BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šeštadienį mačiau dar vieną iš tiesų lauktą teatro premjerą. Spektaklis “Dreamland” tapo jau trečiuoju tokio tipo formato spektakliu, kuris buvo pademonstruotas būtent šioje LNDT Mažosios salės scenoje. Koks čia formatas? Kai konkrečios užduotos temos formate žmogus - ne aktorius pasakoja savo gyvenimo istoriją. Buvo migrančių valytojų, tvarkytojų, slaugių Graikijoje dirbančių tema “Švarus miestas”. Rašiau apie tai http://subjektyvi.blogas.lt/spektaklis-svarus-miestas-ir-teatro-festivalis-sirenos-8581.html Šis buvo pats geriausias apskritai iš visų regėtų. Antrasis - “Žalia pievelė”, apie Visagine gyvenančių ir susijusių su Ignalinos atomine elektrine darbuotojų pasakojimai. Šis spektaklis taip pat labai patiko ir anksčiau jums esu rekomendavusi eiti ir pamatyti. http://subjektyvi.blogas.lt/spektaklis-zalia-pievele-pagal-ignalinos-atomines-elektrines-darbuotoju-ir-visaginieciu-pasakojimus-9108.html

Spektaklis “Dreamland” taip pat paliko neblogą įspūdį, nes iš tiesų buvo įdomu klausytis tikrų Lietuvos imigrantų istorijas, matyti juos, taip sklandžiai ir be užsikirtimo dėstant savo gyvenimo epizodus. Patiko tai, kad spektaklyje žmonės kalba sava kalba, tas suteikė gerojo kolorito ir atitinkamos nuotaikos. Patiko vizualika, visas sprendimas ir apskritai, kad teisingai pasirinkta ši ganėtinai aktuali šių dienų tema.

Kas dar sykį pasitvirtino, o tai bandė paneigti, tuos stereotipus apie pabėgėlius, perbėgėlius, ekonominius migrantus vardan sotesnio gyvenimo, o ne dėl karo, dar bandė paneigti stereotipus apie musulmonus, apie rusus taip pat. Tai šitas momentas akivaizdžiai nepavyko. Jokie stereotipai nebuvo ištrinti, sunaikinti, absoliučiai. Kiekvienas atvykėlis dėsto savo tiesą, savo “politiką”, turi savitą filosofiją, ir jie visi akivaizdžiai čia yra laikini, šioje žemės dalyje, tiesiog užsuko į svečius, kurį laiką užtruko, bet nesiruošia čia pasilikti. Nelaimingi žmonės, susiklosčiusių aplinkybių įkaitai, o dalis patys tokiais norėjo tapti, siekė to, mokėjo kontrabandininkams už atvykimą į Lietuvą. Studentė su hidžabu iš Turkijos bandė įrodyti savo laisvę, bet deja, nepavyko ir tai. Buvo gaila klausytis moters, kuri nori tapti civilizuota šiuolaikinės civilizuotos Europos dalimi, bet niekaip negali išlipti iš savo archetipinių rėmų, blaškosi ten ir tiek, vargšė.

Svečias iš Libano nuplikė manau ne mane vieną tuo verdančiu vandeniu, na ne tiesiogiai, bet žodžiais, kai pradėjo aiškinti, kad Lietuva gerokai didesnė už Libaną, kuris šešis kartus mažesnis, o Libane gyventojų žymiai daugiau nei Lietuvoje. Ten dabar daugiau nei 6 mln., čia rašau bendram supratimui. Na tai kadangi mūsų šalis turi tiek laisvos ir neapgyvendintos žemės, tiek erdvės, o gyventojų visai mažai, tokia gera ir puiki šalis, kodėl gi nepriėmus visų norinčių čia įsikurti. Norėjau atsistoti ir išeiti, tą pačią akimirką, kai tai išgirdau. Na nieko sau, galvojau, bet ir drąsus scenoje dėstyti tokius dalykus. Gaila, sėdėjau pirmoje eilėje, nemačiau kas dedasi už nugaros, gal ten žiūrovai stebėjo ir klausėsi tai akmeniniais veidais?

Jei aš čia spoilerinau, tai atleiskite man už tai, bet negaliu sulaikyti emocijų rašydama savo įspūdžius, kuriuos ir taip saikingai išdėsčiau, nes galiu labai plėstis ir papasakoti viską, kas ten dėjosi :D Bet palieku jums, nes tikrai bus tokių, kurie dar tik eis ir kur tuomet intriga, jei pasidalinsiu visomis razinomis.

Daugiau apie spektaklį skaitykite čia http://www.teatras.lt/lt/spektakliai/dreamland/

Rodyk draugams

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Prieš kelis mėnesius, kai buvo tik pradžia grupės Грибы dainos “Тает Лёд”, vos keli šimtai tūkst. peržiūrų ar dar mažiau, rašiau, kad tai bus šio sezono hitas bombinis. http://subjektyvi.blogas.lt/sio-sezono-hitas-is-rytu-puses-грибы-тает-лёд-8934.html Taip ir atsitiko, peržiūrų skaičius tuoj perkops 54 mln.! Iš kur žinojau, kad tai bus hitas? Nes kasmet juos atspėju dažniausiai vien po pirmosios perklausos, aš manau, kad visi kas su elementariausiu muzikiniu išsilavinimu ar išmanantys šiuolaikinės muzikos peripetijas tai atspėtų ir atspėja, tas tendencijas, ir nesvarbu koks tai būtų stilius, tai yra tas momentas, kai žinai, supranti ir jauti, čia tai, kas milijonams nuneš stogą. Jie pataikė į auksinį tašką.

Tai dabar palyginkite dvi dainas. Pirmoji jau minėtas hitas - bomba.

Ir kopija, naujausia Džigan daina, kuria jis didžiuojasi, o kas belieka. Klaiku. Tai yra tiesiog klaikuva.

Rodyk draugams

Ar žinote kokia bus top šio šiltojo sezono, būtent iš rytų pusės daina? Ši. Grupės Грибы “Тает Лёд” daina. Tirps ledas iš visų kampų ir dar automobilių. Kaip buvo su daina apie labutenus, kaip buvo su daina apie tą, nuo kurio visi ir visos nori sūnaus :D Taip ir su ledais, pareina tirpstantis ledas su trenksmu. Tiesiog perspėju, kad nenustebtumėte, iš kur ir kaip. Dabar pats madingiausias trendas yra “gopnikai”, net Adidas reklamuoja tokius, treningai ir gatvės marozai yra “must have” :D Todėl ši daina bus hitas

Rodyk draugams

Namie vieno žmogaus didis liūdesys :( Kažkoks niekadėjas hakeris iš Rusijos su mail.ru paštu nulaužė ir pavogė mano vaiko Instagram paskyrą. Turi (dar negaliu rašyti “turėjo”) apie 1000 sekėjų iš viso pasaulio, nes D davė taiklią, gerą akį ir sekasi padaryti gražius kadrus, tad jų per kelis metus nemažai sukaupė ir džiaugėsi sava kolekcija bei sekėjais. Tai nežinome ar pavyks susigrąžinti paskyrą, nežinau ar Lietuvoje kam nors pavyko ir ar apskritai kas nors susidūrė su pavogta Instagram paskyra. Jei taip, tai pasidalinkite prašau savo patirtimi, kaip sekėsi susigrąžinti “namus” ir apskritai pavyko.

Nes vos prieš kelias dienas YouTube žiūrėjau video apie tai, kaip Rusijoje vagiamos itin populiarios paskyros, kurias užsukę žymūs “instagrameriai” ten gi ir reklamuoja, ir nemažai pajamų uždirba. Po nulaužimo hakeriai reikalauja išpirkos ir grąžina paskyrą arba šantažuoja ir pastoviai traukia pinigus, su grasinimais vėl laužti, laiko pakabinę ant kabliuko. Tai vilties mažai, kad vaiko paskyrą pavyks susigrąžinti :(

Rodyk draugams

babuška

Tema jau tampa klasikine “Tarybinė imigrantė Rusijos babuška, pragyvenusi daugiau nei pusę savo gyvenimo Lietuvoje, kuriai dabar 70-90 m., nemoka lietuviškai”.

Mindaugas Jackevičius pasidalino savo pastebėjimu:

“”Ja nipanimaju palitovski”, - graudžiu balsu ištaria pacientė jaunai seselei, kai ši pasako vizito pas gydytoją laiką.

“O ja nipanimaju paruski”, - nepasimeta seselė. Ir lietuviškai priduria - “tai ką man daryt, aš net nežinau, kaip balandis rusiškai”.

Į pagalbą atėjo kita seselė - išvertė tai poniai vizito datą ir laiką. Šioji už viską padėkojo tik rusiškai, bet kai seselė lietuviškai atsisveikino, “viso gero” ir pacientė ištarė.

Nu bet tikrai - kaip tiek metų pragyvenus LT galima neišmokt nors mėnesių ir dienų pavadinimų?”

Atėjo tokie laikai, kad dauguma jaunesniosios kartos atstovų išties nemoka rusų kalbos, bet jie dirba aptarnavimo srityje, šiaip visur visur dirba, o taip pat, kaip šiuo atveju, poliklinikoje. Ir kaip sakoma “užmušk”, bet nemoka. Ką daryti? Ir ši tendencija tokia gaji, kad vietiniai rusai ir nauji atvykėliai tiesiog priversti mokytis lietuvių kalbos, kalbėti lietuviškai, praktikuoti ją, nes viskas, atėjo ta riba, kai be kalbos net kavos neužsisakysi. Jau nekalbant apie visokias įstaigas, kur pasikeitė kadrai ir atėjo jaunesnioji karta. Viskas, baigėsi “govori po ruski” laikai. Neišspausi, neišgimdysi.

Todėl visi tokie konfliktai dėl rusų kalbos tėra tų laikų palikimo rezultatas, kai atvykėliai rusai visuomet save laikė aukštesne kasta, to niekada neslėpdami, jiems buvo ne lygis mokytis vietinės “paukščių” kalbos, nesvarbu kokioje šalyje jie būtų, turiu omeny buvusiose TSRS. Rusai buvo kolonizatoriai. Vyko prievartinė rusifikacija ir visi kiti turėjo mokytis rusų kalbos. Gi rusai niekada nemanė, kad jie privalo mokytis vietinės. Net atėjus permainų vėjams, jau netrukus bus trys dešimtmečiai, kaip iškovota Nepriklausomybė, bet visos babuškos taip ir liko ten, vintaže. Dabar raško vaisius.

Visos pastangos reabilituoti, ginti “babuškas, dieduškas ir buvusius oficerus”, lankstymasis ir pataikavimas yra spjūvis tautiečiui, kuris nemoka tos kalbos, į veidą. Aš rašiau ten diskusijose, kad jei žmogus nemoka tos šalies kalbos, tai laisvas imti vertėjo paslaugas, susirasti kitą paslaugų žmogų, kuris lydės visur ir vers. Taip yra visur, visose šalyse. Ir Lietuva jau tapo tokia, kad be vertėjo į rusų kalbą tampa vis sunkiau, toliau bus apskritai neįmanoma.

Arturo Rudomanskio kieme atradau šio įrašo persikėlusią diskusiją, į kurią, žinoma, negalėjau neįsisukti https://www.facebook.com/rudomanskis

Sergej Orlov diskusijose rašo: “Tai pagyvenę 70-80 metų pensininkai yra nacionalistai? C’mon, kalboms mokytis yra optimalus amžius ir tam būtinas tam tikras proto lankstumas bei piniginiai resursai.” Tipiškas babuškų advokatas. Tai aš jam ir atsakiau: “Ar jie į Lietuvą atvyko gyventi būdami 70-80 metų amžiaus?” Toks jausmas, kad vakar atvyko ir baaa, ką daryti. Tai ne vakar tos babuškos atvažiavo gyventi į Lietuvą, dauguma jų atvyko dar gūdžiais 1960 - 1970 ir pan.. Gyveno sau ir vargo nematė, nes lietuviai pataikavo, lankstėsi, o po to atėjo ta rusakalbių karta, kuri dėl lietuvių kalbos nemokėjimo turėjo galimybę gauti darbą tik Maxima kasoje arba sanitare ligoninėje, t.y. visur žemose grandyse. Tai babuškoms dar sekėsi, nes kur ėjo, ten sutikdavo rusakalbius. Bet gi viskas keičiasi, ir tų jau nebelieka, nes ateina jaunesnė karta.

Rodyk draugams