BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

gvazdiku

9 namų kompleksas Gvazdikų g..

Senokai nekedenome “vystytojų”, tai pataršome, gurkšnodami rytinius tonizuojančius gėrimus :D Špokinyčių - dėžučių era sėkmingai tęsiasi, kai į nedidelį plotą sugrūdama ir išspaudžiamas maksimumas, kas galvoja apie pelną, tai labai gera strategija. Na o kas iš to - kenčia būsimų naujakurių gyvenimo kokybė. Kaina nebloga, kaip už buto, pamirštant tai, kad čia dar ne viskas, nes priežiūra ir įrengimas turi savo kainą. O ir namu tokią tamprią ir intymią kaimynystę sunku pavadinti, čia labiau išskaidyti kotedžai, su dviem arais “žemės”, kur realiai nieko negalėsi pasidaryti, na tiesiog, nieko. Net obels nepasodinsi, nei tujos, nei agrastų krūmo, nes kaimynams užmes šešėlį, nepatiks ir apskritai kur tai daryti, nes labai viskas jaukiai.

Tos terasos neblogos, bet ar jauku bus ten sėdėti, kai namas prie namo, kai viskas bus taip girdima, net jei patyliukais įrankiai pjaustysi kepsnius, tai išgirs ne vienas namas. Tai neduok die triukšmingi kaimynai, verkiantys “paromis” kūdikiai, nes tokioje jaukioje kaimynystėje bus visi bendrystėje, susitelkę. Kaip tabore. Ar jaučiate taboro nuotaikas? Čia tokiuose kvartaluose būtent tai. Visi kartu, visi drauge, Jurgeli meistreli, opa opa. Sėdi terasoje, gurkšnoji arbatą ir žvelgi ne į puikų peizažą, panoramą, miškelį, ne, žvelgi į kaimyninę bakužę, kuri žiemą garantuotai kūrenama kietu kuru, būtų gerai, kad ne anglim ar padangomis. Lango žiemą neatversi. Jei kas grilins, šalia, kur tos terasos, tai irgi dūmeliai kai pareis… Tai tokia romantika. Jūs jaučiate tą kvapą? Matote tai, ką matau aš, sėdėdama toje terasoje ir žvelgdama į pavydėtinai erdvų bakužės kiemą, kurioje telpa tiek visko daug ir tikrai yra kur bent jau prasieiti, kojas pramankštinti. Du arai yra nuosprendis. Patikėkit. Lukiškių kalėjimo kiemas kažin kiek arų? Jaučiu, kad daugiau nei du.

Namas prie namo, siena prie sienos, amžinas šešėlis, kuris bus amžinas. Kokia vitrininio lango prasmė svetainėje, jei ten amžinas šešėlis, pro tą langą matai sieną. Sieną. Tamsu kaip šiknoje. Vitrininis langas, pro kurį matai sieną. Siaubo filmas. Kam reikalingas vitrininis langas į sieną? Šizofrenija pareina.
Myli šunis, turi augintinį, mažą ar didelį, kur jį paleisti palakstyti, kur ta TAVO erdvė, kur TAVO kiemas? Nėra. Ir nėra kur net vaikui išeiti pažaisti, nei smėlio dėžės, nei supynių, nieko. Tas kiemas tik teorijose ir sapnuose, jo realiai tai nėra. Kai prisiparkuos ten visi tie kaimynai, po du auto standartiškai, koks intymus atstumas.

Nedidukų namų išplanavimas visai neblogas, jei ne tas minusas, kad dušas tik I a., o vonia ir dušas II deja netelpa. Tad rytinį dušą “daryti” tik pirmame - neracionalu, jo verkiant reikia antrame, o ten tada nebelieka vonios. Katilinė - sandėliukas toks mini. Kur džiaustyti drabužius? Lauke pasistačius džiovyklę? Kur dėti visus ūkinius daiktus, kur drabužinės, kur viską dėti? Štai čia yra mažų namelių minusas. Man tikrai juokinga, kai juos taip giria, liaupsina, o kas iš to, jei gyventi juose gal ir įmanoma, bet nekomfortiška? Gerai, jei vieną miegamąjį galima paversti visokių daiktų saugojimo vieta, ten ir skalbyklę, džiovyklę bei lyginimo lentą įkurčiau. Bet o jei reikia visų miegamųjų? Kur buitiniai reikalai? Kur skalbyklei vieta? Nėra tiems prietaisams ir daiktams vietos, visai. Ir tas mažų nameliukų menamas NT vystytojų reklamuojamas privalumas trenkia samčiu į kaktą.

Aš jei dirbčiau NT agente, būčiau pati prasčiausia visoje Lietuvoje, nes per savo sąžiningumą negalėčiau nutylėti visų “pliusų”, mane pramuštų ant tos išpažinties, garantuotai. Tikiuosi, kad neteks dirbti melage agente.

Ką matote jūs? Galite oponuoti, argumentuoti. Gal įžvelgiate dar daugiau “privalumų”, kurių nepastebėjau. Parašykite, pradžiuginkite.

Rodyk draugams

Spektaklis, kuris labai patiko. “Žalia pievelė” - būtent tai - iš gyvenimo, realaus, kai dalinasi žmonės, kurie gyvena Visagine ir arba dirba, arba vienaip ar kitaip susiję su atomine elektrine. Pasidalino visa atominės statybos istorija, kaip vyko procesas, kas atvyko ją statyti iš buvusios Tarybų sąjungos, kokioje stadijoje buvo būsimasis Visagino miestas, kaip dirbo, kokios darbo sąlygos, koks dabartinės atominės elektrinės darbas - uždarymo procesas, kuris ne vienadienis, kaip spektaklyje minėjo, kad čia ne verdantį puodą išjungti ir uždengti dangčiu.

Spektaklio formatas priminė buvusį teatrų festivalio “Sirenos” svečią “Švarus miestas”, kurį teko regėti, tai istorija apie emigrantų gyvenimą bei darbą Graikijoje, ten taip pat vaidino ne aktorės, o tiesiog būtent tos emigrantės iš įvairiausių pasaulio šalių.

Tai nepaprastai įdomus formatas, mums vis dar neįprastas, ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos menininkai sugalvojo taip papasakoti apie Ignalinos atominę elektrinę, jos žmones, apie visaginiečius. Labai patiko dekoracijos, apšvietimo sprendimai. Esu sužavėta, labai užkabino, labai patiko, todėl nepraleiskite progos ir įvertinkite. Aš manau, kad šis pažintinis spektaklis atskleis nemažai negirdėtų ir nežinomų faktų, pakeis tam tikras nuostatas ar sugriaus įsisenėjusius stereotipus, bus progų susimąstyti, išgyventi jautrius momentus. Čia labai paprastai, bet visai neprastai.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

“Vilniečiai naujakuriai pakliuvo į spąstus: panaši ateitis laukia ir kitų. Perkūnkiemyje abiejose gatvės pusėse laisvos vietos automobiliui pasistatyti nerasi nei dieną, nei naktį.”

Čia iš tos serijos, kai tokie veikėjai neretai parašo geriau, originaliau ir įdomiau už save pervertinančius juodojo humoro guru. Perkūnkiemyje amžina situacija, ji tokia absurdiška, kad suprantu ir tuos, kurie nenori nuomotis parkavimo vietas, bet ir tuos, kurie nesupranta, kaip galima taip gyventi kasdien ieškant kur įkišti automobilį ir žirglioti per purvynus, juk ne karvę kainuoja. O bet tačiau, jei šeimoje du automobiliai, kas dažnai pasitaiko? Jau ta dviguba suma kitaip pasijaučia, šito komentatoriai neįvertina.. Aš pvz. vis tiek kažkaip bandyčiau suktis iš padėties, tarčiausi su aikštelių nuomotojais dėl dar geresnių nuomos kainų, kad padarytų dar geresnes nuolaidas, nes netikiu, kad jie tokie nesukalbami. Koks jiems biznis, jei tiek tuščių vietų? Joks. O kiekviena, lai ir su nuolaida, kapeika, jau pliusas į kišenę, kas iš to nepliuso. Tad tarčiausi.

“Dalbajobu rajonas,pacius tupiausius sukele i desne puse ant siukslino ir 15 aukstu namai taip suploti,kad net nusizudit negalesit nes issoke is balkono nukrisit i namo priesais balkona dviem aukstais zemiau o apie kai kuriu ten namu gipskartonines issores sienos net nekalbu.O kita puse kuria cia apraso kapojasi kur pastatyt masina ir hemoras nubudus ar masinos neaplamde o po darbo hemoras kur ta triperi priparkuot,kad nereiketu 0,5km pizdint iki padiezdo.Visi tam gale susiploje kaip nigeriu kvartale ir visos pramogos vaiksciot po prekybcentrius kuriu ten pripista ant kiekvieno kampo ir pirkinet visokius sudeliakus reike nereike.Nezinau kaip dabar,bet anksciau kaimieciai balkonuose kepdavo saslikus ir dumai is 8 auksto eidavo kaltunais per visu aplinkiniu namus.Sienu izoliacija irgi ahujiena cia tie baltai su raudonais driziais prie pezo ar reno blet serviso,geriu arbata plet sveciuose ir girdziu saukstelis nukrito pradejau sau tarp koju ieskot o draugas sako,kad cia netau nukrito saukstelis o kaiminui.Tie pirdunkiemiai tai pize lele kazkoks ofisinio planktono inkubatorius.Labai gerai pirdunkiemije jeigu turi gerus ziuronus made in CCCP 7×50 tai gali ziuret nemokamai sex ir erotika nes zmonems pistis reike o langus uzdenginet kas kart pamirsta.Dar pliusas jeigu likot be darbo galit xalevai maitintis viena diena prekibcentri nupisat baronka ar sauja riesutuku araxisu kitam dziovintu abrikosu ir smikersa ar marsa,tik neikit pro kasa vistiek viena karta sufasuos o geriau susvamskit vietoje o tuscia kailiuka nuo produkto pakiskit po stelazu typo bata uzsirisat irkai kramot neziurekit i kamera o ciaumokit nuleide akis typo einu nuliudes ar kazkaip.Pirdunkiemis ir liks pirdunkiemis tik vieni tamsoje svites kurie gyvena namuose ant siukslino o kitiems reikes nesiot svitince apiranke,kad kaimynas nenupistu su opel skoda.”

Rodyk draugams

Apie pensijas. Vakar kalbėjausi su tėvu apie tai, kaip buvo išdurti žmonės anais laikais, kai keitėsi pinigai, kai vagnorkės keitė rublius, o po to litai, kaip žmonės išdurinėjami toliau, ir ne tik ilginant stažo metus, ne tik skaičiuojant dvigubai mažesnį stažą, jei nebuvo mokamas bent minimumas. Kaip nubraukiami stažo metai, kaip iš lubų paskaičiuojamas stažas. Pvz. Vilniuje buvo dvi didžiulės gamyklos: Kuro aparatūros ir Vilniaus šlifavimo staklių gamykla. Ten dirbo tūkstančiai žmonių, įsivaizduojate, tiesa? Žmonės atidirbo visą gyvenimą, nes taip buvo priimta, nes dar be to, darbininkai neretai uždirbdavo daugiau už viršininkus. Mūsų giminaitis “Šlifavime” dirbo frezuotoju, tai jo atlyginimas tarybiniais laikais buvo 2000 rublių. Kad įsivaizduotumėte, tai buvo fantastiniai pinigai, kosmosas, net jei būtų tūkstantį uždirbęs, jau būtų to laikmečio turtuolis.

Tai kai atėjo laikas mokėti pensijas, jam Sodroje pasakė, kad tie rubliai gi konvertavosi. Kaip? Nubraukė du nulius. Jis pasirodo jokių tūkstančių neuždirbo ir NESUKAUPĖ sau solidžios pensijos, jis uždirbdavo… 20 litų. Štai taip. Ir stažo jam nepriskaičiavo, nors buvo gerokai viršytas. Kodėl? Sudegė archyvai. Neveltui paminėjau Kuro aparatūrą su tūkstančiais darbuotojų, tie raudoni dangoraižiai prie Kalvarijų g. gi buvo skirti tiems darbininkams apgyvendinti. Tai Kuro aparatūros gamyklos archyvai taip pat, koks sutapimas, sudegė. Net įdomu, o čia Vilniuje visų gamyklų archyvai sudegė? Tik pagalvokite, kiek tūkstančių šeimų patyrė realių nuostolių, jie nieko negavo, kas priklausė ir ką uždirbo. Juos pastatė į tokią padėtį, kad net negalėtų ginčyti, negalėtų niekaip įrodyti.

Kaip patogu. Pensijas skaičiavo nubraukę du nulius, stažą iš lempos, tipo kažkokį mistinį vidurkį iškalkuliavo. O dabar tos kompiuterinės sistemos. Tai jei koks failas smigs, jei hakeriai nulauš? Ką darysime? Irgi bus labai patogu skaičiuoti iš lubų.

Moralas. Nieko nesitikėk. Tiesiog. Priimk tokią realybę, kuri bus dar klaikesnė, įvertinant emigraciją ir visuomenės senėjimą. Viskas sukasi link to, kad apskritai nieko nemokėtų arba išspaustų tiek, kad čia net ne orumo pažeminimas, čia pasityčiojimas iš žmonių. Viską ką pats sukaupsi, štai tą ir turėsi, tai ir bus pensija. Pasitikėti gali tik savimi ir kaip pats pasiklosi.

Kad tai tikra, siūlau paskaityti šią bylą, nutartį, kokius atlyginimus “sukonvertavo”, koks pasityčiojimas. “2000-10-18 AB ,,Šlifavimo staklės“ archyve įvyko gaisras, kurio metu sudegė buhalteriniai dokumentai. Gaisro faktą patvirtina Vilniaus miesto Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2000-10-19 aktas (b.l. 24). 2000-11-03 AB ,,Vingriai“ aktu Nr. 1 Dėl archyvinių bylų vertės ekspertizės nustatyta, kad gaisro metu sunaikinti darbuotojų socialinių garantijų užtikrinimui (darbo užmokesčio ir darbo stažo nustatymui, apskaičiuojant senatvės, invalidumo ir kt. pensijas) reikalingi dokumentai (b.l. 29). Suinteresuoto asmens AB ,,Vingriai“ 2010-12-09 pažyma Nr. 57 patvirtina aplinkybę, kad duomenų apie pareiškėjo dirbusio Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje darbo užmokestį už laikotarpį nuo 1974-09-27 iki 1987-05-04 ir nuo 1988-11-23 iki 2005-01-27 dėl įvykusio 2000-10-18 gaisro pateikti neturi galimybės (b.l. 9).”

Rodyk draugams

Anksčiau apie tai gal nenorėjau galvoti, gal nebuvo tiek dažnai minima, o paskutiniu metu tai pradėjo kabinti dėmesį įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir kitur. Toji gausa “tikslinių” reklamų su paminėjimu “Motinos dienos proga”, kad reikia tą ar aną NUPIRKTI. Ir tai kaip aktyviai skatinama pirkti, nupirkti, būtinai dovaną, kokį lygintuvą, karoliuką (šiandien važiuodama skambėjo radijo stotyje, kad karoliukas yra turbinė dovana mamai, galėčiau padiskutuoti ta tema :D ), dar ką nors. Žinote ką pagalvojau, kad prekybininkai mums nori sugadinti šią dieną. Šiltą, jaukią, ramią, lyrinę, kuri yra tiesiog graži ir be įsipareigojimų dovanomis. Kai dėmesys, gėlė, malonus pokalbis, galbūt susitaikymas ar tiesiog pasibuvimas kartu. Na taip, kapų lankymas.

Paversti ją “nupirk - padovanok” įkyriu brukalu, spamu, šiukšlėm užversti, lai dailiom, su gėlytėm, su šypsenėlėm, bet vis tiek, tai brukalas, nuodijantis mintis ir keliantis abejones. Jau dvi savaitės tai vyksta. O ateity gal ir mėnesį terorizuos. Kas vyksta prieš Kalėdas, Valentino dieną. Tai po kelių ar daugiau metų pradėsi galvoti, praskris mintis, o tai kaip čia NIEKO nepadovanosi mamai? Nei vaistų, nei vitaminų, nei kremo, nei kelionės į kurortą (mačiau ir tokią reklamą būsimai Motinos dienai), nei nieko. TIK dėmesį, TIK gėlių, TIK.. praktiškai NIEKO.

Rodyk draugams

Kitur į diskusiją kelsiu šią dainą, kuri buvo mūsų laikų vienas iš topų ir kuri kažkaip nesutraumavo mūsų protelių. :D Ten tokia tema, kad dainų žodžiai veikia, traumuoja, žodžiu. Kas dar pamena? Žodžiai - to laikmečio aktualijos, 1994 metai, bet ir dabar tinka. Daina - klasika, žodžiai pralenkę laiką ir tinkantys visiems laikams. Viskas tavo bosui.

Tavo bosas žino, kiek tu uždirbi, abejoju, ar tu jam pameluosi, už save pakovosi, nepasiduosi. Viską atiduosi savo bosui. Visada ramus, niekada nesiblaško, jis nebijo nieko, jo negaudo mentūra, jo kišenėje visa rajono prokuratūra. Viską ką uždirbą, viską atiduoda, viską savo bosui.

Rodyk draugams