BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

italia

“Neįtikėtina: drabužis dėvėtų rūbų parduotuvėje brangesnis už tokį patį naują”

Pastebėjimas ne apie padėvėtus, šia tema tinklaraštyje nemažai rašiau, pačių įvairiausių pastebėjimų. Tik priminsiu vieną momentą, jau seniai konstatuotas faktas, kad padėvėtuose apsipirkinėti ne taip ir pigu, galima sutaupyti perkant naujus.

Trumpai apie naujų drabužių kainas. Sūnus jau keli metai eidamas į mokyklą velkasi įvairius švarkus, klasikinius marškinius, nes jam taip patinka, norisi. (gerai, kad yra kas juos lygina ;) ) Neseniai mokytoja stebėjosi, ar kokia šventė, ne ne, sako sūnus, aš taip kasdien rengiuosi. Švarkai išties įdomūs, kokybiški, su įvairiom detalėm, tokie “dizaineriški”.

Italijos trendai ir italų įtaka sūnų labai stipriai paveikusi. Jei mokytoja žinotų kiek tie švarkai kainuoja, tai dar labiau nustebtų. Apie 15 - 20 eurų, Italijos parduotuvių kainodara. Aš tik bandau spėti, skaitydama komentarus apie dėvėtų drabužių kainas Lietuvoje, kiek tokie švarkai, būtent padėvėti, kainuotų sekonhenduose, jei smulkmenos ar nutrinti marškinėliai kainuoja panašiai, kaip naujo, madingo švarko (su servetėle kišenėlėje) kaina. Apie naujus Lietuvos parduotuvėse net nenoriu rašyti, nes nei žinau, nei gilinausi į jų kainodarą, neįdomu.

Todėl ir eina vaikas į mokyklą taip kaip jam patinka, nes elegantiškas švarkas pigus, apsimoka, o tvarkinga apranga mokykloje veikia atitinkamai, ir jį patį, ir aplinkinius.

Rodyk draugams

Jau netrukus bus 4 mėnesiai kuomet tą dieną, tiksliau 06.02, Lietuvoje duris atvėrė pirmoji Lidl parduotuvė. O aš dar nei sykio lietuviškame Lidl’e nebuvau ir net nežinau kada užsuksiu, nors kone kasdien pravažiuoju tai pro vieną, tai pro kitą šio tinklo parduotuvę. Parašysiu kodėl.

Kiek važiuoju, tiek pilnos aikštelės mašinų, t.y. ta pirkėjų gausa kažkaip nežada ir tikriausiai neplanuoja skirstytis :D . Kas skaito ir žino iš mano ankstesnių rašinėlių, kad yra vienas labai erzinančių dalykų gyvenime, tai žmonių gausa, perpildytos vietos ir grūstynės. Jei kur nors vyksta išpardavimai, turbinės akcijos ir “jamam”, tai taip, mano kojos ten nebus, niekada. Visada su palengvėjimu “oi, man nieko nereikia” pravažiuoju pro šalį, jei pakeliui koks nors masinis išpardavimas. Jei nusimato kažkokių išpardavimų sezonas nuo tam tikros X dienos, ypač Italijoje, tai jei reikia apsipirkti, specialiai važiuosiu prieš tą laikotarpį, kad nesusidurčiau su armija nuolaidų medžiotojų. Mane trikdo, varžo, erzina, nervina žmonių trintis, tos grūstynės, panika ir lakstymai. Tikrai nieko nereikia, ramybė ir komfortas - tai įkainojama, o be to niekam ne paslaptis, išduosiu ir jums, perkame vis tiek su nuolaidomis, net jei jos neiškabintos vitrinose, tos nuolaidos pagal žodinį susitarimą ir derėjimąsis. Galbūt ne tokios mega max, bet vis tiek jos yra. Tad šiek tiek permokėdami perkame ramybę.

Pats geriausias dalykas maisto prekių apsipirkimo rutinoje, kai tuščia, o prekių daug. Kai nieko nėra, tik aš :D Na gerai, yra yra, bet tik pavieniai žmonės, kuriuos sutinku tik prie kasos, kai neišvengiamas susitikimas. Man patinka slankioti ir kad niekam netrukdyčiau ar man netrukdytų rymoti skaitant kokią nors smulkiom raidelėm etiketę, patinka, kai niekas nestumia vežimėliu į nugarą ir nesitrina šalimais “noriu praeiti, pasislinkite, pasitraukite, dinkite”. Kartais specialiai važiuoju toliau ir atokiau į tokią parduotuvę, kur žinau, kad ten tuo metu bus nedaug žmonių.

Todėl kai ar jei kada nors užeisiu į Lidl, gal bus proga pasidalinti pastebėjimu, kuo gi jis skiriasi nuo kroatiško.

Ar dar yra tokių keistuolių?

Rodyk draugams

montefiore

Toks tipiškas ir visai neblogas atostogų romanas, senokai dulkėjęs knygų lentynoje, gautas gimtadienio proga, ir kurį pagaliau perskaičiau. Maloni dermė su buvusios kelionės maršrutu, kuris kabinosi į siužete esančią Toskaną, tad skaityti buvo dvigubai maloniau, šviežių įspūdžių įsukta lengvai ir greitai perskaičiau šią S. Montefiore knygą.

Pasaka “Pelenė” suaugusiems su lengvo ultra light detektyvo elementais, na toks saldėsių saldėsis, kiek ne man įprasto ir labiau artimo sielai trilerio, detektyvo ar sunkesnio svorio žanras. Bet gražus, gražus ir švelnus romanas, meilės svertai, tos tikrosios, kurią norėtų patirti kiekvienas ir kiekviena, vietomis reikia servetėlių, “santa barbara” ir presentų presenta. Nes kas yra kas, ta mega didžioji romano vinis ir paslapties raktas, to sunkesnio žanro gerbėjams, žinoma jau kone pradžioje, na, kaip sakoma, “plika akimi” matyti kur link viskas susiveda.

Bet nepaisant to knyga žavi tuo, na žavus tas desertas, kuriuo norisi čia pat kol traukia pasimėgauti ir po jo rinktis kažką kardinaliai kitokio, nes iš karto rinktis vėl tokį patį iš tos pačios serijos - tikrai ne. Saikas geras dalykas :)

Apie knygą leidėjai: ”
1966-ieji, Italija. Toskanoje gyvenanti iš skurdžios šeimos kilusi mergaičiukė Floriana nuo vaikystės mėgdavo slapčia apžiūrinėti prie jūros stūksančią nuostabaus grožio vilą ir svajodavo, kad kada nors ištrūks iš savo pasaulėlio ir apsigyvens čionai. Vieną dieną prie vartų ją užklumpa daug vyresnis vilos savininkų sūnus Dantė. Jaunuolis pakviečia Florianą užeiti, ir nuo tos akimirkos mergaitė neabejoja – jiedviem lemta būti kartu.
Tačiau tėvas Dantei numatęs visai kitokį likimą…
2009-ieji, Devonas. Nuostabus viešbutukas Anglijos pajūryje išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir jo šeimininkė Marina, bandydama gelbėti padėtį, sumano pasamdyti dailininką, kuris visą vasarą gyventų viešbutyje ir mokytų svečius tapyti. Į skelbimą atsiliepia charizmatiškas dailininkas iš Argentinos Rafaelis Santoras, visų šaukiamas Rafa. Jis netrunka sužavėti jaunus ir senus, bet ypač pakeri Marinos podukrą Klementiną. Tik viena bėda – mergina ima įtarti, kad Rafa kažką slepia.
Netrukus paaiškėja, jog tai kažin kaip susiję su Italija ir kad paslapčių nuo šeimos turi pati Marina.
Ar netikėtai pasirodęs Rafa pakeis Klementinos gyvenimą? O svarbiausia – ar atskleis dar vienos ilgai saugotos paslapties šydą?

Romane „Namas prie jūros“ yra visko: paslapčių, detektyvo, aistringos meilės, kurią kursto dramatiški įvykiai, puikių pasakų motyvų apie piktą pamotę, bjaurią, kaprizingą podukrą ir apie išgelbėtoją dailininką Rafą Santorą. Santa Montefiore sukūrė tikrą stebuklą, nuo šio romano negalėsite atsiplėšti. Jis nepamirštamas!
Rašytoja Adriana Trigiani”

Rodyk draugams

Bella Italia

2016-06-28

bagnoregio

San Gimignano - Pienza - San Quirico d’Orcia - Montefalco - Spoleto - Todi - Civita di Bagnoregio - Viterbo - Bolsena - Orvieto - Neapolis - Sorrento - Sant’Agnello - Positano - Amalfi - Pompėja -Anacapri - Capri - Bologna.

19 daugiau, mažiau, išsamiau ir “skersai išilgai” palytėtų pastarojo maršruto po Italiją miestų. Susirašiau ne tik sau, kad nepasimirštų, bet ir jums, jei norėsite pakartoti šį piligriminį kelią. O juk vairuotoja buvo tik viena, pati pačiausia :D , nepasakyčiau, kad buvo labai sunku. Kas mane žino jau daugel metų iš tinklaraščio ir ne tik, visokie tūkstantiniai kilometražai yra gan įprasta “rutina” ir nieko naujo.

Žinoma, sunkiausia įveikti itin atokius ir turbinius atstumus apie 800 ar daugiau nei 1000 km per dieną, tas išties vargina, bet kai įsisuku vairuoti kasdien, daug ir po visur, skirtingi miestai, o troškimas pamatyti, aplankyti, pasitrinti po visokias gatveles, aplankyti lankytinius ir nelabai reklamuojamus objektus, pasigėrėti fantastiniais peizažais traukia lyg narkotikas - nekreipiu dėmesio į nieką. Įsisukus sukasi tie ratai ir sukasi, įsijungia savotiškas autopilotas ir dėmesys tikrai ne į vairavimo rutiną.

Malonus nuovargis, o atsikėlus iš ryto esu lyg naujai gimusi, nes adrenalinas, įspūdžiai įkvepia vėl ir vėl naujam skrydžiui. Taip, aš dievinu tą pojūtį ir jaučiuosi ypatingai pakylėta, ypatingai. Net nemoku apsakyti ir aprašyti. Kasmet, jau prieš Kalėdas ar iš karto po jų, sergu ilgesiu ir nostalgija tam pojūčiui, ištrūkimui bei malimuisi. Ir spontaniškai dėlioju būsimus maršrutus, kurie vis tiek kelionės metu kinta ir sumaištį įneša netikėti, bet žiauriai malonūs ekspromtai.

Tai ką dabar matote, tai tiesiog didelis, nerealus ekspromtas, nes realybė buvo tiesiog mintys, pavieniai punktai, lyg skeletas, detalės, kažkoks apmetimas maždaug lėksim ten ar ten. O gavosi toks pasiutęs ritmas, kad sakyčiau bene geriausias, ką pavyko nuveikti ir kiek pamatyti per tokį gan trumpą kelionės laikotarpį.

O jei parašyčiau kokie realiai buvo tie planai - griaučiai, tai nepatikėtumėte, nes užmojai buvo… . Bet nerašysiu, tie kiti svajotini taškai bus naujos kelionės planas. Tai gi, neperjunkite kanalo ;)

P.S. visos kelionės, aprašymai, nuotraukos, spontaniški subjektyvūs pastebėjimai ir online wifi deklaracijos - viskas patogesnėje Facebook paskyroje. Čia kiek kitoks formatas.

Rodyk draugams

beach

Neslėpsiu, su tam tikru susierzinimu skaitau ypač negatyviai ir agresyviai nusiteikusių asmenų skundus bei visokias pretenzijas apie tai, kaip juos nervina šunys viešose vietose, restoranuose, net gi terasose, net jei šuo katės didumo, didžiausias skandalas ir agresyvios nuotaikos, net gi keista, nes gi dauguma lietuvių sėkmingai augina šunis ir myli juos lyg vaikus, popina ir negaili finansų skanėstams, komfortui bei įvairioms pramogoms bei gyvenimo malonumams. Lyg ir turėtų būti pakantesni, liberalesni. Keista.

Ir grįžusi į Lietuvą po kelionių su šuniu, kuris visur čia (Kroatija, Italija, Prancūzija) laukiamas (ir tik išimtinose vietose ne, pabrėžiu, išimtinai išskirtinai), labai šiltai sutinkamas, gauna tiek dėmesio, kad būna net per daug ir pavagsta nuo jo, labai keistai jaučiuosi gimtinėje, tas atšiaurumas yra toks kaip čia pasakius, labai neadekvatus tam tikrose situacijose. Agresija ir neapykanta. Ir dar ypatingai ryškiai išreikšta diskriminacija šunų augintojų atžvilgiu. Nors, kaip jau minėjau, keista keisčiausia, juk gi dauguma tuos šunis ir augina. Kodėl taip yra? Aš neturiu tam racionalaus ir logiško paaiškinimo.

O jei dar prabiltume apie šunis pajūryje, ši tema kone klasika medijoje ir kasmet kedenama, kur šuns buvimas paplūdimyje prilygsta katastrofai, didžiausiai antisanitarijai, nors visi mes puikiausiai žinome, kad didžiausias šiukšlintojas, šikinėtojas ir myžaliotojas į vandenį yra žmogus, ne šuo, o žmogus. Jis yra antisantarinis. O taip pat pamiršta tie anti ar agresyvūs priešininkai, kad laivų teršalai yra katastrofa ir blogis, teršia gi ir vėl žmogus, o žuvėdros, kirai ir kt. laisvi šios žemės gyventojai neklausia kur teršti ir kaip jiems elgtis. Tačiau paplūdimiai tikrai ne koncentruoti, kad nebūtų galima išskirti bent dalį šunims, nes jie yra palikti už borto, o šunų augintojai priversti elgtis lyg nusikaltėliai, lyg raupsuotieji, slapstydamiesi ieškoti laisvės ir nepriklausomybės gamtoje.

Aš džiaugiuosi, kad yra tokia šalis Kroatija, kur nesuvaidintas pakantumas, liberalumas. Kur bene daugiausia nudistų paplūdimių Europoje (o gal ir pasaulyje?) ir kuri yra draugiška šunims bei šunų augintojams. Yra specialūs paplūdimiai, kuriuose laukiami visi šunys, tie paplūdimiai nebūtinai kažkur užkampyje ar kuo toliau nuo “gyvenamųjų zonų”. Juos galima rasti ten, kur tęsiasi daugybė atskirų paplūdimių, ir vieta su šunimis gali būti kažkur netolimoje kaimynystėje.

Todėl atvykęs turi galimybę pasirinkti, o taip pat nepalikti savo augintinio be vandens telkinio pramogų. Taip pat šunys laukiami ir Italijoje, Prancūzijoje, Britanijoje, Nyderlanduose bei kitose civilizuotose šalyse. Lietuva deja į jų sąrašą nepatenka.

Rodyk draugams

souvenirs

Derėtis!! Tai svarbu. Italijoje būtina derėtis, visur, jei nenorite permokėti. Ypač suvenyrų ir turistinių miestų turistiniuose maršrutuose, kur įsikūrusios nedidelės, vidutinės ir didesnės parduotuvės. Nesvarbu kuo prekiauja, visai nesvarbu, svarbu grynieji, o jei dar ir be čekio…, italai noriai tai daro, bet tik ne oficialių prekės ženklų parduotuvėse a la Zara, H&M ar pan.. O jei kokia nors pvz “Algio kedai”prekiauja visokiais madingais, perkate kelias poras, tai paprašius nuolaidos ją ir duos, kiek negaila :D Arba “Pas Laimą” laikrodžiai, rankinės ir kt., lengvai duoda ir 10 ar 15%. O drabužių ar mix parduotuvėse, tai ir 30-50%!! Priklauso nuo sezono ir ekonominės situacijos.

Suvenyrinėse iš karto metam per pusę ir žiūrime kokia reakcija, jei labai vaitoja, deramės liberaliau, jei netingim, paderiname maksimumą ar kiek anie patys lankstūs. Nes tikrai neverta ir nesąmonė mokėti bei permokėti už kokį nors net ir ne niekutį, net ir už smulkmenas, vis tiek verta pasiderėti. Pvz. Capri saloje pirkome tą foto komentaruose (žr. Facebook įrašus apie kelionės po Capri salą įspūdžius) minėtą lėkštę prisiminimui, pradinė jos kaina - 50€, sutarėm už 35€. Gal ir ne visai max nusiderėjome, gal net ir permokėjome ir kur nors Cortona mieste ji kainuoja 15€ ar 20€, na bet ne vis tiek permokėti 50€ tik dėl to, kad pirkom top turistiniame parduotuvėlių kelyje :)

Visur tos kainos užlankstytos, nes yra kas moka pilną kainą tik dėl nežinojimo, tai ko nepabandyti laimės nuplėšti maksimumą iš atsipalaidavusių turistų. Tai gi, derėkitės kaip deramės mes ir tos išlaidos, kurios Italijoje ir taip nemažos, bent kažkiek, bent simboliškai sumažės, o gal sutaupytus eurus bus galima išleisti kitiems malonumams. ;)

Rodyk draugams