BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Tai ką dabar regėsite ar jau matėte kažką panašaus, mano subjektyvia nuomone, išties tai niekam jos neperšu, tiesiog pastebėjimas, kad tai yra meninė pornografija. Kičas. Šis spalvingas ir ryškus šou patenkina pačios neišrankiausios publikos skonį. Tokia kokofonija, šviesų, garsų, veikėjų. Kvartetas sadomazo amplua, apsitempusios latekso kostiumais, o vietoje strykų lyg botagai, kur violončelininkė kraiposi aplink instrumentą lyg striptizo šokėja aplink stulpą. Norisi spirti jai gerai į šikną, kad nesikraipytų ten lyg kokia pigi begėdiška kekšė. Antonio Vivaldi vartosi grabe ir su angelais geria širdies lašus.

Rodyk draugams

Jau tiek kartų skaitėte visokius pastebėjimus apie dizainerės Kristinos Grybaitės darbus, kad šį kartą noriu atrasti šiame, ir vėl, žinoma, pompastiniame interjere tai, kas man patiko. T.y. šį kartą nekritikuosiu, o pagirsiu.

Kadangi niekada nesupratau tos mados tapetuoti vieną miegamojo sieną, man visad tas sprendimas atrodė nykiai, na toks vargo vakarienės variantas, kai nupirktas vienas rulonas ir tik tiek užteko. Bet juk tai netiesa, ne visada toks tapetavimas buvo pasirinktas vien taupymo sumetimais, rinkosi, nes “visi taip daro”. O be reikalo. Pvz. mes taip nedarėme, visur kur buvo numatyti tapetai, ten ir tapetavome visas sienas. Tiesa, dabar kad nesumeluočiau, tai yra viena tokia siena, bet čia pirtyje dizaino elementas ir ne dėl taupymo, o dėl grožio ir dėl to, kad visas sienas tapetuoti būtų buvę be ryšio. Na tai čia mini reabilitacija, bet sakyčiau išimtis, o ne tendencijos aukos. Todėl visi tie, kurie šiais laikais tapetuoja visas kambario sienas yra mano subjektyvia nuomone labai pagirtini. Giriu šeimininkus, kurie patys išsirinko tuos tapetus, ištapetavo visas sienas ir tapetai išties įdomūs, tokių pas mus nelabai ir rasi. Tapetų grožis/negrožis čia jau skonio reikalas, bet tai, kad jie spalviškai įdomūs, tai man patiko. Galbūt miegamajame per intensyvūs, bet gi žadėjau girti.

Dar patiko, kad yra sienų spalvos, kad skirtingi atspalviai, kad nepabijota sodresnių tonų, o ne lengvų atodūsių. Drąsu ir gerai. Ypač patiko prieškambario ar koridoriaus sodri alyvuogių, klasiška spalva. Ir dar tas tapymas sakyčiau visai kokybiškas, lai yra to kičo, bet kokybiškas kičas. Ir dėl to, kad sužaista su dviem sienom, sutikite, vis dėlto originalu ir gera mintis.

Patiko virtuvėje viryklės ir garų ištraukėjo vieta, kad ten paslėpta. Net jei kunkuliuos puodai ar užsiliks kokia neaiški keptuvė, tai niekas to nematys, o svetainėje ir valgomąjame bus visuomet tvarkingas vaizdas. Stalviršis taip pat praktiškas.

Patiko miegamojo spintos sprendimas nišoje, kad padarytas projektas tai vietai ir atitinkama praktinė forma. Toks pats sprendimas, tik mažesnis įrengtas ir koridoriuje - svetainės dalyje.

Labiausiai patiko ir buvo netikėta, kad šeimininkai nepabijojo svetainėje top vietoje pasikabinti išties ekstravagantiškų paveikslų, kurių autorius Aurimas Eidukaitis. Man labai patinka jo specifiniai darbai, ne visi, bet yra tokių, kur visai mano. Ateity manau kokį tikrai imsiu.

Rodyk draugams

virtuozas

Vakar įvyko tai, apie ką noriu būtinai parašyti, nes tiek emocijų, kad iki šiol viskas gyva. Valdovų rūmuose vyko labdaros ir paramos koncertas, kuriame fortepijono virtuozas Alexander Paley sukėlė tikrą audrą. Išties solidi publika (ministras, Seimo nariai, užsienio politikai ir pan. veikėjai) kriokė ten iš pasitenkinimo, rėkė “bravo” ir plojo taip karštai, lyg ten būtų koks roko muzikantas :D A. Paley nunešė viską ir tai kaip jis groja, kokia charizma, koks meistriškumas, kaip jis pateikia įvairius klasikos kūrinius, rodos tiek kartų girdėtus, bet jo rankomis tai skamba absoliučiai kitaip. Tai buvo geriausia ką mačiau/klausiau per šį meninį sezoną. Tai buvo geriausia, ką girdėjau apskritai iš fortepijono “virtuozų” serijos. Lai teatleidžia man lietuviškieji genijai - talentai, ne, vis dėlto ne. A. Paley yra visai kitos kategorijos meistras. Kai ruošiausi eiti, nesiklausiau avansu nieko, tiesą sakant pamiršau, bet kai patekau… Laikykite, aš skrendu.

Kodėl buvo gera klausytis. Jis groja be sunkumo, lengvai, suteikia tokią šventę ir malonų klausymą, viskas byra byra, tas lengvumas yra toks nerealus dalykas. Nes kaip neretai pasitaiko, kad menininkas kenčia prie instrumento, jis ten kankinasi, slegia jį gyvenimo našta, o kenčia tiek, kad rodos ant tų klavišų išleis paskutinį kvapą. A. Paley groja iš karto, tik prisėda ir net, rodos, nespėja įkvėpti, iš karto lieja muziką. Realiai nebuvo jokios programos, nei ten labai pasakojo ką gros, tiesiog nusilenkia, sėda, groja, atsistoja, nusilenkia, sėda, groja. Jis mėgaujasi savo darbu, jis džiaugiasi ten ir meditacijose, jis daro šventę sau ir kitiems. Jis nesikankina prie instrumento. :D Tikiuosi, kad jo sugrįžimas į Lietuvą neprailgs, kad jis netemps dešimtmečiais, kad vėl mums pagrotų. Radau archyvinį įrašą.

Gaila, kad neradau jo atliekamo F. Chopin 3 grand valses brilliantes, čia buvo kažkas nerealaus ir fantastinio.

Geras įrašas :D Atkreipkite dėmesį, kaip jis pradeda, na o kaip groja, tai ką ir kalbėti.

Kam aktualu ar įdomu - visa koncerto programa.

Rodyk draugams

Baletas “Piaf”

2017-04-22

Vakar LNOBT parodė legendinės prancūzų dainininkės, šansono simbolio, trapiosios Édith Piaf gyvenimą spektaklyje “Piaf”. Ir buvo taip gerai, taip gražu, puiki choreografija, kiek neįprasta, bet labai patiko. Kostiumai verti dėmesio ir neįprasti akiai savo drąsa, bet tai prieskoniai, kai negali atsitraukti ir norisi mėgautis, traukia žiūrėti ir užaštrina pojūčius. O tie subtilūs E. Piaf gyvenimo momentai - simboliai, tie sklandantys rožės žiedlapiai, visuma. Dar neįtikinau eiti ir savo akimis išvysti?

Tuomet kviečiu tuos, kurie svaigsta nuo A. Cholinos šokio teatro pastatymų ir mano, kad tai yra meno viršūnė. Apie “Otelą” jums jau rašiau, kas neskaitė, čia ir komentaruose taip pat.

Kuomet pamatysite šokio teatro spektaklį “Piaf”, taip, mielieji, LNOBT davė atsaką ACH teatrui, bet tokį deramą, kad kaip sakoma “s patrachami” nunešė viską. Jūs suprasite, kas yra profesionalai, baletas, lygis ir kodėl vienas teatras yra komercija, šou ir į gražų popierėlį suvyniotas “daiktas”, nesakau, kad blogas, visokių reikia, tai kas yra gražu, tai nebūtinai yra aukšto lygio meno pasirodymas, tas gražu negražu yra subjektyvus vertinimas taip pat, man gražu, tau negražu. Bet yra profesionalai ir yra mėgėjai, TV šokių projektų dalyviai, laidų vedančiosios ir šiaip surinkti atsitiktiniai veikėjai. Ir kodėl, kitas spektaklis yra tikrasis menas, visai kitas lygis. “Tiesiog” šokėjai negali prilygti baleto profesionalams, na tiesiog, nesakau, išimčių visur yra, bet mes dabar lyginame du mums prieinamus variantus ir tai kas vyksta mūsų sostinėje. Kai šoka šokio teatrą baleto trupė ir kai šoka keli veikėjai iš baleto pasaulio, o dauguma šokėjų iš visai kitokio stiliaus šokių ir kito lygio taip pat.

Po premjeros buvo tokia pakili nuotaika. Gyvenimo horizonte pasirodė Paryžiaus vizija, vėl, vėl reikia Paryžiaus. Padam, padam, padam…

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

Šiandien Šv. Kotrynos bažnyčios erdves užpildė puikiojo choro “Jauna muzika” balsai. Programa buvo labai dėkinga ir tokia lengva lengva, sielai, tokia tinkama prieš Velykas, toks pakylėjimas ir tikra akimirkos pilnatvė. Daugiausiai skambėjo šiuolaikinių kompozitorių, tame tarpe ir mūsų “braliuko” latvio R. Dubra, kūriniai. Išties pasisekė tiems, kurie rado laiko, nepražiopsojo šio renginio, atsidūrė laiku ir vietoje, ten kur ir reikėjo atsidurti būtent šiandien. Patiko tai, kad dirigavo skirtingi jaunosios kartos dirigentai ir žymi Airijos dirigentė, svarbus asmuo choro pasaulyje, Bernie Sherlock.

To pakylėjimo vedina labai noriu pasidalinti kažkuo geru iš šio vakaro repertuaro, tad vienas mano mėgstamiausių kūrinių, kurį klausiausi ir kito choro “Bel Canto” atlikime, anas džiugino drauge su šio kūrinio kompozitoriumi E. Whitacre, kuris svečiavosi Lietuvoje, taip pat buvo turbinis koncertas, galbūt ir jūs tuokart buvote Filharmonijoje. Tai “Kala Kalla”. Klausiau ir klausyčiau daugybę kartų, labai labai. O dabar tik įsivaizduokite, kaip šis kūrinys fantastiškai skambėjo Šv. Kotrynos bažnyčioje, visa toji aura. Vis dar malonioje transo būsenoje.

Rodyk draugams