BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viena laukiamiausių serialinių naujienų - “Cocaine Godmother” su Catherine Zeta -Jones - narkotikų baroniene priešakyje. Tai biografinė istorija apie žymiausios pasaulyje narkomafijos prekeivės Griselda Blanco Restrepo iš Kolumbijos gyvenimą. Griselda pirmoji sugalvojo dideles kokaino partijas per sieną pervežinėti moterų apatiniuose drabužiuose. Laikui bėgant net gi atidarė apatinių drabužių parduotuvę, kurioje prekiavo paturbintais apatiniais - su slėptuvėmis narkotikams - kišenėlėmis. Policijos nesutramdomą veikėją 2012 m. Medeline sušaudė du pro šalį važiuojantys kileriai. Kas yra prisiekęs serialo “Narcos” gerbėjas, kas seka apie narkotikų prekeivės - karalienės iš Meksikos, Teresos Mendoza, gyvenimą, draminiame veiksmo seriale “Queen of the South”, tas turėtų įsijungti priminimą. Sausio mėnesį startuoja dar vienas, tikėtina, kad net labai neblogas serialas, anonsas jau čia.

Rodyk draugams

Kodėl man vedę vyrai buvo tabu. Dar sykį primenu, kad yra tokia klasiška klinikinė psichologė - seksologė Veronika Stepanova, kuri labai populiari Youtube erdvėje (ir Instagrame jos sočiai), o jos paslaugos - individualios konsultacijos kainuoja tikrai labai daug, bet ji verta kiekvieno dolerio ar euro. Ne viena video lekcija sulaukė didelio populiarumo. Todėl, kad ji, kaip sakoma - žmonių kalba, paprastai ir konkrečiai paaiškina kas yra kas, Veronika kalba įdomiai, pati yra charizmatiška persona. Žinoma, neišvengiama subjektyvių vertinimų bei požiūrio, nes kiek psichologų - tiek variacijų, tačiau jos požiūris į gyvenimą, problemas bei jų sprendimo būdus yra man (ir ne tik man) priimtinas, suprantamas, adekvatus ir būtent ji yra mano “bestas”, pažiūrėjau visas jos lekcijas kiek buvo kanale, toliau seku ir kviečiu atrasti, nes yra labai daug įdomių temų, retų temų, apie ką niekas kitas ir nekalba, nebent itin siauruose rateliuose už uždarų durų, nišiniuose kabinetuose, kur retas patenka.

Šios dienos tema labai artima, kabinanti, nes man visad vedę, su vaikais, su “praeitimi” vyrai buvo tabu. Ne santykiams, ne seksui, o gyvenimui ir gyvenimo planuose. Nes aš esu tokia egoistė, kad niekada, net baisiausiame sapne nesapnavau, kad galėčiau dalintis vyrą su kitais man “pašaliniais”. Traukti vyrą iš šeimos? Tik ne tai. Po to dalintis su buvusiomis žmonomis, su pirmos ar antros santuokos vaikais. Kad aš ne vienintelė ir nepakartojama, kad mano vaikai - ne vieninteliai ir nepakartojami, kad kasdien kažkas alsuoja į sprandą, kad vyras - sekmadieninis ar savaitgalinis, o tai reiškia, tuo pačiu, kad mano vaikai savaitgaliais tėvo nebemato arba yra nuskriausti dėmesio. Kad viskas sukasi ir neišvengiamai susiję su buvusiais ir esamais. O atostogos, o tas privalomas bendravimas, viskas. Kažkokie šleifai, šešėliai. Pavydas, konkurencija, kova. Tai buvo toks košmaras, toks siaubas, kad neįsivaizdavau tokių dalybų ir gyvenimo apskritai. Nors taip, amžina tiesa - niekada nesakyk niekada, taip, bet ne, tai ne man, bent jau tame buvusio gyvenimo etape, kai buvau viena ir nepriklausoma nuo nieko, galėjau planuotis ir LEISTI SAU susidėti su tokiu vyru, kuris atitiko tuos kriterijus, būtent - būti be “bagažo”, virvių, šleifų, alimentų, kažkokių kablių, kabikų.

Aš tikrai nežinau, jokių garantijų, kad nebūsiu toji buvusi ar vyras netaps buvęs, kad nebūsiu toji, kuri taps “bagažu” ar mano vaikai taps savaitgalio - sekmadienio - išeiginių tėčio vaikais, juk jokių garantijų nėra. Bet kol galėjau garantuoti tą bazinį “projektą”, kol galėjau pati kontroliuoti su kuo sieti savo gyvenimą bei šeimos kūrimą, tol dariau labai atsakingai ir įvertinusi visus saugiklius. Nes tas derinimąsis yra toks sudėtingas, psichologiškai, toks varginantis, kad jei dabar kažkas strateguoja bendrystę su vedusiu (ir turi vaikų) vyru ir traukia į savo pusę, planuoja šeimą, vaikus, tai pasverkite visus momentus, ar jūs tikrai ištversite tai, ar jums reikės manipuliuoti, žaisti, kažkur žemintis, ieškoti savyje jėgų ir užgniaužti pavydą, susitaikyti su nuostoliais - finansiniais ir moraliniais, kad jau nebus taip, kad viskas nuo nulio, tik jūs ir jis, kad jūsų namai, šeima, gimda yra vieninteliai ir nepakartojami. Jūs visad būsite numeris du arba numeris trys, visad, tai reiškia, kad jūs nei unikali, nei nepakartojama, tiesiog gal copy - paste ar update, arba dar teks ir įrodynėti, kad dar geresnė, šaunesnė, fainesnė, kepate geresnius pyragus ir darote “ten” viską geriau. Nes, kaip ir psichologė porina, tie vyrai nebrokija ne tik lyginti, vis tampytis tarp dviejų moterų, bet dar ir sumąsto grįžti atgal, po visko ką nuveikė, ir sėkmingai sau grįžta į buvusių žmonų glėbius bei urvus.

Rodyk draugams

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Žadėtos trys premjeros. Tai LNOBT V. Bellini opera “Kapulečiai ir Montekiai”, VMT “Fantazijus” ir Rusų dramos teatro spektaklis “Pigmalionas”. Sudėliojau ne atsitiktine tvarka, o pagal gerumą ir kokybę. Na ir keli žodžiai apie “Domino” teatrą.

Įspūdingiausia premjera - “Kapulečiai ir Montekiai”, šis pastatymas toks netikėtas, bet nepaprastai reikšmingas mūsų teatriniame pasaulyje, visur su tokiu kokybės ženklu, kad belieka mėgautis ir atsipalaiduoti, viskas džiugina, žinoma, kompozitorius sukūrė tikrai malonią ir klausytiną muziką, nėra to sunkumo, na žinote, kaip būna kartais, kur krauna krauna ir tiek užkrauna, kad jautiesi lyg vagonus iškrovęs. Ne, čia viskas taip saikingai, su protu. Dekoracijos nepaprastai geros ir apgalvoti sprendimai, tokie netikėti - balnai, toks keistas grožis, bet jie taip tinka pagal scenarijų, dar labai patiko laiptai, kurie italų architektūroje tas lyg “lipimas į dangų” labai reikšmingas elementas, jaučiausi lyg priešais save matyčiau Romos Ispanijos laiptus ar Amalfi žymiosios katedros laiptus, labai įspūdinga. Kostiumai verti atskiros pagyros, nes mūsų Juozukas kuria išties puikius, bet kai prisiliečia pasaulinio lygio mados žvaigždė Christian Lacroix, tai net nežinodamas, kas ten prisilietė, matai atitinkamą lygį. Na ir balsai, netikėta, bet labai maloni staigmena, Romeo vaidmeny švytėjo jaunoji karta, debiutavo Milda Tubelytė, išties patiko, šaunus mecosopranas. Atskiros pagyros V. Miškūnaitei, neseniai ją vėl girdėjau (drauge su A. Maldeikiene :D ) G. Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro naujojo sezono atidarymo koncerte, kur ji drauge su E. Montvidu ir K. Smoriginu pasirodė perfekto, tai man asmeniškai vienas ryškiausių ir svarbiausių žibėjimų Vilniaus operinėse aktualijose, seksiu jos karjerą ir sėkmės visokeriopos. Eikite, džiaukitės, puiku.

Vilniaus mažasis teatras vėl pristato tai, ką su džiaugsmu galiu rekomenduoti, nes pastaraisiais metais Vilniaus teatrai kiek užsiciklino ant specifinių “sunkaus žanro” naujų spektaklių, kurie tokiems ypatingai specifiniams gurmanams, na tokiems ypatingai, kur taip sudėtinga, religijos ir filosofijos, maišas ant galvos ir nelieskit, nelieskit manęs, aš dabar apmąstymuose. Velniop, žinote, saikas yra geras dalykas, saikas. Kiek galima “grūzinti” tomis poemomis ir legendomis, ne apie brandą ar nebrandą kalba, gurmanas vieną sykį pažiūrės ir sotus, bet gi gurmanų ribotas skaičius, kaip ir tų, kurie eina į teatrą kaip į šventę, tai jiems ten tragedija, o ne spektakliai. Džiugina tai, kad po truputį traukia lauk iš repertuarų, matyt viskas, baigėsi gurmanų ribotas skaičius. Reikia dar ir uždirbti :D Komedija nekomedija “Fantazijus” kaip tik tiems, kuriems reikia neper ilgai, bet gerai, I dalies spektaklis, kuris užpildys ir išpildys. Tai tiems, kuriems iš principo nepatinka teatras ir rauko nosį, tikrai žinote tokių, kurie neina į teatrą. Tai siūlau jiems ir visiems spektaklį “Fantazijus”. Na tiesiog šventė akims ir ausims - gyva muzika, aš dievinu tą gyvos muzikos koncepciją, tai tokia mega razina, tobula, net gi manau, kad su tokia razina galima paskaninti vidutinio lygio turinį. “Fantazijus” yra desertas, kuriuo galima mėgautis ir tai ne primityvus, ne pigus, o geras, kaip gera vakaro pradžia ar pabaiga, bet po jo įgauni sparnus, ritmą ir norisi eiti eiti, kažką veikti, net gi patrauks į naktinį klubą ar barą. Labai patiko dekoracijos, aktoriai, šokiai, scenarijus, neturiu prie ko prisikabinti. Eikite.

Rusų drama pasirinko dar vieną komedijos žanro spektaklį savo repertuarui “Pigmalionas”, pavadinimas apgaulingas, nes nieko bendro neturi nei su religijom, nei antika, ten du aristokratai iš prasčiokės - gėlininkės darė aukštuomenės damą - barakudą. Spektaklis neblogas, pramoginio žanro, visai geras, juk ir aktoriai geri, ir dekoracijos smagios, ir viskas kaip ir gerai. BET. Po jo jaučiau tą “Domino” teatro kvapelį, kuris mane specifiškai veikia, man jau buvo liūdnos pasekmės po rusų dramos teatro spektaklio “Ačiū, Margo”, tokio baisumo spektaklio seniai nebuvau mačiusi. Kas nežino ir neskaitė mano ankstesnių įrašų, tai paaiškinu, aš niekada neinu į “Domino” teatrą ir visos tos kvailai išsiviepusių aktorių reklamos mane veikia kaip momentinė alergija, negaliu matyti. Nors pradžioje ėjau kelis kartus, kai tik jis pradėjo savo veiklą, juk nežinojau, bet kai supratau kame kampas - nebeinu. Nesu aš kažkokia teatrinė snobė ir pan., tiesiog tas teatras yra totali komercija neišrankiam žiūrovui, kuris nieko nenori žinoti apie tikrą teatrą, bet eina į tipo teatrą ir jaučiasi komfortiškai, žvengia iš visokių lėkštų ir primityvių “Juokis” tipo juokelių. Ten toks repertuaras, jie tik iš to ir gyvena, linksmink ir negalvok apie nieką. Suprantama, kad jei yra paklausa, tai bus pasiūla, kažkas juk turi pasiūlyti ir tai, tad atsirado tokie biznieriai (nesakysiu kas), kurie jokie menininkai, jokie kūrėjai, jie teisiog padarė biznį - teatrą. Dabar pastebėjau, kad “Domino” save pozicionuoja kaip “profesionalus komedijos teatras”, matyt pagavo kampą, kad reikia pakelti savivertę, nes jau buvo gerokai pakritusi nuo kritikos. Tai, kad ten vaidina profesionalūs vietinės reikšmės aktoriai, to teatro nedaro profesionaliu, juk turinys tai pigus, lėkštas, primityvus, antro galo lygio. Ten dar vaidina Valinskai, po to Renata su Deiviu, kažkokie “prochadimcai”, kuriems iki aktorių kaip man iki balerinos puantų. Jie yra tiesiog kažkokia nesąmonė. Tai “Pigmalionas” tikrai nėra tokio lygio, ne, bet šis spektaklis dar vienas bandymas įtikti nereikliam žiūrovui. Jei jūs nereiklus, norite pramoginio reginio su pamokančia istorija, tai kodėl gi ne, tam tikra atsvara ir alternatyva “Domino” šlamštui.

Rodyk draugams

Vaida Skaisgirė: „Svarbu rasti laiko ne tik darbams, bet ir draugams“

Puiki aplinka sukviesti draugus. Kazino. Koks pigus reklaminis renginys, nukreiptas į rodos nekaltą ir pozityvios intonacijos aprašymą - rask laiko draugams. Kai tiek žmonių kenčia nuo azartinių žaidimų, ne tik tie, kurie turi priklausomybę jiems, bet ir tų ligonių šeimos: tėvai, draugai, žmonos, vaikai, visi kas jų aplinkoje yra vienaip ar kitaip įtraukti į šį akivarą. Žinoma, yra kas visai džiaugiasi tokiais ligoniais - tai visų pirma kazino, po to lombardai, greitųjų kreditų bendrovės. Tik neseniai skaitėme apie A. Valentaitę apvogusį žlugusį krepšininką Dovydą Rediką - kazino lošėją. Juk tai tokie šių įstaigų VIP klientai, ir tokie patys į juos panašūs. Tai ar laimingi tie, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su šiais frajeriais?

Kaip viskas pateikta, tiesiog saldu žiūrėti, kaip viliojančiai, štai, pažiūrėk: kokie mes sėkmingi, jauni ir gražūs, su putojančiais, spalvingais kokteiliais, nerūpestingai susėdę už žaidimų stalo, pozuojame su kortomis, žetonais, mes faini, mes tokie, sek paskui mus, būk toks, kaip mes, gerk, lošk, kviesk draugus, surenk tokį patį vakarėlį, juk pažiūrėk kaip šaunu, nepamiršk draugų, prisimink visus. O juk tie reklaminiai stafai - žetonai ir kortos tėra marketingo dalis, juk jie, tikėtina, nepralošė ir neišlošė nei cento. Tiesiog susirinko, pasėdėjo, pagėrė, gavo žaidimo pamokėlę ir papozavo. Ir kazino gerai, ir Vaida užsidirbo, ir žiniasklaida parašė, kokia puiki reklama, tiesa? Ar norėtų Vaida, kad jos vyras ar užaugęs sūnus vakarus leistų ne namie, ne kažkur, o būtent kazino? Kur tavo vyras? Ai, žaidžia, žaidžia, žaidžia, vėl žaidžia, ir vėl žaidžia. Ir laiką leidžia tik kazino. Juk ten taip faina. Tai kaip narkotikas, vieniems užtenka kelis kartus pažaisti ir nieko, o kitiems - vieno vienintelio karto. Ir viskas, viso gero, mama, aš paskendau.

Jūsų statymai, ponios ir ponai, neškite čia savo pinigus, įsitraukite, įsisukite, praraskite laiko nuovoką. Jūs išlošite? Ne. Visada laimi kazino. Amžina tiesa - klasika, ar žinote tą posakį? Kad laimi kazino tik tie, kurie pastatė kazino. Kodėl Las Vegase ir niekur niekur nėra langų kazino patalpose? Kad žmonės nejaustų laiko, prarastų laiko nuovoką, kad nesuprastų ar diena, ar naktis, ar rytas jau aušta. Kad žaistų ir kad neštų pelną kazino. Ten nesibaigianti šventė, šviesos, prislopinta muzika, minkšta kiliminė danga, jauki ir butaforinės prabangos aplinka, dar gi nemokami alkoholiniai gėrimai, kad galutinai apsisuktų azartiška galvelė.

Rodyk draugams

Klasika: “Pries menesi atostogavome Apulijoje. Gamta nuostabi, tukstanciai alyvmedziu, pilnos parduotuveles vietinio alyvuogiu aliejaus. Vienas litras ekologisko mazame seimos ukyje pagaminto aliejaus litras kainavo 11 Euru. Paziurejau sitoje parduotuveje - puse litro 14 Euru (taigi litras 28 Eurai). Kodel verslininkai iesko kvailiu, negi tikisi, kad pirkejus uzburs zvaigzdziu apsilankymu (turbut daugelis is ju gauna uz tai uzmokesti), parduotuves interjeru ir pasakomis apie nepaprasta kokybe ir pirkejas placiai atvers pinigine?”

Tikrai nesuprantu, kokia prasmė? Mes keliaujame po įvairiausias pasaulio šalis, atokiausias provincijas, logiška, natiurlich, kad ten, vietiniame ūkyje, kur prekiauja sava produkcija, kokiuose Balkanuose neretai pamatysi vaizdą -pasistatę taburetę prie durų ar prie kelio, prekiauja vietiniai ūkininkai viskuo, ir labai geromis VIETINĖMIS kainomis. Nuo medaus, aliejaus iki pačių varyto samagono.

O Italijos ūkiuose ir vyno daryklose taip pat sava kainodara, nuo..iki, patikėkite, nėra viskas taip paprasta ir pigu. Pvz. Montepulčiano ar Montalčino provincijose, tose įspūdingose Toskanos regiono vyno daryklose galima atrasti tokių vyno ir aliejaus kainų (paprastai tuose “taškuose” prekiauja ir tuo, ir tuo), kad nieko pigaus tikrai nėra, tai turistiniai regionai, žinoma, derėtis visai smagu, degustuoti ir derėtis. Iki mūsų net neatvyksta tie vietiniai vynai, atvyksta tik maža dalelė to, ką jie ten pilsto ir kokiomis gėrybėmis prekiauja iš savo ūkių.

Mes keliaudami susiduriame su pačia įvairiausia kainodara, tačiau tos kainos galioja tik ten. Ir kai buvusi turistė dalinasi ten matytomis kainomis, tai lai nepamiršta galutinės kainos, lai paskaičiuoja, kiek jai kainavo nuvykti, kad galėtų nusipirkti tą aliejų. Kiek? Kodėl neskaičiuoja? Ar dabar kas kart lakstys į Apuliją tik dėl to, kad nusipirktų patikusio aliejaus? Ar paprasčiau nueiti į specializuotą parduotuvę Lietuvoje ir nusipirkti. Taip, brangiau, bet jis čia, va, ranka pasiekiamas produktas. Puiku, kad yra tokia galimybė. Tuos produktus juk kainavo atvežti iš tos tolimosios Apulijos ir iš kitų regionų. Kainuoja ne tik atvežimas, bet ir visi mokesčiai, susiję su galimybę pastatyti tą aliejaus puslitrį į lentyną: patalpų nuoma, komunalinės paslaugos, darbuotojų atlyginimai ir visi visi mokesčiai.

Tai kam apgaudinėti save ir kitus? Mes visuomet keliaudami įvairiose šalyse mėgaujamės vietine produkcija, perkame, parsivežame namo ir džiaugiamės buvusių kelionių skoniais, bet gal pagaliau įvertinkime galutinę tų produktų kainą. O ji tikrai ne ta, kurią matome užklijuotą ar parašytą ranka.

Rodyk draugams