BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar žinote kokia bus top šio šiltojo sezono, būtent iš rytų pusės daina? Ši. Grupės Грибы “Тает Лёд” daina. Tirps ledas iš visų kampų ir dar automobilių. Kaip buvo su daina apie labutenus, kaip buvo su daina apie tą, nuo kurio visi ir visos nori sūnaus :D Taip ir su ledais, pareina tirpstantis ledas su trenksmu. Tiesiog perspėju, kad nenustebtumėte, iš kur ir kaip. Dabar pats madingiausias trendas yra “gopnikai”, net Adidas reklamuoja tokius, treningai ir gatvės marozai yra “must have” :D Todėl ši daina bus hitas

Rodyk draugams

Jei panorėsite atitrūkti nuo įvairių baisių naujienų ir tiesiog prasiblaškyti, užsukite čia, tiesiog akis paganyti.

Crazy dizainerei K. Grybaitei nebus lengva, nes ant kulnų mina kiti, konkurentai nesnaudžia, kurie taip pat “pagavo reikiamą kampą” ir pildo pačias slapčiausias užsakovų svajones. Kad blizgėtų, būtų prabanga, svarovskiai, auksas, šilkas ir kad tai priblokštų, žinoma, papildysiu, atitinkama beskonybe. Na bet čia, kaip visuomet subjektyvus vertinimas, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Tai kas buvo ir yra tik interjero žurnalo “Salon” savotiška rutina, tas po truputį įsisuka ir į lietuvišką padangę. Nuobodžiauti neteks.

Bet žinote kas man nepatinka kitur, nepaisant kritikos, noriu šiek tiek reabilituoti tokius kičinius užsakovus ir jų interjerus, ta kitokia rutina tuose skandinaviškuose šiuolaikiniuose, tas pats per tą patį, lyg ir skirtingi, bet na nežinau, masiniai pavažiavimai, lyg nebūtų kitų stilių. Žinoma, ačiū D, lietuviškasis “provansas”, kurio aš šiaip labai nepernešu, to saldumo ir visko visko, toks keistas kičas Karoliniškių trečiame aukšte, tai jis jau kaip ir išsikvėpė arba gyvena paskutinius metus, kol dar liko paskutinieji norintys pagyventi tarp raukinių, dekupažo, lavandų ir saldėsių.

Aš įsisukau į kasmetinį interjerų konkursą http://konkursas.interjeras.lt Kviečiu panaršyti prie progos. Tai štai, mano akys slysta lyg per muilą ir užsikabina tik ant savotiškų išsišokėlių ir kitoniškų interjerų, nes vietomis taip nuobodu, taip vienoda vienoda, kad gal čia man toks įspūdis bendrose vieno stiliaus tendencijose, užsakovai nori kaip pas draugus ar kaip matė kitur. Vieni nuo kitų kopijuoja, “originalumai” tokie kaip čia pasakius, keisti, nors jei užsakovus tenkina, tai kodėl gi ne. Bet kodėl vyrauja toks masinis pasinešimas ant kažko, na kodėl dizaineriai nenori pasiūlyti, sudominti tą “eilinį žmogų” kitokiais stiliais, kurių jis galbūt garantuotai nematė, nežino, bet tiktų pagal gyvenimo būdą ir pan.. Žinoma, kaip tame sraute trikdo visuomeninių suplakimas su gyvenamaisiais, nes tematika tuomet visai kitokia, kaip kad toks kaip šis tikrai iškris iš konteksto, nes patalpų paskirtis atitinkama. Šiaip geras tas konkursas, man patinka, kaip ir kiti. Visuomet smalsu, o kas gi tapo laimėtoju, ypač smalsu publikos balsas, o kas gi patinka daugumai.

Rodyk draugams

YouTube negalima per ilgai užsibūti, nes visada atrasi ką nors tokio. Jei vien pavadinimas piktina, tai net nežiūrėkite, rimtai. Čia toks įdomus reiškinys iš Ukrainos, nors ir Rusijoje tai labai populiaru. Piktintis ir koneveikti seksualines mažumas, nors tuo pat metu kone kas antras bent jau Rusijos žymus scenos liūtas yra būtent homoseksualus ir to nė neslepia. Ir kas įdomiausia, jie visi tai žino, bet toleruoja, toks dviprasmiškas dalykas, aš iki šiol nesuprantu to fenomeno. Na čia iš tos serijos kai sako, kad Rusijos protu nesuprasi.

Tai gi, užkliuvo šis dainos klipas ir žodžiai, įdėmiai pažiūrėjau ir paklausiau apie ką repuoja, žinoma, suintrigavo pavadinimas. Tai galima į šį reiškinį - dainą ir klipą - žiūrėti skirtingai nusiteikus. Piktintis, baisėtis, įvertinti humorą, analizuoti tai, kiek skirtingų visuomenės narių sukelta į vieną vietą ir išryškinti tie patys didžiausi nekentėjai ir skleidžiantys tą neapykantą homoseksualams, kad šiame klipe norėta pateikti būtent tuos veikėjus iš jų pusės. Be dantų, buduliško veido, alkoholikas ir/ar benamis, v.ž. visi tie kurie piktinasi yra iš skirtingų sluoksnių, kad jie ir yra tas atspindys, tuo pačiu ir kariuomenė bei policija, jėgos struktūros, na, čia tradiciškai įtvirtinamas stereotipas. O personažai - gėjai čia visi tvarkingi, madingi, gražūs ir tai visai geri, pozityvūs vyrukai, na su savomis keistenybėmis ir manieromis, bet jie yra tas pozityvas akiai, net jei norisi šypsotis dėl hiperbolizavimo.

Rodyk draugams

“… vis garsiau kalbama apie būtinybę vartoti mažiau, atsakingiau, sąmoningai. Ar įmanoma vartoti protingai? Kaip to išmokti? Kaip atsirinkti tai, kas ne tik madinga, bet ir tvaru? Ar visada būtina pirkti?”

Ištrauka iš seminaro, kuris siūlomas žmogui už 35 arba 45 eurus! Aš pamėginsiu sutaupyti jūsų 45€! Velnias, aš vis dar gyvenu litų laikais, bet kas, kas gali mokėti net ir 35€ už tai?!

Kaip vartoti mažiau, protingai ir pan.? Nereikia pirkti! :D O dabar rimtai. Yra bazinis garderobas ir visokie priedai, todėl reikia pagal priimtiną stilių susiformuoti bazinį pamatą iš ne rėksmingų spalvų, iš kokybiškų medžiagų, be pretenzingų raštų ir pan.. O tai kas madinga, charakteringa, jei norisi paišlaidauti ir būti trende, tai prie to bazinio labai lengva pritaikyti kažką tokio kitokio, kaip akcentą ar detalę. Tai kas yra ultra madinga šiandien, tai bus lygiai taip pat ultra nemadinga po metų ar pusmečio.

Kiekvienam savas stilius ir bazė savita, tačiau yra pamatiniai daiktai, spalvos, fasonai. Google ir YouTube pilna NEMOKAMŲ konsultacijų, kur stilistai patars ir N pamokų, jei nesuprantam kas tai yra. Pvz mano stilius lengva klasika, casual ir link to, o naujus rūbus ir daiktus perku retai arba mažai, neapsikraunu nereikalingais, nes bazė yra ta pati ir aiški, konkrečios spalvos, kurios veik visos dera tarpusavyje, todėl kelnės, golfas, marškinėliai, nertinis, sijonas, paltas ir kiti daiktai susišaukia kai reikia. Mano ir laisvalaikio kostiumai ar treningai “suderinti”, kad tiktų ilgam laikui.

Perku ir brangesnėse parduotuvėse, ir vidutinių kainų, ir jaunimo, visada žiūriu į daikto kokybę, spalvas, medžiagas - sudėtį ir kokia mano bazė, kas su kuo derės. Rūbus ir avalynę galiu nešioti ir 10 metų senumo, ir 15 m., nes geri ir kokybiški visada aktualūs, nes nesu radikali mados vergė ar emocijų valdoma šopoholikė, neskaitant išimčių, kurių visiems pasitaiko ir slystelėti ne nusikaltimas, nebent piniginei nuostolis dėl neapgalvoto pirkinio. Niekada nedarykite taip, kad nusipirkus kažkokį vuau efekt, po to nerasite savo spintoje prie to batų, rankinės, kitko apskritai ir po to galvos skausmas, nes reikia naujų daiktų, ir kam to reikia? Nereikia labai žavėtis išpardavimais, nes tuomet rizika prisipirkti nelabai reikalingų daiktų, tad verta nepamesti galvos ir laikyti tvirtai save/savo piniginę.

Nerekomenduoju žavėtis Facebook ar Instagram pasaulinių įžymybių rodomais garderobais, nes dažniausiai juos duoda nemokamai reklamos tikslais arba kieno nors žmona, dukra ar meilužė tratina ne savo kruvinu prakaitu uždirbtus, o jei ir uždirbtus, tai neretai ten milijonierės ir gali demonstruoti daug ką. Jūs jų niekada nepavysite ir kam reikia vytis? Gi mūsų vietinės taip pat lyg susigėdusios, kartais, parodo ką turi, o taip pat reklamuoja kitus, bet pavydėti ir aklai kopijuoti nėra ko, taip išvengsite bereikalingo daiktų kulto, išlaidų ir kam to reikia? Jūs negalite daryti klaidų ir pažiūrėjusios tas viliojančias foto uždarote tai ramia širdimi, jei aktualu gyventi ir rengtis su protu.

Dar noriu papildyti apie “kapsulę”, kas taip pat yra apie suderintą pirkimą, bet kapsulė ir taip egzistuoja mano jau aprašytame baziniame variante. Be to, kapsulė ne visada tai tik taupymas, nes jei perki daug vieno sezono drabužių, jei reikia tarkim darbui ofisinių, tai jau nemažai išlaidų, tik tiek, kad labiau apgalvota, nei atsitiktinių daiktų pirkimas.

Jei jums niekuo nepadėjau, tai nieko tokio, gal išties verta suploti 35-45 eurus ir sužinoti kaip nepirkti kiekvieną mėnesį bei ką pirkti.

Rodyk draugams

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams

Net jei ir galėčiau “įpirkti”, tokios nepadorios ir net gi sakyčiau vulgarios azijatiškos ar čigoniškos prabangos tikrai nenorėčiau. “Hublot” laikrodžių pristatymas

Replika apie prabangius žaisliukus. Tikrai yra žmonių, kurie negaili pinigų prašmatnumui, tikrai, jei ne kasmet, tai kas keli perka naujus ypač brangius laikrodžius, išskirtinius papuošalus, lengva ranka keičia automobilius, o apie naujausias technologijas nėra net ką kalbėti, viskas “metama lauk” ir viskas keičiama, įskaitant ir buitinę techniką, taip taip, kaip gi nepakeis kokios nors lyginimo sistemos, jei atsirado naujesnė ir mandresnė. Keičia net ir tada, kai negenda ir realiai nebūtina, bet keičia, nes “morališkai paseno”. Nes tai jų silpnybė, o kur ir sėkmė giminaičiams, biednesniems kaimynams ar draugams, kas nebrokija, nes mėgstantys naujoves bei pokyčius tikrai neprekiauja interneto skelbimuose ar į laikraščius kokį “Alio” tipo skelbimų nededa :D Jie tiesiog atiduoda tiems, kam reikia, be to, svarbi sąlyga, kad tik greičiau pasiimtų tą “šlamštą”, nes naujam reikia vietos :D

vertu

Vienu metu buvo nereali mada “Vertu” mobiliems telefonams, na išties tai buvo topas tarp tų, kas gali lengva ranka įpirkti. Kas nežino apie ką daina, tai “Vertu” yra išskirtiniai ir brangiausi telefonai (nebent atsirado dar brangesnių) su tuomet dar standartinės Nokia viduriais, bet labai geros kokybės polifoniniais skambučiais, tikrai, vien dėl skambučių  tuomet buvo malonu klausyti jų skambesio, išskirtiniai, visi net ir šiuolaikiniai iPhone nervingai rūko kamputyje, tikrai neprilygsta tuo skambėjimu. “Vertu” gali būti ir platinos ar aukso, būdavo puošti ar tai svarovskiais, ar deimantais, v.ž. įdomūs tie telefonai su atsilikusiomis technologijomis, nes jie nespėja su naujausiomis, nes juk nėra tiek išperkančių. O sunkūs… Kai plytos, gali apsiginti tamsiame skersgatvyje, gali net gi padaryti apysunkį sužalojimą :D . Na bet laikai rankoje telefoną, kuris labai brangus, tai gi ir turi sverti ta brangenybė, už ką gi pinigus moka :D  Tai gi, šis prabangus žaisliukas buvo trokštamas ir perkamas “užsimerkus”, graibstomi neįsivaizduojami kiekiai lyg karštos bandelės. Maniškis irgi buvo užsikrėtęs tuo virusu, reikėjo ir taškas, vienu metu įsigudrino tris sukaupti, po išsiblaivinimo vieną kitam “ligoniui” pardavė, o kiti kažkur namie voliojasi.

Diena X, kai atsipeikėjo. Prieš kokius gal 10 metų susibūrė jauki vyrukų kompanija tuose pačiuose “Stikliuose” kažkur prie židinio, keli svečiai iš Rusijos, keli vietiniai verslininkai ir tarp jų daugeliui žinomas D. Mockus. Jis toje kompanijoje buvo vienas kukliausių ir be jokių ryškesnių “žaisliukų”. “Paprastas” laikrodis, eilinis telefonas (berods tuomet kai išmanieji buvo tope, tai jis be išmanaus, su mygtukais :D ), o tie visi su neprastais laikrodžiais ir telefonais, dažnas gi po du, tris nešiodavosi, dabar užtenka ir vieno, na bet tuomet du - trys buvo norma. Ir klausia kažkuris svečias, kad kaip gi, Dariau, kodėl neaktualios naujos technologijos, Vertu ir pan.. O jis atsakė taip lakoniškai diplomatiškai, kad tuose kraštuose verslininkai mėgsta ką turi su savimi nešiotis ir demonstruoti, o jam nėra prieš ką ir dėl ko. Na čia D. Mockus ne visai sąžiningas, nes kasdien ne su “Žiguliuku” ar “Fiat” važinėja, asmeninis vairuotojas jį vežioja RR limuzinu. :D Čia sekundėlei, apie kuklumą ir paprastumą. V.ž. mano vyrui D. Mockaus replika padarė tokį įspūdį, kad pasveiko ir nusiramino su tais prabangiais žaislais. Nebereikia jam nei Vertu, nei laikrodžių, žinoma, jam reikia kitokių dalykų, bet tai jau nebe tie užmojai. Nauji batai, kurių jam galbūt nelabai reikia, bet tą akimirką trauka nesvietiška, tikrai smulkmė.

Rodyk draugams