BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Vilniečiai naujakuriai pakliuvo į spąstus: panaši ateitis laukia ir kitų. Perkūnkiemyje abiejose gatvės pusėse laisvos vietos automobiliui pasistatyti nerasi nei dieną, nei naktį.”

Čia iš tos serijos, kai tokie veikėjai neretai parašo geriau, originaliau ir įdomiau už save pervertinančius juodojo humoro guru. Perkūnkiemyje amžina situacija, ji tokia absurdiška, kad suprantu ir tuos, kurie nenori nuomotis parkavimo vietas, bet ir tuos, kurie nesupranta, kaip galima taip gyventi kasdien ieškant kur įkišti automobilį ir žirglioti per purvynus, juk ne karvę kainuoja. O bet tačiau, jei šeimoje du automobiliai, kas dažnai pasitaiko? Jau ta dviguba suma kitaip pasijaučia, šito komentatoriai neįvertina.. Aš pvz. vis tiek kažkaip bandyčiau suktis iš padėties, tarčiausi su aikštelių nuomotojais dėl dar geresnių nuomos kainų, kad padarytų dar geresnes nuolaidas, nes netikiu, kad jie tokie nesukalbami. Koks jiems biznis, jei tiek tuščių vietų? Joks. O kiekviena, lai ir su nuolaida, kapeika, jau pliusas į kišenę, kas iš to nepliuso. Tad tarčiausi.

“Dalbajobu rajonas,pacius tupiausius sukele i desne puse ant siukslino ir 15 aukstu namai taip suploti,kad net nusizudit negalesit nes issoke is balkono nukrisit i namo priesais balkona dviem aukstais zemiau o apie kai kuriu ten namu gipskartonines issores sienos net nekalbu.O kita puse kuria cia apraso kapojasi kur pastatyt masina ir hemoras nubudus ar masinos neaplamde o po darbo hemoras kur ta triperi priparkuot,kad nereiketu 0,5km pizdint iki padiezdo.Visi tam gale susiploje kaip nigeriu kvartale ir visos pramogos vaiksciot po prekybcentrius kuriu ten pripista ant kiekvieno kampo ir pirkinet visokius sudeliakus reike nereike.Nezinau kaip dabar,bet anksciau kaimieciai balkonuose kepdavo saslikus ir dumai is 8 auksto eidavo kaltunais per visu aplinkiniu namus.Sienu izoliacija irgi ahujiena cia tie baltai su raudonais driziais prie pezo ar reno blet serviso,geriu arbata plet sveciuose ir girdziu saukstelis nukrito pradejau sau tarp koju ieskot o draugas sako,kad cia netau nukrito saukstelis o kaiminui.Tie pirdunkiemiai tai pize lele kazkoks ofisinio planktono inkubatorius.Labai gerai pirdunkiemije jeigu turi gerus ziuronus made in CCCP 7×50 tai gali ziuret nemokamai sex ir erotika nes zmonems pistis reike o langus uzdenginet kas kart pamirsta.Dar pliusas jeigu likot be darbo galit xalevai maitintis viena diena prekibcentri nupisat baronka ar sauja riesutuku araxisu kitam dziovintu abrikosu ir smikersa ar marsa,tik neikit pro kasa vistiek viena karta sufasuos o geriau susvamskit vietoje o tuscia kailiuka nuo produkto pakiskit po stelazu typo bata uzsirisat irkai kramot neziurekit i kamera o ciaumokit nuleide akis typo einu nuliudes ar kazkaip.Pirdunkiemis ir liks pirdunkiemis tik vieni tamsoje svites kurie gyvena namuose ant siukslino o kitiems reikes nesiot svitince apiranke,kad kaimynas nenupistu su opel skoda.”

Rodyk draugams

Apie pensijas. Vakar kalbėjausi su tėvu apie tai, kaip buvo išdurti žmonės anais laikais, kai keitėsi pinigai, kai vagnorkės keitė rublius, o po to litai, kaip žmonės išdurinėjami toliau, ir ne tik ilginant stažo metus, ne tik skaičiuojant dvigubai mažesnį stažą, jei nebuvo mokamas bent minimumas. Kaip nubraukiami stažo metai, kaip iš lubų paskaičiuojamas stažas. Pvz. Vilniuje buvo dvi didžiulės gamyklos: Kuro aparatūros ir Vilniaus šlifavimo staklių gamykla. Ten dirbo tūkstančiai žmonių, įsivaizduojate, tiesa? Žmonės atidirbo visą gyvenimą, nes taip buvo priimta, nes dar be to, darbininkai neretai uždirbdavo daugiau už viršininkus. Mūsų giminaitis “Šlifavime” dirbo frezuotoju, tai jo atlyginimas tarybiniais laikais buvo 2000 rublių. Kad įsivaizduotumėte, tai buvo fantastiniai pinigai, kosmosas, net jei būtų tūkstantį uždirbęs, jau būtų to laikmečio turtuolis.

Tai kai atėjo laikas mokėti pensijas, jam Sodroje pasakė, kad tie rubliai gi konvertavosi. Kaip? Nubraukė du nulius. Jis pasirodo jokių tūkstančių neuždirbo ir NESUKAUPĖ sau solidžios pensijos, jis uždirbdavo… 20 litų. Štai taip. Ir stažo jam nepriskaičiavo, nors buvo gerokai viršytas. Kodėl? Sudegė archyvai. Neveltui paminėjau Kuro aparatūrą su tūkstančiais darbuotojų, tie raudoni dangoraižiai prie Kalvarijų g. gi buvo skirti tiems darbininkams apgyvendinti. Tai Kuro aparatūros gamyklos archyvai taip pat, koks sutapimas, sudegė. Net įdomu, o čia Vilniuje visų gamyklų archyvai sudegė? Tik pagalvokite, kiek tūkstančių šeimų patyrė realių nuostolių, jie nieko negavo, kas priklausė ir ką uždirbo. Juos pastatė į tokią padėtį, kad net negalėtų ginčyti, negalėtų niekaip įrodyti.

Kaip patogu. Pensijas skaičiavo nubraukę du nulius, stažą iš lempos, tipo kažkokį mistinį vidurkį iškalkuliavo. O dabar tos kompiuterinės sistemos. Tai jei koks failas smigs, jei hakeriai nulauš? Ką darysime? Irgi bus labai patogu skaičiuoti iš lubų.

Moralas. Nieko nesitikėk. Tiesiog. Priimk tokią realybę, kuri bus dar klaikesnė, įvertinant emigraciją ir visuomenės senėjimą. Viskas sukasi link to, kad apskritai nieko nemokėtų arba išspaustų tiek, kad čia net ne orumo pažeminimas, čia pasityčiojimas iš žmonių. Viską ką pats sukaupsi, štai tą ir turėsi, tai ir bus pensija. Pasitikėti gali tik savimi ir kaip pats pasiklosi.

Kad tai tikra, siūlau paskaityti šią bylą, nutartį, kokius atlyginimus “sukonvertavo”, koks pasityčiojimas. “2000-10-18 AB ,,Šlifavimo staklės“ archyve įvyko gaisras, kurio metu sudegė buhalteriniai dokumentai. Gaisro faktą patvirtina Vilniaus miesto Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2000-10-19 aktas (b.l. 24). 2000-11-03 AB ,,Vingriai“ aktu Nr. 1 Dėl archyvinių bylų vertės ekspertizės nustatyta, kad gaisro metu sunaikinti darbuotojų socialinių garantijų užtikrinimui (darbo užmokesčio ir darbo stažo nustatymui, apskaičiuojant senatvės, invalidumo ir kt. pensijas) reikalingi dokumentai (b.l. 29). Suinteresuoto asmens AB ,,Vingriai“ 2010-12-09 pažyma Nr. 57 patvirtina aplinkybę, kad duomenų apie pareiškėjo dirbusio Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje darbo užmokestį už laikotarpį nuo 1974-09-27 iki 1987-05-04 ir nuo 1988-11-23 iki 2005-01-27 dėl įvykusio 2000-10-18 gaisro pateikti neturi galimybės (b.l. 9).”

Rodyk draugams

Žinote kas realiai knisa tokiuose rašinėliuose? Tai Latvijos reklama, kaip ten nuostabu ir fantastika. Galiu pasakyti, kad tie žmonės nebuvę Neringoje, tai ką čia tiek liaupsinti, kai mes turime Neringą. Ramią, tykią, eko, kur ne tik fantastinė rūkyta žuvis (valgėm valgėm ir dar parsivežėm visą dėžę visokiausių, lauktuvėms taip pat), ko dar trūksta? Gyvenk ir žvenk. Taip, kažkur ne viskas tobula, kažko trūksta, bet pats požiūris ir tendencija. Kaip bet kokiu apsipirkimo atveju kišama Lenkija, taip vasarą kišama Latvija. Na dar Turkija, Bulgarija. Nei į vieną, nei į kitą nevažiuočiau, nebent sukandus dantis ir užsimovusi apsauginį šalmą, bet tai kokia kančia. Tie, kas ten buvo ir pavargo nuo to mentalo, tai pardavė vilas bei apartamentus, susipakavo visus baulus ir išdardėjo į Prancūziją, Italiją, Kroatiją, kuriasi ten, tie milijonieriai ir oligarchai taip pat. Atsikando to pigaus poilsio su įkyriais piktais prekeiviais, nuolatinėmis apgavystėmis ir privalomu derėtis derėtis, kur vietoj natūralių sulčių įpils iš pakelio ir paskaičiuos kaip už natur, o patiekę pašvinkusią žuvį stebėsis, o kas čia ne taip? Bandys išdurti ant kiekvieno kampo. Ar tai poilsis? Civilizacijos dar niekas nenukonkuravo, reikia ilsėtis civilizuotuose ir krikščioniškuose kraštuose, o ne laukiniuose ir ne musulmonų kraštuose, pastarasis punktas svarbus tuo, kad ten viskas kitaip, viskas.

Kainos tokios kaip visur, iš esmės - tokios pačios. Ar ilsėsies Palangoje, Nidoje, ar keliausi ir gyvensi privačiame sektoriuje Kroatijoje, Italijoje. Kainos iš esmės plius minus vienodos: būsto nuoma, maistas. Žinoma, mums iki pajūrio atvykti kainuoja ne tiek ir daug, tad kelionės išlaidos yra tas ryškusis skirtumas.

Generalinis, pagrindinis skirtumas - klimatas. Jis yra kitoks ir nieko čia nepadarysi. Mes neturime šiltų kraštų klimato, nėra tiek šilumos, tiek saulėtų dienų, tokios šiltos jūros nėra. Nėra tokių šiltų naktų birželio mėn., kuomet jau gali mėgautis ir nėra galimybės sušalti, nebent kalnuose ar giliau žemyne. Ten nereikia jokių šiltų drabužių, net džinsų nebus progos kada užsivilkti, nes o kam. Bet to klimato lygiai taip pat nėra Latvijoje. Tai ką čia suokia ir svaigsta? Latvija netapo nei Prancūzijos rivjera, nei Italijos kurortais, net ne Bulgarija ar Turkija. Jei lyja Lietuvoje, tai lyja ir Latvijoje. Kokia prasmė lyginti panašias vietas?

Kodėl man patinka ilsėtis užsienyje? Ne tik dėl klimato, bet ir dėl požiūrio į svečius privačiame sektoriuje. Niekur Kroatijoje ar Italijoje negausi tokių sutrintų ir nuskalbtų rankšluosčių, kurių dydis ir kiekis toks, kad… Reikia vežtis savo. Lietuvoje vis dar gali susidurti su tuo, kad nuomojamo buto vonioje nėra feno, paprasčiausio pigiausio. Reikia vežtis savo. Lietuvoje tokio sutrintumo ir nuskalbtumo pati pigiausia popierinė patalynė, su nenusakomos kokybės pagalvėmis (ar jie patys bent bandė ant jų miegoti?) ir čiužiniais, kad… reikia vežtis savo. Bent patalynę ir pagalves, čiužinių gi nesivežiosi. Pinigus ima tiek kiek kitose šalyse ir daugiau, bet požiūris - kaip dangus ir žemė. Čia nepersistengs ir tikrai neinvestuos į nors keliais balais geresnes sąlygas. Viskas tiek ištaupyta, išskrebenta, išspausta, kad išspaus tokį vašką iš š, o rezultatas toks, kad “reikia vežtis savo”.

Rodyk draugams

“Viena vertus, džiaugiuosi, kad kuo daugiau yra restoranų, tuo daugiau galimybių žmonėms pasireikšti ar tiesiog nueiti pavalgyti. Tačiau tai vienas sudėtingiausių verslų pasaulyje, tai ne ta vieta, kur galima užsidirbti greitų pinigų.”

Rašiau n kartų ir matyt ne pabaiga. Apie tai jau rašo ir kiti. Sunkūs laikai šiame versle tęsiasi jau ne vienerius metus, nes net neturint aiškios statistikos kiek skambiai atsidaro, o kiek tyliai užsidaro, nesunku suvokti, kad šis verslas, toks populiarus, ypatingai neįvertintas rinkos naujokų. Čia taip sudėtinga, čia yra tiek visko, kad galima prarasti labai labai dideles investicijas.

Kaip ankstesniame įraše rašiau, kad kas rizikuoja, tas rizikuoja gerti ne šampaną, o šiltą nudvisusį bankrotinį gėralą. Personalas labai daug lemiantis faktorius, bet ir tai dar ne viskas, čia tik vienas aspektas. Pvz. vieta vieta vieta. Rašiau jums, kad prognozės apie greitą restorano mirtį virš Geležinio vilko g. tunelio buvo tokios nuspėjamos, kad kai išvydau, iš karto buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada jis užsilenks, nes ne vieta tam restoranui, buvo. Ir tai tik vienas pastebėjimas iš daugelio kitų, apie kuriuos nerašiau, kaip kad pvz. toks naktinis klubas, jam taip pat prognozavau greitą mirtį, taip beje ir atsitiko, nors tikrai nelinkėjau blogo jam, bet yra tam tikri dalykai, patalpų specifika, kainodara, kur na nežinau kaip reikia žiūrėti, skaičiuoti, kad neįvertinti visumos ir galutinio rezultato.

Kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip lengvai rizikuoja lįsdami į restoraninį verslą, taip drąsiai, nebijodami prarasti kapitalą. Net gi grožio salonai nėra toks rizikingas verslas, kaip restoranai. Nors tikiu, kad atsiras kas ginčys tai. Bet tai kiek reikia pinigų, kad teisingai funkcionuotų maitinimo įstaiga, kiek reikia pinigų įrangai, kur sutaupysi nebent perpirkdamas bankrutavusių konkurentų įrangą, vis tiek, tai yra žiauriai dideli pinigai.

Jei vis dėlto kyla minčių “noriu savo restoranėlio, kokio šeimyninio”. Kodėl gi ne? Tai tokia vieta, kur PATS turi gyventi tuo, dirbti kasdien ir dar ne garantas, kad pasiseks. Nes tiek punktų, kad daugybė punktų. Net jei viską tobulai suderinsi, net gi tada gali paaiškėti, kad būsi įdomus vos keliems, o to nepakanka. Kiekvienos nesėkmės atveju bus vis kitos priežastys, kodėl nepasisekė. Ir sėkmės atveju net visiškos skylės turi tai, kodėl traukia klientus ir kodėl jos dirba daugybę metų, bet nežada bankrutuoti. :D Čia kiekviena vieta turi savo istoriją, savo klientus. O visur reikalinga gera apyvarta, nes dirbti iš idėjos tai irgi ne amžinas dalykas.

Rodyk draugams

malta

Kaip mes keliavome į Maltą. Pašto sraute atėjo pasiūlymas, kad renkama grupė į Maltą, neilgam, keturiom dienom, aktyvus poilsis, t.y. bažnyčios, gatvelių šlifavimas ir pan. dalykai. Ten mes nebuvę, bet jau senokai labai noriu nuvykti. Aš užsikepiau, kad mudviem su vyru reikia į Maltą, nes vaikams mokslai, jie negali, na bet mes tai tikrai galime. Tai tą džiugią naujieną vyrui ir pasiūliau, kad važiuojam. Jis mane nusodino, kad jam tai absoliučiai neįdomu, niekur jis nevažiuos, laukia vasaros, Italijos. Gerai, sakau, tai ir nevažiuok, važiuosiu aš viena :D Čia jam tokioje vietoje visad įsijungia aliarmas, nes jis toks savotiškas, ne tai kad pavydus, bet kaip čia žmona viena kažkur pramogaus net keturias dienas ir dar užsienyje, nafig. Atsargiai pasidomi, kokia programa (nors aš jam nusiunčiau viską ir foto visas), išklausęs pareiškia, kad ir jis būtinai važiuoja, kokia puiki programa, jis tikrai jos nepraleis ir labai nori pamatyti Maltą. Nuomonės kaita trijų minučių bėgyje :D Per Velykas pažadėjau informuoti vaikus, tėvus, nes pas mus čia visas ūkis ir dar šuo priedo, reikia sureguliuoti visus toms keturioms dienoms. Vaikai pareiškia, kad jūs suįžūlėjote, kaip taip galima, jūs jau buvote dviese Belgijoje (įspūdžiai iš Briugės ir Briuselio čia jau buvo), kodėl taip, mes irgi važiuojame drauge. Mes visi norime į Maltą. Vėl kalbu su vyru ir sakau, kad klausyk, čia toks kipišas, visi nori į Maltą. Anas sutinka, kad negerai, vaikams tikrai reikia tai pamatyti. Bet aš jam sakau, kad kaina kinta labai smarkiai, o ir dar mama nustebo “kaip brangiai?”, v.ž. aš dar patyrinėsiu bilietų ir viešbučių kainas, gal labiau apsimoka vykti patiems. Patyrinėjau, žinoma, kad apsimoka, žymiai labiau, kad už tą kainą gyveni ne kukliame viešbutuke, o pakankamai prašmatniame viešbutyje su pusryčiais ir dar viešbutis organizuoja transferį iki/iš oro uosto, kaip neimti. Imam tokį variantą. Ir tada man pasakoma, kad žinai, mama, tą penktadienį, kai mes būsime Maltoje, mokykloje vyks standartizuotas testas - kontrolinis, gimnazistų tėvai žino apie ką. V.ž. mes nevykstame į Maltą :D Tačiau aš jau susirinkau visą info, kas kur kada, vaikų netraumuosime savo kelionėmis, vyksime visi drauge tuomet, kai, nesikeikiant, nebebus jokių standartizuotų kontrolinių, įskaitų, egzaminų ir pan. dalykų, bus ramesnis laikotarpis.

Tai va, laukiame vasaros.

Rodyk draugams

Labai patiko Liudviko Andriulio straipsnis, mintis ir stilius, smagiai susiskaitė. Apie pinigus kalbėti vis dar yra “neskanu”, kaip taip galima, gėda, kas čia per materializmo vergai ir kt.. Kokia kvailystė ir nesąmonė. Apie tai tokia vaga daugiausiai kalba tie, kurie po to piktinasi, kodėl pinigų turintys nesidalina tais pinigais, neremia, neatiduoda, nedovanoja, apie pinigų blogį ir žalą mėgsta kalbėti tie, kurie po to supranta, kad be pinigų jie patys ar kitas žmogus gali mirti, nes operacijos kainuoja neretai milžiniškus pinigus, nes o be to dar gi pinigais perkama medicinos įranga, priemonės, paslaugos ir daug kas. Tie patys turtingi filantropai finansuoja programas, perka įranga, kuria įvairiausias klinikas, remia menininkus, sportininkus, sporto klubus, vaikų namus ir kt., daro daugybę gerų darbų ir dalinasi, savo pinigais.

Apie tai, koks gyvenimo kaifas gyventi “laisvė papūgoms” ritmu, negalvojant apie pinigus, nes ne tai svarbiausia ir lafa gyvenimo būdu, nepasakojant, iš kokių gi pinigų ta laisvė gaunama, o tokie veikėjai paprastai turi stabilius pajamų šaltinius, tik štai tokia nešvaria materializmo puse nesidalina, juk apie tai pasakoti nebūtina. Lai visi galvoja, kad medituoja ir šamanauja misdami smėliu ir gyvi oru. Koks dar moksleivio krepšelis ir sportinė apranga į mokyklą? Apie tai nekalba. Pinigų tema yra tabu.

Bet Liudvikas akcentuoja vos kelias kryptis, iš kurių jo manymu galima užsidirbti, ir jis yra neteisus, nes tereikia užmesti akį į turtingiausių, įtakingiausių, reikšmingiausių sąrašą ir bus išsklaidyti visi mitai. Žmonės uždirba ir užsidirba labai įvairia veikla. Be galo daug įvairiausių sričių, profesijų, jei pradėtume gilintis, tai tie, kurie šiandien varto maišų pingius su šakėm, tai baigę labai skirtingus mokslus, neretai visai “ne į temą” krypčių, o dar nekalba tarkim anglų kalba ar moka tik rusų, na neslėpkime to, taip yra.

Be to, vieniems reikia labai daug, milijonų, o kitiems reikia tiek kiek pakanka sočiam ir, svarbiausia, ramiam gyvenimui, nes tie milijonai turi savo kainą, o kiek žmogui reikia? Va kiek užtenka, kiek gana, tiek ir reikia. Nes dar labai svarbu gyvenime harmonija, komfortas, laimės ir savirealizacijos pojūtis, susitarimas su savimi. Kas iš tos kančios, jei po to reikia gydyti ir suvesti smegenis į savo vietą. O be to gyvenime reikalingi VISI ir patys įvairiausi, nes kur bepasisuksi, ten reikalingos arba žmogaus rankos, arba žmogaus protas, arba ir tas, ir anas. Todėl jei vaikas svaigsta apie animaciją, kitas apie tai, kad jo svajonė - desertai ir tortai, o kitas galvoja apie mokytojo ar kosmetologės profesiją, tai yra labai gerai. Nes jie žino ko nori. Nežinoti taip pat variantas. Gal ateis tas žinojimas, o gal ir ne, bet ieškodamas savęs gali nuklysti į tokius atradimus, kaip kad Nidos Degutienės dukra nuklydo, dalinausi čia straipsnius apie ją, koks neįtikėtinas ir įdomus jos gyvenimas. “Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”

Ir dar papildysiu, apie tai jau rašau n-tąjį kartą, bet yra kas neskaitęs. Kad dažniausiai apie pinigus sako, kad ne jie svarbiausi, kad ne tai gyvenimo prasmė, nereikia galvoti apie pinigus, kaip gerai be pinigų ar pan. tai tie, kurie tų pinigų turi kaip šieno. Tuomet bepigu apie tai kalbėti.

Rodyk draugams