BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Fusedmarc!!

Žiūrėjau ir labai džiaugiuosi, kad išrinko verčiausią ir kokybiškiausią pasirodymą, nors daina man asmeniškai nepatinka, bet čia ne tame esmė, visiems tikrai neįtiksi. Visuma buvo gera, tad ir gėdos Kijeve nepadarys! Svarbiausia, kad pagaliau į vietą pastatė Lolitą Zero :D su klaikia “improvizacija” ir Erasure kopijavimu, dar labai patiko Ramūno Zilnio komentaras (dar patiko Donato Montvydo teisinga kritika, skaičiau lrytas.lt), ir kad nepateko antrosios vietos lemties ar prakeiksmo palytėta Aistė Pilvelytė.

Bet šį kartą mano vis kritikuotą Aistę dėl intonavimo noriu pagirti, nes tai buvo jos geriausias ir švariausias pasirodymas, ką galėjo išspausti, nors vis tiek ne idealus švarumo prasme, vis tik daina jai per sudėtinga. Taip ir nesupratau kokio velnio notarė lapus dėliojo ir burtais ten užsiiminėjo, jei vis tiek po to visus paskelbė. Ar notarė kaip koks papildomas stafas ar žmogus ne prie meno, bet prie teisės? Kitą sykį galima pakviesti anstolį ar prokurorą. Tad nesupratau funkcijos reikalingumo ir prasmės.

Šiaip spontaniškas pastebėjimas apie visos komisijos grimą ir apšvietimo dermę, visi atrodė tragiškai, arba špaklinę pudrą reikia keisti, arba makiažo darytoją, nes kažkoks beprotiškų kaukių balius. Ir be to, nejau nematė, kad komisijos nario R. Zilnio akys raudonos? Visin po ranka gi kiekvienoje televizininko kosmetinėje, nebent anas jam alergiškas, nors abejoju.

Rodyk draugams

prabanga

Apie prabangius automobilius, jų sureikšminimą ir lietuvių kultą jiems. Nors tai galioja visoms postsovietinėms šalims, bet lietuviai ir slovėnai, ką pastebiu keliaudama automobiliu po Europą ir jos kurortus, tai dvi išskirtinės tautos, kurioms nauji, prabangūs, išskirtiniai automobiliai yra must have. Net jei daugiau “nieko neturės”, tik tą prašmatnų grožį. Keliaujant autostradomis, važinėjant po kurortus ne tik Kroatijoje, bet ir kitur, visad akis pagauna tą derinį, kad išskirtiniai prabangūs - LT numeriai arba SLO. Pirmu variantu tai smagu, savi važiuoja.

Yra tokia formulė, kuri galioja bemaž visur, kad automobilio vertė neturi viršyti 10% metinių pajamų, o kas virš tos sumos, tai jau yra prioritetų bei sureikšminimo reikalas. Jei automobilis išskirtinis, o jo savininkas gyvena didmiesčio miegamojo rajono bute, kurio vertė kaip to automobilio arba pusė buto, arba trečdalio buto vertės, tai tipiškas kulto atvejis. Nes tikriausiai dauguma atkreipė dėmesį į tas šalis, kurios finansiškai stovi gerokai kitose pozicijose, tų gyventojų pajamos gerokai aukštesnės, galimybės geresnės, bet masinė tendencija - ekonominės klasės apynaujai, bet paprasti automobiliai. Ir tik vienas kitas toje masėje prabangus ar išskirtinis. Kur didesnė tikrai turtingų gyventojų koncentracija, tai santykinai ir išskirtinių automobilių gausiau.

O pas mus toks kultas, kad kartais net įdomi ta savotiška meilė bei prieraišumas. Bet kartais glumina ir kitoks požiūris, į moteris, žmonas. Kai vyras - šeimos galva - galbūt itin turtingas verslininkas vairuoja ypatingai prabangų automobilį, net gi gali kolekcionuoti išskirtinius automobilius, kurie yra tik jo ir jam, o jo žmona, net ne namų šeimininkė, o taip pat dirbanti, tik uždirbanti ne tokius “pinigėlius”, ji vairuoja kuklų ir pavargusį “kibiriuką”. Tai toks klaikus kontrastas ir net gi savotiškas moters pažeminimas ar įžeidimas, kad “tau, mieloji, tiks ir toks” :D Na negaliu kaip pikta ir apmaudu dėl to :D

Nes kiti vyrai savo mylimoms negaili nieko, pvz. šeimos draugai kas tris metus sąžiningai atnaujina savo autoparką, žmona namų šeimininkė, bet trijų vaikų mama, jai išskirtinai tik BMW visureigiai, nes, kaip sakoma, ji to verta. Tai kai matau visokius pavyzdžius, tai kitokie, kurie kontrastuoja kitokiu būdu, labai keistai nuteikia. Yra kas apskritai neleidžia žmonoms vairuoti, nes vairavimas tai savotiška nepriklausomybės dalis, tuomet nebegali kontroliuoti, varžyti. Paprastai tokie vyrai aiškina, kad o kam jai automobilis, aš ją pats visur nuvešiu parvešiu. Absoliuti moters kontrolė.

Rodyk draugams

babuška

Tema jau tampa klasikine “Tarybinė imigrantė Rusijos babuška, pragyvenusi daugiau nei pusę savo gyvenimo Lietuvoje, kuriai dabar 70-90 m., nemoka lietuviškai”.

Mindaugas Jackevičius pasidalino savo pastebėjimu:

“”Ja nipanimaju palitovski”, - graudžiu balsu ištaria pacientė jaunai seselei, kai ši pasako vizito pas gydytoją laiką.

“O ja nipanimaju paruski”, - nepasimeta seselė. Ir lietuviškai priduria - “tai ką man daryt, aš net nežinau, kaip balandis rusiškai”.

Į pagalbą atėjo kita seselė - išvertė tai poniai vizito datą ir laiką. Šioji už viską padėkojo tik rusiškai, bet kai seselė lietuviškai atsisveikino, “viso gero” ir pacientė ištarė.

Nu bet tikrai - kaip tiek metų pragyvenus LT galima neišmokt nors mėnesių ir dienų pavadinimų?”

Atėjo tokie laikai, kad dauguma jaunesniosios kartos atstovų išties nemoka rusų kalbos, bet jie dirba aptarnavimo srityje, šiaip visur visur dirba, o taip pat, kaip šiuo atveju, poliklinikoje. Ir kaip sakoma “užmušk”, bet nemoka. Ką daryti? Ir ši tendencija tokia gaji, kad vietiniai rusai ir nauji atvykėliai tiesiog priversti mokytis lietuvių kalbos, kalbėti lietuviškai, praktikuoti ją, nes viskas, atėjo ta riba, kai be kalbos net kavos neužsisakysi. Jau nekalbant apie visokias įstaigas, kur pasikeitė kadrai ir atėjo jaunesnioji karta. Viskas, baigėsi “govori po ruski” laikai. Neišspausi, neišgimdysi.

Todėl visi tokie konfliktai dėl rusų kalbos tėra tų laikų palikimo rezultatas, kai atvykėliai rusai visuomet save laikė aukštesne kasta, to niekada neslėpdami, jiems buvo ne lygis mokytis vietinės “paukščių” kalbos, nesvarbu kokioje šalyje jie būtų, turiu omeny buvusiose TSRS. Rusai buvo kolonizatoriai. Vyko prievartinė rusifikacija ir visi kiti turėjo mokytis rusų kalbos. Gi rusai niekada nemanė, kad jie privalo mokytis vietinės. Net atėjus permainų vėjams, jau netrukus bus trys dešimtmečiai, kaip iškovota Nepriklausomybė, bet visos babuškos taip ir liko ten, vintaže. Dabar raško vaisius.

Visos pastangos reabilituoti, ginti “babuškas, dieduškas ir buvusius oficerus”, lankstymasis ir pataikavimas yra spjūvis tautiečiui, kuris nemoka tos kalbos, į veidą. Aš rašiau ten diskusijose, kad jei žmogus nemoka tos šalies kalbos, tai laisvas imti vertėjo paslaugas, susirasti kitą paslaugų žmogų, kuris lydės visur ir vers. Taip yra visur, visose šalyse. Ir Lietuva jau tapo tokia, kad be vertėjo į rusų kalbą tampa vis sunkiau, toliau bus apskritai neįmanoma.

Arturo Rudomanskio kieme atradau šio įrašo persikėlusią diskusiją, į kurią, žinoma, negalėjau neįsisukti https://www.facebook.com/rudomanskis

Sergej Orlov diskusijose rašo: “Tai pagyvenę 70-80 metų pensininkai yra nacionalistai? C’mon, kalboms mokytis yra optimalus amžius ir tam būtinas tam tikras proto lankstumas bei piniginiai resursai.” Tipiškas babuškų advokatas. Tai aš jam ir atsakiau: “Ar jie į Lietuvą atvyko gyventi būdami 70-80 metų amžiaus?” Toks jausmas, kad vakar atvyko ir baaa, ką daryti. Tai ne vakar tos babuškos atvažiavo gyventi į Lietuvą, dauguma jų atvyko dar gūdžiais 1960 - 1970 ir pan.. Gyveno sau ir vargo nematė, nes lietuviai pataikavo, lankstėsi, o po to atėjo ta rusakalbių karta, kuri dėl lietuvių kalbos nemokėjimo turėjo galimybę gauti darbą tik Maxima kasoje arba sanitare ligoninėje, t.y. visur žemose grandyse. Tai babuškoms dar sekėsi, nes kur ėjo, ten sutikdavo rusakalbius. Bet gi viskas keičiasi, ir tų jau nebelieka, nes ateina jaunesnė karta.

Rodyk draugams

stadionas
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Šiandien važiuodama pro paminklą korupcijai (kurių tikrai ne vienas, nepamirštame atominės elektrinės ir kitų) galvojau apie Kildišienės tą pilką (jau sapnuojasi) paltuką, kiek aistrų sukėlė tas velnio, oi Juozulio, paltas. Tai ne šiaip sau koks Chanel, Max Mara ar Armani, ne, J. Statkevičiaus, koks kriminalinis šleifas. Ir verkt norisi, koks absurdas, kokia nesąmonė, kokios demagogijos ir kodėl, na kodėl taip yra. Jūs tik palyginkite. Kalba apie konkretų statinį, vieną, tik vieną lizdą, tik vieną korupcijos kloaką, akivarą, š-ūdų krūvą. Verkt norisi, rimtai. Kai pradedi gilintis.

Štai važiavau pro Vilniuje prie “Akropolio” medituojančius nacionalinio stadiono griaučius, į kuriuos kažkada kažkada artimiausiu metu ruošiasi investuoti 94 mln. eurų (kaip rašo žiniasklaidoje 2015 m. pabaigoje ir po to styga nutrūko). Iki 1991 m. buvo sumontuoti stadiono tribūnų pamatai ir dalis tribūnų rėmų. 1993 m. statybos darbai nutraukti. O dar po to kažką ten marinavo ir šaldė, na tuos griaučius, tai irgi skyrė protu nesuvokiamus milijonus. Cituoju: “Į statybas sukišta 100 milijonų litų, iš tos sumos apie 60 milijonų nuplaukė nežinia kur, nes statybų techninę priežiūrą vykdžiusi „Vilniaus kapitalinė statyba“ Valstybės kontrolei taip ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Aukščiausiasis teismas sutartis dėl stadiono statybos paskelbė niekinėmis, prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet, neradus nusikaltimo sudėties, nutraukė.http://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/67749

Po to “Statybos darbai pradėti 2008 m., bet po kurio laiko darbai nutrūko dėl lėšų stygiaus.” Ir dar šaldė. Reikėtų paminėti, kad vien 2008 m. buvo “paskandinta”, tik be alpulio, 33,6 mln. eurų!! Dar papildomai 33,6 mln. eurų. Jūs matote kaip atrodo tas statinys su tiek milijonų, čia varnalėšos lapu š krūvos nepridengsi..

Na taip optimistiškai ir labai sėkmingai prie skirtingų partijų, merų ir veikėjų įsisavino, na nepabijokime to žodžio, mielieji, tiek, kad visiems užteko ir dar anūkams bei proanūkiams tų investicijų pakaks. Tik be pavydo scenų.

Rodyk draugams

Su Vasario 16-tąja! Šis Lietuvos himno atlikimas ir yra laisvės dalis. Čia, kitonišku bosanova stiliumi, ritmu ir aura persipynė ir Kolumbija, ir Airija, ir išeiviai, ir imigrantai, ir lengvumas, ir laisvė, ir saulė Lietuvoj.

Rodyk draugams

ingeborga

Aktorė Ingeborga Dapkūnaitė rodos tiek metų dirba Rusijos kino industrijoje, tikriausiai rusiškai kalba dažniau nei lietuviškai, o vis tiek ji tokia tikra lietuvaitė su specifiniu rodos tokiu ingeborgišku lietuvaitės akcentu. Ir tas akcentas bent jau man paglosto širdį. Kad ir kiek ją keiktų ar kritikuotų patriotai, ji šiandien bene garsiausia lietuvių aktorė toje pusėje, su išlaikytu baltiškuoju santūrumu, su lietuvišku akcentu, kurio nepaveikė niekas, neištrinamas. Ir nebijanti raukšlių, kas itin neįprasta ten ir ne tik ten, tai taip pat savotiškas ypatumas. Man ji patinka tuo, kad yra kokia yra. Šiame trumpametražiame filme, apie nelaimingą meilę iš atminties trinančias piliules, aktorė Ingeborga savame amplua. Filmas gražus savo estetika ir operatoriaus darbu. Tad verta trumpam atitrūkti.

8, Anna Melikyan (2015) from Anna Melikyan on Vimeo.

Rodyk draugams