BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

hardy

Žadėtoji antroji dalis. Labai patiko filmas “Legend” apie 1960-ųjų Londono gangsterių gyvenimą, jiems vadovauja broliai dvyniai, kuriuos vaidina turbinis aktorius, charizmatiškas ir ne vienai suvirpinęs širdį, o vyrus tiesiog žavintis taip, kad komentaruose deklaruoja - šis aktorius mums Nr. vienas pasaulyje, tobulas.

Tom Hardy. Britas Edward Thomas Hardy.

Nuo jo viskas ir prasidėjo, kodėl užsikabinau iškelti aktorių Tom Hardy, nors anksčiau mačiau filmus ir serialus su juo, tačiau labiausiai atsirado noras būtent nuo filmo “Legend”, kaip jis man patiko. Tą laikmetį vaizduojantys filmai dažniausiai patinka, ta visuma, rekvizitai, kostiumai. Kaip kažkada pabrėžiau, tad ir šiame filme tai galioja ir kituose tokio tipo filmuose ir serialuose, kaip kad serialuose apie Pablo Escobaro “Narcos”, “Sons of Anarchy” ir pan. apie gangsterius, narkobaronus, banditus ir kt. kriminalinius, man visada įdomi ir svarbi moteriška linija, tai žmonos, motinos, seserys, draugės, meilužės, prostitutės ir kt., nes jų vaidmenys neretai yra labai stiprūs, charakteriai ryškūs ir spalvingi prototipai. Todėl “Legend” toji moterų linija labai ryški ir svarbi.

Kitas filmas drama “Locke”.

Šis toks labiau “nišinis” ir ne kiekvienam patiks, nes veiksmas tik automobilyje, t.y. jokio veiksmo nėra, visas filmas tik dialogai, Tom Hardy personažas važiuoja automobiliu ir šnekasi telefonu su “visu pasauliu”, tiksliau su įvairiais žmonėmis darbo, šeimos reikalais. Bet man filmas patiko, toks lyg mono spektaklis, negalėjau atsitraukti ir neprailgo. T. Hardy čia puikiai susitvarkė su užduotimi.

Filmas “Child 44″ pagal bestselerį. Mačiau tais metais, kuomet ir pasirodė.

Nors kritikai romaną sudirbo dėl to, kad prasilenkia su buvusia realybe, bet man patiko ir romanas, ir filmas, todėl objektyvumo čia nebus, o T. Hardy ir čia buvo be priekaištų. Apie knygą rašiau tinklaraštyje http://subjektyvi.blogas.lt/tom-rob-smith-vaikas-44-2050.html

Artimiausiuose planuose serialas “Tabo”, kuris jau dabar suka neblogus reitingus ir matyt bus topuose. Pakelti užmestą serialą “Peaky Blinders”, nes peržiūrėjau bene pusę ir kažkaip užsimetė, reikia šį neblogą pabaigti. Toliau filmai “The Drop” ir “Inception” (lyg ir mačiau, bet jau nepamenu kas ten buvo, tad reikia pakartoti).

Rodyk draugams

kaas

Danijos žymus aktorius Nikolaj Lie Kaas , kuris puikiai įsikūnija ir į degradavusį narkomaną, ir į policijos išskirtinio skyriaus Q tyrėją, ir tapo garsiojo serialo “The Killing” personažu, štai jis tapo benefiso herojumi ir nesigailiu pamačiusi ne vieną ir ne tris danų filmus su šiuo aktoriumi. Ir dar žiūrėsiu kitus, nes matau dar kelis vertus dėmesio. Žinoma, danų, kaip ir kitų skandinavų filmai labai specifiniai, yra kam labai patinka ir nepraleidžia progos juos pamatyti, kiti abejingi ir vertina kitokio stiliaus ar braižo.

Labai patiko filmas “A Second Chance”, tai jį ir išskirsiu kaip ypač vertą dėmesio.

Šis filmas kažkuo primins neseniai tikriausiai daugumos matytą “The Light Between Oceans”, pagrindinė vinis - vaiko netektis ir kaip su tuo susigyvena tėvai, kokių žygių imasi, tai toks bendrumas. Bet būtent “A Second Chance” yra žymiai geresnis, gilesnis, kokybiškesnis būtent per įdomesnio siužeto ir per psichologinę liniją, apie ką jums rašiau, kad stokojau žiūrėdama aną “grožį”, bet pasigedau gylio ir tos dramos, kurios norėjosi tikresnės, ne tokios stilingos. Žinoma, jūs galite su manimi nesutikti, tebūnie, bet vis dėlto siūlau pažiūrėti abu ir įvertinti, palyginti.

Toliau trilogija pagal itin populiaraus danų rašytojo Jussi Adler-Olsen romanus, kuriuos skaičiau ir jums rekomenduočiau vis dėlto perskaityti knygas, nes filmai tikrai silpnesni kai palygini su romanų kokybe  Bet jei jums neaktulus skaitymas, reikia tik filmų, tai geriau juos žiūrėti pagal trilogijos seką: “Moteris narve” - “Kvinden i buret”

“Fazanų žudikai” - “Fasandræberne”

“Atpirkimas” - “Flaskepost fra P”

Neblogi trileriai, bet be fanfarų, bet neblogi “Kandidaten”

ir “Murk” - “Mork”

Rodyk draugams

pinigai

Desperacija ir panikutė kažkokia čia sukasi pastarosiomis dienomis, nežinau kaip pas jus, bet mano smegeninėje jau po truputį įsisuka ta nuotaika, apie kurią “kalbėjomės” prieš naujus metus. Kai ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas reikia kažkaip įsiūlyti, kad spėtų tai padaryti, kol neįsiūlė kiti.

Restoranai straipsniuose guodžiasi, kad jų per didelės kainos ir jie patys nelabai ką domina, o konkurencija juoda juoda. Tikiu, kad juoda, nes net ir tie galintys eiti ten neina ar eina labai retai, o tie, kurie iki šiol galėjo, susirūpino kitais gyvenimo punktais, kuriuos reikia apmokėti, taip pat pabrangusius. Mane žavi, kad Vilniuje tiek daug maitinimo įstaigų, atsidaro vis naujos ir įdomios, bet nėra tiek žmonių, vis dėlto turistai ir atsitiktiniai valgytojai to poreikio nepadengia. Aš visad esu už verslą, tai nuolat deklaravau ir deklaruoju, todėl man gaila tų restoranų, kurie vakar atsidarę tikriausiai pasmerkti greitai mirčiai. Ypač prabangus sektorius.

Knygų pardavėjai blaškosi dėl pirkėjų, vis siunčia visokias nuolaidas su akcijom ir papildomom nuolaidom, tas pagausėjusių tokio turinio laiškų kiekis aktyvumu nenusileidžia batų pardavėjų atakoms, kone kasdien primena, kad gal neturiu knygų ar batų. Jau nekalbu apie SMS atakas, knygos siūlomos ir ten. Galvoju, kad reikia laikinai atsijungti nuo įkyrių siūlytojų, o gal net visam laikui.

Prieš kelias dienas skambina dėl žurnalų prenumeratos. Kažkada prieš kelis metus prenumeravau kitiems šeimos nariams, užsakiau kaip kalėdinę dovaną, praėjusiais niekas manęs telefonu neklausė, ar noriu pratęsti, o dabar ne tik kad siunčia laiškus su priminimais, kad gal norėčiau, bet dar ir skambinti pradėjo. Skambutis buvo tas ženklas, kad tų žurnalų šiemet matyt nelabai kam ir reikia, jei jau taip sujudo pardavimų skyrius. O kokia prasmė skambinti, na šiaip, jei atsakymas aiškus: žinau kur tai padaryti, jei reikės, tai pati užsiprenumeruosiu, sudie. Ir baigtas pokalbis apie nieką. Jei žmogui nereikia, tai jo ir skambutis nepritrauks ar nesudomins.

Dar apie žurnalus. Pamenate, rašinėjomės apie tai, kaip neskaitom žurnalų, jokių, net “Žmonių”, rašiau, kad pas mane jau kiek metų guli net nevartyti, o kiti dar ir celofanuoti, kokių penkių metų senumo. Žinau, nesąmonė, bet buvo tas pirkimas dėl pirkimo, tik įprotis. Nežinau kas man nutiko tą kartą, gal aktyvi reklama, gal pilnaties ar kokio užtemimo poveikis, bet nusipirkau pirmąjį “Užkalnio” žurnalą. Po tiek metų nepirkimo. Bet likimas jo liūdnas, kaip ir anų, vis dėlto nepramušė ant skaitymo. Pažanga tokia, kad nusipirkusi praverčiau, na kaip praverčiami puslapiai per kelias sekundes, o praėjusią savaitę (na įsivaizduojate, kai tiek laiko pragulėjo stalčiuje, o jau senokai antras numeris pardavimuose) pažiūrėjau paveiksliukus, tai čia tuo ir baigėsi. Rasiu kam atiduoti, nes skaityti to nenoriu, vis dar.

Kas mane “sukrėtė”, tai arkliškas šriftas, pajaučiau klastą ir apgaulę, kas pirko tuos puslapius už nemažą kainą ir tikėjosi bent standartinio, tai turėjo nusivilti. Čia kam skirtas toks šriftas? Sutrikusio regėjimo skaitytojams? Nes apskritai moteriškuose žurnaluose nervina tos nesibaigiančios reklamos ir fotosesijos, kur teksto kokie 15%, likusi dalis iliustracijos - reklamos, kaip knisa, jei norės, tai fotoalbumą nusipirks ar internete nemokamai tas nuotraukas pažiūrės. O tokie dalykai kaip arkliškas šriftas, ypač knygose, kai šriftas toks beviltiškas, kad storiausią romaną skaitai lyg kokį elementorių, o kaina gi už tuos puslapius nemaža. Todėl į keliones imu tik tas knygas, kur šriftas normalus ir adekvatus, nes kokia prasmė tampyti tokį svorį.

Rodyk draugams

magnetukai

Kelionėse neišvengiamai susiduriame su suvenyrais, niekučiais, kurie perkami prisiminimui. Rodos kas gali būti geriau. Deja. Tai lygiai toks pats šlamštas, teatleidžia man suvenyrų gerbėjai, kaip ir bet koks kitas šlamštas. Tą pirkimo akimirką užvaldo jausmai, kelionės, ypač egzotiškuose kraštuose, euforija, toks jausmas, kad jau tas daiktas, tai nerealus dalykas, visą gyvenimą primins, ir koks gražus, įdomus. O juk namų interjeras tai visai kitoks, ir tuomet to daikto vieta ar apskritai jis tiek iškrenta iš konteksto, kad akis bado. Ir dar bado tai, kad tai dažniausiai yra masinės gamybos (neretai Kinijoje pagamintas) daiktas, kuris yra menkavertis, nei meno kūrinys, nei ką. Na tiesiog akimirkos daiktas, kurio stiprumas ir tebuvo tą akimirką, o kur po to jį dėti? Taip ir stumdomas iš vietos į vietą, renka dulkes arba tampa nematomu dizaino elementu, su kuriuo susigyveni ir nebepastebi. Dar sykį pastebi nebent pas draugus, žinoma, tik pamatęs tokį tokį patį, nes irgi ton kryptin keliavo.

Suprantu tuos, kurie kažką kolekcionuoja, na pvz. suvenyrines lėkštes, skulptūrėles ar pan.. Tikiu, kad interjere galima tai įdomiai sukomponuoti, turiu omeny lėkštes. Bet visa kita tiesiog pomėgis ir kiekvienam savas. Kas visuomet krenta į akis, kaip blogybė negerovė, “vajazau - ojazau”, tik teatleidžia man to daikto gerbėjai. Magnetukai. Namie ant šaldytuvo arba, dar baisiau, ant gartraukio. V.ž. tie magnetukai rodos smulkmena, bet turi nepaprastai puikią savybę bjauroti virtuvę ir šaldytuvą, ypač kai jų labai daug. Vėl gi, jų išliekamoji vertė abejotina, kaip ir impulsas vis prisiminti tas kelionės vietas, iš kurių ir parsivežti magnetukai. Ar išties vyrauja rymojimas, analizė, sentimentų jūra prie tų magnetukų? Netikiu. Esu gyvenime nusipirkusi magnetuką “Claude-Oscar Monet’s The Water-Lily Pond” kai buvau Londono Nacionalinėje galerijoje, esu, bet realiai tai bene nykiausias pirkinys iš kelionės po šį puikų miestą.
Mes nesame nusistatę prieš pirkinius, kurie primintų buvusias keliones, tiesiog neperkame tokių suvenyrų, kurie na “grynai suvenyrai”, kur tik pažvelgus suprasi iš kur tai, kas tai. Tai tiesiog visai kitokie daiktai, kurie ir taip primena buvusias keliones, kad tai pirkta ten ar ten, bet neidentifikuojami kaip masinės gamybos suvenyrai. Jie neperkami tik tam, kad stovėtų ar kabotų, ar būtų nukišti amžiams į tamsiausią kampą. Tai ne tie daiktai, kurie nereikalingi, kurie akimirkos nuotaikos užvaldyti, bet tik tą akimirką. Tai tiesiog kažkokie daiktai, kurie naudingi, reikalingi, reguliariai ar bent kartais naudojami pagal paskirtį. Galbūt jums bus neaktualu, pfff ar pasirodys toks pats šlamštas kaip ir kritikuojami suvenyrų suvenyrai, net nesiginčysiu, nes kiekvienas mes renkamės savo, sau, ir tebūnie tai lieka mano subjektyvūs pastebėjimai apie kelionių suvenyrus. :)

Pvz. muziejuose ar galerijose neretai pasitaiko įdomūs kompiuterio pelės kilimėliai, tai perkam juos, nes aktualūs vaikams (aš nesinaudoju pelyte), visur tie kilimėliai reikalingi. Kokiame nors antikvare ar blusturgyje atrandame įdomių stiklo ar porceliano gaminių, pvz. po pirmo apsilankymo Portugalijoje nedidelio miestelio blusturgyje nusipirkome tris nedideles vazeles po 2 eurus. Mums patinka pamerkti žiedą ar kelis, trumpu koteliu, į kokią išskirtinę vazelę, toks tad prisiminimas. Iš Ispanijos parsivežėme indą alyvuogėm, iki šiol jis įsipaišo į kontekstą. Iš Italijos tai ką parsivežam, tą suvalgom :D

Pastarosios kelionės po Porto miestą prisiminimas - šie du žaismingi dangteliai ant puodelių, vos keli eurai, rodos visai smulkmena, bet mums jie primins buvusią kelionę, nes tai daiktai, kurie po ranka ir reikalingi, kone kasdien geriame plikomą arbatą, kiekvienas savo, todėl retai naudojamės arbatinuku.

Aš knygų skirtukų neperku, vietoje jų kaip skirtukus naudoju iš kelionių parsivežtus įdomių vietų, muziejų, galerijų bilietus, taip pat šventųjų paveikslėlius iš bažnyčių ar katedrų. Tokie specifiniai skirtukai, bet man patinka. Bilietai neretai būna labai įdomūs, netradiciniai, specifiniai.

Net jei nėra nei vieno pirkinio a la suvenyro, tai nieko blogo tame nematau. Verčiau nieko nepirkti, nei nusipirkti šlamštą, kurio vieta artimiausiame konteineryje. Nes dar nemačiau nei vienų namų, į kuriuos besikraustydami arba kapitaliai remontuodami, vėl susineštų visus tuos specifinius ir charakteringus kelionių suvenyrus, smulkmenas, visokius niekučius. Kokias emocijas kels konkretus pirkinys po metų, penkerių ar dar vėliau, jei tai išties nerealus pirkinys, nes ir kiti teikia vaivorykštę gerumo, tai kodėl gi ne.

Rodyk draugams

mergina

Ši knyga buvo būtent toji, kurią pasirinkau kelionei į Porto. (kelionės aprašymas, įspūdžiai ir foto akimirkos - Facebook aplinkoje ;) ) Aš visuomet skrydžiams renkuosi knygas ir tai vienintelis užsiėmimas, kurį galiu ten daryti, kad atsijungčiau nuo galimų turbulencijų ir vaikyčiau nuobodulį, knygą užverčiu tik tuomet, kai keleiviai pasiruošę judėti link išėjimo, o atsiverčiu jau tada, kai tik įsėdu į savo krėslą, “aš pasiruošusi”.

Romanas “Mergina traukiny” patiko, tuoj parašysiu kodėl, o nepatiko tuo, kad vis dėlto tai dar vienas išpūstas reikalas, kaip kad pasitaiko su tomis marketingo apdrožtomis ir ryškiais pabarstukais puoštomis knygomis, kai ooo, koks ažiotažas, energijos pliūpsniai, o turinys.. na nėra toks, kokį taip reklamuoja ir žada. Knyga gera, bet niekuo ne geresnė ar net gi silpnesnė už daugelį kitų ;) Taip kad toks šiek tiek subliuškęs balionėlis.

Patiko siužetas, patiko personažai, nei vieno neišskirčiau, nes kiekvienas savaip įdomus, ir dėl savo netobulumo, ydų, kurias galima atrasti gyvenimo kelyje sutiktuose piliečiuose. Patiko teksto spalvingumas ir vertimas, kurį net gi kažkas kritikuoja, dėl neva retų žodžių, kaip dar gali liežuvis vartytis kritikuoti :D Vertimas labai labai geras, nors aš ne anglistė, bet tai koks platus ir spalvingas žodynas, negali nesimėgauti tuo ir atrasti taip retai sutinkamus žodžius, kas išties glosto smegenų vingius. Tai yra malonumas.

Kaupiuosi filmui, tikriausiai jau netrukus, savotiškai įdomu būtent dabar, o ne po ilgokos pauzės, pažiūrėti filmą, nes noriu ant karštųjų palyginti ir dar sykį šviežiai išgyventi siužeto vingius. Viską žinau, dabar noriu matyti veidus tų, kurie ten buvo.

Po filmo peržiūros. Jis man nepatinka taip, kaip patiko knyga. Nėra tokios loginės sekos ir dinamiškumo, pernelyg painu ir siužetas nutrūksta vis ties ta vieta, kur lyg ir neturėtų nutrūkti. Neskaičius knygos “niekas ten neaišku”. Todėl net gi sakyčiau neverta gaišti laiko filmui, verčiau rinktis tik knygą. Arba filmą žiūrėti po to, tik varnelės uždėjimui, ne daugiau. Kažkaip taip.

Apie knygą leidėjai:
Paula Hawkins – anglų rašytoja, prieš tai penkiolika metų dirbusi žurnaliste. Atsigręžusi į grožinę literatūrą, autorė su trenksmu įsiveržė į knygų pasaulį – jos debiutinis trileris „Mergina traukiny“ susilaukė didelio pripažinimo visame pasaulyje, puikavosi New York Times bestselerių sąraše, o kino kompanija Dreamworks šią knygą ėmėsi ekranizuoti.
„Mergina traukiny“ – nenuspėjamas ir pilnas įtampos romanas, atskleidžiantis begalę skirtingų žmonių paveikslų ir likimų, kuriuos autorė dėlioja lyg dėlionę. Nors skaitant atrodo, jog visa pasakojimo eiga aiški, kiekvieną kartą siužetas nukrypsta visiškai kita linkme. Ši knyga – psichologinis trileris, kuris pakeis požiūrį į kitų žmonių gyvenimus.

Reičelė kasdien važiuoja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą verandoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti, sugalvojo jiems net vardus: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, kokį jį mato Reičelė, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį pačios Reičelės gyvenimą.
Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Neįstengdama to nuslėpti, Reičelė papasakoja, ką žino policijai. Tolimesni įvykiai šokiruoja. Hičkokiškas įelektrinantis trileris Dingusios fanams.

Goodreads CHOICE AWARDS 2015 išrinktas geriausiu metų detektyvu.

Rodyk draugams

Sekmadienis. 7.00 jau buvau kelyje, lekiau pasitikti ir parsivežti vyrą grįžusį iš komandiruotės, kol sulaukiau, kol susidėliojom kas kur, lygiai 8.15 stovėjau balsavimo kabinoje ir atlikinėjau pilietinę pareigą.

Kokia lafa tokį ankstyvą sekmadienio rytą balsuoti, eilių nėra, viskas sparčiai, bet tokių lafa gaudytojų buvo ir daugiau, tas džiugina. Labiausiai nekenčiu tos nebalsavimo priežasties, kai sako, kad va, nesusirinko gerbiami rinkėjai, nes lijo, snygis, pūgis, vėtris. Arba buvo geras saulėtas oras bulviakasiui, šašlykams, pliažui. Arba dar koks nors oras, na total netinkamas rinkimams. Nafig. Šiandien lyja, na ir kas, ką, ar tai priežastis dėl to neiti balsuoti ir po to kitus būsimus metus inkšti, kad kiti ne tuos išrinko??? O ką tu?

Vyras dalinasi įspūdžiais ir lauktuvėm, kaip toje pasakoje, kiekvienam kažką gero, tarp jų matau knygą, tuoj, na negaliu, žvengiu tyliai, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo. Ai, sako vyras, nusipirkau kažką sau paskaityti, tad klausiau knygyne mergaitės, ką gi ji man galėtų parekomenduoti, kas tokio geriausio, skaitomiausio, populiariausio, v.ž. bestų bestas, tokią ir nupirkau, kaip manai, gera?..

Ir žinote kokią knygą ji jam pardavė? „50 pilkų atspalvių“.

Rodyk draugams