BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Viena vertus, džiaugiuosi, kad kuo daugiau yra restoranų, tuo daugiau galimybių žmonėms pasireikšti ar tiesiog nueiti pavalgyti. Tačiau tai vienas sudėtingiausių verslų pasaulyje, tai ne ta vieta, kur galima užsidirbti greitų pinigų.”

Rašiau n kartų ir matyt ne pabaiga. Apie tai jau rašo ir kiti. Sunkūs laikai šiame versle tęsiasi jau ne vienerius metus, nes net neturint aiškios statistikos kiek skambiai atsidaro, o kiek tyliai užsidaro, nesunku suvokti, kad šis verslas, toks populiarus, ypatingai neįvertintas rinkos naujokų. Čia taip sudėtinga, čia yra tiek visko, kad galima prarasti labai labai dideles investicijas.

Kaip ankstesniame įraše rašiau, kad kas rizikuoja, tas rizikuoja gerti ne šampaną, o šiltą nudvisusį bankrotinį gėralą. Personalas labai daug lemiantis faktorius, bet ir tai dar ne viskas, čia tik vienas aspektas. Pvz. vieta vieta vieta. Rašiau jums, kad prognozės apie greitą restorano mirtį virš Geležinio vilko g. tunelio buvo tokios nuspėjamos, kad kai išvydau, iš karto buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada jis užsilenks, nes ne vieta tam restoranui, buvo. Ir tai tik vienas pastebėjimas iš daugelio kitų, apie kuriuos nerašiau, kaip kad pvz. toks naktinis klubas, jam taip pat prognozavau greitą mirtį, taip beje ir atsitiko, nors tikrai nelinkėjau blogo jam, bet yra tam tikri dalykai, patalpų specifika, kainodara, kur na nežinau kaip reikia žiūrėti, skaičiuoti, kad neįvertinti visumos ir galutinio rezultato.

Kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip lengvai rizikuoja lįsdami į restoraninį verslą, taip drąsiai, nebijodami prarasti kapitalą. Net gi grožio salonai nėra toks rizikingas verslas, kaip restoranai. Nors tikiu, kad atsiras kas ginčys tai. Bet tai kiek reikia pinigų, kad teisingai funkcionuotų maitinimo įstaiga, kiek reikia pinigų įrangai, kur sutaupysi nebent perpirkdamas bankrutavusių konkurentų įrangą, vis tiek, tai yra žiauriai dideli pinigai.

Jei vis dėlto kyla minčių “noriu savo restoranėlio, kokio šeimyninio”. Kodėl gi ne? Tai tokia vieta, kur PATS turi gyventi tuo, dirbti kasdien ir dar ne garantas, kad pasiseks. Nes tiek punktų, kad daugybė punktų. Net jei viską tobulai suderinsi, net gi tada gali paaiškėti, kad būsi įdomus vos keliems, o to nepakanka. Kiekvienos nesėkmės atveju bus vis kitos priežastys, kodėl nepasisekė. Ir sėkmės atveju net visiškos skylės turi tai, kodėl traukia klientus ir kodėl jos dirba daugybę metų, bet nežada bankrutuoti. :D Čia kiekviena vieta turi savo istoriją, savo klientus. O visur reikalinga gera apyvarta, nes dirbti iš idėjos tai irgi ne amžinas dalykas.

Rodyk draugams

Tęsiu nesveiko gyvenimo temą. Ar žinote, kad aš esu ta pirmoji kregždė Lietuvoje (ar viena pirmųjų, nors nesu tuo tikra, kad kažkas apie tai tuo metu ir iki tol darė reguliarias apžvalgas bei akcentavo tai ;) ), kuri pradėjo rašyti internete apie putojančius, jų įvairovę, kažkuria prasme skatino putojančių asortimentą. Jis iki tol buvo ypatingo nykumo mūsų rinkoje. Žmonės nevertino, nesuprato, nežinojo, nemėgo. Labai gerai pamenu tuos laikus, kai iš viso nebuvo nei iš ko rinktis, nei apie tai kalbama ar rašoma. Neretai dauguma rinkdavosi nesąmoningus Alitos gamybos “polusladkoje sovetskoje” baisinio stiliaus ir tuo jų supratimas apsiribojo.

Tai štai, gyvenimas ta linkme nesustojo, tais retais gyvenimo atvejais ar akimirkomis, aš vis dar renkuosi putojančius, tik sausus ar ypač sausus. Šį kartą miniu šį rožinį - “Jacob’s Creek Sparkling Rose” iš Australijos, kurį randu Vilniuje ne tik PC Ozas esančiame restorane “Mao”, kas ypač geras bonusas šiam restoranui, apart pamėgtos virtuvės, bet ir kitose prekybinėse vietose.

jacobs

Tai vienas tų geresnių kainos bei kokybės santykių, malonaus lengvo skonio, raudonų uogų ir citrusų kompozicija. O aš tai labai vertinu, kai geras kainos ir kokybės santykis. Ir lai neknisa man proto visokie pseudo žinovai, vakar gimę ir šiandien tik atradę tuos putojančius, kaina ir skonis ne visada tapatu. Čia aš rašau ne tik iš savo asmeninio degustacinio patyrimo, ne tik dėl to, kad galiu nusipirkti bet ką - ne kainose esmė (achtung, čia prasimuša Alesios sterviškas vaiduoklis šmėkla, ramiau ramiau…, bet rašau kaip yra) ir dėl to, kad gyvenu su vyru, kuris daugybę savo gyvenimo metų buvo paskyręs vyno gamybai, pasaulinėms mugėms bei importui/eksportui, t.y. žino jei ne viską, tai pakankamai. Todėl nemokykit mokyto. Skonis yra be galo subjektyvus dalykas. Be galo. Jūs niekada neatskirsite prabangaus nuo pigutinio, nes ne kainoje esmė. Jei priimtinas, puikus poskonis, puokštė, to nebrangaus cava, prosecco ar tiesiog putojančio, tai gali plauti smegenis ir reklamuoti daugeliui žinomi nuvalkioti prekės ženklai, aiškinti kas yra šampanas, šampanizavimas ir kt.. Buvau žalios jaunystės laikais Reimse, Prancūzijoje, garsiuose šampano namuose, kuriuose gaminamas visiems žinomas “Moët & Chandon”, jis man jau tada nepatiko :D Apie tai taip pat čia rašiau. Aš ateisiu ir rinksiuos tai, kas man patiko ir patinka.

Kas yra aukštesnė kaina ir prabanga? Tai ir parduodamos legendos dalis, toks marketingo žingsnis. Vyno versle kaip ir parfumerijos versle, jei neparduosi legendos, tai… Žmonėms patinka legendos, jie svaigsta nuo sėkmingo piaro, sukurtų mitų, perka tai ir moka didelius pinigus tik už tai. Štai kas yra kaina. Bet prie ko turinys? Taip ir parduodamas mitas, kitaip niekas nepirks. Štai sukūrė tokį mitą apie šį gėrimą, kad jis prabangos ženklas, bet jei gali palyginti su kitais, kurie ne tokie žinomi, bet kaina panaši ar aukštesnė, tai visai kitoks šampano lygis, o tuomet ir visai kitoks supratimas, kad ką mes perkame? Gėrimą ar mitą.

Man visad patiko pseudo žinovų aiškinimai, kad geriausia yra Prancūzijos šampanai, tik jie,o visa kita nesąmonė. Jie patys net nesuvokia, kad yra legendų bei mitų vergai, įkaitai, absoliučiai nesusigaudo putojančių vynų rinkoje ir net nesugeba adekvačiai vertinti asortimento. Jie net nesuvokia, koks platus ir spalvingas asortimentas net ir tų brangesniųjų šampanų ar putojančių vynų rinkoje, kur pačių gėrimų kokybė yra žymiai aukštesnė. Čia ir vėl grįžtame prie kainos ir kokybės santykio, perkant už aukštesnę kainą, gauni ypatingos kokybės produktą, bet gi gali už tą aukštesnę kainą nusipirkti reklaminį produktą.


Rodyk draugams

Šiandien pakvietė į labdaros aukcioną, šį kartą paveikslai, bet parašysiu atvirai - nepatiko nei vienas, todėl nieko nepirkome ir išėjome tuščiom rankom. Ar galima taip? Aš manau, kad galima, joks čia ne kriminalas ir nereikia gėdintis, tą jausmą su savimi tampytis. Nemanau, kad kvietimas įpareigoja būtinai pirkti, net jei niekas nelimpa.

Pradėjo lyti, taip bjauriai. Pasukome dviese į gatvelę, nes taip praalkome, kur čia pavalgius taip “lengvai”, bet skaniai, užsukome į vyninę ant kampo netoli Stiklių, vyno ir kažko prie vyno, gal salotų ir daugiau. Meniu tik anglų kalba. Jau lengvas susierzinimas. Kodėl?? Pozicionuoja tik užsieniečiams ir jaunesnei kartai? O lietuviams iš vietinio rajono? Na ne tai, kad nesuprasčiau apie ką ten rašo, bet vis tiek kažkaip. Ir taip galva po dienos kvadratinė, tiek lakstymo ir reikalų, norisi atsipalaiduoti, o ne užsiimti vertėjavimu. Koks vynas į taures pilstomas, reikia geresnio? Tai va eikit ten kažkur virš baro, (neįskaitomom kreivom raidėm) paskaitysite. Susierzinimas kyla. Salotų nėra. Viso gero. Panini mes nebūsime sotūs, sumuštinius ir namie galiu susitepti, makaronų taip pat deja nelabai, nemakaroniniai. Šiaip apskritai man būtų gėda va taip siuntinėti svečius, eik ten, skaityk ten, toks atsipalaidavimas, kad net nemato nei ką siunčia, visus siunčia. Išėjom.

Ir kažkaip mums taip gaunasi jau ne pirmą ir ne penktą kartą gyvenime, kai atsiduriame tokiose rodos nevilties ir beviltiškumo situacijose. Mes lengvoj panikoj ir pasimetę nuo tų naujų vietų, nežinomų ir tokių svetimų, su keistais meniu ir dar keistesniais naujadariškais aptarnavimais, kaip kokie pamušti šunyčiai ( :D ), ieškom kur prisiglausti. Ir vėl, ir vėl kojos nuneša į “Markus ir Ko”, kuris tiek nepasikeitęs ir toks pat geras, kaip prieš 20 m., kai jį tuomet atrado vyras ir kone kasdien ten mirko, o aš atradau vėliau, jau drauge mirkom ten. Veik tas pats meniu, na nieko naujo, nieko, tas pats “mūsų” staliukas kampe, tas pats padavėjas :D Bet va tame ir gėris, kai žinai, kad rasi tą patį patiekalą, tokį, kokį valgei prieš keliolika metų. Vyną taurėse - be komentarų ir nepasiuntė pasiskaityti kažkur ten, tiesiog atnešė tobulai gerą vyną, net neklausėm pavadinimo, o kam? Tai momento nuotaika. Vandens net neprašėme, tiesiog atnešė, su citrina, tyliai, be maivymosi ir be fanaberijų. Aptarnavimo klasika. Mes kažkokie klasikiniai, pripratę kaip sakoma kad būtų tvarkingai, kultūringai, taktiškai ir “po senovei”. Ir jokio jokio familiarumo. Jokio.

Rodyk draugams

Prasideda. Ir jau įgauna pagreitį tas periodas, kai širdelės širdelinasi iš visų kampų ir iš visų pusių atakos. Vakar pas tėvus varčiau kažkokio prekybcentrio reklaminį laikraštį, kuriame buvo reklamuojamos “valentininės” prekės, tai ko tik ten nėra, nuo infantilių žvakių - skulptūrų iki masyvių moteriškų šlepečių su širdelėm, dar kažkoks romantiškas šlamštelis. Kas norėtų Valentino dienos proga gauti tokias (pobaises) šlepetes nuo mylimojo? Nors gal kam ir patinka tokie dalykai. Vėl rodys tuos romantiškus patiekalus, kaip pvz. kepta dešrelė širdies formos ir ten viduje kiaušinis. Savęs taip darant kol kas nematau, nors keptus kiaušinius mėgstame visi. Visai neromantiška..

O jau ta saldžiai saldi romantika, na kur visiems būtinai reikia parodyti, kaip jis/ji mane myli, nes jei niekam neparodys, tai kaip čia taip, kaip galima neparodyti?! Jūs juokaujate. Ne, taip reikia. O kas neparodys, tai tas ne šių dienų trende (iki 02.14 vakaro imtinai). Ir meilės tos tikros nėra pas jus, kol kiti to liudijimo nepamatė. Prašom foto ir video kelti, nėra ko drovėtis, filtrų nepamirškite. Sakysite, kad pavydžiu, na taip, kas belieka, tik tai… Ne, man juokinga, tiesiog, tas dirbtinumas gal, nors nežinau, lai subjektyvus vertinimas. Na, čia skonio reikalas, išties. Neretai netikiu tokia parodomąja meile, nes yra tam tikri dalykai, kurie mėgsta tylą ir ne rodymui skirta. Ir kai “plėšosi maikutes”, tai toks teatras, kur sudegę artistai, oi, sudegusio teatro artistai.

Man patinka tada, kai neparodoma per primityvius dalykus, na kai nereikia to demonstruoti, kai nereikia rodyti to širdelinio baliono ar puokštės su 150 rožių (v.ž. man tos tokios puokštės nepatinka ir negražu, nes ne subtilu kažkaip, stovi mergina su tokia sunkia šluota, kaip ten gėlių turguje tokios būna, tad tai, kas tinka turguje prekiauti, tai nelabai gyvenimui, juk niekas tokių šluotų šiaip gyvenime iškilmingoms progoms nedovanoja, būtų nesolidu ir neskoninga), o kai nevalingai pavyksta, kai parodoma kitaip, kai tai yra, ir tiek, juodu ant balto, nes nepastebėti ir nepamatyti neįmanoma. Tai yra grožis.

valentino

Staliukas Valentino dienai. Vietų skaičius ribotas. Jei tą dieną esi be poros, o rodos “visi aplinkui” su porom, taip gelia ir skauda, tai nesuki sau galvos. Rimtai. Net jei tądien jautiesi vienišiausiu žmogumi šioje žemėje, žinok, kad tai laikina, tiesiog jūs dar nesusitikote. Ir laukimas apdovanoja tikrais jausmais. Nes nieko nėra blogiau už dirbtinius dalykus. Pastarieji gali užstrigti ilgam ir paversti gyvenimą tuo sudegusiu teatru be filtro.

Rodyk draugams

“Mažai kam žinoma, kad prieš kurį laiką Vilijos Pilibaitytės-Mios ir jos vyro valdytas restoranas „Pepe“ prieš tai buvo restoranas „Laisva“. Tose pačiose patalpose savo verslą kelis mėnesius puoselėjo Donata Gutauskienė-Laisva su tuo metu dar laisvėje buvusiu vyru Rolandu Gutausku.”

Restoranų ir apskritai viešojo maitinimo įstaigų verslas yra vienas rizikingiausių, be to labai specifinis. Nes čia sekasi, čia mirtis, čia plūsta, čia eini į minusą ar balansuoji ant nulio, be jokio pliuso, tai gali trukti labai labai ilgai, gali net į neviltį nuvilti arba tiesiog beprasmiškas be perspektyvų laukimas. Koks gi čia verslas, jei sumokėjęs visus mokesčius ir atlyginimus, pats lieki be jokio pelno, jokio. Tai kas čia per investicijos? Čia nesąmonė ir tiek. Yra tokių vietų, kurios palaiko viena kitam gyvastį ir gelbsti nuo bankroto, jei savininkui priklauso keli taškai ar visas tinklas, dar be to ir su tiekėjais lengviau dirbti, apskritai tinklams žymiai lengviau suktis, vienam visai kitaip ir kiti sunkumai. Todėl galima kritikuoti tuos, kuriems nepavyko, iki (atsiprašau tūkstantį kartų) apsišikimo, bet net labai patyrę tos srities asai, ilgamečiai restoraninio verslo rykliai, lygiai taip pat gali pralošti, atidarydami naujas vietas ar keisdami koncepcijas. Tai faktas. Ėjau prieš kelias dienas Vokiečių g. ir matau, kad ex “Čili kaimas”, o po to patapęs “Forest”, tykiai miręs, viskas, basta. O kiek metų ten bujojo ir ošė liaudis, kokios eilės ten stovėdavo norinčių pavalgyti?

Arba kai patyręs “Markus ir Co” vadovas atidarė klaikioje vietoje prabangų restoraną, aš jam jau tada prognozavau greitą mirtį. Taip ir atsitiko, greitai jis “užsilenkė”, nes kur buvo? Virš Geležinio vilko g. tunelio, kur po apačia zuja automobiliai. Vieta įdomi, bet ne restoranui, nes vieta tokiam verslui baisi, jokios dvasinės ramybės ir noro ten ramiai valgyti nebuvo ir niekada nebus. Apskritai buvo gilus nustebimas, kad rizikavo ne žalias ir ne vakar atsibudęs naujokas. Tai gi, čia vos keli pavyzdžiai. Dar prisiminiau, tokia picerija naujame “Ikiuke” Kauno g., kur vieta irgi tokia “nelabai”, nors lyg ir.., bet deja, iki tol gyvavusi sušinė mirė greita mirtimi, po jos picerija taip pat ne ilgai gyvavo. Net įdomu, kas kitas rizikuos. Gal ten tokia pat “užkeikta” vieta, kad per trumpą laikotarpį net dvi “mirtys”? Kiek realiai yra išties “užkeiktų” vietų, kur daryk nedaręs, žmonės neina ir viskas. Ir kiek yra tokių vietų, net gi visai “skylių”, su neaiškiu maistu ir dar keistesne koncepcija, kur net maras jų neims :D

Realybė tokia, kad atsidaro dešimt naujų vietų, skambiai su “elitu” ir fanfarom ar tyliai, o tuo pat metu tyliai miršta dešimt ar penkiolika kitų. Ir tas ciklas stabilus. O kur dar krizės pasekmės, kai “nei vieno žmogaus”, nes įsijungia masinė juoda taupymo programa. Facebook’e vienas labiausiai besireklamuojančių verslo sektorių yra būtent restoranai, ir visi jie sukasi kaip išmano, viliodami ne tik dienos ar verslo pietumis, bet ir visokiom naujovėm, o kiti nepavargsta keisti koncepcijas ir ieškoti to kliento, kuris sutiks užsukti pas juos, kad neužsuktų pas konkurentus.

Rodyk draugams

zoe

Tik dabar perskaičiau apie praūžusios mugės kosmines kainas, kuriomis piktinasi žmonės. O aš norėčiau išskirti pareklamuotas karkas su kopūstais už 9 eurus, kas ypač papiktino pasipiktinusius, tik dabar perskaičiau kiek ten jos kainavo. Tai mes taip pat buvome Sostinės dienų mugėje, po minėto miuziklo premjeros, alkani ieškojome kur galėtume pavakarieniauti. Vyras atkreipė dėmesį į tas karkas ir kepėjas, kaip moteriškė griebė kopūstus iš kažkokios taros ir vertė juos į keptuvę, po to laižė tuos pirštus kopūstinus, po to vėl kažką ten darė. V.ž. pasibjaurėjo reginiu ir antisanitarija.

Tad neeksperimentavome ir netestavome neaiškių karkų, negaišome laiko ir ėjome į patikrintą vietą, kur “teisingi vaizdai” į Katedrą bei varpinę ir jaukus pasisėdėjimas - tai “Zoe’s bar&grill” restoranas, o ir “amžina klasika” - Zoe tėvelio naminiai kukulaičiai, kuriuos valgome net nebežinau keliasdešimtąjį kartą. Ir, o stebukle, koks sutapimas, lygiai 9 eurai. Bet tik palyginkite, ką už tiek gauni ir kur sėdi, ir iš kokių lėkščių valgai, ir kokiais įrankiais. Ir apskritai, ką ir kalbėti, ką gali lyginti. Tad, kaip jau anksčiau rašiau apie Pompėją Italijoje, panašus atvejis, kad gali pavalgyti snarglinėje ir normalioje vietoje, už tiek pat.

Jūsų teisė rinktis. http://www.zoesbargrill.com/meniu

Rodyk draugams