BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tai ką dabar regėsite ar jau matėte kažką panašaus, mano subjektyvia nuomone, išties tai niekam jos neperšu, tiesiog pastebėjimas, kad tai yra meninė pornografija. Kičas. Šis spalvingas ir ryškus šou patenkina pačios neišrankiausios publikos skonį. Tokia kokofonija, šviesų, garsų, veikėjų. Kvartetas sadomazo amplua, apsitempusios latekso kostiumais, o vietoje strykų lyg botagai, kur violončelininkė kraiposi aplink instrumentą lyg striptizo šokėja aplink stulpą. Norisi spirti jai gerai į šikną, kad nesikraipytų ten lyg kokia pigi begėdiška kekšė. Antonio Vivaldi vartosi grabe ir su angelais geria širdies lašus.

Rodyk draugams

virtuozas

Vakar įvyko tai, apie ką noriu būtinai parašyti, nes tiek emocijų, kad iki šiol viskas gyva. Valdovų rūmuose vyko labdaros ir paramos koncertas, kuriame fortepijono virtuozas Alexander Paley sukėlė tikrą audrą. Išties solidi publika (ministras, Seimo nariai, užsienio politikai ir pan. veikėjai) kriokė ten iš pasitenkinimo, rėkė “bravo” ir plojo taip karštai, lyg ten būtų koks roko muzikantas :D A. Paley nunešė viską ir tai kaip jis groja, kokia charizma, koks meistriškumas, kaip jis pateikia įvairius klasikos kūrinius, rodos tiek kartų girdėtus, bet jo rankomis tai skamba absoliučiai kitaip. Tai buvo geriausia ką mačiau/klausiau per šį meninį sezoną. Tai buvo geriausia, ką girdėjau apskritai iš fortepijono “virtuozų” serijos. Lai teatleidžia man lietuviškieji genijai - talentai, ne, vis dėlto ne. A. Paley yra visai kitos kategorijos meistras. Kai ruošiausi eiti, nesiklausiau avansu nieko, tiesą sakant pamiršau, bet kai patekau… Laikykite, aš skrendu.

Kodėl buvo gera klausytis. Jis groja be sunkumo, lengvai, suteikia tokią šventę ir malonų klausymą, viskas byra byra, tas lengvumas yra toks nerealus dalykas. Nes kaip neretai pasitaiko, kad menininkas kenčia prie instrumento, jis ten kankinasi, slegia jį gyvenimo našta, o kenčia tiek, kad rodos ant tų klavišų išleis paskutinį kvapą. A. Paley groja iš karto, tik prisėda ir net, rodos, nespėja įkvėpti, iš karto lieja muziką. Realiai nebuvo jokios programos, nei ten labai pasakojo ką gros, tiesiog nusilenkia, sėda, groja, atsistoja, nusilenkia, sėda, groja. Jis mėgaujasi savo darbu, jis džiaugiasi ten ir meditacijose, jis daro šventę sau ir kitiems. Jis nesikankina prie instrumento. :D Tikiuosi, kad jo sugrįžimas į Lietuvą neprailgs, kad jis netemps dešimtmečiais, kad vėl mums pagrotų. Radau archyvinį įrašą.

Gaila, kad neradau jo atliekamo F. Chopin 3 grand valses brilliantes, čia buvo kažkas nerealaus ir fantastinio.

Geras įrašas :D Atkreipkite dėmesį, kaip jis pradeda, na o kaip groja, tai ką ir kalbėti.

Kam aktualu ar įdomu - visa koncerto programa.

Rodyk draugams

Jėginis ir turbinis vaizdo klipas, kur svarbi kiekviena detalė. Indija. Čia tokia kokia yra, spalvinga ir įvairi. Žiūriu jau kelintą kartą ir vis kažką pastebiu naujo, nes čia tiek daug. Ausinėse garsas taip gerai nuneša, o vaizdai, spalvos tai papildo. Labai patiko, nuo..iki.

Rodyk draugams

Šiandien Šv. Kotrynos bažnyčios erdves užpildė puikiojo choro “Jauna muzika” balsai. Programa buvo labai dėkinga ir tokia lengva lengva, sielai, tokia tinkama prieš Velykas, toks pakylėjimas ir tikra akimirkos pilnatvė. Daugiausiai skambėjo šiuolaikinių kompozitorių, tame tarpe ir mūsų “braliuko” latvio R. Dubra, kūriniai. Išties pasisekė tiems, kurie rado laiko, nepražiopsojo šio renginio, atsidūrė laiku ir vietoje, ten kur ir reikėjo atsidurti būtent šiandien. Patiko tai, kad dirigavo skirtingi jaunosios kartos dirigentai ir žymi Airijos dirigentė, svarbus asmuo choro pasaulyje, Bernie Sherlock.

To pakylėjimo vedina labai noriu pasidalinti kažkuo geru iš šio vakaro repertuaro, tad vienas mano mėgstamiausių kūrinių, kurį klausiausi ir kito choro “Bel Canto” atlikime, anas džiugino drauge su šio kūrinio kompozitoriumi E. Whitacre, kuris svečiavosi Lietuvoje, taip pat buvo turbinis koncertas, galbūt ir jūs tuokart buvote Filharmonijoje. Tai “Kala Kalla”. Klausiau ir klausyčiau daugybę kartų, labai labai. O dabar tik įsivaizduokite, kaip šis kūrinys fantastiškai skambėjo Šv. Kotrynos bažnyčioje, visa toji aura. Vis dar malonioje transo būsenoje.

Rodyk draugams

Jei jums avitaminozė, reikia psichologo, ramybės, meditacijos, smegenų pakedenimo ar išvalymo, jei tiesiog reikia kažko tookio. Einate į Filharmoniją. Ir ne tik į ją.

Pagal galimybes einu į visus geriausius klasikinės muzikos koncertus, tikrai neinu į visus, renkuosi tik pačius pačiausius, rinktinius, perlus. Nors kartą per mėnesį, kartais du ar tris, stengiuosi nepraleisti. Žinoma, kartais tenka rinktis, jei sutampa du geri renginiai tą pačią dieną, ant dviejų kėdžių niekaip neatsisėsi, taip pat tenka derintis prie aplinkybių, tačiau jei tik įmanoma, visada prioritetuose tai, kas mano supratimu yra top ir būtų tikra “nuodėmė praleisti”.

Mums pasisekė gyventi šiame mieste (Vilniuje), būti čia, nerealiai pasisekė, kad taip dažnai užsuka ypatingos žvaigždės, unikalūs menininkai, kad taip dažnai galima paklausyti ypatingos kokybės atlikimo. Nepaprastai geri repertuarai, ypatingi, išskirtiniai, gurmaniški. Ir bilietų kainos būna pačios įvairiausios, tačiau neretai tiesiog juokingos, jei palygini su kitų šalių ir žymiųjų salių kainodara. Gali sėdėti pačiose geriausiose vietose už “gero vyno taurės” kainą. :D Na čia gal ne pats kultūringiausias palyginimas, bet galima rasti kitokį atitikmenį.

Šiandien grojo žymusis, puikusis pianistas Gabrielius Alekna, puiki programa, galimybė išgirsti retai atliekamų kūrinių. Tokią progą praleisti - negalima praleisti. Klausytojai buvo tiek sujaudinti atlikimo, kad ne vienas šluostėsi gerumo ašaras. Kas gali būti geriau. Tai tokia terapija, kad nereikia nieko, tiesiog klausyti ir mėgautis. Tai yra laimė, tos akimirkos, jei gali ją pajusti, pagauti tėkmę, bangą, tai tokia pilnatvė ir harmonija. Aš linkiu ir jums tai pagauti, pajausti ir išskristi, drauge su visais ir visuma, jei dar neatradote ar nebuvo progos perprasti to. Kažkam reikia šamanų, reikia meditacinių garsų, specifinių melodijų, tantrų ir pan.. O va man (ar mums, klasikinės muzikos gerbėjams) tereikia nueiti į Filharmoniją, į kitą salę, į gerą koncertą.

Rodyk draugams

vikander

Drama “Till det som är vackert” labiausiai sudomino dėl pamėgtos Švedijos aktorės Alicia Vikander. Filmas „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ taip pat buvo neblogas, tačiau reikėjo kažko tokio kitokio. Ir štai, šis filmas kaip tik toks - kitoks.

Gili ir labai gera drama apie aistrą, meilę, priklausomybę nuo kito. Siužetas lyg ir banalus - tarnybinis romanas, jauna mergina, iš visai kito sluoksnio, toji pelenė, įsižiūri į įtakingą dirigentą, kuris vedęs, užsimezga ryšys ir aistra įsisuka. Bet iš tiesų filmas įtraukiantis ne tik tuo, kad čia nemažai geros klasikinės muzikos, kuri ir fonas, ir savotiškas pamatas siužetui. Be to, labai spalvingi personažai. Ypač pagrindinė šio filmo herojė, negali akių atitraukti, ji tokia įdomi ir tuo pačiu paprasta, primityvi, bet turi kažką tokio, kaip tas nenugludintas deimantas, ji yra visai nenugludinta. Ją užvaldo Mocarto “Requiem” ir visai kitas pasaulis, kuris jai iki tol buvo svetimas ir nežinomas. Filmas paliko labai gerą įspūdį.

Tad vėl kolekcionuoju vieno aktoriaus, šį kartą aktorės A. Vikander, filmus, kas labiausiai verta dėmesio ir kuo gera dalintis. Anksčiau jums rekomendavau ir gyriau patikusį “Kronjuvelerna“. Artimiausiu metu žiūrėsiu “En kongelig affære”, nes labai daug pagyrų ir gerų žodžių jam skirta, tad labai į temą ir žanras, ir aprašymas, ir rekomendacijų jūra.

Rodyk draugams