BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Lengvam, neįpareigojančiam, bet ne banaliam vakarui - spektaklis apie didįjį kombinatorių ir brangakmenių paieškas. Legendinės ir jau tapusios sparnuotomis frazės bei aforizmai primins ne tik romaną, bet ir rusų filmą, tapusį savotiška klasika, apie įvykius spalvingoje Odesoje. https://ru.wikipedia.org/wiki/Двенадцать_стульев Man ypač patiko netikėtas, bet labai taiklus istorijos derinys su pranašo Mozės keliu per dykumą, iš Egipto į Pažadėtąją žemę, ši “kombinacija” buvo tokia lyg pirštu į akį, tobula su dekalogais. Tie Dievo įsakymai: “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.” “Negarbink ir nesilankstyk stabams, drožiniams ir paveikslams” (nepažodžiui, bet esmė). Tai čia ir apie brangakmenius bei kėdes, apie kurias ir sukasi visa istorija.

Puikus Ostapo Benderio - Valentin Novopolskij vaidmuo, kuris organiškas ir jam šis vaidmuo, kaip ir kiti, labai tinka, na kas dar suvaidintų didįjį kombinatorių, jei ne jis :) Išties pasisekė Rusų dramos teatrui su šiuo aktoriu, jam “limpa” tokie personažai ir vien dėl jo galima statyti naujus ir naujus spektaklius. Nesakau, kad tai vieno aktoriaus spektaklis, būtų neteisinga ir nedora nuvertinti kitų teatro aktorių indėlį, tačiau be jo būtų visai kitaip. Tad teatras turi savo brangakmenį ir tikiu, kad džiaugiasi bei vertina.

Labai patiko dekoracijos ir laivo idėja, kaip režisierius skelbia, kad tai “Titanikas”, bet aš žiūrėdama atspėjau ar įžvelgiau jo kitą minimą, Nojaus laivą, kad jame plaukia visokie personažai ir spalvingos personos.

Apie spektaklį: “Režisierius Rolandas Atkočiūnas ir vėl panardins žiūrovus į siautulingą praėjusio šimtmečio pradžios sovietinio „nepo“ atmosferą, kaip jis tai jau padarė LRDT spektaklyje pagal M. Bulgakovo pjesę „Zoikos butas“.

„Tačiau aš savo spektaklyje nepaisau istorinių, socialinių ar politinių romano motyvų, man svarbiausia yra žmonių santykiai, – sako režisierius R. Atkočiūnas. – Mano spektaklio vyksmas vystysis simboliniame laive, plaukiančiame į niekur. Tai gali būti ir „Titanikas“, ir Nojaus arka – bet kas. Visi Ilfo ir Petrovo romano personažai čia bus pavaizduoti ir visos romano siužeto peripetijos bus suvaidintos. Tačiau visa tai dar bus perpinta ir su bibliniu siužetu apie pranašą Mozę ir žydų tautos klajones. Tautos iškeliavimas svetur – tai dar vienas šio spektaklio motyvas. Savo naujojo vaidinimo žanrą įvardinčiau kaip „epinės kelionės fantasmagoriją“. Tad tiems žiūrovams, kurie ateis į teatrą nusiteikę pamatyti eilinę komediją, čia bus pateikta nemažai siurprizų“. “

Rodyk draugams

Straipsnį ir komentarus skaitau antrą dieną. “Po baleto šokėjo savižudybės moksleivė atskleidė šiurpius prestižinės mokyklos užkulisius”

Tiksliau būtų taip: vakar tik straipsnį, o jau šiandien - komentarus. Nes buvo taip sunku ir taip suspaudė širdį dėl visko, kad ne tai kad raudojau dėl to kas ten rašoma, bet verkiau viduje ir širdis kraujavo, vis iškildavo visokie prisiminimai, ta nesveikia aplinka ir tokia neteisybė, klaiki klaiki. Koks absurdas, kai pagalvoji, menininkų kalvė, kurioje susibūrę ypatingi vaikai. Jautrūs, savotiški, nes jūs tikriausiai visi žinote, kad menas be jautrumo negyvas, tos dermės nebuvimas yra nuosprendis. Visi menininkai yra jautrūs, visi. Kad pagautum pustonius, potėpius, sugrotum ar sudainuotum taip, kad kitiems klausytojams ir žiūrovams sielą glostytų, verktų iš džiaugsmo, širdys dainuotų ir panirtų į meditacijas ar net užmigtų filharmonijose nuo gerumo, o paveikslus tyrinėtų valandų valandas, reikia pačiam meno nešėjui būti ypatingu. Tai talentas, taip pat darbas, juodas darbas, tamsioji pusė, kurios žiūrovas nemato. Na negalima terorizuoti tokių vaikų, traumuoti jų psichiką, jautrią ir gležną, krūviai milžiniški, spaudimas ir konkurencija juoda, neteisybės vandenynai.

Tie nepedagoginiai metodai yra žiaurūs, kas ten iki šiol vyksta, su pedagogika neturi nieko bendro. Esminė problema ta, kad tie kurie dirba, jie moka tapyti, lipdyti, šokti, groti ir dainuoti. Bet jie ne pedagogai, nebent vienas kitas, visų nenurašykim. Retas žmogus gali suderinti pedagogiką ir profesionalumą. Tie žmonės, ypač kurie seno raugo, tas baleto skyrius, vis dar gyvenantis rusų kariuomenės “dedovščinos” metodais, kitaip nemoka ir negali mokėti, nes visos tos staugiančios “pedagogės”, prarūkytais ir pragertais balsais (ir veidais), jos pačios kažkada buvo aukos. Jas taip pat ujo, žemino, tyčiojosi. Jos yra sugadintos. Jų psichika yra tokia “suvaryta”, kad vargu ar specializuotas gydymas padės. Tai ne žmonės, o monstrai, kurie jaučia pasitenkinimą ir malonumą, nes tik tai tegali daryti, atsigroti ant niekuo dėtų vaikų už savo suknistą vaikystę, jaunystę ir gyvenimą.

Kas neskaitė mano 2009 m. įrašo apie M.K. Čiurlionio menų mokyklos užkulisius, ką reiškia ten mokytis, kokia atmosfera http://subjektyvi.blogas.lt/skiriu-busimu-m-k-ciurlionio-menu-mokyklos-pirmoku-teveliams-papildyta-293.html Man labai patiko groti, siekti aukštumų, tačiau visa širdimi niekinau, nekenčiau viso tos neteisybės ir purvo, kuris deja likęs iki šiol. Labai labai gaila, kad vaikai iki šiol ten lygiai tokiose pačiose sąlygose, kokiose buvau aš ir mano klasiokai, visa bendruomenė. Mūsų buvo nedaug, mokinių skaičius nedidelis, vis tik mokykla neeilinė, tad kiekvienas savas. Ir veik visus pamenu, jei ne vardais, tai iš veido, kas muzikavo, kas dainavo, kas šoko, o kas sukosi dailės skyriuje.

Esminė šios mokyklos problema ta, kad daugelis ją palieka ne dėl milžiniško krūvio ar pervargimo, o būtent neatlaikę psichologinio teroro. Jei būtų sveika atmosfera, jei būtų sveika pedagogika, jei mokytojai gebėtų dirbti savo darbą be tarpusavio intrigų, tai Lietuvą garsintų žymiai daugiau talentų. Ir daugybė suluošintų vaikų, kurie paliko šią velnio galerą, šiandien galėtų gyventi visai kitokį gyvenimą.

Rodyk draugams

Kaip vienas žmogus šį vakarą nuveikė tiek, kad iki šiol gėda. Veiksmas Filharmonijoje. Na nerauk rūtų! Nesikeiksiu. Velnias ir šakočiai. :(

Šiandien Filharmonijoje ir vėl skambėjo puikaus choro “Bel Canto” atliekami įvairūs kūriniai, ir šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių V. Augustino bei V. Miškinio taip pat. Atvyko žymusis Grammy laureatas ir tikra šiuolaikinės chorinės muzikos žvaigždė E. Whitacre. Renginys pavyko, nors turiu pripažinti, prisidengusi santūrumo skraiste, deja, šiųmetinis tikrai neprilygo praėjusių metų kosmosui, tai tikrai kiek prislopino išankstinį avansinį entuziazmą. Nes kasmet einu į šio choro koncertus. Vis dėlto tada nunešė stogą ir buvo jėga. Šiandien tebuvo atgarsis ir bandymas pakartoti buvusią sėkmę, tačiau tai jau nebuvo kosmoso vakaras. Į tą pačią upę neįbrido..

Kas ypatingai nuvylė, tai renginio vedėja - anglų kalbos vertėja Živilė Kropaitė. Tokio klaikaus neprofesionalumo reikėtų paieškoti. Absoliučiai nejaučia kur esanti, kad Filharmonija - tai ne naktinio klubo scena ar vietinės reikšmės firmos vakarėlis. Ar tai jaudulys, ar atsipalaidavimas, nežinau, bet kiekvienas jos pasirodymas kėlė įtampą ir netgi gėdą. Anglų k. nepriekaištinga, simpatiška moteris, bet tuo ir baigiasi Ž. Kropaitės privalumų sąrašas. Skraidė teksto lapai, kas kart einant suknelės “virvelės” painiojosi tarp orkestro kėdžių, vis kažką nerišliai vapėjo arba pati sau prieštaravo. Protarpiais su publika bendravo tokiu leksikonu, lyg kalbėtų su kažkokia “chebryte” salėje. Arba kitas klaikus momentas. Kai akivaizdžiai “ir kvailiui aišku” - publika garsiais aplodismentais kvietė dar sykį išeiti nuostabiai sudainavusį sopraną Liną Dambrauskaitę, o kamerinio orkestro muzikantai stovėdami taip pat jos laukė, na toks geras momentas, staiga į sceną įžengia renginio vedėja, na taip, nes jai laikas pagal planą, ir savo kalba NUTRAUKIA aplodismentus, o suglumę muzikantai labai nenoriai turėjo sėstis į savo vietas. Nepasitenkinimo jos vedimu šurmulys salėje reguliariai keldavo skersvėjį.

V.ž. šio vakaro renginio vedėja matyt gyvenime nėra buvusi klasikos koncertuose ir niekada nėra mačiusi tam tikros tvarkos, nejutusi nuotaikos ir neregėjusi renginių vedimo specifikos. Labai viliuosi, kad susiims, atras santūrumo, kuris kartais labai reikalingas, ištaisys savo klaidas, įgavusi patirties trijuose choro “Bel Canto” koncertuose, arba jai šis gėdingas pasirodymas bus paskutinis ir daugiau Filharmonijoje tokių nesąmonių nebus.

Rodyk draugams

Vakaras toks pusiau užskaitytas, nors lūkesčiai buvo visai kitokie. Ai, pasiguosiu jums prieš “labanakt vaikučiai”. Šiandien bandžiau susikaupti ir klausytis violončelės virtuozo D. Geringo virtuozinio griežimo drauge su maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Kongresų rūmuose, ten šįvakar vyko sezono atidarymo iškilmingas ir anšlaginis koncertas. Galbūt D. Geringas ir virtuozas, buvo kažkada, nes mano ausis ketvirtoje parterio eilėje vis dėlto pagavo daugiau nei kelias falšyvas natas. Bet tiek to, nurašau jo garbiam amžiui, vis tik 70 m. mini, ir, žinoma, jauduliui.
Bet apskritai klausytis buvo gan problematiška, nes vėl ir vėl kažkas “sukvietė” į vieną salę etatinius renginių apkosėtojus, jų buvo išskirtinai daug ir “dalyvavo” jie, nesikeikiant, itin aktyviai. Taip taip, vėl jie buvo čia. Kas šviežiai užsuko ir nežino, kodėl juos taip vadinu, siūlau paskaityti mano archyvinį įrašą apie juos, apie etatinius renginių apkosėtojus.

“Ir vėl rašau apie renginių teroristų nusikalstamas veiklas. Ir vėl, nes tai nieko naujo, bet apie tai noriu su jumis pasidalinti, kaip aš tai suprantu ir galų gale - ką su tuo daryti?.. Tikriausiai ne man vienai tenka nuolatos susidurti su etatiniais įvairių renginių apkosėtojais. Nesvarbu koks renginys: koncertas, spektaklis, vaikų renginiai, konferencija ar kt., tai kas vyksta uždaroje erdvėje ir kur tampi to kosėtojo įkaitu. Tai kažkoks neišvengiamas bet kokio renginio košmaras. Neapsiriksiu ir net neperlenksiu lazdos, jei parašysiu, kad apkosėtojai visur ir visada, jie visada pasiruošę. Dabar prieš kiekvieną spektaklį vis primena, prašo, kad žiūrovai išjungtų savo mobiliukus. Ne visiems tai suprantama, bet apie tai jau rašiau ne sykį. Tačiau ar kas nors gali išjungti tuos etatinius renginių apkosėtojus? Gal galėtų įvesti tokią taisyklę, na kaip su tais mobiliukų reikalais. “Prašome nekosėti, nes jūsų kosėjimas neigiamai veikia kitus žiūrovus, trukdo, erzina, nervina, sukelia stresą” :D

Toks įspūdis, kad juos specialiai kažkas surenka, tuos visus “tuberkulioznykus”, ir prievarta ar savanoriškai įtraukia į renginio programą, bet kokiu atveju jų tikslas labai konkretus ir kryptingas - kad kitiems apkartintų gyvenimo akimirkos malonumą. Visus tuos ligotus žiūrovus pasodina įvairiose salės vietose, po vieną skirtinguose kampuose ar viduryje, kad būtų kuo geresnė akustika. Pasodina ir palinki sėkmės, gero vakaro!!

Apkosėti viską ką įmanoma, iškosėti visus virusus, bakterijas ir visą kitą brudą, paskleisti aplinkui ir dar toliau, neleisti niekam ramiai žiūrėti ir mėgautis, niekam. Niekuo dėtiems renginio žiūrovams, kurie investavę į renginio bilietus (o jie neretai net labai KAINUOJA), galbūt aukles, nekurie ir į brangų kurą bei laiką, atvykę iš atokių šalies kampelių, ir/ar pagaliau ištrūkę pirmą kartą šiais metais pasimėgauti renginiu ir reginiu, pajausti ir įsijausti į meną, išgirsti meno tylą ar subtilų skambesį, oratoriaus šnektą ar tiesiog pailsėti. Na nelemta. Jie priversti klausytis tų šlykščių kriokimų, bronchų vėdinimo, lojančio gerklinio skambaus kosulio, visa tai papildant visokių išskyrų pūtimu, turiu omeny snarglius. Juos privaloma čia pat išsipūsti, nedelsiant, kad visi girdėtų.

Tai visų pirma totali totali totali tūkstantis kartų totali nepagarba “visai salei”. Žiūrovams, muzikams, aktoriams, visiems. Jei jau esi toks mirtinas ligonis, tai ką padarysi, renginys (tau) atšaukiamas, sėdėk namie, gydykis, kosėk tuos virusus sau ir su savimi. Kam nuodyti kitus savo išskirtiniu elgesiu ir kelti grėsmę savo liga, neduok D virusine, gripu ar kokiu ten velniu, dabar tiek tų infekcijų.

Ką daryti, jei tu, mano mielas skaitytojau, esi būtent tas minėtasis teroristas? O gi labai paprasti ir elementarūs patarimai, jūs nustebsite, kokie jie “nieko naujo”, bet efektyvūs, jus užtikrinu. Jei pradeda džiūti gerklė ir gerklos su bronchais ir visais kitais organais, jei tai yra specifinė uždarų erdvių įtaka, kur dulkės, dūmai ir ne visada įjungta ventiliacija, tai visada su savimi reikia turėti ne tik renginio bilietą, bet ir: vandens buteliuką, įvairias čiulpiamas skanias ar gydomąsias (vaistines) pastiles, ledinukus ar kokius kitus saldainius, kokią kramtomą gumą (kramtyti nežiaumojant, nepasičepsėjant ir nepučiant burbulų, t.y. kultūringas nepastebimas kramtymas). Labai pravartu pasiimti kokį gerklės purškalą, tyliai ekstra atveju pasipurškiant netrikdoma erdvė, tas pšik garsas tikrai atleistinas, prieš skambų nesibaigiantį “lojimą”. Visi specifinių erdvių kosuliai sėkmingai slopinami gerklės drėkikliais. Galima tyliai išeiti iš salės, jei jau surietė kosulio priepuolis, (tik atokiau, jei įmanoma) už durų išsikosėti išsikriokti, jei nėra su savimi vandens, pastilių, saldainių, tai renginio salė ne dykumoj ir ne laukuose, galima greitai jei ne vietiniame bare, tai lauke užsukus į artimiausią vietą nusipirkti kažką, kas slopintų kosulį. Jūs sugaišite vos kelias minutes, bet išgelbėsite kitus. Ačiū jums už tai, kad gelbėsite. Ačiū.

O jei kosulys sunkios ligos įtakotas ir jūs niekaip negalite ramiai sau gydytis saugioje aplinkoje, jei suprantate, kad kitiems trukdote savo kosuliu ir nesiimate absoliučiai jokių priemonių tam numalšinti, jums būtinai reikia žūt būt sėdėti ten su visais tas kelias valandas ar ilgiau, ir kankinti visus likusius kelis šimtus ar tūkstančius savo esybe, tai ką padarysi, kad esate be supratimo, neturite nei gėdos, nei sąžinės, jums rūpite tik jūs pats. Tai būkite paruošę savo auras neverbalinėms atakoms, nesistebėkite, jei pradės kaisti ausys ar skruostai, nes tai šimtai, tūkstančių uždaros erdvės įkaitų siunčia jums sparnuotus ir riebius palinkėjimus.”

Rodyk draugams

Renginio organizatorių prašymu dalinuosi kvietimu į nemokamą Velykinį koncertą.


Džiugūs Velykinės muzikos garsai koncerte „Alleluja“

Antrąją šv. Velykų dieną - kovo 28 d., 13 val. dirigentas Petras Bingelis, Kauno valstybinis choras ir koncertmeisterė Beata Andriuškevičienė kviečia į velykinės muzikos koncertą „Alleluja“ Kauno šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje.

Į Kauno miesto muzikinio gyvenimo kalendorių sakralinės muzikos koncertas “Alleluja”, savo tematika ir turiniu tiksliai atspindintis džiaugsmingą šlovinimą, kurį ir reiškia hebrajiškasis hallelu-Jah, darniai įsilieja jau vienuoliktąjį pavasarį.

„Alleluja” - tai kontrastas rimtį ir susikaupimą perteikiančiai Gavėnios laikotarpio liturginei muzikai, pakilaus džiugesio kupinas Velykų laiko šūksnis, - teigia maestro Petras Bingelis.

Kauniečiams ir miesto svečiams - tai ypatinga proga prisiliesti prie rimtosios muzikos ir prasmingai praleisti antrosios švenčių dienos popietę. Koncerto programoje - L. van Beethoven, J. Kačinsko, C. Franck, R. Thompson, W. A. Mozart, P. Mascagni, A. Honegger, A. Scarlatti, A. Bruckner, J. Kromolicki, G. Händel ir J. Naujalio chorinės muzikos perlai, kurių skambesiui ypatingo atspalvio suteiks choro sopranų - Jurgitos Mikalauskienės ir Jurgitos Žilinskaitės atliekamos solo partijos.

Ateikite - lai sielas pripildo didinga Velykų muzika ir tikras šventinis džiaugsmas!

Rodyk draugams