BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Renginiuose ir lėktuvuose (ir kitur) yra labai geras dalykas - tai kėdės, sėdynės su porankiais arba dar tie priedai vadinami ranktūriai. Tai gali būti vieta, kur patogiai pasidedame alkūnes, atsiremiame. Bet tuo pačiu tai yra atskyrimas vienas nuo kito, tai yra toji riba, kuri padalina zonas, sudaro bent kažkokį barjerą, kur tavo yra tavo. Tavo vieta, kuri apsiriboja porankiu, toji zona, kuri aiškiai apibrėžta.

Pakalbėkime apie alkūnių karus :D

Esu labai nepakanti tuomet, kai mane kas nors liečia. Negaliu to pakęsti nei fiziškai, nei emociškai. Gyvenime yra momentų, kai tai malonu, priimtina, kai gera, kai tai liečia šeimos nariai, mylimi žmonės, grožio procedūrų darytojai ir pan.. Bet jei trinasi, liečia, stumia, braunasi, pastumia svetimi, man labai blogai. Dar nuo jaunystės laikų negalėjau pakęsti to intymumo viešajame transporte, net tuomet, kai su pinigais būdavo itin striuka, leisdavau sau tokią prabangą - mikriuką, kad bent kažkiek atsiriboti nuo tų grūstynių, stumdymo ir kojų mindymo. O jau kai sėdau į automobilį ir tapau nepriklausoma nuo to diskomforto, tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena per tą prizmę. Jei kur gatvėje kliudo, parduotuvėse, intensyviose vietose, kur daug žmonių, man tikrai labai nepatinka. Visokios mugės yra tikras išbandymas ir susitaikau su tuo laikinu nepatogumu vardan kitų dalykų, bet niekada nesiveržiu į tą stumdymą ir grūdimosi procesą.

Kai perku vietą į renginį, kur konkreti salė su savo vietomis, kai perku vietą lėktuve, tai tikrai džiaugiuosi, kai yra ar kad apskritai yra porankiai, ne visur jie būna. Nes jie sutekia bent kažkokį atsiribojimą nuo galimo kontakto. Tad įsivaizduokite tą jausmą, kai šalia esantis žmogus ne tik kad pasideda alkūnę ant porankio, bet dar ir remiasi ja į mane, baksnoja, duria, trinasi, judinasi toje kėdėje. Tiesiog okupuoja tą porankį, lyg jis būtų jo vienintelio. Ir dar gi kaip pasitaiko, tipo, kas pirmesnis, tas gudresnis, kas pirmas užsiėmė porankį, tas ir yra jo šeimininkas :D

Man šimtas metų tas porankis. Galiu sėkmingai būti ir be jo. Sėdėti, džiaugtis, kad jis yra, bet nesiremti, jei ten šalia sėdi kitas žmogus. Ir kaip pasitaiko, kartais, kai tenka pajusti tą trynimo ir badymo alkūne jausmą, o juk yra žmonių, kurie ramiai vietoje nenusėdi, jie visą laiką malasi toje kėdėje, bet ya tokių, kurie nesimala, tiesiog rymo atsirėmę į… mane :D Žinote ką darau? O gi paprašau, kad manęs neliestų, kad ar galėtų manęs neliesti, prašau, tikrai labai kultūringai ir ramiai, be lašo pykčio ar kokiu nors nesaikingu tonu. Labai ramiai, aiškiai, suprantamai. Visada patraukia. Paskutinį kartą, kai tai atsitiko, kai prašiau labai aktyvaus alkūnės ir besimuistančio kūno savininko, čia toje LNOBT operoje apie Nepriklausomybės aktą šimtmečio proga, tas vyras, lyg ir normalus iš pirmo žvilgsnio, jis iš manęs pradėjo juoktis, šaipytis, kitiems savo kompanjonams dalintis, kad tik pamanyk. Jis niekaip negalėjo suprasti to prašymo ir kad man nemalonu, kai jis badosi su alkūne į mane. Pradžioje net nepatraukė tos alkūnės, va kaip, toliau mane lietė. Bet po to nusiramino, įvertino situaciją ir ne tik kad patraukė, bet po pertraukos persėdo į kitą vietą, kur galėjo ramstytis į savą žmogų.

Suprantu, kad kitiems dzin dzilin šitie kontaktai, kai kiti liečiasi, kai brukasi, kai krauna alkūnes ar pan.. Tai šis įrašas skirtas tiems, kurie niekada nesusimąstė apie tai, o ką jaučia kiti. Ir dar tiems, kurie tokie kaip aš, kuriems tenka kažkuria prasme kovoti už savo erdvę, kad ir kokia nedidukė ji būtų, net jei ji tik ten, kur tik tos sėdynės dalis.

Rodyk draugams

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Kaip vienas žmogus šį vakarą nuveikė tiek, kad iki šiol gėda. Veiksmas Filharmonijoje. Na nerauk rūtų! Nesikeiksiu. Velnias ir šakočiai. :(

Šiandien Filharmonijoje ir vėl skambėjo puikaus choro “Bel Canto” atliekami įvairūs kūriniai, ir šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių V. Augustino bei V. Miškinio taip pat. Atvyko žymusis Grammy laureatas ir tikra šiuolaikinės chorinės muzikos žvaigždė E. Whitacre. Renginys pavyko, nors turiu pripažinti, prisidengusi santūrumo skraiste, deja, šiųmetinis tikrai neprilygo praėjusių metų kosmosui, tai tikrai kiek prislopino išankstinį avansinį entuziazmą. Nes kasmet einu į šio choro koncertus. Vis dėlto tada nunešė stogą ir buvo jėga. Šiandien tebuvo atgarsis ir bandymas pakartoti buvusią sėkmę, tačiau tai jau nebuvo kosmoso vakaras. Į tą pačią upę neįbrido..

Kas ypatingai nuvylė, tai renginio vedėja - anglų kalbos vertėja Živilė Kropaitė. Tokio klaikaus neprofesionalumo reikėtų paieškoti. Absoliučiai nejaučia kur esanti, kad Filharmonija - tai ne naktinio klubo scena ar vietinės reikšmės firmos vakarėlis. Ar tai jaudulys, ar atsipalaidavimas, nežinau, bet kiekvienas jos pasirodymas kėlė įtampą ir netgi gėdą. Anglų k. nepriekaištinga, simpatiška moteris, bet tuo ir baigiasi Ž. Kropaitės privalumų sąrašas. Skraidė teksto lapai, kas kart einant suknelės “virvelės” painiojosi tarp orkestro kėdžių, vis kažką nerišliai vapėjo arba pati sau prieštaravo. Protarpiais su publika bendravo tokiu leksikonu, lyg kalbėtų su kažkokia “chebryte” salėje. Arba kitas klaikus momentas. Kai akivaizdžiai “ir kvailiui aišku” - publika garsiais aplodismentais kvietė dar sykį išeiti nuostabiai sudainavusį sopraną Liną Dambrauskaitę, o kamerinio orkestro muzikantai stovėdami taip pat jos laukė, na toks geras momentas, staiga į sceną įžengia renginio vedėja, na taip, nes jai laikas pagal planą, ir savo kalba NUTRAUKIA aplodismentus, o suglumę muzikantai labai nenoriai turėjo sėstis į savo vietas. Nepasitenkinimo jos vedimu šurmulys salėje reguliariai keldavo skersvėjį.

V.ž. šio vakaro renginio vedėja matyt gyvenime nėra buvusi klasikos koncertuose ir niekada nėra mačiusi tam tikros tvarkos, nejutusi nuotaikos ir neregėjusi renginių vedimo specifikos. Labai viliuosi, kad susiims, atras santūrumo, kuris kartais labai reikalingas, ištaisys savo klaidas, įgavusi patirties trijuose choro “Bel Canto” koncertuose, arba jai šis gėdingas pasirodymas bus paskutinis ir daugiau Filharmonijoje tokių nesąmonių nebus.

Rodyk draugams

Pastebėjimai inspiruoti žiūrovės skundo, jai neteko pasimėgauti opera, o vakaras buvo totaliai sugadintas. Nes tinkama vieta Kongresų salėje yra ypatingai svarbi. Jei sėdi šone, po balkonu, kažkur “galiorkoje”, pirmoje eilėje ar apskritai pačioje pigiausioje vietoje, tai šimtaprocentinė garantija, kad įspūdžiai bus net labai apgailėtini, o po renginio išeisite sugadinta nuotaika. Jei nėra gerose vietose laisvos vietos, tai į operas Kongresų rūmuose verčiau neiti. Tiesiog patarimas.

kongresu

Kongresų rūmų salė išties labai specifinė blogąja prasme, įskaitant ir bufetą, tualetus ir vėdinimą, kuris išjungiamas ir sėdint balkone klaikiai trošku bei trūksta oro. Bet kai esi ne sykį nudegęs, ir aš esu nudegusi ne sykį, faktas, tai vėliau, įgavęs patirties, žinai kur geriausios vietos ir kur neverta sėdėti, kur spraudžiasi orkestras, iš kur geriausiai matosi titrai, o kur sėdint be šansų juos patogiai skaityti. Ta taisyklė galioja iš esmės tik operoms. Salė nedidelė, scena taip pat, tad sutalpinti orkestrą, dekoracijas, solistus ir dar chorą - misija problematika. Tad atlikėjai ir kūrėjai taikosi prie patalpų, nes kitokių deja nėra.

kongresu

Mažiausi nuostoliai ir daugiau šansų gerai matyti, girdėti perkant bilietus tik į koncertus, tada orkestras savo vietoje, o solistai savo, niekas neužstoja ir gerai matosi, bet ir tai pirmoje eilėje verčiau nesirinkti. Tad belieka palinkėti gerų renginių, malonių įspūdžių ir netaupyti bilietams einant į operas, nes pigesnės vietos reiškia, kad vakaras bus sugadintas, o kartėlis liks ilgam.

Rodyk draugams

Vakaras toks pusiau užskaitytas, nors lūkesčiai buvo visai kitokie. Ai, pasiguosiu jums prieš “labanakt vaikučiai”. Šiandien bandžiau susikaupti ir klausytis violončelės virtuozo D. Geringo virtuozinio griežimo drauge su maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Kongresų rūmuose, ten šįvakar vyko sezono atidarymo iškilmingas ir anšlaginis koncertas. Galbūt D. Geringas ir virtuozas, buvo kažkada, nes mano ausis ketvirtoje parterio eilėje vis dėlto pagavo daugiau nei kelias falšyvas natas. Bet tiek to, nurašau jo garbiam amžiui, vis tik 70 m. mini, ir, žinoma, jauduliui.
Bet apskritai klausytis buvo gan problematiška, nes vėl ir vėl kažkas “sukvietė” į vieną salę etatinius renginių apkosėtojus, jų buvo išskirtinai daug ir “dalyvavo” jie, nesikeikiant, itin aktyviai. Taip taip, vėl jie buvo čia. Kas šviežiai užsuko ir nežino, kodėl juos taip vadinu, siūlau paskaityti mano archyvinį įrašą apie juos, apie etatinius renginių apkosėtojus.

“Ir vėl rašau apie renginių teroristų nusikalstamas veiklas. Ir vėl, nes tai nieko naujo, bet apie tai noriu su jumis pasidalinti, kaip aš tai suprantu ir galų gale - ką su tuo daryti?.. Tikriausiai ne man vienai tenka nuolatos susidurti su etatiniais įvairių renginių apkosėtojais. Nesvarbu koks renginys: koncertas, spektaklis, vaikų renginiai, konferencija ar kt., tai kas vyksta uždaroje erdvėje ir kur tampi to kosėtojo įkaitu. Tai kažkoks neišvengiamas bet kokio renginio košmaras. Neapsiriksiu ir net neperlenksiu lazdos, jei parašysiu, kad apkosėtojai visur ir visada, jie visada pasiruošę. Dabar prieš kiekvieną spektaklį vis primena, prašo, kad žiūrovai išjungtų savo mobiliukus. Ne visiems tai suprantama, bet apie tai jau rašiau ne sykį. Tačiau ar kas nors gali išjungti tuos etatinius renginių apkosėtojus? Gal galėtų įvesti tokią taisyklę, na kaip su tais mobiliukų reikalais. “Prašome nekosėti, nes jūsų kosėjimas neigiamai veikia kitus žiūrovus, trukdo, erzina, nervina, sukelia stresą” :D

Toks įspūdis, kad juos specialiai kažkas surenka, tuos visus “tuberkulioznykus”, ir prievarta ar savanoriškai įtraukia į renginio programą, bet kokiu atveju jų tikslas labai konkretus ir kryptingas - kad kitiems apkartintų gyvenimo akimirkos malonumą. Visus tuos ligotus žiūrovus pasodina įvairiose salės vietose, po vieną skirtinguose kampuose ar viduryje, kad būtų kuo geresnė akustika. Pasodina ir palinki sėkmės, gero vakaro!!

Apkosėti viską ką įmanoma, iškosėti visus virusus, bakterijas ir visą kitą brudą, paskleisti aplinkui ir dar toliau, neleisti niekam ramiai žiūrėti ir mėgautis, niekam. Niekuo dėtiems renginio žiūrovams, kurie investavę į renginio bilietus (o jie neretai net labai KAINUOJA), galbūt aukles, nekurie ir į brangų kurą bei laiką, atvykę iš atokių šalies kampelių, ir/ar pagaliau ištrūkę pirmą kartą šiais metais pasimėgauti renginiu ir reginiu, pajausti ir įsijausti į meną, išgirsti meno tylą ar subtilų skambesį, oratoriaus šnektą ar tiesiog pailsėti. Na nelemta. Jie priversti klausytis tų šlykščių kriokimų, bronchų vėdinimo, lojančio gerklinio skambaus kosulio, visa tai papildant visokių išskyrų pūtimu, turiu omeny snarglius. Juos privaloma čia pat išsipūsti, nedelsiant, kad visi girdėtų.

Tai visų pirma totali totali totali tūkstantis kartų totali nepagarba “visai salei”. Žiūrovams, muzikams, aktoriams, visiems. Jei jau esi toks mirtinas ligonis, tai ką padarysi, renginys (tau) atšaukiamas, sėdėk namie, gydykis, kosėk tuos virusus sau ir su savimi. Kam nuodyti kitus savo išskirtiniu elgesiu ir kelti grėsmę savo liga, neduok D virusine, gripu ar kokiu ten velniu, dabar tiek tų infekcijų.

Ką daryti, jei tu, mano mielas skaitytojau, esi būtent tas minėtasis teroristas? O gi labai paprasti ir elementarūs patarimai, jūs nustebsite, kokie jie “nieko naujo”, bet efektyvūs, jus užtikrinu. Jei pradeda džiūti gerklė ir gerklos su bronchais ir visais kitais organais, jei tai yra specifinė uždarų erdvių įtaka, kur dulkės, dūmai ir ne visada įjungta ventiliacija, tai visada su savimi reikia turėti ne tik renginio bilietą, bet ir: vandens buteliuką, įvairias čiulpiamas skanias ar gydomąsias (vaistines) pastiles, ledinukus ar kokius kitus saldainius, kokią kramtomą gumą (kramtyti nežiaumojant, nepasičepsėjant ir nepučiant burbulų, t.y. kultūringas nepastebimas kramtymas). Labai pravartu pasiimti kokį gerklės purškalą, tyliai ekstra atveju pasipurškiant netrikdoma erdvė, tas pšik garsas tikrai atleistinas, prieš skambų nesibaigiantį “lojimą”. Visi specifinių erdvių kosuliai sėkmingai slopinami gerklės drėkikliais. Galima tyliai išeiti iš salės, jei jau surietė kosulio priepuolis, (tik atokiau, jei įmanoma) už durų išsikosėti išsikriokti, jei nėra su savimi vandens, pastilių, saldainių, tai renginio salė ne dykumoj ir ne laukuose, galima greitai jei ne vietiniame bare, tai lauke užsukus į artimiausią vietą nusipirkti kažką, kas slopintų kosulį. Jūs sugaišite vos kelias minutes, bet išgelbėsite kitus. Ačiū jums už tai, kad gelbėsite. Ačiū.

O jei kosulys sunkios ligos įtakotas ir jūs niekaip negalite ramiai sau gydytis saugioje aplinkoje, jei suprantate, kad kitiems trukdote savo kosuliu ir nesiimate absoliučiai jokių priemonių tam numalšinti, jums būtinai reikia žūt būt sėdėti ten su visais tas kelias valandas ar ilgiau, ir kankinti visus likusius kelis šimtus ar tūkstančius savo esybe, tai ką padarysi, kad esate be supratimo, neturite nei gėdos, nei sąžinės, jums rūpite tik jūs pats. Tai būkite paruošę savo auras neverbalinėms atakoms, nesistebėkite, jei pradės kaisti ausys ar skruostai, nes tai šimtai, tūkstančių uždaros erdvės įkaitų siunčia jums sparnuotus ir riebius palinkėjimus.”

Rodyk draugams

Renginio organizatorių prašymu dalinuosi kvietimu į nemokamą Velykinį koncertą.


Džiugūs Velykinės muzikos garsai koncerte „Alleluja“

Antrąją šv. Velykų dieną - kovo 28 d., 13 val. dirigentas Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras ir koncertmeisterė Beata Andriuškevičienė kviečia į velykinės muzikos koncertą „Alleluja“ Kauno šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje.

Į Kauno miesto muzikinio gyvenimo kalendorių sakralinės muzikos koncertas “Alleluja”, savo tematika ir turiniu tiksliai atspindintis džiaugsmingą šlovinimą, kurį ir reiškia hebrajiškasis hallelu-Jah, darniai įsilieja jau vienuoliktąjį pavasarį.

„Alleluja” - tai kontrastas rimtį ir susikaupimą perteikiančiai Gavėnios laikotarpio liturginei muzikai, pakilaus džiugesio kupinas Velykų laiko šūksnis, - teigia maestro Petras Bingelis.

Kauniečiams ir miesto svečiams - tai ypatinga proga prisiliesti prie rimtosios muzikos ir prasmingai praleisti antrosios švenčių dienos popietę. Koncerto programoje - L. van Beethoven, J. Kačinsko, C. Franck, R. Thompson, W. A. Mozart, P. Mascagni, A. Honegger, A. Scarlatti, A. Bruckner, J. Kromolicki, G. Händel ir J. Naujalio chorinės muzikos perlai, kurių skambesiui ypatingo atspalvio suteiks choro sopranų - Jurgitos Mikalauskienės ir Jurgitos Žilinskaitės atliekamos solo partijos.

Ateikite - lai sielas pripildo didinga Velykų muzika ir tikras šventinis džiaugsmas!

Rodyk draugams