BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie pinigus. Apie vienos lietuvės pardavėjos atlyginimą Milano batų parduotuvėje ir apie tai, kokia pensija dirbusio emigracijoje ir grįžusio į tėvynę solidaus amžiaus kroato, kurį vyras sutiko viename SPA - giluminių versmių termose, mirko tame pačiame baseine ir kalbėjosi. Du žmonės, du pavyzdžiai. Jų visokių yra ir daugiau, bet manau lai būna du konkretūs žmonės. Vyras šnekus, moka vynioti temas ir prašnekinti, o apie pinigus ne visiems kalbėti yra tabu, todėl manau ne vienam bus įdomi “tabu” tema, juk, kaip sakoma, jums skaityti nieko nekainuoja :D ir niekam dėl to neskauda, patys žmonės pasidalino ta info, o tai kažkam bus impulsas, kas šiandien galvoja apie emigraciją, skaičiuoja kokia bus pensija lai tolimoje ateityje, bet ji tokia miglota Lietuvoje ar be apčiuopiamų optimistinių perspektyvų, kokios piešiamos šiandien.

Apie lietuvę, kuri daug metų gyvena ir dirba Milane, nerašysiu nei vardo, nei kokio brando parduotuvė, lai išlieka nors kiek konfidencialumo, nes ten daugelis tiek uždirba, o ir daugiau, juk visi žinome, kad prekiniai ženklai nuo..iki “kosmoso”, tad lai bus viduriukas, brandas ne iš pigiųjų, bet ir ne iš prabangiausių. Atlyginimas nuo 2200,- + bonusai nuo pardavimų, tad į mėnesį uždirba apie 3000 eurų, plius minus tiek.

Pensininkas iš Kroatijos, kuris apie 30 m. dirbo emigracijoje, kaip ir daugelis šiuo metu mūsų tautiečių kažkur dirba ir užsidirbs visai kitokias pensijas. Jis dirbo Vokietijoje, kompanijoje “Siemens”. Ir dabar jis gauna tris pensijas. Taip taip. Pirmoji - Kroatijos socialinė, nes anoje su stažu kaip sakoma nekažką, 12 metų, tai iš čia 200,-. Antroji - Vokietijos skiriama - 900,-. Trečiąją pensiją moka toji kompanija “Siemens”, įsivaizduojate, aš net nežinojau, kad taip būna, bet štai, akivaizdu, ši kompanija moka kiekvieną mėnesį 1500 eurų. :O Tai gi, skaičiuojame svetimus pinigus, šis darbštus vyras užsidirbo sau 2600 eurų pensiją.

Todėl aš manau, kad tokias panašias ar bent artimas toms pensijas užsidirbs mūsų tautiečiai, kurie po to galbūt grįš į Lietuvą ir mėgausis visai kitokia senatve, kokybiška. Mėgausis SPA, versmėm, masažais ir organiškais kokteiliais :D

Rodyk draugams

Parašysiu apie požiūrį į klientus, dar vieną keistenybę iš maišelių ir, taip pavadinkim, ekologijos :D serijos. Buvo tema apie tai, kad apmaudu pirkti firminius maišelius firminėse parduotuvėse perkant tikrai nepigius daiktus, kaip jau rašiau, tai tik parduotuvių požiūrio į klientus reikalas ir su ekologija realiai neturi nieko bendro, nors galima manyti, bet taip nėra.

Čia toks intarpas apie požiūrį į klientus. Vyras dabar kaip tik buvo Milane ir užėjo į tikriausiai ne visiems žinomą, bet mūsų labai mėgstamą Falconeri parduotuvę, kur ją randame, ten visada užsukame. Tai štai, vyras pasidalino su tos parduotuvės šefu, kuris ten sukiojosi, kad jam labai patinka šis brandas, kad visada užsuka kai būna Brescia, patiko asortimentas Cortina d’Ampezza miesto parduotuvėje, v.ž. pasidalino komplimentais ir sukinėjosi ten kaip sakoma be konkretaus tikslo, nes jo ir nebuvo, ėjo pro šalį ir tiek, nes “nieko nereikia”. Tas direktorius priėjo ir jam padovanojo vyriškus Falconeri kvepalus už 45 eurus, tiesiog, suprantama, savikaina jų kita, bet klientas perka už šią kainą. Jūs įsivaizduojate kiek tokių klientų Italijoje, o ir Milane, šopingo mieste? Ten eilės ir grūstynės visur, nes dar ir sezonas, viskas nauja gražu. Ir vyrui pasidarė nepatogu, na čia ir marketingo triukai, tai kaip dabar nepirkti :D Išsirinko švarką ir dar nusiderėjo iš naujos kolekcijos 10%, kas yra labai neblogai. Ir kai man sakė/rašė firminių maišelių pirkimo entuziastės, kad pirkti maišus, tuos popierinius, eko, su mega užrašais, yra normalu, tai man tai tikrai nenormalu, su kuo kitose šalyse tiesiog nesusiduriu. Rašė, kad kažkur tai pasitaiko, bet man matyt sekasi ten neužeiti :D

Apie mūsų prekybcentrių maišelius. Aš visur visur einu su “savo” maišeliais, kurie dar kondiciniai ir nesuplyšę, jau koks nekondicinis, tai, žinoma, šiukšlėms sukrauti, kaip tikriausiai ir pas kitus anie baigia savo gyvenimą :D Mano automobilio durelės prigrūstos tokių maišelių, rankinėse visada rasi vieną ar du, iš serijos “na maža kas”. Nesvarbu koks rankinės brandas, kokia kaina, visai visai nesvarbu, svarbu, kad tilptų, į visai visai mažas ar teatrines tai tikrai negrūdu. Todėl net jei perku už triženklę sumą, išsitraukiu visus tuos dar kondicinius maišelius, galiu ir tris, ir keturis, apdairiai pasiėmusi iš automobilio, nesvarbu kad apsiperku IKI, o maišeliai iš Rimi ar “maišyti”, man negėda. Nes nekenčiu pirki naujų maišelių, va kokia bėda, taip, jie kainuoja centus, bet o jei aš jų turiu daugybę, tai kodėl reikia pirkti. Ar dėl to, kad esu dar ir menininkė, ar čia koks šykštumo ar taupumo genas prasimuša, nežinau, bet, kaip ir rašiau, čekis triženklis, maišeliai iš antrų rankų, o dar gi tvirtesni tai kokius keturis ar net penkis apsipirkimo ratus apsuka :D O kai pastebiu, kad kiti perka dar ir tuos brangesnius popierinius kur berods eurą kainuoja ar pan., tai man čia toks lyyygis, toks levelis, kad ne, matyt šiame gyvenime taip ir nepramuš ant to.

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

“Radome nedidelius apartamentus patogioje vietoje, kurie buvo įvertinti „7.2“”

Toks įvertinimas jau yra įspėjimas ir raudonai degantis STOP ženklas, kad vieta yra absoliuti “šiknaskylė”. Neveltui toks prastas reitingas. Apskritai viskas kas tuose apgyvendinimo rezervacijos puslapiuose žemiau 8 yra visiškos skylės, kurias rezervuojant galima rasti visko, ne tik antisanitarijos, bet ir neprognozuojamų “siurprizų”.

Dar papildysiu. Kaip tik neseniai rašiau apie tai, kad kartais skaitau viešbučių atsiliepimus, net ir tų, kuriuose negyvensime, šalia kitų užklasinių skaitinių, nes žmonės dalinasi labai įdomiais skundais, pastebėjimais ir pan., kas praverčia kitur ir į ką verta atkreipti dėmesį. Todėl ypač žemi reitingai jau yra “įspėjimas”, nes ne kainoje čia esmė, gali būti ir labai ekonominė vieta, bet su itin gerais reitingais, nes neretai žmonėms nereikia kažkokios prabangos ar liukso, tereikia švaros, higienos, elementarių patogumų, jei norisi neišlaidauti nakvynės vietai, o jei dar geroje vietoje, tai ko daugiau reikia. Rinktis apartamentus visada yra rizika, didesnė nei viešbučiuose, nes pastaruosiuose bent jau spėriau gali kažką pakeisti, jei ne patalynę, prašluoti ir pravalyti, tai pasiūlyti kitą laisvą numerį, vis tiek lanksčiau ir greičiau reaguoja į aliarmą, o ir reputaciją labiau vertina, nes neduok D užsiraus ant tokio, kuris po to visur visur surašys skundus, taip nepaliks.

Mes taip pat kartais nakvojame “nekondiciniuose” viešbučiuose, buvo Italijoje ne viena nakvynė kokiame nors senobiniame viešbutyje, dar buvusiuose aristokratų namuose ar vilose, kurie nugyventi ir matę gyvenimo, bet vis dar su likusiais prabangos likučiais, sietynais, įdomiais lipdiniais ir savotiškais patogumais. Tai tokia atrakcija ir dar gi gyvenimo nuotykis, prieskonis. Kadangi daug keliaujame, tai tų vietų buvo visokių n plius k, įskaitant ir kaimo turizmą, kuris pas juos vadinamas agroturizmu. Tačiau visada skaitau atsiliepimus ir labiausiai kreipiu dėmesį į skundus, kuo ten labiausiai skundžiamasi. Jei tai mums nereikšminga, neįtakoja nakvynės kokybės iš esmės, tai suprantu, kad bus kažkas ne taip, bet ne tiek, kad “pasaulio pabaiga”, ypač tuomet, kai dar ir rinktis nelabai yra iš ko. Pamenu buvo toks momentas, kad ne vienas skundėsi gero viešbučio klaikiu parkingu, kad itin siauras senobinis įvažiavimas, ne vienam subraižė kėbulą, tai viešbutis gali būti puikiai reitinguotas, bet o velniam man jis reikalingas, jei su automobilio gabaritais fiziškai neįsisprausiu pro rojaus vartus.

Rodyk draugams

seišeliai

Apie kelionių ir viešbučių nuotraukas Instagrame, Facebook’e ar kt., nepavydėkite tų vaizdų, ypač jei pasipūtę ar susireikšminę veikėjai kviečia pavydėti, kokie svajonių kadrai ir pan.. Tiesiog siūlau nekreipti dėmesio ir nepavydėti to, kas yra beprasmiškas reikalas. Jei labai apmaudu, tai galite save raminti, kad dažnai tose egzotikose atsidūrę mūsų ir ne tik mūsų tautiečiai, susidūrę su egzotika ir paragavę jos vaisių, nemažą laiko dalį praleidžia ant klozeto, tik apie tai tose spalvingose nuotraukose nepasakoja. Na tai galvokite apie tai ir bus ramiau :D

Kartais man patinka paspausti tas vietas iš kur žmonės darėsi selfius ir pažiūrėti, o kas dar ten darėsi, ką fiksavo, kaip kvailiojo. Kurortai, salos, viešbučiai, teritorijos, miesteliai ir kitos vietos. Neretai tie pompos selfiai yra masinė tendencija ir jei koks veidrodinis tualetas viešbutyje arba kambaryje vonios kambarys su milžinišku veidrodžiu, tai ta gausa skirtingų, bet iš esmės vienodų kloninių gražuolių atrodo taip komiškai. Su tom išlaužtom pozom. Aš taip nemoku, rimtai, tai čia ir iš pavydo rašau. Tai gi, ten tūkstančiai tokių pačių vaizdų, kasdien vis kiti žmonės, kiti selfiai, kitos lėkštės su spalvingais pusryčiais, viliojančiais kepsniais ir dar daugel metų dešimtmečių kis srautas iš to taško.

Žinote kada aš nustojau pavydėti kelionių? Kai supratau, kad mano gyvenimo, laiko ir pinigų neužteks viskam, kur keliauja milijonai kitų ir net gi mano rato žmonės. Aš žinau, kad yra nuostabūs kurortai su dar nuostabesniais viešbučiais atokiuose pasaulio kampeliuose, kurių tikriausiai niekada nepamatysiu. Daugybė fantastinių viešbučių Paryžiuje, Londone, Tokijuje, Milane ar kt., kuriuose niekada negyvensiu, nes gyvens kiti laimingieji. Aš supratau, kad yra tiek daug, daugybė vietų pasaulyje, kurių aš niekada nepamatysiu, bet pamatys kiti.

Bet bus tokių vietų, kuriose buvau, pabuvosiu aš ir mačiau, matysiu savo akimis, liesiu, uosiu, bet daugybė milijonų žmonių, net ir uolių keliautojų - maniakų, tų vietų nepamatys niekada, nes tai paprasčiausiai neįmanoma nei fiziškai, nei faktiškai. Vienus vilioja ir traukia vieni dalykai, koks Hurgados ar Antalijos viešbutis su “viskas paskaičiuota”, o mano vis dar besisukanti svajonė aplankyti senovines britų kapines, kurių fantastinėmis nuotraukomis erzino mano bendramintės (jei skaitote, linkėjimai jums) ir ta paslaptis, atmosfera, augmenija apraizgiusi paminklus ir skulptūras - mano vieta ten, nors kartą gyvenime, ir tikiu, kad kada nors aplankysiu. Tikiu, kad net ir jums “šimtas metų” tos kapinės, o viešbutis Karibuose ar Seišeliuose, štai yra svajonė, bet gi ne apie tai mes čia. :D Daug tų svajonių, visų neišvardinsiu.

Mes grįžtame į tas pačias vietas, kaip durniai kokie, vietoje to, kad pamatytume kažką naujo už tuos pačius pinigus, nors ir taip pamatome, bet vis tiek grįžtame vėl ir vėl, net gi renkamės tą patį viešbutį, nes paliko gerą įspūdį. Nes nežinau kaip jums, bet grįžime yra tos magijos, pastovumo, ramybės jausmas ir žinojimas “kas kur” turi tos gerosios traukos, norisi vėl prasieiti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į tą patį restoraną ir net mažame miestelyje vis tiek atrandi naujų dalykų, net jei tas miestelis visai nedidelis. Rašau dabar apie Italiją, kur kasmet vieni ar kiti maršrutai kabina tas pačias vietas, nes norisi grįžti.

Rodyk draugams

belmond

Man kartais patinka paskaityti atsiliepimus apie viešbučius, dar ir apie tuos, kuriuose negyvensiu :D Žinoma, kritiškus atsiliepimus, nes, kaip byloja patirtis, neverta žavėtis “viskas patiko”, “viskas gerai”, “fantastika” ir pan. realiai apie nieką tuščiais parašymais, galėtų iš viso nerašyti ir negaišinti kitų laiko, nes vis dėlto kritika dažniau būna objektyvi, teisinga ir labiau verta dėmesio, nei ditirambai. Žinoma, kritiką taip pat reikia vertinti atsakingai, nes žmonės per emocijas ir nusivylimus “kieta/minkšta pagalvė ar chalato nebuvimas sušiko atostogas” perlenkia lazdas bei akcentuoja tuos dalykus, kurie ne visiems yra svarbūs ar reikšmingi, nes galima užmerkti akis į tam tikrus trūkumus, jei labai gerai yra kiti momentai, ypač jei kituose viešbučiuose jie apgailėtini, o išaukštinti kiti, kurie jums/mums nėra reikšmingi ar prioritetuose. Juk neretai viešbutis tėra pernakvojimo ir pusryčių vieta, visą laiką leidi kitur, tai grįši namo į super luxury apartamentus ir atsigausi, o buvusį apkerpėjusį lizdelį nurašysi į nuostolius :D
Toks spontaniškai pasitaikantis užsiėmimas, bet neretai tuose atsiliepimuose atrandu tam tikrų dalykų, kurie būna naudingi pačiai ir gyvenime praverčia.

Štai pagalvojau, fix idea, kad o jei mano gimtadienio proga palėktume pagyventi į Portofino, kuriame jau buvome, bet tik sustojimui/pasivaikščiojimui/pavalgymui, o štai jei va taip pagyventi kokias keturias dienas, ramiai, be lėkimo, vizija aiški. Svarbiausia, kad būtų galima su gyvūnais, nes mes visur keliaujame su šuniu. Na ir kiti kriterijai, kurie jums galbūt neaktualūs, kažkada vardinau, bet tema gi apie tai, ką atradau skaitydama apie Portofino viešbučius, tiksliau apie vieną 5* Belmond Hotel, jis iš prabangiųjų serijos, kuriame tikrai negyvenčiau, nes kaina virš 9200,- keturiems už 4 naktis. Kaip sakoma “niekada nesakyk niekada”, na bet atsiliepimai apie šią išskirtinę vietą tikrai įdomūs ir išskirtiniai, tad noriu pasidalinti, ypač dar ir dėl to, kad patiko praktika: prieš mokant už viešbutį prašo atsiųsti nuotraukas to konkretaus kambario, už kurį moka, kad žinotų kur važiuoja, už ką moka ir po to nebūtų galimybės apgauti ar “siuprizų”. Super. Rodos kas čia tokio, lyg ir paprasta, nieko naujo, bet štai kaip galima ir, pasirodo, net ir tokiuose prabangiuose viešbučiuose reikia daryti. Kad tai labai geras dalykas, skaityti toliau, ir dar vienas pagerintas pastebėjimas (kalba netaisyta):

“Отношение цена-качество.Маленькие номера, а если больше запах из канализации. Старая мебель.
Выбирая между двумя корпусами , мы взяли номер у моря.Делая оплату через Букинг четко запросили фото номера.
При заезде нас поселили в одноместный номер где развернуться негде и можно представить наше удивление при такой цене такой номер !
Весь персонал продемонстрировал,что это нормально и только когда я предоставил фото где чётко видно,что есть диван , стол , нам предложили через день переехать.Зачем так унижать людей,которые сделали правильно а Отель смог кому-то продать дороже ,а нас поселить в другой номер.Оставляя в ресторане за ужином с друзьями 1000евро ,лучше
не ходить.Рядом городок и не хуже и цены доступны .В Портофино мафия.
Будьте осторожны и получайте полную информацию о номере.Но я советую снимать апартаменты там же это и удобно и дешевле в разы и не будет такого развода!
Извинения при выезде были похожи на издевательство!!!Больше никогда и никому не советую этот Отель!!!”
“Обманывают … Включают лишние блюда в счет из ресторана.. Тоже самое и в баре дублируют счета, в надежде что никто проверять не будет… При данных обстоятельствах потребовал ранний отъезд, хотели дополнительно получить оплату за лишнюю ночь, со скандалом выехал … Отдых насмарку!!”

Ir kas galėjo pagalvoti, kad tokio lygio viešbutyje tokio lygio aferos ir maklės.

Rodyk draugams