BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Youtube atradau įdomią personą iš Ukrainos Aluniką Dobrovolskają. Ji yra, pasirodo, labai populiari ekspertė - konsultantė - psichotechnologė - psichologė iš neurolingvistikos, teisingo mąstymo ir iš koučerių serijos, dalina įvairius patarimus “į kairę ir į dešinę” pačiomis įvairiausiomis temomis, bet dažniausiai apie vyrų-moterų santykius, pinigus ir apie tą taip vadinamą neapibrėžtą, bet daugumos trokštamą “moters laimę” :D Na, kiek skaitote, tiek žinote mano požiūrį į visokius guru ir gyvenimo tiesų skleidėjus. Tačiau man ji patiko :D Ji tokia be saldėsių, be kažkokių ten suokimų, paprastai, aiškiai ir konkrečiai. Nors peržiūrėjau vos kelis jos vlogus, įvairiomis temomis, bet norėčiau pasidalinti būtent šiuo įrašu, kas, tikėtina, aktualu ne vienam (ir ne tik prieš mini bikini sezoną), kodėl apskritai mes valgome ir kodėl nesuvokiame, ką ir kodėl valgome, kodėl kartais nejaučiame saiko. Kodėl maistas tampa pakaitalu to, ko trūksta gyvenime, tai tampa malonumu ir valgymas kompensuoja kitus trūkstamus dalykus. Kas yra maisto šizofrenija, kaip mes užvalgome problemas, nes čia sena ta tiesa, kad vieni streso būsenoje ėda be saiko ir taip slopina nerimą, glaisto vidines problemas, o kiti iš viso negali nieko valgyti ir sparčiai kūsta. Aš esu iš tų, kurie valgo ir tai yra kažkas baisaus :D Nes aš suprantu, gi ne vakar gimusi, kad tokiu būdu slopinu nerimą, kažkokias problemas, kad maistas nereikalingas iš esmės tokiais kiekiais, jis nedžiugina, bet ramina. Tai čia sakyčiau labiau paminėta aktuali problema tiems, kurie slopina maistu savo problemas ir pan.. Taip, viskas yra galvoje, visos problemos ir jų sprendimas tik ten, visokios kovos su antsvoriais ir maisto kontrole prasideda tik nuo tų minčių, kaip nusprendžiame gyventi, taip ir bus. Juk ir kitos priklausomybės atsikratomos tik tuomet, kai galvoje persisuka šriūbeliai. Žinoma, kitiems tiek persisuka, kad tampa liguistu nukrypimu į priešingą pusę, bet apie kraštutinumus jau tiek kalbėta.. Tai siūlau pažiūrėti šį video, gaila, kad jis rusų k., nieko nepadarysi. Manau, kad ir jums patiks bei bus naudingas.

Rodyk draugams

macarons

Patinka paprasti dalykai, kurie visai neprasti. Šių migdolinių sausainių - macarons rinkinio kaina, palyginus su skambiais ir viliojančiais Vilniaus desertinių ar šokoladinių pavadinimais, kur taip pat gali nusipirkti migdolinių, yra tikrai juokinga. Apie 4 eurus ar pan., galiu klysti, bet centų ribose, štai ši dėžutė, kuri dažnokai perkama. Ir tie prabangieji, ir šie pigutiniai yra tokie pat skanūs, štai koks fokusas, nors tikiu, kad gali aršiai prieštarauti ar diskutuoti šio skanėsto ekspertai, ar prašmatnių vietų gerbėjai. Kadangi nesu tokių vietų fanklubo narė, tai galiu būti ir pirkti ar ragauti visur, man tikrai dzin tie “prestižai” ar ypatingumas, galiu visur viską pagal nuotaiką.

Na o ir malonus akiai efektas pasiūlius šeimos nariams ar svečiams toks pat. Tad jei nėra tokio didelio skirtumo, kaip man tarkim, tai kam mokėti brangiau ar itin brangiai, jei norisi va tiesiog, kad tokie skanėstai migdoliniai būtų šalia sviesto, jogurto ir kitų kasdieninių įprastų produktų? :) Čia “Biržų duona” kepa ir nesuka galvos dėl prabangos :D (tokius perku “Vynotekoje”, jei kam aktualu).

Rodyk draugams

Kaip namui rinkomės šaldytuvą. Oi čia buvo visko. Minčių ir idėjų buvo visokių, kad mums reikia pačio geriausio ir didžiausio dviejų durų, kad reikia dar vyno šaldytuvo ir mega šaldiklio. Po to kai aistros ir euforija nurimo, prasidėjo praktiniai dalykai su atitinkamu šūkiu “o nafig mums šito reikia” :D Nes praktika prasilenkia su teorija bei svaičiojimais. Nusiraminimas įsivyravo po apsilankymo parduotuvėse ir įvertinimo, o kaip tie daiktai įsipaišys į gyvenimą ir interjerą, kuriame gi kasdien būsime ir jis turi dar gi džiuginti akį.

Šiaip tai didžiausias mano nusivylimas buvo atidarius tuos dviejų durų šaldytuvus. Įspūdis toks, kad jie dideli išore, o viduje ne kažką, išpūstas reikalas. Ypač dėl to, kad mes kartais mėgstame į vidų padėti didelį puodą ar dar didesnę keptuvę, kartais skardą. Tai nepamačiau to kažkokio gylio, kuris tenkintų (integruojamame tas gylis kažkoks geresnis ir gilesnis). Vizualiai irgi neįsipaišė, nes tie neintegruoti dideli šaldytuvai man primena išlindusius troleibusus, lyg priekiu įvažiavę į virtuvę, ypač tie apvalaini. Na negražus tas metalinis gargaras. O dar tie madingi ištraukiamieji šaldiklio stalčiai, tik nuotraukose atrodo gerai ir patogiai. Tai gi, šis variantas atkrito.

Po to atkrito vyno šaldytuvas. Nors mes ir mėgstame vyną, bet ne tokiais kiekiais, o be to dar mėgstame putojančius ir dar alų taip pat, kurį taip pat reikia kažkur šaldyti. Dar patinka kai norisi tik taurės kokio putojančio, ne daugiau, tai gi, reikia kažkur sandėliuoti atidarytus. Tad svajotas šaldytuvas nebeteko savo funkcionalumo, o kam tuomet reikalingas toks daiktas? Nereikalingas.

Mega šaldiklis, į kurį sutalpinsime viską. :D Nereikalingas. Nes tiek šaldytų produktų neturime, cielų skerstų galvijų neperkame, neturime mados viską šaldyti visiems metams ir apskritai, gyvename kažkaip ramiai, be didžiųjų šaldymų, gal standartiškai. Šaldome tai kas aktualu, kas artimiausiu metu bus suvartota ir vyrauja įvairovė, tikriausiai kaip pas daugelį. Žinoma, visad atsiranda šaldikliui skirtų produktų, bet saikingai.

Tad įvertinus visus visus faktorius, įskaitant interjero specifiką ir patogumus, apsisprendėme kaip mes gyvensime. Ką pasirinkome ir kas gyvenant praktiškai pasiteisino. Gal ir jums pravers toks variantas. ;) Integravome nuotraukoje matomą šaldytuvą būtent be šaldiklio. Superinis variantas. Telpa ir puodai, ir mega keptuvės, dideli daržovių stalčiai, kur siauresniame laikau kavos aparato kavos pupeles (taip draugė patarė, gerai patarė) ir visokias citrinas, ir pan..

aeg

Kur šaldiklis? Šaldiklis saloje. Integruojamas, dideli normalūs stalčiai, tai labai svarbu, nes ir tų šaldiklių būna visokių. Nereikia visokių, reikia 3 stalčių, faktas ir taškas. Todėl virtuvėje šaldiklis išliko, bet taip, svarbu, kad jam būtų patogi vieta, man sala labai pasiteisino. Apskritai sala yra fantastinis gėris, ten tiek visko daug sukrauta ir nieko nieko išorėje nesimato, jokių nesąmoningų lentynėlių ar vyno laikiklių, o taip patogiai suprojektuota, kad neįsivaizduoju kokybiškos virtuvės be kokybiškos salos. Tik primenu tiems, kas neskaitė mano kažkada rašytų patarimų iš praktikos, nes salų turim kelias ne viename būste: saloje negalima daryti plautuvės ir ypač ypač viryklės, nes viryklė yra blogis, viskas taškosi ten aplinkui, o kepant kokią žuvį, čirška taip, kad ai, patys žinote kaip. O grindys tai kenčia, ir baldai, tad nesąmonė viryklė saloje ir netikėkite kas tvirtina kitaip, begėdiškai meluoja ir neraudonuoja. Nebent nieko negamina.

Kur vynas, alus, uogienės ir rudens gėrybių bei vaisių sandėliavimas? Atskiras didelis standartinis neįmontuojamas šaldytuvas su šaldikliu, būtinai taupus energetiškai. Šis šaldytuvas stovi sandėliuke. Labai labai patogu. Kai reikia padėti didelį dalyką, kokį mega paukštį, daug šviežios ar marinuotos mėsos grilinimui, o kasdieninio šaldytuvo užkrovimas būtų labai nepatogus ir labai trukdantis. Nes kai pvz. kiaušinius perkame turguje, tai imam kiek yra, kartais ir 50, tai tame sandėliuko šaldytuve gerai telpa. Alaus kelios dėžės įvairių rūšių, vynas, putojantys, o gi lentynose stovi tie minėti atidaryti vynai ir šampanai. Dar labai gerai tas atsarginis šaldiklis, nes būna taip, kad reikia įkišti visą žąsį ar antį, o tokie paukščiai užima veik visą stalčių.

Rodyk draugams

tortas

Pastebėjimas įkvėptas str. “Pusė torto nevalgoma: ir už ką tiek mokėti?

Niekada nei pirkau, nei pirksiu, nei valgiau, nei valgysiu. Kažkokie nevalgomi tokie tortai, grožis jų sintetinis. Gražu tik pažiūrėti, nuotraukose, video filmukuose, koks gaminimo procesas. Dabar tendencijos link natūralumo, tortai puošiami uogomis, vaisiais, gėlėmis, subtiliai ir išmoningai. Džiugina tai, kad ir Lietuvoje tortų, desertų kepėjai ir gamintojai moka skoningai papuošti, dabar vitrinos lyg Paryžiuje ar Romoje. O vaikams nuo mažens reikia skiepyti gerą skonį, kam tie plastikiniai sintetiniai tortai su kičiniais nevalgomais lipdiniais? Taip, jie valgomi, bet kam to reikia.

Aš nesuprantu to principo. Kam reikalingas nevalgomas tortas? Kai yra daugybė valgomų nuo…iki. Kam reikalingas tortas - imitacija? Kad į jį žiūrėtum ir po to, daugiau nei pusę torto tiesiog išmestum, gėdingai išmėsinėtą ir nuluptą, čia yra tokia lyg apgaulė. Dar komentaruose rašo, kad tas dekoracijas gi galima panaudoti kitam tortui. :D

Arba va tokie keksiukai, į kuriuos tik žiūrėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip mano mažas vaikas imtų su rankutėm tą “mikimauzą” ir valgytų. Ar prieš valgant tuos viršus reikia nulupti? Taip suprantu visas plastikinių tortų gynėjas. Nulupi grožius ir valgai tik vidurius.

keksiukai

keksiukai

Idealus tortas vaikams, tai toks, kai norisi pirštu nubraukti kremą ar slapta suvalgyti tikrą uogą. Pirmas pasitaikęs pvz., bet mintis ta, kad tortą norėtum valgyti, o ne tik žiūrėti ir viskas. Tipo viršų nulupam ir metam lauk, o kas viduje - neaišku.

tortas

Čia vestuviniai tortai, daugybė pavyzdžių, kad gali būti kitaip.

naked

Rodyk draugams

Naujos kartos gartraukis, tokio dar neteko matyti. Pas draugus naujame name išvažiuoja iš priekio saloje, irgi toks naujoviškas, o kad būtų tokioje pozicijoje - netikėta. Ir labai patraukliai pateikta. Bet štai, jei išbėgs viralas, kas tuomet? Matyt apgalvota. Bet gražu.

Rodyk draugams

virtuve

Kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei daugybė argumentų. Kažkas rašo, kad virtuvė tėra pagalbinės patalpos, kitiems bendra erdvė yra daugiau minusų, nei pliusų. Kiekvienam savo. Ką apie tai manau? Patinka ir patogu gyventi tiek bendroje erdvėje, tiek ir atskirai, nes abu variantai ir patogūs, ir nepatogūs savaip, tad kadangi gyvenime pagyvenam tai ten, tai šen, pasidžiaugiam visais privalumais ir pakenčiam visus trūkumus, nes ne amžinai tas tęsiasi. Kad pagalbinės patalpos iš dalies sutinku, tačiau labiau nesutinku, nes gyvenimo būdas labai pasikeitė ir tai kas buvo aktualu tarkim viduramžiais, kai poniški namai ar dvarai turėjo atskiras virtuves, kur darbavosi personalas, o ponai poniškai valgydavo specializuotuose valgomuosiuose, o po to svetainėse ar židinio salėse elegantiškai gurkšnodavo visokius gėrimus, tai kam gyventi praeitimi. Galbūt kažkam ir dabar aktualu gyventi panašiai, bet realiai tai manau dauguma gyvenam visai kitokiu ritmu ir pasisėdėjimai su šeimai, draugais visai kitokio pobūdžio.

Atskiros virtuvės idėją palaikau tuo atveju, kai yra kartu su valgomuoju (toks variantas yra keliuose būstuose) arba nedidelis butas. Tada virtuvė yra papildoma normali patalpa, kur gali pabūti atskirai, susikurti jaukumą ir nekreipti dėmesio į tam tikrą gamybinę betvarkę, o be to netrukdo įvairūs prietaisai, kurie gamybos metu kelia triukšmą, netrukdo gartraukis, o svetainė atlieka tiesioginę - poilsio zonos funkciją ir privatumas, kad gali ramiai žiūrėti televizorių, net jei gartraukis dirbs ar koks kitas prietaisas. Todėl man labai patinka senesnės statybos butai, tą jau ne sykį rašiau, kad ten yra normalus prieškambaris, normali virtuvė, svetainė, miegamasis ar keli. Ir jie visi atskiri, o ne taip kaip dabar dažnai matau projektuose, kad prieškambario nėra, iš lauko patenki tiesiai į virtuvės zoną arba svetainę.

Bendra erdvė su sterilia virtuvės zona nebent bute gyvena vienas žmogus ar dviejų asmenų pora, labai retai gamina, o jei ir gamina, tai jokių ekstremalių patiekalų, arba kitas variantas, nedidelė virtuvė ir nedidelė svetainė - nieko gero, o sujungus galima patogiau zonuoti ir liks vietos normaliam stalui, kuris priglaus būrį draugų. Tai gi, viskas susiveda į gyvenimo būdą bute, kokie konkrečių žmonių poreikiai bei ritmas. Svetainės paskirtis labai įvairialypė, jau nebe tie laikai, kai sekcijos, sofos ir foteliai stovėdavo lyg ekspozicijoje ir ten prisėsdavo taip retai, kad net gobelenai per 20 m. nesusidėvėdavo. Todėl dabar yra kitaip, kai yra bendra patalpa su virtuve ir valgomuoju, ta erdvė tampa tikra šeimos susibūrimo ir gyvenimo zona, kur neatsiejama vienas nuo kito.

Name net negalvojome apie atskiras erdves, pagrindinę “generalinę” darėme bendrą: virtuvė, valgomasis, svetainė. Nes kam reikia privatumo, tai yra kiti kambariai, o kai susiburiame visa šeima prie stalo, tai patogu, kai virtuvė čia pat, o pvz. dar ryte didelis televizorius “laba rytą” transliuoja. Na, o ir kai svečiai namie, tai kiti patogumai, ypač kai ilgas vakarėlis, tai kas ant sofučių susėdę, kas prie stalo, kas virtuvėj sukinėjasi ar prie salos. Daug vietos, tad kai susiburia didoka kompanija, nei ankšta, nei varžo, o tiesiog laisva atmosfera ir nereikia kažkokių įsipareigojimų. Be to būna tokių susibūrimų, kai dalis svečių dalyvauja gamybos procese, tai taip pat didelės erdvės ir virtuvės privalumas, nes vyksta tūsas, o tūsas mėgsta būti nesuvaržytas.

Savotiškas mitas, kad gaminant namie tik atskirose zonose išvengiami kvapai. Kaip tuomet tie kvapai atsiranda laiptinėse? Juk kokie patiekalai tą dieną gaminami pas kaimynus, jaučia visi eidami pro šalį, o jei dar langai atviri… Todėl manau, kad jei gamini namie, na normaliai gamini, tai gaivos tuo metu tikėtis beprasmiška. Net jei gartraukis krioks.

Rodyk draugams