BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Klasika: “Pries menesi atostogavome Apulijoje. Gamta nuostabi, tukstanciai alyvmedziu, pilnos parduotuveles vietinio alyvuogiu aliejaus. Vienas litras ekologisko mazame seimos ukyje pagaminto aliejaus litras kainavo 11 Euru. Paziurejau sitoje parduotuveje - puse litro 14 Euru (taigi litras 28 Eurai). Kodel verslininkai iesko kvailiu, negi tikisi, kad pirkejus uzburs zvaigzdziu apsilankymu (turbut daugelis is ju gauna uz tai uzmokesti), parduotuves interjeru ir pasakomis apie nepaprasta kokybe ir pirkejas placiai atvers pinigine?”

Tikrai nesuprantu, kokia prasmė? Mes keliaujame po įvairiausias pasaulio šalis, atokiausias provincijas, logiška, natiurlich, kad ten, vietiniame ūkyje, kur prekiauja sava produkcija, kokiuose Balkanuose neretai pamatysi vaizdą -pasistatę taburetę prie durų ar prie kelio, prekiauja vietiniai ūkininkai viskuo, ir labai geromis VIETINĖMIS kainomis. Nuo medaus, aliejaus iki pačių varyto samagono.

O Italijos ūkiuose ir vyno daryklose taip pat sava kainodara, nuo..iki, patikėkite, nėra viskas taip paprasta ir pigu. Pvz. Montepulčiano ar Montalčino provincijose, tose įspūdingose Toskanos regiono vyno daryklose galima atrasti tokių vyno ir aliejaus kainų (paprastai tuose “taškuose” prekiauja ir tuo, ir tuo), kad nieko pigaus tikrai nėra, tai turistiniai regionai, žinoma, derėtis visai smagu, degustuoti ir derėtis. Iki mūsų net neatvyksta tie vietiniai vynai, atvyksta tik maža dalelė to, ką jie ten pilsto ir kokiomis gėrybėmis prekiauja iš savo ūkių.

Mes keliaudami susiduriame su pačia įvairiausia kainodara, tačiau tos kainos galioja tik ten. Ir kai buvusi turistė dalinasi ten matytomis kainomis, tai lai nepamiršta galutinės kainos, lai paskaičiuoja, kiek jai kainavo nuvykti, kad galėtų nusipirkti tą aliejų. Kiek? Kodėl neskaičiuoja? Ar dabar kas kart lakstys į Apuliją tik dėl to, kad nusipirktų patikusio aliejaus? Ar paprasčiau nueiti į specializuotą parduotuvę Lietuvoje ir nusipirkti. Taip, brangiau, bet jis čia, va, ranka pasiekiamas produktas. Puiku, kad yra tokia galimybė. Tuos produktus juk kainavo atvežti iš tos tolimosios Apulijos ir iš kitų regionų. Kainuoja ne tik atvežimas, bet ir visi mokesčiai, susiję su galimybę pastatyti tą aliejaus puslitrį į lentyną: patalpų nuoma, komunalinės paslaugos, darbuotojų atlyginimai ir visi visi mokesčiai.

Tai kam apgaudinėti save ir kitus? Mes visuomet keliaudami įvairiose šalyse mėgaujamės vietine produkcija, perkame, parsivežame namo ir džiaugiamės buvusių kelionių skoniais, bet gal pagaliau įvertinkime galutinę tų produktų kainą. O ji tikrai ne ta, kurią matome užklijuotą ar parašytą ranka.

Rodyk draugams

“Riba gali būti nubrėžta labai mandagiai, pagarbiai, atsižvelgiant, kokio amžiaus vaikas – jeigu dviejų metukų, pasakant: „Šaunuolis, pavalgei, iškelsiu tave iš kėdutės“, jei vaikui penkeri metai, galima paaiškinti: „Žinai, prie stalo žmonės nežaidžia, stalas yra valgymo vieta“, jeigu trylika, jis gali gauti socialinį atsaką: „Tau jau trylika, turi išmokti elgtis prie stalo“, o gal ir: „Kai elgiesi netinkamai, nenoriu kartu sėdėti“.”

Trylikos paauglys ir vis dar neišmoko elgtis prie stalo? Kaip?? Iš kokių čia džiunglių ištrūkęs. Skaitau ir suprantu, kad gali, kažkokiu stebuklingu būdu neišmokti per tiek metų, bet čia kažkoks arba išskirtinis reiškinys, arba vaikas be socialinių ir gyvenimo “eianamųjų” įgūdžių, arba apskritai augęs be dėmesio, be auklėjimo ir prie stalo nesėdėjęs, kuriam neteko valgyti ne namie, svečiuose, kavinėje ar restorane. Ar moka naudotis įrankiais? Yra vaikų, kurių tėvai nekreipia dėmesio, kaip jie valgo, nekreipia dėmesio į tvarką, po kiekvieno pavalgymo stalas ir po stalu lyg kiaulidė, ten reikia nuolatinės budinčios valytojos. Bet tai požiūrio reikalas. Nuo mažens yra įgūdžių formavimas, kaip elgtis prie stalo, kad yra toks daiktas kaip servetėlė, kad negerai čepsėti, negražu čiaumoti atvira burna, kur matosi visas procesas, ir pan. dalykai, bet viso to pradžia yra ankstyvoje vaikystėje, kantriai ir atkakliai, ne ignoruojant, o primenant, jei užsimiršta. Taip išugdoma ir tuomet nekyla tokių pastabų ar “socialinių atsakų” trylikamečiams :O Nes trylikos metų paaugliai pakankamai savarankiški, patys visur eina, patys kažkur elgiasi prie stalo, kai nemato tėvų budri akis, bet lai jie nepatirs gėdos, jei kas nors panorės sukritikuoti, pašiepti, pareplikuoti, kad ei, bjauriai valgai, bjauriai elgiesi prie stalo. Gyvenime esu susidūrusi su tokiais žmonėmis, kuriems vaikystėje nebuvo skirtas dėmesys, tėvai nekreipė dėmesio į valgymo kultūrą, elgesio kultūrą. Ir, kaip taisyklė, nes taip yra, tie žmonės vieniši, jie neranda poros arba net jei rado, anie neužsilaiko. Nes nieko nėra nemaloniau kasdien matyti suaugusį, kuris nemoka valgyti, čiaumoja atvira burna, su tokiu turiniu, o dar kai drimba viskas pro šalį, veidas išmozotas ir tai nėra problema. Na nežinau, čia reikia būti tokių šaltų nervų ir taip šaltai nekreipti dėmesio į tai. Na tai tik tėvai, tų suaugusiųjų, ir belieka prie to bendro stalo.

Rodyk draugams

Youtube atradau įdomią personą iš Ukrainos Aluniką Dobrovolskają. Ji yra, pasirodo, labai populiari ekspertė - konsultantė - psichotechnologė - psichologė iš neurolingvistikos, teisingo mąstymo ir iš koučerių serijos, dalina įvairius patarimus “į kairę ir į dešinę” pačiomis įvairiausiomis temomis, bet dažniausiai apie vyrų-moterų santykius, pinigus ir apie tą taip vadinamą neapibrėžtą, bet daugumos trokštamą “moters laimę” :D Na, kiek skaitote, tiek žinote mano požiūrį į visokius guru ir gyvenimo tiesų skleidėjus. Tačiau man ji patiko :D Ji tokia be saldėsių, be kažkokių ten suokimų, paprastai, aiškiai ir konkrečiai. Nors peržiūrėjau vos kelis jos vlogus, įvairiomis temomis, bet norėčiau pasidalinti būtent šiuo įrašu, kas, tikėtina, aktualu ne vienam (ir ne tik prieš mini bikini sezoną), kodėl apskritai mes valgome ir kodėl nesuvokiame, ką ir kodėl valgome, kodėl kartais nejaučiame saiko. Kodėl maistas tampa pakaitalu to, ko trūksta gyvenime, tai tampa malonumu ir valgymas kompensuoja kitus trūkstamus dalykus. Kas yra maisto šizofrenija, kaip mes užvalgome problemas, nes čia sena ta tiesa, kad vieni streso būsenoje ėda be saiko ir taip slopina nerimą, glaisto vidines problemas, o kiti iš viso negali nieko valgyti ir sparčiai kūsta. Aš esu iš tų, kurie valgo ir tai yra kažkas baisaus :D Nes aš suprantu, gi ne vakar gimusi, kad tokiu būdu slopinu nerimą, kažkokias problemas, kad maistas nereikalingas iš esmės tokiais kiekiais, jis nedžiugina, bet ramina. Tai čia sakyčiau labiau paminėta aktuali problema tiems, kurie slopina maistu savo problemas ir pan.. Taip, viskas yra galvoje, visos problemos ir jų sprendimas tik ten, visokios kovos su antsvoriais ir maisto kontrole prasideda tik nuo tų minčių, kaip nusprendžiame gyventi, taip ir bus. Juk ir kitos priklausomybės atsikratomos tik tuomet, kai galvoje persisuka šriūbeliai. Žinoma, kitiems tiek persisuka, kad tampa liguistu nukrypimu į priešingą pusę, bet apie kraštutinumus jau tiek kalbėta.. Tai siūlau pažiūrėti šį video, gaila, kad jis rusų k., nieko nepadarysi. Manau, kad ir jums patiks bei bus naudingas.

Rodyk draugams

macarons

Patinka paprasti dalykai, kurie visai neprasti. Šių migdolinių sausainių - macarons rinkinio kaina, palyginus su skambiais ir viliojančiais Vilniaus desertinių ar šokoladinių pavadinimais, kur taip pat gali nusipirkti migdolinių, yra tikrai juokinga. Apie 4 eurus ar pan., galiu klysti, bet centų ribose, štai ši dėžutė, kuri dažnokai perkama. Ir tie prabangieji, ir šie pigutiniai yra tokie pat skanūs, štai koks fokusas, nors tikiu, kad gali aršiai prieštarauti ar diskutuoti šio skanėsto ekspertai, ar prašmatnių vietų gerbėjai. Kadangi nesu tokių vietų fanklubo narė, tai galiu būti ir pirkti ar ragauti visur, man tikrai dzin tie “prestižai” ar ypatingumas, galiu visur viską pagal nuotaiką.

Na o ir malonus akiai efektas pasiūlius šeimos nariams ar svečiams toks pat. Tad jei nėra tokio didelio skirtumo, kaip man tarkim, tai kam mokėti brangiau ar itin brangiai, jei norisi va tiesiog, kad tokie skanėstai migdoliniai būtų šalia sviesto, jogurto ir kitų kasdieninių įprastų produktų? :) Čia “Biržų duona” kepa ir nesuka galvos dėl prabangos :D (tokius perku “Vynotekoje”, jei kam aktualu).

Rodyk draugams

Kaip namui rinkomės šaldytuvą. Oi čia buvo visko. Minčių ir idėjų buvo visokių, kad mums reikia pačio geriausio ir didžiausio dviejų durų, kad reikia dar vyno šaldytuvo ir mega šaldiklio. Po to kai aistros ir euforija nurimo, prasidėjo praktiniai dalykai su atitinkamu šūkiu “o nafig mums šito reikia” :D Nes praktika prasilenkia su teorija bei svaičiojimais. Nusiraminimas įsivyravo po apsilankymo parduotuvėse ir įvertinimo, o kaip tie daiktai įsipaišys į gyvenimą ir interjerą, kuriame gi kasdien būsime ir jis turi dar gi džiuginti akį.

Šiaip tai didžiausias mano nusivylimas buvo atidarius tuos dviejų durų šaldytuvus. Įspūdis toks, kad jie dideli išore, o viduje ne kažką, išpūstas reikalas. Ypač dėl to, kad mes kartais mėgstame į vidų padėti didelį puodą ar dar didesnę keptuvę, kartais skardą. Tai nepamačiau to kažkokio gylio, kuris tenkintų (integruojamame tas gylis kažkoks geresnis ir gilesnis). Vizualiai irgi neįsipaišė, nes tie neintegruoti dideli šaldytuvai man primena išlindusius troleibusus, lyg priekiu įvažiavę į virtuvę, ypač tie apvalaini. Na negražus tas metalinis gargaras. O dar tie madingi ištraukiamieji šaldiklio stalčiai, tik nuotraukose atrodo gerai ir patogiai. Tai gi, šis variantas atkrito.

Po to atkrito vyno šaldytuvas. Nors mes ir mėgstame vyną, bet ne tokiais kiekiais, o be to dar mėgstame putojančius ir dar alų taip pat, kurį taip pat reikia kažkur šaldyti. Dar patinka kai norisi tik taurės kokio putojančio, ne daugiau, tai gi, reikia kažkur sandėliuoti atidarytus. Tad svajotas šaldytuvas nebeteko savo funkcionalumo, o kam tuomet reikalingas toks daiktas? Nereikalingas.

Mega šaldiklis, į kurį sutalpinsime viską. :D Nereikalingas. Nes tiek šaldytų produktų neturime, cielų skerstų galvijų neperkame, neturime mados viską šaldyti visiems metams ir apskritai, gyvename kažkaip ramiai, be didžiųjų šaldymų, gal standartiškai. Šaldome tai kas aktualu, kas artimiausiu metu bus suvartota ir vyrauja įvairovė, tikriausiai kaip pas daugelį. Žinoma, visad atsiranda šaldikliui skirtų produktų, bet saikingai.

Tad įvertinus visus visus faktorius, įskaitant interjero specifiką ir patogumus, apsisprendėme kaip mes gyvensime. Ką pasirinkome ir kas gyvenant praktiškai pasiteisino. Gal ir jums pravers toks variantas. ;) Integravome nuotraukoje matomą šaldytuvą būtent be šaldiklio. Superinis variantas. Telpa ir puodai, ir mega keptuvės, dideli daržovių stalčiai, kur siauresniame laikau kavos aparato kavos pupeles (taip draugė patarė, gerai patarė) ir visokias citrinas, ir pan..

aeg

Kur šaldiklis? Šaldiklis saloje. Integruojamas, dideli normalūs stalčiai, tai labai svarbu, nes ir tų šaldiklių būna visokių. Nereikia visokių, reikia 3 stalčių, faktas ir taškas. Todėl virtuvėje šaldiklis išliko, bet taip, svarbu, kad jam būtų patogi vieta, man sala labai pasiteisino. Apskritai sala yra fantastinis gėris, ten tiek visko daug sukrauta ir nieko nieko išorėje nesimato, jokių nesąmoningų lentynėlių ar vyno laikiklių, o taip patogiai suprojektuota, kad neįsivaizduoju kokybiškos virtuvės be kokybiškos salos. Tik primenu tiems, kas neskaitė mano kažkada rašytų patarimų iš praktikos, nes salų turim kelias ne viename būste: saloje negalima daryti plautuvės ir ypač ypač viryklės, nes viryklė yra blogis, viskas taškosi ten aplinkui, o kepant kokią žuvį, čirška taip, kad ai, patys žinote kaip. O grindys tai kenčia, ir baldai, tad nesąmonė viryklė saloje ir netikėkite kas tvirtina kitaip, begėdiškai meluoja ir neraudonuoja. Nebent nieko negamina.

Kur vynas, alus, uogienės ir rudens gėrybių bei vaisių sandėliavimas? Atskiras didelis standartinis neįmontuojamas šaldytuvas su šaldikliu, būtinai taupus energetiškai. Šis šaldytuvas stovi sandėliuke. Labai labai patogu. Kai reikia padėti didelį dalyką, kokį mega paukštį, daug šviežios ar marinuotos mėsos grilinimui, o kasdieninio šaldytuvo užkrovimas būtų labai nepatogus ir labai trukdantis. Nes kai pvz. kiaušinius perkame turguje, tai imam kiek yra, kartais ir 50, tai tame sandėliuko šaldytuve gerai telpa. Alaus kelios dėžės įvairių rūšių, vynas, putojantys, o gi lentynose stovi tie minėti atidaryti vynai ir šampanai. Dar labai gerai tas atsarginis šaldiklis, nes būna taip, kad reikia įkišti visą žąsį ar antį, o tokie paukščiai užima veik visą stalčių.

Rodyk draugams

tortas

Pastebėjimas įkvėptas str. “Pusė torto nevalgoma: ir už ką tiek mokėti?

Niekada nei pirkau, nei pirksiu, nei valgiau, nei valgysiu. Kažkokie nevalgomi tokie tortai, grožis jų sintetinis. Gražu tik pažiūrėti, nuotraukose, video filmukuose, koks gaminimo procesas. Dabar tendencijos link natūralumo, tortai puošiami uogomis, vaisiais, gėlėmis, subtiliai ir išmoningai. Džiugina tai, kad ir Lietuvoje tortų, desertų kepėjai ir gamintojai moka skoningai papuošti, dabar vitrinos lyg Paryžiuje ar Romoje. O vaikams nuo mažens reikia skiepyti gerą skonį, kam tie plastikiniai sintetiniai tortai su kičiniais nevalgomais lipdiniais? Taip, jie valgomi, bet kam to reikia.

Aš nesuprantu to principo. Kam reikalingas nevalgomas tortas? Kai yra daugybė valgomų nuo…iki. Kam reikalingas tortas - imitacija? Kad į jį žiūrėtum ir po to, daugiau nei pusę torto tiesiog išmestum, gėdingai išmėsinėtą ir nuluptą, čia yra tokia lyg apgaulė. Dar komentaruose rašo, kad tas dekoracijas gi galima panaudoti kitam tortui. :D

Arba va tokie keksiukai, į kuriuos tik žiūrėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip mano mažas vaikas imtų su rankutėm tą “mikimauzą” ir valgytų. Ar prieš valgant tuos viršus reikia nulupti? Taip suprantu visas plastikinių tortų gynėjas. Nulupi grožius ir valgai tik vidurius.

keksiukai

keksiukai

Idealus tortas vaikams, tai toks, kai norisi pirštu nubraukti kremą ar slapta suvalgyti tikrą uogą. Pirmas pasitaikęs pvz., bet mintis ta, kad tortą norėtum valgyti, o ne tik žiūrėti ir viskas. Tipo viršų nulupam ir metam lauk, o kas viduje - neaišku.

tortas

Čia vestuviniai tortai, daugybė pavyzdžių, kad gali būti kitaip.

naked

Rodyk draugams