BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ingeborga

Aktorė Ingeborga Dapkūnaitė rodos tiek metų dirba Rusijos kino industrijoje, tikriausiai rusiškai kalba dažniau nei lietuviškai, o vis tiek ji tokia tikra lietuvaitė su specifiniu rodos tokiu ingeborgišku lietuvaitės akcentu. Ir tas akcentas bent jau man paglosto širdį. Kad ir kiek ją keiktų ar kritikuotų patriotai, ji šiandien bene garsiausia lietuvių aktorė toje pusėje, su išlaikytu baltiškuoju santūrumu, su lietuvišku akcentu, kurio nepaveikė niekas, neištrinamas. Ir nebijanti raukšlių, kas itin neįprasta ten ir ne tik ten, tai taip pat savotiškas ypatumas. Man ji patinka tuo, kad yra kokia yra. Šiame trumpametražiame filme, apie nelaimingą meilę iš atminties trinančias piliules, aktorė Ingeborga savame amplua. Filmas gražus savo estetika ir operatoriaus darbu. Tad verta trumpam atitrūkti.

8, Anna Melikyan (2015) from Anna Melikyan on Vimeo.

Rodyk draugams

“Plagiatu kaltinamas A. Pogrebnojus juokiasi iš kritikų” ” „Tik spėjau pagirti Pogrebnojų už puikaus dizaino marškinėlius Lietuvos olimpiečiams ir tik pyst! Plagiatas! Visas tas labai lietuviškas vitražinis riterio grožis 1:1 nuplagijuotas iš šv. Jurgio vitražo Visų Šventųjų bažnyčioje Maldone, Anglijos Esekso grafystėje… Na, taip prasčiokiškai viską padaryti ir dar nesigėdija tą plagiatą autoriniu kūriniu vadinti ir 70 eurų prašyti. Jau beveik susigundęs buvau…“, – kritikavo A.Bačiulis.”

“Dizaineris” porina, kad jis “šiek tiek” pakeitė ir todėl tai ne plagiatas. :D Ir tai sako žmogus, kuris turėtų laikytis etikos, autorinių dalykų, kurti pats, savarankiškai. Na bet kai Gariūnuose ar kitur prekiauja šiek tiek pakeistais Adidas - Abibas, Gucci - Fucci ar a la Chanel bei LV rankinėm “šiek tiek” pakeistais dizainais, tai visi supranta, kad tai nieko gero, kriminalas ir su kiek pakeistu dizainu vaikščioti nefasonas, gėda. O čia štampuoja atsipūtęs sintetinius drabužėlius ir fakus kritikams rodo. Ir kas juos tiek perka tuos labiau sex mažumoms tinkamus?

Na mes visi nedizaineriai žinome, kad jis ne tik tai daro, bet ir nukopijavo visą idėją nuo D&G! Apie tai jis kažkodėl nekvaksi. Galvoju, kad jei “dizaineris” užsiima plagijavimu ir svetimų idėjų generavimu, tai jam jau visai galvoj tuščia, badas ir sausra. Ir kai taip algailėtinai pateisina savo abejotinas veiklytes, tai pagailėkim jo, sunku jam, kūrybinė krizė. Tai kuo jis skiriasi nuo tų apsiskelbusių “dizainerių” (apsaugok D), kurios kepa maišus - sukneles ar džemperius su logotipais, visokiais mikimauzais ar pižaminio printo vienos medžiagos sukneles, kostiumus ir dar galėtų nesustoti, nes jei dar liko rulonas urmu pirktas, tai galėtų ir staltieses, patalynę, puodkeles ir dar maišus į pardę pasiūti. V.ž. liūdnos mišios.

Rodyk draugams

Vakar vėl buvo linksmasis vakaras su tuo pačiu aršiu diskutuotoju, jei dar pamenate, čia tas pats vis dar tas pats, kuris nepripažįsta Lietuvos okupacijos ir apskritai nelabai gaudosi istorijoje, bet kokius nepatogius Rusijai faktus priima kaip vos ne asmeninį įžeidimą, tikriausiai suprantama su kuo turiu reikalą. Kartais tenka su juo susidurti bendruose draugų vakarėliuose, o jis turi Dievo dovaną vis priskresti prie manęs vienu ar kitu klausimu. :D

Tai gi, vakaras pagerintas, įsivėliau į tokią aršią diskusiją - ginčą, kad oponentas - na tas vyras tiek kriokė, o aš perdiodiškai šypsojausi ir ramiu balsu, bet užtikrintai, toliau argumentavau, tuo sukeldama dar intensyvesnį kriokimą. Gyniau Lietuvos teniso legendos Vito Gerulaičio lietuvišką kilmę. Jis gi ginčijo tai ir tvirtino, kad joks jis lietuvis, joks, jis yra amerikietis ir taškas, ir nesupranta, kaip gali būti lietuvis, juk jis pasak jo visai ne lietuvis. Čia tik mes, maža tauta, kabinamės į žymius žmones ir norime sau garbės :D O aš ne, vis tiek laikiausi savo, kad jis, net ir gimęs JAV, jis vis tiek yra lietuvis, jo tėvai lietuviai, Vitas yra lietuviškos kilmės, kaip ir daugybė kitų emigrantų palikuonių ar gimusių Lietuvoje, bet didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusių kitose šalyse. Nesvarbu kokia pilietybė, kiek tų pilietybių yra, nes jų gali būti ir daugiau nei dvi, tautybės ir kilmės tai nekeičia. Dar paklausiau, o kas yra žydai? :D O dar paklausiau, kad jei turėčiau kitos šalies pilietybę, ar būčiau mažiau lietuvė? V.ž. žmogus absoliučiai neskiria kas yra pilietybė ir kas yra tautybė, kilmė. Sakiau, kad “chren ty menia peresporiš, daže ne pytajsia i ne vrpegajsia” :D

O teniso tema prasidėjo nuo žymiojo A. Agassi, nes jis atvyksta į Kroatiją vienam žaidimui, mes kaip tik vyksime jo žiūrėti, visa kompanija. Ir vaikai mūsų taip pat ten bus, o dar prieš žaidimą bus atskiras susitikimas su vaikais - lauko teniso žaidėjais, kurie turės galimybę sužaisti su teniso legenda ir gauti autografus bei galės pasidaryti “selfukus” (o mūsiškiai kaip tik tokie). Tad kalbėdami apie Andre kilmę, kas jis, aiškinomės ir nagrinėjomės jo biografiją, kas tėvas, kas motina, kas jis per vienas ir iš kur. Na ten labai daug įdomių faktų. Buvo paminėta, kad va, dabar A. Agassi kietas verslininkas, nerealus milijardierius. Aš atsakiau, kad manęs nedomina ši jo pusė. Ką? Kaip? Akys net išsipūtė. Sakau, kad aš jį vertinu kaip teniso įžymybę ir ne daugiau, o kad jis milijonierius ar milijardierius, tai žinai, mano gyvenimas tik ir sukasi aplink milijonierius bei milijardierius, šalia trynėsi daugybė, niekuo nesiskiria nuo jo, na to, šalia sėdinčio ant gretimos kėdės, tad jau kas kas, bet šitiems esu total abejinga ir jų finansai manęs absoliučiai nejaudina.

Jo žmona stebėjo šį šou, kriokimą, ir ramiai šypsojosi. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai vyksta tokie chamo pasirodymai, nors kuolą ant galvos tašyk, bet diskutuoti ir gan santūriai - diplomatiškai - šakutės į akį nedurdama atlaikyti pozicijas galiu tik aš. Nes aš jo nebijau, va kame kalakutai. Vienintelė iš tos kompanijos. Gali kriokti kiek tinkamas. Savo gyvenime dar ne tokius krioklius mačiau :D

Rodyk draugams

knygnesys

“Šią dieną pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba.
Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas.
Milžinišką darbą atliko draudžiamų spaudinių platintojai – KNYGNEŠIAI.
Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Imperinės valdžios atstovai, matydami jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 metais panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.
Knygnešystė – autentiškas mūsų tėvynės reiškinys, kuris vyko tik pas mus, Lietuvoje, ir kurio daugiau niekur pasaulyje neaptinkame. Jis padėjo mums išlaikyti kalbą, raštą, galiausia, atgauti ir valstybingumą.
Minėdami knygnešio dieną, kiekvienais metais, kovo 16 – tą dieną primename sau ir kitiems apie sunkų mūsų valstybingumo kelią, apie meilę kalbai bei Tėvynei.
Knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį , o kovo 16-oji - įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena – skirta jiems visiems prisiminti ir pagerbti.”

Kalba netaisyta, gražiai sudėta, todėl pasilieku šį informacinį gėrį, kaip dar vieną, savoje gėrių kolekcijoje, kad apskritai išliktų tyruose, nes kitur jis dings jau po kelių dienų. Nuotraukoje Knygnešys Vincas Juška.

Rodyk draugams

barikada

Atraktyvi istorijos pamoka apie tai, kaip Lietuva ir kitos respublikos, buvusios TSRS sudėtyje, veržėsi iš aktyvios sovietų globos ir ką veikė to meto politikai ir valstybių vadovai, nuo M. Gorbačiovo iki V. Landsbergio, ką veikė K. Prunskienė, G. Vagnorius, A. Šimėnas, R. Ozolas ir kiti. Kaip ir kuo gyveno paprasti šalies gyventojai. Liudijimai apie 1991 m. sausio 13 d. nakties įvykius, melas apie tos nakties įvykius, atkaklūs dezinformacijos pliūpsniai, iki šių dienų, nors praėjo jau 23 metai, bet iki šiol “jie” niekaip negal susitaikyti su tuo, kad “kažkokie” lietuviai išsiplėšė ir “jie” nepaliauja teigti, kad “savi šaudė į savus”, kad nebuvo aukų, kad…

“Lietuva bus laisva!!! Lietuva bus laisva!!!” didžia jėga skambėjo Mažojoje salėje lyg atklydęs istorinis aidas, nuvilnijęs iki šių dienų, tai tos minios, kurioje stovėjome ir mes, mūsų kartos atstovai, pakankamai brandūs ir sąmoningi tam laikmečiui, kad suvoktume, kas vyksta, kad būtume su tėvais, draugais, savais, su visais, drauge. Mes (mano karta) buvome moksleiviai ir pergyvenome tą gyvosios istorijos periodą, nuo…iki, visapusiškai. Lietuviai tuomet buvo nepaprastai vieningi, tvirti, drąsūs, (nepaprastai drąsūs), beginkliai, su dainom lūpose ir laisvės troškimo ugnimi akyse, širdyse.

Spektaklio formatas įvairialypis, tai ir dokumentinė drama, ir tragikomedija. Mes juokėmės, mes verkėme ir vėl juokėmės. Ir vėl verkėm…

“Barikados” - taps kultiniu spektakliu, aš tikiu juo, jo sėkme ir tuo, kad kiekvienas bus anšlaginis. Jei jūsų ten nebuvo ir jo nematėte, tai jūs nematėte. Nepraleiskite progos. Ir tie, kurie tuomet stovėjo ar visa širdimi buvo drauge, ir tie, kurie tuomet dar po stalu vaikščiojo, ir tie, kurie dar nebuvo gimę. Tai mūsų šalies istorijos epizodas, jautrus iki negaliu.

Rodyk draugams

Jis man taip patiko, kad noriu išsaugoti, nes kitose erdvėse jis labai greitai nueis į užmarštį. Labai gerai parašyta, taip ir yra. Deja.

Aurelijus Veryga:

“Mane tai siutina dar vienas dalykas. Labai dažnai tenka girdėti, kad visuomenė abejinga, kad nesidomi politika, kad aktyviai joje nedalyvauja ir t.t. Ir še tau, kad nori, vos tik ji pradeda dalyvauti ir turėti nuomonę, tuoj aiškiai parodoma kur tos nuomonės vieta… Jau seniai stebiu, kad net ir aktyvūs žmonės, kurie su užsidegimu imasi vienos ar kitos idėjos, greitai nugęsta, nes nusivilia ir patiki savo bejėgiškumu.”

Rodyk draugams