Subjektyvūs pastebėjimai

Pelenės ir princo istorija. Dviejų šiuolaikinių ir sudėtingų asmenybių sąjunga, kuri patiria ne vieną išbandymą. Dailininkė, netradicinio (tiesiog labiau žemiško) mąstymo mergina, kurią vaikystėje paliko mama - “ieškanti savęs”, ir užaugusi misdama tėvo meile, atsidavimu. Ir širdies operacijas atliekantis daktaras, iš labai inteligentiškos ir atitinkamame socialiniame sluoksnyje pastrigusios šeimos, kuri dievina sūnų, nepriekaištingą gyvenimo ritmą ir aristokratiškas manieras. Abu ne to paties lizdo paukščiai…

Pasakysiu tiesiai - bene pirmoji J. Picoult knyga, kuri nepatiko. Ne 100 proc., bet kažkur per viduriuką. Periodiškai žiovavau iš nuobodulio, periodiškai “sunervindavo” man asmeniškai neįdomiais dalykais apie žirgus ir jų priežiūrą ar pan., tačiau kitu metu knygą “reabilituodavo” herojės paveikslas, ryškesni potepiai, specifiniai ”picoultiški” kabliukai. Knyga bus labai naudinga jaunoms moterytėms, kurios iki šiol nieko nežinojo apie vaikų auginimo specifiką ir planuoja (greitu laiku) patirti šį džiaugsmą :) Tad romano poros džiaugsmai ir vargai su pirmagimiu arba atbaidys kuriam laikui, arba tiesiog privers susimąstyti, kad vaiko gimimas ir auginimas pirmaisiais mėnesiais - ne gėlyčių skynimas saulėtą popietę.   

Apie knygą leidėjai: “Peidžė menkai teprisimena motiną, kuri paliko šeimą, kai jai buvo penkeri metai. Visą vaikystę ir paauglystę ją kankino klausimas, kodėl mama taip pasielgė. Galbūt ji, Peidžė, buvo kalta? Tas klausimas ir nelemtai susiklosčiusi pirmoji meilė ją pačią, vos gavusią brandos atestatą, priverčia pabėgti iš tėvo namų į Bostoną. Čia likimas Peidžę suveda su ambicingu jaunu gydytoju iš turtingos ir aristokratiškos šeimos. Ir štai ji pati su kūdikiu ant rankų, palikta grumtis su santuokos ir motinystės sunkumais. Sūnaus gimimas moterį nubloškia į gilią emocinę krizę: ji abejoja savimi ir kaip motina, ir kaip žmogumi. Ir vieną dieną pati pabėga palikdama vyrą ir trijų mėnesių kūdikį. Peidžė mano, kad atgaus pasitikėjimą savimi tik suradusi motiną ir išsiaiškinusi, kodėl ji kadaise paliko šeimą…”

“Beveik visos mano sutiktos moterys, kurios skaitė knygą, prisipažino, kad atpažįsta save šioje istorijoje. „Kitą gyvenimą” parašiau susilaukusi pirmo kūdikio, kai jaučiausi labai sutrikusi. Rašymas man atstojo psichologo konsultacijas, galbūt todėl tiek daug motinų taip sujaudina Peidžės ir Nikolo istorija. Eidama į maisto parduotuvę dažnai svajodavau, kaip palieku sūnų ir savo vyrą… Pasišnekėjusi su kitomis moterimis, kurios slapčia puoselėjo tas pačias mintis, nusprendžiau sukurti veikėją, kuri iš tikrųjų galėtų taip pasielgti.” Jodi Picoult

Rodyk draugams

Tai viena iš tų knygų, kurią perskaičiau/surijau per kelias dienas. Įtraukianti ir užburianti, kai su liūdesiu supranti, kad jau gili naktis ir nespėsi perskaityti tiek, kiek norėtum. Veiksmas vyksta 9 amžiuje, kai krikščioniškos tiesos būdavo skleidžiamos pasitelkiant kalavijus, o pagonys/barbarai būdavo arba atverčiami į katalikišką tikėjimą, arba nužudomi, deginami. Kiekviena naujovė ar nesutapimas su nusistovėjusiomis dogmomis būdavo priimama su begaliniu atsargumu, įtarumu arba nurašoma demoniškiems vėjams. Tačiau tuo pačiu tuomet nieko nestebino paveldima vyskupystė, perkami/parduodami dvasininkų titulai, legalios žmonos ir meilužės, popiežiaus rankos panirusios į kraują iki alkūnių, lėbavimai ir akivaizdžios nuodėmės. Valdžios troškulys, intrigos, įtakingųjų žmogžudystės, pasalos ir pavojai. Ten nėra vietos moteriai, ypač mokytai. Joana nuo pat gimimo buvo šviesulys, kuris trukdė ir plieskė per daug ryškiai, kad būtų priimamas moters pavidale, todėl teko jį pakeisti daug saugesniu išoriniu šarvu. Joana - išmintinga ir kilni asmenybė, sugebėjusi atlaikyti ne vieną išbandymą ir nepalūžti. Ši knyga yra pati tikriausia feminizmo vėliava. Tačiau nepaisant visų skambių šūkių ir idėjų, tvirtai supynusių knygos siužetą, moteriškumo skraistė plevena ir virpa. Nenutrūkstama meilės gija bei moteriško silpnumo akimirkos lyg ir primena: kad ir kokį feminizmo kiautą moteris vilkėtų, ji vis tiek lieka femina.    

Apie knygą leidėjai: “Ar buvo iš tiesų popiežė Joana? O gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanomą bažnytinės hierarchijos viršūnę? Autorei rūpėjo sukurti romaną, o ne istorinę studiją. Remdamasi visais žinomais Joanos gyvenimo faktais bei laikydamasi istorinės tiesos ji parašė nepaprastą knygą apie kilnią svajotoją, šviesią moterį, gyvenusią tamsiais viduramžiais, ir apie jos didžiąją gyvenimo meilę - vienintelę, iki mirties.”

Rodyk draugams

Sunki knyga. Ne svoriu, o turiniu. Tai tos kategorijos knyga, kuri privalomai turi būti perskaityta. Ypač tiems, kurie vaikystėje patyrė tėvo - smurtininko sukeltus potyrius. Dar ši knyga pravers toms, kurios ir šiandien patiria sutuoktinio ar sugyventinio smurtą bei mano, kad “tas” kartas buvo paskutinis… Žiauriai reali knyga ir toji sadomaziška realybė kabins aštriais kabliukais. Nepalieka abejingu.

Autorius rašo apie savo šeimą nuo pat gimimo, vaikystės paveikslą piešia ryškiomis spalvomis. Dominuoja tėvas. Aistringas, lovelasas, žmogžudys, aferistas, boksininkas, smurtininkas, be proto mylintis savo sūnų ir reguliariai skersai/išilgai trankantis jo motiną - “nukruštą kalę”. Moters vieta ir tai, ką ji gali iškęsti. Specifinio italų emigrantų rajono Pragaro virtuvės gyventojai lieka šešėlyje, dominuoja šeima ir viskas sukasi apie ją. Siužeto pulsas - meilė sumišusi su neapykanta. Meilė iki paskutinio atodūsio ir čia pat esantis neapykantos šešėlis. Vienas kitą keičia ir dengia.   

Anotacija

Romanas „Saugi vieta” - tai autobiografinis pasakojimas apie kelių italų šeimos kartų gyvenimą Amerikoje. Karas ir emigracija, sudėtingi ir trapūs tarpusavio santykiai, paauglių gatvės kovos…

Idealizuotas Iskijos salos Neapolio provincijoje paveikslas - pagrindinio veikėjo tėvonija, kur vyrai, užsivožę fetrines skrybėles, ir moterys, nešinos vytelių krepšiais su šviežiomis figomis. Baltos paklodės plaikstosi vėjyje ir juodos našlės gedi kalnuose. Kur puoselėjamos šeimos tradicijos. Vėliau karas šeimyną nubloškia į Ameriką, kur gyvenimas teka ne pagal tradicijas, o pagal griežtas taisykles. Tai - Pragaro virtuvė, kvartalas pačiame Manha­tano viduryje, kur įsikūrę išeiviai iš Italijos, Airijos, Rytų Europos, ir Frenkas Sinatra cigarų dūmuose, vėliau Nilas Amstrongas mėnulyje ir nuolatinė kova dėl išlikimo emigrantų kvartaluose…

„Pragaro virtuvė buvo mano namai, ir mane piktino kiekvienas, kuris tik mėgino tą padėtį pakeisti. Man buvo smagu dėl to, kad gyvenau rajone, kuris turėjo savo elgesio kodeksą, taisyklių, kaip neįsileisti pašalinių, o čiabuvius padaryti saugius. Kultūringiems liberalių pažiūrų žmonėms Pra­garo virtuvė niekada nebuvo rojus. Bet vaikui ji buvo fantastiškas rajonas.”

„Saugi vieta” - tai pirmiausia žmonės, su kuriais tu saugus, nes aplinka ne visada suteikia saugumo pojūtį.

„Tą naktį aš jai viską išpasakojau. Nuo savo obsesijos dėl tėvo nusikaltimo iki baimės susilaukti vaikų. Mus išblaškydavo tik triukšmas lauke. Visa tai pasakodamas žinojau, kad mudu būsime kartu tiek, kiek norėsime. Mudu abu susiradome savo saugią vietą.”

2007 m. „Baltos lankos” išleido LORENZO CARCATERROS romaną „Pragaro virtuvės vaikėzai arba Miegaliai”, pagal kurį buvo sukurtas filmas „Sleepers”.

Rodyk draugams

Kažkaip visai netikėti pasičiupau ir veik vienu ypu perskaičiau. Prisipažinsiu, filmo nemačiau, bet su malonumu pažiūrėčiau. Knyga patiko. Man beveik visuomet patinka knygos, parašytos pirmuoju asmeniu. Lyg nepažįstamojo išpažintis pirmą ir paskutinį kartą jį matančiąjam. Tai taip asmeniška, lyg klausytum draugės išpažintį prie dideliausio puodo kavos, ir iki ryto.

“Asmeniniai Pipos Li gyvenimai” lyg vitražas lange, sudėtas iš įvairiaspalvių stiklo gabalėlių, kurie tokie skirtingi, bet juos jungia. Ir blyškiai švelnus, ir ryškiai raudonas, ir juodas su metalo spaudais, ir įtrūkęs, lyg būtų pramuštas akmeniu. Herojės Pipos gyvenimo tarpsniai ir prisiminimai apie kažką įtraukia kaip tas žiūrėjimas pro rakto skylutę. Žiūri ir netiki savo akimis išvydęs vaizdą. Maištas, narkotikai, ”spidas”, homoseksualumas, meilės ir šilumos paieškos, atsidavimas. Moteris.  Išties įdomus žmogus, toji Pipa. Tokia nesvetima ir (labai noriu parašyti šį žodį, į kurį daug telpa) “čiotka”.  :)

Rodyk draugams

Pasiilgusioms gražių ir tikrove alsuojančių pasakų, ši knyga taps tikra atgaiva. Graži, gausiai apipinta rytietiškais motyvais, ryški, tiesi, atvira ir šokiruojanti. Koks moters vaidmuo to laikmečio krašte. O gal ir iki šiol… Kodėl moterys dalinosi vyro - kalifo dėmesį, gražiai, be skrupulų ar su begaliniu supratimu, palaikymu. Žmona yra žmona, bet ji ne viena. Dar šalia jos ne viena kajina - dainininkė (kurtizanė), vergės. Tūkstančiai vergių, jaunų ir nuostabių merginų. Valdžios pasidalinimai ir moterų įtaka. Moters įtaka, kuri daugeliui vyrų susuko galvas ir jos pačios gyvenimas pavirto legenda. Keršto troškimas ir meilės linija.  Ir visa tai buvo tikra, tai istorija, nors ir įpinta į romano stilių. Tame ir knygos žavesys.

Knygoje atrasite ne tik meilės paslapčių pamokymų, bet ir rytietiškų patiekalų receptų, kurie taip pat susiję su gundymo menu.  

Leidėjai: “Jausmingame ir dėmesį prikaustančiame romane pasakojama apie įtakingiausią Rytų moterį - garsiausią pirmojo tūkstantmečio Rytų kurtizanę Aribą. Apdovanota gundomu, bet pavojingu talentu - balsu, Ariba veda iš proto galingiausius Bagdado vyrus: kalifus ir šventuosius. Pasaulyje, kuriame šlovė - tik vyrų privilegija, ji tampa Bagdado rūmų deive. Bet prieš tai merginai tenka iškęsti daugybę išbandymų. Ji patiria šeimos tragediją, paskui, priversta slapstytis nuo persekiotojų, - varginančią kelionę senuoju Šilko keliu. Pagaliau pasiekusi galios aukštybes, Ariba negali mėgautis šlove ir prabangiu rūmų gyvenimu, kol neįgyvendintas jos tikslas - kerštas. Tačiau likimas paspendžia naujus spąstus: jeigu atkeršys šeimos žudikui, neteks ir didžiosios gyvenimo meilės. Ką Ariba pasirinks?..”

Rodyk draugams

Labai šauni knyga, parašyta rafinuotu stiliumi.  Detektyvas su prancūziškais prieskoniais, V. Šekspyro citatomis ir pažintine to laikmečio Londono dvasia, garsenybėmis ir elito “piderastiškais” žaidimais. Daug veiksmo, neleis nuobodžiauti. Patiko tai, kad autorius nešykšti pametėti įvairiausių perliukų, kurie ne tik praturtina ir intriguoja, bet suteikia gero malonaus peno smegenims.

Noriu įdėti patikusią citatą, kuri taikytina bene daugumai žymių asmenybių, jie turi įvairių keistų priklausomybių, kas nuo narkotikų, kas nuo nepadoraus sekso poreikio: “Mano patirtis liudija, - sakė Konanas Doilis, - kad didieji žmonės dažnai būna pažymėti kokio nors maniakiško ar nenugalimu įpročiu virstančio polinkio, kuris gali atrodyti nenormalus - ir net pasibjaurėtinas - visiems kitiems. Tai nemenkina jų dydybės. Tai tik padeda dar geriau suvokti jų žmogiškumą”.

Labai ryškus rašytojo Oskaro Vaildo ( Oscar Wilde) asmenybės patekimas. Jis nuostabus, su visomis keistenybėmis. Įtraukia ir traukia. Nepaprastas žmogus, neeilinis.

Apie knygą leidėjai: “Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis „Doriano Grėjaus portretą”, laikomas literatūrine to laiko sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir įmantriais apdarais. Radęs degančiomis žvakėmis apdėliotą nuogą šešiolikmečio Bilio Vudo lavoną, Vaildas ima tirti šią paslaptingą žmogžudystę. Padedamas detektyvų autoriaus Artūro Konan Doilio, jis vedžioja skaitytoją ir po Viktorijos laikų salonus, ir po bohemišką demimondo aplinką. „Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje” - ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir kelionė į Vaildo pasaulį, rafinuotą fin de siecle Londoną ir Paryžių, kur niekuomet nežinai, kas nutiko iš tikrųjų, o kas - tik rašytojo fantazijos vaisius.”

Jei pasitaikys proga - griebkit. ;)

Rodyk draugams

Ir vėl H. Wassmo. Ne vienas perskaitęs įvardina, kad ši (ar kita) autorės knyga yra lengvesnė, lygina su Dinos trilogija. Tačiau mano nuomone daro klaidą. Negalima lyginti skirtingų dalykų iš esmės, ypač tai, ką rašo Herbjorg Wassmo. Autorė turi labai konkrečią “madoną” - vienišą (tam tikra ar tiesiogine prasme), bet stiprią moterį. Turinčią savąjį pasaulį, supratimą apie jį ir stiprumą. Gal tai kokia feminizmo idealogija ar noras sulig kiekvienu romanu įrodyti savąjį AŠ, nežinau. Bet “wassmiškas” feminizmas akivaizdus. Apie “madonas” sukasi knygos siužetas, tai kertinė ašis. Knygoje ”Septintas susitikimas” kaip ir knygose “Tora” vaizdžiai aprašomas konkretaus laikmečio mažo Norvegijos miestelio “gyvenimo būdas”. Pokario laikai, aiški moters vieta ir kiekvienas išsišokimas, t.y. troškimas išlįsti iš visuomenės apibrėžtų rėmų, tolygus šeimos nelaimei ar tiesiog paliekantis šoko būsenoje. Patiko tai, kad šį kartą autorė lygiagrečiai siužete “apgyvendino” kito socialinio lygio šeimą ir jos dramą. T.y. ne vien tik purvas, skurdas ir badas. Subtiliai ir nesubtiliai apnuogino norvegiško elito šeimyninius santykius, prievoles, abejingumą, susvetimėjimą. Ir išskyrė atskirą narį - individą su savo nuomone, kas tuolaik neįprasta.

Lemtingų atsitiktinumų dėka neįgyvendinti žmonių lūkesčiai (kas vis nervina :)) ir kažkuriame taške susijungusios paralelės lyg patvirtinimas, kad yra lūžio taškas ar “nuo likimo nepabėgsi”.  Meilės linija graži ir jaudinanti..

Apie knygą leidėjai: “Knyga apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto jų susitikimo… Kai nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė, pagaliau išsivaduoja  iš praeities šešėlių ir pasitinka bendrą ateitį.
Dar vienas populiariosios „Dinos knygos” autorės romanas. 2000 m. pasirodęs autorės romanas „Septintas susitikimas” nebeturi tamsaus, rūstaus Dinos trilogijos kolorito. Pasak kritikų, jis parašytas iš širdies ir pirmiausia kreipiasi į skaitytojo jausmus.”

Rodyk draugams

Šauni knygelė apie šeimos finansų kontrolę, taupymą ir pagundas. Lengvu humoru, šmaikščiais juokeliais, įpinti neįpareigojantys pamokymai: kaip gyventi, kurlink kreipti dėmesį, ko galbūt atsisakyti ir, svarbiausia, kodėl reikia išmokti teisingai skaičiuoti, net gi nereikšmingas išlaidas. Patiko tai, kad knygos autorė rašė  lietuviška specifika, tai, kas mums artima, kažkur iki kraujo žinoma. Lyg plepėjimas su drauge prie puodelio kavos. Skaitydama tarp eilučių galbūt įžvelgiau, kas gi ta moteris, Julita Varanauskienė, kuo ji gyvena. Šauni moteris, sakyčiau, jauki ir turinti neblogą humoro jausmą :) 

Kas nepatiko? Knyga pavėlavo mažų mažiausiai 5 - 6 metais. Dabar tai nėra taip aktualu, kaip buvo iki krizės. Kita vertus, gal tuomet niekas nebūtų taip ėmęs “į galvą”, ką gi čia bandoma “nugęsinti”, kokie dar taupymai, kai paskolos, lizingai ir kt. žarstomi į kairę ir į dešinę ir dar “čiut” ne metami po kojomis, atlyginimai optimistiniai, norai fantastiniai. Nepatiko knygos formatas. Žiauriai. Labai nepatogu skaityti. Žinoma, knygos kaina maloniai nuteikia piniginės nuotaiką, tačiau tikrai žinau, kad maža knygelė minkštais viršeliais yra ne man. Jei būtų bent didesnė, šriftas riebesnis, tai gal ir nieko. Bet maža ir minkšta.. 
Apie knygą leidėjai: ” „Pinigų medis” - originali lietuvių autorės knyga apie asmeninių lėšų valdymą. Finansinis romanas, ko gero, taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti žanrą, itin populiarų užsienio šalyse, tačiau pas mus dar menkai pažįstamą. Skaitytojus intriguoja, kad tokią knygą galima skaityti ir kaip populiarųjį romaną, ir kaip vadovėlį apie asmeninių finansų valdymą.

Pagrindinė romano veikėja Severija - šiuolaikinė ištekėjusi moteris, pasiryžusi žūtbūt išsikovoti finansinę nepriklausomybę. Nuolat laviruodama tarp rutina tapusio darbo, kasdienės buities ir šeimos dramų ji bando ne tik įgyvendinti savo svajones, bet ir suprasti, kokie dėsningumai lemia finansinę šeimos ramybę. Patarimų ji ieško visur: darbe, sporto klube, draugių vakarėliuose ir netgi konsultuojasi su savo viršininke Angele, kuri, be viso to, pasirodo, dar yra ir „pinigų magijos” žinovė…”

Rodyk draugams

Žinokit niekaip nepagaunu tos prasmės ir kame reikalas, kad atsirado toks poreikis kulinarinėms knygoms. Pasiūla beprotiška, bet nebūtų poreikio, nebūtų pasiūlos, logiška. Kas perka tuos receptų rinkinius su milžiniškomis nuotraukomis, kurios sudaro bene 1/3 ar net gi 1/2 knygos turinio, o kaina neguodžia? Vakar apsilankiau knygyne. O ten visu grožiu puikuojasi Nomedos virtuvinė “deklaracija” su asmeninio albumo ar konkrečiai tai knygai skirtu šeimos gyvenimo fotoreportažu. Knyga nepigi, apie 60 lt. Sunki ir didelė kaip koks albumas apie Romą ar Paryžių. Apie kokią virtuvę galvojo knygos leidėjai - nežinau, bet tai nedovanotina klaida. Kur ją kišti, kur išstatyti? Receptai kas trečiame ar kas penktame puslapyje. Po kelis sakinius ar pan., ar tiesiog pasakojimai iš gyvenimo, Nomedos pastebėjimai. Pasakorė ta Nomeda, nieko prieš ją neturiu, ji nuostabi, gali ilgai ir įdomiai kalbėti. Tai gi knyga apie pasakorę Nomedą, jos fotogyvenimą ir žiupsnelis eilinių mamiškų receptų. Jokio praktiškumo. Jau verčiau būtų išleidę eilinę autobiografijos knygą apie Nomedą (tiesą sakant nuo šių knygų gausos ir neretai primityvaus turinio kartais sukyla..) ir atskirą Nomedos virtuvės paslapčių ir receptų knygelę. Žmonės atsirinks, kam ko reikia..

Knygos kepamos, kaip tos spurgos. Nesuskaičiuojamas kiekis Oliverio. Kas perka tuos nepigius Oliverio receptų katalogus (vėl gi dideliausiomis nuotraukomis ir kt. neaktualia info - blevyzgomis apie nieką), jei dažno recepto sudėtinės dalys neparduodamos mūsų šalyje. O jei ir parduodamos, tai retai, brangiai ir kam to reikia.

Kam reikalinga pirkti prabangią Julijos Visockajos knygą, jei puikiausiai veikia jos internetinis puslapis, kur pilna įvairiausių receptų ir reguliariai rodoma TV laida “Jedim doma”? Be to ši žavinga ir spartuoliška maisto gamintoja pasižymi itin gurmaniškais patiekalais, kurių jos receptainėje itin daug, tačiau jie specifiškai brangūs. Ne veltui ji tituluojama  Maskvos prestižinio rajono “Rubliovkos” gyvenvietės mokytoja - guru, kur milijonierių oligarchų turtuolių žmonos ar meilužės gamina Julijos egzotiką ir lepina vyrų skrandžius prabangiais patiekalais.

Dievinu TV. Ar žinote, kiek yra daug specializuotų TV kanalų ir laidų apie maisto gaminimą. Vėl gi, nemokamai ir visą parą. Mano mėgstamiausias ir žiūrimiausias kanalas  “Кухня ТВ” (rusų k., nes ją geriausiai moku). Ten dalyvauja visas kulinarų internacionalas ir dar priedo rodo įvairias kelionines - gurmaniškas laidas. Dar kartais žiūriu vokišką kanalą “TV Gusto”. Šis kanalas vaizdingesnis, visiškai kitokios laidos (pvz. sveikas gyvenimo būdas ar pan.) ir kiti receptai. Sočiai receptų. Labiausiai patikusius užsirašau.

Dabar apie esminį nepirkimo dalyką. Visų receptų vieno autoriaus negaminsit, tai nesąmonė ir neįdomu, vistiek iš viso rinkinio pritaikysite ar išbandysite tik vieną kitą. Profesionalų, mėgėjų, pasinešusių, garsių, nelabai garsių, tiesiog fainų maisto gamintojų pasaulyje ir mūsų Lietuvėlėje yra tiek ir tiek. Jų daugybė. O kiek dar forumuose besiskelbiančių niekam nežinomų, bet išties puikiai gaminančių “eilinių mirtingųjų” mamų, nemamų, tiesiog tokių pačių kaip mes. Kiekvienas jums pasiūlys aibę puikių receptų.  Tik rinkis. Tie patys kulinarinių knygų herojai plevesuoja interneto platybėse su veik visais publikuotais receptais. Jei ne jie patys, tai jų fanai, pasekėjai ar tiesiog receptų bandytojai. Tik rinkis, kasdien vis kitus, skirtingus, apsivoši nuo informacijos gausos. Nuo pigiausių iki brangiausių, nuo eilinių paprastučių iki egzotikos. Jei kažko užsimanei, suvedi į paiešką raktinius žodžius ir tik spėk gaudyti. Neradai viena kalba, suvedi užsienio. Viskas.

Galima pirkti dovanai. Bet ar tai išties gera dovana, jei dažnai knygos apimtis didelė ar itin didelė,  turinys jau apkalbėtas ar publikuotas internete ir nieko naujo, o kaina nepadoriai didelė. Na pavartys draugas/artimasis tas nuotraukas kartą kitą ir tiek. Padės kur į lentyną ir toliau gamins savo įprastus naminius firminius šedevrus ar susiras internete ką nors priimtino savam stalui, skrandžiui ir pagal poreikius ar kišenę. Eilinis daiktas, kuris užims erdvę, o būsto kvadratiniai metrai šiais laikais itin brangūs. :)

Rodyk draugams

Vėl mano rankos godžiai griebia naujausią išverstą į lietuvių kalbą Jodi Picoult knygą ir beveik 99 proc. tikiu, kad ji ir vėl mane pradžiugins. Ir šis kartas nenuvylė. “Gailestingumas” kabina jautrią sritį, kurią narpliojo ankstesnėje knygoje “Mano sesers globėjas”. Tai eutanazija. Duotas leidimas mirti. Norėjimas mirti svetimų rankų pagalba, nes pats žmogus per silpnas priimti šį sprendimą arba neįgalus atlikti mirties nuosprendį. Tačiau šioje knygoje eina paraleliai kitas siužetas - meilės, neištikimybės linija. Abi jas sieja viena ir ta pati kertinė ašis: besąlygiškas atsidavimas ir meilė.

Beprotiškai mylintis vyras uždusina savo gyvenimo meilę - žmoną, kuri kenčia nuo sunkios vėžio formos. Ji pati ne kartą yra prašiusi padėti jai, nužudyti. Po paskutinės liūdnos naujienos apie ligą ir neišgydomus padarinius, kurie tik toliau žalos jos organizmą, vyras pasiryžta šiam žingsniui. Taip prasideda knyga. Toliau rašytoja kviečia “pasinerti” į bylą, ruošimąsi teismui ir iki pat paskutinio puslapio palaiko įtampą: ar bus įvykdytas teisingumas. Intriguoja. Nors baigtis aiški, kaip ir pati knyga. Ji gili, kažkur spaudžia ašarą, bet vistiek nublanksta prieš “Mano sesers globėjas” knygos įtampą. O gal kažkur primena.

Kitas vyras, Makdonaldų klano atstovas (Makdonaldų istorija labai plačiai aprašoma ir išties įdomi), miestelio šerifas, kurį ant rankų nešioja ir jam nuolankiai atsidavusi mylinti žmona - gėlininkė. Jis prie jos pripratęs, jam patinka ramybė ir aiškumas gyvenime. Tačiau vieną dieną jų puoselėjamą šeimos lizdelį sutrikdo žavi keliauninkė, kuri įsiveržia į jųdviejų gyvenimą. Tampa žmonos padėjėja gėlių parduotuvėje ir vyro aistrų tenkintoja kitu laiku. Ir meilės jų šviežiems santykiams drėbtelėjo. Gal Dievulis, o gal nusibodęs nuobodus rutininis gyvenimas.

Mane asmeniškai žavi Jodi Picoult švietėjiški nukrypimai. Vienoje knygoje ji įpynė indėnų gyvenimo būdą, istoriją, detales. “Gailestingumas” apipintas gėlėmis. Nuostabu. Ir ne šiaip sau gėlininkė daro puokštes, bet apie kiekvieną gėlę pasakojama, kaip apie ženklą, reikšmę, lyg pranešimą, ką nori žmogus pasakyti, teikdamas vieną ar kitą puokštę. Kažkas naujo ir tuo pačiu įdomu sužinoti, kodėl vienas ar kitas žiedas turėtų dominuoti vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu. Taip pat knygos autorė labai nuosekliai ir neįkyriai pasakoja apie Makdonaldų klaną, jų pasiekimus ir gyvenimo būdą, kodėl jų pavardė yra tokia kilminga ir kas jie per vieni :)) Man asmeniškai tai buvo labai įdomu. :)

Apie knygą: “Vilokas - nedidelis Amerikos miestelis, kuriame idiliškai ir ramiai gyvena griežtų tradicijų besilaikanti škotų imigrantų bendruomenė. Jai vadovauja Kameronas Makdonaldas - išvaizdus, visų gerbiamas policijos viršininkas. Tačiau ramią miestelio ir Kamerono gyvenimo tėkmę vieną dieną sutrikdo du neprašyti įsibrovėliai - seniai pamirštas pusbrolis Džeimis, sunkvežimiuku atvežęs prie policijos nuovados savo mylimos žmonos Megės kūną, ir Mija - prieglobsčio ieškanti graži bastūnė, kurios visas turtas - katinas Kafka ir keli medeliai bonsai.

Floristė Alė, rami, protinga ir mylinti Kamerono žmona, pasiūlo pagalbą Džeimiui, prisipažinusiam, kad iš gailesčio nužudė savo nepagydomai sergančią žmoną, ir priima į darbą Miją. Tačiau už gerus darbus baudžiama…”

Kitos mano skaitytos J. Picoult knygos čia ir čia.

Rodyk draugams