BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Niūrus ir aktualus Danijos filmas apie savižudybių regioną “Bridgend”. Filmas sukurtas pagal tikrus įvykius. Regione pradėjo masiškai žudytis paaugliai, tarp savižudybių būdavo gan nedidelis laikotarpis, tad visi gyveno įtampoje, baimėje bei nežinioje. Kodėl taip, kas už to slypi. Skaičiai kraupūs ir protu nesuvokiami. Nuo 2007 m. gruodžio 2012 m. sausio oficialiai žinoma apie 79 (!!!) savižudybes Bridgend regione. Filmas aktualus šiandien dar ir dėl to, kad įsisuko internetinio žaidimo “Mėlynasis banginis” šmėkla, kuri pastūmėjo nusižudyti ne vieną vaiką. Todėl rekomenduoju tėvams. Apie pažeidžiamus ir jautrius paauglius, kurie gali būti lengvai įtakojami, įtraukiami, norintys pritapti, skaudžiai išgyvenantys jiems ypatingai reikšmingas problemas, kurioms išspręsti mato vienintelį kelią - išeiti.

Rodyk draugams

Youtube atradau įdomią personą iš Ukrainos Aluniką Dobrovolskają. Ji yra, pasirodo, labai populiari ekspertė - konsultantė - psichotechnologė - psichologė iš neurolingvistikos, teisingo mąstymo ir iš koučerių serijos, dalina įvairius patarimus “į kairę ir į dešinę” pačiomis įvairiausiomis temomis, bet dažniausiai apie vyrų-moterų santykius, pinigus ir apie tą taip vadinamą neapibrėžtą, bet daugumos trokštamą “moters laimę” :D Na, kiek skaitote, tiek žinote mano požiūrį į visokius guru ir gyvenimo tiesų skleidėjus. Tačiau man ji patiko :D Ji tokia be saldėsių, be kažkokių ten suokimų, paprastai, aiškiai ir konkrečiai. Nors peržiūrėjau vos kelis jos vlogus, įvairiomis temomis, bet norėčiau pasidalinti būtent šiuo įrašu, kas, tikėtina, aktualu ne vienam (ir ne tik prieš mini bikini sezoną), kodėl apskritai mes valgome ir kodėl nesuvokiame, ką ir kodėl valgome, kodėl kartais nejaučiame saiko. Kodėl maistas tampa pakaitalu to, ko trūksta gyvenime, tai tampa malonumu ir valgymas kompensuoja kitus trūkstamus dalykus. Kas yra maisto šizofrenija, kaip mes užvalgome problemas, nes čia sena ta tiesa, kad vieni streso būsenoje ėda be saiko ir taip slopina nerimą, glaisto vidines problemas, o kiti iš viso negali nieko valgyti ir sparčiai kūsta. Aš esu iš tų, kurie valgo ir tai yra kažkas baisaus :D Nes aš suprantu, gi ne vakar gimusi, kad tokiu būdu slopinu nerimą, kažkokias problemas, kad maistas nereikalingas iš esmės tokiais kiekiais, jis nedžiugina, bet ramina. Tai čia sakyčiau labiau paminėta aktuali problema tiems, kurie slopina maistu savo problemas ir pan.. Taip, viskas yra galvoje, visos problemos ir jų sprendimas tik ten, visokios kovos su antsvoriais ir maisto kontrole prasideda tik nuo tų minčių, kaip nusprendžiame gyventi, taip ir bus. Juk ir kitos priklausomybės atsikratomos tik tuomet, kai galvoje persisuka šriūbeliai. Žinoma, kitiems tiek persisuka, kad tampa liguistu nukrypimu į priešingą pusę, bet apie kraštutinumus jau tiek kalbėta.. Tai siūlau pažiūrėti šį video, gaila, kad jis rusų k., nieko nepadarysi. Manau, kad ir jums patiks bei bus naudingas.

Rodyk draugams

Jei jums avitaminozė, reikia psichologo, ramybės, meditacijos, smegenų pakedenimo ar išvalymo, jei tiesiog reikia kažko tookio. Einate į Filharmoniją. Ir ne tik į ją.

Pagal galimybes einu į visus geriausius klasikinės muzikos koncertus, tikrai neinu į visus, renkuosi tik pačius pačiausius, rinktinius, perlus. Nors kartą per mėnesį, kartais du ar tris, stengiuosi nepraleisti. Žinoma, kartais tenka rinktis, jei sutampa du geri renginiai tą pačią dieną, ant dviejų kėdžių niekaip neatsisėsi, taip pat tenka derintis prie aplinkybių, tačiau jei tik įmanoma, visada prioritetuose tai, kas mano supratimu yra top ir būtų tikra “nuodėmė praleisti”.

Mums pasisekė gyventi šiame mieste (Vilniuje), būti čia, nerealiai pasisekė, kad taip dažnai užsuka ypatingos žvaigždės, unikalūs menininkai, kad taip dažnai galima paklausyti ypatingos kokybės atlikimo. Nepaprastai geri repertuarai, ypatingi, išskirtiniai, gurmaniški. Ir bilietų kainos būna pačios įvairiausios, tačiau neretai tiesiog juokingos, jei palygini su kitų šalių ir žymiųjų salių kainodara. Gali sėdėti pačiose geriausiose vietose už “gero vyno taurės” kainą. :D Na čia gal ne pats kultūringiausias palyginimas, bet galima rasti kitokį atitikmenį.

Šiandien grojo žymusis, puikusis pianistas Gabrielius Alekna, puiki programa, galimybė išgirsti retai atliekamų kūrinių. Tokią progą praleisti - negalima praleisti. Klausytojai buvo tiek sujaudinti atlikimo, kad ne vienas šluostėsi gerumo ašaras. Kas gali būti geriau. Tai tokia terapija, kad nereikia nieko, tiesiog klausyti ir mėgautis. Tai yra laimė, tos akimirkos, jei gali ją pajusti, pagauti tėkmę, bangą, tai tokia pilnatvė ir harmonija. Aš linkiu ir jums tai pagauti, pajausti ir išskristi, drauge su visais ir visuma, jei dar neatradote ar nebuvo progos perprasti to. Kažkam reikia šamanų, reikia meditacinių garsų, specifinių melodijų, tantrų ir pan.. O va man (ar mums, klasikinės muzikos gerbėjams) tereikia nueiti į Filharmoniją, į kitą salę, į gerą koncertą.

Rodyk draugams

Labai patiko Liudviko Andriulio straipsnis, mintis ir stilius, smagiai susiskaitė. Apie pinigus kalbėti vis dar yra “neskanu”, kaip taip galima, gėda, kas čia per materializmo vergai ir kt.. Kokia kvailystė ir nesąmonė. Apie tai tokia vaga daugiausiai kalba tie, kurie po to piktinasi, kodėl pinigų turintys nesidalina tais pinigais, neremia, neatiduoda, nedovanoja, apie pinigų blogį ir žalą mėgsta kalbėti tie, kurie po to supranta, kad be pinigų jie patys ar kitas žmogus gali mirti, nes operacijos kainuoja neretai milžiniškus pinigus, nes o be to dar gi pinigais perkama medicinos įranga, priemonės, paslaugos ir daug kas. Tie patys turtingi filantropai finansuoja programas, perka įranga, kuria įvairiausias klinikas, remia menininkus, sportininkus, sporto klubus, vaikų namus ir kt., daro daugybę gerų darbų ir dalinasi, savo pinigais.

Apie tai, koks gyvenimo kaifas gyventi “laisvė papūgoms” ritmu, negalvojant apie pinigus, nes ne tai svarbiausia ir lafa gyvenimo būdu, nepasakojant, iš kokių gi pinigų ta laisvė gaunama, o tokie veikėjai paprastai turi stabilius pajamų šaltinius, tik štai tokia nešvaria materializmo puse nesidalina, juk apie tai pasakoti nebūtina. Lai visi galvoja, kad medituoja ir šamanauja misdami smėliu ir gyvi oru. Koks dar moksleivio krepšelis ir sportinė apranga į mokyklą? Apie tai nekalba. Pinigų tema yra tabu.

Bet Liudvikas akcentuoja vos kelias kryptis, iš kurių jo manymu galima užsidirbti, ir jis yra neteisus, nes tereikia užmesti akį į turtingiausių, įtakingiausių, reikšmingiausių sąrašą ir bus išsklaidyti visi mitai. Žmonės uždirba ir užsidirba labai įvairia veikla. Be galo daug įvairiausių sričių, profesijų, jei pradėtume gilintis, tai tie, kurie šiandien varto maišų pingius su šakėm, tai baigę labai skirtingus mokslus, neretai visai “ne į temą” krypčių, o dar nekalba tarkim anglų kalba ar moka tik rusų, na neslėpkime to, taip yra.

Be to, vieniems reikia labai daug, milijonų, o kitiems reikia tiek kiek pakanka sočiam ir, svarbiausia, ramiam gyvenimui, nes tie milijonai turi savo kainą, o kiek žmogui reikia? Va kiek užtenka, kiek gana, tiek ir reikia. Nes dar labai svarbu gyvenime harmonija, komfortas, laimės ir savirealizacijos pojūtis, susitarimas su savimi. Kas iš tos kančios, jei po to reikia gydyti ir suvesti smegenis į savo vietą. O be to gyvenime reikalingi VISI ir patys įvairiausi, nes kur bepasisuksi, ten reikalingos arba žmogaus rankos, arba žmogaus protas, arba ir tas, ir anas. Todėl jei vaikas svaigsta apie animaciją, kitas apie tai, kad jo svajonė - desertai ir tortai, o kitas galvoja apie mokytojo ar kosmetologės profesiją, tai yra labai gerai. Nes jie žino ko nori. Nežinoti taip pat variantas. Gal ateis tas žinojimas, o gal ir ne, bet ieškodamas savęs gali nuklysti į tokius atradimus, kaip kad Nidos Degutienės dukra nuklydo, dalinausi čia straipsnius apie ją, koks neįtikėtinas ir įdomus jos gyvenimas. “Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”

Ir dar papildysiu, apie tai jau rašau n-tąjį kartą, bet yra kas neskaitęs. Kad dažniausiai apie pinigus sako, kad ne jie svarbiausi, kad ne tai gyvenimo prasmė, nereikia galvoti apie pinigus, kaip gerai be pinigų ar pan. tai tie, kurie tų pinigų turi kaip šieno. Tuomet bepigu apie tai kalbėti.

Rodyk draugams

Man labai retai patinka lietuviška juvelyrika, nors papuošalus labai labai vertintu ir be jų niekada niekur neinu, nebent į paplūdimį nesipuošiu, bet šiaip, be papuošalų esu disharmonijoje. Šis atvejis ne išimtis, nepatiko nei vienas papuošalas. Lietuviška juvelyrika yra grubi, tokia neretai “netašyta”, kažkokia lyg kirviu daryta… Nesuprasi kas per… Patinka subtilūs, dailūs, patinka kur dominuoja brangakmeniai, kur jie groja pirmu smuiku, kur daug smulkių ir iš jų suformuojami grožiai. Tai ir prašmatnu, bet tuo pačiu subtilu, skoninga. Mūsų juvelyrai daro tą juvelyriką, labai gerai, bet ji tokia savotiška, ne, ne man ji skirta, deja. Yra darbų, kurie patinka, kuriems nesu abejinga, galbūt ateityje įsigysiu, užsisakysiu, tikrai, bet rašau apie taip vadinamas “masines tendencijas”, kas vyrauja, kokie vėjai ir ką matau asortimente.

Ne, čia nereikia priimti priešiškai, juk viskas yra skonio reikalas, tiesa? Kažkam tai viršūnė ir tobulumas, tebūnie. Pvz. kai rašo apie patogumą, tai aš, kaip žiedų gerbėja, žinau, kad tokios formos, kur platus vamzdis, tokie žiedai klaikiai nepatogūs. Ir kai pateikia daugumą tokių žiedų apžiūrai, o rašo apie atsižvelgimą į patogumą, tai meluoja ir neraudonuoja. Patys patogiausi žiedai yra klasikinės formos per amžius: viduje lygu, išorėje užapvalintas kraštas. Jei nesuprantamai rašau, tai tipiškas klasikinis vestuvinis žiedas. Jokie vamzdžiai gyvenime nebus patogūs, ypač tie stori vamzdeliai. Žmogaus kūnas kinta, kaupia vandenį, tinsta ir atsileidžia, ypač tai aktualu pagal paros laiką, mitybos įpročius ir sezoniškumą. Kodėl reikia naujus batus prikti ir matuotis po pietų arba vakare? Todėl, kad tuo metu yra ta kūno masė, tas “patinimas”, kuris bus visada. Gal medikai tiksliau pasakytų, bet mintis aiški. Todėl po pirkinio kitu metu batai spaudžia, nepatogūs, kažkas ne taip, nes pėdos patinusios, nuovargis ir pan.. Taip ir su papuošalais, kodėl vakare neretai sunkiau nusimauna žiedai, o kartais net gi be muilo nenuimsi, jei visai pirštai pakito. Jei žiedai tiko vasarą, tai žiemą jie gali būti per dideli. V.ž. žmogaus organizmas yra kintantis kūnas.

Aš čia iš esmės nieko naujo neparašiau. Be to tie platūs vamzdeliai tikrai nepatogūs dar ir dėl to, kad jie neprisitaiko prie piršto formos, jie “stovi” įsirėmę į sąnarius, jie neprisitaiko prie kitų pirštų formos ir sąnarių taip pat, nes sąnariai skirtingame aukštyje. Tad blogiau už vamzdelinius žiedus yra tik stori platūs vamzdeliniai žiedai. Ir kai pamatau tokius užsakomus kaip vestuvinius, juk juos dažnas nešioja kiekvieną dieną, tai man gaila tų žmonių. Kaip sakoma “jie nežino ką daro”. Nebent tas kasdieninis diskomfortas malonus dūšiai arba tie žiedai niekada nebus nešiojami, tik ypatingomis progomis.

Vėl gi, nepriimkite asmeniškai, jei jums patinka, patogu, čia tiesiog mano asmeniniai subjektyvūs pastebėjimai iš asmeninės patirties.

Rodyk draugams

Apie dantų pastas

2017-03-28

Apie dantų pastas ir fetišą joms. Anksčiau mūsų namuose būdavo įprasta, kaip tikriausiai pas daugelį, kad dantų pasta viena visiems, na o kol vaikai buvo maži, tai dar buvo vaikams skirta pasta. Bet viskas kardinaliai pasikeitė po to, kai šeimos odontologė, sužinojusi apie tą vieną tūbelę, pasakė, kad reikia reguliariai keisti pastas ir naudoti skirtingas (nuo apnašų, ėduonies, akmenų, parodontozės, apskritai dantenoms, jautriems dantims, kokybiškas balinančias ir kt.), nes kiekviena atlieka skirtingas funkcijas ir mes/jūs nežinome, kokios problemos su laiku išlenda, o be to pas kiekvieną jos skirtingos, todėl keisdami pastas profilaktiškai užkertame kelią toms skirtingoms problemoms. Žinoma, dantų siūlas, reguliari dantų higiena kas pusmetį arba kartą į metus.

Čia ir įvyko didysis atsivertimas bei nušvitimas, mes “pasinešėm” ant dantų pastų ir jų dabar vienu metu ant praustuvo krašto sandėliuojama 5-6 vnt. :o Pastas dažniausiai perkame pas mus vaistinėse, įvairiausių “spalvų” :D O dar Italijoje kokias įdomesnes, per kelis vizitus Šveicarijoje taip pat “apsipirkome” net nežinau kuriam laikui į priekį, o dar visur ten, kur keliaujame, vis užsukame į vaistines, randame įdomių pastų, kokių mūsų šalyje nėra artimiausiose vietose, nebent internetinėje prekyboje. Dar labai patinka Japonijos ir Pietų Korėjos dantų pastos, šių šalių produktai išskirtiniai, kokybė nereali, tai reikia išbandyti. Išskirtinis variantas - Japonijos Lion fimos dantų valymo milteliai, jei kas pamena, tai tokio tipo milteliai būdavo ir tarybiniais laikais :D Tai po šių kai išsivalai dantis, toks jausmas ir “skonis”, lyg po odontologo procedūros.

milteliai

Dar toks įdomus momentas, kad kelionių metu pirktos pastos primena pačias keliones, įspūdžius. Pvz. kai buvome Portofino miestelio vaistinėje, jo savininkė pasiūlė jos tėvo - farmacininko sukurtą pastą, kuri tikriausiai daugumai matyta “Arthrodont”, buvo taip netikėta.

pasta

Rodyk draugams