BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“M. Ališauskienė. Keturiasdešimtmečių vidutinybių karta su sovietinėmis vertybėmis?”

Taip teigia Doc. dr. Milda Ališauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja, Lietuvos sociologų draugijos prezidentė. Bet tai tik jos asmeninė - subjektyvi nuomonė, su kuria ne vienas mano bendraamžis, būtent tos kartos atstovas kategoriškai nesutiktų, nesutinka ir nesutiks. Mes ne tokie, mūsų karta ne tokia.

Geriausias ir objektyviausias komentaras, galbūt subjektyviai čia vertinu, nes tai aprašytasis taip pat ir mano gyvenimas. Šį komentarą noriu pasilikti, nes dauguma bendraamžių nesame tokie, kaip bando interpretuoti Milda. Deja. Mes išgyvenome tokius įdomius procesus, mes iki šiol gyvename “nesibaigiančiuose” pokyčiuose, kurie dar ne visi paminėti šiame komentare, jūs patys žinote, buvę spaliukai ir pionieriai, jūs/mes perėjote viską, kas užgrūdino, sustiprino. Mes patyrėme tiek daug ir tokios nežinomybės dėl rytojaus baimės jausmą, mes žinome ne tik kas yra gyvenimas su raktu ant kaklo, Leninas iškelta ranka dabartinėje Lukiškių aikštėje ir “paradai”, o dar blokada, pirmieji kooperatyvai ir prichvatizacijos pasekmės, banditizmą bei anarchiją ištvėrėme ir laukinį kapitalizmą, su kuriuo susidūrę mūsų tėvai ne visada galėdavo prisitaikyti. Taip, mes neišgyvenome tik karo baisybių ir tremties, ką patyrė mūsų seneliai.

Skaičiau Mildos Ališauskienės įrašą ir virė virė. Taip, vidutinybių buvo ir bus visais laikais, bet kodėl negaliu sutikti su šiuo tekstu, kurį “laikina” kiti. Štai kodėl aš “laikinu” tai:

“Tai net izeidzia mus, 40-mecius. Taip, gimiau ir augau sovietmetyje, isgyvenau Cernobylio tragedija, mokiausi marksizmo leninizmo ir isrinkinejau automatus per darbu pamokas. Bet tuo paciu kureme Sajudi, dalyvavome roko marsuose per Lietuva, mitinguose, stovejome barikadose ir Baltijos kelyje, iskenteme blokada. Merginos nesifotografavo su rozemis FB, o slapstesi ir mokejo issisukti nuo brigados ir kitu nusikalstamu grupuociu torpedu. Mes pergyvenome rublius, vagnorkes, litus, dolerio pakilimus ir nuopolius, banku griutis ir finansines piramides, zinome, kas yra deficitas, praradome draudimus. Dar karta praradome darbus kai jau persiorentavome per didziaja Europos krize. Cia kas tie vidutinybes? Kas tie lepuneliai? Mes ta karta, kuri vetyta ir metyta, mes per adatos skylute mokame islysti. Mes palaikome savo valstybe dabar cia, nes tevai paseno, o visciukai dar neapsipunksnave arba emigravo. Geda skaityti tokius straipsnius.”

Ir dar vienas pastebėjimas, vietoje P.S. “Jei kartais nepastebėjote, keturiasdešimtmečių kartai Lietuvoje priklauso geriausi dizaineriai, moksleivių geriausiai vertinami mokytojai ir dėstytojai, ryškiausi politologai ir t.t. ”

Rodyk draugams

Su Vasario 16-tąja! Šis Lietuvos himno atlikimas ir yra laisvės dalis. Čia, kitonišku bosanova stiliumi, ritmu ir aura persipynė ir Kolumbija, ir Airija, ir išeiviai, ir imigrantai, ir lengvumas, ir laisvė, ir saulė Lietuvoj.

Rodyk draugams

Prieš 12 metų buvo analogiška vasara. Ir kiek pamenu, nuo to laiko kasmet ji keikiama, lietuviškoji.. Taip, dabar nebėra taip kaip mano vaikystės ir jaunystės laikais, gal nostalgijos įtakojama perdedu, bet vasaros buvo normalios, buvo to lietaus, bet ne tiek kiek per pastarąjį dešimtmetį, kasdien. Visad vaikščiojau įdegusi ir į paplūdimį eidavau kone kasdien. O jau pats sezono pikas - nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pb., iš viso saulės okupuotas! O dabar nebėra absoliučiai jokių garantijų, kad pavyks bent sykį išsimaudyti ir nesustirti iš vėsos.

Pamenu su mažais vaikais ir dar anyta priedo susiplanavome veik 1 mėnesio atostogas, per patį tą minėtą garantuotą sezoną. Atitinkamai erdvus 3 k. butas, kuris kaip žinia nemažai kainuoja, tada dar litais buvo 320,-/parai, čia su nuolaidom, nes ilgam laikui, nes be nuolaidos 350. Ar saulė, ar lyja, moki vienodai. V.ž. lijo galima sakyti “ačiū už dėmesį -… visą mėnesį”. Prie jūros buvome per tą laikotarpį (vyras priminė) keturis kartus, o maudėmės lediniame vandenyje sykį, nes kitais kartais buvo vėjuota ir šalta, prie jūros gulėjome su megztiniais. Bet lietingos dienos buvo tokios, kad dažnai lietus pildavo kaip iš kibiro, kokie dar pasivaikščiojimai. Tad nieko geresnio nesugalvojome, kaip kasdien eiti į restoraną “Nerija”, lyg į darbą, ir rymoti ten nuo priešpiečių iki pietų arba iki pavakarių. Rezervavome “visam laikui” stalą, sukūrėme (žinoma susiderinę su šeimininkais) improvizuotą žaidimų kampelį pripirkę visokių lego konstruktorių, kuriame po to laiką leisdavo ir kitų svečių vaikai, ir štai taip “atostogavome”. Ir dar mums sakė, kad va, čia jums tik taip sutapo, čia gi ne visada taip, na nepasisekė. Nors pastaraisiais metais tik apie tai ir skaitau, kaip lyja ir lyja.

Tai buvo taip apmaudu, neteisinga, morališkai ir visapusiškai, mes taip laukėme tų suplanuotų atostogų išsistumdę darbus, kantrybės taurė viltingai belaukiant saulės buvo perpildyta, kad pasakiau, kaip sakoma trenkiau kumščiu į stalą, kad daugiau tokių “atostogų” nebus. Viskas. Mes negalime sau to leisti, likti be pilnaverčių atostogų. O išlaidos tokios, kad namie likę būtume lygiai taip pat pailsėję ir dar ženkliai sutaupę.

Rezultatą jau žinote, rašiau prieš kelias dienas.

Rodyk draugams