BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jau tiek kartų skaitėte visokius pastebėjimus apie dizainerės Kristinos Grybaitės darbus, kad šį kartą noriu atrasti šiame, ir vėl, žinoma, pompastiniame interjere tai, kas man patiko. T.y. šį kartą nekritikuosiu, o pagirsiu.

Kadangi niekada nesupratau tos mados tapetuoti vieną miegamojo sieną, man visad tas sprendimas atrodė nykiai, na toks vargo vakarienės variantas, kai nupirktas vienas rulonas ir tik tiek užteko. Bet juk tai netiesa, ne visada toks tapetavimas buvo pasirinktas vien taupymo sumetimais, rinkosi, nes “visi taip daro”. O be reikalo. Pvz. mes taip nedarėme, visur kur buvo numatyti tapetai, ten ir tapetavome visas sienas. Tiesa, dabar kad nesumeluočiau, tai yra viena tokia siena, bet čia pirtyje dizaino elementas ir ne dėl taupymo, o dėl grožio ir dėl to, kad visas sienas tapetuoti būtų buvę be ryšio. Na tai čia mini reabilitacija, bet sakyčiau išimtis, o ne tendencijos aukos. Todėl visi tie, kurie šiais laikais tapetuoja visas kambario sienas yra mano subjektyvia nuomone labai pagirtini. Giriu šeimininkus, kurie patys išsirinko tuos tapetus, ištapetavo visas sienas ir tapetai išties įdomūs, tokių pas mus nelabai ir rasi. Tapetų grožis/negrožis čia jau skonio reikalas, bet tai, kad jie spalviškai įdomūs, tai man patiko. Galbūt miegamajame per intensyvūs, bet gi žadėjau girti.

Dar patiko, kad yra sienų spalvos, kad skirtingi atspalviai, kad nepabijota sodresnių tonų, o ne lengvų atodūsių. Drąsu ir gerai. Ypač patiko prieškambario ar koridoriaus sodri alyvuogių, klasiška spalva. Ir dar tas tapymas sakyčiau visai kokybiškas, lai yra to kičo, bet kokybiškas kičas. Ir dėl to, kad sužaista su dviem sienom, sutikite, vis dėlto originalu ir gera mintis.

Patiko virtuvėje viryklės ir garų ištraukėjo vieta, kad ten paslėpta. Net jei kunkuliuos puodai ar užsiliks kokia neaiški keptuvė, tai niekas to nematys, o svetainėje ir valgomąjame bus visuomet tvarkingas vaizdas. Stalviršis taip pat praktiškas.

Patiko miegamojo spintos sprendimas nišoje, kad padarytas projektas tai vietai ir atitinkama praktinė forma. Toks pats sprendimas, tik mažesnis įrengtas ir koridoriuje - svetainės dalyje.

Labiausiai patiko ir buvo netikėta, kad šeimininkai nepabijojo svetainėje top vietoje pasikabinti išties ekstravagantiškų paveikslų, kurių autorius Aurimas Eidukaitis. Man labai patinka jo specifiniai darbai, ne visi, bet yra tokių, kur visai mano. Ateity manau kokį tikrai imsiu.

Rodyk draugams

virtuozas

Vakar įvyko tai, apie ką noriu būtinai parašyti, nes tiek emocijų, kad iki šiol viskas gyva. Valdovų rūmuose vyko labdaros ir paramos koncertas, kuriame fortepijono virtuozas Alexander Paley sukėlė tikrą audrą. Išties solidi publika (ministras, Seimo nariai, užsienio politikai ir pan. veikėjai) kriokė ten iš pasitenkinimo, rėkė “bravo” ir plojo taip karštai, lyg ten būtų koks roko muzikantas :D A. Paley nunešė viską ir tai kaip jis groja, kokia charizma, koks meistriškumas, kaip jis pateikia įvairius klasikos kūrinius, rodos tiek kartų girdėtus, bet jo rankomis tai skamba absoliučiai kitaip. Tai buvo geriausia ką mačiau/klausiau per šį meninį sezoną. Tai buvo geriausia, ką girdėjau apskritai iš fortepijono “virtuozų” serijos. Lai teatleidžia man lietuviškieji genijai - talentai, ne, vis dėlto ne. A. Paley yra visai kitos kategorijos meistras. Kai ruošiausi eiti, nesiklausiau avansu nieko, tiesą sakant pamiršau, bet kai patekau… Laikykite, aš skrendu.

Kodėl buvo gera klausytis. Jis groja be sunkumo, lengvai, suteikia tokią šventę ir malonų klausymą, viskas byra byra, tas lengvumas yra toks nerealus dalykas. Nes kaip neretai pasitaiko, kad menininkas kenčia prie instrumento, jis ten kankinasi, slegia jį gyvenimo našta, o kenčia tiek, kad rodos ant tų klavišų išleis paskutinį kvapą. A. Paley groja iš karto, tik prisėda ir net, rodos, nespėja įkvėpti, iš karto lieja muziką. Realiai nebuvo jokios programos, nei ten labai pasakojo ką gros, tiesiog nusilenkia, sėda, groja, atsistoja, nusilenkia, sėda, groja. Jis mėgaujasi savo darbu, jis džiaugiasi ten ir meditacijose, jis daro šventę sau ir kitiems. Jis nesikankina prie instrumento. :D Tikiuosi, kad jo sugrįžimas į Lietuvą neprailgs, kad jis netemps dešimtmečiais, kad vėl mums pagrotų. Radau archyvinį įrašą.

Gaila, kad neradau jo atliekamo F. Chopin 3 grand valses brilliantes, čia buvo kažkas nerealaus ir fantastinio.

Geras įrašas :D Atkreipkite dėmesį, kaip jis pradeda, na o kaip groja, tai ką ir kalbėti.

Kam aktualu ar įdomu - visa koncerto programa.

Rodyk draugams

Baletas “Piaf”

2017-04-22

Vakar LNOBT parodė legendinės prancūzų dainininkės, šansono simbolio, trapiosios Édith Piaf gyvenimą spektaklyje “Piaf”. Ir buvo taip gerai, taip gražu, puiki choreografija, kiek neįprasta, bet labai patiko. Kostiumai verti dėmesio ir neįprasti akiai savo drąsa, bet tai prieskoniai, kai negali atsitraukti ir norisi mėgautis, traukia žiūrėti ir užaštrina pojūčius. O tie subtilūs E. Piaf gyvenimo momentai - simboliai, tie sklandantys rožės žiedlapiai, visuma. Dar neįtikinau eiti ir savo akimis išvysti?

Tuomet kviečiu tuos, kurie svaigsta nuo A. Cholinos šokio teatro pastatymų ir mano, kad tai yra meno viršūnė. Apie “Otelą” jums jau rašiau, kas neskaitė, čia ir komentaruose taip pat.

Kuomet pamatysite šokio teatro spektaklį “Piaf”, taip, mielieji, LNOBT davė atsaką ACH teatrui, bet tokį deramą, kad kaip sakoma “s patrachami” nunešė viską. Jūs suprasite, kas yra profesionalai, baletas, lygis ir kodėl vienas teatras yra komercija, šou ir į gražų popierėlį suvyniotas “daiktas”, nesakau, kad blogas, visokių reikia, tai kas yra gražu, tai nebūtinai yra aukšto lygio meno pasirodymas, tas gražu negražu yra subjektyvus vertinimas taip pat, man gražu, tau negražu. Bet yra profesionalai ir yra mėgėjai, TV šokių projektų dalyviai, laidų vedančiosios ir šiaip surinkti atsitiktiniai veikėjai. Ir kodėl, kitas spektaklis yra tikrasis menas, visai kitas lygis. “Tiesiog” šokėjai negali prilygti baleto profesionalams, na tiesiog, nesakau, išimčių visur yra, bet mes dabar lyginame du mums prieinamus variantus ir tai kas vyksta mūsų sostinėje. Kai šoka šokio teatrą baleto trupė ir kai šoka keli veikėjai iš baleto pasaulio, o dauguma šokėjų iš visai kitokio stiliaus šokių ir kito lygio taip pat.

Po premjeros buvo tokia pakili nuotaika. Gyvenimo horizonte pasirodė Paryžiaus vizija, vėl, vėl reikia Paryžiaus. Padam, padam, padam…

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

Šiandien Šv. Kotrynos bažnyčios erdves užpildė puikiojo choro “Jauna muzika” balsai. Programa buvo labai dėkinga ir tokia lengva lengva, sielai, tokia tinkama prieš Velykas, toks pakylėjimas ir tikra akimirkos pilnatvė. Daugiausiai skambėjo šiuolaikinių kompozitorių, tame tarpe ir mūsų “braliuko” latvio R. Dubra, kūriniai. Išties pasisekė tiems, kurie rado laiko, nepražiopsojo šio renginio, atsidūrė laiku ir vietoje, ten kur ir reikėjo atsidurti būtent šiandien. Patiko tai, kad dirigavo skirtingi jaunosios kartos dirigentai ir žymi Airijos dirigentė, svarbus asmuo choro pasaulyje, Bernie Sherlock.

To pakylėjimo vedina labai noriu pasidalinti kažkuo geru iš šio vakaro repertuaro, tad vienas mano mėgstamiausių kūrinių, kurį klausiausi ir kito choro “Bel Canto” atlikime, anas džiugino drauge su šio kūrinio kompozitoriumi E. Whitacre, kuris svečiavosi Lietuvoje, taip pat buvo turbinis koncertas, galbūt ir jūs tuokart buvote Filharmonijoje. Tai “Kala Kalla”. Klausiau ir klausyčiau daugybę kartų, labai labai. O dabar tik įsivaizduokite, kaip šis kūrinys fantastiškai skambėjo Šv. Kotrynos bažnyčioje, visa toji aura. Vis dar malonioje transo būsenoje.

Rodyk draugams

Jei jums avitaminozė, reikia psichologo, ramybės, meditacijos, smegenų pakedenimo ar išvalymo, jei tiesiog reikia kažko tookio. Einate į Filharmoniją. Ir ne tik į ją.

Pagal galimybes einu į visus geriausius klasikinės muzikos koncertus, tikrai neinu į visus, renkuosi tik pačius pačiausius, rinktinius, perlus. Nors kartą per mėnesį, kartais du ar tris, stengiuosi nepraleisti. Žinoma, kartais tenka rinktis, jei sutampa du geri renginiai tą pačią dieną, ant dviejų kėdžių niekaip neatsisėsi, taip pat tenka derintis prie aplinkybių, tačiau jei tik įmanoma, visada prioritetuose tai, kas mano supratimu yra top ir būtų tikra “nuodėmė praleisti”.

Mums pasisekė gyventi šiame mieste (Vilniuje), būti čia, nerealiai pasisekė, kad taip dažnai užsuka ypatingos žvaigždės, unikalūs menininkai, kad taip dažnai galima paklausyti ypatingos kokybės atlikimo. Nepaprastai geri repertuarai, ypatingi, išskirtiniai, gurmaniški. Ir bilietų kainos būna pačios įvairiausios, tačiau neretai tiesiog juokingos, jei palygini su kitų šalių ir žymiųjų salių kainodara. Gali sėdėti pačiose geriausiose vietose už “gero vyno taurės” kainą. :D Na čia gal ne pats kultūringiausias palyginimas, bet galima rasti kitokį atitikmenį.

Šiandien grojo žymusis, puikusis pianistas Gabrielius Alekna, puiki programa, galimybė išgirsti retai atliekamų kūrinių. Tokią progą praleisti - negalima praleisti. Klausytojai buvo tiek sujaudinti atlikimo, kad ne vienas šluostėsi gerumo ašaras. Kas gali būti geriau. Tai tokia terapija, kad nereikia nieko, tiesiog klausyti ir mėgautis. Tai yra laimė, tos akimirkos, jei gali ją pajusti, pagauti tėkmę, bangą, tai tokia pilnatvė ir harmonija. Aš linkiu ir jums tai pagauti, pajausti ir išskristi, drauge su visais ir visuma, jei dar neatradote ar nebuvo progos perprasti to. Kažkam reikia šamanų, reikia meditacinių garsų, specifinių melodijų, tantrų ir pan.. O va man (ar mums, klasikinės muzikos gerbėjams) tereikia nueiti į Filharmoniją, į kitą salę, į gerą koncertą.

Rodyk draugams

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams