BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

gaidys

Skaičiuojant paskutines besibaigiančių metų valandas ir minutes galima apibendrinti, galbūt subjektyviai melancholiškai, kad jie buvo labai kontrastingi, tokie tikri amerikietiški kalneliai ir dar su užslėptais tramplynais. Kai nežinai kas bus rytoj, ir išties, daug buvo tokių nežinios dienų ir savaičių. Burtai ir prognozės. Tai tie metai, kurie pareikalavo ypač daug energijos, sunaikino nemažai nervinių ląstelių ir atseikėjo nemažai nusivylimo.

Todėl galima su viltimi žvelgti į būsimus, kad viskas bus kitaip ir galbūt optimistiškiau, nors balsai užkulisiuose gieda, kad ne, bus visiškas “gaidys”. Taip, tariam “gaidys” su atitinkama intonacija. Na čia ta būsena ar diagnozė, kaip pavadinsi. Ar kad gaidys tai tas kur ugnies sinonimas, naikinantis viską.

Bet vis dėlto, taip viliuosi, kad tas gaidys bus gerasis, skambiai, nenuilstančiai giedantis, naktinius demonus varantis ir gerą rytą skelbiantis. Kad nuspalvins dienas, įkvėps veikti ir žygiuos aukštai pakėlęs skiauterę, o ir uodega jo bus dar aukščiau. Savotiškas lyderystės simbolis.

Ir lai ši kultinė Billy Joel daina, kurią klausiau šiais metais ypatingai dažnai, būna lyg savotiškas 2016 m. apdainavimas. Ji tokia.. tokia kabinanti ir tuo pačiu jaudinanti. Galbūt tik mane, tebūnie.

Ir lai mums būsimieji Nauji metai bus tiesiog geri. Šiltai, nuoširdžiai ir su geriausiais linkėjimais. :)

Rodyk draugams

Apie ką melodija: “Sūnus įsidarbino dangoraižyje: „Iškart negalėjome patikėti, kas ten vyksta“”

Galiu suprasti tik kaip motina motiną, ne daugiau. Tekstas emocingas ir taip taip, nėr teisybės ir neieškok. Bet neteisi ji, na neteisi. Dauguma pereina jei ne Dantės devynis pragaro ratus, tai trinasi skaistykloje be nurodyto termino, pradžia visų tokia, “nedėkinga”. Jei nesi genijus ir neskrieji kometa, na bet ir genijams nelengva, dabar iškilo, jei kas matė, garsiojo topinio “advokatinio” serialo “Suits” peripetijos, ten pradedantys advokatai bei padėjėjai - genijai aria kaip laba diena ir gyvena ne taip ir prašmatniai, nors dirba pačiose kiečiausiose ir prestižiškiausiose Niujorko advokatų kontorose, topinėse. Tik elitiniai partneriai prakunta ir gyvena svajonių gyvenimą, bet gi kokia atsakomybė, rizikos laipsnis ir kiek reikia visko nuveikti, kad pasiektum viršūnes. Tokio tipo mamai rekomenduoju pažiūrėti, kaip aria vien JAV, tikrai įkvėps ir nuramins, kad visi turi tai praeiti.

Tad jei ne švogeris su ryšiais ir ne dundukas, kuriam ir taip viskas dzin, tai skiniesi kelią per kančias ir per nemigo naktis. Niekas nežadėjo, kad bus lafa. Ir taip, visiems praktikantams - vergams - darbiniams arkliams krauna viską. Bet juk toji praktika realiai labai vertinga patirtis, tų detalių ir smulkmenų knisinėjimo veikla - o kur daugiau ją gausi? Atkaklumas, užsispyrimas, kantrybė ir perspektyva kažkur tolimame horizonte. Visur taip.

O juk ir versle lygiai taip pat. Kai rizikuojama kone visu turtu, savu ar tėvų, ar skolintu, kai keičiasi įstatymai ir mokesčiai, neprognozuojamai ir neplanuotai, kai rizika ant rizikos, kai pelno ilgą laiką gali ir nebūti, o bankroto šmėkla atkakliai kabo lyg ikona virš miegamojo lovos ir nemigo naktys toks įprastas dalykas, kaip ir stresas bei įtampa, o dar kai ariama dar daugiau nei šios emocingos mamos sūnus, kuris nerizikuoja galima sakyti niekuo. O kas įvertins mediko darbą, kiek ten valandų ir parų vyksta kokios operacijos, kai jo rankose žmonių gyvybės. Ir kad bene kiekvienas turi savas skirtingo dydžio nuosavas kapinaites, juk žinome tai.

Todėl taip, niekas nežadėjo, kad bus lengva kelio pradžia. Bet kai nematomi ir neįvertinti kitų keliai, tai atrodo, kad jam viskas sukrauta užkrauta, o štai kitiems pradedantiems vien palankus vėjas į nugarą pučia ir pati srovė neša, belieka medituoti ir deginti smilkalus, o darbai patys pasidarys.

Rodyk draugams

Kaip vienas žmogus šį vakarą nuveikė tiek, kad iki šiol gėda. Veiksmas Filharmonijoje. Na nerauk rūtų! Nesikeiksiu. Velnias ir šakočiai. :(

Šiandien Filharmonijoje ir vėl skambėjo puikaus choro “Bel Canto” atliekami įvairūs kūriniai, ir šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių V. Augustino bei V. Miškinio taip pat. Atvyko žymusis Grammy laureatas ir tikra šiuolaikinės chorinės muzikos žvaigždė E. Whitacre. Renginys pavyko, nors turiu pripažinti, prisidengusi santūrumo skraiste, deja, šiųmetinis tikrai neprilygo praėjusių metų kosmosui, tai tikrai kiek prislopino išankstinį avansinį entuziazmą. Nes kasmet einu į šio choro koncertus. Vis dėlto tada nunešė stogą ir buvo jėga. Šiandien tebuvo atgarsis ir bandymas pakartoti buvusią sėkmę, tačiau tai jau nebuvo kosmoso vakaras. Į tą pačią upę neįbrido..

Kas ypatingai nuvylė, tai renginio vedėja - anglų kalbos vertėja Živilė Kropaitė. Tokio klaikaus neprofesionalumo reikėtų paieškoti. Absoliučiai nejaučia kur esanti, kad Filharmonija - tai ne naktinio klubo scena ar vietinės reikšmės firmos vakarėlis. Ar tai jaudulys, ar atsipalaidavimas, nežinau, bet kiekvienas jos pasirodymas kėlė įtampą ir netgi gėdą. Anglų k. nepriekaištinga, simpatiška moteris, bet tuo ir baigiasi Ž. Kropaitės privalumų sąrašas. Skraidė teksto lapai, kas kart einant suknelės “virvelės” painiojosi tarp orkestro kėdžių, vis kažką nerišliai vapėjo arba pati sau prieštaravo. Protarpiais su publika bendravo tokiu leksikonu, lyg kalbėtų su kažkokia “chebryte” salėje. Arba kitas klaikus momentas. Kai akivaizdžiai “ir kvailiui aišku” - publika garsiais aplodismentais kvietė dar sykį išeiti nuostabiai sudainavusį sopraną Liną Dambrauskaitę, o kamerinio orkestro muzikantai stovėdami taip pat jos laukė, na toks geras momentas, staiga į sceną įžengia renginio vedėja, na taip, nes jai laikas pagal planą, ir savo kalba NUTRAUKIA aplodismentus, o suglumę muzikantai labai nenoriai turėjo sėstis į savo vietas. Nepasitenkinimo jos vedimu šurmulys salėje reguliariai keldavo skersvėjį.

V.ž. šio vakaro renginio vedėja matyt gyvenime nėra buvusi klasikos koncertuose ir niekada nėra mačiusi tam tikros tvarkos, nejutusi nuotaikos ir neregėjusi renginių vedimo specifikos. Labai viliuosi, kad susiims, atras santūrumo, kuris kartais labai reikalingas, ištaisys savo klaidas, įgavusi patirties trijuose choro “Bel Canto” koncertuose, arba jai šis gėdingas pasirodymas bus paskutinis ir daugiau Filharmonijoje tokių nesąmonių nebus.

Rodyk draugams

Pastebėjimai inspiruoti žiūrovės skundo, jai neteko pasimėgauti opera, o vakaras buvo totaliai sugadintas. Nes tinkama vieta Kongresų salėje yra ypatingai svarbi. Jei sėdi šone, po balkonu, kažkur “galiorkoje”, pirmoje eilėje ar apskritai pačioje pigiausioje vietoje, tai šimtaprocentinė garantija, kad įspūdžiai bus net labai apgailėtini, o po renginio išeisite sugadinta nuotaika. Jei nėra gerose vietose laisvos vietos, tai į operas Kongresų rūmuose verčiau neiti. Tiesiog patarimas.

kongresu

Kongresų rūmų salė išties labai specifinė blogąja prasme, įskaitant ir bufetą, tualetus ir vėdinimą, kuris išjungiamas ir sėdint balkone klaikiai trošku bei trūksta oro. Bet kai esi ne sykį nudegęs, ir aš esu nudegusi ne sykį, faktas, tai vėliau, įgavęs patirties, žinai kur geriausios vietos ir kur neverta sėdėti, kur spraudžiasi orkestras, iš kur geriausiai matosi titrai, o kur sėdint be šansų juos patogiai skaityti. Ta taisyklė galioja iš esmės tik operoms. Salė nedidelė, scena taip pat, tad sutalpinti orkestrą, dekoracijas, solistus ir dar chorą - misija problematika. Tad atlikėjai ir kūrėjai taikosi prie patalpų, nes kitokių deja nėra.

kongresu

Mažiausi nuostoliai ir daugiau šansų gerai matyti, girdėti perkant bilietus tik į koncertus, tada orkestras savo vietoje, o solistai savo, niekas neužstoja ir gerai matosi, bet ir tai pirmoje eilėje verčiau nesirinkti. Tad belieka palinkėti gerų renginių, malonių įspūdžių ir netaupyti bilietams einant į operas, nes pigesnės vietos reiškia, kad vakaras bus sugadintas, o kartėlis liks ilgam.

Rodyk draugams

krūtinė

Daug vyrų ir dalis moterų žavisi didele krūtine, kas stokoja - pučiasi, bet patikėkit, kas išties ją turi, tai patvirtins mano žodžius - gyvenimas ne toks ir patogus. Tiesiog mano asmeniniai pastebėjimai. Mano krūtinė natur produkt, visą gyvenimą buvo stati ir masyvi, buvo kas įtarinėjo ten esančius silikonus, nes taip atrodė lyg būtų, o po gimdymo - maitinimo dar padidėjo ir kiek nusileido, o liemenėlės tinka D - E, skirtingų firmų skirtingai, nes dar yra žymėjimas DD.

Itin ribotas kiekis dailių ir patogių liemenėlių, dauguma tokių, lyg turėtų laikyti bidonus. Dailūs prabangūs apatiniai deja dažniausiai mini ir midi. Viršutinės aprangos taip paprastai nepasirinksi, ypač mega problema yra marškiniai arba priekyje susegami ploni megztiniai, proginės suknelės, švarkai, striukės, kailiniai, slidinėjimo striukės, maudymosi kostiumėliai ir pan.. Kailiniai rodos turėtų tikti didelių krūtinių savininkėms, na supratot apie ką mintis, bet ne, deja, tik mažesnių papukų moterims jie skirti.

Įprasta situacija: pečiai gerai, nugara gerai, o priekyje nesusisega :D O jei priekyje susisega, tai tada nugaroje išbanguoja arba marškinių ir megztukų sagos susega traškantį besprogstantį seksualumą :O , tik realybėje tai pigus vulgarumas. Kiek slidinėjimo striukių matavausi, tai realiai vargau, kol vieno forumo bendramintė nepaprotino vilktis ne įprastą liemenėlę, o tokią priplojančią ar be pakėlimo. Po tokio fokuso pagaliau užsitraukė traškėdamas užtrauktukas. Rezultate slidinėju be liemenėlės. Pasirodo, tai pats patogiausias pasirinkimas.

Apskritai rengiuosi santūriai, jokių gilių iškirpčių, svaiginančių dekoltė, ne ne ne, nes jei mažesnių papukų moterims tai bus dailu, tai lygiai tokia pati dekoltė mane bjauros, atrodysiu vulgariai, pigiai, iššaukiančiai ir ne vietoje bei ne laiku bus sprogdinamos seksualumo bombos. Bet gi ir be gilios iškirptės tas bombas galima susprogdinti ;)

Reikia suderinti miego pozą, nes jie realiai trukdo, tai kai susipakuoji, susidėlioji, tada ramu. Chroniški nugaros skausmai labai įprastas potyris. Vasarą itin prakaituoja ir šunta po apačia, reikia gerai džiovinti ir papildomai prižiūrėti, o jei nori įdegti saulėje, tai reikia rankom ten pakelti, bet aš taip nesideginu, todėl tos vietos taip ir lieka saulės nepaliestos, atrodo klaikiai, bet gi niekas viešoje vietoje nemato.

Šią akimirką tiek pastebėjimų, gal kas paminės daugiau? Su kokiais nepatogumais susiduriate jūs?

Rodyk draugams

Rašiau ir vėl rašau apie familiarumą ir stačiokišką chamiškumą, su kuriuo tenka susidurti bendraujant tose srityse kaip aptarnavimas, paslaugų teikimas ir pan.. Kodėl žmonės nejaučia subordinacijos bendraudami su paslaugų klientais? Džiugina, kad ne visur taip ir ne visi, bet vis “užsiraunu” ant tokių stačiokų. Kodėl jiems atrodo, kad jie gali sau tai leisti ir leidžia sau labai daug, plačiai ir kalba taip, kad jautiesi kaip durnelis, na kažkoks, tiesiog durnelis, dar labai dažnai “tipo saviakas”. O jei taip atsitinka, kad įstaigos darbuotojas kalba su manimi telefonu, tai apskritai, aš neretai jam ne žmogus vertas pagarbos bent elementarios, o kažkokia “draugelė” ar kokia nors “kaimynė” paskambinusi dėl agrastų krūmo. Neretai balso tonas toks, kad “ko tu čia nori, durne”?

Arba pvz. kaip šiandien, susitarėme kad atveš daiktą, o dienos pabaigoje, pralaukus, girdžiu “oi, pas mus čia tiek užsakymų, nežinau, ko laukiate? indaplovės? (pas mus sugedo garantinė indaplovė ir siuntų tarnyba turi atvežti naują) ką žinau kuri čia jūsų, aš per dieną 30 (?!!!) indaplovių pakraunu (nors taip nėra, bet gi man taip atsakinėja), ar čia aš žadėjau?? (nors balsas tas pats ir patikinu, kad tikrai taip), skambinkit į centrą, numeris toks ir toks, nieko nežinau”. Ir numeta ragelį. Nors ryte su “nieko nežinau” aiškiai tarėmės dėl atvežimo ir sutarėme konkrečią valandą, tiksliau laiko tarpą.

Sutuoktinis mano ir sako, kad tokia situacija susiklostė ir susidėliojo dėl to, kad daugybę metų nebuvo tokio supratimo ir mandagumo nuo tarybinių laikų, tai jų palikimas, juk nieko nestebino pirkėjus žeminančios pardavėjos, visokie “garažiniai” santykiai ir nesibaigiantis žeminimas, agresija. Todėl ir nėra bendravimo kultūros, supratimo, kad subordinacija privalo būti, tai ne vien etiketo dalis. Kodėl kitose šalyse su tuo nesusiduriame, pvz. Kroatijoje. Nes ten nebuvo tokio stipraus socializmo komunizmo, jis buvo, bet ne toks, nebuvo tiek užvaldęs protus ir ištrynęs ribas. Ten ir anuomet, ir dabar, žmonės negali sau leisti taip chamiškai bendrauti, atvirkščiai, vyrauja pagarbi distancija ir jokio mužikiško familiarumo. Ten net vidaus darbų darbuotojai nedrįsta žengti pro tavo namų duris, jei nėra reikalo, o jei eina, tai batus persiauna, kad neišpurvintų kitas patalpas, o ir bendrauja pagarbiai, nenužiūrinėja, “nenurenginėja” akimis ir niekada neišgirsi pašaipaus, paniekinamo tono ar “draugeliško” lindimo į asmeninį gyvenimą.

O čia, Lietuvoje, nestebina tai, kad po statybų darbų valyti atėjusios moterys leidžia sau bendrauti su manimi familiariai, o su vyru leidžiasi į kalbas apie gyvenimą ar juokelius skaldo, nors jų niekas neklausia ir apskritai kodėl tai reikia daryti? Ar mes turėtume jas auklėti ir mokyti gero tono? Ne. Tai turėtų būti įgimta, bet deja, to nėra. Apskritai per tą statybų ir remontų laikotarpį susidūrėme su labai daug žmonių, iki šiol tie susidūrimai nesibaigia, nes ir darbai dar nesibaigė, tai tiek visokių situacijų… Mano vyras dažnai lyg “savas”, na toks pats kaip ir bet kuris darbininkas, kolega, bendradarbis, na vienas prie vieno vienodame statuse, bent jau toks “betarpiškas” bendravimas. Nors realiai tai nei savas, nei šalia stovėjo, ir apskritai, jis vis dar labai rimtas darbų bei paslaugų užsakovas. Na ne Seimo narys, ne žinomas valdininkas ir veidas jo nežurnalinis negliancinis, bet ir ne “braliukas” iš gretimos laiptinės. Jei įmanoma būtų gyvenime to išvengti, niekada nesutikčiau savanoriškai leistis į tokius kontaktus, nuo kurių vien negatyvūs pojūčiai, bet deja. Kai tenka susidurti, kenčiam, dantis sukandę. Nes kitaip nebus, matyt kažkada gal tolimoje ateityje, o dabar gi neauklėsi kiekvieno tokio “savo”.

Mes Lietuvoje nesamdome reguliariam tvarkymui namų tvarkytojų, tik kapitaliniams švarinimams ir langų plovimui užsakome firmų paslaugas, bet čia retai. Kasieninėje rutinoje patys tvarkomės, lyginamės, WC šveičiam ir viską darome patys, tikiu, kad tai ką rašau kai ką nustebins. Kodėl nėra tvarkytojos? Dėl daugybės priežasčių, bet ne todėl, kad negalėtume įpirkti tokios paslaugos, tikrai ne. Priežasčių daug, bet pagrindinė - būtent tos subordinacijos nebuvimas, tas žmonių smalsumas, lindimas į dūšią, noras kišti nosį, domėjimasis mūsų gyvenimu, reikalais, viskuo ir apskritai, jie nenori ateiti - padaryti - išeiti. Jei nebendrausi ar atitinkamai laikysies atstumo, tai įsižeis, jausis prastai, dar kokią nors nesąmonę padarys ir nuostolius, dėl to, kad galvos - esame susireikšminę, mandri, labai dideli ponai ar buožės kad juos kur kas nors su šakėm ir į vagoną link Sibiro. Nors ne tame esmė gi. Pavargome nuo to ir nebenorime svetimų žmonių namuose. Mums paprasčiau patiems viską pasidaryti, gal nebus taip sterilu ir “išlaižyta”, bet bus ramu, privatu, jokių asmeniškumų ir jokių intrigų.

Rodyk draugams