BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip namui rinkomės šaldytuvą. Oi čia buvo visko. Minčių ir idėjų buvo visokių, kad mums reikia pačio geriausio ir didžiausio dviejų durų, kad reikia dar vyno šaldytuvo ir mega šaldiklio. Po to kai aistros ir euforija nurimo, prasidėjo praktiniai dalykai su atitinkamu šūkiu “o nafig mums šito reikia” :D Nes praktika prasilenkia su teorija bei svaičiojimais. Nusiraminimas įsivyravo po apsilankymo parduotuvėse ir įvertinimo, o kaip tie daiktai įsipaišys į gyvenimą ir interjerą, kuriame gi kasdien būsime ir jis turi dar gi džiuginti akį.

Šiaip tai didžiausias mano nusivylimas buvo atidarius tuos dviejų durų šaldytuvus. Įspūdis toks, kad jie dideli išore, o viduje ne kažką, išpūstas reikalas. Ypač dėl to, kad mes kartais mėgstame į vidų padėti didelį puodą ar dar didesnę keptuvę, kartais skardą. Tai nepamačiau to kažkokio gylio, kuris tenkintų (integruojamame tas gylis kažkoks geresnis ir gilesnis). Vizualiai irgi neįsipaišė, nes tie neintegruoti dideli šaldytuvai man primena išlindusius troleibusus, lyg priekiu įvažiavę į virtuvę, ypač tie apvalaini. Na negražus tas metalinis gargaras. O dar tie madingi ištraukiamieji šaldiklio stalčiai, tik nuotraukose atrodo gerai ir patogiai. Tai gi, šis variantas atkrito.

Po to atkrito vyno šaldytuvas. Nors mes ir mėgstame vyną, bet ne tokiais kiekiais, o be to dar mėgstame putojančius ir dar alų taip pat, kurį taip pat reikia kažkur šaldyti. Dar patinka kai norisi tik taurės kokio putojančio, ne daugiau, tai gi, reikia kažkur sandėliuoti atidarytus. Tad svajotas šaldytuvas nebeteko savo funkcionalumo, o kam tuomet reikalingas toks daiktas? Nereikalingas.

Mega šaldiklis, į kurį sutalpinsime viską. :D Nereikalingas. Nes tiek šaldytų produktų neturime, cielų skerstų galvijų neperkame, neturime mados viską šaldyti visiems metams ir apskritai, gyvename kažkaip ramiai, be didžiųjų šaldymų, gal standartiškai. Šaldome tai kas aktualu, kas artimiausiu metu bus suvartota ir vyrauja įvairovė, tikriausiai kaip pas daugelį. Žinoma, visad atsiranda šaldikliui skirtų produktų, bet saikingai.

Tad įvertinus visus visus faktorius, įskaitant interjero specifiką ir patogumus, apsisprendėme kaip mes gyvensime. Ką pasirinkome ir kas gyvenant praktiškai pasiteisino. Gal ir jums pravers toks variantas. ;) Integravome nuotraukoje matomą šaldytuvą būtent be šaldiklio. Superinis variantas. Telpa ir puodai, ir mega keptuvės, dideli daržovių stalčiai, kur siauresniame laikau kavos aparato kavos pupeles (taip draugė patarė, gerai patarė) ir visokias citrinas, ir pan..

aeg

Kur šaldiklis? Šaldiklis saloje. Integruojamas, dideli normalūs stalčiai, tai labai svarbu, nes ir tų šaldiklių būna visokių. Nereikia visokių, reikia 3 stalčių, faktas ir taškas. Todėl virtuvėje šaldiklis išliko, bet taip, svarbu, kad jam būtų patogi vieta, man sala labai pasiteisino. Apskritai sala yra fantastinis gėris, ten tiek visko daug sukrauta ir nieko nieko išorėje nesimato, jokių nesąmoningų lentynėlių ar vyno laikiklių, o taip patogiai suprojektuota, kad neįsivaizduoju kokybiškos virtuvės be kokybiškos salos. Tik primenu tiems, kas neskaitė mano kažkada rašytų patarimų iš praktikos, nes salų turim kelias ne viename būste: saloje negalima daryti plautuvės ir ypač ypač viryklės, nes viryklė yra blogis, viskas taškosi ten aplinkui, o kepant kokią žuvį, čirška taip, kad ai, patys žinote kaip. O grindys tai kenčia, ir baldai, tad nesąmonė viryklė saloje ir netikėkite kas tvirtina kitaip, begėdiškai meluoja ir neraudonuoja. Nebent nieko negamina.

Kur vynas, alus, uogienės ir rudens gėrybių bei vaisių sandėliavimas? Atskiras didelis standartinis neįmontuojamas šaldytuvas su šaldikliu, būtinai taupus energetiškai. Šis šaldytuvas stovi sandėliuke. Labai labai patogu. Kai reikia padėti didelį dalyką, kokį mega paukštį, daug šviežios ar marinuotos mėsos grilinimui, o kasdieninio šaldytuvo užkrovimas būtų labai nepatogus ir labai trukdantis. Nes kai pvz. kiaušinius perkame turguje, tai imam kiek yra, kartais ir 50, tai tame sandėliuko šaldytuve gerai telpa. Alaus kelios dėžės įvairių rūšių, vynas, putojantys, o gi lentynose stovi tie minėti atidaryti vynai ir šampanai. Dar labai gerai tas atsarginis šaldiklis, nes būna taip, kad reikia įkišti visą žąsį ar antį, o tokie paukščiai užima veik visą stalčių.

Rodyk draugams

klasika

Pasidalinsiu apie klasikinio interjero ypatumus ir mitus. Paskaičius apie klasikinį butą įsirengusių šeimininkų požiūrį “KLASIKA SU CHARAKTERIU 150 KV.M BUTE VILNIUJE”

Manau vienas didžiausių mitų renkantis klasiką ir apskritai, kai apeliuoja į tai tokiais argumentais: ilgai išliekantis, ilgaamžis ir pan.. Nes gyvenime viskas su laiku kinta, keičiasi tie patys klasikinio stiliaus interjerai, spalviškumas, apskritai visos tendencijos nuo spalvų iki medžiagų. Kas buvo madinga 1990, 2000 ar vėliau, tas šiandien yra tokia atgyvena… Todėl nesvarbu kiek bus investuota į medžiagas, į baldus, kilimus, šviestuvus, po keliolikos metų norėsite beveik ar tiesiog VISKĄ mesti lauk ir daryti kapitalinį remontą.

Tad darydami šiandien, puoselėdami namų lizdelį šiandien, neverta vadovautis tuo mitu, kad išliekantis ir pan.. Nė velnio niekas neišlieka, viskas dėvisi, nusibosta, tampa atgyvena, po kažkiek metų nebegalėsite žiūrėti į tą blizgančią lovą, tamsius svetainės baldus, tapetus, stalą ir viską, santechnika susidėvės ir šviestuvai nervins. Galima daryti labai prabangiai, saikingai prabangiai ar ekonominį variantą, vis tiek būsto interjeras yra labai labai laikinas dalykas.

Mes esame klasikos ir modernios klasikos gerbėjai, todėl rašau tuo pačiu ir iš savo patirties. Kaupiamės dar vienam kapitaliniam remontui, čia viename būste, nes taip pat manėme, kad oi, ilgam, “visam gyvenimui” :D Aha. Po keliolikos metų tas ilgai išliekantis stilius kelia alergiją, o perdažyti sienas, keisti santechniką, buitinę techniką ir kt. - tai jau verčiau keisti viską arba pakentėti iki geresnių laikų, nes o kokia prasmė tas minimalus ar saikingas pokytis, ką jis duos, tai tas pats, jei įsiūsi naujas, madingas sagas į seną, nudrožtą, kandžių apkramtytą paltą.

Rodyk draugams

magnetukai

Kelionėse neišvengiamai susiduriame su suvenyrais, niekučiais, kurie perkami prisiminimui. Rodos kas gali būti geriau. Deja. Tai lygiai toks pats šlamštas, teatleidžia man suvenyrų gerbėjai, kaip ir bet koks kitas šlamštas. Tą pirkimo akimirką užvaldo jausmai, kelionės, ypač egzotiškuose kraštuose, euforija, toks jausmas, kad jau tas daiktas, tai nerealus dalykas, visą gyvenimą primins, ir koks gražus, įdomus. O juk namų interjeras tai visai kitoks, ir tuomet to daikto vieta ar apskritai jis tiek iškrenta iš konteksto, kad akis bado. Ir dar bado tai, kad tai dažniausiai yra masinės gamybos (neretai Kinijoje pagamintas) daiktas, kuris yra menkavertis, nei meno kūrinys, nei ką. Na tiesiog akimirkos daiktas, kurio stiprumas ir tebuvo tą akimirką, o kur po to jį dėti? Taip ir stumdomas iš vietos į vietą, renka dulkes arba tampa nematomu dizaino elementu, su kuriuo susigyveni ir nebepastebi. Dar sykį pastebi nebent pas draugus, žinoma, tik pamatęs tokį tokį patį, nes irgi ton kryptin keliavo.

Suprantu tuos, kurie kažką kolekcionuoja, na pvz. suvenyrines lėkštes, skulptūrėles ar pan.. Tikiu, kad interjere galima tai įdomiai sukomponuoti, turiu omeny lėkštes. Bet visa kita tiesiog pomėgis ir kiekvienam savas. Kas visuomet krenta į akis, kaip blogybė negerovė, “vajazau - ojazau”, tik teatleidžia man to daikto gerbėjai. Magnetukai. Namie ant šaldytuvo arba, dar baisiau, ant gartraukio. V.ž. tie magnetukai rodos smulkmena, bet turi nepaprastai puikią savybę bjauroti virtuvę ir šaldytuvą, ypač kai jų labai daug. Vėl gi, jų išliekamoji vertė abejotina, kaip ir impulsas vis prisiminti tas kelionės vietas, iš kurių ir parsivežti magnetukai. Ar išties vyrauja rymojimas, analizė, sentimentų jūra prie tų magnetukų? Netikiu. Esu gyvenime nusipirkusi magnetuką “Claude-Oscar Monet’s The Water-Lily Pond” kai buvau Londono Nacionalinėje galerijoje, esu, bet realiai tai bene nykiausias pirkinys iš kelionės po šį puikų miestą.
Mes nesame nusistatę prieš pirkinius, kurie primintų buvusias keliones, tiesiog neperkame tokių suvenyrų, kurie na “grynai suvenyrai”, kur tik pažvelgus suprasi iš kur tai, kas tai. Tai tiesiog visai kitokie daiktai, kurie ir taip primena buvusias keliones, kad tai pirkta ten ar ten, bet neidentifikuojami kaip masinės gamybos suvenyrai. Jie neperkami tik tam, kad stovėtų ar kabotų, ar būtų nukišti amžiams į tamsiausią kampą. Tai ne tie daiktai, kurie nereikalingi, kurie akimirkos nuotaikos užvaldyti, bet tik tą akimirką. Tai tiesiog kažkokie daiktai, kurie naudingi, reikalingi, reguliariai ar bent kartais naudojami pagal paskirtį. Galbūt jums bus neaktualu, pfff ar pasirodys toks pats šlamštas kaip ir kritikuojami suvenyrų suvenyrai, net nesiginčysiu, nes kiekvienas mes renkamės savo, sau, ir tebūnie tai lieka mano subjektyvūs pastebėjimai apie kelionių suvenyrus. :)

Pvz. muziejuose ar galerijose neretai pasitaiko įdomūs kompiuterio pelės kilimėliai, tai perkam juos, nes aktualūs vaikams (aš nesinaudoju pelyte), visur tie kilimėliai reikalingi. Kokiame nors antikvare ar blusturgyje atrandame įdomių stiklo ar porceliano gaminių, pvz. po pirmo apsilankymo Portugalijoje nedidelio miestelio blusturgyje nusipirkome tris nedideles vazeles po 2 eurus. Mums patinka pamerkti žiedą ar kelis, trumpu koteliu, į kokią išskirtinę vazelę, toks tad prisiminimas. Iš Ispanijos parsivežėme indą alyvuogėm, iki šiol jis įsipaišo į kontekstą. Iš Italijos tai ką parsivežam, tą suvalgom :D

Pastarosios kelionės po Porto miestą prisiminimas - šie du žaismingi dangteliai ant puodelių, vos keli eurai, rodos visai smulkmena, bet mums jie primins buvusią kelionę, nes tai daiktai, kurie po ranka ir reikalingi, kone kasdien geriame plikomą arbatą, kiekvienas savo, todėl retai naudojamės arbatinuku.

Aš knygų skirtukų neperku, vietoje jų kaip skirtukus naudoju iš kelionių parsivežtus įdomių vietų, muziejų, galerijų bilietus, taip pat šventųjų paveikslėlius iš bažnyčių ar katedrų. Tokie specifiniai skirtukai, bet man patinka. Bilietai neretai būna labai įdomūs, netradiciniai, specifiniai.

Net jei nėra nei vieno pirkinio a la suvenyro, tai nieko blogo tame nematau. Verčiau nieko nepirkti, nei nusipirkti šlamštą, kurio vieta artimiausiame konteineryje. Nes dar nemačiau nei vienų namų, į kuriuos besikraustydami arba kapitaliai remontuodami, vėl susineštų visus tuos specifinius ir charakteringus kelionių suvenyrus, smulkmenas, visokius niekučius. Kokias emocijas kels konkretus pirkinys po metų, penkerių ar dar vėliau, jei tai išties nerealus pirkinys, nes ir kiti teikia vaivorykštę gerumo, tai kodėl gi ne.

Rodyk draugams

Pyktis, nervas ir pasimetimas - ši ‘komplektacija’ gali užklupti tuomet, kai nusipirkote išsvajotąjį ar seniai reikalingą elektros prietaisą, o jis arba nevykdo savo funkcijų, arba sugenda per minimalų laikotarpį. O kur dar nemalonios emocijos ten, kur pagal tvarką turėtų deramai komunikuoti su nuskriaustu pirkėju. Kad niekas neglostys ir raudono kilimo nepaties, tas seniai aišku, kam gi reikia “probleminio” reikalo, pats kaltas, nelaimėlis, kad neveikia, adjos amigos baby. Niekas nenori terliotis ir priimti tą brokuotą nenori taip pat, geranoriškumo tikrai nebus, nes tai nenaudinga. Dar ko. Keli praktiniai patarimai, kaip nemalonų reikalą paversti civilizuotu ir efektyviu rezultatu pirkėjo naudai. Noriu išsisaugoti, mažu pravers. Man ar jums. Linkėčiau, kad netektų pasinaudoti ir kad visi pirkiniai tik džiugintų. Kalba netaisyta, konspektuojam:

“1) visoms elektros ir elektronikos prekėms (nepriklausomai nuo to, kokį š,dą mala pardavėjas ar gamintojas), išskyrus kaitrines elektros lemputes, visoje Europos Sąjungoje ir Lietuvoje privalo būti suteikiama 24 mėn. garantija, privalomai pridedama naudojimosi instrukcija lietuvių (valstybine kalba), jei yra kokių nors ypatingų ir įstatymams NEPRIEŠTARAUJANČIŲ garantinių sąlygų, su jomis pirkėjas turi būti supažindinamas pasirašytinai;

tuo atveju, jei prekė yra nekokybiška, pirkėjas turi teisę reikalauti vieno iš trijų: a) pakeisti nekokybišką prekę tokia pat kokybiška (jei nėra 1:1 analogiškos, tada panašia su priemoka arba grąžinant skirtumą); b) reikalauti per protingą terminą (protingas terminas yra maksimum 30 kalendorinių dienų) nemokamai pašalinti defektus, t.y. suremontuoti (24 mėn. garantija atitinkamai prasitęsia nuo REMONTO datos), arba c) grąžinti sumokėtus pinigus.
Pinigų gali nessutikti grąžinti tik tuo atveju, jei pirkėjas jau prašė remontuoti (tad remontuoti NIEKADA nepatarčiau) - geriau pakeisti kokybiška kita, o jei nebepasitiki žmogus pardavėju - atsiimti pinigus.

2) net jei prekė (ne tik elektronikos ar elektros, bet apskritai ne maisto prekė) žmogui TIESIOG NEPATINKA, nors ji puikiai veikia ir t.t. (neturi jokių defektų ir trūkumų), galima vistiek ją reikalauti per 14 kalendorinių dienų nuo pirkimo grąžinti ir atiduoti už ją sumokėtus pinigus.

Toks praktinis patarimas (sakau iš savo patirties) - jei esate tikrai teisūs (ten akivaizdus brokas, t.y. nieko patys nepridarėt), NIEKADA nesileiskite įžeidinėjami, nesileiskite į jokias diskusijas. Tiesiog skirkite 10 minučių laiko prieš važiuojant surašyti pretenziją trumpai ir aiškiai apibūdinant situaciją (tada ir tada, iš tokios ir anokios firmos, prekybos centre adresu toks ir anoks, pirkau tokią ir anokią prekę už tokią ir anokią sumą (čekio arba sąskaitos faktūros numeris toks ir anoks), kuri turėjo tokį ir anokį defektą. Tuo pagrindu ir vartotojų teises ginančių LR įstatymų ir teisės aktų pagrindu reikalauju iki tada ir tada grąžinti už prekę sumokėtus pinigus. Nepatenkinus mano teisėto reikalavimo per nurodytą terminą, kreipsiuosi į vartotojų teises ginančias institucijas. Pasidarai du tokius egzempliorius “atsargai” (įsidedi į kišenę). Nueini, ramiai papasakoji situaciją, parodai defektą. Ir ramiu tonu paklausi (nesileisdamas į jokias filosofijas) ar pardavėjas geranoriškai grąžins sumokėtus pinigus. Jei išsipisinėja ir atsakymas į paprastą klausimą “Ar geranoriškai grąžinsite pinigus už nekokybišką prekę?” yra “Ne”, ramiai išsitrauki tą pretenziją, sakai va egzempliorius jums. O ant maniškio dedat parašą, spaudą “Gauta” ir datą…

Man visais atvejais buvo taip, kad be žodžių jau sekančią minutę grąžindavo pinigus. Nesinervinkit ir negaiškit laiko su kažkokiom bobom. O jei iki tiek nagli, kad atsisako priimti pretenziją, pasakai, kad ją išsiųsi registruotu paštu ir kreipdamasis į vartotojus rašte pridėsi, kad pretenziją priimti atsisakė.”

Šaltinis www.skundai.lt

Rodyk draugams

Šiandien, be aistrų, isterijų ir nervo, paskaičiuokime gi, broliai kurmiai, kiek žmogui kainuoja automobilis. Ne ta prasme, jo kaina individuali, o visuotine. Skaičiuodami neapsiribosime tik automobilio kaina, galbūt nesiorientuosime į dieduko - sodininko savaitgalinį mieliausiąjį, bet į tradicinį, šiek tiek subjektyviu kampu, nes, kaip sostinės gyventoja, atstovausiu sostinės (ir didmiesčių) realijas.

Pradėkim nuo to, kad automobilis visais laikais buvo prabanga, iki pastarųjų metų, kai automobilio kaina gali prilygti šampano butelio kainai. Ir tikiu, kad ‘Swedbank’ banko veikėjas N. Mačiulis viena koja tuose anuose laikuose, kaip veik mano kartos atstovas, bet “pastrigęs”, gal kažkiek nusivylęs, kad šiandien nesuprasi, kas už vairo, ar ‘blatnas’, ar ‘ubagas’, automobilis galima sakyti neidentifikuoja turtinės padėties (net Bentley ar RR gali būti paskolinis). Nes lizingai padarė savo darbą, modelių gausa, kur nesuprasi kelintų metų leidimas, o ir automobilių parkas žiūrint pro sostinės langą ženkliai pagerėjo, kas išties džiugina, bet matyt ne visus :D

Šiek tiek trumpos istorijos (čia jaunimui, kuris dar nebuvo gimęs). Anais laikais, kai Lietuva buvo dar Tarybų Sąjungos Respublika, prie daugiabučio stovėdavo vos keli zaporožiečiai, žiguliukai ir moskvičiai (dar stovėjo Oka :D ), apie volgas buvo galima tik pasvajoti ir tik didžiai gerbiami tokias turėjo (taksistai nesiskaito), automobilių taip paprastai nebuvo galima nusipirkti, jie kainavo nerealius pinigus ir dar reikėjo turėti leidimą pirkti. Po to buvo prabangos lygis “aštuntukas” ir “devintukas”, čia buvo nereali prabanga, ypač jei dar patiuninguoti. Bet tada prabanga buvo ir telefonai su mygtukais ir autoatsakikliais, ir video magnetofonai, ir televizorius su distanciniu pulteliu, ir mikrobangų krosnelė, ir kt. Vėliau atėjo laikas perestroikai, kai pasirodė pirmosios užsienietiškos kregždės, su jomis labai dažnai važinėjo nusikalstamo pasaulio atstovai ir verslininkai, kooperatyvų turėtojai bei spekuliantai. Dar vėliau prabangos lygis asocijavosi su mersais - banginiais, čia S500 ir S600, ir dar BMW 750. Tai vieni ryškiausių to periodo atstovų. Bet per tą laiką lietuviai iš esmės prakuto, užsienietiški automobiliai išstūmė žiguliukus, kas tapo visišku nefasonu, ir nesvarbu, kad senas trantas, bet svarbu, kad ne tarybinis modelis. Dar vėliau prabangos lygis buvo visiškai naujas automobilis iš salono, blogiausiu atveju max trijų metų senumo. Ir taip po truputį artėjome iki dabartinio lygio. Istoriją baigiau.

Lietuviai mėgsta prašmatnius automobilius, kaip ir rusai, ukrainiečiai, baltarusai. Tokią meilę automobiliams dar pastebiu Slovėnijoje. Ypač į akis krenta autoparkas iš skirtingų šalių, kai vienoje vietoje stovi ekonom. klasės, vidutiniokai ir prabangesni, tai šie, kaip taisyklė, anksčiau minėtų šalių atstovai. Kiekviena šalis turi savitą specifiką, pas mus gi, kaip jau minėjau, automobilio klasė ir modelis niekaip neidentifikuoja faktinės savininko turtinės ir socialinės padėties, kitaip tariant gyvens “benderyje”, turės dvejus marškinėlius, bet vairuos prašmatnų žaisliuką, kurio kaina bus tokia pati, ar panaši, kaip būsto, kuriame gyvena. Ir pilsis 10 l kuro, nes daugiau neįperka. Na bet ne apie tai tema.

Kiek kainuoja automobilis? Pradėkime nuo pradžių, vardinu: vairavimo kursai, vairuotojo pažymėjimo gavimas, medicininė pažyma, neretai egzaminų perlaikymas, kainuoja nepigiai ir vis brangsta. Dar valdžia sugalvojo lupikavimo metodus, todėl jei anksčiau teises gaudavai “visam gyvenimui”, tai dabar esi priverstas reguliariai keisti, dar papildomai gauti medicininę pažymą, kas vėl kainuoja. Toliau. Pirkdamas automobilį sumoki PVM 21% (jei naujas), jei nenaujas, moki muito mokesčius (konkrečiau pasakys perpardavinėtojai). Registruodamas Regitroje ir gaudamas numerius - moki. Reguliariai praeini techninę apžiūrą, kas taip pat nepigiai kainuoja. Kasmetinis civilinis privalomasis draudimas, kam negaila pinigų - kasko draudimas. Moki už kurą, vasarines/žiemines padangas, tepalus, detales, diagnostiką, remontus, stiklo ploviklius, plauni galų gale. Ir visur pirkdamas moki PVM, jei perki detales, kurą, paslaugas ne ‘šešėlyje’. Esi valstybei naudingas nuo..iki.

Ir tai dar ne visos išlaidos. Automobilo parkavimo vieta prie namo ar po namu, ar garažas - jų vertė gali siekti ir vieno kambario buto Vilniuje kainą, na gerai, gal ne Vilniuje, bet nemažai. Ne ką mažiau kainuoja garažas individualiame name, na nepamirštam ir tų išlaidų. Tai gi, finansuojami statybininkai ir medžiagų pardavėjai. Automobilį statant mieste susimoki už parkingą, daugiau mažiau, bet tenka, kažkas nuomojasi vietą privačiose aikštelėse, garažuose. Toliau. Jei esi nedrausmingas ar žioplas - baudos, baudos kelių policijai arba parkingų prižiūrėtojams. Jei turi mažamečių vaikų, privaloma pirkti automobilines kėdutes. Gerų firmų nepigiai kainuoja. Dar nepamirštam proc. perkant išsimokėtinai. Dar pridedam galimus nuostolius, jei esi avarijos kaltininkas. O jei vagystė ir nėr kasko draudimo - vėl nuostoliai. Perkant naują automobilį iš salono, kasmet patiri nuostolius dėl jo ženklaus nuvertėjimo. Bet tai jau prabangos kaina.

Žinoma, tas išlaidas galima sumažinti iki minimalių, kažko atsisakant, ne visi automobilį plauna kartą per savaitę, rankiniam būdui ar variklio plovimui (dar poliravimui ar vaškavimui) iš viso nešvaisto, ne visi perka priv. civil. draudimą, ne visi važinėja didelius atstumus ir patiria nemažas kasmėnesines išlaidas kurui. Bet iš esmės, kad ir kaip vartytume, automobilis nėra neprabangos dalykas, jis kainuoja, dėl to taško sutikčiau su N. Mačiuliu. Bet šiuo įrašu norėjau priminti tiems, kurie čia aiškino, kad va važinėja ir niekam nieko nemoka, kad va, turi automobilį, tai jau faktas, kad kišenės be dugno, kas jam dar vienas mokestis. Bet pažiūrėkit kokia realybė. Žmogus, turintis automobilį, už viską ne tik kad susimokėjo, bet visą laiką moka, reguliariai, jis moka mokesčius, jis išlaiko distributorius, servisus, autodetalių pardavėjus, kelių policiją, draudikus, techninius aptarnavimus, Regitrą, spekulius, parkavimo priežiūros firmas ir t.t., ir t.t. Kaip mama, vežiojanti vaikus į treniruotes, aš susimoku už jų lavinimą, patogumą, bet taip pat remiu tuos būrelius ta prasme, kad jei negalėčiau vežioti, vaikai patys jų nepasiektų. Tai gi, nors automobilis yra priemonė, bet mokėdama už kurą, remiu valstybę, dar paskaičiuokite susidėvėjimą. Čia smulkmena, bet gi moku :) Nevažiuočiau - nemokėčiau. Parduotuvės taip pat dėkingos už tai, kad yra vairuojančių klientų, nes tokiu būdu daugiau perka ir daugiau pasikrauna, neveltui tiek dėmesio skiria vairuotojų patogumui. Čia gal jau “į pievas”, bet va pamąstykite apie tai. Ypač apie tuos PC, kur pėsčias neprivaikščiosi ir neprinešiosi.

Svarbiausias momentas. Už viską, ką lietuvis moka, tai iš atlyginimo, pajamų. Atmeskim šešėlines pajamas, įvertinkime faktines, atlyginimą. Gaudamas atlyginimą, jis jau nemažą dalį atseikėjo mokesčiams.

T.y. automobilio savininkas niekam nieko neskolingas, jis visur už viską moka, jis yra ir vanduo, ir duona, ir oras, visiems kitiems susijusiems. Tai už ką dar jis privalo susimokėti, kodėl jis vis dar gali būti lyg gręžiama kempinė? Jei gręžti, tai iki paskutinio lašo? Klausimas kol kas retorinis, nes ‘prabangių’ automobilių apmokestinimą nukėlė pavasariniam svarstymui. Tiesa, ar jūs patys kada nors pagalvojote, paskaičiavote, kiek realiai jums kainavo ir kiek kiekvieną mėnesį kainuoja automobilis? :)

P.S. atsiprašau už įrašo ilgumą, bet norėjau vienoje vietoje parašyti, ką galvoju šia tema.

Rodyk draugams

Šis įdomus daiktas stovi vieno didmiesčio didžėjo bute. Jis vakarais dirba populiariuose klubuose, o namuose panoro įsirengti ir jaukų šiuolaikinį būstą, ir turėti galimybę jį transformuoti į klubinį interjerą, pasitelkdamas šviesos efektus ir detales. Neįprastas rojalis, pagamintas specialiai pagal užsakovo prašymą. Viduje integruotas didžėjaus arsenalas ir baras. Įdomios koncepcijos baldas skirtas būstui, kuriame šeimininkas su bičiuliais organizuoja laisvalaikio vakarėlius:

rojalis

Rodyk draugams