BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pinigai

Apie burtus, magijas ir prietarus, tai kas susiję su pinigais. Čia net ne tai, o tiesiog požiūris į pinigus. Mes ne dieviname pinigus ar meldžiamės jiems, o draugaujame su jais, nes jei gražiuoju sutarsi, tai anie patys pareis :D Ištiesų tai daug dirbame ir ko čia dyvintis, protingai uždirbti pinigai dar niekam nesutrukdė, žinoma, dar ir sąžiningai, bet apie aferistus ir maklių veikėjus dabar nesiplėsiu, vis tiek prieina anie liepto galą. Kodėl liaudyje sakoma, kad va, prie to žmogaus pinigai limpa, kaip ten su tuo lipnumu, tai velnias žino, bet gi kam tuos pinigus nuvertinti iki išvietės lygio.

T.y. visokie tokie dalykai, kaip pinigų nuvertinimas, kai juos paverčia užrašų knygelėmis, tualetinio popieriaus rulonais, šokolado plytom ir pan. man kelia tokias labiau negatyvias asociacijas. Nes taip, gal kažkam tai “kažkokie” popieriukai ar net popiergaliai, tačiau tai yra pinigai, jų vertės yra skirtingai matuojamos. Už pinigus galima nusipirkti daug ką ir finansiškai padėti daug kam galima taip pat. Kaip elgsies su pinigais, taip jie ir bus, tavo gyvenime. Jei banknotai bus sutrinti, suglamžyti, kažkokie iš viso nesuprasi kas tose kišenėse, ar pinigai, ar šiukšlės, tai tokia jų ir prasmė.

Kaip turtingieji nešiojasi banknotus kišenėse? Jie nekiša jų ten bet kaip, o susega tvarkingai su specialiu daiktu. Ir nominalai tvarkingai sudėti nuo mažiausio iki didžiausio “skaičiaus”. Jei nesusegti, tai vis tiek tvarkingai sudėti, ten tikrai nesupainios su šiukšlėmis. O apskritai tokia pati tvarka piniginėse. Čia ir dalis prietarų, ir šiaip patogu, ir yra tame racijos, kam patinka gryni pinigai. Grynieji sudedami nuo mažiausio iki didžiausio nominalo, visi jie žiūri “veidais” į savininką, o jei veido nėra, tai pagrindine puse, ir ne aukštyn kojomis. Jokių ten supainiojimų, apverstų, kai reikia knistis, ypač jei tų banknotų daug. Pirmiausia išleidžiami į “apyvartą” nekondiciniai, kuriuos kažkas davė, tai seni, sutrinti, suglamžyti, įplyšę ir pan. banknotai, kad piniginėje liktų tik naujausi, gražiausi :D Dar prietarai byloja, kad moterims nevalia dėti rankinę ant žemės, nes “pabėgs” pinigai, iš tiesų tai gal jie ir nepabėgs, tačiau negražu ten ją padėti, rankinėms yra ir geresnių vietų, na ir ne vidury stalo, kaip mėgsta tai daryti Instagramo deivės. Kokių dar žinote prietarų ar išminties, kas tarkim veikia ir patikrinta laiko :D Gal kam pravers.

Rodyk draugams

Kaip paspartinau auto ir manęs išlaisvinimą. Praktinis patarimas :D

Mano automobilį užstatė tik dėl to, kad kito auto vairuotojas priekinę lempą išsirinkęs remontuotų, išvažiuoti 0 šansų. Kai paklausiau to jauno sportiško vaikino kiek anas užtruks, tai atsakė, kad 5 min., bet iš detalių išrinkimo vaizdo ir tai kaip lėtai jis ten darbavosi savavališkai nusprendžiau, kad min. 15. Paprašiau išleisti, nes mano laikas buvo ant ribos vėlavimo (dabar jau suspėjau, tai turiu laiko pasidalinimui). Atsisakė. Detalizavimas: ar čia laikas tos 5 min., nieko neatsitiks, norėjau ir užstačiau, nenumirsi ir pan stiliuje. Paaiškinau, kad nesiruošiu gyventi pagal jo planus, jis užstatė, o ne aš jį, vėluoju, o jei aš taip užstatyčiau, o jis vėluotų. Ne ir viskas.

Tai tiesiog atsistojau ten arti jo, bet saugiu atstumu ir žiūriu į jį. Tyliu. Liaudiškai sakant stoviu ant dūšios. Ir jis tiek nervinosi dėl to, kad aš ten stoviu, kad pradėjo rėkti: ko čia stovi, eik į savo mašiną. Ir tokiu tonu varė mane lauk. Na bet kur tu mane nuvarysi, man gi šakės kaip reikia išvažiuoti. :D Sakiau, ramiai taip, kad jis nereguliuos ir nenurodinės kur man eiti. Toliau stoviu kaip Melnikaitė. O dar kai vyras rėkia, tai aš tikrai ne ta, ant kurios parėkaus ir pabrukus uodegą eisiu toliau. Manęs šitie fokusai visai neveikia. Rezultatas nuspėjamas - jis mane išleido. Visa istorija, kurią čia ilgokai telefonu maigau, užtruko gal iki 1 minutės.

Rodyk draugams

Youtube atradau įdomią personą iš Ukrainos Aluniką Dobrovolskają. Ji yra, pasirodo, labai populiari ekspertė - konsultantė - psichotechnologė - psichologė iš neurolingvistikos, teisingo mąstymo ir iš koučerių serijos, dalina įvairius patarimus “į kairę ir į dešinę” pačiomis įvairiausiomis temomis, bet dažniausiai apie vyrų-moterų santykius, pinigus ir apie tą taip vadinamą neapibrėžtą, bet daugumos trokštamą “moters laimę” :D Na, kiek skaitote, tiek žinote mano požiūrį į visokius guru ir gyvenimo tiesų skleidėjus. Tačiau man ji patiko :D Ji tokia be saldėsių, be kažkokių ten suokimų, paprastai, aiškiai ir konkrečiai. Nors peržiūrėjau vos kelis jos vlogus, įvairiomis temomis, bet norėčiau pasidalinti būtent šiuo įrašu, kas, tikėtina, aktualu ne vienam (ir ne tik prieš mini bikini sezoną), kodėl apskritai mes valgome ir kodėl nesuvokiame, ką ir kodėl valgome, kodėl kartais nejaučiame saiko. Kodėl maistas tampa pakaitalu to, ko trūksta gyvenime, tai tampa malonumu ir valgymas kompensuoja kitus trūkstamus dalykus. Kas yra maisto šizofrenija, kaip mes užvalgome problemas, nes čia sena ta tiesa, kad vieni streso būsenoje ėda be saiko ir taip slopina nerimą, glaisto vidines problemas, o kiti iš viso negali nieko valgyti ir sparčiai kūsta. Aš esu iš tų, kurie valgo ir tai yra kažkas baisaus :D Nes aš suprantu, gi ne vakar gimusi, kad tokiu būdu slopinu nerimą, kažkokias problemas, kad maistas nereikalingas iš esmės tokiais kiekiais, jis nedžiugina, bet ramina. Tai čia sakyčiau labiau paminėta aktuali problema tiems, kurie slopina maistu savo problemas ir pan.. Taip, viskas yra galvoje, visos problemos ir jų sprendimas tik ten, visokios kovos su antsvoriais ir maisto kontrole prasideda tik nuo tų minčių, kaip nusprendžiame gyventi, taip ir bus. Juk ir kitos priklausomybės atsikratomos tik tuomet, kai galvoje persisuka šriūbeliai. Žinoma, kitiems tiek persisuka, kad tampa liguistu nukrypimu į priešingą pusę, bet apie kraštutinumus jau tiek kalbėta.. Tai siūlau pažiūrėti šį video, gaila, kad jis rusų k., nieko nepadarysi. Manau, kad ir jums patiks bei bus naudingas.

Rodyk draugams

vaikas

Apie vaikus, kuriuos reikia gimdyti laiku. Kiekvienam tas laikas skirtingas ir jis gali niekada taip ir neateiti, nesApie vaikus, kuriuos reikia gimdyti laiku. Kiekvienam tas laikas skirtingas ir jis gali niekada taip ir neateiti, nes tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas ir niekas negali nurodinėti, kada juos gimdyti, daryti, planuoti ar apskritai jų neturėti, tai ypač pabrėžiu, nes ir mūsų šeimos rate yra tokių, kuriuos drožia “tai kada?”, o jie atkakliai priešinasi tam. Nors dar ir buvo galbūt kažkur abejonių, kad “kažkada”, bet sulig kiekvienu nauju amžiaus tarpsniu tas “kažkada” nenumaldomai tolsta ir anie supranta, kad tiesiog nebesinori nieko keisti ir apskritai, jų gyvenimas nebesuderinamas su vaikais.

Dar reikia ir gero, mylinčio, atsakingo žmogaus šalia, o jei jo nėra arba kažkoks neaiškus, be perspektyvų? O jei jis nenori? Daugybė įvairiausių faktorių, įskaitant ir veiklas, karjeras, norą gyventi be įsipareigojimų tretiesiems asmenims.

Todėl aš ir laikausi tos nuomonės, kad jei vis dėlto gyvenime buvo tokių minčių, norų, planų, kad bus vaikai, tai juos ir reikia gimdyti laiku, kaip sakoma čia ir dabar, geriausiai tai daryti jaunystėje arba iki trimpenkių, na max iki keturiasdešimties pirmąjį, bet čia jau reikia tvirtybės ir labai pasiryžti tam. Nes kuo labiau atidėlioji, tuo labiau tas procesas tampa praktiškai neįmanomu. Priprantama prie tos aiškios būsenos, prie laisvesnio gyvenimo būdo, prie ramybės, prie aiškumo, kitokio laisvalaikio bei pramogų, prie biudžeto, prie to, kad gyventi be vaikų “grūzo” yra be galo komfortiška. Ir tai yra tiesa, faktas. Vaikai ne tik džiaugsmas, dabar be pūkuotų dalykų, vaikai - tai ir daugybė rūpesčių, problemų, ligų, daugybė finansinių išlaidų, laiko trūksta daug kam, o labiausiai tam, apie ką paprastai sako vaikų turintys, kad kai anie užaugs/baigs mokslus/baigs studijas, o tada mes pagyvensime kitaip. Na gal pas visus skirtingai, bet dauguma manau turi tą tokį atskaitos tašką tipo ką veiksime kai jie taps savarankiški. Na dar yra tarpsniai iš serijos kai išdygs dantukai :D ar kai pradės vaikščioti, kai pradės patys eiti į wc, kai išmoks patys apsirengti, apsiauti, pasiimti gerti ar valgyti, pasigaminti, kai baigsis vaikiškos ligos, kai pradės patys važinėti į mokyklą/būrelius, kai baigsis priklausomybė nuo moksleivių atostogų ir pan., ir t.t..

Kai atsiranda vaikai, reikia žiauriai daug kantrybės, sveikatos, energijos, lakstymo, nemiegojimo naktis nurašom į nuostolius, nervų nervų, o kur dar visokių problemų sprendimas, tai darželyje, tai mokykloje anie ko nors prisidirba, tai tėvų susirinkimai, tai koks nors suprastėjęs mokymosi lygis, tai kas nors atsitiko tam vaikui, va čia ir dabar, ir nebus palauk, nebus niekada palauk, nes privalai ir taškas. Todėl kol esi jaunas, žvalus, energingas, šoklus, vikrus, va tada ir reikia gimdyti. Nes po to… Reikia žaidimų, reikia pramogų, reikia išmonių, reikia visko, tavo reikalai palauks, nes reikia vaiką “ant kojų pastatyti ir geru žmogumi į pasaulį paleisti”. Kiek visko reikia. Todėl kuo labiau tas vaiko atėjimo momentas tolsta, tuo sunkiau tam pasiryžti, taip jau yra.

P.S. dar papildyčiau, kad ir antrą ar trečią vaiką reikia gimdyti laiku :D Nes “vėl TAI pakartoti” gali tapti tokiu svariu pretekstu. Kol neveikia ir sutrikusi atmintis, kol nebaisūs visi tie sunkumai, kol yra ryžto tai pakartoti, tai reikia nedelsti, nes tai irgi gali tapti misija neįmanoma.

Rodyk draugams

Man labai retai patinka lietuviška juvelyrika, nors papuošalus labai labai vertintu ir be jų niekada niekur neinu, nebent į paplūdimį nesipuošiu, bet šiaip, be papuošalų esu disharmonijoje. Šis atvejis ne išimtis, nepatiko nei vienas papuošalas. Lietuviška juvelyrika yra grubi, tokia neretai “netašyta”, kažkokia lyg kirviu daryta… Nesuprasi kas per… Patinka subtilūs, dailūs, patinka kur dominuoja brangakmeniai, kur jie groja pirmu smuiku, kur daug smulkių ir iš jų suformuojami grožiai. Tai ir prašmatnu, bet tuo pačiu subtilu, skoninga. Mūsų juvelyrai daro tą juvelyriką, labai gerai, bet ji tokia savotiška, ne, ne man ji skirta, deja. Yra darbų, kurie patinka, kuriems nesu abejinga, galbūt ateityje įsigysiu, užsisakysiu, tikrai, bet rašau apie taip vadinamas “masines tendencijas”, kas vyrauja, kokie vėjai ir ką matau asortimente.

Ne, čia nereikia priimti priešiškai, juk viskas yra skonio reikalas, tiesa? Kažkam tai viršūnė ir tobulumas, tebūnie. Pvz. kai rašo apie patogumą, tai aš, kaip žiedų gerbėja, žinau, kad tokios formos, kur platus vamzdis, tokie žiedai klaikiai nepatogūs. Ir kai pateikia daugumą tokių žiedų apžiūrai, o rašo apie atsižvelgimą į patogumą, tai meluoja ir neraudonuoja. Patys patogiausi žiedai yra klasikinės formos per amžius: viduje lygu, išorėje užapvalintas kraštas. Jei nesuprantamai rašau, tai tipiškas klasikinis vestuvinis žiedas. Jokie vamzdžiai gyvenime nebus patogūs, ypač tie stori vamzdeliai. Žmogaus kūnas kinta, kaupia vandenį, tinsta ir atsileidžia, ypač tai aktualu pagal paros laiką, mitybos įpročius ir sezoniškumą. Kodėl reikia naujus batus prikti ir matuotis po pietų arba vakare? Todėl, kad tuo metu yra ta kūno masė, tas “patinimas”, kuris bus visada. Gal medikai tiksliau pasakytų, bet mintis aiški. Todėl po pirkinio kitu metu batai spaudžia, nepatogūs, kažkas ne taip, nes pėdos patinusios, nuovargis ir pan.. Taip ir su papuošalais, kodėl vakare neretai sunkiau nusimauna žiedai, o kartais net gi be muilo nenuimsi, jei visai pirštai pakito. Jei žiedai tiko vasarą, tai žiemą jie gali būti per dideli. V.ž. žmogaus organizmas yra kintantis kūnas.

Aš čia iš esmės nieko naujo neparašiau. Be to tie platūs vamzdeliai tikrai nepatogūs dar ir dėl to, kad jie neprisitaiko prie piršto formos, jie “stovi” įsirėmę į sąnarius, jie neprisitaiko prie kitų pirštų formos ir sąnarių taip pat, nes sąnariai skirtingame aukštyje. Tad blogiau už vamzdelinius žiedus yra tik stori platūs vamzdeliniai žiedai. Ir kai pamatau tokius užsakomus kaip vestuvinius, juk juos dažnas nešioja kiekvieną dieną, tai man gaila tų žmonių. Kaip sakoma “jie nežino ką daro”. Nebent tas kasdieninis diskomfortas malonus dūšiai arba tie žiedai niekada nebus nešiojami, tik ypatingomis progomis.

Vėl gi, nepriimkite asmeniškai, jei jums patinka, patogu, čia tiesiog mano asmeniniai subjektyvūs pastebėjimai iš asmeninės patirties.

Rodyk draugams

Apie dantų pastas

2017-03-28

Apie dantų pastas ir fetišą joms. Anksčiau mūsų namuose būdavo įprasta, kaip tikriausiai pas daugelį, kad dantų pasta viena visiems, na o kol vaikai buvo maži, tai dar buvo vaikams skirta pasta. Bet viskas kardinaliai pasikeitė po to, kai šeimos odontologė, sužinojusi apie tą vieną tūbelę, pasakė, kad reikia reguliariai keisti pastas ir naudoti skirtingas (nuo apnašų, ėduonies, akmenų, parodontozės, apskritai dantenoms, jautriems dantims, kokybiškas balinančias ir kt.), nes kiekviena atlieka skirtingas funkcijas ir mes/jūs nežinome, kokios problemos su laiku išlenda, o be to pas kiekvieną jos skirtingos, todėl keisdami pastas profilaktiškai užkertame kelią toms skirtingoms problemoms. Žinoma, dantų siūlas, reguliari dantų higiena kas pusmetį arba kartą į metus.

Čia ir įvyko didysis atsivertimas bei nušvitimas, mes “pasinešėm” ant dantų pastų ir jų dabar vienu metu ant praustuvo krašto sandėliuojama 5-6 vnt. :o Pastas dažniausiai perkame pas mus vaistinėse, įvairiausių “spalvų” :D O dar Italijoje kokias įdomesnes, per kelis vizitus Šveicarijoje taip pat “apsipirkome” net nežinau kuriam laikui į priekį, o dar visur ten, kur keliaujame, vis užsukame į vaistines, randame įdomių pastų, kokių mūsų šalyje nėra artimiausiose vietose, nebent internetinėje prekyboje. Dar labai patinka Japonijos ir Pietų Korėjos dantų pastos, šių šalių produktai išskirtiniai, kokybė nereali, tai reikia išbandyti. Išskirtinis variantas - Japonijos Lion fimos dantų valymo milteliai, jei kas pamena, tai tokio tipo milteliai būdavo ir tarybiniais laikais :D Tai po šių kai išsivalai dantis, toks jausmas ir “skonis”, lyg po odontologo procedūros.

milteliai

Dar toks įdomus momentas, kad kelionių metu pirktos pastos primena pačias keliones, įspūdžius. Pvz. kai buvome Portofino miestelio vaistinėje, jo savininkė pasiūlė jos tėvo - farmacininko sukurtą pastą, kuri tikriausiai daugumai matyta “Arthrodont”, buvo taip netikėta.

pasta

Rodyk draugams