BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kitur į diskusiją kelsiu šią dainą, kuri buvo mūsų laikų vienas iš topų ir kuri kažkaip nesutraumavo mūsų protelių. :D Ten tokia tema, kad dainų žodžiai veikia, traumuoja, žodžiu. Kas dar pamena? Žodžiai - to laikmečio aktualijos, 1994 metai, bet ir dabar tinka. Daina - klasika, žodžiai pralenkę laiką ir tinkantys visiems laikams. Viskas tavo bosui.

Tavo bosas žino, kiek tu uždirbi, abejoju, ar tu jam pameluosi, už save pakovosi, nepasiduosi. Viską atiduosi savo bosui. Visada ramus, niekada nesiblaško, jis nebijo nieko, jo negaudo mentūra, jo kišenėje visa rajono prokuratūra. Viską ką uždirbą, viską atiduoda, viską savo bosui.

Rodyk draugams

Labai patiko Liudviko Andriulio straipsnis, mintis ir stilius, smagiai susiskaitė. Apie pinigus kalbėti vis dar yra “neskanu”, kaip taip galima, gėda, kas čia per materializmo vergai ir kt.. Kokia kvailystė ir nesąmonė. Apie tai tokia vaga daugiausiai kalba tie, kurie po to piktinasi, kodėl pinigų turintys nesidalina tais pinigais, neremia, neatiduoda, nedovanoja, apie pinigų blogį ir žalą mėgsta kalbėti tie, kurie po to supranta, kad be pinigų jie patys ar kitas žmogus gali mirti, nes operacijos kainuoja neretai milžiniškus pinigus, nes o be to dar gi pinigais perkama medicinos įranga, priemonės, paslaugos ir daug kas. Tie patys turtingi filantropai finansuoja programas, perka įranga, kuria įvairiausias klinikas, remia menininkus, sportininkus, sporto klubus, vaikų namus ir kt., daro daugybę gerų darbų ir dalinasi, savo pinigais.

Apie tai, koks gyvenimo kaifas gyventi “laisvė papūgoms” ritmu, negalvojant apie pinigus, nes ne tai svarbiausia ir lafa gyvenimo būdu, nepasakojant, iš kokių gi pinigų ta laisvė gaunama, o tokie veikėjai paprastai turi stabilius pajamų šaltinius, tik štai tokia nešvaria materializmo puse nesidalina, juk apie tai pasakoti nebūtina. Lai visi galvoja, kad medituoja ir šamanauja misdami smėliu ir gyvi oru. Koks dar moksleivio krepšelis ir sportinė apranga į mokyklą? Apie tai nekalba. Pinigų tema yra tabu.

Bet Liudvikas akcentuoja vos kelias kryptis, iš kurių jo manymu galima užsidirbti, ir jis yra neteisus, nes tereikia užmesti akį į turtingiausių, įtakingiausių, reikšmingiausių sąrašą ir bus išsklaidyti visi mitai. Žmonės uždirba ir užsidirba labai įvairia veikla. Be galo daug įvairiausių sričių, profesijų, jei pradėtume gilintis, tai tie, kurie šiandien varto maišų pingius su šakėm, tai baigę labai skirtingus mokslus, neretai visai “ne į temą” krypčių, o dar nekalba tarkim anglų kalba ar moka tik rusų, na neslėpkime to, taip yra.

Be to, vieniems reikia labai daug, milijonų, o kitiems reikia tiek kiek pakanka sočiam ir, svarbiausia, ramiam gyvenimui, nes tie milijonai turi savo kainą, o kiek žmogui reikia? Va kiek užtenka, kiek gana, tiek ir reikia. Nes dar labai svarbu gyvenime harmonija, komfortas, laimės ir savirealizacijos pojūtis, susitarimas su savimi. Kas iš tos kančios, jei po to reikia gydyti ir suvesti smegenis į savo vietą. O be to gyvenime reikalingi VISI ir patys įvairiausi, nes kur bepasisuksi, ten reikalingos arba žmogaus rankos, arba žmogaus protas, arba ir tas, ir anas. Todėl jei vaikas svaigsta apie animaciją, kitas apie tai, kad jo svajonė - desertai ir tortai, o kitas galvoja apie mokytojo ar kosmetologės profesiją, tai yra labai gerai. Nes jie žino ko nori. Nežinoti taip pat variantas. Gal ateis tas žinojimas, o gal ir ne, bet ieškodamas savęs gali nuklysti į tokius atradimus, kaip kad Nidos Degutienės dukra nuklydo, dalinausi čia straipsnius apie ją, koks neįtikėtinas ir įdomus jos gyvenimas. “Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”

Ir dar papildysiu, apie tai jau rašau n-tąjį kartą, bet yra kas neskaitęs. Kad dažniausiai apie pinigus sako, kad ne jie svarbiausi, kad ne tai gyvenimo prasmė, nereikia galvoti apie pinigus, kaip gerai be pinigų ar pan. tai tie, kurie tų pinigų turi kaip šieno. Tuomet bepigu apie tai kalbėti.

Rodyk draugams

Apie pinigus. Apie vienos lietuvės pardavėjos atlyginimą Milano batų parduotuvėje ir apie tai, kokia pensija dirbusio emigracijoje ir grįžusio į tėvynę solidaus amžiaus kroato, kurį vyras sutiko viename SPA - giluminių versmių termose, mirko tame pačiame baseine ir kalbėjosi. Du žmonės, du pavyzdžiai. Jų visokių yra ir daugiau, bet manau lai būna du konkretūs žmonės. Vyras šnekus, moka vynioti temas ir prašnekinti, o apie pinigus ne visiems kalbėti yra tabu, todėl manau ne vienam bus įdomi “tabu” tema, juk, kaip sakoma, jums skaityti nieko nekainuoja :D ir niekam dėl to neskauda, patys žmonės pasidalino ta info, o tai kažkam bus impulsas, kas šiandien galvoja apie emigraciją, skaičiuoja kokia bus pensija lai tolimoje ateityje, bet ji tokia miglota Lietuvoje ar be apčiuopiamų optimistinių perspektyvų, kokios piešiamos šiandien.

Apie lietuvę, kuri daug metų gyvena ir dirba Milane, nerašysiu nei vardo, nei kokio brando parduotuvė, lai išlieka nors kiek konfidencialumo, nes ten daugelis tiek uždirba, o ir daugiau, juk visi žinome, kad prekiniai ženklai nuo..iki “kosmoso”, tad lai bus viduriukas, brandas ne iš pigiųjų, bet ir ne iš prabangiausių. Atlyginimas nuo 2200,- + bonusai nuo pardavimų, tad į mėnesį uždirba apie 3000 eurų, plius minus tiek.

Pensininkas iš Kroatijos, kuris apie 30 m. dirbo emigracijoje, kaip ir daugelis šiuo metu mūsų tautiečių kažkur dirba ir užsidirbs visai kitokias pensijas. Jis dirbo Vokietijoje, kompanijoje “Siemens”. Ir dabar jis gauna tris pensijas. Taip taip. Pirmoji - Kroatijos socialinė, nes anoje su stažu kaip sakoma nekažką, 12 metų, tai iš čia 200,-. Antroji - Vokietijos skiriama - 900,-. Trečiąją pensiją moka toji kompanija “Siemens”, įsivaizduojate, aš net nežinojau, kad taip būna, bet štai, akivaizdu, ši kompanija moka kiekvieną mėnesį 1500 eurų. :O Tai gi, skaičiuojame svetimus pinigus, šis darbštus vyras užsidirbo sau 2600 eurų pensiją.

Todėl aš manau, kad tokias panašias ar bent artimas toms pensijas užsidirbs mūsų tautiečiai, kurie po to galbūt grįš į Lietuvą ir mėgausis visai kitokia senatve, kokybiška. Mėgausis SPA, versmėm, masažais ir organiškais kokteiliais :D

Rodyk draugams

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Investuojį į kadrą, apmoki kursus, seminarus, jis vis tobulinasi tam, kad įmonėje dirbtų reikiamos, atitinkamos kvalifikacijos ir profesionalus darbuotojas, o jis išeina. Ne todėl, kad blogos darbo sąlygos ar nekonkurencingas atlyginimas, kitose įmonėse arba identiškas, arba panašus plius minus nedaug kuo skiriasi. Jis išeina, nes jam reikia gyvenimo pokyčių, iššūkių :D (aš kai kartais perskaitau šį žodį, tai vis kažkoks juokas jama, nes tie iššūkiai mėgsta paraleles su sunkumais ir kokia nors nesibaigiančia juosta “šikna” gyvenimo periode), kažin kokių, o dar dėl to, kad normalu keisti darbą. Tokia savotiška išdavystė ir investicijų vagystė. Ar įmonė investavo tam, kad kitai įmonei (ir dar konkurentams) būtų gerai? :D Aš manau, kad nenormalu esant stabiliai tėkmei (ne studentas, ne pavieniai ar atsitiktiniai darbai) dažnai keisti darbą, pernelyg dažnai ir be svaraus argumento. Na čia ne argumentas, bet vis tiek kaip mintis, vadovai juk nekeičia darbo kas keli metai, tam pačiam ir tam pačiam :D Įmonė auga, bręsta, vystosi ir tobulėja su komanda, yra komandos įdirbis, susistygavimas, dermė, kai vienas kitą supranta iš pusės žodžio, žino viską kas kur kada su kuo, nebereikia gaišti laiko apmokymams, pritapimams, o kur dar asmeninės kiekvieno darbuotojo charakterio savybės ar būdas. Yra žmonių, kurie į kolektyvą neša destrukciją, įtampą, kursto vidines intrigas, kažkokias “revoliucijas” kelia, terorizuoja kitus darbuotojus ir pan.. Tenka atsisveikinti, retai, bet pasitaiko tokių “inkliuzų”. Todėl, kad kolektyvas turi būti lyg šeima, vienas kumštis, tik tuomet bus lengva dirbti.

Man rašo (visa diskusija čia FB) svečiai: “Jei darbuotojas išeina visko “primokintas ir priinvestuotas”, tai kaltas darbdavys. Taip jam ir reikia. Aplamai, jei išeina tikrai geras darbuotojas, tai visada kaltas darbdavys ir gali neverkt, nes jam tokio darbuotojo nereikia. Juokingiausia, kad kai toks specialistas nusprendžia išeit, tada visi jį prisimena, pradeda algą siūlyt, pakalbėt prie alaus kviečiaisi ir t.t. O kur anksčiau buvo ? Dabar jau kaip sakoma “pozno mama pit boržomi”.”// “Iš tiesų taip ir yra. Darbdavys kaltas visada, nes jis kuria įmonę ir ne tik jos strategijas, bet ir vidinę, psichologinę atmosferą įmonėje. Geri, seni darbuotojai iš darbo šiaip sau neišeina.”

Aš atsakau: “Jūs mušate į vienus vartus. O jei išeina tiesiog? Toks jausmas, kad jūs vadovaujatės tam tikrais stereotipais, kurie ne visuomet tinka praktikoje. Matote vieną modelį. Nes išeina ir dėl darbdavio kaltės, ir tuomet, kai jo kaltės nėra, išeina ne vien geri ir seni, bet ir kitokie visokie. Pvz. ateina “žalias”, per 3-4 metus darbdavys apmoko, investuoja į mokymus ir žmogus prakunta. Jis pasijaučia itin reikšmingu, nes gi patobulėjo. Ir užsideda karūną. Atsiranda arogancijos ir pan. savybių dominavimas. Jam kiti pasidaro per prasti! Kolektyvas, vadovas, visa įmonė.”

Man toliau rašo: “Na aš pati dirbu tokioje srityje, kad ir aš, ir mano kolegos nuolat sulaukiam įvairiausių pasiūlymų, dirbam kartais keliose įmonėse. Atlyginimas visur panašus, bet daugiausia išlošia tas darbdavys, kuris sukuria geriausią mikroklimatą darbe, daugiausia investuoja be tik į mokymus, bet į bendrą darbuotojo gyvenimo kokybę, patogumą jam atlikti darbą. Tarkim, aš turiu mažų vaikų. Mano vadovė visada į tai atsižvelgia, mes visada ieškom sprendimo, ką daryt, kad ir darbe viskas vyktų sklandžiai ir namuose.”// “Tai kodėl jis nesijaučia reišmingu ? Kodėl kiti per prasti ? Todėl, kad prastas klimatas įmonėje, o dėl to kaltas darbdavys. Jis susirinko kolektyvą ir jis daro biznio strategiją. Kodėl jis pasirinko tokį žmogų, kodėl laukė tiek laiko ir į jį investavo ?” // “Tai yra darbdavio klaida. Įmonę sudaro materialūs ir žmogiškieji ištekliai. Geras vadovas turi numatyti viską: ne tik kada nusidėvės ar suges kokia nors įranga, bet ir kuris darbuotojas “išeis iš rikiuotės”. Šioje situacijoje būdama darbdavio vietoj jausčiausi atsakinga pati padarius klaidą, netinkamai pasirinkdama darbuotoją. O jei taip nutinka nebe pirmą kartą, labai rimtai apgalvočiau, kas mano įmonėje ne taip.”

Aš atsakau: “Jūs toliau mušate į vienus vartus. Darbuotojų manipuliacijos, simuliavimas, nenoras dirbti kai atsiranda rimtesnis užsakymas (pvz restorane banketas, o virėjas “suserga”), nuostolių padarymas arba vagystės, darbo metu darbo imitavimas skaitant forumus, medią, darant “chaltūrą” kitam užsakovui už papildomus pinigus darbdavio sąskaita, išeinant iš darbo pas konkurentus ar į nuosavą naują verslą išsinešami klientų sąrašai ir net gi dempinguojant kuriama priešprieša (ne mikroklimatas kaltas, o savanaudiški paskatai). Nebetęsiu. Kadangi nesate darbdavio kailyje, jūs negalite adekvačiai ir objektyviai vertinti, viską kraudami ant jo ir vertindami teoriškai, jūs net neįsivaizduojate, kiek realiame gyvenime visokių atvejų ir neprognozuojamų žmonių.”

Štai taip, darbdavys visada kaltas.

Rodyk draugams

babuška

Tema jau tampa klasikine “Tarybinė imigrantė Rusijos babuška, pragyvenusi daugiau nei pusę savo gyvenimo Lietuvoje, kuriai dabar 70-90 m., nemoka lietuviškai”.

Mindaugas Jackevičius pasidalino savo pastebėjimu:

“”Ja nipanimaju palitovski”, - graudžiu balsu ištaria pacientė jaunai seselei, kai ši pasako vizito pas gydytoją laiką.

“O ja nipanimaju paruski”, - nepasimeta seselė. Ir lietuviškai priduria - “tai ką man daryt, aš net nežinau, kaip balandis rusiškai”.

Į pagalbą atėjo kita seselė - išvertė tai poniai vizito datą ir laiką. Šioji už viską padėkojo tik rusiškai, bet kai seselė lietuviškai atsisveikino, “viso gero” ir pacientė ištarė.

Nu bet tikrai - kaip tiek metų pragyvenus LT galima neišmokt nors mėnesių ir dienų pavadinimų?”

Atėjo tokie laikai, kad dauguma jaunesniosios kartos atstovų išties nemoka rusų kalbos, bet jie dirba aptarnavimo srityje, šiaip visur visur dirba, o taip pat, kaip šiuo atveju, poliklinikoje. Ir kaip sakoma “užmušk”, bet nemoka. Ką daryti? Ir ši tendencija tokia gaji, kad vietiniai rusai ir nauji atvykėliai tiesiog priversti mokytis lietuvių kalbos, kalbėti lietuviškai, praktikuoti ją, nes viskas, atėjo ta riba, kai be kalbos net kavos neužsisakysi. Jau nekalbant apie visokias įstaigas, kur pasikeitė kadrai ir atėjo jaunesnioji karta. Viskas, baigėsi “govori po ruski” laikai. Neišspausi, neišgimdysi.

Todėl visi tokie konfliktai dėl rusų kalbos tėra tų laikų palikimo rezultatas, kai atvykėliai rusai visuomet save laikė aukštesne kasta, to niekada neslėpdami, jiems buvo ne lygis mokytis vietinės “paukščių” kalbos, nesvarbu kokioje šalyje jie būtų, turiu omeny buvusiose TSRS. Rusai buvo kolonizatoriai. Vyko prievartinė rusifikacija ir visi kiti turėjo mokytis rusų kalbos. Gi rusai niekada nemanė, kad jie privalo mokytis vietinės. Net atėjus permainų vėjams, jau netrukus bus trys dešimtmečiai, kaip iškovota Nepriklausomybė, bet visos babuškos taip ir liko ten, vintaže. Dabar raško vaisius.

Visos pastangos reabilituoti, ginti “babuškas, dieduškas ir buvusius oficerus”, lankstymasis ir pataikavimas yra spjūvis tautiečiui, kuris nemoka tos kalbos, į veidą. Aš rašiau ten diskusijose, kad jei žmogus nemoka tos šalies kalbos, tai laisvas imti vertėjo paslaugas, susirasti kitą paslaugų žmogų, kuris lydės visur ir vers. Taip yra visur, visose šalyse. Ir Lietuva jau tapo tokia, kad be vertėjo į rusų kalbą tampa vis sunkiau, toliau bus apskritai neįmanoma.

Arturo Rudomanskio kieme atradau šio įrašo persikėlusią diskusiją, į kurią, žinoma, negalėjau neįsisukti https://www.facebook.com/rudomanskis

Sergej Orlov diskusijose rašo: “Tai pagyvenę 70-80 metų pensininkai yra nacionalistai? C’mon, kalboms mokytis yra optimalus amžius ir tam būtinas tam tikras proto lankstumas bei piniginiai resursai.” Tipiškas babuškų advokatas. Tai aš jam ir atsakiau: “Ar jie į Lietuvą atvyko gyventi būdami 70-80 metų amžiaus?” Toks jausmas, kad vakar atvyko ir baaa, ką daryti. Tai ne vakar tos babuškos atvažiavo gyventi į Lietuvą, dauguma jų atvyko dar gūdžiais 1960 - 1970 ir pan.. Gyveno sau ir vargo nematė, nes lietuviai pataikavo, lankstėsi, o po to atėjo ta rusakalbių karta, kuri dėl lietuvių kalbos nemokėjimo turėjo galimybę gauti darbą tik Maxima kasoje arba sanitare ligoninėje, t.y. visur žemose grandyse. Tai babuškoms dar sekėsi, nes kur ėjo, ten sutikdavo rusakalbius. Bet gi viskas keičiasi, ir tų jau nebelieka, nes ateina jaunesnė karta.

Rodyk draugams