BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

prabanga

Apie prabangius automobilius, jų sureikšminimą ir lietuvių kultą jiems. Nors tai galioja visoms postsovietinėms šalims, bet lietuviai ir slovėnai, ką pastebiu keliaudama automobiliu po Europą ir jos kurortus, tai dvi išskirtinės tautos, kurioms nauji, prabangūs, išskirtiniai automobiliai yra must have. Net jei daugiau “nieko neturės”, tik tą prašmatnų grožį. Keliaujant autostradomis, važinėjant po kurortus ne tik Kroatijoje, bet ir kitur, visad akis pagauna tą derinį, kad išskirtiniai prabangūs - LT numeriai arba SLO. Pirmu variantu tai smagu, savi važiuoja.

Yra tokia formulė, kuri galioja bemaž visur, kad automobilio vertė neturi viršyti 10% metinių pajamų, o kas virš tos sumos, tai jau yra prioritetų bei sureikšminimo reikalas. Jei automobilis išskirtinis, o jo savininkas gyvena didmiesčio miegamojo rajono bute, kurio vertė kaip to automobilio arba pusė buto, arba trečdalio buto vertės, tai tipiškas kulto atvejis. Nes tikriausiai dauguma atkreipė dėmesį į tas šalis, kurios finansiškai stovi gerokai kitose pozicijose, tų gyventojų pajamos gerokai aukštesnės, galimybės geresnės, bet masinė tendencija - ekonominės klasės apynaujai, bet paprasti automobiliai. Ir tik vienas kitas toje masėje prabangus ar išskirtinis. Kur didesnė tikrai turtingų gyventojų koncentracija, tai santykinai ir išskirtinių automobilių gausiau.

O pas mus toks kultas, kad kartais net įdomi ta savotiška meilė bei prieraišumas. Bet kartais glumina ir kitoks požiūris, į moteris, žmonas. Kai vyras - šeimos galva - galbūt itin turtingas verslininkas vairuoja ypatingai prabangų automobilį, net gi gali kolekcionuoti išskirtinius automobilius, kurie yra tik jo ir jam, o jo žmona, net ne namų šeimininkė, o taip pat dirbanti, tik uždirbanti ne tokius “pinigėlius”, ji vairuoja kuklų ir pavargusį “kibiriuką”. Tai toks klaikus kontrastas ir net gi savotiškas moters pažeminimas ar įžeidimas, kad “tau, mieloji, tiks ir toks” :D Na negaliu kaip pikta ir apmaudu dėl to :D

Nes kiti vyrai savo mylimoms negaili nieko, pvz. šeimos draugai kas tris metus sąžiningai atnaujina savo autoparką, žmona namų šeimininkė, bet trijų vaikų mama, jai išskirtinai tik BMW visureigiai, nes, kaip sakoma, ji to verta. Tai kai matau visokius pavyzdžius, tai kitokie, kurie kontrastuoja kitokiu būdu, labai keistai nuteikia. Yra kas apskritai neleidžia žmonoms vairuoti, nes vairavimas tai savotiška nepriklausomybės dalis, tuomet nebegali kontroliuoti, varžyti. Paprastai tokie vyrai aiškina, kad o kam jai automobilis, aš ją pats visur nuvešiu parvešiu. Absoliuti moters kontrolė.

Rodyk draugams

makiažas

Grožio salono reklama: “Kovo mėnesio pasiūlymas!
Registruokis makiažui jau dabar, nes TIK kovo mėnesį užsiregistravusioms naujoms klientėms makiažo kaina 40 eur.”

Aš vis dar nepaliauju stebėtis, visokiom kosmosinėm kainom už grožio paslaugas. Jau buvo daugybė pastebėjimų ta tema, rašiau, kad neinu į luxury prestiž vietas, nors galėčiau, ir niekada niekada nemoku kosmosinių pinigų už saloninį grožį. Už gelinį manikiūrą, plaukų dažymą ar kirpimą. Einu į tokias vidutinio brangumo vietas, kur protingas ir adekvatus kainos bei kokybiškos paslaugos santykis, tos pačios meistrės, aš lojali, jau tuoj bus dešimt metų. Einu kas trys savaitės, viską darau per vieną dieną tiksliau, tas kelias valandas, nes einu tik iš pareigos, kad būtų tvarkinga ir prižiūrėta. Tai kai skaitau, vėl, kad kažkoks makiažas “tik” 40 eurų ir tik kovo mėnesį, man net silpna gilintis, kiek tai kainuoja vasario ar balandžio mėnesį :D Dar pridėjus kelis eurus už tiek pasidaryčiau gelinį manikiūrą ir šaknis nudažyčiau, su sušukavimu. Todėl taip reaguoju. Mano mama ne tokiame kondiciniame, bet patikimame salone, viename miegamųjų rajonų, tai keturis kart paprastą manikiūrą su lakavimu pasidarytų, o gal dar pigiau sumokėtų.

Kaip pastaruoju metu itin sureikšmintas makiažas. Sakyčiau perdėm neprotingai. Aš suprantu, kad gražiai pasidažyti, tobulai, profesionaliai, ne kiekviena moka. Bet ką pastebiu tarkim tose prezentacijose ir renginiuose, kad dažniausia klaida - perdozavimas, ypač tos jaunos panelės su tokiu ryškiu, neskoningu, sendinančiu, vulgariu ir storu špakliau sluoksniu, kad armatūra nebeišlaiko. Kam to reikia? Čia už tai mokėti tokius pinigus? :D Nesakau, kad nereikia dažytis ar dažytis atbulom rankom yra gerai, bet nebūtina tiek sureikšminti ir melstis tam. Pudrą atitaikai pagal odos tipą ir spalvą, geras tušas, tinkantys šešėliai, net ir vienos spalvos, akių pieštukas, lūpdažis, ružas, na dar antakius pašukuoti. Viskas. Net ir tiek gali būti per daug priklausomai nuo paros meto ar makiažo stiliaus. Netikiu, kad nuo paauglystės ar jaunystės neišlavinusios rankų, kasdien juk pasidažo ir dar saikingiau bei su protu. Prisiminkime moterį vamp iš siaubo filmo - V. Graužinienę, kaip ją sykį išgražino profesionalai, kad visa šalelė ošė.

Moterys, ypač vienišos, labai daug lūkesčių sudeda į tą makiažą, lyg tai būtų kažkokia pridėtinė vertė “gaudant” vyrus, nes juk ir jiems tai skirta, žinoma, ir prieš kitas pasirodyti. Nes vyrus tie ryškūs makiažai kaip tik veikia priešingai. Juk iš arti tie sluoksniai atrodo ne itin patraukliai, tik prieš foto objektyvus iš tolo, kol anie iš arti nepritraukia :D

Rodyk draugams

“Radome nedidelius apartamentus patogioje vietoje, kurie buvo įvertinti „7.2“”

Toks įvertinimas jau yra įspėjimas ir raudonai degantis STOP ženklas, kad vieta yra absoliuti “šiknaskylė”. Neveltui toks prastas reitingas. Apskritai viskas kas tuose apgyvendinimo rezervacijos puslapiuose žemiau 8 yra visiškos skylės, kurias rezervuojant galima rasti visko, ne tik antisanitarijos, bet ir neprognozuojamų “siurprizų”.

Dar papildysiu. Kaip tik neseniai rašiau apie tai, kad kartais skaitau viešbučių atsiliepimus, net ir tų, kuriuose negyvensime, šalia kitų užklasinių skaitinių, nes žmonės dalinasi labai įdomiais skundais, pastebėjimais ir pan., kas praverčia kitur ir į ką verta atkreipti dėmesį. Todėl ypač žemi reitingai jau yra “įspėjimas”, nes ne kainoje čia esmė, gali būti ir labai ekonominė vieta, bet su itin gerais reitingais, nes neretai žmonėms nereikia kažkokios prabangos ar liukso, tereikia švaros, higienos, elementarių patogumų, jei norisi neišlaidauti nakvynės vietai, o jei dar geroje vietoje, tai ko daugiau reikia. Rinktis apartamentus visada yra rizika, didesnė nei viešbučiuose, nes pastaruosiuose bent jau spėriau gali kažką pakeisti, jei ne patalynę, prašluoti ir pravalyti, tai pasiūlyti kitą laisvą numerį, vis tiek lanksčiau ir greičiau reaguoja į aliarmą, o ir reputaciją labiau vertina, nes neduok D užsiraus ant tokio, kuris po to visur visur surašys skundus, taip nepaliks.

Mes taip pat kartais nakvojame “nekondiciniuose” viešbučiuose, buvo Italijoje ne viena nakvynė kokiame nors senobiniame viešbutyje, dar buvusiuose aristokratų namuose ar vilose, kurie nugyventi ir matę gyvenimo, bet vis dar su likusiais prabangos likučiais, sietynais, įdomiais lipdiniais ir savotiškais patogumais. Tai tokia atrakcija ir dar gi gyvenimo nuotykis, prieskonis. Kadangi daug keliaujame, tai tų vietų buvo visokių n plius k, įskaitant ir kaimo turizmą, kuris pas juos vadinamas agroturizmu. Tačiau visada skaitau atsiliepimus ir labiausiai kreipiu dėmesį į skundus, kuo ten labiausiai skundžiamasi. Jei tai mums nereikšminga, neįtakoja nakvynės kokybės iš esmės, tai suprantu, kad bus kažkas ne taip, bet ne tiek, kad “pasaulio pabaiga”, ypač tuomet, kai dar ir rinktis nelabai yra iš ko. Pamenu buvo toks momentas, kad ne vienas skundėsi gero viešbučio klaikiu parkingu, kad itin siauras senobinis įvažiavimas, ne vienam subraižė kėbulą, tai viešbutis gali būti puikiai reitinguotas, bet o velniam man jis reikalingas, jei su automobilio gabaritais fiziškai neįsisprausiu pro rojaus vartus.

Rodyk draugams

Barakudos

2017-03-06

Reikia atitinkamo gero muzikinio fono, kad mintys dėliotųsi reikiama kryptim. Vaizdo klipas taip pat tinkamas. Apie ką pakalbėsime? Žadėtas komentaras apie barakudas. Bloge tam turiu išskirtą “tag’ą”, nes vis atsiranda vienokių ar kitokių pastebėjimų barakudų tema. Štai ir vėl.

Kodėl aš niekada nemoralizuosiu barakudų, nors galiu ten kandžiau ką nors parašyti, pašmaikštauti, bet realiai gyvenime niekada neteisiu. Nes aš suprantu kodėl jos taip gyvena, t.y. barakudiškai. Analogiškai - nekeiksiu ir nesityčiosiu ar nežeminsiu prostitučių, nesvarbu ar jos elitinės, ar gatvės plaštakės. Tai ir “neteisk ir nebūsi teisiamas”, ir tinka kita gyvenimo išmintis. Apskritai tai ne mano reikalas, kodėl jos tuo užsiima, kodėl tai jų papildoma ar nuolatinė veikla, o gal hobi. Ir aš nežinau, kokioje aplinkoje augo ir ką regėjo ta ar kita moteris, kokia buvo jos vaikystė ir apskritai, kad ji ten atsidūrė, stotyje ar naktiniame klube. Tiesiog jos sąžiningos ir nevaidina šventuolių, yra kaip yra. Man realiai gyvenime šlykštūs visai kitokie žmonės ir jų veikla, visai kitokie, apie manipuliatorius jau rašiau, apie tuos, kurie arčiausiai ir pirmieji smeigia į nugarą, ir kiti. Dabar nesiplėsiu, nes tema kita, o mintis aiški.

Gyvenime vienaip ar kitaip žmonės nori užsidirbti, prakusti, prasigyventi, užgyventi turto. Vieni tai daro savo proto, fizinio darbo, mokslo, karjeros, verslo keliu, švarus tas kelias ar suktas, apgaule ir melu grįstas, pasitelkiant šlykščius metodus ir pan., tai suprantame, kad čia niekas nežadėjo, kad bus vien tik dora ir teisingumas. Niekas nežino per kiek lavonų perlipo ir kieno galvos skrido, kam į nugarą smeigė, ką pakišo, ką apgavo, ką išdavė, kur maklino. Ar su kuo tai, šiandien labai garbiai žinomai tetai, savo laiku teko į lovą gultis su svarbiu vyru, dėl bet ko, kad ir to geresnio pažymio universitete ar karjeros laiptelio, ar turėjo kokį finansinį rėmėją - sponsorių ar net penkis vienu metu, variantų daug, visų nervardinsiu, bet mintis aiški. Tiesiog jei pradėsime gilintis, tai dar gali būti, kad barakuda ar prostitutė liks šventosiomis. Jų metodai yra kaip ant delno, bet gi gyvenime išsigryninimas ir yra pats teisingiausias dalykas. Būk kuo esi, neapsimesk kuo nesi.

O kas yra barakuda? Tai gali būti ir iš aukščiau išvardintų rato, kodėl gi ne, statusas ir veikla neapibrėžta. Bet gali būti tiesiog gražuolė (jau rašiau kas tai, bet lai būna “tiesiog”), kuri neturi tiek proto, tingi nuosekliai dirbti vardan finansinės gerovės bei turto. Neturi jokio, absoliučiai jokio noro eiti tuo sunkiu bei neapibrėžto ilgumo keliu, siekiant kažkokių ten aukštumų, sunkiai fiziškai dirbant, kremtant mokslus. Nes į daug ką arba nusispjauti, arba realiai neįveikiama, protas neveža, nebent nusipirktų diplomą. Ir galbūt apskritai be šansų prakusti, prasigyventi iš sąžiningo “darbuko”, už kurį na ne kažką ir gautų, uždaras ratas, kaip išlipti iš skurdo liūno. Ir “kažkokie” kreditai bei butukas 40 metams - nesąmonė, dar numirs kol kambarį išmokės. Ate Kanarai, ate automobili, ate butas, apie geresnį namą net nesvajok, ate viskas ir sapnuok sapnus, svajonės ir miražai. Tad kas joms belieka, jei barakudizmas joms tas puikus šansas, ir yra tas atsivėręs langelis, kai visur užvertos durys?

Tuomet belieka tai - visą savo energiją, sumanumą, galbūt apsukrumą ir čakras nukreipti į vyrą, kuris sutinka savo noru visa tai dovanoti, pirkti, atiduoti. Kita vertus, tai pakankamai sąžiningi mainai. Tiesiog gražuolė - gudruolė užsiima atitinkamu verslu, nes ne kiekvienai gi perka butus, namus, mašinas, perka verslus, kad būtų “graži direktorė”, perka viską. Ne kiekvienai. Čia irgi menas, vartyki kaip nori. Barakuda kažkuo panaši į tuos stebuklingų seminarų organizatorius - smegenų plovėjus, ji sistemingai ir kryptingai plauna smegenis tam “pinigų maišui”, kuriam patinka ta tiesiog gražuolė apsukruolė. Arba jis toks pats besmegenis, kuriam lengvai pinigai atėjo, lengvai išėjo ir nesuka galvos, patinka pirkti, dovanoti, atiduoti. Arba kaip tik labai protingas vyras, viską puikiausiai mato, žino ir supranta, kad šalia jo tipinė barakuda, bet jis nori, kad jai būtų gerai, ji bus jam lojali, atsidavusi, na ir jam bus gerai. Ji vairuos gerą automobilį, gyvens jo nupirktame būste, bus verslininkės statusu jo nupirktame versle, gražiai rengsis ir bus jo per amžius (nebent užkibs stambesnė žuvis ;) ), nes jam tinka toks sandoris.

Tai kam blogai? Man tiesą sakant juokingos tos aistros, keiksmai, niekuo dėtų moterų apkaltinimai barakudizmu, kai jos net šalia nestovėjo ir iš viso nesąmonė, neetiška klijuoti barakudų etiketes ten, kur nelimpa. Nepatinka tikrų barakudų metodai? Jei ten žmonėms viskas tinka, visi dėl visko susitarė, faktiškai niekas nieko neapgavo, jokių ten ypatingų burtų nedarė ir stebuklingų žolelių neįpylė. Žmonės pasirinko gyvenimo būdą, o kiti žmonės palaikė ir pritarė, patys davė raktus, pinigus ir dar rožių puokštę pridėjo. Moralė, etika, kiti momentai? Tai žinoma, yra ir garbingesnių būdų užsitikrinti tą finansinę bei materialinę gerovę, bet, kaip rašiau, tie lyg ir moralesni bei etiškesni keliai gerai pasigilinus gali pasirodyti net labai klampiais, duobėtais ir akmenuotais vieškeliais. Suprantama, visų ant vieno kablio nekabinsime ir tai būtų neteisinga. O ar kas prašo gyvenime teisinti ar teisti? Ne. Tiesiog kiekvienas mes gyvename savo gyvenimą. Barakudos taip pat, tik savo. Jos niekam neskolingos, bet ir neapsimeta, kad šventosios magdalenos. Čia labiausiai rizikuoja vyrai, jei jiems nesusiklostys verslas, darbas, karjera, baigsis pinigų srautas ar prapuls turtai, tai ir barakudos tikrai neužsilaikys, o dar gi ir savo dalį nusineš, ką uždirbo ir užgyveno.

Rodyk draugams