BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

magnetukai

Kelionėse neišvengiamai susiduriame su suvenyrais, niekučiais, kurie perkami prisiminimui. Rodos kas gali būti geriau. Deja. Tai lygiai toks pats šlamštas, teatleidžia man suvenyrų gerbėjai, kaip ir bet koks kitas šlamštas. Tą pirkimo akimirką užvaldo jausmai, kelionės, ypač egzotiškuose kraštuose, euforija, toks jausmas, kad jau tas daiktas, tai nerealus dalykas, visą gyvenimą primins, ir koks gražus, įdomus. O juk namų interjeras tai visai kitoks, ir tuomet to daikto vieta ar apskritai jis tiek iškrenta iš konteksto, kad akis bado. Ir dar bado tai, kad tai dažniausiai yra masinės gamybos (neretai Kinijoje pagamintas) daiktas, kuris yra menkavertis, nei meno kūrinys, nei ką. Na tiesiog akimirkos daiktas, kurio stiprumas ir tebuvo tą akimirką, o kur po to jį dėti? Taip ir stumdomas iš vietos į vietą, renka dulkes arba tampa nematomu dizaino elementu, su kuriuo susigyveni ir nebepastebi. Dar sykį pastebi nebent pas draugus, žinoma, tik pamatęs tokį tokį patį, nes irgi ton kryptin keliavo.

Suprantu tuos, kurie kažką kolekcionuoja, na pvz. suvenyrines lėkštes, skulptūrėles ar pan.. Tikiu, kad interjere galima tai įdomiai sukomponuoti, turiu omeny lėkštes. Bet visa kita tiesiog pomėgis ir kiekvienam savas. Kas visuomet krenta į akis, kaip blogybė negerovė, “vajazau - ojazau”, tik teatleidžia man to daikto gerbėjai. Magnetukai. Namie ant šaldytuvo arba, dar baisiau, ant gartraukio. V.ž. tie magnetukai rodos smulkmena, bet turi nepaprastai puikią savybę bjauroti virtuvę ir šaldytuvą, ypač kai jų labai daug. Vėl gi, jų išliekamoji vertė abejotina, kaip ir impulsas vis prisiminti tas kelionės vietas, iš kurių ir parsivežti magnetukai. Ar išties vyrauja rymojimas, analizė, sentimentų jūra prie tų magnetukų? Netikiu. Esu gyvenime nusipirkusi magnetuką “Claude-Oscar Monet’s The Water-Lily Pond” kai buvau Londono Nacionalinėje galerijoje, esu, bet realiai tai bene nykiausias pirkinys iš kelionės po šį puikų miestą.
Mes nesame nusistatę prieš pirkinius, kurie primintų buvusias keliones, tiesiog neperkame tokių suvenyrų, kurie na “grynai suvenyrai”, kur tik pažvelgus suprasi iš kur tai, kas tai. Tai tiesiog visai kitokie daiktai, kurie ir taip primena buvusias keliones, kad tai pirkta ten ar ten, bet neidentifikuojami kaip masinės gamybos suvenyrai. Jie neperkami tik tam, kad stovėtų ar kabotų, ar būtų nukišti amžiams į tamsiausią kampą. Tai ne tie daiktai, kurie nereikalingi, kurie akimirkos nuotaikos užvaldyti, bet tik tą akimirką. Tai tiesiog kažkokie daiktai, kurie naudingi, reikalingi, reguliariai ar bent kartais naudojami pagal paskirtį. Galbūt jums bus neaktualu, pfff ar pasirodys toks pats šlamštas kaip ir kritikuojami suvenyrų suvenyrai, net nesiginčysiu, nes kiekvienas mes renkamės savo, sau, ir tebūnie tai lieka mano subjektyvūs pastebėjimai apie kelionių suvenyrus. :)

Pvz. muziejuose ar galerijose neretai pasitaiko įdomūs kompiuterio pelės kilimėliai, tai perkam juos, nes aktualūs vaikams (aš nesinaudoju pelyte), visur tie kilimėliai reikalingi. Kokiame nors antikvare ar blusturgyje atrandame įdomių stiklo ar porceliano gaminių, pvz. po pirmo apsilankymo Portugalijoje nedidelio miestelio blusturgyje nusipirkome tris nedideles vazeles po 2 eurus. Mums patinka pamerkti žiedą ar kelis, trumpu koteliu, į kokią išskirtinę vazelę, toks tad prisiminimas. Iš Ispanijos parsivežėme indą alyvuogėm, iki šiol jis įsipaišo į kontekstą. Iš Italijos tai ką parsivežam, tą suvalgom :D

Pastarosios kelionės po Porto miestą prisiminimas - šie du žaismingi dangteliai ant puodelių, vos keli eurai, rodos visai smulkmena, bet mums jie primins buvusią kelionę, nes tai daiktai, kurie po ranka ir reikalingi, kone kasdien geriame plikomą arbatą, kiekvienas savo, todėl retai naudojamės arbatinuku.

Aš knygų skirtukų neperku, vietoje jų kaip skirtukus naudoju iš kelionių parsivežtus įdomių vietų, muziejų, galerijų bilietus, taip pat šventųjų paveikslėlius iš bažnyčių ar katedrų. Tokie specifiniai skirtukai, bet man patinka. Bilietai neretai būna labai įdomūs, netradiciniai, specifiniai.

Net jei nėra nei vieno pirkinio a la suvenyro, tai nieko blogo tame nematau. Verčiau nieko nepirkti, nei nusipirkti šlamštą, kurio vieta artimiausiame konteineryje. Nes dar nemačiau nei vienų namų, į kuriuos besikraustydami arba kapitaliai remontuodami, vėl susineštų visus tuos specifinius ir charakteringus kelionių suvenyrus, smulkmenas, visokius niekučius. Kokias emocijas kels konkretus pirkinys po metų, penkerių ar dar vėliau, jei tai išties nerealus pirkinys, nes ir kiti teikia vaivorykštę gerumo, tai kodėl gi ne.

Rodyk draugams

mergina

Ši knyga buvo būtent toji, kurią pasirinkau kelionei į Porto. (kelionės aprašymas, įspūdžiai ir foto akimirkos - Facebook aplinkoje ;) ) Aš visuomet skrydžiams renkuosi knygas ir tai vienintelis užsiėmimas, kurį galiu ten daryti, kad atsijungčiau nuo galimų turbulencijų ir vaikyčiau nuobodulį, knygą užverčiu tik tuomet, kai keleiviai pasiruošę judėti link išėjimo, o atsiverčiu jau tada, kai tik įsėdu į savo krėslą, “aš pasiruošusi”.

Romanas “Mergina traukiny” patiko, tuoj parašysiu kodėl, o nepatiko tuo, kad vis dėlto tai dar vienas išpūstas reikalas, kaip kad pasitaiko su tomis marketingo apdrožtomis ir ryškiais pabarstukais puoštomis knygomis, kai ooo, koks ažiotažas, energijos pliūpsniai, o turinys.. na nėra toks, kokį taip reklamuoja ir žada. Knyga gera, bet niekuo ne geresnė ar net gi silpnesnė už daugelį kitų ;) Taip kad toks šiek tiek subliuškęs balionėlis.

Patiko siužetas, patiko personažai, nei vieno neišskirčiau, nes kiekvienas savaip įdomus, ir dėl savo netobulumo, ydų, kurias galima atrasti gyvenimo kelyje sutiktuose piliečiuose. Patiko teksto spalvingumas ir vertimas, kurį net gi kažkas kritikuoja, dėl neva retų žodžių, kaip dar gali liežuvis vartytis kritikuoti :D Vertimas labai labai geras, nors aš ne anglistė, bet tai koks platus ir spalvingas žodynas, negali nesimėgauti tuo ir atrasti taip retai sutinkamus žodžius, kas išties glosto smegenų vingius. Tai yra malonumas.

Kaupiuosi filmui, tikriausiai jau netrukus, savotiškai įdomu būtent dabar, o ne po ilgokos pauzės, pažiūrėti filmą, nes noriu ant karštųjų palyginti ir dar sykį šviežiai išgyventi siužeto vingius. Viską žinau, dabar noriu matyti veidus tų, kurie ten buvo.

Po filmo peržiūros. Jis man nepatinka taip, kaip patiko knyga. Nėra tokios loginės sekos ir dinamiškumo, pernelyg painu ir siužetas nutrūksta vis ties ta vieta, kur lyg ir neturėtų nutrūkti. Neskaičius knygos “niekas ten neaišku”. Todėl net gi sakyčiau neverta gaišti laiko filmui, verčiau rinktis tik knygą. Arba filmą žiūrėti po to, tik varnelės uždėjimui, ne daugiau. Kažkaip taip.

Apie knygą leidėjai:
Paula Hawkins – anglų rašytoja, prieš tai penkiolika metų dirbusi žurnaliste. Atsigręžusi į grožinę literatūrą, autorė su trenksmu įsiveržė į knygų pasaulį – jos debiutinis trileris „Mergina traukiny“ susilaukė didelio pripažinimo visame pasaulyje, puikavosi New York Times bestselerių sąraše, o kino kompanija Dreamworks šią knygą ėmėsi ekranizuoti.
„Mergina traukiny“ – nenuspėjamas ir pilnas įtampos romanas, atskleidžiantis begalę skirtingų žmonių paveikslų ir likimų, kuriuos autorė dėlioja lyg dėlionę. Nors skaitant atrodo, jog visa pasakojimo eiga aiški, kiekvieną kartą siužetas nukrypsta visiškai kita linkme. Ši knyga – psichologinis trileris, kuris pakeis požiūrį į kitų žmonių gyvenimus.

Reičelė kasdien važiuoja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą verandoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti, sugalvojo jiems net vardus: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, kokį jį mato Reičelė, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį pačios Reičelės gyvenimą.
Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Neįstengdama to nuslėpti, Reičelė papasakoja, ką žino policijai. Tolimesni įvykiai šokiruoja. Hičkokiškas įelektrinantis trileris Dingusios fanams.

Goodreads CHOICE AWARDS 2015 išrinktas geriausiu metų detektyvu.

Rodyk draugams

Sekmadienis. 7.00 jau buvau kelyje, lekiau pasitikti ir parsivežti vyrą grįžusį iš komandiruotės, kol sulaukiau, kol susidėliojom kas kur, lygiai 8.15 stovėjau balsavimo kabinoje ir atlikinėjau pilietinę pareigą.

Kokia lafa tokį ankstyvą sekmadienio rytą balsuoti, eilių nėra, viskas sparčiai, bet tokių lafa gaudytojų buvo ir daugiau, tas džiugina. Labiausiai nekenčiu tos nebalsavimo priežasties, kai sako, kad va, nesusirinko gerbiami rinkėjai, nes lijo, snygis, pūgis, vėtris. Arba buvo geras saulėtas oras bulviakasiui, šašlykams, pliažui. Arba dar koks nors oras, na total netinkamas rinkimams. Nafig. Šiandien lyja, na ir kas, ką, ar tai priežastis dėl to neiti balsuoti ir po to kitus būsimus metus inkšti, kad kiti ne tuos išrinko??? O ką tu?

Vyras dalinasi įspūdžiais ir lauktuvėm, kaip toje pasakoje, kiekvienam kažką gero, tarp jų matau knygą, tuoj, na negaliu, žvengiu tyliai, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo. Ai, sako vyras, nusipirkau kažką sau paskaityti, tad klausiau knygyne mergaitės, ką gi ji man galėtų parekomenduoti, kas tokio geriausio, skaitomiausio, populiariausio, v.ž. bestų bestas, tokią ir nupirkau, kaip manai, gera?..

Ir žinote kokią knygą ji jam pardavė? „50 pilkų atspalvių“.

Rodyk draugams

montefiore

Toks tipiškas ir visai neblogas atostogų romanas, senokai dulkėjęs knygų lentynoje, gautas gimtadienio proga, ir kurį pagaliau perskaičiau. Maloni dermė su buvusios kelionės maršrutu, kuris kabinosi į siužete esančią Toskaną, tad skaityti buvo dvigubai maloniau, šviežių įspūdžių įsukta lengvai ir greitai perskaičiau šią S. Montefiore knygą.

Pasaka “Pelenė” suaugusiems su lengvo ultra light detektyvo elementais, na toks saldėsių saldėsis, kiek ne man įprasto ir labiau artimo sielai trilerio, detektyvo ar sunkesnio svorio žanras. Bet gražus, gražus ir švelnus romanas, meilės svertai, tos tikrosios, kurią norėtų patirti kiekvienas ir kiekviena, vietomis reikia servetėlių, “santa barbara” ir presentų presenta. Nes kas yra kas, ta mega didžioji romano vinis ir paslapties raktas, to sunkesnio žanro gerbėjams, žinoma jau kone pradžioje, na, kaip sakoma, “plika akimi” matyti kur link viskas susiveda.

Bet nepaisant to knyga žavi tuo, na žavus tas desertas, kuriuo norisi čia pat kol traukia pasimėgauti ir po jo rinktis kažką kardinaliai kitokio, nes iš karto rinktis vėl tokį patį iš tos pačios serijos - tikrai ne. Saikas geras dalykas :)

Apie knygą leidėjai: ”
1966-ieji, Italija. Toskanoje gyvenanti iš skurdžios šeimos kilusi mergaičiukė Floriana nuo vaikystės mėgdavo slapčia apžiūrinėti prie jūros stūksančią nuostabaus grožio vilą ir svajodavo, kad kada nors ištrūks iš savo pasaulėlio ir apsigyvens čionai. Vieną dieną prie vartų ją užklumpa daug vyresnis vilos savininkų sūnus Dantė. Jaunuolis pakviečia Florianą užeiti, ir nuo tos akimirkos mergaitė neabejoja – jiedviem lemta būti kartu.
Tačiau tėvas Dantei numatęs visai kitokį likimą…
2009-ieji, Devonas. Nuostabus viešbutukas Anglijos pajūryje išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir jo šeimininkė Marina, bandydama gelbėti padėtį, sumano pasamdyti dailininką, kuris visą vasarą gyventų viešbutyje ir mokytų svečius tapyti. Į skelbimą atsiliepia charizmatiškas dailininkas iš Argentinos Rafaelis Santoras, visų šaukiamas Rafa. Jis netrunka sužavėti jaunus ir senus, bet ypač pakeri Marinos podukrą Klementiną. Tik viena bėda – mergina ima įtarti, kad Rafa kažką slepia.
Netrukus paaiškėja, jog tai kažin kaip susiję su Italija ir kad paslapčių nuo šeimos turi pati Marina.
Ar netikėtai pasirodęs Rafa pakeis Klementinos gyvenimą? O svarbiausia – ar atskleis dar vienos ilgai saugotos paslapties šydą?

Romane „Namas prie jūros“ yra visko: paslapčių, detektyvo, aistringos meilės, kurią kursto dramatiški įvykiai, puikių pasakų motyvų apie piktą pamotę, bjaurią, kaprizingą podukrą ir apie išgelbėtoją dailininką Rafą Santorą. Santa Montefiore sukūrė tikrą stebuklą, nuo šio romano negalėsite atsiplėšti. Jis nepamirštamas!
Rašytoja Adriana Trigiani”

Rodyk draugams

citata

Kasdien skaitau keliamas protingas ar juokingai “protingas” (buduliškas) įvairių žinomų ar nežinomų žmonių citatas, kurias vis kelia ir kelia į Facebook’ą ar kitas erdves. Įvairiausiomis formomis. Toks savotiškas spamas, tikras intelektualumo šiukšlynėlis. Ir galvoju…

O kas iš to? Ar tos citatos jiems (ar jums) padėjo ar pagelbėjo kuo nors gyvenime, na realiai? Pasufleravo teisingo gyvenimo kryptį, įpūtė išminties? Gal nesuklysiu parašiusi, atsiprašau avansu nekaltųjų, kad, kaip taisyklė, kuo daugiau tas žmogus kelia į FB protingų citatų, tuo jis durnesnis. (Čia žinoma mano sbj nuomone). Nes apart kitų sparnuotų frazių dėliojimo žmogus pats nei sugeba pasakyti, nei apskritai susimąstyti apie savo personalinio gyvenimo prasmę, o ką jis ir kas jis?

Rodyk draugams

knygnesys

“Šią dieną pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba.
Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas.
Milžinišką darbą atliko draudžiamų spaudinių platintojai – KNYGNEŠIAI.
Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Imperinės valdžios atstovai, matydami jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 metais panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.
Knygnešystė – autentiškas mūsų tėvynės reiškinys, kuris vyko tik pas mus, Lietuvoje, ir kurio daugiau niekur pasaulyje neaptinkame. Jis padėjo mums išlaikyti kalbą, raštą, galiausia, atgauti ir valstybingumą.
Minėdami knygnešio dieną, kiekvienais metais, kovo 16 – tą dieną primename sau ir kitiems apie sunkų mūsų valstybingumo kelią, apie meilę kalbai bei Tėvynei.
Knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį , o kovo 16-oji - įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena – skirta jiems visiems prisiminti ir pagerbti.”

Kalba netaisyta, gražiai sudėta, todėl pasilieku šį informacinį gėrį, kaip dar vieną, savoje gėrių kolekcijoje, kad apskritai išliktų tyruose, nes kitur jis dings jau po kelių dienų. Nuotraukoje Knygnešys Vincas Juška.

Rodyk draugams