BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ANTAKIAI

2017-03-22

Viena iš klaikiausių savaičių metuose, tai ta, kai “pasidarai” antakius ir lyg tyčia, lyg specialiai turi visokių reikalų, susitikimų, turi visur dalyvauti su tais klaikiais “flomasteriniais” antakiais, tol kol šašai nenukrito, jie atrodo taip, kad veide daugiau nieko nėra, tik ANTAKIAI. Tie kreivi ir įdėmūs žmonių žvilgsniai, nes tik beprotė gali taip “išsipaišiusi” vaikščioti :D Reguliariai darančios antakius ir po procedūros su “tuom” gyvenančios supras apie ką, tos klaikios savaitės sunkumus. Nuo vakar iki kitos savaitės reikės kažkaip išgyventi ir į nieką nekreipti dėmesio, nutaisius abejingą ir “šiek tiek trenkta maišu” veidą. Neva kad čia taip ir turi būti, jūs nieko nesuprantat, o man gražu, nesikeikiant.

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

Straipsnį ir komentarus skaitau antrą dieną. “Po baleto šokėjo savižudybės moksleivė atskleidė šiurpius prestižinės mokyklos užkulisius”

Tiksliau būtų taip: vakar tik straipsnį, o jau šiandien - komentarus. Nes buvo taip sunku ir taip suspaudė širdį dėl visko, kad ne tai kad raudojau dėl to kas ten rašoma, bet verkiau viduje ir širdis kraujavo, vis iškildavo visokie prisiminimai, ta nesveikia aplinka ir tokia neteisybė, klaiki klaiki. Koks absurdas, kai pagalvoji, menininkų kalvė, kurioje susibūrę ypatingi vaikai. Jautrūs, savotiški, nes jūs tikriausiai visi žinote, kad menas be jautrumo negyvas, tos dermės nebuvimas yra nuosprendis. Visi menininkai yra jautrūs, visi. Kad pagautum pustonius, potėpius, sugrotum ar sudainuotum taip, kad kitiems klausytojams ir žiūrovams sielą glostytų, verktų iš džiaugsmo, širdys dainuotų ir panirtų į meditacijas ar net užmigtų filharmonijose nuo gerumo, o paveikslus tyrinėtų valandų valandas, reikia pačiam meno nešėjui būti ypatingu. Tai talentas, taip pat darbas, juodas darbas, tamsioji pusė, kurios žiūrovas nemato. Na negalima terorizuoti tokių vaikų, traumuoti jų psichiką, jautrią ir gležną, krūviai milžiniški, spaudimas ir konkurencija juoda, neteisybės vandenynai.

Tie nepedagoginiai metodai yra žiaurūs, kas ten iki šiol vyksta, su pedagogika neturi nieko bendro. Esminė problema ta, kad tie kurie dirba, jie moka tapyti, lipdyti, šokti, groti ir dainuoti. Bet jie ne pedagogai, nebent vienas kitas, visų nenurašykim. Retas žmogus gali suderinti pedagogiką ir profesionalumą. Tie žmonės, ypač kurie seno raugo, tas baleto skyrius, vis dar gyvenantis rusų kariuomenės “dedovščinos” metodais, kitaip nemoka ir negali mokėti, nes visos tos staugiančios “pedagogės”, prarūkytais ir pragertais balsais (ir veidais), jos pačios kažkada buvo aukos. Jas taip pat ujo, žemino, tyčiojosi. Jos yra sugadintos. Jų psichika yra tokia “suvaryta”, kad vargu ar specializuotas gydymas padės. Tai ne žmonės, o monstrai, kurie jaučia pasitenkinimą ir malonumą, nes tik tai tegali daryti, atsigroti ant niekuo dėtų vaikų už savo suknistą vaikystę, jaunystę ir gyvenimą.

Kas neskaitė mano 2009 m. įrašo apie M.K. Čiurlionio menų mokyklos užkulisius, ką reiškia ten mokytis, kokia atmosfera http://subjektyvi.blogas.lt/skiriu-busimu-m-k-ciurlionio-menu-mokyklos-pirmoku-teveliams-papildyta-293.html Man labai patiko groti, siekti aukštumų, tačiau visa širdimi niekinau, nekenčiau viso tos neteisybės ir purvo, kuris deja likęs iki šiol. Labai labai gaila, kad vaikai iki šiol ten lygiai tokiose pačiose sąlygose, kokiose buvau aš ir mano klasiokai, visa bendruomenė. Mūsų buvo nedaug, mokinių skaičius nedidelis, vis tik mokykla neeilinė, tad kiekvienas savas. Ir veik visus pamenu, jei ne vardais, tai iš veido, kas muzikavo, kas dainavo, kas šoko, o kas sukosi dailės skyriuje.

Esminė šios mokyklos problema ta, kad daugelis ją palieka ne dėl milžiniško krūvio ar pervargimo, o būtent neatlaikę psichologinio teroro. Jei būtų sveika atmosfera, jei būtų sveika pedagogika, jei mokytojai gebėtų dirbti savo darbą be tarpusavio intrigų, tai Lietuvą garsintų žymiai daugiau talentų. Ir daugybė suluošintų vaikų, kurie paliko šią velnio galerą, šiandien galėtų gyventi visai kitokį gyvenimą.

Rodyk draugams

babuška

Tema jau tampa klasikine “Tarybinė imigrantė Rusijos babuška, pragyvenusi daugiau nei pusę savo gyvenimo Lietuvoje, kuriai dabar 70-90 m., nemoka lietuviškai”.

Mindaugas Jackevičius pasidalino savo pastebėjimu:

“”Ja nipanimaju palitovski”, - graudžiu balsu ištaria pacientė jaunai seselei, kai ši pasako vizito pas gydytoją laiką.

“O ja nipanimaju paruski”, - nepasimeta seselė. Ir lietuviškai priduria - “tai ką man daryt, aš net nežinau, kaip balandis rusiškai”.

Į pagalbą atėjo kita seselė - išvertė tai poniai vizito datą ir laiką. Šioji už viską padėkojo tik rusiškai, bet kai seselė lietuviškai atsisveikino, “viso gero” ir pacientė ištarė.

Nu bet tikrai - kaip tiek metų pragyvenus LT galima neišmokt nors mėnesių ir dienų pavadinimų?”

Atėjo tokie laikai, kad dauguma jaunesniosios kartos atstovų išties nemoka rusų kalbos, bet jie dirba aptarnavimo srityje, šiaip visur visur dirba, o taip pat, kaip šiuo atveju, poliklinikoje. Ir kaip sakoma “užmušk”, bet nemoka. Ką daryti? Ir ši tendencija tokia gaji, kad vietiniai rusai ir nauji atvykėliai tiesiog priversti mokytis lietuvių kalbos, kalbėti lietuviškai, praktikuoti ją, nes viskas, atėjo ta riba, kai be kalbos net kavos neužsisakysi. Jau nekalbant apie visokias įstaigas, kur pasikeitė kadrai ir atėjo jaunesnioji karta. Viskas, baigėsi “govori po ruski” laikai. Neišspausi, neišgimdysi.

Todėl visi tokie konfliktai dėl rusų kalbos tėra tų laikų palikimo rezultatas, kai atvykėliai rusai visuomet save laikė aukštesne kasta, to niekada neslėpdami, jiems buvo ne lygis mokytis vietinės “paukščių” kalbos, nesvarbu kokioje šalyje jie būtų, turiu omeny buvusiose TSRS. Rusai buvo kolonizatoriai. Vyko prievartinė rusifikacija ir visi kiti turėjo mokytis rusų kalbos. Gi rusai niekada nemanė, kad jie privalo mokytis vietinės. Net atėjus permainų vėjams, jau netrukus bus trys dešimtmečiai, kaip iškovota Nepriklausomybė, bet visos babuškos taip ir liko ten, vintaže. Dabar raško vaisius.

Visos pastangos reabilituoti, ginti “babuškas, dieduškas ir buvusius oficerus”, lankstymasis ir pataikavimas yra spjūvis tautiečiui, kuris nemoka tos kalbos, į veidą. Aš rašiau ten diskusijose, kad jei žmogus nemoka tos šalies kalbos, tai laisvas imti vertėjo paslaugas, susirasti kitą paslaugų žmogų, kuris lydės visur ir vers. Taip yra visur, visose šalyse. Ir Lietuva jau tapo tokia, kad be vertėjo į rusų kalbą tampa vis sunkiau, toliau bus apskritai neįmanoma.

Arturo Rudomanskio kieme atradau šio įrašo persikėlusią diskusiją, į kurią, žinoma, negalėjau neįsisukti https://www.facebook.com/rudomanskis

Sergej Orlov diskusijose rašo: “Tai pagyvenę 70-80 metų pensininkai yra nacionalistai? C’mon, kalboms mokytis yra optimalus amžius ir tam būtinas tam tikras proto lankstumas bei piniginiai resursai.” Tipiškas babuškų advokatas. Tai aš jam ir atsakiau: “Ar jie į Lietuvą atvyko gyventi būdami 70-80 metų amžiaus?” Toks jausmas, kad vakar atvyko ir baaa, ką daryti. Tai ne vakar tos babuškos atvažiavo gyventi į Lietuvą, dauguma jų atvyko dar gūdžiais 1960 - 1970 ir pan.. Gyveno sau ir vargo nematė, nes lietuviai pataikavo, lankstėsi, o po to atėjo ta rusakalbių karta, kuri dėl lietuvių kalbos nemokėjimo turėjo galimybę gauti darbą tik Maxima kasoje arba sanitare ligoninėje, t.y. visur žemose grandyse. Tai babuškoms dar sekėsi, nes kur ėjo, ten sutikdavo rusakalbius. Bet gi viskas keičiasi, ir tų jau nebelieka, nes ateina jaunesnė karta.

Rodyk draugams

Barakudos

2017-03-06

Reikia atitinkamo gero muzikinio fono, kad mintys dėliotųsi reikiama kryptim. Vaizdo klipas taip pat tinkamas. Apie ką pakalbėsime? Žadėtas komentaras apie barakudas. Bloge tam turiu išskirtą “tag’ą”, nes vis atsiranda vienokių ar kitokių pastebėjimų barakudų tema. Štai ir vėl.

Kodėl aš niekada nemoralizuosiu barakudų, nors galiu ten kandžiau ką nors parašyti, pašmaikštauti, bet realiai gyvenime niekada neteisiu. Nes aš suprantu kodėl jos taip gyvena, t.y. barakudiškai. Analogiškai - nekeiksiu ir nesityčiosiu ar nežeminsiu prostitučių, nesvarbu ar jos elitinės, ar gatvės plaštakės. Tai ir “neteisk ir nebūsi teisiamas”, ir tinka kita gyvenimo išmintis. Apskritai tai ne mano reikalas, kodėl jos tuo užsiima, kodėl tai jų papildoma ar nuolatinė veikla, o gal hobi. Ir aš nežinau, kokioje aplinkoje augo ir ką regėjo ta ar kita moteris, kokia buvo jos vaikystė ir apskritai, kad ji ten atsidūrė, stotyje ar naktiniame klube. Tiesiog jos sąžiningos ir nevaidina šventuolių, yra kaip yra. Man realiai gyvenime šlykštūs visai kitokie žmonės ir jų veikla, visai kitokie, apie manipuliatorius jau rašiau, apie tuos, kurie arčiausiai ir pirmieji smeigia į nugarą, ir kiti. Dabar nesiplėsiu, nes tema kita, o mintis aiški.

Gyvenime vienaip ar kitaip žmonės nori užsidirbti, prakusti, prasigyventi, užgyventi turto. Vieni tai daro savo proto, fizinio darbo, mokslo, karjeros, verslo keliu, švarus tas kelias ar suktas, apgaule ir melu grįstas, pasitelkiant šlykščius metodus ir pan., tai suprantame, kad čia niekas nežadėjo, kad bus vien tik dora ir teisingumas. Niekas nežino per kiek lavonų perlipo ir kieno galvos skrido, kam į nugarą smeigė, ką pakišo, ką apgavo, ką išdavė, kur maklino. Ar su kuo tai, šiandien labai garbiai žinomai tetai, savo laiku teko į lovą gultis su svarbiu vyru, dėl bet ko, kad ir to geresnio pažymio universitete ar karjeros laiptelio, ar turėjo kokį finansinį rėmėją - sponsorių ar net penkis vienu metu, variantų daug, visų nervardinsiu, bet mintis aiški. Tiesiog jei pradėsime gilintis, tai dar gali būti, kad barakuda ar prostitutė liks šventosiomis. Jų metodai yra kaip ant delno, bet gi gyvenime išsigryninimas ir yra pats teisingiausias dalykas. Būk kuo esi, neapsimesk kuo nesi.

O kas yra barakuda? Tai gali būti ir iš aukščiau išvardintų rato, kodėl gi ne, statusas ir veikla neapibrėžta. Bet gali būti tiesiog gražuolė (jau rašiau kas tai, bet lai būna “tiesiog”), kuri neturi tiek proto, tingi nuosekliai dirbti vardan finansinės gerovės bei turto. Neturi jokio, absoliučiai jokio noro eiti tuo sunkiu bei neapibrėžto ilgumo keliu, siekiant kažkokių ten aukštumų, sunkiai fiziškai dirbant, kremtant mokslus. Nes į daug ką arba nusispjauti, arba realiai neįveikiama, protas neveža, nebent nusipirktų diplomą. Ir galbūt apskritai be šansų prakusti, prasigyventi iš sąžiningo “darbuko”, už kurį na ne kažką ir gautų, uždaras ratas, kaip išlipti iš skurdo liūno. Ir “kažkokie” kreditai bei butukas 40 metams - nesąmonė, dar numirs kol kambarį išmokės. Ate Kanarai, ate automobili, ate butas, apie geresnį namą net nesvajok, ate viskas ir sapnuok sapnus, svajonės ir miražai. Tad kas joms belieka, jei barakudizmas joms tas puikus šansas, ir yra tas atsivėręs langelis, kai visur užvertos durys?

Tuomet belieka tai - visą savo energiją, sumanumą, galbūt apsukrumą ir čakras nukreipti į vyrą, kuris sutinka savo noru visa tai dovanoti, pirkti, atiduoti. Kita vertus, tai pakankamai sąžiningi mainai. Tiesiog gražuolė - gudruolė užsiima atitinkamu verslu, nes ne kiekvienai gi perka butus, namus, mašinas, perka verslus, kad būtų “graži direktorė”, perka viską. Ne kiekvienai. Čia irgi menas, vartyki kaip nori. Barakuda kažkuo panaši į tuos stebuklingų seminarų organizatorius - smegenų plovėjus, ji sistemingai ir kryptingai plauna smegenis tam “pinigų maišui”, kuriam patinka ta tiesiog gražuolė apsukruolė. Arba jis toks pats besmegenis, kuriam lengvai pinigai atėjo, lengvai išėjo ir nesuka galvos, patinka pirkti, dovanoti, atiduoti. Arba kaip tik labai protingas vyras, viską puikiausiai mato, žino ir supranta, kad šalia jo tipinė barakuda, bet jis nori, kad jai būtų gerai, ji bus jam lojali, atsidavusi, na ir jam bus gerai. Ji vairuos gerą automobilį, gyvens jo nupirktame būste, bus verslininkės statusu jo nupirktame versle, gražiai rengsis ir bus jo per amžius (nebent užkibs stambesnė žuvis ;) ), nes jam tinka toks sandoris.

Tai kam blogai? Man tiesą sakant juokingos tos aistros, keiksmai, niekuo dėtų moterų apkaltinimai barakudizmu, kai jos net šalia nestovėjo ir iš viso nesąmonė, neetiška klijuoti barakudų etiketes ten, kur nelimpa. Nepatinka tikrų barakudų metodai? Jei ten žmonėms viskas tinka, visi dėl visko susitarė, faktiškai niekas nieko neapgavo, jokių ten ypatingų burtų nedarė ir stebuklingų žolelių neįpylė. Žmonės pasirinko gyvenimo būdą, o kiti žmonės palaikė ir pritarė, patys davė raktus, pinigus ir dar rožių puokštę pridėjo. Moralė, etika, kiti momentai? Tai žinoma, yra ir garbingesnių būdų užsitikrinti tą finansinę bei materialinę gerovę, bet, kaip rašiau, tie lyg ir moralesni bei etiškesni keliai gerai pasigilinus gali pasirodyti net labai klampiais, duobėtais ir akmenuotais vieškeliais. Suprantama, visų ant vieno kablio nekabinsime ir tai būtų neteisinga. O ar kas prašo gyvenime teisinti ar teisti? Ne. Tiesiog kiekvienas mes gyvename savo gyvenimą. Barakudos taip pat, tik savo. Jos niekam neskolingos, bet ir neapsimeta, kad šventosios magdalenos. Čia labiausiai rizikuoja vyrai, jei jiems nesusiklostys verslas, darbas, karjera, baigsis pinigų srautas ar prapuls turtai, tai ir barakudos tikrai neužsilaikys, o dar gi ir savo dalį nusineš, ką uždirbo ir užgyveno.

Rodyk draugams

paketas

Vakar pirkome ilgą ir didelę pūkinę striukę Geox parduotuvėje. Pardavėja klausia, ar imsime paketą. Koks keistas klausimas. Gal tą striukę reikėjo į kitą atsarginį maišelį susikišti, kokį nuo “Maxima” ar “Iki”, nežinau. Žinoma, kad imsime, striukė tikrai didelė. Maišelio kaina 10 centų. Vis dar tenka pirkti maišelius, nors jau senokai Vilniuje (tikriausiai ir visoje Lietuvoje) įvairios parduotuvės įvedė tą praktiką, turiu omeny įvairiose “ne maisto” vietose, bet laimė, kad ne visur taip. Yra kas ne tik nemokamai maišelį duoda, bet dar ir pakabą nemokamai prideda, šiaip taip ir turėtų būti. Jau tuomet kai tik atsirado naujovė aš su tuo niekaip negalėjau susitaikyti, su tokia kreiva naujove, nes niekur daugiau netenka pirkti, tik Lietuvoje.

Čia net ne kainoje esmė, čia tiesiog principo reikalas. Kodėl jie taip elgiasi? Tas pirkimas yra kažkoks įžeidimas. Ir nesvarbu už kokią kainą pirktum prekę, tai gali būti ir labai brangus daiktas ar keli brangūs, nesvarbu, vis tiek privalai pirkti. Manyčiau turėtų būti kažkoks protingumo kriterijus, kažkoks adekvatus požiūris, kad jei yra firminis parduotuvės maišelis, kuris su didžiausiu logotipu ir tai yra tos parduotuvės reklama, tai jis privalo būti nemokamas. Tai gi visur plavinėji su tuo maišu, visi mato, kad kažką daug pirkai ten ar ten, tai visad buvo reklama. Tuo labiau nemokamas, jei perki tokį daiktą, kurį į kišenę niekaip nesusidėsi. Žinoma, tai galima dedikuoti ir prekybos centrams, bet mes jau kažkaip morališkai susitaikėme su plastikinių maišelių pirkimu. O čia na niekaip negaliu susitaikyti, ne ir viskas.

Pamenu, kaip Londone Selfridges “universalinėje” pirkau nedidelę rankinę, tai net juokėmės iš tokio savotiško jų požiūrio, o jis marketingo dalis, be abejonės, kai tą nedidelę rankinę su firmine pakuote įdėjo į tokio dydžio popierinį paketą, lyg būčiau pirkusi kokį didžiausią plazminį televizorių. Jis buvo didžiulis, o dar gi tos parduotuvės ryškiai geltonas, ėjau su juo visur - reklamos skleidėja. Žinoma, mes po to Oksfordo gatvėje ieškojome, kur tuo milžinišku paketu galėtume atsikratyti, kažkokioje šalutinėje gatvelėje tai ir padarėme. Bet nežinau kas būtų buvę, jei dar reikėtų už jį susimokėti, kokia buvo jo vertė, popieriaus tai ten nemažai, kaip ir tipografinių dažų.

Rodyk draugams