Kroatija. Umag

2013-08-05

Umag

Umag kurortinis miestas, įsikūręs Kroatijos vakaruose, ganėtinai populiarus turistų tarpe, nes šalia Slovėnija ir Italija, tad artimiausias poilsio taškas Kroatijos žemėje. Tarp italų ir taip Istrijos regionas yra nepaprastai populiarus, nes nuo senų laikų tai italų etninės žemės, tad išlikę miestų ir miestelių pavadinimai, lentelėse rašomi dvejomis kalbomis. Tačiau ši Kroatijos dalis mano subjektyvia nuomone nelabai patraukli ilgalaikiam poilsiui, net gi sakyčiau vienas iš nesimpatiškiausių miestų Kroatijoje poilsio prasme. Kodėl?

Negraži jūra, visomis prasmėmis: šioje šalies pusėje nėra salų, todėl peizažas nykus, tokio pat nykumo kaip iš Italijos pusės žiūrint į Adriją, peizažas “joks”.

Nešvari jūra. Šiaip principe ji švari, vietomis, tačiau dėl specifinių įlankų formuojasi šiltesnio vandens “baseinai”, kuriuose būtent dėl to šiltesnio vandens veši augmenija, visokios (viau) žolės. Vanduo neskaidrus (tiksliau būtų netoks skaidrus kaip įprasta Kroatijos pakrantėms) ir plaukantys žolių draiskalai painiojasi po kojomis. Be to, vanduo per šiltas, tokia “arbata”, kuri negaivina. Tad maudynės ne pačios maloniausios, jei apsistojote būtent netoli tokio tipo įlankų:

Umag beach

Miestelis nedidelis, kaip ir kiti netoliese, ypatingų lankytinų vietų nėra, nebent šoktelti iki kitų miestų kaip Rovinj, Poreč, Motovun ir pan.. Tai būtų kone esminiai minusai.

O dabar apie privalumus ir kuo patrauklus Umag :) Paplūdimių zonoje vyrauja pušynai, labai smagu slėptis jų pavėsyje. Nemokami gėlo vandens dušai. Švara. Daugeliui šis miestas asocijuojasi su lauko tenisu ir dedamas lygybės ženklas. Umag - tai tenisas, teniso rojus ir atgaiva. Šiame mieste kasmet vyksta didžiausias Kroatijos teniso pasaulio renginys - ATP Croatia Open Umag turnyras, sutraukiantis ne tik gausybę teniso gerbėjų, bet ir “reitinginių” žvaigždžių, užimančių aukštas pozicijas pasaulio reitingo lentelėje. Tad tuo metu, kai vyksta turnyras, paprastai liepos paskutinę dekadą, miestas gyvena tenisu ir viešbučių bei apartamentų kainos atitinkamai šokteli, gauti laisvą lovą už patrauklią kainą - misija neįmanoma, tad reikia rūpintis gerokai iš anksto, kad po to netektų mokėti beprotiškus pinigus už nieką, mėgsta gi spekuliuoti atvirkštinės “paskutinės minutės” metodu.

Ir tai būtent tas periodas, kuomet mes važiuojame į Umag, tai jau tapusi kasmetinė prasiblaškymo tradicija, ne tik dėl to, kad vaikai jau n metų žaidžia lauko tenisą, ir čia taip pat nepraleidžia treniruočių, iš arti gali stebėti pasaulinio lygio “profų” lygį, bet dar ir todėl, kad apart profesionalų žaidimų stebėjimo dalyvauji dideliame tūse. Kur nuo ryto iki gilios nakties “kažkas vyksta”. Nuo Istrijos regiono gurmaniškų bei vyno degustacijų iki vakarėlių, dūzgių ir tiesiog visapusiška aura. Čia mano filmuotas mini reportažas iš ten, galbūt pagausite bent dalelę nuotaikos:

O čia kelios mano nuotraukos iš ten pat. O čia tiesiog kiek įmanoma pagauti bendrai, kiek įvairiausių kortų ir kokia vyrauja tobula atmosfera, jei sporto entuziastai nori pažaisti gražioje vietoje, prie pat jūros. Arba išleisti vaikus į lauko teniso stovyklas - akademijas, kurių ten ne viena. Tai gi, Umag vertas dėmesio.

Kempingų oazė. Ir šiaip Kroatijoje kempingų sočiai, bet Umag’e jie vienas šalia kito, prabangesni, kuklesni, įsikūrę gražiuose pušynuose, kur tikrai patenkins kempingo gerbėjų poreikius. Jei ribotas biudžetas ir prašmatnesni viešbučiai neįperkami, galima rinktis namelių tipo apartamentus, jie labai populiarūs šeimų tarpe, yra net gi atskiros teritorijos, kur vien nameliai, su savo atskiromis parduotuvėmis, paplūdimiu, baseinu, pramogomis vaikams, animatoriais bei teniso kortais:

umag

Umag

Nameliuose yra po kelis butus, kuriuose keli kambariai, virtuvėlė, balkonas su džiovykla ir nemokamas parkingas šalia. Minusas - gali pasitaikyti triukšminga kaimynystė, be to nėra kondicionierių, bet jei sumaniai vėdinti, tai galima ir iškęsti. Arba labai pravers ventiliatorius, kaip liaudyje sakoma “ne karvę kainuoja”.

Neblogos vietinės reikšmės konobos, kuriose galima paragauti žymiosios Istrijos regiono jautienos - boškarina. Tai ypatinga jautienos veislė, kurios gardi sultinga mėsa, labai vertinama gurmanų. Bet nors ir esu visiška mėsėdė, nelabai ir pajaučiau skirtumo, kokybiška mėsa, kokybiškai pagaminta - ji visada bus skani :)

boškarina

Viena geresnių konobų, kurią rekomenduočiau aplankyti su vaikais, nes kiemelyje turi mini zoo - tai konoba “Nono”. Čia apie ją daugiau info. Taip pat ne kartą lankėmės “Badi”, vertas dėmesio. O kas nori paragauti išties gurmaniškų patiekalų ir nebijo didesnių (neminėtinų) sąskaitų, nepraleiskite progos aplankyti bene geriausią to regiono restoraną “San Rocco”, tuo pačiu ir teniso turnyro pasididžiavimą, kur kiekvieną vakarą virtuvė stebina teminiais vakarais, įvairių šalių geriausiais patiekalais, kur kiekvienas patiekalas - tai atskiras paveikslas, papildytas specialiu vynu. Keli vaizdai, įvairių stebuklingų patiekalų nuotraukos, iš restorano pasiūlymų, buvo jau minėtame mano FB albume :)

Rodyk draugams

Ten buvo tokia durna situacija, kad..  Sekmadienis, saulėta, nuotaika nerealiai gera, romantika, meilė. Ir nešė kas į Marché de Provence… Kad nuotaika būtų kiek sujaukta. Trumpai.

Sėdėjo už vieno staliuko lauke nemažas kiekis žmonių, atsipūtę plepa ir t.t., gėrė kas ką gėrė, rūkė, vienžo be rūpesčių. Na ką, tai panorome prisėsti netoliese, gražiai sau ir puikia nuotaika. Jau mintyse gurkšnojau ką nors vėsaus, nes buvo “sausra” ir dar praalkom, tai tuo pačiu galvojom pavalgyti, nes buvome gerokai pasivaikščioję. Tai jie taip pažiūrėjo keli, kreivai. Ir “automatiškai” paklausiau, be pašalinių minčių, ar dirba? (omeny restoranas) “Nedirba”. Viskas. Mes dar taip stovim ir ne iš karto įkirtom, kaip tai nedirba, jei “visi čia atsipūtę”. Tai paklausiau, ar visai nedirba, uždarytas? Ne, sako, dirbs, nuo dvyliktos. Taip gan pašaipiai, sakyčiau nemaloniai (iš serijos “jūs ką, nežinote??”), tipo trukdom ir žiauriai sutrukdėm. Lyg išmaldos neprašėm :) Na ir viskas, likom už borto, visomis prasmėmis. :D Vyras iš karto pasakė, kad čia neliksim, einam kitur, ir apskritai daugiau jis čia nenori eiti. Nueidama tolyn žvilgtelėjau į laikrodį, buvo likusios vos kelios minutės iki dvyliktos. :) O stovėti ten “už tvoros” ir išlaukti tas minutes - savęs negerbti. O ir nuotaika buvo jau visai kita…

Galėjo gi būti kitoks scenarijus, tiesa? Pvz. būtų maloningai leidę prisėsti ir pavartyti meniu iki to taip reikšmingo oficialaus atidarymo, juk visi staliukai buvo laisvi, stovėjo, kėdės taip pat stovėjo. Nebūtume atkakliai užsakinėję tuoj pat ir nedelsiant, viskas lengvame formate. Juk sekmadienis, be įtampos, suprantama, kad visi relakso nuotaikoje. Bet yra kaip yra. Samdomiems darbuotojams nelabai rūpi savininko reikalai ir kaip personalas sutinka svečius, su kokia nuotaika. Tačiau tokia personalo poza ir tonas tai nelabai pateisinamas. Juolab, kad neatrodėme kaip kažkokie pašlemėkai urviniai žmonės, o ir kainodara ten net laaabai atitinkama.

Kažkodėl netikiu geru suvaidintu aptarnavimu, pro sukąstus dantis. Man nereikia falšo, iki pietų chamas, o po pietų “lankstosi origamiu”…

Tai gi, linkiu sėkmės A. Oželiui jo nelengvame versle. Suprantu, kad sunku rasti gerai dirbančius, kokybiškai, nuo..iki. Niekada negali žinoti, kas liks už borto, kai “šefo nėra namie”. Šį kartą liko tie, kurie išties dažnai ir dosniai, visur, įvairiai, nuo senų laikų, dar nuo tų, kai ten klestėjo “Trys draugai”, ir ne tik.

Rodyk draugams

Tikriausiai vien iš pavadinimo supratote, apie ką šis įrašas.. :D Nes toks veikėjas mūsų krašte bene vienintelis, pats pačiausias. O kas nežino, tai plačiau: etiketo ir protokolo žinovas, kultinio etiketo žinyno autorius, Vilniaus senamiesčio palėpių magnatas, liberalas, politologas, Seimo narys Arminas Lydeka.

http://www.pipedija.com/images/thumb/8/89/Arminas-lydeka.jpg/300px-Arminas-lydeka.jpg

Ir paslydo etiketo žinovas lygut lygutėlėje vietoje… Tiesiai po mano “kojomis”. Perkeltine prasme. Čia matyt tik man taip atsitinka, pastebėti tai, ko nepastebi kiti. Gal sėkmė, o gal atsitiktinumas, sutapimas. Bet negaliu neparašyti. Tegul žino tauta savo didvyrius :D Kita vertus, jei jau esi toks žymus, pasižymėjęs (ne tik su palėpėmis), Seimo narys ir visos Lietuvos etiketo guru, tai tavo elgesys bet kokiu atveju turi būti nepriekaištingas. Visas “suprotokoluotas”. Ypač viešoje vietoje. Nei šapelio, nei krislelio, o jau rąstai tai tikrai neturėtų voliotis.

Druskininkai. Pietų metas. Vienas gražus, jaukus Druskininkų centre esantis  restoranas -picerija, kurioje ne tik nepriekaištinga virtuvė, bet ir nepaprastai geras aptarnavimas, tai  “Sicilia”, kurią labai rekomenduoju (ir būtinai prie progos paminėsiu šiame tinklaraštyje). Tai štai, teko man garbė pietauti tuo pat metu, kaip ir garbusis, nepriekaištingasis Arminas Lydeka. Jis pietavo su savo šeimyna. Nedetalizuosiu, kaip savotiškai keistai “kreizovai” atrodo laisvalaikiu šis Seimo narys, tą netikėtą neformatą labai “užskaitau”, jis tiesiog maloniai netikėtas. Kam teko jį regėti, tas patvirtins. Vien ką reiškia laisvalaikio kelnės žemu klynu (taip vadinamos “prišiktkelnės”). Matyt tai elegantiškojo etiketo protokolo žinovo kita medalio pusė, tas kitas “Arminas Lydeka”. Lyg  koks Daktaro Džekilo ir pono Haido prototipas. Bet, pasirodo, ponas Etiketas turi ir kitą pusę, tą neetiškąją. Kuri mane šokiravo. Ypač dėl to, kad kaip tik tą akimirką, kai mano akyse vyko TAI, didysis atsivertimas, prisiminiau šį straipsnį, apie arbatpinigius, ypač A. Lydekos pasisakymus, su kokiu patosu jis “apdainavo” arbatpinigių tradicijas.

Aš jį stebėjau, kaip tik iki to, palaimingojo arbatpinigių momento. Juk jūs jau pažįstate mane, tegul virtualiai, juk negalėjau atsispirti tai pagundai, mane pagavo azartas, nesvietiškas  :D  Stebėjau SPECIALIAI, vardan elementaraus sportinio intereso (o taip!!)

Jis nepaliko nieko. Nič nieko. Atsiskaitė, susirinko visus litus, popierinius, metalinius, jis susirinko viską. Nei cento. Vuau. Tai buvo kažkas tokio!!

Tai buvo toks akibrokštas, kad kvatojau sau ten, viduje (savyje tai itin laikiau), tiesiog laikiausi, kad “nesusprogdinčiau juoko bombos” vidury restorano. Ir šitas…, čia šitas??.., ar jis gali dar ką nors kalbėti apie etiketą ir protokolus? Apie arbatpinigius? Apie jų tradicijas, būtinumą, ypač tais atvejais, kai aptarnavimas tobulas. O šis atvejis buvo kaip tik toks. Nežinau ar restorano - picerijos šeimininkams sekasi su personalu, ar jis specialiai apmokomas, ar tiesiog tai įprastas dalykas, bet taip kaip aptarnauja ten, reikėtų pasimokyti ne vieno sostinės restorano komandai. Lanksčiai, tiksliai, be priekaištų, maloniai, neįkyriai, švariai (visomis prasmėmis). Aš buvau apšokinėta, nors nebuvau ten kažkokia ypatinga klientė, nei mano užsakymas nebuvo šeimyninės gausos. Gi ponas Etiketas - protokolas pietavo su šeima (ar artimaisiais, t.y. ne vienas), apšokinėtas buvo dar intensyviau, iš visų pusių.

Kad Lietuvoje kas nepaliktų arbatpinigių, tai turi būti kažkas labai tragiško iš personalo pusės, tai tiesiog totalinė išimtis. Palieka beveik visi arba dauguma, kiek tenka matyti ir lankytis pačiose įvairiausiose vietose. Tikrai negailima arbatpinigių, žinoma, ne visuomet jie būna dosnūs, čia jau koks kieno supratimas ir galimybės, bet net jei tai keli procentai nuo sąskaitos, net jei keli litai ar centai, jei toji sąskaita labai menkutė, vis tiek, susirinkti viską iki cento - tai retas atvejis.

Tai ko tuomet vertos A. Lydekos rašytos prabangios knygos? Jei jis pats kaip tas batsiuvys be batų. Etiketo žinovas be etiketo. Karalius nuogas, ponios ir ponai, nuogut nuogutėlis. Nudistas. :)

O gal ten buvo jo antrininkas?!

(foto iš pipedijos)

Rodyk draugams

http://1.bp.blogspot.com/_09yVqmrYabg/S2zFYdkCgeI/AAAAAAAABmI/1socR01l0Xc/s640/maxims%20paris.jpg

Iš karto sakau, nepilnų penkių dienų Paryžiui, kiek galima susiplanuoti tarp skrydžių, yra mažai. Trys nepilnos dienos tai apskritai nesiskaito, kad kažkas buvo Paryžiuje. Rimtai. Nes kad ten užtikrintai pabūti, reikia mažiausiai savaitės, o geriau dviejų. Kaip beje ir Romoje. Tai bene du tie miestai gražuoliai, į kuriuos norisi sugrįžti, ir dar ne kartą, ir ne du, įvairiais metų laikais. Tai būtent tie miestai, kurie verti to, kad išsinuomoti kokį butuką keliom savaitėm ir buožiškai pagyventi. Buožiškumas tame, kad gyventum savo malonumui ir be galo įdomiam laisvalaikio praleidimui: parkai, kvartalai, turgeliai, muziejai, galerijos, teatras, kabaretai, vynotekos, šampanitekos, konditerinės oazės, prašmatnios senovinės kapinės lyg muziejai po atviru dangumi, šopingas šopingas šopingas, restoranai, kavinės, šampanas, varlių kojos, totoriškas bifšteksas mažiausiai tris - penkis kartus (nes ten jis tiesiog dieviško skonio, mėsa lyg gaivus kremas), visokie prancūzų nacionaliniai patiekalai ir t.t., t.t., t.t. Lyg nemariosios Edith Piaf “Padam, padam, padam…”

Per penkias dienas galima susiplanuoti kultūringai aplankyti dvi - tris galerijas (Luvras būtų tik iš dalies ir probėgom, bet ne ramiai, iš lėto, visapusiškai), nes iš penkių dienų realiai turime: nukramtytus pirmosios pusdienį ir paskutinės dienos pusdienį iki skrydžio, kurį suryja laikas iki oro uosto ir tupėjimas jame, tad faktiškai lieka keturios normalios dienos, per kurias reikia suspėti ir pasimėgauti, ir nenusilesti. Ir dar reikia nepataikyti į blogą orą ir į kokias visuotines moksleivių atostogas. Nes mums deja oras buvo toks pusėtinas, trys dienos saulėtos, o dvi tai su vėjais, lietais ir debesais, todėl tada kai buvo blogas oras, vaikštinėjome po muziejus, galerijas, o kada buvo saulėta, tai buvo fantastika. Kaip ir rašiau ankstesniame įraše, tokiu metų laiku negalima nieko planuoti iš anksto, jokių išankstinių ekskursijų, viskas ekspromtu ir pagal faktinį (o ne internetinį, nes anas nėra tobulas spėjikas) orą. O dar mums pasisekė su lietuviškom moksleivių atostogomis, kurios sutapo su anglų ir prancūzų moksleivių, tad kad ir kaip būtų miela matyti visur su vaikais ir leliais, bet per tą gausą deja į Eifelį nepakilom, nes buvo minios norinčių, o mes jau buvome antiek nusivaikščioję po visur, kad deja, palikome kitam kartui, bus proga patirti naujų įspūdžių. Šalia jo pasitrynėme ir tiek.

http://idesigniphone.net/wallpapers/00439.jpg

Bet užtat pakilome liftu, be jokių eilių, šiltai, ramiai, saugiai, aukštai (aukščiau už Eifelį) į Montparnaso (Montparnasse) dangoraižį, kurį labai rekomenduoju kaip lankytiną, ypač su vaikais. Kodėl. Nes dėl minėtų eilių nebuvimo, greitaeigiu liftu pakilus 56 ar 59 aukštą gali apžvelgti visą Paryžių iš teisingo aukščio, sėdint ant kėdžių ar tiesiog vaikščiojant. Buvo vėjuota, bet saulėta diena. Todėl ten vėjas nepūtė ir neperpūtė, saulė švietė, viskas matėsi kuo puikiausiai. Be to yra suvenyrų parduotuvė, fotostudija su momentinėmis nuotraukomis, kavinė ir restoranas. Šiame nebuvome, o kavinėje ilgokai sėdėjome, ilsėjomės, mėgavomės vaizdais. Kainos kaip ir visur, tikrai ne didžiausios. Dangoraižio apačioje yra dar viena Galeries Lafayette, tiesa, ne tokia didelė parduotuvė kaip šalia Operos, bet galima tuo pačiu padaryti malonų mini apsipirkimą. Čia daugiau info apie turą dangoraižyje.

Kodėl į Paryžių reikia važiuoti su (mokyklinio amžiaus) vaikais? Nes jie jau supranta, kas yra Paryžius, jų smegenys pakankamai gerai priima informaciją, tokiame amžiuje jau daug ką prisimins, o svarbiausias momentas - daug kur vaikams arba nemokamai, arba su geromis nuolaidomis. Labai apsimoka pravesti edukacines programas. :)

Ką spėjome aplankyti? Svarbiausias punktas - viskas turi būti pakeliui tos dienos plane. Rašau vienos dienos beveik ekspromtinį turą.

Luvras. Luvre yra didžiausias Prancūzijos muziejus bei daugiausiai lankytojų sulaukiantis muziejus pasaulyje. Muziejuje eksponuojami beveik 35000 eksponatų, pradedant priešistore ir baigiant XIX amžiumi, 60600 kvadratinių metrų erdvėje. Suaugusiems bilietas 11 eurų, vaikams nemokamai. Įveikti nepilnai du aukštai, bet tai užėmė gerą pusdienį. Patarimas: eiti iš pačio ryto, tada jokių eilių, muziejaus erdvės ne tokios užpildytos, daugiau oro ir nėra susistumdymu prie žymiausių skulptūrų ir Mona Lizos (kuri mums nesukėlė tookių emocijų, tad nusprendėme, kad tai viso labo geras marketingas ir ne daugiau). Viduje Luvro yra kelios prabangių prekinių ženklų parduotuvės, daug suvenyrų parduotuvių, yra didelė Apple parduotuvė (na kam aktualu :) , kita Apple parduotuvė prie Operos).

Šalia Luvro esantis nepaprasto grožio, prašmatnus Tuileries sodas (Jardin des Tuileries) su fontanais, skulptūrom ir žydinčiom gėlėm. Tad po Luvro lankymo poilsio zona.

tuiliers

Toliau seka Eliziejaus laukai - Champs-Élysées, kuris sekmadienį sausakimšas žmonių. Parduotuvės, kavinės, suoleliai pakeliui prisėsti. Dvi kavos ir du karameliniai gėrimai vaikams pakeliui esančioje madingoje Eliziejaus laukų kavinėje - restorane ‘Le Madrigal’ - 28 eurai. Na, padainuojame su Joe Dassin - Les Champs-Elysées, muzikinė pertraukėlė :)

Triumfo arka - paskutinis šio maršruto taškas. Į triumfo arką galima užlipti arba pakilti liftu ir apsižvalgyti nuo apžvalginės aikštelės, bet po Montparnaso dangoraižio jau kaipo dzin. Nusikalę juodai, kojos nebeneša. Čia pat sėdame į atvirą raudoną turų autobusą ir tęsiame pažintį su Paryžium iš gero aukščio, ramiai pravažiuodami pro visas lankytinas vietas. Rekomenduoju būtent raudoną, nes žaliojo maršrutas trumpesnis, reikia rinktis tik vieną, todėl brangesni bilietai ir viskas tik centro ribose. Šiaip tie autobusai nėra pigu, galima gi metro, bus pigu, bet įdomiau važinėti atviru autobusu, matai miestą, o ne požemius. Yra galimybė nusipirkti bilietą dviem dienom (dviejų eurų skirtumas), galima visą dieną įšokti bet kokioje jų sustojimo vietoje ir tęsti kelionę arba grįžti į norimą vietą. Yra audiogidas, nemokamos ausinės, įkiši ir klausai. Vienžo patogus dalykas, nepigus, bet patogus. Autobusai kursuoja kas 10 min..

Iš autobuso - kabrioleto iššokame prie Notre-Dame de Paris, Paryžiaus katedros. Eilė juda labai greitai, todėl nereikia jos bijoti. Įėjimas nemokamas, galima viską fotografuoti (nenaudojant bliko). Pabuvę užsimanome valgyti ir į WC, tiesiu taikymu pasukame link artimiausios taip vadinamos “komercinėje vietoje” esančios kavinės, kuri taip ir vadinasi “Aux Tours de Notre Dame”

notre dame

Sočiai ir skaniai pavalgome, puikus aptarnavimas, nors kainos nėra labai mažos. Todėl nereikia bijoti, kad tai komercinė vieta, ta prasme, kad maitina tai skaniai ir kokybiškai. Viskas ten gerai. Pavalgę dar pasivaikštome, sėdame į raudonąjį “kabrioletą” ir važiuojame link viešbučio. Gyvenome strategiškai patogioje vietoje, 3*, šeimyninis kambarys (kas aktualu, nes ne visuose viešbučiuose yra), su kontinentaliniais pusrytukais, tarp Luvro ir Operos. Šioje dalyje daug parduotuvių, didžiausia ir gražiausia Galeries Lafayette, kelios vynotekos, parfumerinės, labai daug Azijos ir Rytų restoranų (kinų, japonų, tailandiečių, Pakistano, Libano). Čia ir vakarieniaudavome, nes labai geras kainos ir kokybės santykis, nelabai turistinės vietos, daug prancūzų. Nuo viešbučio iki Luvro 5 min., jau minėti Eliziejaus laukai ir kt. pakeliui, iki Operos 5 min., iki Montmarto Mulen Ružo sparčia pėstute daugiau nei pusvalandis kelio. Kiti renkasi Saint-Germain bulvarą, netoli jo, dar kitaip vadinamą Lotynų kvartalą. Būtinai aplankykite Panteoną, Montmarte esančią baziliką. Iki jos važiavome dailiu traukinuku, labai patogu, nes jis kursuoja kas pusvalandį, o už tą pačią kainą gali ir pakilti, padarius mini turą po siauras gatveles, kai kojos jau nebeneša, o po to, kai jau viską viską aplankai, pavalgai, lygiai taip pat sėkmingai nusileidi. Suaugusiems 6,-, vaikams 4,- . Linksmai, patogiai, su prancūziškom melodijom ir dainom, labai rekomenduoju :)

Ką dar noriu rekomenduoti ir kas nėra įtraukta į įprastus turistinius maršrutus, ir kas patiktų privačių, aristokratinių, senovinių valdų gerbėjams, taip pat labai tiks su vaikais. Tai bankininko Édouard André ir jo žmonos, prancūzų tapytojos Nélie Jacquemart privačios valdos, šiandien Jacquemart-André muziejus, dvaras pačiame Paryžiaus centre, Haussman bulvare. Kaip tik patekome į išskirtinę Canaletto - Guardi tapybos parodą Venecijos tema. Teminė kolekcija surinkta iš įvairių pasaulio muziejų, galerijų. Dvare surinkta išskirtinė italų tapytojų paveikslų kolekcija, antikos skulptūros, kolonos, įvairūs prašmatnūs daiktai. Tikrai yra kur akis paganyti. Muziejuje yra kavinė - restoranas, beje labai populiarus, tad galima papietauti. Muziejus - dvaras nėra labai didelis, tad kaip tik maloniam ir nevarginančiam, turiningam kultūringam poilsiui.

andre

Mes deja nespėjome po muziejaus atsisėsti pietauti, visos vietos buvo užimtos, todėl užsukome į netoli muziejaus esantį Haussman bulvare restoraną (iš karto pamatysite 154 restoraną, bet ne šis, iš karto už jo), kuris pietų metu buvo sausakimšas. Virtuvė išties labai gera, bet kainos ne tokios ir demokratinės. Tai buvo brangiausias pasisėdėjimas ir papietavimas Paryžiuje. Vien šampano taurė ~13,45 euro. Meniu tik prancūzų kalba, ant didokos nešiojamos lentos, viskas užrašyta ranka, kas tądien baigiasi, tas užbraukiama arba nutrinama pirštu :D Visus pasitinka pats šefas. Mus aptarnavo čekė, tad pravertė rusų kalbos žinojimas. Restoranas neturistinis, tik vietiniai. Įvairūs verslininkai, biurokratai ir pan. mandri kostiuminiai prancūzai. Tame ir žavesys. Mes su vaikais ten tokie kreiziniai :D Montmartre taip pat užsukome į komercinėje vietoje, tiesiai priešais dailininkų “plenerą” esantį restoraną. Nors jis ir turistinis, bet labai kokybiškas ir skanus maistas, palyginti normalios kainos. Ten būtinai paskanaukite salotų su troškintomis varlių kojomis. Tiksli lokacija - legendinis restoranas Montmartre. Maison Catherine. Taip ir pamatysite, kur bus Katerina, ten skanu. :D

Catherina restaurant

Apskritai Paryžiuje jei ne su anglų kalba, tai su rusų kalba galima neblogai prasisukti, nes daug kur madingose parduotuvėse konsultantės arba rusakalbės, arba vietinės moka rusų kalbą. Ir Paryžiuje rusai dosniai leidžia pinigus, tad laukiami pirkėjai, globojami. Vienoje madingoje parduotuvėje gavome viešai neskelbiamą 20% nuolaidą ir nuolaidų lojalumo kortelę. Taip kad nebijokite klausti rusiškai, apsimokės. ;)

Pradžioje paminėjau, ką valgyti, bet dar papildysiu, kad restoranuose nebijokite vaikams užsakyti tikrų hamburgerių, nors ir kaina didoka, bet jie tikri, normalūs ir labai skanūs, dideli, na kas mėgsta. Būtinai užsukite į kepyklėles, desertų parduotuves (kelios buvo lyg prabangiausių kvepalų parduotuvės), kur būtinai nusipirkite šviežių macarons, tai tokie įvairių skonių ir dydžių morengai su pertepimais. Jie nepigūs, bet verti dėmesio.

Macarons

Jei norite sutaupyti, tai tikriausiai visose maisto prekių parduotuvėse yra gal ne tokie šviežiausi, bet vis tiek skanūs, jie supakuoti į dėžutes, po 9 vnt., kaina apie 5€. Beje, ir Vilniuje jau yra kepami macaronsai, vietinėse kepyklėlėse. ;) Na, Paryžiuje jie gi kitaip skanaujami, vyrauja gyva prancūziška atmosfera. Apskritai ir Paryžiuje galima santykinai pigiai pavalgyti įvairiose užkandinėse, greito maisto vietose, galų gale nusipirkti artimiausioje maisto prekių parduotuvėje, nes produktų kokybė labai gera. Elementarūs jogurtai labai skanūs. Tad ir su minimaliomis santaupomis galima aplankyti Paryžių ir jis bus ne ką mažiau nuostabus. Puikaus vyno butelis gali nesiekti ir 10 eurų. Ko daugiau reikia? :) O daugiau ką… Būtinai visokiausios dešrikės, smardukiniai ir minkšti sūriai, vynai, šampanai… Įvairovė ir gardumas nuneša stogą. Kainos iš esmės kas pas mus litais, ten eurais, bet dar pridėti. Taip ir skaičiuokite. Jei pas mus restorane keturiems 150 lt, ten 150€, ir žymiai žymiai kuklesnis stalas. Maitina visur skaniai, nes prancūzai gi gurmanai, mėgsta skaniai pavalgyti, todėl nei karto nesuklydome, nors galbūt kitur yra dar geriau, šauniau. Brangus Paryžius, bet… Padam, padam, padam…

Rodyk draugams

Paris

Kaip ir žadėjau, rašau jums laišką iš Paryžiaus. Šiek tiek minčių lietaus, nes visko daug ir dar savaitgalis, čia žmonių ypač savaitgaliais melejonas, tų savaitgalinių “turų” ir pačių vietinių keliaujančių ne ką mažiau, todėl esu kiek pavargusi nuo žmonių gausos, ypač Eliziejaus laukuose buvo tikra trintis. Nes šiandien gamta padovanojo puikią saulėtą dieną, nors ir vėsoka, bet vaikštinėti visur ir dar protarpiais įšokti į panoraminį autobusą - “kabriką” visai neblogai. Čia tas, kuris veža nuo vienos žymios vietos iki kitos, yra audiogidas įvairiomis kalbomis, o bilietas galioja visą ar dvi dienas. Labai patogus dalykas, nors nepigus: 1 suaugusiam - 27€/1 diena arba 29€/2 d.. Vaikams 15€. Bet viską atperka patogumas. Čia vis dar žydi gėlės, parkuose ir skveruose rožės, chrizantemos, jurginai ir kt. jau man nežinomos gėlės, todėl šis metas kelionei į Paryžių nėra pats blogiausias, jei ką. Žinoma, norėtųsi labesnės šilumos, bet čia kažikoks ciklonas užplaukęs, todėl visoje Europoje vėsa. Reikia tikėtis, kad kitu metu taip nepasitaiko.

Tai nepigus miestas. Dvi latte kavos ir du karšti karamelės su pienu gėrimai vaikams, Eliziejaus laukuose, 28€. Pigiausia pavalgymo sąskaita be alkoholio (viskas keturiems) - 50€, brangiausia - ~150€, tikrai ne brangiausiose vietose. Šampano taurė, 100 ml - 7,50€ - 12€. Alaus 0,5 l bokalas 6€- 8€. Pigiausiai kainavęs rožinio vyno butelis (bet tikrai skanaus vyno) - 15€. Nors kartą dienoje valgome prancūzų ir nors kartą Azijos patiekalų vietose, nes gi su vaikais, o jiems būtent Azijos virtuvėje yra mėgstamų patiekalų, kokių koldūnų, sriubų, tad šiose vietose kainodara visai nebloga. O be to gyvename savotiškame japonų, tailandiečių, pakistaniečių, kinų mini kvartaliuke (čia prie operos), tad kai netoli viešbučio, tai patogu vakarieniauti vietoje. Einame šiaip kasdien visur į skirtingas vietas, kam kartoti, kai toks nerealus pasirinkimas. Tai kaip šou, vien dėl to reikia patirti. Kartą patekome į mažulytį be dizaino tailandietišką restoranėlį, miniatiūrinį, pirmas aukštas vos trys mini staleliai, o antrame visi sėdi vienas šalia kito, jausmas lyg traukinio kupė. Nereali virtuvė, po to jau išeinant radome auksinius diplomus, jis apdovanotas už virtuvinius pasiekimus. Momo. Jei ką nors kam nors tai duos. Viena pigiausių vakarienių, bet labai pasiteisinusi. Šiandien užsukome pas kiniečius, irgi netoliese. Visur kabo besišypsančio Mao Dzeduno propagandiniai plakatai, mano vaikas net paklausė, kas šis laimingas žmogus :) Taip dviprasmiškai mums nuskambėjo. V.ž. mes dabar pasikaustę savam rajone, žinome kur eiti, kur skaniai pamaitins, kur bus crazy.

Paris

Paryžius švarus. Jokių šiukšlynų, pavieniai elgetautojai, bet jie nesijaučia. Kaip ir nesijaučia įkyrūs suvenyrus brukantys emigrantai, kurių bent jau Romoje buvo kelis kart daugiau. Jokių girtuoklių, valkataujančių gyvūnų. Beje, Paryžius labai draugiškas damoms su šuneliais, jie visur laukiami ir popinami. Juk kas turi šunis, tie supranta, kad damos ateina ne su “tik” šuneliais, jos ateina su savo “vaikais”, mylimukais. Todėl nevalia jų skaudinti ar vyti lauk (kaip kokiame Vilniuje). Viskas labai rafinuota ir miela.

Čia atsigavau, nes buvau pavargusi nuo sintetinio olialia kekšiško grožio. Jei pamatau čia kokią moterį ar panelę su priaugintais plaukais, nagais, blakstienom, tai žinokite tik rusės. Ir tai taip ryšku! Nors yra ir pakankamai skoningai apsirengusių rusų (čia beje jų nemažai plaikstosi). Tačiau nei viena tikra prancūzė neturi tų baisių priaugintų blakstienų, nors tas dalykas dabar Lietuvoje toks populiarus, iki blogumo, yra baisulinė grožio ir estetikos tragedija. Tai yra katastrofa!!! Tikiu, kad greitai ta mada praeis, tikiu. Prancūzių makiažas minimalus, praktiškai joks, net lūpos nedažytos, arba pavieniai ryškia raudona spalva, bet masės - nieko. Prižiūrėti plaukai, jokių cheminių spalvų, viskas natūraliai, bet įvairesnėm spalvom, nei mūsų damos, kurios žino kokias keturias spalvas paletėje ir taikosi į jas. Čia nemačiau olialia tralialia tipo blondinių! Gal kokia nykstanti rūšis? Labai daug elegancijos, nors masėse visko pasitaiko, bet elegancija triumfuoja.

Miela, kad su vaikais vis kažkur nemokamai. Luvras, Panteonas ir pan. geros vietos. Kai Amsterdame po muziejus vaikštinėti buvo labai brangu, vis palyginame, kad visiems viskas kainavo, nemažai, o realiai nebuvo į ką tiek žiūrėti. Tai gi, į Paryžių su mokinukais labai apsimoka ir verta verta. Ypač dėl architektūros, parkų grožio. Čia vaikštai ir visada turi į ką žiūrėti, ir tas vaizdas tavęs nenuvilia, nei viename pusmetryje. Atsigauni. Geras jų miesto architektas, vis tik rūpinasi miestu, stogais, visi stogai tik dviejų rūšių: pilki skardiniai arba tikrų čerpių. Pas mus gi vietomis kratinys, kuo turėjo, tuo pridengė, spalvos neturi reikšmės, kaip ir stogo langų bekontrolė, o apie iškeltas mansardas su palėpėm nėra ką kalbėti. Yra su kuo palyginti. Beje, būtent čia vėl ir vėl su meile prisiminiau Vilnių. Kiek mes turime bažnyčių vienoje vietoje! Lyg kažkoks stebuklas. O Vilniaus kainas prisimename kasdien. Vis dėlto, kaip mes pigiai gyvename, valgome, tik ne visada mokame įvertinti tai, ką vietoje turime. :)

Rodyk draugams

http://www.recettes-de-cuisine-de-chef.fr/wp-content/uploads/2012/03/Comme-un-chef.jpg

Prancūzų komedijos dešimtmečiais išlaiko stabilią reputaciją: rafinuotumas, lengvumas, žaismingumas = puikus neįpareigojančio vakaro filmas, pakeliantis nuotaiką. Ir pakankamai kokybiškas rezultatas. Tačiau ši komedija kiek kitokia. ‘Šefas’ paviršutiniškas, banalus ir lėkštas, pfff filmas. Kad ir kaip būtų gaila, mano mėgstamas aktorius Jean Reno nei kiek negelbsti visos situacijos, tik dar labiau skandina. Jam šis filmas per žema kartelė. Tokia žema, kad vos ne kiekvienoje scenoje pastebimas kaktos sutrenkimas į tą žemos kartelės lazdelę. Kas man labiausiai patiko, tai komedijos pradžia, čia tie titrai, jie buvo bene geriausia idėja.

Visa kita - banalybių banalybė ir tik keli “įkvepiantys” epizodai, kur atskleidžiami talentingųjų virėjų (kaip sakoma “iš Dievo”) darbo metodai, kaip jie degustuodami vos mažulytį gabalėlį ar šlakelį geba identifikuoti nuo..iki visus skonius ir poskonius. Nuostabu. Kaip darniai dirba visa virtuvės komanda. Puiku. Ir dar “įkvepia” molekulinės gastronomijos ypatybes ir subtilybes (visada svajojau aplankyti tokio tipo restoraną, ech) atskleidžiantys epizodai. O daugiau kas… Nieko.

Nerekomenduoju šio filmo, negaiškite laiko, nebent jo turite tiek ir tiek, marias marias.

Trumpai, apie ką šis filmas: “Kulinarinė režisieriaus Danielo Coheno komedija. Džekis svajoja atidaryti restoraną. Deja, pinigų taip trūksta, kad jis turi kepti skrudintas bulvytes. Viskas pasikeičia, kai vyras susipažįsta su legendiniu šefu Aleksandru. Džekis ir Aleksandras atsiduria vienoje virtuvėje, bet kuris iš jų išliks vyriausiuoju šefu?”

Rodyk draugams