BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rekuperacija - puiki dienos tema, kai kiemai, namai, tvoros ir apskritai kiekvienas paviršius palytėtas žydinčių pušynų žalsvai geltonų dulkių, žiedadulkės sklando ore ir kiekvienas atvertas namų langas garantuoja tą sklandymą - pasidengimą namuose. Noriu parašyti paprastai, be ypatingų techninių variacijų, kodėl namuose reikalinga #rekuperacija ir kodėl tai nėra kažkoks kvailas daiktas tiems, kurie “neturi ką veikti” ar “neturi kur dėti pinigų”. Va tokie tokius realiai blėnius porinantys akmens amžiaus veikėjai visad galvoja, kad jie protingesni už kitus, o kiti yra kvailiai, bet jie klysta, tuoj suprasite kodėl. Parašysiu savais žodžiais kaip sekasi gyventi su rekuperacija ir kodėl be jos neįsivaizduojame savo kasdieninio gyvenimo. Rekuperatorius - tai gyvenimo kokybės garantas.

Rekuperacija nr. vienas energetinio efektyvumo prasme, nes sulaikomas šiltas oras ir per kaminą neišvėdinama šiluma, neina kiaurai šaltis, nereikia vėdinti patalpų atvirais langais, nes pati rekuperacija žiemą palaiko atitinkamą nustatytą temperatūrą. Todėl norint efektingai šildyti namus, reikia įsirengti rekuperaciją, be to nebus efekto, šilumą išleisite per atvirus langus.

Rekuperacija - tai visuomet šviežias ir gaivus oras, bet koks gaminimas namie su visais ryškiais kvapais labai greitai išnyksta. Nesvarbu kuriam laikui išvykstame, kartais mūsų nebūna ir kelis mėnesius, namuose visada gaivu, švaru, jokio “pripersto” oro efekto, grįžus niekada nereikia atidarinėti langų ir vėdinti, nėra sausumo namie, troškaus oro. Rekuperacija visada praverčia, visais metų laikais, nes oro filtrai sulaiko viską: visokius gyvius, namie neskraido nei uodai, nei vabalai, nei musės (nebent įskrenda viena kita atidarius duris ar vitrininius langus į terasą, sulaiko minėtas žiedadulkes ir dulkes, žiemą sulaiko kvapus, jei kaimynai kur nors kūrena kietu kuru. Todėl jei namas pušyne, prie mišraus ar lapuočių miško, prie vandens telkinių, namas apsuptas kaimynų, savo namus kūrenančių kietu kuru (ir lango žiemą niekada neatversi, nes klaiki smarvė, koks dar grynas gamtos oras?), kur kasmet šiltu oru kasdieninis uodynas, mašalynas, kur negali pastoviai laikyti atvirus langus dėl triukšmo, lojančių kaimynų šunų (o jie loja visada), ten reikalinga rekuperacija.

Dar labai svarbu laiku keisti rekuperacijos filtrus, nes žmonės daro kvailą taupymo klaidą, iš viso niekada nekeisdami filtrų arba tai darydami itin retai. Tai yra tokia realiai nesąmonė. Kokia prasmė taip keistai elgtis? Tie filtrai kainuoja tikrai labai nedaug, bet jie nuveikia labai daug oro švarinimo linkme. Dar svarbu keičiant filtrus nepamiršti siurbliu išsiurbti angas, kuriose taip pat prisikaupę vabzdžių, dulkių ir kt. nešvarumų, tai tikrai nesudėtinga padaryti patiems ir nereikia kviesti “berniuko”, kuris tai padarys.

Kas labai svarbu renkantis rekuperatorių? Tai pagrindinis punktas. Triukšmo lygis. Besirenkant tai kone esminis punktas, kurį žmonės pražioplina, neįvertina, nesureikšmina. Daugybė žmonių padarė nedovanotiną klaidą neatkreipdami dėmesio į šį be galo svarbų faktorių, todėl girdėdami nuolatinį rekuperatoriaus ūžimą, pavargę nuo to, išjungia rekuperaciją visiems laikams, taip prarasdami puikaus prietaiso naudą gyvenimo kokybei. Teisingas pasirinkimas niekada nesuteiks tokio diskomforto, geras rekuperatorius - tyliai veikiantis kokybiškas rekuperatorius.

Galbūt kažką pamiršau paminėti, tai laukiu pastebėjimų ir komentarų, kaip jūs gyvenate su rekuperacija, ar patinka, ar kaip tik nusivylėte šiuo prietaisu. Įdomios jūsų nuomonės bei mintys.

Rodyk draugams

Renginiuose ir lėktuvuose (ir kitur) yra labai geras dalykas - tai kėdės, sėdynės su porankiais arba dar tie priedai vadinami ranktūriai. Tai gali būti vieta, kur patogiai pasidedame alkūnes, atsiremiame. Bet tuo pačiu tai yra atskyrimas vienas nuo kito, tai yra toji riba, kuri padalina zonas, sudaro bent kažkokį barjerą, kur tavo yra tavo. Tavo vieta, kuri apsiriboja porankiu, toji zona, kuri aiškiai apibrėžta.

Pakalbėkime apie alkūnių karus :D

Esu labai nepakanti tuomet, kai mane kas nors liečia. Negaliu to pakęsti nei fiziškai, nei emociškai. Gyvenime yra momentų, kai tai malonu, priimtina, kai gera, kai tai liečia šeimos nariai, mylimi žmonės, grožio procedūrų darytojai ir pan.. Bet jei trinasi, liečia, stumia, braunasi, pastumia svetimi, man labai blogai. Dar nuo jaunystės laikų negalėjau pakęsti to intymumo viešajame transporte, net tuomet, kai su pinigais būdavo itin striuka, leisdavau sau tokią prabangą - mikriuką, kad bent kažkiek atsiriboti nuo tų grūstynių, stumdymo ir kojų mindymo. O jau kai sėdau į automobilį ir tapau nepriklausoma nuo to diskomforto, tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena per tą prizmę. Jei kur gatvėje kliudo, parduotuvėse, intensyviose vietose, kur daug žmonių, man tikrai labai nepatinka. Visokios mugės yra tikras išbandymas ir susitaikau su tuo laikinu nepatogumu vardan kitų dalykų, bet niekada nesiveržiu į tą stumdymą ir grūdimosi procesą.

Kai perku vietą į renginį, kur konkreti salė su savo vietomis, kai perku vietą lėktuve, tai tikrai džiaugiuosi, kai yra ar kad apskritai yra porankiai, ne visur jie būna. Nes jie sutekia bent kažkokį atsiribojimą nuo galimo kontakto. Tad įsivaizduokite tą jausmą, kai šalia esantis žmogus ne tik kad pasideda alkūnę ant porankio, bet dar ir remiasi ja į mane, baksnoja, duria, trinasi, judinasi toje kėdėje. Tiesiog okupuoja tą porankį, lyg jis būtų jo vienintelio. Ir dar gi kaip pasitaiko, tipo, kas pirmesnis, tas gudresnis, kas pirmas užsiėmė porankį, tas ir yra jo šeimininkas :D

Man šimtas metų tas porankis. Galiu sėkmingai būti ir be jo. Sėdėti, džiaugtis, kad jis yra, bet nesiremti, jei ten šalia sėdi kitas žmogus. Ir kaip pasitaiko, kartais, kai tenka pajusti tą trynimo ir badymo alkūne jausmą, o juk yra žmonių, kurie ramiai vietoje nenusėdi, jie visą laiką malasi toje kėdėje, bet ya tokių, kurie nesimala, tiesiog rymo atsirėmę į… mane :D Žinote ką darau? O gi paprašau, kad manęs neliestų, kad ar galėtų manęs neliesti, prašau, tikrai labai kultūringai ir ramiai, be lašo pykčio ar kokiu nors nesaikingu tonu. Labai ramiai, aiškiai, suprantamai. Visada patraukia. Paskutinį kartą, kai tai atsitiko, kai prašiau labai aktyvaus alkūnės ir besimuistančio kūno savininko, čia toje LNOBT operoje apie Nepriklausomybės aktą šimtmečio proga, tas vyras, lyg ir normalus iš pirmo žvilgsnio, jis iš manęs pradėjo juoktis, šaipytis, kitiems savo kompanjonams dalintis, kad tik pamanyk. Jis niekaip negalėjo suprasti to prašymo ir kad man nemalonu, kai jis badosi su alkūne į mane. Pradžioje net nepatraukė tos alkūnės, va kaip, toliau mane lietė. Bet po to nusiramino, įvertino situaciją ir ne tik kad patraukė, bet po pertraukos persėdo į kitą vietą, kur galėjo ramstytis į savą žmogų.

Suprantu, kad kitiems dzin dzilin šitie kontaktai, kai kiti liečiasi, kai brukasi, kai krauna alkūnes ar pan.. Tai šis įrašas skirtas tiems, kurie niekada nesusimąstė apie tai, o ką jaučia kiti. Ir dar tiems, kurie tokie kaip aš, kuriems tenka kažkuria prasme kovoti už savo erdvę, kad ir kokia nedidukė ji būtų, net jei ji tik ten, kur tik tos sėdynės dalis.

Rodyk draugams

Daugybė moterų ir vyrų, nežinodami, kad savo gyvenimą sieja su psichopatais ar narcizais, pasmerkia save kankinančiai ateičiai ir labai sudėtingiems psichologiniams išbandymams. Narcizai - be galo pavojingi, grėsmingi, be lašo empatijos, šalti ir bedvasiai žmonės, kurie sugeba taip apžavėti ir susukti savo aukų smegenines, kad apsuka galvas, o viskas tik dėl to, kad įtrauktų į savo įtakos ir negailestingos kontrolės gniaužtus. Aplinkiniams atrodo, kad tai fantastinis žmogus, toks mielas, toks fainas, toks be krislo, svajonių vyras ar svajonių žmona, ar svajonių mama… Niekas niekada nepagalvotų, kad tai vilkas ėriuko kailyje.

Žmogus gali daugybę metų gyventi su narcizu, kentėti jo išpuolius bei manipuliacijas, nesibaigiančius žeminimus, nes narcizui niekada neįtiksi, visada ras prie ko prisikabinti ir kabinsis be galo, be krašto. Auka gyvena su totaliai sutrypta saviverte, peraugančia į apatiją, depresiją ir norą užbaigti savo niekingą gyvenimą savižudybe, nes tik taip mato tą vienintelį kelią išsigelbėjimui. Taip ir nesuprasti, kad tai ne auka yra bloga, kažkokia nesveika, o narcizas gali taip apversti ir įtikinti, kad tai auka yra narcizas, kenkėjas, manipuliatorius ir blogio visuma, taip yra, kad žmogus su laiku pradeda įtikėti, kad tikrai, gal čia su juo kažkas ne taip, jis yra baisus, monstras. Narcizas siurbia aukos energiją, maitinasi tuo, mėgaujasi jos silpnumu, pažeminimu, šis tironas verčia savo auką psichiniu ligoniu. Nors pats toks yra. Klausydama psichologų video lekcijų atradau, kad narcisizmas yra įgimtas, tai genetikoje, t.y. žmogaus nepakeisi, jis nepasiduoda gydymui, vienintelė išeitis - bėgti nuo tokio žmogaus kuo toliau, išeiti, palikti. Arba išmokti su juo gyventi, nekreipti dėmesio į jo priepuolius, priekabes. Net jei tai yra motina ar tėvas. Daug lekcijų skirta motinoms - narcizėms, kurios priekaištais “aš tave užauginau, tiek stengiausi dėl tavęs, todėl dabar tu privalai man padėti, pirkti, būti su manimi ir t.t.”, taip vaikams įsodindamos amžinos kaltės jausmą, kuris juos lydi visą gyvenimą. Jos kontroliuoja, jos laiko ant ypatingai trumpo pavadėlio ir dusina savo kontrole visus aplinkui.

Mano pastarųjų dienų atradimas (o atradusi ir susidomėjusi psichologine tematika jau daugybę metų, tai lyg hobi) - psichologė, psichologijos dėstytoja JAV koledže, pati gyvenusi su vyru - narcizu, todėl žinanti daugybę dalykų apie tokio tipo žmones ne iš teorijos ar knygų, o iš praktikos. Jos balsas labai keistas, veidas taip pat, kartais be saiko naudoja filtrus, bet čia reikia išgirsti esmę, tai ką ji daugybėje video lekcijų kalba apie žmones - narcizus, yra labai gerai. Tai nepaprastai įdomu ir dažnai sukrečia iki širdies gelmių. Kodėl pvz. žmonės storėja tokiuose santykiuose ir neretai priveda save iki diabeto, tai nebūtinai nuo maisto, va kokia esmė, ne problemų užvalgymas, o užnuodytas organizmas, kurį nuodija aplinkoje esantis narcizas. Štai kodėl sėkmingai meta svorį po skyrybų ir susitvarko sveikatą. Kas vyksta vaikų gyvenime priklausant nuo tironiškos motinos, kaip narcizai įsisuka į kitų žmonių gyvenimą, kaip laiko aukas savo tvirtuose gniaužtuose ir kodėl sunku juos palikti, žmonės tampa priklausomais. Nes ta baimė ir grėsmė, o narciztai per daugybę psichologinio smurto namuose metų sugeba įtikinti: gyvensi su manimi arba mirsi, tu be manęs esi niekas, nulis, tu be manęs pražūsi. O neretai ta baimė, kad toks monstras nužudys arba padarys be galo didelę žalą - ir tai laiko. Moterys kenčia, nes vyrai grasina atimti vaikus, atimti visą turtą, viską, grasina nusižudyti patys, jei juos paliks, daro viską, kad jos galutinai palūžtų. Ir liktų amžiams drauge.

Jei jūs skaitote tai ir suprantate, kad gyvenate su vyru - narcizu, kad kenčiate psichologinį smurtą, kreipkitės į moterų krizių centrus, atraskite psichologus ir psichologines terapijas, pradėkite kažką keisti savo gyvenime ir nelikite sugniuždytomis aukomis. Jūs nekaltos, tai jis yra monstras. Stiprybės.

Išklausiau ir klausau toliau šios puikios psichologės lekcijas apie narcizus, tai be galo įdomi tema, o būtent ji ją išplėtojo profesionaliausiai bei išsamiausiai, net jei kažkur tos narcizo charakteristikos kartosis, to neišvengsi, vis tiek įdomu klausytis. Kviečiu atrasti ir pradėti klausymo kursą nuo pirmojo video. Keliu šį kartą - kaip atpažinti narcizą pirmosios pažinties stadijoje. Tikiuosi pravers. Gaila, bet tik rusų kalba. Jei jūs nesuprantate, bet domina tematika, būtinai susiraskite informaciją ta kalba, kuri jums suprantama. Negyvenkite nežinioje, žinojimas jus išgelbės.

https://www.youtube.com/watch?v=DXsSZi4JjrE

Rodyk draugams

“Dar neseniai būdavo taip, kad klientai, vos išgirdę Pauliaus pasiūlymą būste įrengti papildomų pagalbinių patalpų, vis purtydavo galvas. Esą kam jos reikalingos – juk geriau daugiau gyvenamosios erdvės. Tačiau tokios patalpos palengvina buitį, padeda palaikyti tvarką namuose. Jose galima viską patogiai paslėpti, uždaryti. „Tai tik vienas pavyzdys, ko nebūdamas profesionalas nesugalvosi, – neslėpė ir namo savininkas Marius.”

Labai keistas pasakymas, nebent čia tie atranda Ameriką, kurie žavisi mažais namukais, po to nebeturi kur grėblį su kibiru pasidėti ar skalbyklę sumontuoti (kaip tame ankstesniame įraše apie špokinyčias su terasomis, kur ieškojau vietos skalbyklei, bet taip ir neradau). Name turi būti patogu gyventi, ypač jei statai sau ir nuo nulio. Net tie, kurie ieško buto gyvenimui, jiems rūpi ar yra sandėliukas gėrybėms, kokiam sporto inventoriui bei kaupiamam šlamštui, ar bus vieta drabužinėms, spintoms, kad miegamajame reikia kažkaip sutalpinti drabužių spintą, nes kas iš to mažulyčio miegamojo, jei nebus net kur patalynės pasidėti ar pasikabinti marškinių. Tai va keista, kad Mariui reikia profesionalo patarimų tokiuose rodos elementariuose dalykuose, nors gal.., visokių žmonių yra ir nesuka dėl to galvos, kol nesusiduria.

Bet va dėl prabangių architektų, tai galiu tik paantrinti, nes oi, ir mums čia visko buvo. Kai sumąstėme statybas, tai gi brandinome gerą ir kokybišką būstą, mums siūlė tokias žvaigždes, kad jų paslaugų kainos kosmosas ir susipykusiems su protu, pinigine prasme, na tokiems, kuriems negaila, tokiems. Ir dar sakė, kad o ko tu stebiesi, tai gi čia labai normalu, normalios kainos, dabar visi tiek moka. Palauk, galvoju, reikia atlikti kainų analizę ir užsidaryti nuo visų geradarių konsultantų patarėjų, kaip ištaškyti krūvą pinigų tik namo projektui, kas kainuotų jei ne visą namo pradinę “dėžutę”, tai arti to. Jaučiate suaktyvėjusį pulsą? Mano kraujas per pusę aukštaičių, per pusę suvalkiečių, tai suvalkietis mikliai prabunda, kai reikia mokėti kažkokius “kiek????”

Prasėdėjau ilgokai, aiškinausi visais įmanomais kanalais, kas kiek “kainuoja” ir už kiek padarys ne tik architektūrinį individualaus dizaino sprendimą, bet ir, būtinai, kas skaito ir kam aktualu, šito momento nepamirškite, kad ta pati kompanija padarys visus būtinus projektus. T.y. to sumąstyto “dizaino” techninius brėžinius sprendimus - specifikacijas: konstrukcijos projektą, namo vidaus ir inžinierinių sistemų projektus ir pan.. Dar labai gerai, kad ta pati kontora gautų visus statybos leidimus ir suderintų. Va taip, nuo..iki. Liaudiškai tariant - ką nupiešė, ką ten prikūrė, tai lai papasakoja kaip ir iš ko statybų kompanijai pastatyti, kad nesugriūtų :D Gautu visus leidimus ir garantuotu parašu bei antspaudu. Ir po to su statybininkais derintu visokius momentus, o jų išties nemažai, ypač jei tai individualus projektas. Su kartotiniais žymiai paprasčiau ir, žinoma, pigiau.

Tai štai, radau profesionalą tikrai žymų architektą, kuris Lietuvai padovanojo ne vieną kartotinį projektą, o taip pat ir individualius gražius namų projektus. Kainos jo labai geros. Bet kodėl negaliu labai skambiai rekomenduoti, todėl, kad vyras ne sykį jį norėjo prismaugti, dabar nesileisime į detales, tiesiogine ar perkeltine prasme :D Bet buvo tokių jo veiklos ir sprendimų ypatumų, kad turėjome mes vargo ir daug. Įveikėm, bet kainavo tai kainavo. Ypač mano nervų, nes vyrams gi reikia kažką grizinti dėl problemų, tai aš buvau tas žmogus, kuris turėjo iškentėti visus grizinimus ir klausytis kelis metus “ta pati plokštelė su ta pačia melodija”, apie žymaus architekto darbą. Galėjo tai nieko nekainuoti, bet… Gerai, kad turėjome iš ko tuos jo “sprendimus” tobulinti. Na ir nenorėjo jis labai klausyti ko prašėme, nors daug ką ir veik viską padarė kaip reikėjo ir norėjome, bet buvo kai kur užsispyręs kaip ožys. Tai būtent tas jo užsispyrimas ir buvo nuostolių pasekmė! Na gi menininkai, jie tokie, o architektas visų pirma yra meninininkas. Tai štai, kai susiduria verslininkas su menininku, tai visko bus. Tad liko šiokia tokia nuosėda, su finansinių nuostolių žyme.

Rodyk draugams

pinigai

Apie burtus, magijas ir prietarus, tai kas susiję su pinigais. Čia net ne tai, o tiesiog požiūris į pinigus. Mes ne dieviname pinigus ar meldžiamės jiems, o draugaujame su jais, nes jei gražiuoju sutarsi, tai anie patys pareis :D Ištiesų tai daug dirbame ir ko čia dyvintis, protingai uždirbti pinigai dar niekam nesutrukdė, žinoma, dar ir sąžiningai, bet apie aferistus ir maklių veikėjus dabar nesiplėsiu, vis tiek prieina anie liepto galą. Kodėl liaudyje sakoma, kad va, prie to žmogaus pinigai limpa, kaip ten su tuo lipnumu, tai velnias žino, bet gi kam tuos pinigus nuvertinti iki išvietės lygio.

T.y. visokie tokie dalykai, kaip pinigų nuvertinimas, kai juos paverčia užrašų knygelėmis, tualetinio popieriaus rulonais, šokolado plytom ir pan. man kelia tokias labiau negatyvias asociacijas. Nes taip, gal kažkam tai “kažkokie” popieriukai ar net popiergaliai, tačiau tai yra pinigai, jų vertės yra skirtingai matuojamos. Už pinigus galima nusipirkti daug ką ir finansiškai padėti daug kam galima taip pat. Kaip elgsies su pinigais, taip jie ir bus, tavo gyvenime. Jei banknotai bus sutrinti, suglamžyti, kažkokie iš viso nesuprasi kas tose kišenėse, ar pinigai, ar šiukšlės, tai tokia jų ir prasmė.

Kaip turtingieji nešiojasi banknotus kišenėse? Jie nekiša jų ten bet kaip, o susega tvarkingai su specialiu daiktu. Ir nominalai tvarkingai sudėti nuo mažiausio iki didžiausio “skaičiaus”. Jei nesusegti, tai vis tiek tvarkingai sudėti, ten tikrai nesupainios su šiukšlėmis. O apskritai tokia pati tvarka piniginėse. Čia ir dalis prietarų, ir šiaip patogu, ir yra tame racijos, kam patinka gryni pinigai. Grynieji sudedami nuo mažiausio iki didžiausio nominalo, visi jie žiūri “veidais” į savininką, o jei veido nėra, tai pagrindine puse, ir ne aukštyn kojomis. Jokių ten supainiojimų, apverstų, kai reikia knistis, ypač jei tų banknotų daug. Pirmiausia išleidžiami į “apyvartą” nekondiciniai, kuriuos kažkas davė, tai seni, sutrinti, suglamžyti, įplyšę ir pan. banknotai, kad piniginėje liktų tik naujausi, gražiausi :D Dar prietarai byloja, kad moterims nevalia dėti rankinę ant žemės, nes “pabėgs” pinigai, iš tiesų tai gal jie ir nepabėgs, tačiau negražu ten ją padėti, rankinėms yra ir geresnių vietų, na ir ne vidury stalo, kaip mėgsta tai daryti Instagramo deivės. Kokių dar žinote prietarų ar išminties, kas tarkim veikia ir patikrinta laiko :D Gal kam pravers.

Rodyk draugams

Kaip paspartinau auto ir manęs išlaisvinimą. Praktinis patarimas :D

Mano automobilį užstatė tik dėl to, kad kito auto vairuotojas priekinę lempą išsirinkęs remontuotų, išvažiuoti 0 šansų. Kai paklausiau to jauno sportiško vaikino kiek anas užtruks, tai atsakė, kad 5 min., bet iš detalių išrinkimo vaizdo ir tai kaip lėtai jis ten darbavosi savavališkai nusprendžiau, kad min. 15. Paprašiau išleisti, nes mano laikas buvo ant ribos vėlavimo (dabar jau suspėjau, tai turiu laiko pasidalinimui). Atsisakė. Detalizavimas: ar čia laikas tos 5 min., nieko neatsitiks, norėjau ir užstačiau, nenumirsi ir pan stiliuje. Paaiškinau, kad nesiruošiu gyventi pagal jo planus, jis užstatė, o ne aš jį, vėluoju, o jei aš taip užstatyčiau, o jis vėluotų. Ne ir viskas.

Tai tiesiog atsistojau ten arti jo, bet saugiu atstumu ir žiūriu į jį. Tyliu. Liaudiškai sakant stoviu ant dūšios. Ir jis tiek nervinosi dėl to, kad aš ten stoviu, kad pradėjo rėkti: ko čia stovi, eik į savo mašiną. Ir tokiu tonu varė mane lauk. Na bet kur tu mane nuvarysi, man gi šakės kaip reikia išvažiuoti. :D Sakiau, ramiai taip, kad jis nereguliuos ir nenurodinės kur man eiti. Toliau stoviu kaip Melnikaitė. O dar kai vyras rėkia, tai aš tikrai ne ta, ant kurios parėkaus ir pabrukus uodegą eisiu toliau. Manęs šitie fokusai visai neveikia. Rezultatas nuspėjamas - jis mane išleido. Visa istorija, kurią čia ilgokai telefonu maigau, užtruko gal iki 1 minutės.

Rodyk draugams