BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Baletas “Piaf”

2017-04-22

Vakar LNOBT parodė legendinės prancūzų dainininkės, šansono simbolio, trapiosios Édith Piaf gyvenimą spektaklyje “Piaf”. Ir buvo taip gerai, taip gražu, puiki choreografija, kiek neįprasta, bet labai patiko. Kostiumai verti dėmesio ir neįprasti akiai savo drąsa, bet tai prieskoniai, kai negali atsitraukti ir norisi mėgautis, traukia žiūrėti ir užaštrina pojūčius. O tie subtilūs E. Piaf gyvenimo momentai - simboliai, tie sklandantys rožės žiedlapiai, visuma. Dar neįtikinau eiti ir savo akimis išvysti?

Tuomet kviečiu tuos, kurie svaigsta nuo A. Cholinos šokio teatro pastatymų ir mano, kad tai yra meno viršūnė. Apie “Otelą” jums jau rašiau, kas neskaitė, čia ir komentaruose taip pat.

Kuomet pamatysite šokio teatro spektaklį “Piaf”, taip, mielieji, LNOBT davė atsaką ACH teatrui, bet tokį deramą, kad kaip sakoma “s patrachami” nunešė viską. Jūs suprasite, kas yra profesionalai, baletas, lygis ir kodėl vienas teatras yra komercija, šou ir į gražų popierėlį suvyniotas “daiktas”, nesakau, kad blogas, visokių reikia, tai kas yra gražu, tai nebūtinai yra aukšto lygio meno pasirodymas, tas gražu negražu yra subjektyvus vertinimas taip pat, man gražu, tau negražu. Bet yra profesionalai ir yra mėgėjai, TV šokių projektų dalyviai, laidų vedančiosios ir šiaip surinkti atsitiktiniai veikėjai. Ir kodėl, kitas spektaklis yra tikrasis menas, visai kitas lygis. “Tiesiog” šokėjai negali prilygti baleto profesionalams, na tiesiog, nesakau, išimčių visur yra, bet mes dabar lyginame du mums prieinamus variantus ir tai kas vyksta mūsų sostinėje. Kai šoka šokio teatrą baleto trupė ir kai šoka keli veikėjai iš baleto pasaulio, o dauguma šokėjų iš visai kitokio stiliaus šokių ir kito lygio taip pat.

Po premjeros buvo tokia pakili nuotaika. Gyvenimo horizonte pasirodė Paryžiaus vizija, vėl, vėl reikia Paryžiaus. Padam, padam, padam…

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

Šiandien Šv. Kotrynos bažnyčios erdves užpildė puikiojo choro “Jauna muzika” balsai. Programa buvo labai dėkinga ir tokia lengva lengva, sielai, tokia tinkama prieš Velykas, toks pakylėjimas ir tikra akimirkos pilnatvė. Daugiausiai skambėjo šiuolaikinių kompozitorių, tame tarpe ir mūsų “braliuko” latvio R. Dubra, kūriniai. Išties pasisekė tiems, kurie rado laiko, nepražiopsojo šio renginio, atsidūrė laiku ir vietoje, ten kur ir reikėjo atsidurti būtent šiandien. Patiko tai, kad dirigavo skirtingi jaunosios kartos dirigentai ir žymi Airijos dirigentė, svarbus asmuo choro pasaulyje, Bernie Sherlock.

To pakylėjimo vedina labai noriu pasidalinti kažkuo geru iš šio vakaro repertuaro, tad vienas mano mėgstamiausių kūrinių, kurį klausiausi ir kito choro “Bel Canto” atlikime, anas džiugino drauge su šio kūrinio kompozitoriumi E. Whitacre, kuris svečiavosi Lietuvoje, taip pat buvo turbinis koncertas, galbūt ir jūs tuokart buvote Filharmonijoje. Tai “Kala Kalla”. Klausiau ir klausyčiau daugybę kartų, labai labai. O dabar tik įsivaizduokite, kaip šis kūrinys fantastiškai skambėjo Šv. Kotrynos bažnyčioje, visa toji aura. Vis dar malonioje transo būsenoje.

Rodyk draugams

Jei jums avitaminozė, reikia psichologo, ramybės, meditacijos, smegenų pakedenimo ar išvalymo, jei tiesiog reikia kažko tookio. Einate į Filharmoniją. Ir ne tik į ją.

Pagal galimybes einu į visus geriausius klasikinės muzikos koncertus, tikrai neinu į visus, renkuosi tik pačius pačiausius, rinktinius, perlus. Nors kartą per mėnesį, kartais du ar tris, stengiuosi nepraleisti. Žinoma, kartais tenka rinktis, jei sutampa du geri renginiai tą pačią dieną, ant dviejų kėdžių niekaip neatsisėsi, taip pat tenka derintis prie aplinkybių, tačiau jei tik įmanoma, visada prioritetuose tai, kas mano supratimu yra top ir būtų tikra “nuodėmė praleisti”.

Mums pasisekė gyventi šiame mieste (Vilniuje), būti čia, nerealiai pasisekė, kad taip dažnai užsuka ypatingos žvaigždės, unikalūs menininkai, kad taip dažnai galima paklausyti ypatingos kokybės atlikimo. Nepaprastai geri repertuarai, ypatingi, išskirtiniai, gurmaniški. Ir bilietų kainos būna pačios įvairiausios, tačiau neretai tiesiog juokingos, jei palygini su kitų šalių ir žymiųjų salių kainodara. Gali sėdėti pačiose geriausiose vietose už “gero vyno taurės” kainą. :D Na čia gal ne pats kultūringiausias palyginimas, bet galima rasti kitokį atitikmenį.

Šiandien grojo žymusis, puikusis pianistas Gabrielius Alekna, puiki programa, galimybė išgirsti retai atliekamų kūrinių. Tokią progą praleisti - negalima praleisti. Klausytojai buvo tiek sujaudinti atlikimo, kad ne vienas šluostėsi gerumo ašaras. Kas gali būti geriau. Tai tokia terapija, kad nereikia nieko, tiesiog klausyti ir mėgautis. Tai yra laimė, tos akimirkos, jei gali ją pajusti, pagauti tėkmę, bangą, tai tokia pilnatvė ir harmonija. Aš linkiu ir jums tai pagauti, pajausti ir išskristi, drauge su visais ir visuma, jei dar neatradote ar nebuvo progos perprasti to. Kažkam reikia šamanų, reikia meditacinių garsų, specifinių melodijų, tantrų ir pan.. O va man (ar mums, klasikinės muzikos gerbėjams) tereikia nueiti į Filharmoniją, į kitą salę, į gerą koncertą.

Rodyk draugams

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Lengvam, neįpareigojančiam, bet ne banaliam vakarui - spektaklis apie didįjį kombinatorių ir brangakmenių paieškas. Legendinės ir jau tapusios sparnuotomis frazės bei aforizmai primins ne tik romaną, bet ir rusų filmą, tapusį savotiška klasika, apie įvykius spalvingoje Odesoje. https://ru.wikipedia.org/wiki/Двенадцать_стульев Man ypač patiko netikėtas, bet labai taiklus istorijos derinys su pranašo Mozės keliu per dykumą, iš Egipto į Pažadėtąją žemę, ši “kombinacija” buvo tokia lyg pirštu į akį, tobula su dekalogais. Tie Dievo įsakymai: “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.” “Negarbink ir nesilankstyk stabams, drožiniams ir paveikslams” (nepažodžiui, bet esmė). Tai čia ir apie brangakmenius bei kėdes, apie kurias ir sukasi visa istorija.

Puikus Ostapo Benderio - Valentin Novopolskij vaidmuo, kuris organiškas ir jam šis vaidmuo, kaip ir kiti, labai tinka, na kas dar suvaidintų didįjį kombinatorių, jei ne jis :) Išties pasisekė Rusų dramos teatrui su šiuo aktoriu, jam “limpa” tokie personažai ir vien dėl jo galima statyti naujus ir naujus spektaklius. Nesakau, kad tai vieno aktoriaus spektaklis, būtų neteisinga ir nedora nuvertinti kitų teatro aktorių indėlį, tačiau be jo būtų visai kitaip. Tad teatras turi savo brangakmenį ir tikiu, kad džiaugiasi bei vertina.

Labai patiko dekoracijos ir laivo idėja, kaip režisierius skelbia, kad tai “Titanikas”, bet aš žiūrėdama atspėjau ar įžvelgiau jo kitą minimą, Nojaus laivą, kad jame plaukia visokie personažai ir spalvingos personos.

Apie spektaklį: “Režisierius Rolandas Atkočiūnas ir vėl panardins žiūrovus į siautulingą praėjusio šimtmečio pradžios sovietinio „nepo“ atmosferą, kaip jis tai jau padarė LRDT spektaklyje pagal M. Bulgakovo pjesę „Zoikos butas“.

„Tačiau aš savo spektaklyje nepaisau istorinių, socialinių ar politinių romano motyvų, man svarbiausia yra žmonių santykiai, – sako režisierius R. Atkočiūnas. – Mano spektaklio vyksmas vystysis simboliniame laive, plaukiančiame į niekur. Tai gali būti ir „Titanikas“, ir Nojaus arka – bet kas. Visi Ilfo ir Petrovo romano personažai čia bus pavaizduoti ir visos romano siužeto peripetijos bus suvaidintos. Tačiau visa tai dar bus perpinta ir su bibliniu siužetu apie pranašą Mozę ir žydų tautos klajones. Tautos iškeliavimas svetur – tai dar vienas šio spektaklio motyvas. Savo naujojo vaidinimo žanrą įvardinčiau kaip „epinės kelionės fantasmagoriją“. Tad tiems žiūrovams, kurie ateis į teatrą nusiteikę pamatyti eilinę komediją, čia bus pateikta nemažai siurprizų“. “

Rodyk draugams

Straipsnį ir komentarus skaitau antrą dieną. “Po baleto šokėjo savižudybės moksleivė atskleidė šiurpius prestižinės mokyklos užkulisius”

Tiksliau būtų taip: vakar tik straipsnį, o jau šiandien - komentarus. Nes buvo taip sunku ir taip suspaudė širdį dėl visko, kad ne tai kad raudojau dėl to kas ten rašoma, bet verkiau viduje ir širdis kraujavo, vis iškildavo visokie prisiminimai, ta nesveikia aplinka ir tokia neteisybė, klaiki klaiki. Koks absurdas, kai pagalvoji, menininkų kalvė, kurioje susibūrę ypatingi vaikai. Jautrūs, savotiški, nes jūs tikriausiai visi žinote, kad menas be jautrumo negyvas, tos dermės nebuvimas yra nuosprendis. Visi menininkai yra jautrūs, visi. Kad pagautum pustonius, potėpius, sugrotum ar sudainuotum taip, kad kitiems klausytojams ir žiūrovams sielą glostytų, verktų iš džiaugsmo, širdys dainuotų ir panirtų į meditacijas ar net užmigtų filharmonijose nuo gerumo, o paveikslus tyrinėtų valandų valandas, reikia pačiam meno nešėjui būti ypatingu. Tai talentas, taip pat darbas, juodas darbas, tamsioji pusė, kurios žiūrovas nemato. Na negalima terorizuoti tokių vaikų, traumuoti jų psichiką, jautrią ir gležną, krūviai milžiniški, spaudimas ir konkurencija juoda, neteisybės vandenynai.

Tie nepedagoginiai metodai yra žiaurūs, kas ten iki šiol vyksta, su pedagogika neturi nieko bendro. Esminė problema ta, kad tie kurie dirba, jie moka tapyti, lipdyti, šokti, groti ir dainuoti. Bet jie ne pedagogai, nebent vienas kitas, visų nenurašykim. Retas žmogus gali suderinti pedagogiką ir profesionalumą. Tie žmonės, ypač kurie seno raugo, tas baleto skyrius, vis dar gyvenantis rusų kariuomenės “dedovščinos” metodais, kitaip nemoka ir negali mokėti, nes visos tos staugiančios “pedagogės”, prarūkytais ir pragertais balsais (ir veidais), jos pačios kažkada buvo aukos. Jas taip pat ujo, žemino, tyčiojosi. Jos yra sugadintos. Jų psichika yra tokia “suvaryta”, kad vargu ar specializuotas gydymas padės. Tai ne žmonės, o monstrai, kurie jaučia pasitenkinimą ir malonumą, nes tik tai tegali daryti, atsigroti ant niekuo dėtų vaikų už savo suknistą vaikystę, jaunystę ir gyvenimą.

Kas neskaitė mano 2009 m. įrašo apie M.K. Čiurlionio menų mokyklos užkulisius, ką reiškia ten mokytis, kokia atmosfera http://subjektyvi.blogas.lt/skiriu-busimu-m-k-ciurlionio-menu-mokyklos-pirmoku-teveliams-papildyta-293.html Man labai patiko groti, siekti aukštumų, tačiau visa širdimi niekinau, nekenčiau viso tos neteisybės ir purvo, kuris deja likęs iki šiol. Labai labai gaila, kad vaikai iki šiol ten lygiai tokiose pačiose sąlygose, kokiose buvau aš ir mano klasiokai, visa bendruomenė. Mūsų buvo nedaug, mokinių skaičius nedidelis, vis tik mokykla neeilinė, tad kiekvienas savas. Ir veik visus pamenu, jei ne vardais, tai iš veido, kas muzikavo, kas dainavo, kas šoko, o kas sukosi dailės skyriuje.

Esminė šios mokyklos problema ta, kad daugelis ją palieka ne dėl milžiniško krūvio ar pervargimo, o būtent neatlaikę psichologinio teroro. Jei būtų sveika atmosfera, jei būtų sveika pedagogika, jei mokytojai gebėtų dirbti savo darbą be tarpusavio intrigų, tai Lietuvą garsintų žymiai daugiau talentų. Ir daugybė suluošintų vaikų, kurie paliko šią velnio galerą, šiandien galėtų gyventi visai kitokį gyvenimą.

Rodyk draugams