BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

“Radome nedidelius apartamentus patogioje vietoje, kurie buvo įvertinti „7.2“”

Toks įvertinimas jau yra įspėjimas ir raudonai degantis STOP ženklas, kad vieta yra absoliuti “šiknaskylė”. Neveltui toks prastas reitingas. Apskritai viskas kas tuose apgyvendinimo rezervacijos puslapiuose žemiau 8 yra visiškos skylės, kurias rezervuojant galima rasti visko, ne tik antisanitarijos, bet ir neprognozuojamų “siurprizų”.

Dar papildysiu. Kaip tik neseniai rašiau apie tai, kad kartais skaitau viešbučių atsiliepimus, net ir tų, kuriuose negyvensime, šalia kitų užklasinių skaitinių, nes žmonės dalinasi labai įdomiais skundais, pastebėjimais ir pan., kas praverčia kitur ir į ką verta atkreipti dėmesį. Todėl ypač žemi reitingai jau yra “įspėjimas”, nes ne kainoje čia esmė, gali būti ir labai ekonominė vieta, bet su itin gerais reitingais, nes neretai žmonėms nereikia kažkokios prabangos ar liukso, tereikia švaros, higienos, elementarių patogumų, jei norisi neišlaidauti nakvynės vietai, o jei dar geroje vietoje, tai ko daugiau reikia. Rinktis apartamentus visada yra rizika, didesnė nei viešbučiuose, nes pastaruosiuose bent jau spėriau gali kažką pakeisti, jei ne patalynę, prašluoti ir pravalyti, tai pasiūlyti kitą laisvą numerį, vis tiek lanksčiau ir greičiau reaguoja į aliarmą, o ir reputaciją labiau vertina, nes neduok D užsiraus ant tokio, kuris po to visur visur surašys skundus, taip nepaliks.

Mes taip pat kartais nakvojame “nekondiciniuose” viešbučiuose, buvo Italijoje ne viena nakvynė kokiame nors senobiniame viešbutyje, dar buvusiuose aristokratų namuose ar vilose, kurie nugyventi ir matę gyvenimo, bet vis dar su likusiais prabangos likučiais, sietynais, įdomiais lipdiniais ir savotiškais patogumais. Tai tokia atrakcija ir dar gi gyvenimo nuotykis, prieskonis. Kadangi daug keliaujame, tai tų vietų buvo visokių n plius k, įskaitant ir kaimo turizmą, kuris pas juos vadinamas agroturizmu. Tačiau visada skaitau atsiliepimus ir labiausiai kreipiu dėmesį į skundus, kuo ten labiausiai skundžiamasi. Jei tai mums nereikšminga, neįtakoja nakvynės kokybės iš esmės, tai suprantu, kad bus kažkas ne taip, bet ne tiek, kad “pasaulio pabaiga”, ypač tuomet, kai dar ir rinktis nelabai yra iš ko. Pamenu buvo toks momentas, kad ne vienas skundėsi gero viešbučio klaikiu parkingu, kad itin siauras senobinis įvažiavimas, ne vienam subraižė kėbulą, tai viešbutis gali būti puikiai reitinguotas, bet o velniam man jis reikalingas, jei su automobilio gabaritais fiziškai neįsisprausiu pro rojaus vartus.

Rodyk draugams

seišeliai

Apie kelionių ir viešbučių nuotraukas Instagrame, Facebook’e ar kt., nepavydėkite tų vaizdų, ypač jei pasipūtę ar susireikšminę veikėjai kviečia pavydėti, kokie svajonių kadrai ir pan.. Tiesiog siūlau nekreipti dėmesio ir nepavydėti to, kas yra beprasmiškas reikalas. Jei labai apmaudu, tai galite save raminti, kad dažnai tose egzotikose atsidūrę mūsų ir ne tik mūsų tautiečiai, susidūrę su egzotika ir paragavę jos vaisių, nemažą laiko dalį praleidžia ant klozeto, tik apie tai tose spalvingose nuotraukose nepasakoja. Na tai galvokite apie tai ir bus ramiau :D

Kartais man patinka paspausti tas vietas iš kur žmonės darėsi selfius ir pažiūrėti, o kas dar ten darėsi, ką fiksavo, kaip kvailiojo. Kurortai, salos, viešbučiai, teritorijos, miesteliai ir kitos vietos. Neretai tie pompos selfiai yra masinė tendencija ir jei koks veidrodinis tualetas viešbutyje arba kambaryje vonios kambarys su milžinišku veidrodžiu, tai ta gausa skirtingų, bet iš esmės vienodų kloninių gražuolių atrodo taip komiškai. Su tom išlaužtom pozom. Aš taip nemoku, rimtai, tai čia ir iš pavydo rašau. Tai gi, ten tūkstančiai tokių pačių vaizdų, kasdien vis kiti žmonės, kiti selfiai, kitos lėkštės su spalvingais pusryčiais, viliojančiais kepsniais ir dar daugel metų dešimtmečių kis srautas iš to taško.

Žinote kada aš nustojau pavydėti kelionių? Kai supratau, kad mano gyvenimo, laiko ir pinigų neužteks viskam, kur keliauja milijonai kitų ir net gi mano rato žmonės. Aš žinau, kad yra nuostabūs kurortai su dar nuostabesniais viešbučiais atokiuose pasaulio kampeliuose, kurių tikriausiai niekada nepamatysiu. Daugybė fantastinių viešbučių Paryžiuje, Londone, Tokijuje, Milane ar kt., kuriuose niekada negyvensiu, nes gyvens kiti laimingieji. Aš supratau, kad yra tiek daug, daugybė vietų pasaulyje, kurių aš niekada nepamatysiu, bet pamatys kiti.

Bet bus tokių vietų, kuriose buvau, pabuvosiu aš ir mačiau, matysiu savo akimis, liesiu, uosiu, bet daugybė milijonų žmonių, net ir uolių keliautojų - maniakų, tų vietų nepamatys niekada, nes tai paprasčiausiai neįmanoma nei fiziškai, nei faktiškai. Vienus vilioja ir traukia vieni dalykai, koks Hurgados ar Antalijos viešbutis su “viskas paskaičiuota”, o mano vis dar besisukanti svajonė aplankyti senovines britų kapines, kurių fantastinėmis nuotraukomis erzino mano bendramintės (jei skaitote, linkėjimai jums) ir ta paslaptis, atmosfera, augmenija apraizgiusi paminklus ir skulptūras - mano vieta ten, nors kartą gyvenime, ir tikiu, kad kada nors aplankysiu. Tikiu, kad net ir jums “šimtas metų” tos kapinės, o viešbutis Karibuose ar Seišeliuose, štai yra svajonė, bet gi ne apie tai mes čia. :D Daug tų svajonių, visų neišvardinsiu.

Mes grįžtame į tas pačias vietas, kaip durniai kokie, vietoje to, kad pamatytume kažką naujo už tuos pačius pinigus, nors ir taip pamatome, bet vis tiek grįžtame vėl ir vėl, net gi renkamės tą patį viešbutį, nes paliko gerą įspūdį. Nes nežinau kaip jums, bet grįžime yra tos magijos, pastovumo, ramybės jausmas ir žinojimas “kas kur” turi tos gerosios traukos, norisi vėl prasieiti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į tą patį restoraną ir net mažame miestelyje vis tiek atrandi naujų dalykų, net jei tas miestelis visai nedidelis. Rašau dabar apie Italiją, kur kasmet vieni ar kiti maršrutai kabina tas pačias vietas, nes norisi grįžti.

Rodyk draugams

belmond

Man kartais patinka paskaityti atsiliepimus apie viešbučius, dar ir apie tuos, kuriuose negyvensiu :D Žinoma, kritiškus atsiliepimus, nes, kaip byloja patirtis, neverta žavėtis “viskas patiko”, “viskas gerai”, “fantastika” ir pan. realiai apie nieką tuščiais parašymais, galėtų iš viso nerašyti ir negaišinti kitų laiko, nes vis dėlto kritika dažniau būna objektyvi, teisinga ir labiau verta dėmesio, nei ditirambai. Žinoma, kritiką taip pat reikia vertinti atsakingai, nes žmonės per emocijas ir nusivylimus “kieta/minkšta pagalvė ar chalato nebuvimas sušiko atostogas” perlenkia lazdas bei akcentuoja tuos dalykus, kurie ne visiems yra svarbūs ar reikšmingi, nes galima užmerkti akis į tam tikrus trūkumus, jei labai gerai yra kiti momentai, ypač jei kituose viešbučiuose jie apgailėtini, o išaukštinti kiti, kurie jums/mums nėra reikšmingi ar prioritetuose. Juk neretai viešbutis tėra pernakvojimo ir pusryčių vieta, visą laiką leidi kitur, tai grįši namo į super luxury apartamentus ir atsigausi, o buvusį apkerpėjusį lizdelį nurašysi į nuostolius :D
Toks spontaniškai pasitaikantis užsiėmimas, bet neretai tuose atsiliepimuose atrandu tam tikrų dalykų, kurie būna naudingi pačiai ir gyvenime praverčia.

Štai pagalvojau, fix idea, kad o jei mano gimtadienio proga palėktume pagyventi į Portofino, kuriame jau buvome, bet tik sustojimui/pasivaikščiojimui/pavalgymui, o štai jei va taip pagyventi kokias keturias dienas, ramiai, be lėkimo, vizija aiški. Svarbiausia, kad būtų galima su gyvūnais, nes mes visur keliaujame su šuniu. Na ir kiti kriterijai, kurie jums galbūt neaktualūs, kažkada vardinau, bet tema gi apie tai, ką atradau skaitydama apie Portofino viešbučius, tiksliau apie vieną 5* Belmond Hotel, jis iš prabangiųjų serijos, kuriame tikrai negyvenčiau, nes kaina virš 9200,- keturiems už 4 naktis. Kaip sakoma “niekada nesakyk niekada”, na bet atsiliepimai apie šią išskirtinę vietą tikrai įdomūs ir išskirtiniai, tad noriu pasidalinti, ypač dar ir dėl to, kad patiko praktika: prieš mokant už viešbutį prašo atsiųsti nuotraukas to konkretaus kambario, už kurį moka, kad žinotų kur važiuoja, už ką moka ir po to nebūtų galimybės apgauti ar “siuprizų”. Super. Rodos kas čia tokio, lyg ir paprasta, nieko naujo, bet štai kaip galima ir, pasirodo, net ir tokiuose prabangiuose viešbučiuose reikia daryti. Kad tai labai geras dalykas, skaityti toliau, ir dar vienas pagerintas pastebėjimas (kalba netaisyta):

“Отношение цена-качество.Маленькие номера, а если больше запах из канализации. Старая мебель.
Выбирая между двумя корпусами , мы взяли номер у моря.Делая оплату через Букинг четко запросили фото номера.
При заезде нас поселили в одноместный номер где развернуться негде и можно представить наше удивление при такой цене такой номер !
Весь персонал продемонстрировал,что это нормально и только когда я предоставил фото где чётко видно,что есть диван , стол , нам предложили через день переехать.Зачем так унижать людей,которые сделали правильно а Отель смог кому-то продать дороже ,а нас поселить в другой номер.Оставляя в ресторане за ужином с друзьями 1000евро ,лучше
не ходить.Рядом городок и не хуже и цены доступны .В Портофино мафия.
Будьте осторожны и получайте полную информацию о номере.Но я советую снимать апартаменты там же это и удобно и дешевле в разы и не будет такого развода!
Извинения при выезде были похожи на издевательство!!!Больше никогда и никому не советую этот Отель!!!”
“Обманывают … Включают лишние блюда в счет из ресторана.. Тоже самое и в баре дублируют счета, в надежде что никто проверять не будет… При данных обстоятельствах потребовал ранний отъезд, хотели дополнительно получить оплату за лишнюю ночь, со скандалом выехал … Отдых насмарку!!”

Ir kas galėjo pagalvoti, kad tokio lygio viešbutyje tokio lygio aferos ir maklės.

Rodyk draugams

italia

“Neįtikėtina: drabužis dėvėtų rūbų parduotuvėje brangesnis už tokį patį naują”

Pastebėjimas ne apie padėvėtus, šia tema tinklaraštyje nemažai rašiau, pačių įvairiausių pastebėjimų. Tik priminsiu vieną momentą, jau seniai konstatuotas faktas, kad padėvėtuose apsipirkinėti ne taip ir pigu, galima sutaupyti perkant naujus.

Trumpai apie naujų drabužių kainas. Sūnus jau keli metai eidamas į mokyklą velkasi įvairius švarkus, klasikinius marškinius, nes jam taip patinka, norisi. (gerai, kad yra kas juos lygina ;) ) Neseniai mokytoja stebėjosi, ar kokia šventė, ne ne, sako sūnus, aš taip kasdien rengiuosi. Švarkai išties įdomūs, kokybiški, su įvairiom detalėm, tokie “dizaineriški”.

Italijos trendai ir italų įtaka sūnų labai stipriai paveikusi. Jei mokytoja žinotų kiek tie švarkai kainuoja, tai dar labiau nustebtų. Apie 15 - 20 eurų, Italijos parduotuvių kainodara. Aš tik bandau spėti, skaitydama komentarus apie dėvėtų drabužių kainas Lietuvoje, kiek tokie švarkai, būtent padėvėti, kainuotų sekonhenduose, jei smulkmenos ar nutrinti marškinėliai kainuoja panašiai, kaip naujo, madingo švarko (su servetėle kišenėlėje) kaina. Apie naujus Lietuvos parduotuvėse net nenoriu rašyti, nes nei žinau, nei gilinausi į jų kainodarą, neįdomu.

Todėl ir eina vaikas į mokyklą taip kaip jam patinka, nes elegantiškas švarkas pigus, apsimoka, o tvarkinga apranga mokykloje veikia atitinkamai, ir jį patį, ir aplinkinius.

Rodyk draugams

Jau netrukus bus 4 mėnesiai kuomet tą dieną, tiksliau 06.02, Lietuvoje duris atvėrė pirmoji Lidl parduotuvė. O aš dar nei sykio lietuviškame Lidl’e nebuvau ir net nežinau kada užsuksiu, nors kone kasdien pravažiuoju tai pro vieną, tai pro kitą šio tinklo parduotuvę. Parašysiu kodėl.

Kiek važiuoju, tiek pilnos aikštelės mašinų, t.y. ta pirkėjų gausa kažkaip nežada ir tikriausiai neplanuoja skirstytis :D . Kas skaito ir žino iš mano ankstesnių rašinėlių, kad yra vienas labai erzinančių dalykų gyvenime, tai žmonių gausa, perpildytos vietos ir grūstynės. Jei kur nors vyksta išpardavimai, turbinės akcijos ir “jamam”, tai taip, mano kojos ten nebus, niekada. Visada su palengvėjimu “oi, man nieko nereikia” pravažiuoju pro šalį, jei pakeliui koks nors masinis išpardavimas. Jei nusimato kažkokių išpardavimų sezonas nuo tam tikros X dienos, ypač Italijoje, tai jei reikia apsipirkti, specialiai važiuosiu prieš tą laikotarpį, kad nesusidurčiau su armija nuolaidų medžiotojų. Mane trikdo, varžo, erzina, nervina žmonių trintis, tos grūstynės, panika ir lakstymai. Tikrai nieko nereikia, ramybė ir komfortas - tai įkainojama, o be to niekam ne paslaptis, išduosiu ir jums, perkame vis tiek su nuolaidomis, net jei jos neiškabintos vitrinose, tos nuolaidos pagal žodinį susitarimą ir derėjimąsis. Galbūt ne tokios mega max, bet vis tiek jos yra. Tad šiek tiek permokėdami perkame ramybę.

Pats geriausias dalykas maisto prekių apsipirkimo rutinoje, kai tuščia, o prekių daug. Kai nieko nėra, tik aš :D Na gerai, yra yra, bet tik pavieniai žmonės, kuriuos sutinku tik prie kasos, kai neišvengiamas susitikimas. Man patinka slankioti ir kad niekam netrukdyčiau ar man netrukdytų rymoti skaitant kokią nors smulkiom raidelėm etiketę, patinka, kai niekas nestumia vežimėliu į nugarą ir nesitrina šalimais “noriu praeiti, pasislinkite, pasitraukite, dinkite”. Kartais specialiai važiuoju toliau ir atokiau į tokią parduotuvę, kur žinau, kad ten tuo metu bus nedaug žmonių.

Todėl kai ar jei kada nors užeisiu į Lidl, gal bus proga pasidalinti pastebėjimu, kuo gi jis skiriasi nuo kroatiško.

Ar dar yra tokių keistuolių?

Rodyk draugams