BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

virtuozas

Vakar įvyko tai, apie ką noriu būtinai parašyti, nes tiek emocijų, kad iki šiol viskas gyva. Valdovų rūmuose vyko labdaros ir paramos koncertas, kuriame fortepijono virtuozas Alexander Paley sukėlė tikrą audrą. Išties solidi publika (ministras, Seimo nariai, užsienio politikai ir pan. veikėjai) kriokė ten iš pasitenkinimo, rėkė “bravo” ir plojo taip karštai, lyg ten būtų koks roko muzikantas :D A. Paley nunešė viską ir tai kaip jis groja, kokia charizma, koks meistriškumas, kaip jis pateikia įvairius klasikos kūrinius, rodos tiek kartų girdėtus, bet jo rankomis tai skamba absoliučiai kitaip. Tai buvo geriausia ką mačiau/klausiau per šį meninį sezoną. Tai buvo geriausia, ką girdėjau apskritai iš fortepijono “virtuozų” serijos. Lai teatleidžia man lietuviškieji genijai - talentai, ne, vis dėlto ne. A. Paley yra visai kitos kategorijos meistras. Kai ruošiausi eiti, nesiklausiau avansu nieko, tiesą sakant pamiršau, bet kai patekau… Laikykite, aš skrendu.

Kodėl buvo gera klausytis. Jis groja be sunkumo, lengvai, suteikia tokią šventę ir malonų klausymą, viskas byra byra, tas lengvumas yra toks nerealus dalykas. Nes kaip neretai pasitaiko, kad menininkas kenčia prie instrumento, jis ten kankinasi, slegia jį gyvenimo našta, o kenčia tiek, kad rodos ant tų klavišų išleis paskutinį kvapą. A. Paley groja iš karto, tik prisėda ir net, rodos, nespėja įkvėpti, iš karto lieja muziką. Realiai nebuvo jokios programos, nei ten labai pasakojo ką gros, tiesiog nusilenkia, sėda, groja, atsistoja, nusilenkia, sėda, groja. Jis mėgaujasi savo darbu, jis džiaugiasi ten ir meditacijose, jis daro šventę sau ir kitiems. Jis nesikankina prie instrumento. :D Tikiuosi, kad jo sugrįžimas į Lietuvą neprailgs, kad jis netemps dešimtmečiais, kad vėl mums pagrotų. Radau archyvinį įrašą.

Gaila, kad neradau jo atliekamo F. Chopin 3 grand valses brilliantes, čia buvo kažkas nerealaus ir fantastinio.

Geras įrašas :D Atkreipkite dėmesį, kaip jis pradeda, na o kaip groja, tai ką ir kalbėti.

Kam aktualu ar įdomu - visa koncerto programa.

Rodyk draugams

Jėginis ir turbinis vaizdo klipas, kur svarbi kiekviena detalė. Indija. Čia tokia kokia yra, spalvinga ir įvairi. Žiūriu jau kelintą kartą ir vis kažką pastebiu naujo, nes čia tiek daug. Ausinėse garsas taip gerai nuneša, o vaizdai, spalvos tai papildo. Labai patiko, nuo..iki.

Rodyk draugams

Šiandien Šv. Kotrynos bažnyčios erdves užpildė puikiojo choro “Jauna muzika” balsai. Programa buvo labai dėkinga ir tokia lengva lengva, sielai, tokia tinkama prieš Velykas, toks pakylėjimas ir tikra akimirkos pilnatvė. Daugiausiai skambėjo šiuolaikinių kompozitorių, tame tarpe ir mūsų “braliuko” latvio R. Dubra, kūriniai. Išties pasisekė tiems, kurie rado laiko, nepražiopsojo šio renginio, atsidūrė laiku ir vietoje, ten kur ir reikėjo atsidurti būtent šiandien. Patiko tai, kad dirigavo skirtingi jaunosios kartos dirigentai ir žymi Airijos dirigentė, svarbus asmuo choro pasaulyje, Bernie Sherlock.

To pakylėjimo vedina labai noriu pasidalinti kažkuo geru iš šio vakaro repertuaro, tad vienas mano mėgstamiausių kūrinių, kurį klausiausi ir kito choro “Bel Canto” atlikime, anas džiugino drauge su šio kūrinio kompozitoriumi E. Whitacre, kuris svečiavosi Lietuvoje, taip pat buvo turbinis koncertas, galbūt ir jūs tuokart buvote Filharmonijoje. Tai “Kala Kalla”. Klausiau ir klausyčiau daugybę kartų, labai labai. O dabar tik įsivaizduokite, kaip šis kūrinys fantastiškai skambėjo Šv. Kotrynos bažnyčioje, visa toji aura. Vis dar malonioje transo būsenoje.

Rodyk draugams

Jei jums avitaminozė, reikia psichologo, ramybės, meditacijos, smegenų pakedenimo ar išvalymo, jei tiesiog reikia kažko tookio. Einate į Filharmoniją. Ir ne tik į ją.

Pagal galimybes einu į visus geriausius klasikinės muzikos koncertus, tikrai neinu į visus, renkuosi tik pačius pačiausius, rinktinius, perlus. Nors kartą per mėnesį, kartais du ar tris, stengiuosi nepraleisti. Žinoma, kartais tenka rinktis, jei sutampa du geri renginiai tą pačią dieną, ant dviejų kėdžių niekaip neatsisėsi, taip pat tenka derintis prie aplinkybių, tačiau jei tik įmanoma, visada prioritetuose tai, kas mano supratimu yra top ir būtų tikra “nuodėmė praleisti”.

Mums pasisekė gyventi šiame mieste (Vilniuje), būti čia, nerealiai pasisekė, kad taip dažnai užsuka ypatingos žvaigždės, unikalūs menininkai, kad taip dažnai galima paklausyti ypatingos kokybės atlikimo. Nepaprastai geri repertuarai, ypatingi, išskirtiniai, gurmaniški. Ir bilietų kainos būna pačios įvairiausios, tačiau neretai tiesiog juokingos, jei palygini su kitų šalių ir žymiųjų salių kainodara. Gali sėdėti pačiose geriausiose vietose už “gero vyno taurės” kainą. :D Na čia gal ne pats kultūringiausias palyginimas, bet galima rasti kitokį atitikmenį.

Šiandien grojo žymusis, puikusis pianistas Gabrielius Alekna, puiki programa, galimybė išgirsti retai atliekamų kūrinių. Tokią progą praleisti - negalima praleisti. Klausytojai buvo tiek sujaudinti atlikimo, kad ne vienas šluostėsi gerumo ašaras. Kas gali būti geriau. Tai tokia terapija, kad nereikia nieko, tiesiog klausyti ir mėgautis. Tai yra laimė, tos akimirkos, jei gali ją pajusti, pagauti tėkmę, bangą, tai tokia pilnatvė ir harmonija. Aš linkiu ir jums tai pagauti, pajausti ir išskristi, drauge su visais ir visuma, jei dar neatradote ar nebuvo progos perprasti to. Kažkam reikia šamanų, reikia meditacinių garsų, specifinių melodijų, tantrų ir pan.. O va man (ar mums, klasikinės muzikos gerbėjams) tereikia nueiti į Filharmoniją, į kitą salę, į gerą koncertą.

Rodyk draugams

vikander

Drama “Till det som är vackert” labiausiai sudomino dėl pamėgtos Švedijos aktorės Alicia Vikander. Filmas „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ taip pat buvo neblogas, tačiau reikėjo kažko tokio kitokio. Ir štai, šis filmas kaip tik toks - kitoks.

Gili ir labai gera drama apie aistrą, meilę, priklausomybę nuo kito. Siužetas lyg ir banalus - tarnybinis romanas, jauna mergina, iš visai kito sluoksnio, toji pelenė, įsižiūri į įtakingą dirigentą, kuris vedęs, užsimezga ryšys ir aistra įsisuka. Bet iš tiesų filmas įtraukiantis ne tik tuo, kad čia nemažai geros klasikinės muzikos, kuri ir fonas, ir savotiškas pamatas siužetui. Be to, labai spalvingi personažai. Ypač pagrindinė šio filmo herojė, negali akių atitraukti, ji tokia įdomi ir tuo pačiu paprasta, primityvi, bet turi kažką tokio, kaip tas nenugludintas deimantas, ji yra visai nenugludinta. Ją užvaldo Mocarto “Requiem” ir visai kitas pasaulis, kuris jai iki tol buvo svetimas ir nežinomas. Filmas paliko labai gerą įspūdį.

Tad vėl kolekcionuoju vieno aktoriaus, šį kartą aktorės A. Vikander, filmus, kas labiausiai verta dėmesio ir kuo gera dalintis. Anksčiau jums rekomendavau ir gyriau patikusį “Kronjuvelerna“. Artimiausiu metu žiūrėsiu “En kongelig affære”, nes labai daug pagyrų ir gerų žodžių jam skirta, tad labai į temą ir žanras, ir aprašymas, ir rekomendacijų jūra.

Rodyk draugams

Vakaras toks pusiau užskaitytas, nors lūkesčiai buvo visai kitokie. Ai, pasiguosiu jums prieš “labanakt vaikučiai”. Šiandien bandžiau susikaupti ir klausytis violončelės virtuozo D. Geringo virtuozinio griežimo drauge su maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Kongresų rūmuose, ten šįvakar vyko sezono atidarymo iškilmingas ir anšlaginis koncertas. Galbūt D. Geringas ir virtuozas, buvo kažkada, nes mano ausis ketvirtoje parterio eilėje vis dėlto pagavo daugiau nei kelias falšyvas natas. Bet tiek to, nurašau jo garbiam amžiui, vis tik 70 m. mini, ir, žinoma, jauduliui.
Bet apskritai klausytis buvo gan problematiška, nes vėl ir vėl kažkas “sukvietė” į vieną salę etatinius renginių apkosėtojus, jų buvo išskirtinai daug ir “dalyvavo” jie, nesikeikiant, itin aktyviai. Taip taip, vėl jie buvo čia. Kas šviežiai užsuko ir nežino, kodėl juos taip vadinu, siūlau paskaityti mano archyvinį įrašą apie juos, apie etatinius renginių apkosėtojus.

“Ir vėl rašau apie renginių teroristų nusikalstamas veiklas. Ir vėl, nes tai nieko naujo, bet apie tai noriu su jumis pasidalinti, kaip aš tai suprantu ir galų gale - ką su tuo daryti?.. Tikriausiai ne man vienai tenka nuolatos susidurti su etatiniais įvairių renginių apkosėtojais. Nesvarbu koks renginys: koncertas, spektaklis, vaikų renginiai, konferencija ar kt., tai kas vyksta uždaroje erdvėje ir kur tampi to kosėtojo įkaitu. Tai kažkoks neišvengiamas bet kokio renginio košmaras. Neapsiriksiu ir net neperlenksiu lazdos, jei parašysiu, kad apkosėtojai visur ir visada, jie visada pasiruošę. Dabar prieš kiekvieną spektaklį vis primena, prašo, kad žiūrovai išjungtų savo mobiliukus. Ne visiems tai suprantama, bet apie tai jau rašiau ne sykį. Tačiau ar kas nors gali išjungti tuos etatinius renginių apkosėtojus? Gal galėtų įvesti tokią taisyklę, na kaip su tais mobiliukų reikalais. “Prašome nekosėti, nes jūsų kosėjimas neigiamai veikia kitus žiūrovus, trukdo, erzina, nervina, sukelia stresą” :D

Toks įspūdis, kad juos specialiai kažkas surenka, tuos visus “tuberkulioznykus”, ir prievarta ar savanoriškai įtraukia į renginio programą, bet kokiu atveju jų tikslas labai konkretus ir kryptingas - kad kitiems apkartintų gyvenimo akimirkos malonumą. Visus tuos ligotus žiūrovus pasodina įvairiose salės vietose, po vieną skirtinguose kampuose ar viduryje, kad būtų kuo geresnė akustika. Pasodina ir palinki sėkmės, gero vakaro!!

Apkosėti viską ką įmanoma, iškosėti visus virusus, bakterijas ir visą kitą brudą, paskleisti aplinkui ir dar toliau, neleisti niekam ramiai žiūrėti ir mėgautis, niekam. Niekuo dėtiems renginio žiūrovams, kurie investavę į renginio bilietus (o jie neretai net labai KAINUOJA), galbūt aukles, nekurie ir į brangų kurą bei laiką, atvykę iš atokių šalies kampelių, ir/ar pagaliau ištrūkę pirmą kartą šiais metais pasimėgauti renginiu ir reginiu, pajausti ir įsijausti į meną, išgirsti meno tylą ar subtilų skambesį, oratoriaus šnektą ar tiesiog pailsėti. Na nelemta. Jie priversti klausytis tų šlykščių kriokimų, bronchų vėdinimo, lojančio gerklinio skambaus kosulio, visa tai papildant visokių išskyrų pūtimu, turiu omeny snarglius. Juos privaloma čia pat išsipūsti, nedelsiant, kad visi girdėtų.

Tai visų pirma totali totali totali tūkstantis kartų totali nepagarba “visai salei”. Žiūrovams, muzikams, aktoriams, visiems. Jei jau esi toks mirtinas ligonis, tai ką padarysi, renginys (tau) atšaukiamas, sėdėk namie, gydykis, kosėk tuos virusus sau ir su savimi. Kam nuodyti kitus savo išskirtiniu elgesiu ir kelti grėsmę savo liga, neduok D virusine, gripu ar kokiu ten velniu, dabar tiek tų infekcijų.

Ką daryti, jei tu, mano mielas skaitytojau, esi būtent tas minėtasis teroristas? O gi labai paprasti ir elementarūs patarimai, jūs nustebsite, kokie jie “nieko naujo”, bet efektyvūs, jus užtikrinu. Jei pradeda džiūti gerklė ir gerklos su bronchais ir visais kitais organais, jei tai yra specifinė uždarų erdvių įtaka, kur dulkės, dūmai ir ne visada įjungta ventiliacija, tai visada su savimi reikia turėti ne tik renginio bilietą, bet ir: vandens buteliuką, įvairias čiulpiamas skanias ar gydomąsias (vaistines) pastiles, ledinukus ar kokius kitus saldainius, kokią kramtomą gumą (kramtyti nežiaumojant, nepasičepsėjant ir nepučiant burbulų, t.y. kultūringas nepastebimas kramtymas). Labai pravartu pasiimti kokį gerklės purškalą, tyliai ekstra atveju pasipurškiant netrikdoma erdvė, tas pšik garsas tikrai atleistinas, prieš skambų nesibaigiantį “lojimą”. Visi specifinių erdvių kosuliai sėkmingai slopinami gerklės drėkikliais. Galima tyliai išeiti iš salės, jei jau surietė kosulio priepuolis, (tik atokiau, jei įmanoma) už durų išsikosėti išsikriokti, jei nėra su savimi vandens, pastilių, saldainių, tai renginio salė ne dykumoj ir ne laukuose, galima greitai jei ne vietiniame bare, tai lauke užsukus į artimiausią vietą nusipirkti kažką, kas slopintų kosulį. Jūs sugaišite vos kelias minutes, bet išgelbėsite kitus. Ačiū jums už tai, kad gelbėsite. Ačiū.

O jei kosulys sunkios ligos įtakotas ir jūs niekaip negalite ramiai sau gydytis saugioje aplinkoje, jei suprantate, kad kitiems trukdote savo kosuliu ir nesiimate absoliučiai jokių priemonių tam numalšinti, jums būtinai reikia žūt būt sėdėti ten su visais tas kelias valandas ar ilgiau, ir kankinti visus likusius kelis šimtus ar tūkstančius savo esybe, tai ką padarysi, kad esate be supratimo, neturite nei gėdos, nei sąžinės, jums rūpite tik jūs pats. Tai būkite paruošę savo auras neverbalinėms atakoms, nesistebėkite, jei pradės kaisti ausys ar skruostai, nes tai šimtai, tūkstančių uždaros erdvės įkaitų siunčia jums sparnuotus ir riebius palinkėjimus.”

Rodyk draugams