BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kitur į diskusiją kelsiu šią dainą, kuri buvo mūsų laikų vienas iš topų ir kuri kažkaip nesutraumavo mūsų protelių. :D Ten tokia tema, kad dainų žodžiai veikia, traumuoja, žodžiu. Kas dar pamena? Žodžiai - to laikmečio aktualijos, 1994 metai, bet ir dabar tinka. Daina - klasika, žodžiai pralenkę laiką ir tinkantys visiems laikams. Viskas tavo bosui.

Tavo bosas žino, kiek tu uždirbi, abejoju, ar tu jam pameluosi, už save pakovosi, nepasiduosi. Viską atiduosi savo bosui. Visada ramus, niekada nesiblaško, jis nebijo nieko, jo negaudo mentūra, jo kišenėje visa rajono prokuratūra. Viską ką uždirbą, viską atiduoda, viską savo bosui.

Rodyk draugams

malta

Kaip mes keliavome į Maltą. Pašto sraute atėjo pasiūlymas, kad renkama grupė į Maltą, neilgam, keturiom dienom, aktyvus poilsis, t.y. bažnyčios, gatvelių šlifavimas ir pan. dalykai. Ten mes nebuvę, bet jau senokai labai noriu nuvykti. Aš užsikepiau, kad mudviem su vyru reikia į Maltą, nes vaikams mokslai, jie negali, na bet mes tai tikrai galime. Tai tą džiugią naujieną vyrui ir pasiūliau, kad važiuojam. Jis mane nusodino, kad jam tai absoliučiai neįdomu, niekur jis nevažiuos, laukia vasaros, Italijos. Gerai, sakau, tai ir nevažiuok, važiuosiu aš viena :D Čia jam tokioje vietoje visad įsijungia aliarmas, nes jis toks savotiškas, ne tai kad pavydus, bet kaip čia žmona viena kažkur pramogaus net keturias dienas ir dar užsienyje, nafig. Atsargiai pasidomi, kokia programa (nors aš jam nusiunčiau viską ir foto visas), išklausęs pareiškia, kad ir jis būtinai važiuoja, kokia puiki programa, jis tikrai jos nepraleis ir labai nori pamatyti Maltą. Nuomonės kaita trijų minučių bėgyje :D Per Velykas pažadėjau informuoti vaikus, tėvus, nes pas mus čia visas ūkis ir dar šuo priedo, reikia sureguliuoti visus toms keturioms dienoms. Vaikai pareiškia, kad jūs suįžūlėjote, kaip taip galima, jūs jau buvote dviese Belgijoje (įspūdžiai iš Briugės ir Briuselio čia jau buvo), kodėl taip, mes irgi važiuojame drauge. Mes visi norime į Maltą. Vėl kalbu su vyru ir sakau, kad klausyk, čia toks kipišas, visi nori į Maltą. Anas sutinka, kad negerai, vaikams tikrai reikia tai pamatyti. Bet aš jam sakau, kad kaina kinta labai smarkiai, o ir dar mama nustebo “kaip brangiai?”, v.ž. aš dar patyrinėsiu bilietų ir viešbučių kainas, gal labiau apsimoka vykti patiems. Patyrinėjau, žinoma, kad apsimoka, žymiai labiau, kad už tą kainą gyveni ne kukliame viešbutuke, o pakankamai prašmatniame viešbutyje su pusryčiais ir dar viešbutis organizuoja transferį iki/iš oro uosto, kaip neimti. Imam tokį variantą. Ir tada man pasakoma, kad žinai, mama, tą penktadienį, kai mes būsime Maltoje, mokykloje vyks standartizuotas testas - kontrolinis, gimnazistų tėvai žino apie ką. V.ž. mes nevykstame į Maltą :D Tačiau aš jau susirinkau visą info, kas kur kada, vaikų netraumuosime savo kelionėmis, vyksime visi drauge tuomet, kai, nesikeikiant, nebebus jokių standartizuotų kontrolinių, įskaitų, egzaminų ir pan. dalykų, bus ramesnis laikotarpis.

Tai va, laukiame vasaros.

Rodyk draugams

Replika apie automobilių švarinimą. Negali nepastebėti tos tendencijos, kad pagaliau ir pas mus įsisuko mada bei noras važinėti su švariais automobiliais. Gėda važinėti su purvinu, tiesiog. Anksčiau gi itin švaruolių blizgančių būdavo vos keletas masėse, dažniausiai išsiskirdavo vyriausybiniai, diplomatinio korpuso ir tie darbiniai automobiliai, kuriuos naudojo reprezentaciniams tikslams ar vežiodavo vadovus, o plaudavo autoūkiuose ar spec. vietose. Šiaip žmonės plaudavo tik tada, kai jau patiems būdavo gėda važinėti su tokiom apšnerkštom, labai taupė tam reikalui. Vienas kitas reguliariai. O dabar gi viskas kitaip, retai pamatysi itin purviną automobilį, būtent tai tapo išskirtinumo ženklu.

Dar pas mus nedėkingai suprojektuoti bordiūrai, kaip kad teko matyti JAV, ten viskas apgalvota iki smulkmenų, o tai reiškia, kad juodžemiui ir žemėms be šansų patekti ant važiuojamos kelio dalies, viskas taip suformuota, uždaryta, visur barjerai, kad automobiliai ir keliai lieka švarūs, todėl ten ir po namus visi vaikšto su batais, nes tie batai švariais padais. Taip yra ir kitose šalyse, pvz. Kroatijoje, ten taip pat visur švarūs keliai ir automobiliai po važinėjimo ar kelionės taip neapsiteršia, tačiau vis tiek, kroatai ypatingi švaruoliai, ten jie plauna sakyčiau nematomas dulkes :D Nes kaip atvyko į plovyklą su švariu, su tokiu ir išvažiavo. Galbūt tai toks užsiėmimo būdas, laisvalaikis, nes paprastai po plovimo jie būtinai prisėda šalia įrengtose kavinėse.

Aš jums rašiau ir vis rašau, kad Kroatijoje kavinės visur kur tik įmanoma jas įrengti :D , jei tik yra šansas, kad užsuks žmonės, tai įrengs, net pačiose keisčiausiose vietose, čia pas mus Lidl’ai be kavinių :D Ten tokių nėra, visose visose parduotuvėse, jų prieigose kavinė, net ir baldų ar sodo įrankių :D Jie lėtai geria kavą ir bendrauja su draugais ar bendraminčiais, tai visa kavinimosi kultūra. Todėl ten pamatyti nešvarų automobilį… Aš dabar negaliu parašyti, kad man teko per tiek metų ten gyvenimo tokius matyti, rimtai. Automobilių švarinimui nieko negaili.

Rodyk draugams

Salesblog.lt rašo - klausia: “Klientus aptarnaujantys žmonės turi tokią sąvoką “pilnaties klientai” ir sako, kad per pilnatį padaugėja viskuo nepatenkintų bei piktų žmonių. Bet palaukite, o pilnatis patiems klentus aptarnaujantiems žmonėms negalioja?”

Mano atsakymas. Patinka nepatinka, bet jūs, mano blogo skaitytojai žinote, kad atsakysiu nuspėjamai, savaip..

Galioja įkyriai neprofesionalus požiūris į klientus. Kai siūlo tarkim drabužius, kurie akivaizdžiai netinka nei pagal figūros ypatumus, nei spalviškai, pasakai, kad nenori, nepatinka, bet toliau persekioja ir bruka tol, kol nuo tokio įkyrumo belieka bėgti iš parduotuvės, nes tolimesnis buvimas tampa nepakenčiamas. Kodėl tokia politika vyrauja “Marc O’Polo” parduotuovėje PC Ozas - nežinau. Tai tik vienas pvz. iš daugelio. Ar tai pilnatis?

Apskritai manau, kad pas mus pernelyg dažnai sureikšminamos mėnulio fazės ir tai tampa ydinga gyvenimo dalimi, visas tas lėkštas ir primityvus humoras socialiniuose tinkluose, susijęs su mėnulio pilnatimi, jau toks nuspėjamas, pavargęs ir nuvalkiotas. Nejau nieko naujo negali sugalvoti? Nepatenkintų, piktų žmonių buvo ir yra visų fazių metu, tiesiog arba dirba su klientais profesionaliai, arba ne, nereikia ieškoti kaltų ten, kur darbo specifika tokia, tenka aptarnauti visus ir visokius, idealių nebus ir nesitikėki, kad visi bus šilkiniai ir malonūs dūšiai. Nes dar prisiminkime PMS, ne ta koja atsikėlusius, su asmeninėmis problemomis ar įtakotus aplinkinių susierzinimo, tai sąrašas bus begalinis. Tas pats galioja ir personalui, kai savo klaidų nemato, nesuvokia, tai tuomet belieka kaltinti klientus ir mėnulio fazes, jau tik ne save.

Kas yra tas psichas? Kodėl klientas nepatenkintas, susierzinęs, kas “su juo ne taip”. Kodėl, jei išties toks klientas, negalima nugesinti MALONIU, dėmesingu aptarnavimu, tai yra darbas, kurį reikia atlikti profesionaliai, į tai įeina be galo daug dalykų. Taip pat ir darbas su nepatogiais klientais. Nes viskas susiveda į galutinį rezultatą, kuris yra - pelnas įmonei, bonusas pardavėjui. Nes jei plėstis, tai gyvenime be galo daug sričių, kur reikia bendrauti su žmonėmis, aptarnauti, visur bus konfliktinių situacijų, “psichinių” klientų ar partnerių taip pat. Tai arba sureikšmini mėnulio fazes, arba dirbi savo darbą.

Rodyk draugams

Graži pasaka, nors ir komercinė, bet graži. Gyvenime tokią bjaurią konkurenciją skatina tėvai ir būtent jie palaiko, nes iš kur gi atsiranda tokios piktybinės mergaitės, patyčiomis gyvos. Iš tėvų. Tai jie yra visa ko pradžia, čia jų vaisiai, jų veidrodis.

Apie nesveiką konkurenciją. Gyvenime teko susidurti su modeliukais, kaip būdavo organizuojami vaikų modeliukų konkursai, kaip būdavo stumiami kažkieno vaikai. Nesakau, kad tie “kažkieno” vaikai blogi, prasti ar pan., bet jie tikrai nebuvo kažkokie ypatingi, verti titulų, tiesiog tos agentūros vadovė taip elgėsi, nes jai tie tėvai buvo ypatingesni už kitų vaikų tėvus, tie tėvai su atitinkama iniciatyva ir stumdavo savus su tokiu atkaklumu, lyg tas konkursas būtų “Mis Pasaulis”, o realiai tai jokio reikšmingumo, lokalinis ir tiek, nieko gyvenime nelemiantis ar pan.. Bet kiek tame buvo susireikšminimo, kiek neobjektyvumo ir stebėjau tai lyg kokį šou, stebėjau tuos žmones, kaip jie elgėsi, tai buvo dar viena gyvenimo įdomi patirtis. Tai buvo taip šlykštu stebėti tą dar vieną gyvenimo iškrypimo aktą.

Aš nekenčiau savęs tuo metu, kad sutikau dalyvauti ir būti žiuri komisijoje, tame farse. Jūs supratote, kad nebalsavau už tuos, kuriuos neva turėjau balsuoti, tiesiog buvau objektyvi, nors mano balsas gi nebuvo lemiantis. Man buvo žiauriai gaila tų tėvų ir jų vaikų, kurie turėjo varžytis tokiose nesąžiningai neteisingose sąlygose. Kaip jie ruošėsi, puošėsi, kaip jie jaudinosi, nežinodami, kad viskas nulemta iš anksto. Kaip bjauru buvo žiūrėti į tuos “iniciatyvius”, garsiai besikėtojančius, o šiaip tiesiog gyvenime chamus su dantų krapštukais dantyse, na žinote apie ką, kurie ten jautėsi tokiais dideliais ponais, net nesigilinau kas jie, ar prakutę verslininkai, ar Gariūnų prekeiviai, tikrai nežinojau kas jie nei buvo įdomu. Man jie buvo absoliučiai tuščia vieta. Aš juos tik tąkart ir temačiau, pirmą ir paskutinį kartą.

Rodyk draugams

vaikas

Apie vaikus, kuriuos reikia gimdyti laiku. Kiekvienam tas laikas skirtingas ir jis gali niekada taip ir neateiti, nesApie vaikus, kuriuos reikia gimdyti laiku. Kiekvienam tas laikas skirtingas ir jis gali niekada taip ir neateiti, nes tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas ir niekas negali nurodinėti, kada juos gimdyti, daryti, planuoti ar apskritai jų neturėti, tai ypač pabrėžiu, nes ir mūsų šeimos rate yra tokių, kuriuos drožia “tai kada?”, o jie atkakliai priešinasi tam. Nors dar ir buvo galbūt kažkur abejonių, kad “kažkada”, bet sulig kiekvienu nauju amžiaus tarpsniu tas “kažkada” nenumaldomai tolsta ir anie supranta, kad tiesiog nebesinori nieko keisti ir apskritai, jų gyvenimas nebesuderinamas su vaikais.

Dar reikia ir gero, mylinčio, atsakingo žmogaus šalia, o jei jo nėra arba kažkoks neaiškus, be perspektyvų? O jei jis nenori? Daugybė įvairiausių faktorių, įskaitant ir veiklas, karjeras, norą gyventi be įsipareigojimų tretiesiems asmenims.

Todėl aš ir laikausi tos nuomonės, kad jei vis dėlto gyvenime buvo tokių minčių, norų, planų, kad bus vaikai, tai juos ir reikia gimdyti laiku, kaip sakoma čia ir dabar, geriausiai tai daryti jaunystėje arba iki trimpenkių, na max iki keturiasdešimties pirmąjį, bet čia jau reikia tvirtybės ir labai pasiryžti tam. Nes kuo labiau atidėlioji, tuo labiau tas procesas tampa praktiškai neįmanomu. Priprantama prie tos aiškios būsenos, prie laisvesnio gyvenimo būdo, prie ramybės, prie aiškumo, kitokio laisvalaikio bei pramogų, prie biudžeto, prie to, kad gyventi be vaikų “grūzo” yra be galo komfortiška. Ir tai yra tiesa, faktas. Vaikai ne tik džiaugsmas, dabar be pūkuotų dalykų, vaikai - tai ir daugybė rūpesčių, problemų, ligų, daugybė finansinių išlaidų, laiko trūksta daug kam, o labiausiai tam, apie ką paprastai sako vaikų turintys, kad kai anie užaugs/baigs mokslus/baigs studijas, o tada mes pagyvensime kitaip. Na gal pas visus skirtingai, bet dauguma manau turi tą tokį atskaitos tašką tipo ką veiksime kai jie taps savarankiški. Na dar yra tarpsniai iš serijos kai išdygs dantukai :D ar kai pradės vaikščioti, kai pradės patys eiti į wc, kai išmoks patys apsirengti, apsiauti, pasiimti gerti ar valgyti, pasigaminti, kai baigsis vaikiškos ligos, kai pradės patys važinėti į mokyklą/būrelius, kai baigsis priklausomybė nuo moksleivių atostogų ir pan., ir t.t..

Kai atsiranda vaikai, reikia žiauriai daug kantrybės, sveikatos, energijos, lakstymo, nemiegojimo naktis nurašom į nuostolius, nervų nervų, o kur dar visokių problemų sprendimas, tai darželyje, tai mokykloje anie ko nors prisidirba, tai tėvų susirinkimai, tai koks nors suprastėjęs mokymosi lygis, tai kas nors atsitiko tam vaikui, va čia ir dabar, ir nebus palauk, nebus niekada palauk, nes privalai ir taškas. Todėl kol esi jaunas, žvalus, energingas, šoklus, vikrus, va tada ir reikia gimdyti. Nes po to… Reikia žaidimų, reikia pramogų, reikia išmonių, reikia visko, tavo reikalai palauks, nes reikia vaiką “ant kojų pastatyti ir geru žmogumi į pasaulį paleisti”. Kiek visko reikia. Todėl kuo labiau tas vaiko atėjimo momentas tolsta, tuo sunkiau tam pasiryžti, taip jau yra.

P.S. dar papildyčiau, kad ir antrą ar trečią vaiką reikia gimdyti laiku :D Nes “vėl TAI pakartoti” gali tapti tokiu svariu pretekstu. Kol neveikia ir sutrikusi atmintis, kol nebaisūs visi tie sunkumai, kol yra ryžto tai pakartoti, tai reikia nedelsti, nes tai irgi gali tapti misija neįmanoma.

Rodyk draugams