BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Riba gali būti nubrėžta labai mandagiai, pagarbiai, atsižvelgiant, kokio amžiaus vaikas – jeigu dviejų metukų, pasakant: „Šaunuolis, pavalgei, iškelsiu tave iš kėdutės“, jei vaikui penkeri metai, galima paaiškinti: „Žinai, prie stalo žmonės nežaidžia, stalas yra valgymo vieta“, jeigu trylika, jis gali gauti socialinį atsaką: „Tau jau trylika, turi išmokti elgtis prie stalo“, o gal ir: „Kai elgiesi netinkamai, nenoriu kartu sėdėti“.”

Trylikos paauglys ir vis dar neišmoko elgtis prie stalo? Kaip?? Iš kokių čia džiunglių ištrūkęs. Skaitau ir suprantu, kad gali, kažkokiu stebuklingu būdu neišmokti per tiek metų, bet čia kažkoks arba išskirtinis reiškinys, arba vaikas be socialinių ir gyvenimo “eianamųjų” įgūdžių, arba apskritai augęs be dėmesio, be auklėjimo ir prie stalo nesėdėjęs, kuriam neteko valgyti ne namie, svečiuose, kavinėje ar restorane. Ar moka naudotis įrankiais? Yra vaikų, kurių tėvai nekreipia dėmesio, kaip jie valgo, nekreipia dėmesio į tvarką, po kiekvieno pavalgymo stalas ir po stalu lyg kiaulidė, ten reikia nuolatinės budinčios valytojos. Bet tai požiūrio reikalas. Nuo mažens yra įgūdžių formavimas, kaip elgtis prie stalo, kad yra toks daiktas kaip servetėlė, kad negerai čepsėti, negražu čiaumoti atvira burna, kur matosi visas procesas, ir pan. dalykai, bet viso to pradžia yra ankstyvoje vaikystėje, kantriai ir atkakliai, ne ignoruojant, o primenant, jei užsimiršta. Taip išugdoma ir tuomet nekyla tokių pastabų ar “socialinių atsakų” trylikamečiams :O Nes trylikos metų paaugliai pakankamai savarankiški, patys visur eina, patys kažkur elgiasi prie stalo, kai nemato tėvų budri akis, bet lai jie nepatirs gėdos, jei kas nors panorės sukritikuoti, pašiepti, pareplikuoti, kad ei, bjauriai valgai, bjauriai elgiesi prie stalo. Gyvenime esu susidūrusi su tokiais žmonėmis, kuriems vaikystėje nebuvo skirtas dėmesys, tėvai nekreipė dėmesio į valgymo kultūrą, elgesio kultūrą. Ir, kaip taisyklė, nes taip yra, tie žmonės vieniši, jie neranda poros arba net jei rado, anie neužsilaiko. Nes nieko nėra nemaloniau kasdien matyti suaugusį, kuris nemoka valgyti, čiaumoja atvira burna, su tokiu turiniu, o dar kai drimba viskas pro šalį, veidas išmozotas ir tai nėra problema. Na nežinau, čia reikia būti tokių šaltų nervų ir taip šaltai nekreipti dėmesio į tai. Na tai tik tėvai, tų suaugusiųjų, ir belieka prie to bendro stalo.

Rodyk draugams

“Mane šokiruoja neigiami komentarai moters atžvilgiu. Ji ne tik išlaikė lepšį bedarbį, nesugebėjusį išmoketi net trimetės lygio kabos, ji viena augina vaiką - be jokios finansinės tėtušio pagalbos - ir ji dar lieka kalta??? Kas jums yra, žmonės??? Ar moteris jau iš esmės kalta, nes ji moteris??? Pabandykite tokią situaciją įsivaizduoti atvirkščiai - garbintumėte tokį tėvą, kuria vienas augina ir išlaiko du vaikus.”

Kažkodėl manau, kad Gintarė valdoma aistros ir aklos aistros, nes nei viena racionaliai mąstanti, protinga ir bent kažkiek išminties turinti moteris nesituoktų ir niekada negimdytų vaiko nuo kažkokio romantiškai nusiteikusio pašlemėko - makaronų kabintojo, kuris suokė suokė serenadas žvakių šviesoj ir saulėlydžio nulietas. Ar ji nežinojo, nematė, buvo prastai informuota apie tai ir prieš santuoką, kad jis lepšis, bedarbis, berazumnis ir išsižiojęs? Tikriausiai jai nerūpėjo. Na bet seksuoti, aistras laužti galima su “maža kuo”, o štai santuoka, vaikas, kažkoks beprotnamis. Susižavėti garbanomis viena, o gyventi gyvenimą, duona ir stogu dalintis, tai visai visai kas kita. Tai žinoma, kad ji kalta, o kas dar?

Kai “darai” vaiką su vyru, kai renkiesi gimdyti (abortų priešininkės neskaitykit), tai esi atsakinga už pasekmes ir tą vaiką, kad jis turėtų pilnavertį gyvenimą, šeimą. O “darant” vaiką su užsieniečiu, kuris nei kalbos, nei gebėjimo gyventi svetimoje šalyje, jis galbūt iš viso neplanavo čia gyventi, tiesiog susižavėjo ir degė tokia pat aistra, taip pat susisuko smegenys ir nušoko į kitą santykių lygį. Tai reikia gi galvoti, ką tas vaiko “darymas” su užsieniečiu atneš, kokias pasekmes, ypač nepagyvenus, nepraėjus trinties etapų, o jei skyrybos, kokios jos ir įvyko logiška seka, ką darys, kai po skyrybų reikės dalintis vaiko priežiūra, kaip bus, o jis išvyko, nes o ką jam reikėjo daryti, jei romantikos šydas nukrito ir balionai išskrido nežinoma kryptimi? Kentėti priekaištus, kaltinimus, kad alfonsas, kad bedarbis, kad niekam tikęs. Na taip, jis toks ir yra, bet toks ir buvo prieš tai. O jei vaikas netyčiukas, tai vėl gi, seka tokia, kad jei nori gimdyti, o vyras lopas, tai ką padarysi, kito kelio nebus, auginsi viena, nes lopas netaps kažkuo, kol neišsilakstys, kol nesusitupės, kol neatsitokės, tai gali apskritai neįvykti niekada, net ir finansiškai nepadės, nes tokių atsilupėlių minia. Bet vėl grįžtame į tą pradinį tašką, kad kai aistra ir garbanos užvaldo protą, tai apie pasekmes nebegalvojama, gyvenimas čia ir dabar.

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

prabanga

Apie prabangius automobilius, jų sureikšminimą ir lietuvių kultą jiems. Nors tai galioja visoms postsovietinėms šalims, bet lietuviai ir slovėnai, ką pastebiu keliaudama automobiliu po Europą ir jos kurortus, tai dvi išskirtinės tautos, kurioms nauji, prabangūs, išskirtiniai automobiliai yra must have. Net jei daugiau “nieko neturės”, tik tą prašmatnų grožį. Keliaujant autostradomis, važinėjant po kurortus ne tik Kroatijoje, bet ir kitur, visad akis pagauna tą derinį, kad išskirtiniai prabangūs - LT numeriai arba SLO. Pirmu variantu tai smagu, savi važiuoja.

Yra tokia formulė, kuri galioja bemaž visur, kad automobilio vertė neturi viršyti 10% metinių pajamų, o kas virš tos sumos, tai jau yra prioritetų bei sureikšminimo reikalas. Jei automobilis išskirtinis, o jo savininkas gyvena didmiesčio miegamojo rajono bute, kurio vertė kaip to automobilio arba pusė buto, arba trečdalio buto vertės, tai tipiškas kulto atvejis. Nes tikriausiai dauguma atkreipė dėmesį į tas šalis, kurios finansiškai stovi gerokai kitose pozicijose, tų gyventojų pajamos gerokai aukštesnės, galimybės geresnės, bet masinė tendencija - ekonominės klasės apynaujai, bet paprasti automobiliai. Ir tik vienas kitas toje masėje prabangus ar išskirtinis. Kur didesnė tikrai turtingų gyventojų koncentracija, tai santykinai ir išskirtinių automobilių gausiau.

O pas mus toks kultas, kad kartais net įdomi ta savotiška meilė bei prieraišumas. Bet kartais glumina ir kitoks požiūris, į moteris, žmonas. Kai vyras - šeimos galva - galbūt itin turtingas verslininkas vairuoja ypatingai prabangų automobilį, net gi gali kolekcionuoti išskirtinius automobilius, kurie yra tik jo ir jam, o jo žmona, net ne namų šeimininkė, o taip pat dirbanti, tik uždirbanti ne tokius “pinigėlius”, ji vairuoja kuklų ir pavargusį “kibiriuką”. Tai toks klaikus kontrastas ir net gi savotiškas moters pažeminimas ar įžeidimas, kad “tau, mieloji, tiks ir toks” :D Na negaliu kaip pikta ir apmaudu dėl to :D

Nes kiti vyrai savo mylimoms negaili nieko, pvz. šeimos draugai kas tris metus sąžiningai atnaujina savo autoparką, žmona namų šeimininkė, bet trijų vaikų mama, jai išskirtinai tik BMW visureigiai, nes, kaip sakoma, ji to verta. Tai kai matau visokius pavyzdžius, tai kitokie, kurie kontrastuoja kitokiu būdu, labai keistai nuteikia. Yra kas apskritai neleidžia žmonoms vairuoti, nes vairavimas tai savotiška nepriklausomybės dalis, tuomet nebegali kontroliuoti, varžyti. Paprastai tokie vyrai aiškina, kad o kam jai automobilis, aš ją pats visur nuvešiu parvešiu. Absoliuti moters kontrolė.

Rodyk draugams

Barakudos

2017-03-06

Reikia atitinkamo gero muzikinio fono, kad mintys dėliotųsi reikiama kryptim. Vaizdo klipas taip pat tinkamas. Apie ką pakalbėsime? Žadėtas komentaras apie barakudas. Bloge tam turiu išskirtą “tag’ą”, nes vis atsiranda vienokių ar kitokių pastebėjimų barakudų tema. Štai ir vėl.

Kodėl aš niekada nemoralizuosiu barakudų, nors galiu ten kandžiau ką nors parašyti, pašmaikštauti, bet realiai gyvenime niekada neteisiu. Nes aš suprantu kodėl jos taip gyvena, t.y. barakudiškai. Analogiškai - nekeiksiu ir nesityčiosiu ar nežeminsiu prostitučių, nesvarbu ar jos elitinės, ar gatvės plaštakės. Tai ir “neteisk ir nebūsi teisiamas”, ir tinka kita gyvenimo išmintis. Apskritai tai ne mano reikalas, kodėl jos tuo užsiima, kodėl tai jų papildoma ar nuolatinė veikla, o gal hobi. Ir aš nežinau, kokioje aplinkoje augo ir ką regėjo ta ar kita moteris, kokia buvo jos vaikystė ir apskritai, kad ji ten atsidūrė, stotyje ar naktiniame klube. Tiesiog jos sąžiningos ir nevaidina šventuolių, yra kaip yra. Man realiai gyvenime šlykštūs visai kitokie žmonės ir jų veikla, visai kitokie, apie manipuliatorius jau rašiau, apie tuos, kurie arčiausiai ir pirmieji smeigia į nugarą, ir kiti. Dabar nesiplėsiu, nes tema kita, o mintis aiški.

Gyvenime vienaip ar kitaip žmonės nori užsidirbti, prakusti, prasigyventi, užgyventi turto. Vieni tai daro savo proto, fizinio darbo, mokslo, karjeros, verslo keliu, švarus tas kelias ar suktas, apgaule ir melu grįstas, pasitelkiant šlykščius metodus ir pan., tai suprantame, kad čia niekas nežadėjo, kad bus vien tik dora ir teisingumas. Niekas nežino per kiek lavonų perlipo ir kieno galvos skrido, kam į nugarą smeigė, ką pakišo, ką apgavo, ką išdavė, kur maklino. Ar su kuo tai, šiandien labai garbiai žinomai tetai, savo laiku teko į lovą gultis su svarbiu vyru, dėl bet ko, kad ir to geresnio pažymio universitete ar karjeros laiptelio, ar turėjo kokį finansinį rėmėją - sponsorių ar net penkis vienu metu, variantų daug, visų nervardinsiu, bet mintis aiški. Tiesiog jei pradėsime gilintis, tai dar gali būti, kad barakuda ar prostitutė liks šventosiomis. Jų metodai yra kaip ant delno, bet gi gyvenime išsigryninimas ir yra pats teisingiausias dalykas. Būk kuo esi, neapsimesk kuo nesi.

O kas yra barakuda? Tai gali būti ir iš aukščiau išvardintų rato, kodėl gi ne, statusas ir veikla neapibrėžta. Bet gali būti tiesiog gražuolė (jau rašiau kas tai, bet lai būna “tiesiog”), kuri neturi tiek proto, tingi nuosekliai dirbti vardan finansinės gerovės bei turto. Neturi jokio, absoliučiai jokio noro eiti tuo sunkiu bei neapibrėžto ilgumo keliu, siekiant kažkokių ten aukštumų, sunkiai fiziškai dirbant, kremtant mokslus. Nes į daug ką arba nusispjauti, arba realiai neįveikiama, protas neveža, nebent nusipirktų diplomą. Ir galbūt apskritai be šansų prakusti, prasigyventi iš sąžiningo “darbuko”, už kurį na ne kažką ir gautų, uždaras ratas, kaip išlipti iš skurdo liūno. Ir “kažkokie” kreditai bei butukas 40 metams - nesąmonė, dar numirs kol kambarį išmokės. Ate Kanarai, ate automobili, ate butas, apie geresnį namą net nesvajok, ate viskas ir sapnuok sapnus, svajonės ir miražai. Tad kas joms belieka, jei barakudizmas joms tas puikus šansas, ir yra tas atsivėręs langelis, kai visur užvertos durys?

Tuomet belieka tai - visą savo energiją, sumanumą, galbūt apsukrumą ir čakras nukreipti į vyrą, kuris sutinka savo noru visa tai dovanoti, pirkti, atiduoti. Kita vertus, tai pakankamai sąžiningi mainai. Tiesiog gražuolė - gudruolė užsiima atitinkamu verslu, nes ne kiekvienai gi perka butus, namus, mašinas, perka verslus, kad būtų “graži direktorė”, perka viską. Ne kiekvienai. Čia irgi menas, vartyki kaip nori. Barakuda kažkuo panaši į tuos stebuklingų seminarų organizatorius - smegenų plovėjus, ji sistemingai ir kryptingai plauna smegenis tam “pinigų maišui”, kuriam patinka ta tiesiog gražuolė apsukruolė. Arba jis toks pats besmegenis, kuriam lengvai pinigai atėjo, lengvai išėjo ir nesuka galvos, patinka pirkti, dovanoti, atiduoti. Arba kaip tik labai protingas vyras, viską puikiausiai mato, žino ir supranta, kad šalia jo tipinė barakuda, bet jis nori, kad jai būtų gerai, ji bus jam lojali, atsidavusi, na ir jam bus gerai. Ji vairuos gerą automobilį, gyvens jo nupirktame būste, bus verslininkės statusu jo nupirktame versle, gražiai rengsis ir bus jo per amžius (nebent užkibs stambesnė žuvis ;) ), nes jam tinka toks sandoris.

Tai kam blogai? Man tiesą sakant juokingos tos aistros, keiksmai, niekuo dėtų moterų apkaltinimai barakudizmu, kai jos net šalia nestovėjo ir iš viso nesąmonė, neetiška klijuoti barakudų etiketes ten, kur nelimpa. Nepatinka tikrų barakudų metodai? Jei ten žmonėms viskas tinka, visi dėl visko susitarė, faktiškai niekas nieko neapgavo, jokių ten ypatingų burtų nedarė ir stebuklingų žolelių neįpylė. Žmonės pasirinko gyvenimo būdą, o kiti žmonės palaikė ir pritarė, patys davė raktus, pinigus ir dar rožių puokštę pridėjo. Moralė, etika, kiti momentai? Tai žinoma, yra ir garbingesnių būdų užsitikrinti tą finansinę bei materialinę gerovę, bet, kaip rašiau, tie lyg ir moralesni bei etiškesni keliai gerai pasigilinus gali pasirodyti net labai klampiais, duobėtais ir akmenuotais vieškeliais. Suprantama, visų ant vieno kablio nekabinsime ir tai būtų neteisinga. O ar kas prašo gyvenime teisinti ar teisti? Ne. Tiesiog kiekvienas mes gyvename savo gyvenimą. Barakudos taip pat, tik savo. Jos niekam neskolingos, bet ir neapsimeta, kad šventosios magdalenos. Čia labiausiai rizikuoja vyrai, jei jiems nesusiklostys verslas, darbas, karjera, baigsis pinigų srautas ar prapuls turtai, tai ir barakudos tikrai neužsilaikys, o dar gi ir savo dalį nusineš, ką uždirbo ir užgyveno.

Rodyk draugams

Kažkada čia nusiteikusi ramiam maratonui pažiūrėjau (pasirodo gi) kultinį Norvegijos serialą “Skam”. Du sezonus, dabar laukiu nusiteikimo trečiam sezonui, serijos trumpos, tad nėra ko labai tempti. Pradžioje apie serialą apskritai nieko nieko nežinojau, atsitiktinai atradau ir buvau gan skeptiškai nusiteikusi tik dėl to, kad maniau - serialas labiau jaunimui. Bet tai buvo tokia klaida tas išankstinis nusiteikimas, kad tai lyg perspėjimas tiems, kurie po šio įrašo susidomės ir pažiūrės bent kelias serijas. Tai labai geras serialas, gyvenimiškas, jausmingas. Tik po dviejų sezonų pradėjau gilintis kas čia per reiškinys ir sužinojau, kad Norvegijoje kiekvienos serijos laukė lyg įvykio, kad buvo labai daug kedenimo, galima buvo pakreipti herojų likimą ir pan..

Kiekvienas sezonas - tai Oslo gimnazijos, tos pačios gimnazistų kompanijos, bet vis kito žmogaus ar kelių žmonių iš to rato istorijos, skandalai, problemos, įvykiai, nuotykiai, jausmai. Bendravimo ypatumai, pirmosios meilės ir paauglių jausmai, dramos, dialogai. Serialas lyg realybės šou, tai toks stilius, o serialo režisierei apskritai tai pirmas rimtesnis darbas. Tame ir įdomumas, kad nėra įprasto formato. Veiksmas vyksta ir nufilmuota taip, lyg žiūrovas dalyvautų kartu, paprasta buitine kamera, ir būtų šalia. Paprastai, bet tuo pačiu nepaprastai. Ypatingai. Porų meilės scenos tokios gražios ir meniškos, taip estetiškai ir subtiliai nufilmuota, kad kaip sakoma ir dėl jų verta “Skam” žiūrėti.

Buvo įdomu dar ir tai, kad čia atskleistas Norvegijos jaunimo mentalitetas, kaip jie mąsto, kaip elgiasi, kaip šėlsta ir atsipalaiduoja, koks jų požiūris į imigrantus, svetimšalius, musulmonus ir pan.. Aš manau, kad tai savotiškas bei vienas įdomesnių jaunimui ir ne jaunimui skirtų serialų ką apskritai esu mačiusi. Žinoma, tai tik subjektyvus vertinimas, bet net ir tie, kurie pripratę prie skandinaviško stiliaus, bus nustebinti, maloniai ar nemaloniai, čia verdiktas tik po peržiūros.

Rodyk draugams