, deimantai ir kt. lėkštybės ir toks kičų kičas, taip nuvalkiojant ir nupiginant, tai toks kaimų kaimas kryžkelėje, bet toks be jokio santūrumo ir kuklumo. Štai, be skrupulų, va taip, tiesiog, kažkokio “apie nieką” pastato “vystytojai” Kaune imasi sau garbės ir didybės pavadinti savo kuklų projektėlį “Karaliaus Mindaugo” vardu. Ir neturi gėdos, absoliučiai, net domeną išsipirko vien tam projektėliui. Žagres iš kišenių išsitraukite prieš kėsindamiesi į tokius skambius pavadinimus. Kas daugiau, skambiau?

Rodyk draugams