BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viena laukiamiausių serialinių naujienų - “Cocaine Godmother” su Catherine Zeta -Jones - narkotikų baroniene priešakyje. Tai biografinė istorija apie žymiausios pasaulyje narkomafijos prekeivės Griselda Blanco Restrepo iš Kolumbijos gyvenimą. Griselda pirmoji sugalvojo dideles kokaino partijas per sieną pervežinėti moterų apatiniuose drabužiuose. Laikui bėgant net gi atidarė apatinių drabužių parduotuvę, kurioje prekiavo paturbintais apatiniais - su slėptuvėmis narkotikams - kišenėlėmis. Policijos nesutramdomą veikėją 2012 m. Medeline sušaudė du pro šalį važiuojantys kileriai. Kas yra prisiekęs serialo “Narcos” gerbėjas, kas seka apie narkotikų prekeivės - karalienės iš Meksikos, Teresos Mendoza, gyvenimą, draminiame veiksmo seriale “Queen of the South”, tas turėtų įsijungti priminimą. Sausio mėnesį startuoja dar vienas, tikėtina, kad net labai neblogas serialas, anonsas jau čia.

Rodyk draugams

Man labai patinka tokio turinio tekstai. Graži, bet vieniša? Tokia graži, bet niekam nereikia. Kaip apmaudu. Ai ne, ne apmaudu, visai gerai, bet jei gerai, tai kam čia gintis ir apie tai rašyti pasiteisinimo deklaravimo pasakėčią. O kas pasakė, kad graži, gal pati sau graži. Kita vertus, daugybė negražių ar tos, kurios pačios sau negražios - labai savikritiškos, bet kažkuo patrauklios ir realiai simpatiškos moterys, sėkmingai sukasi nesibaigiančių gerbėjų ratelyje, nestokoja nei dėmesio, nes nestokoja žavesio, to patrauklumo nestokoja, traukia tuos vyrus tik daina. Ir ne vienišos, ir laimingos, ir apgaubtos meile, dėmesiu.

O be to, tas grožis yra tik viršelis, gal ten turinys apie nieką ir skleidžia prastą kvapą? Žinom, matėm tokių gražuolių, su kuriomis nėra apie ką kalbėti, nes jos gyvenimo prasmę mato tik išorės tobulinimui, bet ne vidaus gerinimui ar bent jau iliuzijos sukūrimui, kad ten kažkas yra daugiau, nei pudra. O dar yra tokių susireikšminusių, arogantiškų, košmariškų fyzdų, su kuriomis ne tik kad vyrai negali bendrauti ir būti, su jomis niekas negali būti, nes charakteriai ir būdai tokie atgrasūs, kad norisi bėgti nuo jų kuo toliau. Na ir bėga nuo tų gražuolių tie vyrai, kurie susidomi, o po to supratę ant ko pataikė, skuba nešti muilą kuo greičiau, nes o siaube, kas čia per… Va tokios gražuolės vienišos. Po to visiems pasakoja, kad oi man nieko nereikia, aš tokia graži (dar prideda protinga), džiaugiuosi (aha) puikia (na nepradėkim) vienatve. Tai sveikom moterim nereikia sekso? Na gal yra koks proc. aseksualių.

Bet po to ateina toks metas, kai išmuša valanda X, ir toji gražuolė, kuri arogantiškai “šitas per prastas, šitas ne mano lygio, šitas toks ar anoks” išstumdžiusi išsilavinusius ir protingus tuometinius gerbėjus - jaunuolius, kurie metams bėgant padarė sėkmingas ar stulbinančias karjeras, susirado sveiko proto merginas, sukūrė šeimas, sūpuoja kūdikius, gyvena savo svajonių gyvenimą ar vis dar vieniši, bet jiems tokių va kaip tada toji gražuolė tikrai nereikia, tai kai išmuša ta suvokimo valanda, kad niekam ana neįdomi, nes kam rūpėjo, tai laiku perkando tą dailų vaisių, kuris viduje traukia burną savo aitrumu. Tada ana sutinka, na gal ne taisyklė, bet tendencija, kokį nors stalių, santechniką, traktoristą, kuris paprastai be ceremonijų, “davai davai” mužiką, ir susieja savo likimą su tokiu, nes nelabai ir yra iš ko rinktis, o pradeda šaukti gamta ar apačia. Ir tada girdime istorijas apie tai, kad kaip tokia moteris su tokiu prastu ar paprastu vyru, juk ji verta tikrai geresnės partijos.
Dar labai patinka va tokio tipo komentarai - patirtis (iš str.):
“Taip palieku jau trečią vyrą…Du iš jų pasirinko alkoholį,apie trečio nuotykius su kita moterim sužinojusi,išsyk išspyriau lauk.Nėra gero,nereikia jokio.Kaip Žemaitė rašė -kiaulėms perlų nebarstau.Ir nors esu ne pirmos jaunystės,nemokysiu jūsų mergaičių kentėti,taikstytis.Geriau ramia širdimi,negu sudaužyta ir sutrypta…”
……..

Patiko šis pastebėjimas, tęsinį skaitykite mano Facebook paskyroje “Subjektyvi”. Aš ten rašau kone kasdien ką nors savito ir, tikiuosi, įdomaus, man patogu ir komfortiška ten kedentis. Tad prisijunkite prie mano draugijos, mano kompanijos, kur pakalbame, diskutuojame apie viską, ką matome kasdien, ką pastebiu, kas aktualu. Atraskite Facebook’e “Subjektyvius pastebėjimus”, prenumeruokite, spauskite “patiko”, draugaukime ten. Laukiu.

Rodyk draugams

Kodėl man vedę vyrai buvo tabu. Dar sykį primenu, kad yra tokia klasiška klinikinė psichologė - seksologė Veronika Stepanova, kuri labai populiari Youtube erdvėje (ir Instagrame jos sočiai), o jos paslaugos - individualios konsultacijos kainuoja tikrai labai daug, bet ji verta kiekvieno dolerio ar euro. Ne viena video lekcija sulaukė didelio populiarumo. Todėl, kad ji, kaip sakoma - žmonių kalba, paprastai ir konkrečiai paaiškina kas yra kas, Veronika kalba įdomiai, pati yra charizmatiška persona. Žinoma, neišvengiama subjektyvių vertinimų bei požiūrio, nes kiek psichologų - tiek variacijų, tačiau jos požiūris į gyvenimą, problemas bei jų sprendimo būdus yra man (ir ne tik man) priimtinas, suprantamas, adekvatus ir būtent ji yra mano “bestas”, pažiūrėjau visas jos lekcijas kiek buvo kanale, toliau seku ir kviečiu atrasti, nes yra labai daug įdomių temų, retų temų, apie ką niekas kitas ir nekalba, nebent itin siauruose rateliuose už uždarų durų, nišiniuose kabinetuose, kur retas patenka.

Šios dienos tema labai artima, kabinanti, nes man visad vedę, su vaikais, su “praeitimi” vyrai buvo tabu. Ne santykiams, ne seksui, o gyvenimui ir gyvenimo planuose. Nes aš esu tokia egoistė, kad niekada, net baisiausiame sapne nesapnavau, kad galėčiau dalintis vyrą su kitais man “pašaliniais”. Traukti vyrą iš šeimos? Tik ne tai. Po to dalintis su buvusiomis žmonomis, su pirmos ar antros santuokos vaikais. Kad aš ne vienintelė ir nepakartojama, kad mano vaikai - ne vieninteliai ir nepakartojami, kad kasdien kažkas alsuoja į sprandą, kad vyras - sekmadieninis ar savaitgalinis, o tai reiškia, tuo pačiu, kad mano vaikai savaitgaliais tėvo nebemato arba yra nuskriausti dėmesio. Kad viskas sukasi ir neišvengiamai susiję su buvusiais ir esamais. O atostogos, o tas privalomas bendravimas, viskas. Kažkokie šleifai, šešėliai. Pavydas, konkurencija, kova. Tai buvo toks košmaras, toks siaubas, kad neįsivaizdavau tokių dalybų ir gyvenimo apskritai. Nors taip, amžina tiesa - niekada nesakyk niekada, taip, bet ne, tai ne man, bent jau tame buvusio gyvenimo etape, kai buvau viena ir nepriklausoma nuo nieko, galėjau planuotis ir LEISTI SAU susidėti su tokiu vyru, kuris atitiko tuos kriterijus, būtent - būti be “bagažo”, virvių, šleifų, alimentų, kažkokių kablių, kabikų.

Aš tikrai nežinau, jokių garantijų, kad nebūsiu toji buvusi ar vyras netaps buvęs, kad nebūsiu toji, kuri taps “bagažu” ar mano vaikai taps savaitgalio - sekmadienio - išeiginių tėčio vaikais, juk jokių garantijų nėra. Bet kol galėjau garantuoti tą bazinį “projektą”, kol galėjau pati kontroliuoti su kuo sieti savo gyvenimą bei šeimos kūrimą, tol dariau labai atsakingai ir įvertinusi visus saugiklius. Nes tas derinimąsis yra toks sudėtingas, psichologiškai, toks varginantis, kad jei dabar kažkas strateguoja bendrystę su vedusiu (ir turi vaikų) vyru ir traukia į savo pusę, planuoja šeimą, vaikus, tai pasverkite visus momentus, ar jūs tikrai ištversite tai, ar jums reikės manipuliuoti, žaisti, kažkur žemintis, ieškoti savyje jėgų ir užgniaužti pavydą, susitaikyti su nuostoliais - finansiniais ir moraliniais, kad jau nebus taip, kad viskas nuo nulio, tik jūs ir jis, kad jūsų namai, šeima, gimda yra vieninteliai ir nepakartojami. Jūs visad būsite numeris du arba numeris trys, visad, tai reiškia, kad jūs nei unikali, nei nepakartojama, tiesiog gal copy - paste ar update, arba dar teks ir įrodynėti, kad dar geresnė, šaunesnė, fainesnė, kepate geresnius pyragus ir darote “ten” viską geriau. Nes, kaip ir psichologė porina, tie vyrai nebrokija ne tik lyginti, vis tampytis tarp dviejų moterų, bet dar ir sumąsto grįžti atgal, po visko ką nuveikė, ir sėkmingai sau grįžta į buvusių žmonų glėbius bei urvus.

Rodyk draugams

Su vyrais visada reikia kalbėtis, tiesiai šviesiai, akis į akį, bet tik ne šantažuoti savo kvailai desperatiškais pareiškimais, taip žeminant save ir partnerį. Kaip ir visi tie vieši pasipiršimai - tokie manipuliaciniai, desperacinis spaudimas minioje, tai pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti, kai negerbi nei savęs, nei mylimo žmogaus, nei šalia esančių. Tas gėdingas aktas - imk mane, visų akivaizdoje, yra moralinis dugnas, kurį pasiekia moteris, kuri taip nori ištekėti. “Koncerto Vilniaus muzikiniame klube metu Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep atvirai pasiteiravo mylimojo Aurimo, kada jis planuoja ją vesti. Toks atlikėjos klausimas buvo palydėtas didžiulėmis gerbėjų ovacijomis.

Pirštis vyrui ir rodyti iniciatyvą - nėra blogai, kaip tik gerai, nes o kas pasakė, kad moterys negali to daryti? Bet tik ne tai, tik ne taip, ne prie visų ir pašalinių žmonių - liudininkų, spaudžiant, lyg vedant aviną į skerdyklą, tik ne tokiais apgailėtinais metodais. Gyvenime taip yra, kad su vienomis moterimis gyvena, o kitas veda. Jei vyras neskuba ir nesiruošia apskritai, o moteriai tai svarbu, tai ko delsti? Kiekvieni metai yra prarasti ir be jokių perspektyvų, tuo atveju, jei santuoka yra reikšminga. Žinau ne vieną vyrą - amžiną jaunikį, jau nupirdusį, bet ten tiek būta sugyventinių, kurios laukė, po to buvo naujos, tos irgi laukė, po to vėl, dabar vėl naujos. Jie naudojasi moterimis ir tiek, cinikai, jiems patinka, kai aplink juos šokinėja, lydosi, o jie suteikia viltį, kad gal kada nors… Niekada, čia tokia rūšis, net nesukite sau galvos, jie yra susireikšminę egoistai, nereikia aplink juos šokinėti, jie to neverti, jūsų, moterys, jie neverti.

Vyrams visada yra gerai, dažniausiai, jie apskritai atsargūs ir baikštūs pokyčiams, asmeninės laisvės suvaržymams arba apskritai pokyčiams, labiau linkę pastoviai plaukti ramiai tykiai palei srovę, kol jų neliečia, nesvarbu kokiu klausimu, tol gerai. Nes viskas šiame gyvenime, kas susiję su namų židinio kurstymu, viskas yra moterų rankose, tai jos sprendžia kada ką “darysime”. Taip jau yra. Kur gyvens, kokiame būste, kiek bus kambarių bute ar name, kiek vaikų gimdys ar apskritai gimdys - tai sprendžia moterys. Vyrams taip tik atrodo, kad tai jie, o deja ne, vyrai nejaučia to, bet tegul nesuka galvos. Kaip byloja statistika, skyrybos dažniausiai vyksta moterų, o ne vyrų iniciatyva, tai moterys skiriasi, jos renkasi tokį kelią, nes vyrams visai gerai, kam čia vargintis.

Gyvenime nereikia bijoti konkretumo, aiškumo. Ypač kai yra krizė, problema, santykių valtelės susvyravimas, kad nebedaug liko, kad nuskęstų. Kalbėtis su vyru ir nebijoti to daryti - sakyti į akis, ne rėkti, ne skelbti kažkokius ultimatumus, bet pasakyti, kad štai manęs tai netenkina, man nepatinka tai kaip mes dabar gyvename. Kodėl nenori to ar ano. Tai tu nori tų vestuvių, santuokinio gyvenimo, ar ne, ar manai, kad būsiu amžina nuotaka ant budinčio skambučio? Man svarbi santuoka, aš noriu šeimos, vaikų, dviejų mažiausiai, nes aš dabar esu sveika ir vaisinga, aš dabar noriu to. Tu ką sau galvoji? Ką tu apskritai galvoji? Ko tu nori gyvenime? Ar tu nori namų, vaikų? Kiek vaikų nori? O ką manai, jei aš noriu nei vieno ar trijų? Tau patiks būti trijų vaikų tėvu? Tiesiai šviesiai. Nereikia tempti gumos ir gyventi pasimetime, nežinioje. Gyvenime turi būti kažkokios gairės, kaip mes dėliosimės perspektyvoje, jei, žinoma, negyvename šia diena. Tai irgi variantas, bet vargu ar tai įmanoma, jei nori kažkokio apčiuopiamo rezultato.

Paklausti partnerio, kai krizė: kas tau nepatinka, kodėl amžinai nepatenkinta/-as ir susuktu veidu? Kas čia per manipuliacinė tyla? Kai poros tyli mėnesiais, tipo “mes nesikalbame”, tai yra vaikų darželio santykiai, niekur nevedantys. Kaip du ožiai. Ką jūs apskritai veikiate dviese? Kodėl negalite pasikalbėti, kaip du suaugę žmonės?

Tau reikia pokyčių? Aš taip gyventi nebenoriu, nes tai niekur neveda. Skiriamės. Ir paaiškini, tiesiai šviesiai, kaip mes gyvensime po skyrybų, ką darysime, jei yra vaikų - kaip gyvens vaikai. Kad taip, aš nesėdėsiu prie langelio ir neverksiu, aš nepratusi gyventi viena, esu sveika moteris, man reikia sekso, taip, aš tikrai susitiksiu vyrą ir taip, jis galbūt taps naujas tėtis tavo vaikams. Ir t.t., ir pan..

Tiesiai šviesiai, be jokių ten seilėjimosi aktų. Pasakyk kaip bus, tam vyrui, kuris arba nežino ko nori, arba nenori nieko keisti savo ramiame gyvenime. Tokiame saugiame ir “man viskas gerai, man nieko netrūksta”. Ir dar labai svarbu gyvenime nebijoti paleisti. Jei matai, kad niekas nesikeičia, o nori pokyčių, tiesiog paleisk ir išeik, palik, kam čia nervintis ir graužtis. Jei vyrui esi svarbi ir reiškminga, jis ieškos, belsis į visas duris, ateis ir pasakys: viskas, nebegaliu, būk mana. O jei neieškos, nesibels, vadinasi nevertas jis buvo to laukimo ir skaudžių ašarų. Tai kokia buvo visos tos dramos prasmė? Va kas turi jaudinti. Tavo ašaros ir nuverktos pagalvės niekam nerūpi. Pati kuri savo gyvenimą, viskas tik tavo pačios rankose.

Rodyk draugams

Daugybė moterų ir vyrų, nežinodami, kad savo gyvenimą sieja su psichopatais ar narcizais, pasmerkia save kankinančiai ateičiai ir labai sudėtingiems psichologiniams išbandymams. Narcizai - be galo pavojingi, grėsmingi, be lašo empatijos, šalti ir bedvasiai žmonės, kurie sugeba taip apžavėti ir susukti savo aukų smegenines, kad apsuka galvas, o viskas tik dėl to, kad įtrauktų į savo įtakos ir negailestingos kontrolės gniaužtus. Aplinkiniams atrodo, kad tai fantastinis žmogus, toks mielas, toks fainas, toks be krislo, svajonių vyras ar svajonių žmona, ar svajonių mama… Niekas niekada nepagalvotų, kad tai vilkas ėriuko kailyje.

Žmogus gali daugybę metų gyventi su narcizu, kentėti jo išpuolius bei manipuliacijas, nesibaigiančius žeminimus, nes narcizui niekada neįtiksi, visada ras prie ko prisikabinti ir kabinsis be galo, be krašto. Auka gyvena su totaliai sutrypta saviverte, peraugančia į apatiją, depresiją ir norą užbaigti savo niekingą gyvenimą savižudybe, nes tik taip mato tą vienintelį kelią išsigelbėjimui. Taip ir nesuprasti, kad tai ne auka yra bloga, kažkokia nesveika, o narcizas gali taip apversti ir įtikinti, kad tai auka yra narcizas, kenkėjas, manipuliatorius ir blogio visuma, taip yra, kad žmogus su laiku pradeda įtikėti, kad tikrai, gal čia su juo kažkas ne taip, jis yra baisus, monstras. Narcizas siurbia aukos energiją, maitinasi tuo, mėgaujasi jos silpnumu, pažeminimu, šis tironas verčia savo auką psichiniu ligoniu. Nors pats toks yra. Klausydama psichologų video lekcijų atradau, kad narcisizmas yra įgimtas, tai genetikoje, t.y. žmogaus nepakeisi, jis nepasiduoda gydymui, vienintelė išeitis - bėgti nuo tokio žmogaus kuo toliau, išeiti, palikti. Arba išmokti su juo gyventi, nekreipti dėmesio į jo priepuolius, priekabes. Net jei tai yra motina ar tėvas. Daug lekcijų skirta motinoms - narcizėms, kurios priekaištais “aš tave užauginau, tiek stengiausi dėl tavęs, todėl dabar tu privalai man padėti, pirkti, būti su manimi ir t.t.”, taip vaikams įsodindamos amžinos kaltės jausmą, kuris juos lydi visą gyvenimą. Jos kontroliuoja, jos laiko ant ypatingai trumpo pavadėlio ir dusina savo kontrole visus aplinkui.

Mano pastarųjų dienų atradimas (o atradusi ir susidomėjusi psichologine tematika jau daugybę metų, tai lyg hobi) - psichologė, psichologijos dėstytoja JAV koledže, pati gyvenusi su vyru - narcizu, todėl žinanti daugybę dalykų apie tokio tipo žmones ne iš teorijos ar knygų, o iš praktikos. Jos balsas labai keistas, veidas taip pat, kartais be saiko naudoja filtrus, bet čia reikia išgirsti esmę, tai ką ji daugybėje video lekcijų kalba apie žmones - narcizus, yra labai gerai. Tai nepaprastai įdomu ir dažnai sukrečia iki širdies gelmių. Kodėl pvz. žmonės storėja tokiuose santykiuose ir neretai priveda save iki diabeto, tai nebūtinai nuo maisto, va kokia esmė, ne problemų užvalgymas, o užnuodytas organizmas, kurį nuodija aplinkoje esantis narcizas. Štai kodėl sėkmingai meta svorį po skyrybų ir susitvarko sveikatą. Kas vyksta vaikų gyvenime priklausant nuo tironiškos motinos, kaip narcizai įsisuka į kitų žmonių gyvenimą, kaip laiko aukas savo tvirtuose gniaužtuose ir kodėl sunku juos palikti, žmonės tampa priklausomais. Nes ta baimė ir grėsmė, o narciztai per daugybę psichologinio smurto namuose metų sugeba įtikinti: gyvensi su manimi arba mirsi, tu be manęs esi niekas, nulis, tu be manęs pražūsi. O neretai ta baimė, kad toks monstras nužudys arba padarys be galo didelę žalą - ir tai laiko. Moterys kenčia, nes vyrai grasina atimti vaikus, atimti visą turtą, viską, grasina nusižudyti patys, jei juos paliks, daro viską, kad jos galutinai palūžtų. Ir liktų amžiams drauge.

Jei jūs skaitote tai ir suprantate, kad gyvenate su vyru - narcizu, kad kenčiate psichologinį smurtą, kreipkitės į moterų krizių centrus, atraskite psichologus ir psichologines terapijas, pradėkite kažką keisti savo gyvenime ir nelikite sugniuždytomis aukomis. Jūs nekaltos, tai jis yra monstras. Stiprybės.

Išklausiau ir klausau toliau šios puikios psichologės lekcijas apie narcizus, tai be galo įdomi tema, o būtent ji ją išplėtojo profesionaliausiai bei išsamiausiai, net jei kažkur tos narcizo charakteristikos kartosis, to neišvengsi, vis tiek įdomu klausytis. Kviečiu atrasti ir pradėti klausymo kursą nuo pirmojo video. Keliu šį kartą - kaip atpažinti narcizą pirmosios pažinties stadijoje. Tikiuosi pravers. Gaila, bet tik rusų kalba. Jei jūs nesuprantate, bet domina tematika, būtinai susiraskite informaciją ta kalba, kuri jums suprantama. Negyvenkite nežinioje, žinojimas jus išgelbės.

https://www.youtube.com/watch?v=DXsSZi4JjrE

Rodyk draugams

Labai įdomus serialas tuo aspektu, kad jis išskirtinai feministinis, prie jo kūrimo prisidėjusi visa kūrybinė virtuvė vien tik moterų darbo rezultatas. Moterys moterims. Tad tikriausiai ir dėl to, nieko nuostabaus gi, kad serialo vyriškieji personažai didžiuma kažkokie nevykėliai, pušinėtojai, o moterys, visos, turi tos jėgos ir stiprybės, nors dauguma jų užsidirba pragyvenimui pardavinėdamos save. Serialas nukelia į 18 a. Londoną, kur kas penkta moteris parduoda save, kad galėtų išgyventi. Gražios dekoracijos, ypatingi kostiumai, puikios aktorės. Tačiau tikrai nesuprantu, kodėl serialas verčiamas kaip “Kurtizanės”, jokios jos ne kurtizanės, toli gražu, kadangi esu prisiskaičiusi apie įvairių kraštų ir Venecijos, tipo “Kurtizanių spindesys ir skurdas” serijos, tai kurtizanių apibrėžimas tikrai ne šio serialo personažų veikla, čia jos tiesiog prostitutės, žemiausios ar kiek aukštesnės klasės, bet tikrai ne kurtizanės. Nebent viena, dar kita, bet ne visos.

Serialas patinka savo koloristika, nepatinka personažų vidinio pasaulio trūkumu, daug paviršutiniškumo, todėl viskas praskrenda ir neužsikabina taip, kad sujaudintų, sukrėstų ar priverstų permąstyti. Tad kaip spalvingą, istorinį su specifine razina - tokia tematika, kaip paįvairinimui - kodėl gi ne. To amžiaus Londonas buvo sekso ir raudonųjų žibintų kvartalo bordelyno virime. Dvi konkuruojančios bordelių madam suko ten tokius verslus, kad nebuvo joms ir jų merginoms kada atsikvėpti. Purvas ir spindesys.

Rodyk draugams