BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Investuojį į kadrą, apmoki kursus, seminarus, jis vis tobulinasi tam, kad įmonėje dirbtų reikiamos, atitinkamos kvalifikacijos ir profesionalus darbuotojas, o jis išeina. Ne todėl, kad blogos darbo sąlygos ar nekonkurencingas atlyginimas, kitose įmonėse arba identiškas, arba panašus plius minus nedaug kuo skiriasi. Jis išeina, nes jam reikia gyvenimo pokyčių, iššūkių :D (aš kai kartais perskaitau šį žodį, tai vis kažkoks juokas jama, nes tie iššūkiai mėgsta paraleles su sunkumais ir kokia nors nesibaigiančia juosta “šikna” gyvenimo periode), kažin kokių, o dar dėl to, kad normalu keisti darbą. Tokia savotiška išdavystė ir investicijų vagystė. Ar įmonė investavo tam, kad kitai įmonei (ir dar konkurentams) būtų gerai? :D Aš manau, kad nenormalu esant stabiliai tėkmei (ne studentas, ne pavieniai ar atsitiktiniai darbai) dažnai keisti darbą, pernelyg dažnai ir be svaraus argumento. Na čia ne argumentas, bet vis tiek kaip mintis, vadovai juk nekeičia darbo kas keli metai, tam pačiam ir tam pačiam :D Įmonė auga, bręsta, vystosi ir tobulėja su komanda, yra komandos įdirbis, susistygavimas, dermė, kai vienas kitą supranta iš pusės žodžio, žino viską kas kur kada su kuo, nebereikia gaišti laiko apmokymams, pritapimams, o kur dar asmeninės kiekvieno darbuotojo charakterio savybės ar būdas. Yra žmonių, kurie į kolektyvą neša destrukciją, įtampą, kursto vidines intrigas, kažkokias “revoliucijas” kelia, terorizuoja kitus darbuotojus ir pan.. Tenka atsisveikinti, retai, bet pasitaiko tokių “inkliuzų”. Todėl, kad kolektyvas turi būti lyg šeima, vienas kumštis, tik tuomet bus lengva dirbti.

Man rašo (visa diskusija čia FB) svečiai: “Jei darbuotojas išeina visko “primokintas ir priinvestuotas”, tai kaltas darbdavys. Taip jam ir reikia. Aplamai, jei išeina tikrai geras darbuotojas, tai visada kaltas darbdavys ir gali neverkt, nes jam tokio darbuotojo nereikia. Juokingiausia, kad kai toks specialistas nusprendžia išeit, tada visi jį prisimena, pradeda algą siūlyt, pakalbėt prie alaus kviečiaisi ir t.t. O kur anksčiau buvo ? Dabar jau kaip sakoma “pozno mama pit boržomi”.”// “Iš tiesų taip ir yra. Darbdavys kaltas visada, nes jis kuria įmonę ir ne tik jos strategijas, bet ir vidinę, psichologinę atmosferą įmonėje. Geri, seni darbuotojai iš darbo šiaip sau neišeina.”

Aš atsakau: “Jūs mušate į vienus vartus. O jei išeina tiesiog? Toks jausmas, kad jūs vadovaujatės tam tikrais stereotipais, kurie ne visuomet tinka praktikoje. Matote vieną modelį. Nes išeina ir dėl darbdavio kaltės, ir tuomet, kai jo kaltės nėra, išeina ne vien geri ir seni, bet ir kitokie visokie. Pvz. ateina “žalias”, per 3-4 metus darbdavys apmoko, investuoja į mokymus ir žmogus prakunta. Jis pasijaučia itin reikšmingu, nes gi patobulėjo. Ir užsideda karūną. Atsiranda arogancijos ir pan. savybių dominavimas. Jam kiti pasidaro per prasti! Kolektyvas, vadovas, visa įmonė.”

Man toliau rašo: “Na aš pati dirbu tokioje srityje, kad ir aš, ir mano kolegos nuolat sulaukiam įvairiausių pasiūlymų, dirbam kartais keliose įmonėse. Atlyginimas visur panašus, bet daugiausia išlošia tas darbdavys, kuris sukuria geriausią mikroklimatą darbe, daugiausia investuoja be tik į mokymus, bet į bendrą darbuotojo gyvenimo kokybę, patogumą jam atlikti darbą. Tarkim, aš turiu mažų vaikų. Mano vadovė visada į tai atsižvelgia, mes visada ieškom sprendimo, ką daryt, kad ir darbe viskas vyktų sklandžiai ir namuose.”// “Tai kodėl jis nesijaučia reišmingu ? Kodėl kiti per prasti ? Todėl, kad prastas klimatas įmonėje, o dėl to kaltas darbdavys. Jis susirinko kolektyvą ir jis daro biznio strategiją. Kodėl jis pasirinko tokį žmogų, kodėl laukė tiek laiko ir į jį investavo ?” // “Tai yra darbdavio klaida. Įmonę sudaro materialūs ir žmogiškieji ištekliai. Geras vadovas turi numatyti viską: ne tik kada nusidėvės ar suges kokia nors įranga, bet ir kuris darbuotojas “išeis iš rikiuotės”. Šioje situacijoje būdama darbdavio vietoj jausčiausi atsakinga pati padarius klaidą, netinkamai pasirinkdama darbuotoją. O jei taip nutinka nebe pirmą kartą, labai rimtai apgalvočiau, kas mano įmonėje ne taip.”

Aš atsakau: “Jūs toliau mušate į vienus vartus. Darbuotojų manipuliacijos, simuliavimas, nenoras dirbti kai atsiranda rimtesnis užsakymas (pvz restorane banketas, o virėjas “suserga”), nuostolių padarymas arba vagystės, darbo metu darbo imitavimas skaitant forumus, medią, darant “chaltūrą” kitam užsakovui už papildomus pinigus darbdavio sąskaita, išeinant iš darbo pas konkurentus ar į nuosavą naują verslą išsinešami klientų sąrašai ir net gi dempinguojant kuriama priešprieša (ne mikroklimatas kaltas, o savanaudiški paskatai). Nebetęsiu. Kadangi nesate darbdavio kailyje, jūs negalite adekvačiai ir objektyviai vertinti, viską kraudami ant jo ir vertindami teoriškai, jūs net neįsivaizduojate, kiek realiame gyvenime visokių atvejų ir neprognozuojamų žmonių.”

Štai taip, darbdavys visada kaltas.

Rodyk draugams

ANTAKIAI

2017-03-22

Viena iš klaikiausių savaičių metuose, tai ta, kai “pasidarai” antakius ir lyg tyčia, lyg specialiai turi visokių reikalų, susitikimų, turi visur dalyvauti su tais klaikiais “flomasteriniais” antakiais, tol kol šašai nenukrito, jie atrodo taip, kad veide daugiau nieko nėra, tik ANTAKIAI. Tie kreivi ir įdėmūs žmonių žvilgsniai, nes tik beprotė gali taip “išsipaišiusi” vaikščioti :D Reguliariai darančios antakius ir po procedūros su “tuom” gyvenančios supras apie ką, tos klaikios savaitės sunkumus. Nuo vakar iki kitos savaitės reikės kažkaip išgyventi ir į nieką nekreipti dėmesio, nutaisius abejingą ir “šiek tiek trenkta maišu” veidą. Neva kad čia taip ir turi būti, jūs nieko nesuprantat, o man gražu, nesikeikiant.

Rodyk draugams

Straipsnį ir komentarus skaitau antrą dieną. “Po baleto šokėjo savižudybės moksleivė atskleidė šiurpius prestižinės mokyklos užkulisius”

Tiksliau būtų taip: vakar tik straipsnį, o jau šiandien - komentarus. Nes buvo taip sunku ir taip suspaudė širdį dėl visko, kad ne tai kad raudojau dėl to kas ten rašoma, bet verkiau viduje ir širdis kraujavo, vis iškildavo visokie prisiminimai, ta nesveikia aplinka ir tokia neteisybė, klaiki klaiki. Koks absurdas, kai pagalvoji, menininkų kalvė, kurioje susibūrę ypatingi vaikai. Jautrūs, savotiški, nes jūs tikriausiai visi žinote, kad menas be jautrumo negyvas, tos dermės nebuvimas yra nuosprendis. Visi menininkai yra jautrūs, visi. Kad pagautum pustonius, potėpius, sugrotum ar sudainuotum taip, kad kitiems klausytojams ir žiūrovams sielą glostytų, verktų iš džiaugsmo, širdys dainuotų ir panirtų į meditacijas ar net užmigtų filharmonijose nuo gerumo, o paveikslus tyrinėtų valandų valandas, reikia pačiam meno nešėjui būti ypatingu. Tai talentas, taip pat darbas, juodas darbas, tamsioji pusė, kurios žiūrovas nemato. Na negalima terorizuoti tokių vaikų, traumuoti jų psichiką, jautrią ir gležną, krūviai milžiniški, spaudimas ir konkurencija juoda, neteisybės vandenynai.

Tie nepedagoginiai metodai yra žiaurūs, kas ten iki šiol vyksta, su pedagogika neturi nieko bendro. Esminė problema ta, kad tie kurie dirba, jie moka tapyti, lipdyti, šokti, groti ir dainuoti. Bet jie ne pedagogai, nebent vienas kitas, visų nenurašykim. Retas žmogus gali suderinti pedagogiką ir profesionalumą. Tie žmonės, ypač kurie seno raugo, tas baleto skyrius, vis dar gyvenantis rusų kariuomenės “dedovščinos” metodais, kitaip nemoka ir negali mokėti, nes visos tos staugiančios “pedagogės”, prarūkytais ir pragertais balsais (ir veidais), jos pačios kažkada buvo aukos. Jas taip pat ujo, žemino, tyčiojosi. Jos yra sugadintos. Jų psichika yra tokia “suvaryta”, kad vargu ar specializuotas gydymas padės. Tai ne žmonės, o monstrai, kurie jaučia pasitenkinimą ir malonumą, nes tik tai tegali daryti, atsigroti ant niekuo dėtų vaikų už savo suknistą vaikystę, jaunystę ir gyvenimą.

Kas neskaitė mano 2009 m. įrašo apie M.K. Čiurlionio menų mokyklos užkulisius, ką reiškia ten mokytis, kokia atmosfera http://subjektyvi.blogas.lt/skiriu-busimu-m-k-ciurlionio-menu-mokyklos-pirmoku-teveliams-papildyta-293.html Man labai patiko groti, siekti aukštumų, tačiau visa širdimi niekinau, nekenčiau viso tos neteisybės ir purvo, kuris deja likęs iki šiol. Labai labai gaila, kad vaikai iki šiol ten lygiai tokiose pačiose sąlygose, kokiose buvau aš ir mano klasiokai, visa bendruomenė. Mūsų buvo nedaug, mokinių skaičius nedidelis, vis tik mokykla neeilinė, tad kiekvienas savas. Ir veik visus pamenu, jei ne vardais, tai iš veido, kas muzikavo, kas dainavo, kas šoko, o kas sukosi dailės skyriuje.

Esminė šios mokyklos problema ta, kad daugelis ją palieka ne dėl milžiniško krūvio ar pervargimo, o būtent neatlaikę psichologinio teroro. Jei būtų sveika atmosfera, jei būtų sveika pedagogika, jei mokytojai gebėtų dirbti savo darbą be tarpusavio intrigų, tai Lietuvą garsintų žymiai daugiau talentų. Ir daugybė suluošintų vaikų, kurie paliko šią velnio galerą, šiandien galėtų gyventi visai kitokį gyvenimą.

Rodyk draugams

babuška

Tema jau tampa klasikine “Tarybinė imigrantė Rusijos babuška, pragyvenusi daugiau nei pusę savo gyvenimo Lietuvoje, kuriai dabar 70-90 m., nemoka lietuviškai”.

Mindaugas Jackevičius pasidalino savo pastebėjimu:

“”Ja nipanimaju palitovski”, - graudžiu balsu ištaria pacientė jaunai seselei, kai ši pasako vizito pas gydytoją laiką.

“O ja nipanimaju paruski”, - nepasimeta seselė. Ir lietuviškai priduria - “tai ką man daryt, aš net nežinau, kaip balandis rusiškai”.

Į pagalbą atėjo kita seselė - išvertė tai poniai vizito datą ir laiką. Šioji už viską padėkojo tik rusiškai, bet kai seselė lietuviškai atsisveikino, “viso gero” ir pacientė ištarė.

Nu bet tikrai - kaip tiek metų pragyvenus LT galima neišmokt nors mėnesių ir dienų pavadinimų?”

Atėjo tokie laikai, kad dauguma jaunesniosios kartos atstovų išties nemoka rusų kalbos, bet jie dirba aptarnavimo srityje, šiaip visur visur dirba, o taip pat, kaip šiuo atveju, poliklinikoje. Ir kaip sakoma “užmušk”, bet nemoka. Ką daryti? Ir ši tendencija tokia gaji, kad vietiniai rusai ir nauji atvykėliai tiesiog priversti mokytis lietuvių kalbos, kalbėti lietuviškai, praktikuoti ją, nes viskas, atėjo ta riba, kai be kalbos net kavos neužsisakysi. Jau nekalbant apie visokias įstaigas, kur pasikeitė kadrai ir atėjo jaunesnioji karta. Viskas, baigėsi “govori po ruski” laikai. Neišspausi, neišgimdysi.

Todėl visi tokie konfliktai dėl rusų kalbos tėra tų laikų palikimo rezultatas, kai atvykėliai rusai visuomet save laikė aukštesne kasta, to niekada neslėpdami, jiems buvo ne lygis mokytis vietinės “paukščių” kalbos, nesvarbu kokioje šalyje jie būtų, turiu omeny buvusiose TSRS. Rusai buvo kolonizatoriai. Vyko prievartinė rusifikacija ir visi kiti turėjo mokytis rusų kalbos. Gi rusai niekada nemanė, kad jie privalo mokytis vietinės. Net atėjus permainų vėjams, jau netrukus bus trys dešimtmečiai, kaip iškovota Nepriklausomybė, bet visos babuškos taip ir liko ten, vintaže. Dabar raško vaisius.

Visos pastangos reabilituoti, ginti “babuškas, dieduškas ir buvusius oficerus”, lankstymasis ir pataikavimas yra spjūvis tautiečiui, kuris nemoka tos kalbos, į veidą. Aš rašiau ten diskusijose, kad jei žmogus nemoka tos šalies kalbos, tai laisvas imti vertėjo paslaugas, susirasti kitą paslaugų žmogų, kuris lydės visur ir vers. Taip yra visur, visose šalyse. Ir Lietuva jau tapo tokia, kad be vertėjo į rusų kalbą tampa vis sunkiau, toliau bus apskritai neįmanoma.

Arturo Rudomanskio kieme atradau šio įrašo persikėlusią diskusiją, į kurią, žinoma, negalėjau neįsisukti https://www.facebook.com/rudomanskis

Sergej Orlov diskusijose rašo: “Tai pagyvenę 70-80 metų pensininkai yra nacionalistai? C’mon, kalboms mokytis yra optimalus amžius ir tam būtinas tam tikras proto lankstumas bei piniginiai resursai.” Tipiškas babuškų advokatas. Tai aš jam ir atsakiau: “Ar jie į Lietuvą atvyko gyventi būdami 70-80 metų amžiaus?” Toks jausmas, kad vakar atvyko ir baaa, ką daryti. Tai ne vakar tos babuškos atvažiavo gyventi į Lietuvą, dauguma jų atvyko dar gūdžiais 1960 - 1970 ir pan.. Gyveno sau ir vargo nematė, nes lietuviai pataikavo, lankstėsi, o po to atėjo ta rusakalbių karta, kuri dėl lietuvių kalbos nemokėjimo turėjo galimybę gauti darbą tik Maxima kasoje arba sanitare ligoninėje, t.y. visur žemose grandyse. Tai babuškoms dar sekėsi, nes kur ėjo, ten sutikdavo rusakalbius. Bet gi viskas keičiasi, ir tų jau nebelieka, nes ateina jaunesnė karta.

Rodyk draugams

“Radome nedidelius apartamentus patogioje vietoje, kurie buvo įvertinti „7.2“”

Toks įvertinimas jau yra įspėjimas ir raudonai degantis STOP ženklas, kad vieta yra absoliuti “šiknaskylė”. Neveltui toks prastas reitingas. Apskritai viskas kas tuose apgyvendinimo rezervacijos puslapiuose žemiau 8 yra visiškos skylės, kurias rezervuojant galima rasti visko, ne tik antisanitarijos, bet ir neprognozuojamų “siurprizų”.

Dar papildysiu. Kaip tik neseniai rašiau apie tai, kad kartais skaitau viešbučių atsiliepimus, net ir tų, kuriuose negyvensime, šalia kitų užklasinių skaitinių, nes žmonės dalinasi labai įdomiais skundais, pastebėjimais ir pan., kas praverčia kitur ir į ką verta atkreipti dėmesį. Todėl ypač žemi reitingai jau yra “įspėjimas”, nes ne kainoje čia esmė, gali būti ir labai ekonominė vieta, bet su itin gerais reitingais, nes neretai žmonėms nereikia kažkokios prabangos ar liukso, tereikia švaros, higienos, elementarių patogumų, jei norisi neišlaidauti nakvynės vietai, o jei dar geroje vietoje, tai ko daugiau reikia. Rinktis apartamentus visada yra rizika, didesnė nei viešbučiuose, nes pastaruosiuose bent jau spėriau gali kažką pakeisti, jei ne patalynę, prašluoti ir pravalyti, tai pasiūlyti kitą laisvą numerį, vis tiek lanksčiau ir greičiau reaguoja į aliarmą, o ir reputaciją labiau vertina, nes neduok D užsiraus ant tokio, kuris po to visur visur surašys skundus, taip nepaliks.

Mes taip pat kartais nakvojame “nekondiciniuose” viešbučiuose, buvo Italijoje ne viena nakvynė kokiame nors senobiniame viešbutyje, dar buvusiuose aristokratų namuose ar vilose, kurie nugyventi ir matę gyvenimo, bet vis dar su likusiais prabangos likučiais, sietynais, įdomiais lipdiniais ir savotiškais patogumais. Tai tokia atrakcija ir dar gi gyvenimo nuotykis, prieskonis. Kadangi daug keliaujame, tai tų vietų buvo visokių n plius k, įskaitant ir kaimo turizmą, kuris pas juos vadinamas agroturizmu. Tačiau visada skaitau atsiliepimus ir labiausiai kreipiu dėmesį į skundus, kuo ten labiausiai skundžiamasi. Jei tai mums nereikšminga, neįtakoja nakvynės kokybės iš esmės, tai suprantu, kad bus kažkas ne taip, bet ne tiek, kad “pasaulio pabaiga”, ypač tuomet, kai dar ir rinktis nelabai yra iš ko. Pamenu buvo toks momentas, kad ne vienas skundėsi gero viešbučio klaikiu parkingu, kad itin siauras senobinis įvažiavimas, ne vienam subraižė kėbulą, tai viešbutis gali būti puikiai reitinguotas, bet o velniam man jis reikalingas, jei su automobilio gabaritais fiziškai neįsisprausiu pro rojaus vartus.

Rodyk draugams

paketas

Vakar pirkome ilgą ir didelę pūkinę striukę Geox parduotuvėje. Pardavėja klausia, ar imsime paketą. Koks keistas klausimas. Gal tą striukę reikėjo į kitą atsarginį maišelį susikišti, kokį nuo “Maxima” ar “Iki”, nežinau. Žinoma, kad imsime, striukė tikrai didelė. Maišelio kaina 10 centų. Vis dar tenka pirkti maišelius, nors jau senokai Vilniuje (tikriausiai ir visoje Lietuvoje) įvairios parduotuvės įvedė tą praktiką, turiu omeny įvairiose “ne maisto” vietose, bet laimė, kad ne visur taip. Yra kas ne tik nemokamai maišelį duoda, bet dar ir pakabą nemokamai prideda, šiaip taip ir turėtų būti. Jau tuomet kai tik atsirado naujovė aš su tuo niekaip negalėjau susitaikyti, su tokia kreiva naujove, nes niekur daugiau netenka pirkti, tik Lietuvoje.

Čia net ne kainoje esmė, čia tiesiog principo reikalas. Kodėl jie taip elgiasi? Tas pirkimas yra kažkoks įžeidimas. Ir nesvarbu už kokią kainą pirktum prekę, tai gali būti ir labai brangus daiktas ar keli brangūs, nesvarbu, vis tiek privalai pirkti. Manyčiau turėtų būti kažkoks protingumo kriterijus, kažkoks adekvatus požiūris, kad jei yra firminis parduotuvės maišelis, kuris su didžiausiu logotipu ir tai yra tos parduotuvės reklama, tai jis privalo būti nemokamas. Tai gi visur plavinėji su tuo maišu, visi mato, kad kažką daug pirkai ten ar ten, tai visad buvo reklama. Tuo labiau nemokamas, jei perki tokį daiktą, kurį į kišenę niekaip nesusidėsi. Žinoma, tai galima dedikuoti ir prekybos centrams, bet mes jau kažkaip morališkai susitaikėme su plastikinių maišelių pirkimu. O čia na niekaip negaliu susitaikyti, ne ir viskas.

Pamenu, kaip Londone Selfridges “universalinėje” pirkau nedidelę rankinę, tai net juokėmės iš tokio savotiško jų požiūrio, o jis marketingo dalis, be abejonės, kai tą nedidelę rankinę su firmine pakuote įdėjo į tokio dydžio popierinį paketą, lyg būčiau pirkusi kokį didžiausią plazminį televizorių. Jis buvo didžiulis, o dar gi tos parduotuvės ryškiai geltonas, ėjau su juo visur - reklamos skleidėja. Žinoma, mes po to Oksfordo gatvėje ieškojome, kur tuo milžinišku paketu galėtume atsikratyti, kažkokioje šalutinėje gatvelėje tai ir padarėme. Bet nežinau kas būtų buvę, jei dar reikėtų už jį susimokėti, kokia buvo jo vertė, popieriaus tai ten nemažai, kaip ir tipografinių dažų.

Rodyk draugams