Subjektyvūs pastebėjimai

Tęsiu Aleksandros Marininos romano - serialo “žiūrėjimą”. Nors pirmąją dalį minėjau kaip šiek tiek nuobodoką, tai ši, antroji trilogijos dalis, yra gyvesnė. Gal ir pirmoji nebuvo tokia jau visai nūdna, gal tiesiog jau susigyvenau su knygos herojais, Romanovų šeima, ir kitokiu kampu pažvelgiau į jų gyvenimą, peripetijas. O gal ir gyvesnė antroji dalis, nes čia daugiau intrigos, tokios tikros, kur “amžina klasika” - ilgametė (ir tokia patogi, kaip naminės jaukios šlepetės) žmona vs. jaunatviška, gyva, ekspresyvi, seksuali meilužė, kuri lyg ir nieko nenori, tik aistringo slapto seksualinio gyvenimo su vedusiu vyru, tačiau palaipsniui jos pozicijos tvirtėja, kaip ir poreikiai šeimai, jam, vaikams. Kaip gyvena šeima, kur žmona ne tik kad žino vyro dvigubą gyvenimą, bet dar ir padeda jam, toleruoja, net gi prisijungia prie nuklydimų slėpimo. Ar ji išmintinga moteris? O gal jokia išmintim nė nekvepia, atvirkščiai, ji yra silpna, be savigarbos, užguita ir įkalinta savo pačios spąstuose? Taip, tai atvira dilema, ir rašytoja pakankamai subtiliai, bet labai atvirai, be užuolankų, išrengia visą pavyzdinės šeimos manekeną. Be to, lygiai taip pat, atvirai, tiesiai, be įmantrių filosofinių užuolankų, išrengia meilužės gyvenimą, ką reiškia ja būti, ką reiškia laimėti “pagrindinį prizą”, kaip su tuo gyventi. Ar tikrai meilužei verta gvieštis svetimo vyro.

Tai trilogija apie moteris. Būtent. Vyrai - tik “detalės”, jie yra, bet ne apie juos iš esmės eina kalba, jie tik kaip priedas prie visko, nes dominuoja moterys, jų psichologija, paveikslai, tai jų gyvenimas. Ir tai kabina. Tai taip tikra, kartu nemažai gyvenimo išminties, lyg pasisemi ir primeni sau “o būna ir taip”.

Kita vertus, kaip ir pirmoje dalyje, nemažai dėmesio skiriama to laikmečio istorijai, politinei, kriminalinei ir ekonominei, tai geras pažintinis “vadovėlis” apie to meto raidą, kardinalius pokyčius. Primins tiems, kurie tai išgyveno, ir suteiks naudingos informacijos, kas tuomet dar nebuvo gimęs ar “vaikščiojo po stalu”. Apie garsiąją “perestroiką” - persitvarkymą, apie pirmuosius verslo daigus, kaip kūrėsi kooperatyvai, ką reiškė prekyba, džinsų “virinimas”, kaip žlugo Tarybų Sąjunga ir pan.

Dar mane užkabino vienas nedidelis knygos epizodas iš to laimečio, A. Marinina kaip tik “priminė”, apie vieną garsiausių to meto bylų, kai ganėtinai įtakingą personą, Maskvos Gastronomo (pagrindinės, prestižinės deficitinių prekių parduotuvės, kurioje galėjo apsipirkti tik ypatingi asmenys) direktorių, nuteisė mirties bausme - sušaudymu. Visai palygint neseniai mačiau dokumentinį filmą - serialą ‘Дело гастронома №1′, jis kaip tik apie tai, jei kam neteko matyti ir įdomi ši “amžiaus byla”, tai labai rekomenduoju. Išties geras, autentiškas filmas, vienas brangiausių pastatymų Rusijos serialų industrijoje. Puiki pagrindinio herojaus - aktoriaus Sergej Makoveckij vaidyba.

Tai gi, užsikabinau už šios A. Marininos trilogijos, su nekantrumu lauksiu trečiosios dalies pasirodymo, visai netrukus.

Knygos anotacija: “Į savo antrą dešimtmetį įžengęs Liubos ir Rodislavo Romanovų šeimyninis gyvenimas netgi jų artimiesiems tebeatrodo sklandus ir kone idiliškas. Tačiau po gražia išore tarpsta begalė nuo viešumos slepiamų problemų, kurios it nuo kalno paleista sniego gniūžtė ima veltis į sunkiai pakeliamą rūpesčių kamuolį. Šunkeliais pasukęs sūnus, Rodislavo su meiluže sugyventi vaikai, netgi nuo teisėsaugos nuslėptas sunkus nusikaltimas ir dėl to kalėjime sėdintis galbūt nekaltas žmogus – visa tai verčia Romanovus graužtis ir atgailauti bemiegėmis naktimis, bet išaušus rytui toliau maskuoti ir melu lopyti per visas siūles yrantį pavyzdingos šeimos įvaizdį…”

Kai pamatau tokius interjero sprendimus, vis kirba mintis - “noriu”. Ir tokių “noriu” ne vienas ir ne du, kas susiję su skaitymu, namų biblioteka. Labai jauku ir miela. Žinau, kad mano namų būsima kertelė knygoms bus balta, gaivi, be nereikalingų priedų. Langas gal per daug atviras ir vitrininis, šiek tiek per daug “akvariumo” pojūčio, gal net bijočiau taip sėdėti. Bet, kita vertus, mažai bibliotekai suteikia erdvės ir tęstinumo, kontakto su gamta.

Kažkas parašė, kad ši J. Picoult knyga yra dar vienas “nusivylimas”, kažkam ji buvo nuobodi. Dar sutinku su knyguklubas.lt skaitytoju Arnoldu, kuris rašo: “Visų pirma tai trijų garsių knygų kokteilis, toks savotiškas miksas: Stephen King “Žalioji mylia”, Dan Brown “Da Vinčio kodas”(religiniai pamąstymai, ne kodai) ir John Grisham “Kamera”.Autorė per daug nesislėpdama romano eigoje visas šias knygas ar jų autorius ir pamini.Ypatingai krinta į akis Šajaus Borno personažo panašumas su “Žaliosios mylios” mirtininku Džonu.Abu nuteisti už panašų nusikaltimą, abu gydo neišgydomas ligas, abu prikelia mirusius gyvūnėlius, abu tarsi savotiški Jėzaus įsikūnijimai paprastuose žmonėse šiuo atveju nusikaltėliuose. Keista , kad tokio kalibro autorė taip akivaizdžai “pasiskolino” tokį panašumą.”

Iš tiesų, tai yra tragedija. Ne knygos turinys, apie tai netrukus, o tai, kad akivaizdi kopija. Pigus metodas ir jaučiamas autorės atsipalaidavimas. Galbūt jos populiarumas pakišo koją, galbūt įtaką darė nekantrūs leidėjai, skubindami ją: greičiau greičiau, paduok, Jodi, šviežieną, laukiam laukiam. Na ir padavė. Mediciną pasiskolino iš pačios savęs, kitus veikėjus iš kitų autorių, ir padavė. Iki kito karto. Dar paminėčiau, kad be jau minėtų kopijų, J. Picoult pasiskolino advokatės prototipą iš Bridžitos, čia ‘Bridžitos Džouns dienoraščio’. Tie tokie juokeliai (tiesą sakant visai ne vietoje ir labai dirbtinai), vienišos moters kompleksų rinkinys ir dar misteris Šaunusis čia pat.. Kažkaip neskaniai nuteikė, nors, reikia pripažinti, vis tik kažkiek praskaidrino nuotaiką, nes a la Jėzus, gnostikų religija ir dar religinės detalės vietomis veikė žiovulingai. Bet supraskite tokį momentą, kai nusiteiki skaityti rimtą romaną, norisi rimties, susikaupimo, detektyvines mįsles minti, jei jau autorė mezga tokį takelį. O čia, dar nespėjus ašarai susikaupti ar mintis gili pakibo apie “gyvenimo prasmę”, perlieja šaltas dušas, nes a la “Bridžita Džouns” seksą rauna arba mąsto apie misterį ir pasimatymą su juo. Tai gi, jokio tęstinumo ir vienos linijos, nei šis, nei tas. Ir dar tokia mintis kirba, kad dar nukopijuota nuo vieno filmo, bet nesakysiu koks tai filmas, nes išduosiu knygos siužetą. Bet galiu garantuoti, kad ten ta pati mintis. Tik šiuo metu madingos vampyrinės linijos pritrūko, tai būtų visas popuri

Kita vertus, nenoriu negatyviai nuteikti J. Picoult gerbėjų. Knyga nebloga, nors ir sunkiai skaičiau, norėjosi ne tęsti, o pailsėti. Todėl jei ruošiatės rimtam skaitiniui, nieko baisaus, rasite rimtumo ir pasvarstymų apie mirties bausmę, apie tai, kas lydi mirtininkus ir dar širdies persodinimo operacijos specifiką, dar bus religijotyros. Bet jei teko skaityti kitas knygas (nuo kurių nukopijavo) ar regėti filmą ‘Žalioji mylia’, skaitant knygą kirbės šioks toks nervas “tai jau buvo”. Na ir tas autorės beryšinis šmaikštumas kiš koją. Šmaikštumams yra kitokio žanro knygos. V.ž.

Apie knygą: “Pirmasis Džunos vyras žuvo automobilio avarijoje, tačiau moteris ir kartu važiavusi dukrytė per stebuklą nenukentėjo. Po kurio laiko Džuna vėl pamilsta - ją su dukrele išgelbėjusį policininką. Jie laimingai pragyvena šešerius metus, susilaukia dar vienos mergytės. Tačiau ir antroji Džunos santuoka baigiasi tragedija - vyresniąją dukrą ir antrąjį vyrą nužudo Šajus Bornas, klajojantis darbininkas, kurį Džuna buvo pasamdžiusi remonto darbams. Nusikaltimas toks šiurpus, kad pirmą kartą Naujojo Hampšyro istorijoje už jį skiriama mirties bausmė. Netikėtai pavojus iškyla ir Džunos mažylei - jai reikia skubiai persodinti širdį, o donoro nėra. Mirties laukiantis Šajus Bornas trokšta išpirkti kaltę. Jis nori atiduoti Džunos dukteriai savo širdį…”

Netikėta, bet neabejotinai rašytojo S. Larssono gerbėjų laukiama naujausia romano ekranizuota - adaptuota versija. Netrukus bus pasaulinė premjera, o Lietuvoje pasirodys tik sausio mėnesį. Pagrindinį vaidmenį atlieka seksualusis “Bondas” - Daniel Craig. Vien dėl jo žiūrėsiu šią versiją, nors švedų pastatymą mačiau jau kelis kartus. Ir siužetas aiškus. Bet vis tiek smalsu, nes šio filmo scenaristo S. Zailliano kitas darbas - kultinis ‘Šindlerio sąrašas’:

Daugiau iš www.obuolys.lt : “Šokiruojantis, prieštaringas, gundantis, brutalus, baisus, nepadorus, seksualus ir viltingiausiai laukiamas žiemos sezono filmas. Jeigu matėte BAFTA apdovanojimą pelniusį skandinavišką trilerį arba skaitėte lietuvių kalba išleistas Stiego Larssono trilogijos knygas, tai jau žinosite nemalonios provokacijos turinį. Visuomenės sugėdintas žurnalistas ir talentinga kompiuterių hakerė gotė narsto turtingiausioje Švedijos šeimoje mįslingai dingusios merginos likimą.

Holivudui paskelbus apie ketinimus adaptuoti sensacingą romaną į anglišką versiją, pasipylė visuomenės abejonės, kam gi to reikia, kai jau sukurtas sėkmingas švediškas filmas. Tačiau režisieriaus Davido Fincherio („Kovos klubas“, „Septyni“) užsidegimas, scenaristo Steveno Zailliano („Šindlerio sąrašas“) dalyvavimas ir intriguojančiai vaidmenims parinkti aktoriai neleido suabejoti, kad ruošiamasi susprogdinti bombą. Net ir žinant visus atsakymus, įdomu, kaip šie žmonės perteikė švedų rašytojo idėjas.

„Socialiniame tinklapyje“ režisierių nustebinusi australė Rooney Mara pasiryžo kardinaliai transformacijai. Švelni mergina nusikirpo ir persidažė plaukus, išsibalino antakius, į jautriausias kūno vietas įsivėrė auskarus, lankė kikbokso treniruotes, išmoko valdyti motociklą, važinėti skeitu, žiūrėjo Gasparo Noe „Nesugrąžinamą laiką“ ir daug kitų žiaurių filmų, lankėsi išprievartautų merginų centre ir autizmu sergančių vaikų mokykloje, kentėjo po 16 valandų per parą trunkančius ir sekinančius filmavimus. Apsinuoginti nebijanti aktorė įkūnijo visiškai kitokią Lisbet Salander negu kolegė iš Švedijos Noomi Rapace. “

Nedažnai rašau savo tinklaraštį kaip dienoraštį, iš serijos ką nuveikiau pvz. eilinę darbo dieną, niekaip neįpareigotą ir nepasižymėjusią. Tai štai, parašysiu ką veikiau šiandien, nes įkvėpimas pagavo, momentinis. Gal bus žodinė ‘tryda’ ir įvykiuose nerasite ryšio, nes rašau pagauta vyninio įkvėpimo, apie kurį, ką šiandien vartojau, labai skaniai, beje, parašysiu kiek vėliau, nes gi ne nuo pat ryto tas reikalas, ne vasara gi, o gūdus ruduo, reikalai reikalauja vairavimo ir nesiblaškymo dienos eigoj.

Ryte išleidusi (o kartais būna, kad tenka “išpirdolinti” pro duris) atžalas į mokyklėlę, skaniai sugėriau kavą, pusryčiai pagaminti vyro (šiaip jis dažnai gamina, galima sakyti - visada): juostelėmis pakepti sūdyti lietuviški lašinukai iš turgaus, du kiaušiniai, po to supjaustyti svogūno laiškai (tokia improvizuota kiaušinienė), “Palangos” duonos riekė (dievinu klasiką ir kartais sočią bombą iš pat ryto). Kompas įjungtas nuo pat ryto, naujienų “revizija”. Ryte manęs geriau nejudinti, galiu žiebti į vieną vietą, tik glostymai ir jokių aukštų pustonių. Pelėda esu, mėgstu naktinėti, “marinuotis”. Visokie dušai, makiažai (mėgstu tą dalyką per max dvi minutes), toliau - reikalai. Vairavimas mano antrasis prigimimas (kaip ir pasiutimas) ar kraujyje įaugusi profesija (bus visiškas badas - trūlikus vairuosiu kaip tankus ), galiu daug ką, na nesigirsiu čia dabar, bet galiu.

Tai gi, šiandien suvažinėjau, susitikau su vienu veikėju, kuriam per kelias minutes atradau jam “ameriką” su mokesčiais, rodos pagal profesiją turėtų mane šviesti, bet kažkodėl viskas atvirkščiai, kas jau pakėlė man nuotaiką ir įkvėpta to, nulėkiau (prieš vaikų treniruotę) į VCUP’ą. Kalėdos gi artėja, dovanų visi laukia, reikia po truputį graibyti. Tėvas užsisakė (taip vienu metu “netyčia”) V. Adamkaus skandalingąją knygą “Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai”, sako, gal jau uždrausta? Ne, neuždrausta, pagal Pegasą, ir ne tik jį, perkamiausiųjų dešimtuko pirmoje vietoje, bet ir nereklamuojama per daug, nes ir taip išpirktas visas leidimas, jei gerai suprantu. Vieną radau,  V. Adamkaus senesnę knygą ‘Be nutylėjimų’ nukištą į užkampį, vos radau tiesą sakant, tai nupirkau avansu, jei nepagausiu naujausios, jei pagausiu - bus komplektas.

Ne taip, kaip kitos naujausio leidimo, kurių krūvos, bais reklamuojamos, prezentacijos ten visokios kaip tik prieš šventes, kaip E. Jennings “Mano gyvūnai” (pasakysiu savo subjektyvią - nesuprantu ko ten “rautis” dėl to, total komercija, putos ir muilas liaudžiai) ar Nomedos Marčėnaitės “Lėlė”, išstatytos matomiausiose vietose, prie kasų “ilsisi”, kaip kramtomos gumos ar “Moment” klijai. Tai gi, dovanų metas, metas komercijai ir galimybė, stačiai šansas, išstumti į dienos šviesą visokį pinigingą reikalą. Verslas yra verslas. Tik liūdna kažko, dėl to. Dar kažkokį šlamštinį dalyką stumia (norisi kažkam duot į snukį dotuoju momentu), dideliausią šlykštumą komercinį išleido, vaikams, vadinasi (pamiršau tikslų pavadinimą), bet tokia A4 formato knyga, kietais žalios spalvos viršeliais, iš serijos, kur filmas ‘Kaip Grinčas Kalėdas vogė’, na supratot tikiuos apie ką. Atsiverskit šį šedevrą. Š..dų š…das.. Viduj galima sakyti nieko. Kelios eilutės nereikšmingų žodžių ir dideliausias piešinys, ir taip kiekviename lape. Kainos net nežiūrėjau, užverčiau pasibjaurėjusi. Man gėda būtų pardavinėti tokį niekalą. Bet parduoda. Negėda. Toliau.

Išeinu iš knygyno, o čia, negali būti, netoliese buvusi mano sukritikuota vynoteka “užsiraukė”… Na, jei taip ir toliau dirbo, tai logiška baigtis. Nors aš tikrai nesu “prieš” verslą, tikrai ne, bet po to karto daugiau ir nesilankiau. Po to neskubėdama peržvelgiau visų aukštų drabužių asortimentą, ir galiu konstatuoti, kad geras trečdalis (o gal ir daugiau) ten esančių parduotuvių - turgaus filialas. Kažin, kaip jos išsilaiko? Matyt turi savo tikslinę grupę, kuri reguliariai lankosi VCUP’e, ir negaili pinigų. Perka pabaisinį, neskoningą kinietišką “visais pasaulio pavadinimais” sintetinį šlamštą už neblogų firmų, kokybiškų rūbų kainas. Stebuklų laukas tas VCUP’as..

Toliau jau tingiu rašyti, vaikų treniruotės - reikalai, važinėjimai, įdomus pokalbis su bičiule, labai miela moteris (ar žinojote, kad žydės neturi asmeninių vairuotojų, pačios visur kur vežioja savo atžalas, niekam nepatiki savo vaikų, saugo juos), bet va apie vyną norėčiau, juk žadėjau. Ir ne tik apie jį. Vyras irgi veltui laiko neleido, ėjo kažkur su reikalais ir pakeliui užsuko į naująją Senamiesčio sūrinę ‘Džiugas’. Užsuko vaisingai, ko pasekoje suvartojome šį vakarą: vienas butelys visai neblogo vyno ir gabalas sūrio. Sodraus, vaisių skonio, firminis “Džiugo” vynas (34 lt.), kaip parduotuvės “legenda” byloja, atrinktas paties pačiausio someljė, tai pats pačiausias rūšinis ispaniškas vynas ir papilstytas “spešal fo jų”, paklijuotas firmine ‘Džiugo’ etikete (tik kamštukas pigutinis, bet tiek jau to), ir prie jo ypatingas sūris, su cinkeliu. Vynas patiko ir gerai suėjo.

Tai gi, visai neblogas brandžiausias sūris ‘Džiugas’, ir tinka prie “paties pačiausio”, irgi su legenda, net (iš prezentacijos pilu): “Ne mažiau 48 mėnesius brandintas DŽIUGAS® – tikras senolis, užimantis garbingą vietą sūrių brandumo kategorijoje. Tai prabanga ir aukščiausia kokybė. Rafinuotumas ir elegancija. Pikantiško, aitraus ir švelnaus pieno ir džiovintų vaisių saldumo harmonija. Dar labiau tirpsta burnoje. Dar tvirtesnės žievės. Dar sodresnio aromato. Dar geltonesnės spalvos su oranžiniais atspalviais. Dar subtilesnių ir traškesnių kalcio druskų kristalėlių nusėtas…”

Nusėtas saikingai, skonis geras, tirpsta kaip ir žada gamintojai, kabinantis, su tuo firminiu “pačiu pačiausiu” labai gerai sueina. Nuotraukų nėra, tai gi, ieškokit vietoje, firminėse parduotuvėse. Tiesą sakant nesuprantu tų gamintojų, nejau negali nufotografuoti savo “paties pačiausio” ir patalpinti svetainėje? Jau prarado šansą patekt į nemokamą prezentaciją. Paimi gi mobiliuką, ekstra atveju, ir dedi. Mano mobiliukas visad po ranka, net skanerio nebereikia, kaip patogu… Neturi kada, matyt, dirba žmonės, kokios dar nuotraukos. Svarbiausia, kad stilingų “taškų” gausėja, tas labai džiugina. Kas gali būti blogiau už tamsias, apdulkėjusias, verkiančias, tuščias vitrinas. Jaučiu šiokį tokį nerimą, dėl visko, dėl verslo, dėl visokių stagnacijų.. Ar jaučiate jūs?

Pasiilgusi S. Brown, po ilgesnės pertraukos, vėl čiupau jos naujausią knygą. Matyt priklausomybė jos stiliui. Kai norisi užsikabinti nuo pat pradžių ir su pagreičiu lėkti iki pabaigos, neatsitraukus. Taip, tai viena iš tų autorių, kurios geba sudominti nuo pirmo skyriaus. Ir labai gerai, kad tokių yra. Nes kaip tik skaitau rodos laisvalaikiui skirtą humoristinę knygą, bet visiškai nekabina, nors jau esu n-ioliktame skyrelyje. Matyt mesiu šonan. Apie ją parašysiu kitame įraše.

‘Liudytoja’ - pagal nuolatines S. Brown tradicijas. A la filmo siužetas, taip ir skaitosi - žiūri filmą. Šiurpus trileris, amerikietiškos nedidelės bendruomenės tradicijos (čia buvo įdomu, nors lyg ir matyta filmuose), žmogžudystės, netikėti posūkiai, šie dalykai buvo kaip tik į temą ir visai įdomu, sklandžiai.  Ir tuo pačiu nemažai saldžių seksualinių epizodų, su visomis smulkmenomis - padejavimais, kurie man asmeniškai kėlė juoką. Kažkodėl. Jau taip saldžiai, lyg skaitytum kokį pigų meilės romaną minkštais viršeliais ant galinės troleibuso sėdynės. Norėčiau dabar parašyti kokį bjaurų dalyką, kurį turiu mintyse, ant liežuvio galo, bet neteršiu įrašo apie knygą, ji nekalta. Juk kaip bebūtų, knygas mėgstu, skaityti įvairius žanrus - taipogi, S. Brown užima savo vietą skaitytinų sąraše. Jei esate šios rašytojos gerbėjas, tai rekomenduoju ‘Liudytoją’. Viena iš įdomesnių. O jei dar ir sekso gausa nemaišys, tai iš vis gerai “sueis”

Apie knygą: “Sandra Brown knyga „Liudytoja“ pasakoja istoriją apie jauną moterį, Kendalę Diton, kuri atvyksta į mažą miestelį Prosperą, siekdama tapti profesionalia valstybės skiriama advokate. Neilgai trukus Kendalė pamilsta žaviausią šio miestelio vyriškį ir su juo sukuria šeimą. Viskas taip panašu į svajonę… Kendalė laukiasi kūdikio ir laimei, rodos, nėra ribų, tačiau… Moteris net įtarti negali, kad šis pojūtis greitai duš kaip trapiausias stiklas, o ji pati bus įpainiota į kraupų fanatišką ir neapykantos kupiną sąmokslą bei taps didžiulės apgavystės dalyve. Kendalė toliau sėkmingai dirba savo darbą, tačiau ima justi, kad ją supa keisti dalykai, paslaptys, baimė ir išsigandusios akys, kol galų gale… moteris tampa žiauraus nusikaltimo liudininke. Ir nuo šiol pavojus gresia ne tik jai pačiai, bet ir brangiausiam kūdikiui, o gražiausiomis svajonėmis pieštas gyvenimas virsta tikru košmaru…

Romanas „Liudytoja“, kaip ir visos Sandra Brown knygos, pasižymi intriguojančiu siužetu, gyvais veikėjų charakteriais ir netikėta pabaiga. O paėmus į rankas, jau ir nesinori paleisti iki pat pabaigos.”