BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

rillington

“Pagal tikrus faktus” - tai pirmasis impulsas žiūrėti, nes man patinka filmai ir serialai, kurių siužetai iš realybės. Britų kriminalinis mini serialas “Rillington Place” kaip tik toks, apie serijinį žudiką, kuriame Tim Roth puikiai įkūnijo to laikmečio monstrą. “A three-part drama about serial killer John Christie and the murders at 10 Rillington Place in the 1940s and early 1950s.”

Serialas labai niūrus, tamsus ir visuma tokia beviltiška, pradedant nuo sutrintai vargano ir nykaus socialinio būsto iki policijos patalpų, kurios ne ką geresnės, baigiant aukomis, kurios tiesiog atsidūrė ne ten ir ne tuo laiku. Atmosfera slogi nuo..iki. Siužetas, jei atvirai, na ne kažką, bet vis tiek tai kiek sugebėjo iš tos žudiko “gyvenimo būdo” istorijos išspausti serialo kūrėjai, tai daugiau nei gerai, o išskirtinis aktorių rinkinukas ir jų puikiai atlikti vaidmenys - labai neblogai.

Rodyk draugams

Noriu pasidalinti ne vieno, o kelių filmų rekomendacijomis. Tai dėmesio vertos dramos, kurios sujaudins ne vieną. Trys Švedijos filmai, kurie sudomins ne tik skandinaviško stiliaus filmų ar serialų gerbėjus.

ove

Filmas “En man som heter Ove”. Jaudinantis, sukrečiantis, neįtikėtinas. Apie griežto ir reiklaus vyro, kurio mėgstamiausias žodis - idiotai, gyvenimą vienoje nedidelėje individualių namų gyvenvietėje - bendruomenėje. Jis trokšta nusižudyti. Kas slypi už jo griežtumo ir reiklumo pozos - gyvenimo istorija, kuri taip pat buvo aprašyta romane, tad romano ekranizacija, nors knygos neskaičiau, labai gera. Filmas labai stiprus. Nė nepajusite, kai vieną akimirką gumulas užstrigs gerklėje ir vis periodiškai primins apie save. Man jis labai patiko.

Kronjuvelerna

Drama “Kronjuvelerna”. Šis filmas kažkuo priminė rašytojos H. Wassmo stilių, parodytas galbūt išskirtinai ano laikmečio skandinaviškas gyvenimo būdas, griežtumas, viskas atvirai ir be nutylėjimų, o taip pat apnuoginta skurdi buitis bei joje tarpstantys šilti žmonių santykiai, na ir įvairūs gyvenimo kampai. Bet filmas tuo pačiu yra geras savo visuma, lyg pasaka, bet toji tuo pačiu tikroviška. Įtraukiantis, kabinantis, išlaikantis dėmesį. Pagrindinė herojė kažkuo primins “Merginą su drakono tatuiruote”. Išskirtinis operatoriaus darbas. Dar toks įdomus momentas, mums svarbus, filmas buvo filmuotas Vilniuje, įvairiose Vilniaus vietose ir jo apylinkėse. Tad būtinai. Atraskite kitokį Vilnių šioje švedų dramoje.

kollektivet

Švedijos, Danijos ir Nyderlandų bendras projektas - drama “Kollektivet” apie gyvenimą komunoje, kuomet vienai šeimai erdvus namas per didelis ir išlaikymas jo probleminis, jie ryžtasi suburti įvairiaspalvę kompaniją ir gyventi drauge. Kas iš to ir kaip jiems sekėsi sugyventi, kokios iškilo problemos - apie tai. Čia visu gražumu atskleista toji švediškos šeimos specifika, kas tai, mes gi esame girdėję apie “švediškos šeimos” sąvoką, kad po vienu stogu gyvena trise ar keturiese, kaip dalinasi partneriais, tačiau būtent šiame filme atskleidžiama kita tokių dalybų pusė. Drmą vertą žiūrėti ir dėl pagrindinės filmo herojės, kurios ypatingai stiprus vaidmuo buvo įvertintas 2016 Berlyno filmų festivalyje kaip geriausias moters vaidmuo.

Rodyk draugams

ingeborga

Aktorė Ingeborga Dapkūnaitė rodos tiek metų dirba Rusijos kino industrijoje, tikriausiai rusiškai kalba dažniau nei lietuviškai, o vis tiek ji tokia tikra lietuvaitė su specifiniu rodos tokiu ingeborgišku lietuvaitės akcentu. Ir tas akcentas bent jau man paglosto širdį. Kad ir kiek ją keiktų ar kritikuotų patriotai, ji šiandien bene garsiausia lietuvių aktorė toje pusėje, su išlaikytu baltiškuoju santūrumu, su lietuvišku akcentu, kurio nepaveikė niekas, neištrinamas. Ir nebijanti raukšlių, kas itin neįprasta ten ir ne tik ten, tai taip pat savotiškas ypatumas. Man ji patinka tuo, kad yra kokia yra. Šiame trumpametražiame filme, apie nelaimingą meilę iš atminties trinančias piliules, aktorė Ingeborga savame amplua. Filmas gražus savo estetika ir operatoriaus darbu. Tad verta trumpam atitrūkti.

8, Anna Melikyan (2015) from Anna Melikyan on Vimeo.

Rodyk draugams

cassel

Filmas, po kurio peržiūros nenorėjau nieko: nei žiūrėti, nei skaityti. Labai patiko ir paliko gerą įspūdį. Apie svaiginančią meilę ir kurtinančią neapykantą. Aktorių vaidyba tiesiog užvaldanti protą. Žavusis Vincent Cassel kelia visą spektrą jausmų, juo negali nesižavėti ir jo nekenti ne ką mažiau. Filmas įtaigus, kabinantis, gyvas ir pulsuojantis. Džiaugiuosi atradusi.

Rodyk draugams

mergina

Ši knyga buvo būtent toji, kurią pasirinkau kelionei į Porto. (kelionės aprašymas, įspūdžiai ir foto akimirkos - Facebook aplinkoje ;) ) Aš visuomet skrydžiams renkuosi knygas ir tai vienintelis užsiėmimas, kurį galiu ten daryti, kad atsijungčiau nuo galimų turbulencijų ir vaikyčiau nuobodulį, knygą užverčiu tik tuomet, kai keleiviai pasiruošę judėti link išėjimo, o atsiverčiu jau tada, kai tik įsėdu į savo krėslą, “aš pasiruošusi”.

Romanas “Mergina traukiny” patiko, tuoj parašysiu kodėl, o nepatiko tuo, kad vis dėlto tai dar vienas išpūstas reikalas, kaip kad pasitaiko su tomis marketingo apdrožtomis ir ryškiais pabarstukais puoštomis knygomis, kai ooo, koks ažiotažas, energijos pliūpsniai, o turinys.. na nėra toks, kokį taip reklamuoja ir žada. Knyga gera, bet niekuo ne geresnė ar net gi silpnesnė už daugelį kitų ;) Taip kad toks šiek tiek subliuškęs balionėlis.

Patiko siužetas, patiko personažai, nei vieno neišskirčiau, nes kiekvienas savaip įdomus, ir dėl savo netobulumo, ydų, kurias galima atrasti gyvenimo kelyje sutiktuose piliečiuose. Patiko teksto spalvingumas ir vertimas, kurį net gi kažkas kritikuoja, dėl neva retų žodžių, kaip dar gali liežuvis vartytis kritikuoti :D Vertimas labai labai geras, nors aš ne anglistė, bet tai koks platus ir spalvingas žodynas, negali nesimėgauti tuo ir atrasti taip retai sutinkamus žodžius, kas išties glosto smegenų vingius. Tai yra malonumas.

Kaupiuosi filmui, tikriausiai jau netrukus, savotiškai įdomu būtent dabar, o ne po ilgokos pauzės, pažiūrėti filmą, nes noriu ant karštųjų palyginti ir dar sykį šviežiai išgyventi siužeto vingius. Viską žinau, dabar noriu matyti veidus tų, kurie ten buvo.

Po filmo peržiūros. Jis man nepatinka taip, kaip patiko knyga. Nėra tokios loginės sekos ir dinamiškumo, pernelyg painu ir siužetas nutrūksta vis ties ta vieta, kur lyg ir neturėtų nutrūkti. Neskaičius knygos “niekas ten neaišku”. Todėl net gi sakyčiau neverta gaišti laiko filmui, verčiau rinktis tik knygą. Arba filmą žiūrėti po to, tik varnelės uždėjimui, ne daugiau. Kažkaip taip.

Apie knygą leidėjai:
Paula Hawkins – anglų rašytoja, prieš tai penkiolika metų dirbusi žurnaliste. Atsigręžusi į grožinę literatūrą, autorė su trenksmu įsiveržė į knygų pasaulį – jos debiutinis trileris „Mergina traukiny“ susilaukė didelio pripažinimo visame pasaulyje, puikavosi New York Times bestselerių sąraše, o kino kompanija Dreamworks šią knygą ėmėsi ekranizuoti.
„Mergina traukiny“ – nenuspėjamas ir pilnas įtampos romanas, atskleidžiantis begalę skirtingų žmonių paveikslų ir likimų, kuriuos autorė dėlioja lyg dėlionę. Nors skaitant atrodo, jog visa pasakojimo eiga aiški, kiekvieną kartą siužetas nukrypsta visiškai kita linkme. Ši knyga – psichologinis trileris, kuris pakeis požiūrį į kitų žmonių gyvenimus.

Reičelė kasdien važiuoja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą verandoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti, sugalvojo jiems net vardus: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, kokį jį mato Reičelė, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį pačios Reičelės gyvenimą.
Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Neįstengdama to nuslėpti, Reičelė papasakoja, ką žino policijai. Tolimesni įvykiai šokiruoja. Hičkokiškas įelektrinantis trileris Dingusios fanams.

Goodreads CHOICE AWARDS 2015 išrinktas geriausiu metų detektyvu.

Rodyk draugams

internatas

Danų filmas pagal tikrus 1967 m. įvykius “Der kommer en dag” yra būtent toks, kai išverki visas ašaras, savaitės ar mėnesio limitą, o po peržiūros dar kurį laiką jautiesi išgyvenęs drauge su filmo herojais jų patirtas skriaudas ir skausmą.

Iki širdies gelmių jaudinanti drama apie berniukų gyvenimą vaikų internate. Rodos ne vienas ir ne trys panašios tematikos filmai, apie skriaudžiamus vaikus ir tironus prižiūrėtojus, apie neįtikėtinai žiaurias ano meto valdžios namų ar vienuolynų gyvenimo sąlygas bei su taip deklaruojamom vertybėm prasilenkiančius realius poelgius. Rodos na ką dar naujo gali parodyti ir kuo nustebinti. Nežinau, man atrodo tokių filmų niekada nebus per daug, ypač tokių, kurie sukurti pagal tikrus įvykius ir realias, jaudinančias, jautrias žmonių istorijas.

Geri aktoriai, žinomi iš populiarių filmų ar serialų, vaikai vaidina labai realistiškai ir be priekaištų. Išties vertas dėmesio filmas.

Rodyk draugams