BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kažkada, kai tik atsirado žurnalas “Stilius” ir vėliau žurnalas “Žmonės”, tokiais pat etatiniais vakarėlių dalyviais buvo Darius ir Ina Mockai. Kokį tik žurnalą bevartysi, kiekvieną savaitę, sąžiningai jie tuose puslapiuose.

Jie mėgavosi ta tuštybe ir maivėsi iki tokio lygio, kad parodytų, kaip jie gyvena, kokius garderobus turi, kokias rankines. Bet viskam ateina savas laikas. Juos nupūtė iš visų vakarėlių, žurnalų, retkarčiais pasivaidena ypatingomis progomis. Nes subrendo ir matyt suprato, kad visa tai buvo maskaradas. Tokių kaip jie buvo daugybė, vieni veidai keitė kitus, kiti kitus.

Dabar akivaizdi tokia tendencija, kad neršti po nesibaigiančias prezentacijas, vakarėlius, abejotino lygio pseudodizainerių drabužių pasirodymus, karoliukų vėrimo vakarones ar mėsos krautuvės atidarymus - blogo tono ženklas. Net į Bentley pristatymą atėjo vos keli, kurie realiai gali įpirkti Bentley, visi kiti etatiniai vakarėlių dalyviai.

Martinavičiai kol kas pradiniame etape, eina visur kur kviečia, nes nemoka atsirinkti, o ir nenori, kur dar bus proga pademonstruoti spintos turinį. Ekscentriška Veronika Kastujeva taip pat demonstravo. O jei dar prisiminsime į archyvus nutrenktą Martinėlę.

Rodyk draugams

Labai patiko Liudviko Andriulio straipsnis, mintis ir stilius, smagiai susiskaitė. Apie pinigus kalbėti vis dar yra “neskanu”, kaip taip galima, gėda, kas čia per materializmo vergai ir kt.. Kokia kvailystė ir nesąmonė. Apie tai tokia vaga daugiausiai kalba tie, kurie po to piktinasi, kodėl pinigų turintys nesidalina tais pinigais, neremia, neatiduoda, nedovanoja, apie pinigų blogį ir žalą mėgsta kalbėti tie, kurie po to supranta, kad be pinigų jie patys ar kitas žmogus gali mirti, nes operacijos kainuoja neretai milžiniškus pinigus, nes o be to dar gi pinigais perkama medicinos įranga, priemonės, paslaugos ir daug kas. Tie patys turtingi filantropai finansuoja programas, perka įranga, kuria įvairiausias klinikas, remia menininkus, sportininkus, sporto klubus, vaikų namus ir kt., daro daugybę gerų darbų ir dalinasi, savo pinigais.

Apie tai, koks gyvenimo kaifas gyventi “laisvė papūgoms” ritmu, negalvojant apie pinigus, nes ne tai svarbiausia ir lafa gyvenimo būdu, nepasakojant, iš kokių gi pinigų ta laisvė gaunama, o tokie veikėjai paprastai turi stabilius pajamų šaltinius, tik štai tokia nešvaria materializmo puse nesidalina, juk apie tai pasakoti nebūtina. Lai visi galvoja, kad medituoja ir šamanauja misdami smėliu ir gyvi oru. Koks dar moksleivio krepšelis ir sportinė apranga į mokyklą? Apie tai nekalba. Pinigų tema yra tabu.

Bet Liudvikas akcentuoja vos kelias kryptis, iš kurių jo manymu galima užsidirbti, ir jis yra neteisus, nes tereikia užmesti akį į turtingiausių, įtakingiausių, reikšmingiausių sąrašą ir bus išsklaidyti visi mitai. Žmonės uždirba ir užsidirba labai įvairia veikla. Be galo daug įvairiausių sričių, profesijų, jei pradėtume gilintis, tai tie, kurie šiandien varto maišų pingius su šakėm, tai baigę labai skirtingus mokslus, neretai visai “ne į temą” krypčių, o dar nekalba tarkim anglų kalba ar moka tik rusų, na neslėpkime to, taip yra.

Be to, vieniems reikia labai daug, milijonų, o kitiems reikia tiek kiek pakanka sočiam ir, svarbiausia, ramiam gyvenimui, nes tie milijonai turi savo kainą, o kiek žmogui reikia? Va kiek užtenka, kiek gana, tiek ir reikia. Nes dar labai svarbu gyvenime harmonija, komfortas, laimės ir savirealizacijos pojūtis, susitarimas su savimi. Kas iš tos kančios, jei po to reikia gydyti ir suvesti smegenis į savo vietą. O be to gyvenime reikalingi VISI ir patys įvairiausi, nes kur bepasisuksi, ten reikalingos arba žmogaus rankos, arba žmogaus protas, arba ir tas, ir anas. Todėl jei vaikas svaigsta apie animaciją, kitas apie tai, kad jo svajonė - desertai ir tortai, o kitas galvoja apie mokytojo ar kosmetologės profesiją, tai yra labai gerai. Nes jie žino ko nori. Nežinoti taip pat variantas. Gal ateis tas žinojimas, o gal ir ne, bet ieškodamas savęs gali nuklysti į tokius atradimus, kaip kad Nidos Degutienės dukra nuklydo, dalinausi čia straipsnius apie ją, koks neįtikėtinas ir įdomus jos gyvenimas. “Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”

Ir dar papildysiu, apie tai jau rašau n-tąjį kartą, bet yra kas neskaitęs. Kad dažniausiai apie pinigus sako, kad ne jie svarbiausi, kad ne tai gyvenimo prasmė, nereikia galvoti apie pinigus, kaip gerai be pinigų ar pan. tai tie, kurie tų pinigų turi kaip šieno. Tuomet bepigu apie tai kalbėti.

Rodyk draugams

“Garsiausia šampano eksperte tituluojamai moteriai – kaltinimai užgrobus valstybinę žemę”

:D Štai kur tikro šampano eksperto tiesa, o kas gali ginčytis? :D

“”Sventinis” by Alita (1.19e) geriausias sampanas ryto pradziai. -Garsiausia sampano eksperte Lietuvoje”

Mes kaip tik vakar susidūrėme su vogtų žemių kriminalais. Na, kaip “dar viena šampano ekspertė” LOL :D galiu prisideklaruoti, kad nesu vagis, nors aplinkiniai gundymais veikė ir dar po to aiškino, kad kvailystė nepasinaudoti tokia puikia galimybe - šiek tiek pastumti tvorą link valstybinės žemės, nes “”davai” mes visi draugiškai kolektyviai čia pastumsim savo tvoras”, ir tada bus dar papildomai kam keli, kam kažkeli arai turto. Ir juk niekas nepastebės. Nes mūsų visi sklypai kraštiniai su mišku. Tai mes nepasirašėme tai avantiūrai ir atsisakėme, nes, visų pirma esame sąžiningi, mums svetimo nereikia, norim miegoti ir gyventi ramiai, o be to nei ten praturtėsim, nei ką, o dar bus galvos skausmas, tai nafig mums to reikia. V.ž. dalis ramiai sau persikėlė tas tvoras, tose žemėse susirentė malkines, dar kažką. Tvorų kilnojimas buvo prieš kokius gal penkerius metus ar pan.. Ir išties tyku ramu. Buvo.

Vakar gaunam kažkokį raštą, tokį skaičiau pirmą kartą, su krūva įstatymų nr., sklypi adreso nėra, tik kadastro nr., o kadangi tų sklypų turime visokių ir apie kurį čia kalba eina, tai man akimirkos pasimetimas, kas čia vyksta, kame reikalas, gal kur jau kokią baudą reikia mokėti :D Nes pas mus kaip dažniausiai būna, kad kai gauni kažkokius “neaiškius” raštus, tai matyt jau esi kažkur prisidirbęs ir reikia aiškintis nedelsiant, nes man iš karto antstolio šmėkla pasikabina. Skambinu rastu numeriu ir aiškinuosi, pasirodo, dabar žemėtvarkininkai yra pakrutinti persimatuoti visus valstybinius sklypus ir susivesti galus, nes matyt betvarkė ten tokia, kad niekas nežino kas kam priklauso, todėl matininkai važinėja ir matuoja, tikrina. Tai gi, patikrino ir mūsų tos “tvorikės” padėtį, kaip ir kaimynų. Dar neklausiau kas aniems bus ar ką, bet žinau viena, kad mums tai nieko nebus, nereikės nei tvoras atgal perkėlinėti, nei baudas mokėti, nieko nereikės daryti. O dabar reikalų lyg tyčia melejonas ir dar tiek, prieš vasarą reikia tiek galų uždaryti. Tai dar ir su žemės kriminalais aiškintis, oi ne.

Tad moralas toks. Nėra ko vogti, nė velnio tu iš tų tvorų stumdymo nepraturtėsi, žinodamas, kad tie keli arai niekada nebuvo ir nebus tavo, nors serbentus sodink ar tujas. Nei parduosi, nei šeimininku jausies, o dar gi gali atsidurti pirmuose žiniasklaidos puslapiuose :D Vis tik geras tas gėdos stulpas ar lenta, ką ir sakyti. Bet va taip ir susigadina reputaciją, dabar visą laiką žinos, o kas gi toji šampano ekspertė, kuri pozuoja prie sienelės, o kas gi tas krepšininkas, kuris netyčia pasididino sklypą netoliese, o kas gi tas riešutų ir razinų ekspertas, kuris Žvėryne pasididino, o kas tas kitas veikėjas, kuris irgi šunimis apsistatęs, retkarčiais prie sienelės su šokėja mėgsta pastovėti. O žurnalistai jie jau tokie, viską parodo, ne tik gražiąją pusę.

Rodyk draugams

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

macarons

Patinka paprasti dalykai, kurie visai neprasti. Šių migdolinių sausainių - macarons rinkinio kaina, palyginus su skambiais ir viliojančiais Vilniaus desertinių ar šokoladinių pavadinimais, kur taip pat gali nusipirkti migdolinių, yra tikrai juokinga. Apie 4 eurus ar pan., galiu klysti, bet centų ribose, štai ši dėžutė, kuri dažnokai perkama. Ir tie prabangieji, ir šie pigutiniai yra tokie pat skanūs, štai koks fokusas, nors tikiu, kad gali aršiai prieštarauti ar diskutuoti šio skanėsto ekspertai, ar prašmatnių vietų gerbėjai. Kadangi nesu tokių vietų fanklubo narė, tai galiu būti ir pirkti ar ragauti visur, man tikrai dzin tie “prestižai” ar ypatingumas, galiu visur viską pagal nuotaiką.

Na o ir malonus akiai efektas pasiūlius šeimos nariams ar svečiams toks pat. Tad jei nėra tokio didelio skirtumo, kaip man tarkim, tai kam mokėti brangiau ar itin brangiai, jei norisi va tiesiog, kad tokie skanėstai migdoliniai būtų šalia sviesto, jogurto ir kitų kasdieninių įprastų produktų? :) Čia “Biržų duona” kepa ir nesuka galvos dėl prabangos :D (tokius perku “Vynotekoje”, jei kam aktualu).

Rodyk draugams