BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Lengvam, neįpareigojančiam, bet ne banaliam vakarui - spektaklis apie didįjį kombinatorių ir brangakmenių paieškas. Legendinės ir jau tapusios sparnuotomis frazės bei aforizmai primins ne tik romaną, bet ir rusų filmą, tapusį savotiška klasika, apie įvykius spalvingoje Odesoje. https://ru.wikipedia.org/wiki/Двенадцать_стульев Man ypač patiko netikėtas, bet labai taiklus istorijos derinys su pranašo Mozės keliu per dykumą, iš Egipto į Pažadėtąją žemę, ši “kombinacija” buvo tokia lyg pirštu į akį, tobula su dekalogais. Tie Dievo įsakymai: “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.” “Negarbink ir nesilankstyk stabams, drožiniams ir paveikslams” (nepažodžiui, bet esmė). Tai čia ir apie brangakmenius bei kėdes, apie kurias ir sukasi visa istorija.

Puikus Ostapo Benderio - Valentin Novopolskij vaidmuo, kuris organiškas ir jam šis vaidmuo, kaip ir kiti, labai tinka, na kas dar suvaidintų didįjį kombinatorių, jei ne jis :) Išties pasisekė Rusų dramos teatrui su šiuo aktoriu, jam “limpa” tokie personažai ir vien dėl jo galima statyti naujus ir naujus spektaklius. Nesakau, kad tai vieno aktoriaus spektaklis, būtų neteisinga ir nedora nuvertinti kitų teatro aktorių indėlį, tačiau be jo būtų visai kitaip. Tad teatras turi savo brangakmenį ir tikiu, kad džiaugiasi bei vertina.

Labai patiko dekoracijos ir laivo idėja, kaip režisierius skelbia, kad tai “Titanikas”, bet aš žiūrėdama atspėjau ar įžvelgiau jo kitą minimą, Nojaus laivą, kad jame plaukia visokie personažai ir spalvingos personos.

Apie spektaklį: “Režisierius Rolandas Atkočiūnas ir vėl panardins žiūrovus į siautulingą praėjusio šimtmečio pradžios sovietinio „nepo“ atmosferą, kaip jis tai jau padarė LRDT spektaklyje pagal M. Bulgakovo pjesę „Zoikos butas“.

„Tačiau aš savo spektaklyje nepaisau istorinių, socialinių ar politinių romano motyvų, man svarbiausia yra žmonių santykiai, – sako režisierius R. Atkočiūnas. – Mano spektaklio vyksmas vystysis simboliniame laive, plaukiančiame į niekur. Tai gali būti ir „Titanikas“, ir Nojaus arka – bet kas. Visi Ilfo ir Petrovo romano personažai čia bus pavaizduoti ir visos romano siužeto peripetijos bus suvaidintos. Tačiau visa tai dar bus perpinta ir su bibliniu siužetu apie pranašą Mozę ir žydų tautos klajones. Tautos iškeliavimas svetur – tai dar vienas šio spektaklio motyvas. Savo naujojo vaidinimo žanrą įvardinčiau kaip „epinės kelionės fantasmagoriją“. Tad tiems žiūrovams, kurie ateis į teatrą nusiteikę pamatyti eilinę komediją, čia bus pateikta nemažai siurprizų“. “

Rodyk draugams

hardy

Žadėtoji antroji dalis. Labai patiko filmas “Legend” apie 1960-ųjų Londono gangsterių gyvenimą, jiems vadovauja broliai dvyniai, kuriuos vaidina turbinis aktorius, charizmatiškas ir ne vienai suvirpinęs širdį, o vyrus tiesiog žavintis taip, kad komentaruose deklaruoja - šis aktorius mums Nr. vienas pasaulyje, tobulas.

Tom Hardy. Britas Edward Thomas Hardy.

Nuo jo viskas ir prasidėjo, kodėl užsikabinau iškelti aktorių Tom Hardy, nors anksčiau mačiau filmus ir serialus su juo, tačiau labiausiai atsirado noras būtent nuo filmo “Legend”, kaip jis man patiko. Tą laikmetį vaizduojantys filmai dažniausiai patinka, ta visuma, rekvizitai, kostiumai. Kaip kažkada pabrėžiau, tad ir šiame filme tai galioja ir kituose tokio tipo filmuose ir serialuose, kaip kad serialuose apie Pablo Escobaro “Narcos”, “Sons of Anarchy” ir pan. apie gangsterius, narkobaronus, banditus ir kt. kriminalinius, man visada įdomi ir svarbi moteriška linija, tai žmonos, motinos, seserys, draugės, meilužės, prostitutės ir kt., nes jų vaidmenys neretai yra labai stiprūs, charakteriai ryškūs ir spalvingi prototipai. Todėl “Legend” toji moterų linija labai ryški ir svarbi.

Kitas filmas drama “Locke”.

Šis toks labiau “nišinis” ir ne kiekvienam patiks, nes veiksmas tik automobilyje, t.y. jokio veiksmo nėra, visas filmas tik dialogai, Tom Hardy personažas važiuoja automobiliu ir šnekasi telefonu su “visu pasauliu”, tiksliau su įvairiais žmonėmis darbo, šeimos reikalais. Bet man filmas patiko, toks lyg mono spektaklis, negalėjau atsitraukti ir neprailgo. T. Hardy čia puikiai susitvarkė su užduotimi.

Filmas “Child 44″ pagal bestselerį. Mačiau tais metais, kuomet ir pasirodė.

Nors kritikai romaną sudirbo dėl to, kad prasilenkia su buvusia realybe, bet man patiko ir romanas, ir filmas, todėl objektyvumo čia nebus, o T. Hardy ir čia buvo be priekaištų. Apie knygą rašiau tinklaraštyje http://subjektyvi.blogas.lt/tom-rob-smith-vaikas-44-2050.html

Artimiausiuose planuose serialas “Tabo”, kuris jau dabar suka neblogus reitingus ir matyt bus topuose. Pakelti užmestą serialą “Peaky Blinders”, nes peržiūrėjau bene pusę ir kažkaip užsimetė, reikia šį neblogą pabaigti. Toliau filmai “The Drop” ir “Inception” (lyg ir mačiau, bet jau nepamenu kas ten buvo, tad reikia pakartoti).

Rodyk draugams

kaas

Danijos žymus aktorius Nikolaj Lie Kaas , kuris puikiai įsikūnija ir į degradavusį narkomaną, ir į policijos išskirtinio skyriaus Q tyrėją, ir tapo garsiojo serialo “The Killing” personažu, štai jis tapo benefiso herojumi ir nesigailiu pamačiusi ne vieną ir ne tris danų filmus su šiuo aktoriumi. Ir dar žiūrėsiu kitus, nes matau dar kelis vertus dėmesio. Žinoma, danų, kaip ir kitų skandinavų filmai labai specifiniai, yra kam labai patinka ir nepraleidžia progos juos pamatyti, kiti abejingi ir vertina kitokio stiliaus ar braižo.

Labai patiko filmas “A Second Chance”, tai jį ir išskirsiu kaip ypač vertą dėmesio.

Šis filmas kažkuo primins neseniai tikriausiai daugumos matytą “The Light Between Oceans”, pagrindinė vinis - vaiko netektis ir kaip su tuo susigyvena tėvai, kokių žygių imasi, tai toks bendrumas. Bet būtent “A Second Chance” yra žymiai geresnis, gilesnis, kokybiškesnis būtent per įdomesnio siužeto ir per psichologinę liniją, apie ką jums rašiau, kad stokojau žiūrėdama aną “grožį”, bet pasigedau gylio ir tos dramos, kurios norėjosi tikresnės, ne tokios stilingos. Žinoma, jūs galite su manimi nesutikti, tebūnie, bet vis dėlto siūlau pažiūrėti abu ir įvertinti, palyginti.

Toliau trilogija pagal itin populiaraus danų rašytojo Jussi Adler-Olsen romanus, kuriuos skaičiau ir jums rekomenduočiau vis dėlto perskaityti knygas, nes filmai tikrai silpnesni kai palygini su romanų kokybe  Bet jei jums neaktulus skaitymas, reikia tik filmų, tai geriau juos žiūrėti pagal trilogijos seką: “Moteris narve” - “Kvinden i buret”

“Fazanų žudikai” - “Fasandræberne”

“Atpirkimas” - “Flaskepost fra P”

Neblogi trileriai, bet be fanfarų, bet neblogi “Kandidaten”

ir “Murk” - “Mork”

Rodyk draugams

pinigai

Desperacija ir panikutė kažkokia čia sukasi pastarosiomis dienomis, nežinau kaip pas jus, bet mano smegeninėje jau po truputį įsisuka ta nuotaika, apie kurią “kalbėjomės” prieš naujus metus. Kai ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas reikia kažkaip įsiūlyti, kad spėtų tai padaryti, kol neįsiūlė kiti.

Restoranai straipsniuose guodžiasi, kad jų per didelės kainos ir jie patys nelabai ką domina, o konkurencija juoda juoda. Tikiu, kad juoda, nes net ir tie galintys eiti ten neina ar eina labai retai, o tie, kurie iki šiol galėjo, susirūpino kitais gyvenimo punktais, kuriuos reikia apmokėti, taip pat pabrangusius. Mane žavi, kad Vilniuje tiek daug maitinimo įstaigų, atsidaro vis naujos ir įdomios, bet nėra tiek žmonių, vis dėlto turistai ir atsitiktiniai valgytojai to poreikio nepadengia. Aš visad esu už verslą, tai nuolat deklaravau ir deklaruoju, todėl man gaila tų restoranų, kurie vakar atsidarę tikriausiai pasmerkti greitai mirčiai. Ypač prabangus sektorius.

Knygų pardavėjai blaškosi dėl pirkėjų, vis siunčia visokias nuolaidas su akcijom ir papildomom nuolaidom, tas pagausėjusių tokio turinio laiškų kiekis aktyvumu nenusileidžia batų pardavėjų atakoms, kone kasdien primena, kad gal neturiu knygų ar batų. Jau nekalbu apie SMS atakas, knygos siūlomos ir ten. Galvoju, kad reikia laikinai atsijungti nuo įkyrių siūlytojų, o gal net visam laikui.

Prieš kelias dienas skambina dėl žurnalų prenumeratos. Kažkada prieš kelis metus prenumeravau kitiems šeimos nariams, užsakiau kaip kalėdinę dovaną, praėjusiais niekas manęs telefonu neklausė, ar noriu pratęsti, o dabar ne tik kad siunčia laiškus su priminimais, kad gal norėčiau, bet dar ir skambinti pradėjo. Skambutis buvo tas ženklas, kad tų žurnalų šiemet matyt nelabai kam ir reikia, jei jau taip sujudo pardavimų skyrius. O kokia prasmė skambinti, na šiaip, jei atsakymas aiškus: žinau kur tai padaryti, jei reikės, tai pati užsiprenumeruosiu, sudie. Ir baigtas pokalbis apie nieką. Jei žmogui nereikia, tai jo ir skambutis nepritrauks ar nesudomins.

Dar apie žurnalus. Pamenate, rašinėjomės apie tai, kaip neskaitom žurnalų, jokių, net “Žmonių”, rašiau, kad pas mane jau kiek metų guli net nevartyti, o kiti dar ir celofanuoti, kokių penkių metų senumo. Žinau, nesąmonė, bet buvo tas pirkimas dėl pirkimo, tik įprotis. Nežinau kas man nutiko tą kartą, gal aktyvi reklama, gal pilnaties ar kokio užtemimo poveikis, bet nusipirkau pirmąjį “Užkalnio” žurnalą. Po tiek metų nepirkimo. Bet likimas jo liūdnas, kaip ir anų, vis dėlto nepramušė ant skaitymo. Pažanga tokia, kad nusipirkusi praverčiau, na kaip praverčiami puslapiai per kelias sekundes, o praėjusią savaitę (na įsivaizduojate, kai tiek laiko pragulėjo stalčiuje, o jau senokai antras numeris pardavimuose) pažiūrėjau paveiksliukus, tai čia tuo ir baigėsi. Rasiu kam atiduoti, nes skaityti to nenoriu, vis dar.

Kas mane “sukrėtė”, tai arkliškas šriftas, pajaučiau klastą ir apgaulę, kas pirko tuos puslapius už nemažą kainą ir tikėjosi bent standartinio, tai turėjo nusivilti. Čia kam skirtas toks šriftas? Sutrikusio regėjimo skaitytojams? Nes apskritai moteriškuose žurnaluose nervina tos nesibaigiančios reklamos ir fotosesijos, kur teksto kokie 15%, likusi dalis iliustracijos - reklamos, kaip knisa, jei norės, tai fotoalbumą nusipirks ar internete nemokamai tas nuotraukas pažiūrės. O tokie dalykai kaip arkliškas šriftas, ypač knygose, kai šriftas toks beviltiškas, kad storiausią romaną skaitai lyg kokį elementorių, o kaina gi už tuos puslapius nemaža. Todėl į keliones imu tik tas knygas, kur šriftas normalus ir adekvatus, nes kokia prasmė tampyti tokį svorį.

Rodyk draugams

magnetukai

Kelionėse neišvengiamai susiduriame su suvenyrais, niekučiais, kurie perkami prisiminimui. Rodos kas gali būti geriau. Deja. Tai lygiai toks pats šlamštas, teatleidžia man suvenyrų gerbėjai, kaip ir bet koks kitas šlamštas. Tą pirkimo akimirką užvaldo jausmai, kelionės, ypač egzotiškuose kraštuose, euforija, toks jausmas, kad jau tas daiktas, tai nerealus dalykas, visą gyvenimą primins, ir koks gražus, įdomus. O juk namų interjeras tai visai kitoks, ir tuomet to daikto vieta ar apskritai jis tiek iškrenta iš konteksto, kad akis bado. Ir dar bado tai, kad tai dažniausiai yra masinės gamybos (neretai Kinijoje pagamintas) daiktas, kuris yra menkavertis, nei meno kūrinys, nei ką. Na tiesiog akimirkos daiktas, kurio stiprumas ir tebuvo tą akimirką, o kur po to jį dėti? Taip ir stumdomas iš vietos į vietą, renka dulkes arba tampa nematomu dizaino elementu, su kuriuo susigyveni ir nebepastebi. Dar sykį pastebi nebent pas draugus, žinoma, tik pamatęs tokį tokį patį, nes irgi ton kryptin keliavo.

Suprantu tuos, kurie kažką kolekcionuoja, na pvz. suvenyrines lėkštes, skulptūrėles ar pan.. Tikiu, kad interjere galima tai įdomiai sukomponuoti, turiu omeny lėkštes. Bet visa kita tiesiog pomėgis ir kiekvienam savas. Kas visuomet krenta į akis, kaip blogybė negerovė, “vajazau - ojazau”, tik teatleidžia man to daikto gerbėjai. Magnetukai. Namie ant šaldytuvo arba, dar baisiau, ant gartraukio. V.ž. tie magnetukai rodos smulkmena, bet turi nepaprastai puikią savybę bjauroti virtuvę ir šaldytuvą, ypač kai jų labai daug. Vėl gi, jų išliekamoji vertė abejotina, kaip ir impulsas vis prisiminti tas kelionės vietas, iš kurių ir parsivežti magnetukai. Ar išties vyrauja rymojimas, analizė, sentimentų jūra prie tų magnetukų? Netikiu. Esu gyvenime nusipirkusi magnetuką “Claude-Oscar Monet’s The Water-Lily Pond” kai buvau Londono Nacionalinėje galerijoje, esu, bet realiai tai bene nykiausias pirkinys iš kelionės po šį puikų miestą.
Mes nesame nusistatę prieš pirkinius, kurie primintų buvusias keliones, tiesiog neperkame tokių suvenyrų, kurie na “grynai suvenyrai”, kur tik pažvelgus suprasi iš kur tai, kas tai. Tai tiesiog visai kitokie daiktai, kurie ir taip primena buvusias keliones, kad tai pirkta ten ar ten, bet neidentifikuojami kaip masinės gamybos suvenyrai. Jie neperkami tik tam, kad stovėtų ar kabotų, ar būtų nukišti amžiams į tamsiausią kampą. Tai ne tie daiktai, kurie nereikalingi, kurie akimirkos nuotaikos užvaldyti, bet tik tą akimirką. Tai tiesiog kažkokie daiktai, kurie naudingi, reikalingi, reguliariai ar bent kartais naudojami pagal paskirtį. Galbūt jums bus neaktualu, pfff ar pasirodys toks pats šlamštas kaip ir kritikuojami suvenyrų suvenyrai, net nesiginčysiu, nes kiekvienas mes renkamės savo, sau, ir tebūnie tai lieka mano subjektyvūs pastebėjimai apie kelionių suvenyrus. :)

Pvz. muziejuose ar galerijose neretai pasitaiko įdomūs kompiuterio pelės kilimėliai, tai perkam juos, nes aktualūs vaikams (aš nesinaudoju pelyte), visur tie kilimėliai reikalingi. Kokiame nors antikvare ar blusturgyje atrandame įdomių stiklo ar porceliano gaminių, pvz. po pirmo apsilankymo Portugalijoje nedidelio miestelio blusturgyje nusipirkome tris nedideles vazeles po 2 eurus. Mums patinka pamerkti žiedą ar kelis, trumpu koteliu, į kokią išskirtinę vazelę, toks tad prisiminimas. Iš Ispanijos parsivežėme indą alyvuogėm, iki šiol jis įsipaišo į kontekstą. Iš Italijos tai ką parsivežam, tą suvalgom :D

Pastarosios kelionės po Porto miestą prisiminimas - šie du žaismingi dangteliai ant puodelių, vos keli eurai, rodos visai smulkmena, bet mums jie primins buvusią kelionę, nes tai daiktai, kurie po ranka ir reikalingi, kone kasdien geriame plikomą arbatą, kiekvienas savo, todėl retai naudojamės arbatinuku.

Aš knygų skirtukų neperku, vietoje jų kaip skirtukus naudoju iš kelionių parsivežtus įdomių vietų, muziejų, galerijų bilietus, taip pat šventųjų paveikslėlius iš bažnyčių ar katedrų. Tokie specifiniai skirtukai, bet man patinka. Bilietai neretai būna labai įdomūs, netradiciniai, specifiniai.

Net jei nėra nei vieno pirkinio a la suvenyro, tai nieko blogo tame nematau. Verčiau nieko nepirkti, nei nusipirkti šlamštą, kurio vieta artimiausiame konteineryje. Nes dar nemačiau nei vienų namų, į kuriuos besikraustydami arba kapitaliai remontuodami, vėl susineštų visus tuos specifinius ir charakteringus kelionių suvenyrus, smulkmenas, visokius niekučius. Kokias emocijas kels konkretus pirkinys po metų, penkerių ar dar vėliau, jei tai išties nerealus pirkinys, nes ir kiti teikia vaivorykštę gerumo, tai kodėl gi ne.

Rodyk draugams