BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams

Apie ką melodija: “Sūnus įsidarbino dangoraižyje: „Iškart negalėjome patikėti, kas ten vyksta“”

Galiu suprasti tik kaip motina motiną, ne daugiau. Tekstas emocingas ir taip taip, nėr teisybės ir neieškok. Bet neteisi ji, na neteisi. Dauguma pereina jei ne Dantės devynis pragaro ratus, tai trinasi skaistykloje be nurodyto termino, pradžia visų tokia, “nedėkinga”. Jei nesi genijus ir neskrieji kometa, na bet ir genijams nelengva, dabar iškilo, jei kas matė, garsiojo topinio “advokatinio” serialo “Suits” peripetijos, ten pradedantys advokatai bei padėjėjai - genijai aria kaip laba diena ir gyvena ne taip ir prašmatniai, nors dirba pačiose kiečiausiose ir prestižiškiausiose Niujorko advokatų kontorose, topinėse. Tik elitiniai partneriai prakunta ir gyvena svajonių gyvenimą, bet gi kokia atsakomybė, rizikos laipsnis ir kiek reikia visko nuveikti, kad pasiektum viršūnes. Tokio tipo mamai rekomenduoju pažiūrėti, kaip aria vien JAV, tikrai įkvėps ir nuramins, kad visi turi tai praeiti.

Tad jei ne švogeris su ryšiais ir ne dundukas, kuriam ir taip viskas dzin, tai skiniesi kelią per kančias ir per nemigo naktis. Niekas nežadėjo, kad bus lafa. Ir taip, visiems praktikantams - vergams - darbiniams arkliams krauna viską. Bet juk toji praktika realiai labai vertinga patirtis, tų detalių ir smulkmenų knisinėjimo veikla - o kur daugiau ją gausi? Atkaklumas, užsispyrimas, kantrybė ir perspektyva kažkur tolimame horizonte. Visur taip.

O juk ir versle lygiai taip pat. Kai rizikuojama kone visu turtu, savu ar tėvų, ar skolintu, kai keičiasi įstatymai ir mokesčiai, neprognozuojamai ir neplanuotai, kai rizika ant rizikos, kai pelno ilgą laiką gali ir nebūti, o bankroto šmėkla atkakliai kabo lyg ikona virš miegamojo lovos ir nemigo naktys toks įprastas dalykas, kaip ir stresas bei įtampa, o dar kai ariama dar daugiau nei šios emocingos mamos sūnus, kuris nerizikuoja galima sakyti niekuo. O kas įvertins mediko darbą, kiek ten valandų ir parų vyksta kokios operacijos, kai jo rankose žmonių gyvybės. Ir kad bene kiekvienas turi savas skirtingo dydžio nuosavas kapinaites, juk žinome tai.

Todėl taip, niekas nežadėjo, kad bus lengva kelio pradžia. Bet kai nematomi ir neįvertinti kitų keliai, tai atrodo, kad jam viskas sukrauta užkrauta, o štai kitiems pradedantiems vien palankus vėjas į nugarą pučia ir pati srovė neša, belieka medituoti ir deginti smilkalus, o darbai patys pasidarys.

Rodyk draugams

Rugsėjį, rašydama apie NT realijas užsiminiau ir čia, kad jau krizės įsibėgėjimas ir netrukus prasidės “kalneliai”. O juk tas pajautimas ir pagavimas neateina per dieną ar dvi, tai visas procesas ir įvykių seka.

2008 m. krizę pajaučiau visu “kūnu” geroookai prieš paskelbiant oficialiai, nes yra verslo sritys, kurios ypatingai jaučia menkiausius skersvėjus, ir jei tik atsiranda menkiausi sunkumai kitur, tai tas užtrumpinimas kitose srityse įvyksta staiga, lyg nukertama galva. Gyvenau iki tol žiniasklaidoje, gan sočiai bei riebiai iš dosnių reklamos pajamų, o reklama yra būtent tai, kas pagauna pirminę krizės bangą ir tai sakyčiau tobulas rentgenas, peršviečia ir… kaput. Krizės agonijoje savo verslą pardaviau ir lengviau atsikvėpiau, nes po uolaus ardymosi, darbo be atostogų ir savaitgalių, konstatavosi perdegusi lemputė, o ji buvo didysis ženklas ir nušvitimas, kad viskas, prasideda kitas gyvenimo etapas ir tą suknistą lemputę reikia sukti lauk, mesti per petį. Nes smegenys išgaruos, o nemigo naktys ir nuolatinis stresas prie gero neprives. Buvo puiki proga tiesiog pailsėti, nepriklausyti nuo nieko ir apie nieką negalvoti. Kaip toje D. Butkutės dainoje.

Šių metų pavasarį krizės kutenimą pajautė interjero dizainerė ir statytojas, ne patys pasisakė, kur gi pasakosis tokius dalykus, ne, čia mes pasakėm, o jie tik pripažino, kad taip, jau kutena, nemaloniai, reikia skubinti ir judinti užsakovus, kol jie dar nepajuto to.

Prieš nepilną savaitę vyrui paskambino seniai girdėtas draugelis. Įsikalbėjo, gal vyras gali organizuoti versle tą ar aną, deja ne, ne ta sritis ir visai kiti darbai. Kas atsitiko? Šikna, juoda. Jau gerus kelis mėnesius. Baimės akys didelės, o valgyti norisi, šeima, vaikai..

Šiandien ekonomistas N. Mačiulis kedena krizės temą. O sena tiesa ir gyvenimo patirtis byloja, kad jei žiniasklaidoje prasideda krizės tema, tai ji, krizė, jau senokai šildosi užantyje. Ne vakar ir ne šiandien įsirangė, deja. Tas procesas vyniojasi mėnesių mėnesius, tik “niekas” apie tai nekalba, tiksliau kalba, bet ne viešai, tokia tamsių kambarėlių tabu tema, nepatogi, “neskani”. Kaip gi prieš rinkimus apie tai rinkėjams galvą suksi, nevalia, tegul ramiai praeina. Čia kaip su bankų bankrotu, apie banko griūtį sužinoma tada, kai “keleiviai, durys užsidaro…” Tokios štai liūdnos realijos ir miglotos perspektyvos.

Rodyk draugams

Nepaisant siaučiančio atšiauraus vėjo savaitgalis bus geras ir labai jaukus, įsisupus į pledą ir gurkšnojant arbatas bei kavas. Nes pradėjau žiūrėti ypatingo populiarumo ir dėmesio sulaukusį naujausią serialą “Goliath”. Ne vien dėl pagrindinio aktoriaus B.B. Thornton’o, kuris lyg ir kokybės garantas. Geras siužetas, kabinantis.

Dar kas patinka, aš tai visada pastebiu, stebiu ir mėgaujuosi, na čia šiek tiek moteriška linija, tai stilius. Aktorių apranga, ypač moterų, man patinka kai yra geras stilisto darbas. Dar labai dėmesys, nesvietiškai traukia ir akį glosto įdomūs interjero sprendimai, kai operatorius lyg ir taip pat žavisi detalėmis ir nešykšti jas patraukliai pateikti. Tad yra tam tikri momentai, kurie suteikia papildomos traukos. Kitur pvz. išskirtinis garso takelis, dėl kurio dar didesnis kablys žiūrėti.

Kokiuose dar serialuose patiko sakyčiau išskirtinis moterų aprangos stilius ir interjero sprendimai? Tai “Suits” ir “Scandal”, pastarąjame ypač herojės Olivijos stilius neretai tikras “saldainiukas”.

Juos visus reikėtų žiūrėti toms moterims, kurios įsikabinusios į nuobodžius dalykinės aprangos “ansamblius” ir nežino kaip galima kitaip, arba nori pasisemti idėjų, bet nežino kur jų semtis. Ir “Suits” veža. Aktorės Gina Torres - advokatės Jessica Pearson stilius ypatingai elegantiškas, subtilus, skoningas, nepriekaištingas.

Ten yra tokių derinių, tokių nerealių, kad neretai priblokšdavo, kad kaip na kaip… nerealiai fantastiškai galima atrodyti, būtent dalykiškai. Tad rekomenduoju. Net jei serialai nedomina, nei siužetas, tiesiog prasukti ir užmesti akį į stilių, turėtų patikti, žinoma, jei skoniai sutampa.

Rodyk draugams

Rašiau ir vėl rašau apie familiarumą ir stačiokišką chamiškumą, su kuriuo tenka susidurti bendraujant tose srityse kaip aptarnavimas, paslaugų teikimas ir pan.. Kodėl žmonės nejaučia subordinacijos bendraudami su paslaugų klientais? Džiugina, kad ne visur taip ir ne visi, bet vis “užsiraunu” ant tokių stačiokų. Kodėl jiems atrodo, kad jie gali sau tai leisti ir leidžia sau labai daug, plačiai ir kalba taip, kad jautiesi kaip durnelis, na kažkoks, tiesiog durnelis, dar labai dažnai “tipo saviakas”. O jei taip atsitinka, kad įstaigos darbuotojas kalba su manimi telefonu, tai apskritai, aš neretai jam ne žmogus vertas pagarbos bent elementarios, o kažkokia “draugelė” ar kokia nors “kaimynė” paskambinusi dėl agrastų krūmo. Neretai balso tonas toks, kad “ko tu čia nori, durne”?

Arba pvz. kaip šiandien, susitarėme kad atveš daiktą, o dienos pabaigoje, pralaukus, girdžiu “oi, pas mus čia tiek užsakymų, nežinau, ko laukiate? indaplovės? (pas mus sugedo garantinė indaplovė ir siuntų tarnyba turi atvežti naują) ką žinau kuri čia jūsų, aš per dieną 30 (?!!!) indaplovių pakraunu (nors taip nėra, bet gi man taip atsakinėja), ar čia aš žadėjau?? (nors balsas tas pats ir patikinu, kad tikrai taip), skambinkit į centrą, numeris toks ir toks, nieko nežinau”. Ir numeta ragelį. Nors ryte su “nieko nežinau” aiškiai tarėmės dėl atvežimo ir sutarėme konkrečią valandą, tiksliau laiko tarpą.

Sutuoktinis mano ir sako, kad tokia situacija susiklostė ir susidėliojo dėl to, kad daugybę metų nebuvo tokio supratimo ir mandagumo nuo tarybinių laikų, tai jų palikimas, juk nieko nestebino pirkėjus žeminančios pardavėjos, visokie “garažiniai” santykiai ir nesibaigiantis žeminimas, agresija. Todėl ir nėra bendravimo kultūros, supratimo, kad subordinacija privalo būti, tai ne vien etiketo dalis. Kodėl kitose šalyse su tuo nesusiduriame, pvz. Kroatijoje. Nes ten nebuvo tokio stipraus socializmo komunizmo, jis buvo, bet ne toks, nebuvo tiek užvaldęs protus ir ištrynęs ribas. Ten ir anuomet, ir dabar, žmonės negali sau leisti taip chamiškai bendrauti, atvirkščiai, vyrauja pagarbi distancija ir jokio mužikiško familiarumo. Ten net vidaus darbų darbuotojai nedrįsta žengti pro tavo namų duris, jei nėra reikalo, o jei eina, tai batus persiauna, kad neišpurvintų kitas patalpas, o ir bendrauja pagarbiai, nenužiūrinėja, “nenurenginėja” akimis ir niekada neišgirsi pašaipaus, paniekinamo tono ar “draugeliško” lindimo į asmeninį gyvenimą.

O čia, Lietuvoje, nestebina tai, kad po statybų darbų valyti atėjusios moterys leidžia sau bendrauti su manimi familiariai, o su vyru leidžiasi į kalbas apie gyvenimą ar juokelius skaldo, nors jų niekas neklausia ir apskritai kodėl tai reikia daryti? Ar mes turėtume jas auklėti ir mokyti gero tono? Ne. Tai turėtų būti įgimta, bet deja, to nėra. Apskritai per tą statybų ir remontų laikotarpį susidūrėme su labai daug žmonių, iki šiol tie susidūrimai nesibaigia, nes ir darbai dar nesibaigė, tai tiek visokių situacijų… Mano vyras dažnai lyg “savas”, na toks pats kaip ir bet kuris darbininkas, kolega, bendradarbis, na vienas prie vieno vienodame statuse, bent jau toks “betarpiškas” bendravimas. Nors realiai tai nei savas, nei šalia stovėjo, ir apskritai, jis vis dar labai rimtas darbų bei paslaugų užsakovas. Na ne Seimo narys, ne žinomas valdininkas ir veidas jo nežurnalinis negliancinis, bet ir ne “braliukas” iš gretimos laiptinės. Jei įmanoma būtų gyvenime to išvengti, niekada nesutikčiau savanoriškai leistis į tokius kontaktus, nuo kurių vien negatyvūs pojūčiai, bet deja. Kai tenka susidurti, kenčiam, dantis sukandę. Nes kitaip nebus, matyt kažkada gal tolimoje ateityje, o dabar gi neauklėsi kiekvieno tokio “savo”.

Mes Lietuvoje nesamdome reguliariam tvarkymui namų tvarkytojų, tik kapitaliniams švarinimams ir langų plovimui užsakome firmų paslaugas, bet čia retai. Kasieninėje rutinoje patys tvarkomės, lyginamės, WC šveičiam ir viską darome patys, tikiu, kad tai ką rašau kai ką nustebins. Kodėl nėra tvarkytojos? Dėl daugybės priežasčių, bet ne todėl, kad negalėtume įpirkti tokios paslaugos, tikrai ne. Priežasčių daug, bet pagrindinė - būtent tos subordinacijos nebuvimas, tas žmonių smalsumas, lindimas į dūšią, noras kišti nosį, domėjimasis mūsų gyvenimu, reikalais, viskuo ir apskritai, jie nenori ateiti - padaryti - išeiti. Jei nebendrausi ar atitinkamai laikysies atstumo, tai įsižeis, jausis prastai, dar kokią nors nesąmonę padarys ir nuostolius, dėl to, kad galvos - esame susireikšminę, mandri, labai dideli ponai ar buožės kad juos kur kas nors su šakėm ir į vagoną link Sibiro. Nors ne tame esmė gi. Pavargome nuo to ir nebenorime svetimų žmonių namuose. Mums paprasčiau patiems viską pasidaryti, gal nebus taip sterilu ir “išlaižyta”, bet bus ramu, privatu, jokių asmeniškumų ir jokių intrigų.

Rodyk draugams

Aš taip pat kurį laiką dirbau vienoje ministerijoje. Buvo perspektyva likti ilgam. Bet kadangi buvau jauna, naivi ir entuziastingai kvaila, kaip pasakytų patyrusios ilgametės ministerijų darbuotojos, tai neįvertinau imitacinio darbo privalumų, išdulkėjau kai tik baigėsi bandomasis laikotarpis. Ir džiaugiuosi, kad taip nusprendžiau, nes nežinia kaip susiklostytų mano gyvenimas. O jis vėliau klostėsi net labai spalvingai ir audringai :D

Maniau mirsiu ten ar įsisuks tikra depresija. Iš totalinio nuobodulio, tas “darbas” mane tiek psichologiškai sekino, kad jaučiausi degraduojanti kaip žmogus sulig kiekviena diena. Kadangi nerūkiau ir nevartojau tokiais kiekiais kavos, tai negalėjau darniai įsipaišyti į įstaigos “darbinį” ritmą. Internetas tuo metu buvo “akmens amžiaus” lygio, nebuvo jokių forumų, komentarų, serialinių portalų, nieko nebuvo iš viso, kas galėtų palengvinti ir praskaidrinti rutiną, na dabar tai viskas kitaip gi, nieko nuostabaus, kad laikas bėga nepastebimai.

Realiai per dieną “sutvarkydavau” kokį vieną popieriuką, kartais du. Ir viskas, basta, dabar jei galėčiau grąžinti tą laikotarpį atgal ir vėl ten atsidurčiau, tai būčiau, žinoma, gudresnė, vietoje varnų šaudymo baigčiau dar vienas studijas, tuo metu mokyčiausi ir turėčiau tam soočiai laiko. Šeimos neturėjau, vaikų nebuvo, tad ir jokių papildomų užklasinių reikalų neturėjau, ateidavau ir išeidavau pagal darbo valandas, niekur nesišlaisčiau, po grožio salonus nesitryniau. Asmeninio gyvenimo taip pat neturėjau jokio, nes reikėjo atsėdėti tas valandas. Perspektyvų, na kažkokių ten globalinių, be šansų ir net nesvajok.

Dabar skaitau A. Eivaitės knygą “Valstybės tarnautojos dienoraštis“ :D Dar neįpusėjau, laiko nelabai turiu skaitiniams, bet knyga nebloga, patinka, skaitau ir vis prisimenu savo dienas ministerijoje, kaip aš jas stūmiau, kokia buvo atmosfera, kokios buvo raštvedybos taisyklės ir tuos kabinetus, tokius specifinius. Iki šiol prisimenu tą kvapą.

Rodyk draugams