BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Viena vertus, džiaugiuosi, kad kuo daugiau yra restoranų, tuo daugiau galimybių žmonėms pasireikšti ar tiesiog nueiti pavalgyti. Tačiau tai vienas sudėtingiausių verslų pasaulyje, tai ne ta vieta, kur galima užsidirbti greitų pinigų.”

Rašiau n kartų ir matyt ne pabaiga. Apie tai jau rašo ir kiti. Sunkūs laikai šiame versle tęsiasi jau ne vienerius metus, nes net neturint aiškios statistikos kiek skambiai atsidaro, o kiek tyliai užsidaro, nesunku suvokti, kad šis verslas, toks populiarus, ypatingai neįvertintas rinkos naujokų. Čia taip sudėtinga, čia yra tiek visko, kad galima prarasti labai labai dideles investicijas.

Kaip ankstesniame įraše rašiau, kad kas rizikuoja, tas rizikuoja gerti ne šampaną, o šiltą nudvisusį bankrotinį gėralą. Personalas labai daug lemiantis faktorius, bet ir tai dar ne viskas, čia tik vienas aspektas. Pvz. vieta vieta vieta. Rašiau jums, kad prognozės apie greitą restorano mirtį virš Geležinio vilko g. tunelio buvo tokios nuspėjamos, kad kai išvydau, iš karto buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada jis užsilenks, nes ne vieta tam restoranui, buvo. Ir tai tik vienas pastebėjimas iš daugelio kitų, apie kuriuos nerašiau, kaip kad pvz. toks naktinis klubas, jam taip pat prognozavau greitą mirtį, taip beje ir atsitiko, nors tikrai nelinkėjau blogo jam, bet yra tam tikri dalykai, patalpų specifika, kainodara, kur na nežinau kaip reikia žiūrėti, skaičiuoti, kad neįvertinti visumos ir galutinio rezultato.

Kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip lengvai rizikuoja lįsdami į restoraninį verslą, taip drąsiai, nebijodami prarasti kapitalą. Net gi grožio salonai nėra toks rizikingas verslas, kaip restoranai. Nors tikiu, kad atsiras kas ginčys tai. Bet tai kiek reikia pinigų, kad teisingai funkcionuotų maitinimo įstaiga, kiek reikia pinigų įrangai, kur sutaupysi nebent perpirkdamas bankrutavusių konkurentų įrangą, vis tiek, tai yra žiauriai dideli pinigai.

Jei vis dėlto kyla minčių “noriu savo restoranėlio, kokio šeimyninio”. Kodėl gi ne? Tai tokia vieta, kur PATS turi gyventi tuo, dirbti kasdien ir dar ne garantas, kad pasiseks. Nes tiek punktų, kad daugybė punktų. Net jei viską tobulai suderinsi, net gi tada gali paaiškėti, kad būsi įdomus vos keliems, o to nepakanka. Kiekvienos nesėkmės atveju bus vis kitos priežastys, kodėl nepasisekė. Ir sėkmės atveju net visiškos skylės turi tai, kodėl traukia klientus ir kodėl jos dirba daugybę metų, bet nežada bankrutuoti. :D Čia kiekviena vieta turi savo istoriją, savo klientus. O visur reikalinga gera apyvarta, nes dirbti iš idėjos tai irgi ne amžinas dalykas.

Rodyk draugams

malta

Kaip mes keliavome į Maltą. Pašto sraute atėjo pasiūlymas, kad renkama grupė į Maltą, neilgam, keturiom dienom, aktyvus poilsis, t.y. bažnyčios, gatvelių šlifavimas ir pan. dalykai. Ten mes nebuvę, bet jau senokai labai noriu nuvykti. Aš užsikepiau, kad mudviem su vyru reikia į Maltą, nes vaikams mokslai, jie negali, na bet mes tai tikrai galime. Tai tą džiugią naujieną vyrui ir pasiūliau, kad važiuojam. Jis mane nusodino, kad jam tai absoliučiai neįdomu, niekur jis nevažiuos, laukia vasaros, Italijos. Gerai, sakau, tai ir nevažiuok, važiuosiu aš viena :D Čia jam tokioje vietoje visad įsijungia aliarmas, nes jis toks savotiškas, ne tai kad pavydus, bet kaip čia žmona viena kažkur pramogaus net keturias dienas ir dar užsienyje, nafig. Atsargiai pasidomi, kokia programa (nors aš jam nusiunčiau viską ir foto visas), išklausęs pareiškia, kad ir jis būtinai važiuoja, kokia puiki programa, jis tikrai jos nepraleis ir labai nori pamatyti Maltą. Nuomonės kaita trijų minučių bėgyje :D Per Velykas pažadėjau informuoti vaikus, tėvus, nes pas mus čia visas ūkis ir dar šuo priedo, reikia sureguliuoti visus toms keturioms dienoms. Vaikai pareiškia, kad jūs suįžūlėjote, kaip taip galima, jūs jau buvote dviese Belgijoje (įspūdžiai iš Briugės ir Briuselio čia jau buvo), kodėl taip, mes irgi važiuojame drauge. Mes visi norime į Maltą. Vėl kalbu su vyru ir sakau, kad klausyk, čia toks kipišas, visi nori į Maltą. Anas sutinka, kad negerai, vaikams tikrai reikia tai pamatyti. Bet aš jam sakau, kad kaina kinta labai smarkiai, o ir dar mama nustebo “kaip brangiai?”, v.ž. aš dar patyrinėsiu bilietų ir viešbučių kainas, gal labiau apsimoka vykti patiems. Patyrinėjau, žinoma, kad apsimoka, žymiai labiau, kad už tą kainą gyveni ne kukliame viešbutuke, o pakankamai prašmatniame viešbutyje su pusryčiais ir dar viešbutis organizuoja transferį iki/iš oro uosto, kaip neimti. Imam tokį variantą. Ir tada man pasakoma, kad žinai, mama, tą penktadienį, kai mes būsime Maltoje, mokykloje vyks standartizuotas testas - kontrolinis, gimnazistų tėvai žino apie ką. V.ž. mes nevykstame į Maltą :D Tačiau aš jau susirinkau visą info, kas kur kada, vaikų netraumuosime savo kelionėmis, vyksime visi drauge tuomet, kai, nesikeikiant, nebebus jokių standartizuotų kontrolinių, įskaitų, egzaminų ir pan. dalykų, bus ramesnis laikotarpis.

Tai va, laukiame vasaros.

Rodyk draugams

Labai patiko Liudviko Andriulio straipsnis, mintis ir stilius, smagiai susiskaitė. Apie pinigus kalbėti vis dar yra “neskanu”, kaip taip galima, gėda, kas čia per materializmo vergai ir kt.. Kokia kvailystė ir nesąmonė. Apie tai tokia vaga daugiausiai kalba tie, kurie po to piktinasi, kodėl pinigų turintys nesidalina tais pinigais, neremia, neatiduoda, nedovanoja, apie pinigų blogį ir žalą mėgsta kalbėti tie, kurie po to supranta, kad be pinigų jie patys ar kitas žmogus gali mirti, nes operacijos kainuoja neretai milžiniškus pinigus, nes o be to dar gi pinigais perkama medicinos įranga, priemonės, paslaugos ir daug kas. Tie patys turtingi filantropai finansuoja programas, perka įranga, kuria įvairiausias klinikas, remia menininkus, sportininkus, sporto klubus, vaikų namus ir kt., daro daugybę gerų darbų ir dalinasi, savo pinigais.

Apie tai, koks gyvenimo kaifas gyventi “laisvė papūgoms” ritmu, negalvojant apie pinigus, nes ne tai svarbiausia ir lafa gyvenimo būdu, nepasakojant, iš kokių gi pinigų ta laisvė gaunama, o tokie veikėjai paprastai turi stabilius pajamų šaltinius, tik štai tokia nešvaria materializmo puse nesidalina, juk apie tai pasakoti nebūtina. Lai visi galvoja, kad medituoja ir šamanauja misdami smėliu ir gyvi oru. Koks dar moksleivio krepšelis ir sportinė apranga į mokyklą? Apie tai nekalba. Pinigų tema yra tabu.

Bet Liudvikas akcentuoja vos kelias kryptis, iš kurių jo manymu galima užsidirbti, ir jis yra neteisus, nes tereikia užmesti akį į turtingiausių, įtakingiausių, reikšmingiausių sąrašą ir bus išsklaidyti visi mitai. Žmonės uždirba ir užsidirba labai įvairia veikla. Be galo daug įvairiausių sričių, profesijų, jei pradėtume gilintis, tai tie, kurie šiandien varto maišų pingius su šakėm, tai baigę labai skirtingus mokslus, neretai visai “ne į temą” krypčių, o dar nekalba tarkim anglų kalba ar moka tik rusų, na neslėpkime to, taip yra.

Be to, vieniems reikia labai daug, milijonų, o kitiems reikia tiek kiek pakanka sočiam ir, svarbiausia, ramiam gyvenimui, nes tie milijonai turi savo kainą, o kiek žmogui reikia? Va kiek užtenka, kiek gana, tiek ir reikia. Nes dar labai svarbu gyvenime harmonija, komfortas, laimės ir savirealizacijos pojūtis, susitarimas su savimi. Kas iš tos kančios, jei po to reikia gydyti ir suvesti smegenis į savo vietą. O be to gyvenime reikalingi VISI ir patys įvairiausi, nes kur bepasisuksi, ten reikalingos arba žmogaus rankos, arba žmogaus protas, arba ir tas, ir anas. Todėl jei vaikas svaigsta apie animaciją, kitas apie tai, kad jo svajonė - desertai ir tortai, o kitas galvoja apie mokytojo ar kosmetologės profesiją, tai yra labai gerai. Nes jie žino ko nori. Nežinoti taip pat variantas. Gal ateis tas žinojimas, o gal ir ne, bet ieškodamas savęs gali nuklysti į tokius atradimus, kaip kad Nidos Degutienės dukra nuklydo, dalinausi čia straipsnius apie ją, koks neįtikėtinas ir įdomus jos gyvenimas. “Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”

Ir dar papildysiu, apie tai jau rašau n-tąjį kartą, bet yra kas neskaitęs. Kad dažniausiai apie pinigus sako, kad ne jie svarbiausi, kad ne tai gyvenimo prasmė, nereikia galvoti apie pinigus, kaip gerai be pinigų ar pan. tai tie, kurie tų pinigų turi kaip šieno. Tuomet bepigu apie tai kalbėti.

Rodyk draugams

Kol vieni renčia namus ir namų kvartalus, kiti kepa daugiabučius, nestabdo ir kiti - kotedžus, dar kiti blokuotus inkilus, atmosfera NT rinkoje toliau kaista, nes tie straipsniai apie ketvirtadalį emigravusios Lietuvos (o realiau matyt trečdalis) optimizmo neprideda. O dar A. Užkalnis pagaliau “paskutinis oro uoste išjunk šviesą” prisiminė, kad kainos neadekvačios, nors apie tai kalbėjo ir kalba visi likę Lietuvoje dar nuo euro Šalčiūtės kurso, bet jis visus kvailino ir aiškino, kad patys “runkeliokai” kalti, kad neįperka steiko ar nesilanko prašmatniose vietose, kuriose neretai nesilanko ir tie, kurie gali ten lankytis, bet nenori. Aš dar stebiuosi, kaip niekas tiek akių nedraskė dėl grožio paslaugų, apie kurių neadekvačias kainas rašau berods nuo praėjusios krizės laikų, kaip lanksto jas kas netingi ir visai apsimoka apsilankyti ten, kur kainos adekvačios ir proto ribose.

Tai kai skaitau dar vieną jau eilinį eilinio “vystytojo” reklaminį tekstą su nuotaikėle viršuje “jaučiasi fantastiškai”, kaip anas “pasitinka pavasarį! Butų kainos nuo 2200 €/m². Visiems butams pritaikytos net 10 000 € nuolaidos! Požeminėms ir antžeminėms automobilių stovėjimo vietoms bei sandėliukams taikoma 30 % NUOLAIDA. Bet kurį balandžio mėn. savaitgalį nuo 11:00-13:00 val. kviečiame apsilankyti ATVIRŲ DURŲ dienose! Būtina išankstinė registracija.”

Kai pagalvoju, kad senos statybos daugiabučiuose ir centro ar Senamiesčio butuose sandėliukai visais laikais buvo savaime suprantamas priedas, nieko papildomai nekainavęs, tai manau sulauksime ir šiais laikais nemokamų sandėliukų ir dar stovėjimo vietų kaip bonuso priedo, nes vystytojai jei galėtų, tai parduotų ir stulpą, prie kurio rišamas šuo ar dviratis. Bet realiai toji 10 000 € nuolaida yra toks myzeris. Ne, nesakau, kita vertus tai pajudėjo tos kainos neišlaikę konkurencinės įtampos, jau gerai, palauksime domino efekto. Bet tas “jaučiasi fantastiškai”, tai… na na, norėčiau pamatyti kokio fantastiškumo jausmas, kai, tikėtina, šio vystytojo pardavimai sustojo ir stovi, stabiliai.

Man dar įdomu kaip sekasi pardavinėti prestižines terasas, kurias stato iš tokio “šūdo”, bet kaip kalbėjomės su vienu NT veikėju, jis porino, kad šiuolaikiniams pirkėjams, ypač jaunesnės kartos, absoliučiai neįdomu iš ko pastatytas namas. Įsivaizduojate? Čia mūsų tėvai ir dar mano kartos žmonės svaigo, kad blokiniame name negerai, plytiniame reikia, mediniame fantastika, o betone gyventi apskritai draudžiama. Dabartiniams visai negroja, iš ko pastatytas tas daugiabutis. Nesakau, kad jie beraščiai ar bemoksliai, bet realiai nesuvokia kokia gyvenimo kokybė vienokiame būste ir kitokiame, kuris pastatytas iš “šūdo”. Tai jei jiems tai tinka, tai kokia prasmė tiems vystytojams investuoti į kokybiškas statybines medžiagas? Verslininkai stato ir pardavinėja kaip prestižo klasę, o stato iš pigių medžiagų. Jei jau taikai į atitinkamą sektorių, tai reikia ir turinį kontroliuoti. Bet žmonės perka tą š kokybę už prestižo kainą ir net nesusimąsto, kad perka tai š kokybę, jie net nesupranta ką perka, už ką moka milžiniškus pinigus.

Rodyk draugams

Apie pinigus. Apie vienos lietuvės pardavėjos atlyginimą Milano batų parduotuvėje ir apie tai, kokia pensija dirbusio emigracijoje ir grįžusio į tėvynę solidaus amžiaus kroato, kurį vyras sutiko viename SPA - giluminių versmių termose, mirko tame pačiame baseine ir kalbėjosi. Du žmonės, du pavyzdžiai. Jų visokių yra ir daugiau, bet manau lai būna du konkretūs žmonės. Vyras šnekus, moka vynioti temas ir prašnekinti, o apie pinigus ne visiems kalbėti yra tabu, todėl manau ne vienam bus įdomi “tabu” tema, juk, kaip sakoma, jums skaityti nieko nekainuoja :D ir niekam dėl to neskauda, patys žmonės pasidalino ta info, o tai kažkam bus impulsas, kas šiandien galvoja apie emigraciją, skaičiuoja kokia bus pensija lai tolimoje ateityje, bet ji tokia miglota Lietuvoje ar be apčiuopiamų optimistinių perspektyvų, kokios piešiamos šiandien.

Apie lietuvę, kuri daug metų gyvena ir dirba Milane, nerašysiu nei vardo, nei kokio brando parduotuvė, lai išlieka nors kiek konfidencialumo, nes ten daugelis tiek uždirba, o ir daugiau, juk visi žinome, kad prekiniai ženklai nuo..iki “kosmoso”, tad lai bus viduriukas, brandas ne iš pigiųjų, bet ir ne iš prabangiausių. Atlyginimas nuo 2200,- + bonusai nuo pardavimų, tad į mėnesį uždirba apie 3000 eurų, plius minus tiek.

Pensininkas iš Kroatijos, kuris apie 30 m. dirbo emigracijoje, kaip ir daugelis šiuo metu mūsų tautiečių kažkur dirba ir užsidirbs visai kitokias pensijas. Jis dirbo Vokietijoje, kompanijoje “Siemens”. Ir dabar jis gauna tris pensijas. Taip taip. Pirmoji - Kroatijos socialinė, nes anoje su stažu kaip sakoma nekažką, 12 metų, tai iš čia 200,-. Antroji - Vokietijos skiriama - 900,-. Trečiąją pensiją moka toji kompanija “Siemens”, įsivaizduojate, aš net nežinojau, kad taip būna, bet štai, akivaizdu, ši kompanija moka kiekvieną mėnesį 1500 eurų. :O Tai gi, skaičiuojame svetimus pinigus, šis darbštus vyras užsidirbo sau 2600 eurų pensiją.

Todėl aš manau, kad tokias panašias ar bent artimas toms pensijas užsidirbs mūsų tautiečiai, kurie po to galbūt grįš į Lietuvą ir mėgausis visai kitokia senatve, kokybiška. Mėgausis SPA, versmėm, masažais ir organiškais kokteiliais :D

Rodyk draugams

Parašysiu apie požiūrį į klientus, dar vieną keistenybę iš maišelių ir, taip pavadinkim, ekologijos :D serijos. Buvo tema apie tai, kad apmaudu pirkti firminius maišelius firminėse parduotuvėse perkant tikrai nepigius daiktus, kaip jau rašiau, tai tik parduotuvių požiūrio į klientus reikalas ir su ekologija realiai neturi nieko bendro, nors galima manyti, bet taip nėra.

Čia toks intarpas apie požiūrį į klientus. Vyras dabar kaip tik buvo Milane ir užėjo į tikriausiai ne visiems žinomą, bet mūsų labai mėgstamą Falconeri parduotuvę, kur ją randame, ten visada užsukame. Tai štai, vyras pasidalino su tos parduotuvės šefu, kuris ten sukiojosi, kad jam labai patinka šis brandas, kad visada užsuka kai būna Brescia, patiko asortimentas Cortina d’Ampezza miesto parduotuvėje, v.ž. pasidalino komplimentais ir sukinėjosi ten kaip sakoma be konkretaus tikslo, nes jo ir nebuvo, ėjo pro šalį ir tiek, nes “nieko nereikia”. Tas direktorius priėjo ir jam padovanojo vyriškus Falconeri kvepalus už 45 eurus, tiesiog, suprantama, savikaina jų kita, bet klientas perka už šią kainą. Jūs įsivaizduojate kiek tokių klientų Italijoje, o ir Milane, šopingo mieste? Ten eilės ir grūstynės visur, nes dar ir sezonas, viskas nauja gražu. Ir vyrui pasidarė nepatogu, na čia ir marketingo triukai, tai kaip dabar nepirkti :D Išsirinko švarką ir dar nusiderėjo iš naujos kolekcijos 10%, kas yra labai neblogai. Ir kai man sakė/rašė firminių maišelių pirkimo entuziastės, kad pirkti maišus, tuos popierinius, eko, su mega užrašais, yra normalu, tai man tai tikrai nenormalu, su kuo kitose šalyse tiesiog nesusiduriu. Rašė, kad kažkur tai pasitaiko, bet man matyt sekasi ten neužeiti :D

Apie mūsų prekybcentrių maišelius. Aš visur visur einu su “savo” maišeliais, kurie dar kondiciniai ir nesuplyšę, jau koks nekondicinis, tai, žinoma, šiukšlėms sukrauti, kaip tikriausiai ir pas kitus anie baigia savo gyvenimą :D Mano automobilio durelės prigrūstos tokių maišelių, rankinėse visada rasi vieną ar du, iš serijos “na maža kas”. Nesvarbu koks rankinės brandas, kokia kaina, visai visai nesvarbu, svarbu, kad tilptų, į visai visai mažas ar teatrines tai tikrai negrūdu. Todėl net jei perku už triženklę sumą, išsitraukiu visus tuos dar kondicinius maišelius, galiu ir tris, ir keturis, apdairiai pasiėmusi iš automobilio, nesvarbu kad apsiperku IKI, o maišeliai iš Rimi ar “maišyti”, man negėda. Nes nekenčiu pirki naujų maišelių, va kokia bėda, taip, jie kainuoja centus, bet o jei aš jų turiu daugybę, tai kodėl reikia pirkti. Ar dėl to, kad esu dar ir menininkė, ar čia koks šykštumo ar taupumo genas prasimuša, nežinau, bet, kaip ir rašiau, čekis triženklis, maišeliai iš antrų rankų, o dar gi tvirtesni tai kokius keturis ar net penkis apsipirkimo ratus apsuka :D O kai pastebiu, kad kiti perka dar ir tuos brangesnius popierinius kur berods eurą kainuoja ar pan., tai man čia toks lyyygis, toks levelis, kad ne, matyt šiame gyvenime taip ir nepramuš ant to.

Rodyk draugams