BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip namui rinkomės šaldytuvą. Oi čia buvo visko. Minčių ir idėjų buvo visokių, kad mums reikia pačio geriausio ir didžiausio dviejų durų, kad reikia dar vyno šaldytuvo ir mega šaldiklio. Po to kai aistros ir euforija nurimo, prasidėjo praktiniai dalykai su atitinkamu šūkiu “o nafig mums šito reikia” :D Nes praktika prasilenkia su teorija bei svaičiojimais. Nusiraminimas įsivyravo po apsilankymo parduotuvėse ir įvertinimo, o kaip tie daiktai įsipaišys į gyvenimą ir interjerą, kuriame gi kasdien būsime ir jis turi dar gi džiuginti akį.

Šiaip tai didžiausias mano nusivylimas buvo atidarius tuos dviejų durų šaldytuvus. Įspūdis toks, kad jie dideli išore, o viduje ne kažką, išpūstas reikalas. Ypač dėl to, kad mes kartais mėgstame į vidų padėti didelį puodą ar dar didesnę keptuvę, kartais skardą. Tai nepamačiau to kažkokio gylio, kuris tenkintų (integruojamame tas gylis kažkoks geresnis ir gilesnis). Vizualiai irgi neįsipaišė, nes tie neintegruoti dideli šaldytuvai man primena išlindusius troleibusus, lyg priekiu įvažiavę į virtuvę, ypač tie apvalaini. Na negražus tas metalinis gargaras. O dar tie madingi ištraukiamieji šaldiklio stalčiai, tik nuotraukose atrodo gerai ir patogiai. Tai gi, šis variantas atkrito.

Po to atkrito vyno šaldytuvas. Nors mes ir mėgstame vyną, bet ne tokiais kiekiais, o be to dar mėgstame putojančius ir dar alų taip pat, kurį taip pat reikia kažkur šaldyti. Dar patinka kai norisi tik taurės kokio putojančio, ne daugiau, tai gi, reikia kažkur sandėliuoti atidarytus. Tad svajotas šaldytuvas nebeteko savo funkcionalumo, o kam tuomet reikalingas toks daiktas? Nereikalingas.

Mega šaldiklis, į kurį sutalpinsime viską. :D Nereikalingas. Nes tiek šaldytų produktų neturime, cielų skerstų galvijų neperkame, neturime mados viską šaldyti visiems metams ir apskritai, gyvename kažkaip ramiai, be didžiųjų šaldymų, gal standartiškai. Šaldome tai kas aktualu, kas artimiausiu metu bus suvartota ir vyrauja įvairovė, tikriausiai kaip pas daugelį. Žinoma, visad atsiranda šaldikliui skirtų produktų, bet saikingai.

Tad įvertinus visus visus faktorius, įskaitant interjero specifiką ir patogumus, apsisprendėme kaip mes gyvensime. Ką pasirinkome ir kas gyvenant praktiškai pasiteisino. Gal ir jums pravers toks variantas. ;) Integravome nuotraukoje matomą šaldytuvą būtent be šaldiklio. Superinis variantas. Telpa ir puodai, ir mega keptuvės, dideli daržovių stalčiai, kur siauresniame laikau kavos aparato kavos pupeles (taip draugė patarė, gerai patarė) ir visokias citrinas, ir pan..

aeg

Kur šaldiklis? Šaldiklis saloje. Integruojamas, dideli normalūs stalčiai, tai labai svarbu, nes ir tų šaldiklių būna visokių. Nereikia visokių, reikia 3 stalčių, faktas ir taškas. Todėl virtuvėje šaldiklis išliko, bet taip, svarbu, kad jam būtų patogi vieta, man sala labai pasiteisino. Apskritai sala yra fantastinis gėris, ten tiek visko daug sukrauta ir nieko nieko išorėje nesimato, jokių nesąmoningų lentynėlių ar vyno laikiklių, o taip patogiai suprojektuota, kad neįsivaizduoju kokybiškos virtuvės be kokybiškos salos. Tik primenu tiems, kas neskaitė mano kažkada rašytų patarimų iš praktikos, nes salų turim kelias ne viename būste: saloje negalima daryti plautuvės ir ypač ypač viryklės, nes viryklė yra blogis, viskas taškosi ten aplinkui, o kepant kokią žuvį, čirška taip, kad ai, patys žinote kaip. O grindys tai kenčia, ir baldai, tad nesąmonė viryklė saloje ir netikėkite kas tvirtina kitaip, begėdiškai meluoja ir neraudonuoja. Nebent nieko negamina.

Kur vynas, alus, uogienės ir rudens gėrybių bei vaisių sandėliavimas? Atskiras didelis standartinis neįmontuojamas šaldytuvas su šaldikliu, būtinai taupus energetiškai. Šis šaldytuvas stovi sandėliuke. Labai labai patogu. Kai reikia padėti didelį dalyką, kokį mega paukštį, daug šviežios ar marinuotos mėsos grilinimui, o kasdieninio šaldytuvo užkrovimas būtų labai nepatogus ir labai trukdantis. Nes kai pvz. kiaušinius perkame turguje, tai imam kiek yra, kartais ir 50, tai tame sandėliuko šaldytuve gerai telpa. Alaus kelios dėžės įvairių rūšių, vynas, putojantys, o gi lentynose stovi tie minėti atidaryti vynai ir šampanai. Dar labai gerai tas atsarginis šaldiklis, nes būna taip, kad reikia įkišti visą žąsį ar antį, o tokie paukščiai užima veik visą stalčių.

Rodyk draugams

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams

zermatt

Kodėl Zermatt, o ne geroookai pigesnis ir kelionių agentūrų dažnai reklamuojamas Cervinia kurortas, kurį dažniausiai renkasi norintys pajusti ir Zermatt dvasią? Pirmoji nuotrauka (specialiai padariau ją) puikiai iliustruoja realybę, kad neretai Italijos pusės trasos uždarytos arba veikia tik dalis. Rodos kalnai tie patys, bet tuose kalnuose orai gali skirtis. Ne visuomet gi, žinoma, bet galima pataikyti į tokią situaciją, gamta vis tik visada savotiškas force majore, tada arba laikas bėga kažkur, tik ne slidinėjant, o jei veikia tik kelios trasos, tai žmonių melejonas ir atitinkamas diskomfortas. Ir atitinkami nuostoliai, jei viskas uždaryta, o skipasai ir visa įranga apmokėta, kieviena diena aukso verta.

Kodėl Zematt? Šeimos draugas jį atrado prieš 17 metų, jo tuometinio boso kvietimas atvykti su visa šeima į jo antrus namus buvo pradžia, o ir meilė - priklausomybė šiam kurortui iš pirmo žvilgsnio. Tad kasmet čia lankosi, kartais po kelis kartus, tai gi, ir mus pakvietė, ir šiemet mes vėl čia. Draugų būry vis smagiau. Tai išskirtinis kurortas pozicionuojantis geriausių pasaulio kurortų dešimtuke, kur gerai jausis ir pradedantysis slidininkas, ir profesionalas, ir įvairaus amžiaus vaikai, ir apskritai neslidinėjantys, ir šiaip vaikštinėjantys, net gi atvykę augintiniai, kurių čia netrūksta, taip pat jaučiasi luxury, nes jie visur laukiami ir toleruojami, kaip kažkada rašiau, Lietuva tik pradeda mokytis sugyventi ir toleruoti šunis, verta pasimokyti iš civilizuotesnių kraštų, ir be susuktų kančios iškreiptų veidų.

Zermatt kažkuo primena Nidą savo dvasia, ramybe ir publika taip pat. Pati gan ilga, kiek varginanti ir įvairialypė kelionė link “svajonių vietos” apipinta tokio pat lydinčio pakylėto entuziazmo, kad panašiai jautiesi, vykdamas į Nidą ir pasiekęs ją, na tas jausmas su niekuo nesupainiojamas. Važiavom važiavom važiavom ir pa ga liau atvažiavom… Vuau. Vien kokie vaizdai važiuojant kalnų traukiniais. Mėgaujiesi visuma ir apie jokį nuovargį net negalvoji, malonus jis.

Zermatt realiai apie viską pagalvota: puikus servisas, trasos ir mokyklų treneriai aukščiausio lygio, neslidinėjantiems taip pat yra ką veikti, kur eiti, visur kur bepasirinktum - gera virtuvė, o ir itin gerų restoranų čia taip pat netrūksta. Kadangi uždraustas automobilių eismas, oras grynas ir nėra jokių grūstynių. Reguliariai kursuoja vietiniai elektriniai autobusiukai, traukiniai ir traukinukai, tad nėra problemų su susisiekimu. O taip pat yra viešbučių elektrinis transportas - transferis.

Kiek kainuoja savaitės poilsis būtent Zermatt? Nes gyventi patogiausia, geriausia ir vis dėlto, ne už 5-10 km, kitiems deklaruojant, žinoma melagingai, kad “gyvenu Zermatt”, na supratote “apie ką mes čia”. Tai gi, gyvenimo vieta labai įvairi, bet dabar rašysiu apie 3* viešbučio (čia viešbučiai geri, tad 3* pagal lygį gali prilygti ir 4* kokio Paryžiaus ar Amsterdamo centro viešbučiams, todėl verta rinktis ir nepermokėti) Zermatt centre 4 asmenims kainą, nesvarbu ar 2 atskiri kambariai, ar 1 keturvietis, su pusryčiais ar pusryčiai + vakarienė, bet kaip bevartytum, kaip besisuktum, vis tiek sumoje gaunasi: visas transportas pirmyn atgal skrydis Vilnius - Ciurichas + traukiniais iki Zermatt ir atgal + viešbutis + 6 d. skipasai ir slidinėjimo įrangos nuoma ir jei vaikams 5 dienoms mokykla atitinkamo slidinėjimo lygio grupėje su treneriu ir dienos pietumis ten pat + maitinimasis = nuo €10 000 ir dar +-. Galima nesirinkti 2 vaikams mokyklos, tuomet nuo sumos minus koks 700-900 frankų. Galima neslidinėti kuriam nors šeimos nariui, tuomet minus slidinėjimo įranga ir dar minus skipasas. Galima iš dalies dieną sočiai nevalgyti arba prasisukti su greitu maistu ar užkandžiais. V.ž. prasideda variantai ir išieškojimai, tad labai individualu. Bet jei “viskas įskaičiuota”, tai kur bepasisuktum, ~1000 šveicariškų frankų ir daugiau skrenda kaip sparnuotosios supynės. Kavinėse ir restoranuose maitintis nepigu, net makdonaldas čia bene brangiausias pasaulyje, nors tikiu, kad galbūt kažkur yra ir brangesnių.

Kur dar neverta taupyti, tai perkant bilietus į traukinį nuo Ciuricho oro uosto iki Zermatt (persėdimas Visp) ir atgal. Ypač jei kelionė su vaikais, daug bagažo, todėl paklausykit patyrusios, mus draugai taip pat laiku perspėjo, buvome dėkingi už tai. Yra dvi klasės 1 ir 2. 1 klasė gerokai brangesnė, bet perkant į 1 klasės vagonus bilietus, būsi garantuotas, kad bus kur atsisėsti, nes kelionės trukmė apie 3,5 val., bus komfortiškos vietos ir, kas l.svarbu, bus kur patogu pasidėti tą gausų bagažą. Dar svarbu, čia svarbu svarbu perkant skrydžio bilietus, tai tinkamai apskaičiuoti ir atvykimo (kuo anksčiau iš Vilniaus), ir išskridimo iš oro uosto laiką (pagal galimybę kuo vėliau iš Ciuricho), nes reikia įvertinti važiavimo traukiniais iki/iš Zermatt laiką - apie 3,5 val.. Tai gi, čia negalima žioplinėti ir suklysti nevalia.

P.S. dabar kai pasibaigė atostogos, galiu konstatuoti, kad Cervinia kurortas neprognozuojamas ir tikrai neverta pirkti ski pasus abiems regionams, jei gyvenate Zermatt, nes iš 6 d. Cervinia pusės visi keltuvai buvo uždaryti 4 d.!!! Tai koks čia poilsis? Čia nesąmonė. Savaitei skristi, trenktis, šešias dienas skirti slidinėjimui ir faktiškai tik dvi slidinėti. Kaip palyginimas, tai Zermatt visos trasos sėkmingai veikė ir nebuvo nei dienos, kad atvykėliai negalėtų aktyviai sportuoti.

Rodyk draugams

meiluze

Su meiluže nereikia nei kalbėtis, nei rašinėtis, nei apskritai leistis į kontaktą. Ji yra svetimas žmogus, jai dzin, meilužė iš tokių santykių turi savo naudą ir kodėl gi jai nepasinaudoti proga, jei ją suteikia pats vyras? Svetimo skausmo nebūna, tai faktas.

Kalbėtis reikia su vyru. Be isterijos, be kažkokių ultimatumų ir akių draskymo, civilizuotai. Ko jam apskritai reikia gyvenime, kas netenkina, ko stokoja. Be to naudinga kartais pasidalinti kokiomis tikromis ar išgalvotomis, t.y. žiniasklaidos sukurtomis istorijomis, ypač nelaimingų santykių, nevykusių skyrybų, kai vyrai lieka ne tik ant ledo po meilužiavimo, bet ir vieniši kaip butelio kamštis eketėje. Ką jie galvoja apie tai, kad o jei meilužė specialiai ar netyčia pastos, gims nesantuokinis vaikas ar keli, kai pretenduos į šeimos turtą ir pajamas, kai norės dėmesio ir dar daugiau to dėmesio, net jei nesinorės su tom meilužėm tęsti santykius.

Kai jų klystkeliai tampa visos šeimos drama, tragedija, ką po tokių įvykių mato vaikai, kaip vaikai reaguoja ir kaip bendrauja su tėvu, kurio autoritetas krito visiems laikams, dėl kurio kaltės sugriuvo šeimos namas, o nelaimingi liko visi. Kodėl vaikai iš tokių sugriautų šeimų neretai nueina klystkeliais, ieško paguodos gatvėje, tarp visokių atmatų, tampa nusikaltėliais, nevykėliais, alkoholikais ar narkomanais. Ar tiesiog labai nelaimingais vaikais. O kur dar lytiniu keliu platinamos ligos, kurias gali parnešti į namus ir užkrėsti žmonas. Juk jokių garantijų, kad vyras vienintelis ir nepakartojamas meilužis, tokių gali būti ir daugiau, nes meilužė neprivalo deklaruoti ištikimybės ir laikytis jos. Ką reiškia gyvenimas po to, kai atgal kelio nėra.

Todėl pokalbiai su vyrais, kas jiems iš to, ką jie laimi ir kokios bus pasekmės, yra žymiai efektyvesnis dalykas, nei kažkokie susirašinėjimai su svetimomis moterims, kurios žino su kuo santykiauja ir net nesuka galvos dėl nieko. Jos laisvos elgtis kaip nori, ir tai jų teisė, nes jos niekam nieko nežadėjo ir neneša absoliučiai jokios atsakomybės. Gyvena taip kaip nori.

Rodyk draugams

klasika

Kaip mes ženkliai sutaupėme pasirinkdami baldus ne iš tokių ir panašių parduotuvių. Kredo ir moto - perkame ir darome viską su protu.

Įrenginėjant namą išanalizavau bene visų Vilniaus parduotuvių asortimentą, kainodarą ir nusprendžiau, kad mums, na tiems “aukštesnės klasės” pirkėjams, tikrai gaila mokėti už sofas, kėdes, lovas, fotelius tiek, kiek ten kainuoja. Na tiesiog gaila. Nes mums pinigai iš dangaus nekrenta, jokiose aferose nedalyvaujame, jokių kyšių ar “otkatų” negauname, ES pinigų nevagiame, tie pinigai lengvai neateina, kad juos taip pat lengvai išleistume. Nes mes pinigus realiai uždirbame ir uždirbti pinigai turi atitinkamą kainą. O rinktis visiškai ekonominį variantą arba tai ką siūlo “Baldų rojus” ar “Berry baldai”, taip pat nebuvo tai kas tiktų pagal interjerą. Apie Ikea asortimentą jau rašiau atskirą įrašą, mūsų kredo taip pat buvo “Nieko iš Ikea”.

Tai gi, buvo žiauriai gaila išleisti apvalią kosminę sumą pvz.už sofą (o jų reikėjo keturių vnt.), kuri po kažkiek laiko nusidėvės arba atsibos į ją žiūrėti, mokėti daug už dailesnę valgomojo kėdę, kai jų reikia 6 vnt., o jos vis tiek labai greitai susidrožia, nes mes neturime baro ar pusbario, kasdien sėdime prie normalaus pietų stalo ir tas susidėvėjimas yra natūralus. Tai buvo vienas pagrindinių variklių ir vienintelė priežastis, kodėl pasirinkome kitą kelią ir sutaupėme ženklią sumą. Nes 7000 EU ar 10 000 EU tik už sofą - mūsų viso namo minkšti baldai vargu ar tiek kainavo :D

Tai gi, planas buvo toks, tik paminėsiu, kad tai nėra pats pigiausias sprendimas, tikrai ne, tai buvo sakyčiau aukso viduriukas tarp itin ekonom ir tarp itin prašmatnaus varianto. Su dizainere ir pagal mūsų šeimos skonį išsirinkome tinkamo modelio baldus, kiekvienai patalpai buvo individualus sprendimas pagal poreikį bei interjero stilių. Kai baldai buvo parinkti, pradėjome rinktis gobelenus. Yra žmonių, firmų, kurie tik tuo užsiima - audiniais ir gobelenais. Pradžioje rinkomės tokius, kad dūšia dainuotų, kad patiktų ir tiktų pagal spalvas, faktūras. Patikėkit, galva sukasi nuo gobelenų asortimento, o juk kasmet siūlomos naujos kolekcijos.

Dalis prabangių gobelenų buvo pakeisti į “toks pats, tik pigiau” variantus, nepraktiški į praktiškesnius, nes yra skirtingos dėvėjimosi klasės, kas tinka vienam baldui ir kontaktui, absoliučiai netinka ten, kur itin dažna trintis, tai labai labai svarbu. Na o tie, kurie na ypatingai specifiniai, itin prabangūs ir turbiniai dizainai, na kur nepakeičiami nors tu ką, štai tuos pasilikome. Bet vėl gi, nebūtina itin prabangiu gobelenu dengti visą baldą, galima tik dalį. Pvz. priekinę lovos nugarėle, aptraukti tik pagalves (jų priekinę dalį) ant sofų ir pan.. V.ž. sukomės ir skaičiavome, kaip tą aukso viduriuką realizuoti.

Vienam baldui nebrangus, bet labai tinkantis gobelenas tiko iš tos firmos, kur ir užsakėme baldų gamybą. Tai gi, norint dar labiau sutaupyti, galima nesirinkti iš prabangių katalogų ir neieškoti ant asfalto sliekų, patys baldų gamintojai turi savus gan ekonom klasės variantus, iš kurių tikrai galima išsirinkti ir nesukti sau galvos. Žinoma, spalvos, faktūros ir dizainai bus kitokie, na bet čia jau tokie subtilumai, kad išties nebūtina sureikšminti, jei nesinori išleisti daugiau, nei suplanuotas biudžetas.

Tiesiog nusipirkti brangius baldus brangių baldų parduotuvėje, tai manau daug proto tam veiksmui nereikia. Nuėjai ir nusipirkai. Bet kaip protingai išleisti pinigus, čia reikia proceso, ne visi tuo nori užsiimti, tačiau rezultate gaminant baldus pagal individualų užsakymą - projektą ir parenkant gobelenus, gauni ne tik žymiai pigiau, bet ir dar geriau, nei toje parduotuvėje su kosminių baldų kainomis. Kam ko reikia. Aš nemačiau prasmės mokėti daug už tokį baldą, kuris ne tik masinės gamybos, bet dar ir netaip harmoningai įsipaišo į interjerą, o dar mokėti už tai didelę sumą, tai tuo labiau.

Rodyk draugams

Pastebėjimai inspiruoti žiūrovės skundo, jai neteko pasimėgauti opera, o vakaras buvo totaliai sugadintas. Nes tinkama vieta Kongresų salėje yra ypatingai svarbi. Jei sėdi šone, po balkonu, kažkur “galiorkoje”, pirmoje eilėje ar apskritai pačioje pigiausioje vietoje, tai šimtaprocentinė garantija, kad įspūdžiai bus net labai apgailėtini, o po renginio išeisite sugadinta nuotaika. Jei nėra gerose vietose laisvos vietos, tai į operas Kongresų rūmuose verčiau neiti. Tiesiog patarimas.

kongresu

Kongresų rūmų salė išties labai specifinė blogąja prasme, įskaitant ir bufetą, tualetus ir vėdinimą, kuris išjungiamas ir sėdint balkone klaikiai trošku bei trūksta oro. Bet kai esi ne sykį nudegęs, ir aš esu nudegusi ne sykį, faktas, tai vėliau, įgavęs patirties, žinai kur geriausios vietos ir kur neverta sėdėti, kur spraudžiasi orkestras, iš kur geriausiai matosi titrai, o kur sėdint be šansų juos patogiai skaityti. Ta taisyklė galioja iš esmės tik operoms. Salė nedidelė, scena taip pat, tad sutalpinti orkestrą, dekoracijas, solistus ir dar chorą - misija problematika. Tad atlikėjai ir kūrėjai taikosi prie patalpų, nes kitokių deja nėra.

kongresu

Mažiausi nuostoliai ir daugiau šansų gerai matyti, girdėti perkant bilietus tik į koncertus, tada orkestras savo vietoje, o solistai savo, niekas neužstoja ir gerai matosi, bet ir tai pirmoje eilėje verčiau nesirinkti. Tad belieka palinkėti gerų renginių, malonių įspūdžių ir netaupyti bilietams einant į operas, nes pigesnės vietos reiškia, kad vakaras bus sugadintas, o kartėlis liks ilgam.

Rodyk draugams