BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Renginiuose ir lėktuvuose (ir kitur) yra labai geras dalykas - tai kėdės, sėdynės su porankiais arba dar tie priedai vadinami ranktūriai. Tai gali būti vieta, kur patogiai pasidedame alkūnes, atsiremiame. Bet tuo pačiu tai yra atskyrimas vienas nuo kito, tai yra toji riba, kuri padalina zonas, sudaro bent kažkokį barjerą, kur tavo yra tavo. Tavo vieta, kuri apsiriboja porankiu, toji zona, kuri aiškiai apibrėžta.

Pakalbėkime apie alkūnių karus :D

Esu labai nepakanti tuomet, kai mane kas nors liečia. Negaliu to pakęsti nei fiziškai, nei emociškai. Gyvenime yra momentų, kai tai malonu, priimtina, kai gera, kai tai liečia šeimos nariai, mylimi žmonės, grožio procedūrų darytojai ir pan.. Bet jei trinasi, liečia, stumia, braunasi, pastumia svetimi, man labai blogai. Dar nuo jaunystės laikų negalėjau pakęsti to intymumo viešajame transporte, net tuomet, kai su pinigais būdavo itin striuka, leisdavau sau tokią prabangą - mikriuką, kad bent kažkiek atsiriboti nuo tų grūstynių, stumdymo ir kojų mindymo. O jau kai sėdau į automobilį ir tapau nepriklausoma nuo to diskomforto, tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena per tą prizmę. Jei kur gatvėje kliudo, parduotuvėse, intensyviose vietose, kur daug žmonių, man tikrai labai nepatinka. Visokios mugės yra tikras išbandymas ir susitaikau su tuo laikinu nepatogumu vardan kitų dalykų, bet niekada nesiveržiu į tą stumdymą ir grūdimosi procesą.

Kai perku vietą į renginį, kur konkreti salė su savo vietomis, kai perku vietą lėktuve, tai tikrai džiaugiuosi, kai yra ar kad apskritai yra porankiai, ne visur jie būna. Nes jie sutekia bent kažkokį atsiribojimą nuo galimo kontakto. Tad įsivaizduokite tą jausmą, kai šalia esantis žmogus ne tik kad pasideda alkūnę ant porankio, bet dar ir remiasi ja į mane, baksnoja, duria, trinasi, judinasi toje kėdėje. Tiesiog okupuoja tą porankį, lyg jis būtų jo vienintelio. Ir dar gi kaip pasitaiko, tipo, kas pirmesnis, tas gudresnis, kas pirmas užsiėmė porankį, tas ir yra jo šeimininkas :D

Man šimtas metų tas porankis. Galiu sėkmingai būti ir be jo. Sėdėti, džiaugtis, kad jis yra, bet nesiremti, jei ten šalia sėdi kitas žmogus. Ir kaip pasitaiko, kartais, kai tenka pajusti tą trynimo ir badymo alkūne jausmą, o juk yra žmonių, kurie ramiai vietoje nenusėdi, jie visą laiką malasi toje kėdėje, bet ya tokių, kurie nesimala, tiesiog rymo atsirėmę į… mane :D Žinote ką darau? O gi paprašau, kad manęs neliestų, kad ar galėtų manęs neliesti, prašau, tikrai labai kultūringai ir ramiai, be lašo pykčio ar kokiu nors nesaikingu tonu. Labai ramiai, aiškiai, suprantamai. Visada patraukia. Paskutinį kartą, kai tai atsitiko, kai prašiau labai aktyvaus alkūnės ir besimuistančio kūno savininko, čia toje LNOBT operoje apie Nepriklausomybės aktą šimtmečio proga, tas vyras, lyg ir normalus iš pirmo žvilgsnio, jis iš manęs pradėjo juoktis, šaipytis, kitiems savo kompanjonams dalintis, kad tik pamanyk. Jis niekaip negalėjo suprasti to prašymo ir kad man nemalonu, kai jis badosi su alkūne į mane. Pradžioje net nepatraukė tos alkūnės, va kaip, toliau mane lietė. Bet po to nusiramino, įvertino situaciją ir ne tik kad patraukė, bet po pertraukos persėdo į kitą vietą, kur galėjo ramstytis į savą žmogų.

Suprantu, kad kitiems dzin dzilin šitie kontaktai, kai kiti liečiasi, kai brukasi, kai krauna alkūnes ar pan.. Tai šis įrašas skirtas tiems, kurie niekada nesusimąstė apie tai, o ką jaučia kiti. Ir dar tiems, kurie tokie kaip aš, kuriems tenka kažkuria prasme kovoti už savo erdvę, kad ir kokia nedidukė ji būtų, net jei ji tik ten, kur tik tos sėdynės dalis.

Rodyk draugams

šampanas

Senokai nerašiau apie putojančius. Man visai negėda prisipažinti, kad internetinėje sferoje tai dariau viena pirmųjų, nes niekas pas mus apie juos nerašė, tikėtina, nevartojo, nebuvo Lietuvoje jokių šampano ir putojančių gėrimų tradicijų, nebuvo tokio asortimento, jis buvo klaikiai skurdus, o aš esu prisiekusi daugel metų gerbėja. Rašau apie saikingą ir atsakingą vartojimą, nepamirštam esminių dalykų. Ir tie putojantys buvo, patikėkit, kompanijose ir kitur, ganėtinai “nišinis” gėrimas. Jo nenorėjo niekas ir niekam jis nepatiko. Ką girdėjau, kad nuo jo skauda galvą (nuo saldaus ar “pusiau” kokio neaiškaus birzgalo visad skaudės), visokios kitokios priežastys, bet dažniausiai ši. Po truputį bent jau savo rate įsukau tą madą, kad yra labai gerų ir vertų dėmesio, tik reikia atrasti. Ir niekada niekada neskaudės nei galvą, nei skrandį, nei bus rytinių pasekmių. Reikia rinktis kokybiškus ir žinoti, kad tai yra geras pasirinkimas, geresnis, nei koks nors… Na, dabar nelįsiu į kitų gėrimų gerbėjų darželį.

Vilniaus renginių vietose taip pat yra tradicija prieš renginį ar pertraukos metu išgerti kokią taurę kitą putojančio. Bet ne visos įstaigos sugeba patenkinti šį poreikį. Geriausias ir protingiausias požiūris ten, kur yra senos ir teisingos tradicijos. Vilniuje visad smagu gurkšnoti LNOBT ir LNDT, šiuose teatruose, dar VMT, Kongresų rūmų taip pat nepamirštu paminėti. Ten visur toks gerumas, labai geri ir teisingi pasiūlymai, kokybiškas skonis, subalansuotas, ne koks pigus viau atsiprašant “rašalas”, o būtent, atsakingas požiūris į išlavintą meno gerbėjų skonį, kuris palaikomas ir šioje sferoje. Tradicijos yra tradicijos. Dabar nevardinsiu gėrimų pavadinimų, nes nieko čia nereklamuoju, tiesiog rašau savo patirtį ir pastebėjimus.

Baisiausias požiūris “Vaidilos klasika” fojė bariuke. Toks jausmas, kad iš viso plačiausio ir spalvingiausio putojančių asortimento išsirinko tai, kas absoliučiame dugne, ko tikrai niekam nereikia, tikėtina, net parduotuvės asortimente to nerasi, nei visose save gerbiančiose vynotekose. Matyt išsirinko patį pigiausią š. Tokio šlykštumo gėralo niekur nėra, tik ten. Todėl, ką gi, kai ten būnu - priverstinė abstinencija. Kai lankausi šioje renginių vietoje, vis užklumpa mintis, parašyti na tipo kur į skundų ir pagedavimų knygą :D Pakeiskite tą klaikybę ir kuo greičiau. Jei skaitote kas nors iš ten, tai išgirskite, Vaidilos, padarykite gerą darbą ir nenuvilkite gerbėjų, keiskite putojantį š į putojantį su kokybės ženklu. Jūs patys bent ragavote kuo prekiaujate, ką ten pilstote?

Dar iš baisesnių patirčių - Rusų dramos teatre. Ten buvo kiek kitaip nei Vaidilose, ten dominavo viskas “pusiau”, tai kas pusiau saldu, po to kažkuriuo metu atsirado, pramušė, pusiau sausas daiktas, bet čia bent kažkoks proveržis toje sferoje, bet gi kas žino putojančių gėrimų tradiciją, tai niekada nesirinks “pusiau”. Žinoma, čia skonio reikalas, bet na taip, pusiau sausas geriau nei pusiau saldus. :D Senokai ten degustavau, bet berods geresnė situacija nei Vaidilos klasikoje, bet ne geresnė, nei apskritai galėtų būti.

Rodyk draugams

Šeštadienį mačiau dar vieną iš tiesų lauktą teatro premjerą. Spektaklis “Dreamland” tapo jau trečiuoju tokio tipo formato spektakliu, kuris buvo pademonstruotas būtent šioje LNDT Mažosios salės scenoje. Koks čia formatas? Kai konkrečios užduotos temos formate žmogus - ne aktorius pasakoja savo gyvenimo istoriją. Buvo migrančių valytojų, tvarkytojų, slaugių Graikijoje dirbančių tema “Švarus miestas”. Rašiau apie tai http://subjektyvi.blogas.lt/spektaklis-svarus-miestas-ir-teatro-festivalis-sirenos-8581.html Šis buvo pats geriausias apskritai iš visų regėtų. Antrasis - “Žalia pievelė”, apie Visagine gyvenančių ir susijusių su Ignalinos atomine elektrine darbuotojų pasakojimai. Šis spektaklis taip pat labai patiko ir anksčiau jums esu rekomendavusi eiti ir pamatyti. http://subjektyvi.blogas.lt/spektaklis-zalia-pievele-pagal-ignalinos-atomines-elektrines-darbuotoju-ir-visaginieciu-pasakojimus-9108.html

Spektaklis “Dreamland” taip pat paliko neblogą įspūdį, nes iš tiesų buvo įdomu klausytis tikrų Lietuvos imigrantų istorijas, matyti juos, taip sklandžiai ir be užsikirtimo dėstant savo gyvenimo epizodus. Patiko tai, kad spektaklyje žmonės kalba sava kalba, tas suteikė gerojo kolorito ir atitinkamos nuotaikos. Patiko vizualika, visas sprendimas ir apskritai, kad teisingai pasirinkta ši ganėtinai aktuali šių dienų tema.

Kas dar sykį pasitvirtino, o tai bandė paneigti, tuos stereotipus apie pabėgėlius, perbėgėlius, ekonominius migrantus vardan sotesnio gyvenimo, o ne dėl karo, dar bandė paneigti stereotipus apie musulmonus, apie rusus taip pat. Tai šitas momentas akivaizdžiai nepavyko. Jokie stereotipai nebuvo ištrinti, sunaikinti, absoliučiai. Kiekvienas atvykėlis dėsto savo tiesą, savo “politiką”, turi savitą filosofiją, ir jie visi akivaizdžiai čia yra laikini, šioje žemės dalyje, tiesiog užsuko į svečius, kurį laiką užtruko, bet nesiruošia čia pasilikti. Nelaimingi žmonės, susiklosčiusių aplinkybių įkaitai, o dalis patys tokiais norėjo tapti, siekė to, mokėjo kontrabandininkams už atvykimą į Lietuvą. Studentė su hidžabu iš Turkijos bandė įrodyti savo laisvę, bet deja, nepavyko ir tai. Buvo gaila klausytis moters, kuri nori tapti civilizuota šiuolaikinės civilizuotos Europos dalimi, bet niekaip negali išlipti iš savo archetipinių rėmų, blaškosi ten ir tiek, vargšė.

Svečias iš Libano nuplikė manau ne mane vieną tuo verdančiu vandeniu, na ne tiesiogiai, bet žodžiais, kai pradėjo aiškinti, kad Lietuva gerokai didesnė už Libaną, kuris šešis kartus mažesnis, o Libane gyventojų žymiai daugiau nei Lietuvoje. Ten dabar daugiau nei 6 mln., čia rašau bendram supratimui. Na tai kadangi mūsų šalis turi tiek laisvos ir neapgyvendintos žemės, tiek erdvės, o gyventojų visai mažai, tokia gera ir puiki šalis, kodėl gi nepriėmus visų norinčių čia įsikurti. Norėjau atsistoti ir išeiti, tą pačią akimirką, kai tai išgirdau. Na nieko sau, galvojau, bet ir drąsus scenoje dėstyti tokius dalykus. Gaila, sėdėjau pirmoje eilėje, nemačiau kas dedasi už nugaros, gal ten žiūrovai stebėjo ir klausėsi tai akmeniniais veidais?

Jei aš čia spoilerinau, tai atleiskite man už tai, bet negaliu sulaikyti emocijų rašydama savo įspūdžius, kuriuos ir taip saikingai išdėsčiau, nes galiu labai plėstis ir papasakoti viską, kas ten dėjosi :D Bet palieku jums, nes tikrai bus tokių, kurie dar tik eis ir kur tuomet intriga, jei pasidalinsiu visomis razinomis.

Daugiau apie spektaklį skaitykite čia http://www.teatras.lt/lt/spektakliai/dreamland/

Rodyk draugams

Pakalbėkime apie “Keistuolių teatrą”. Premjera “12 naktis” paliko tokią pasimetimo žymę, kad negaliu atsigauti, rašau, kol karštis pila. Daugybę metų buvau šio teatro gerbėja ir mačiau ne vieną spektaklį, dabar jau dūlantį archyvuose. Pastaraisiais metais jam nerasdavau laiko, nes prioritetuose buvo kiti. Šiandien radau ir norisi paklausti, kas lankėsi pastaruoju metu, ar tai dabar, ką šiandien mačiau, ir yra “Keistuolių teatras”? Naujos tendencijos, kurios įsisuko į šio teatro sceną? Jei taip, tai su didžiu liūdesiu galiu konstatuoti, kad tai paskutinis spektaklis, kurį mačiau, ir daugiau ten neisiu. Nebent kažkas pasikeis ir pasiūlys tai, ką taip optimistiškai veikė anksčiau.

Kas yra? Blogai. Ne, nėra blogai jaunąjai kartai, kuri ten visai gerai jautėsi, bet tik ne mano kartos atstovams. “Maniškiams” yra toks liūdesys, kad norisi išeiti ir nebegaišti ten laiko, nuobodžiai laukiant pabaigos. Ir išėjo tie laimingieji, vidury veiksmo, neištvėrę to, o aš likau kančiose, bet tai buvo sąmoningas kentėjimas, nes norėjau įvertinti viską. Na kad jums papasakočiau :D Kas blogai? Mes per daug matėme šiame gyvenime visko. Per daug skaitėme knygų, visokių, per daug žiūrėjome gerų ir kitokių filmų, klausėme geros ir visokios muzikos, mes per daug matėme gerų spektaklių. Patirtis labai įvairiapusė. Mes žinome kas yra geras humoras. Todėl mes ten esame “baltos varnos” ir musės, plaukiojančios barščiuose. Mes esame palikti už borto spektaklyje “12 naktis”, ir viskas, tai nebe ta vieta, kuri galėtų džiuginti, suteiktų atradimo jausmą, ten nėra nei gylio, nei kokybės, tos, kurios mums reikia ir dėl ko mes einame vėl ir vėl į teatrą, ieškodami to atitinkamai kito lygio. Čia ne mūsų lygis, brangieji, prisiekę teatro gerbėjai.

Šis spektaklis tikriausiai patiko jaunimui, kuris ir taip gyvenime nuoširdžiai kvatoja iš rodomo piršto ir primityvių “apie nieką” juokelių, nes daugiau ir nereikia. Tai yra toks tipo pseudo intelektualiems paviršutiniškiems “hipsteriams” ar tiems, kurie neseniai baigė mokyklą, studijas (ar dar studijuoja) ir pradėjo pirmuosius darbus, pirmąjį savarankiško gyvenimo etapą. Spektaklio lygis - tarp šimtadienio spektaklių - numerių, paaugliams skirtų vaidinimų ir tai, ką bando nuveikti aktoriai - praktikantai, toks tarpinis variantas. Senbuvis “keistuolis” - aktorius Aidas Giniotis tame jaunų aktorių būryje lyg koks moksleivių stovyklos prižiūrėtojas - auklėtojas, o tas aktorių būrelis, tai jaunimas, kuriam leido atlikti pirmąją praktiką scenoje, pirmasis startas, apsitrynimas, apšilimas. Štai koks vaizdas. Kiekvieną kartą, stebint scenos veiksmą, kyla vienintelis klausimas - “ką aš čia veikiu”, šiame renginyje, kuriame tikrai trūksta popkornų, popierinių a la kavos puodelių ir padėklo su burgeriais. Tad spektaklis, kuriam uždėtas N-14, o be reikalo, skirtas 14 m. (ir jaunesniems) - 25 m. max. amžiaus žiūrovams.

Žiauru.

Rodyk draugams

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Žadėtos trys premjeros. Tai LNOBT V. Bellini opera “Kapulečiai ir Montekiai”, VMT “Fantazijus” ir Rusų dramos teatro spektaklis “Pigmalionas”. Sudėliojau ne atsitiktine tvarka, o pagal gerumą ir kokybę. Na ir keli žodžiai apie “Domino” teatrą.

Įspūdingiausia premjera - “Kapulečiai ir Montekiai”, šis pastatymas toks netikėtas, bet nepaprastai reikšmingas mūsų teatriniame pasaulyje, visur su tokiu kokybės ženklu, kad belieka mėgautis ir atsipalaiduoti, viskas džiugina, žinoma, kompozitorius sukūrė tikrai malonią ir klausytiną muziką, nėra to sunkumo, na žinote, kaip būna kartais, kur krauna krauna ir tiek užkrauna, kad jautiesi lyg vagonus iškrovęs. Ne, čia viskas taip saikingai, su protu. Dekoracijos nepaprastai geros ir apgalvoti sprendimai, tokie netikėti - balnai, toks keistas grožis, bet jie taip tinka pagal scenarijų, dar labai patiko laiptai, kurie italų architektūroje tas lyg “lipimas į dangų” labai reikšmingas elementas, jaučiausi lyg priešais save matyčiau Romos Ispanijos laiptus ar Amalfi žymiosios katedros laiptus, labai įspūdinga. Kostiumai verti atskiros pagyros, nes mūsų Juozukas kuria išties puikius, bet kai prisiliečia pasaulinio lygio mados žvaigždė Christian Lacroix, tai net nežinodamas, kas ten prisilietė, matai atitinkamą lygį. Na ir balsai, netikėta, bet labai maloni staigmena, Romeo vaidmeny švytėjo jaunoji karta, debiutavo Milda Tubelytė, išties patiko, šaunus mecosopranas. Atskiros pagyros V. Miškūnaitei, neseniai ją vėl girdėjau (drauge su A. Maldeikiene :D ) G. Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro naujojo sezono atidarymo koncerte, kur ji drauge su E. Montvidu ir K. Smoriginu pasirodė perfekto, tai man asmeniškai vienas ryškiausių ir svarbiausių žibėjimų Vilniaus operinėse aktualijose, seksiu jos karjerą ir sėkmės visokeriopos. Eikite, džiaukitės, puiku.

Vilniaus mažasis teatras vėl pristato tai, ką su džiaugsmu galiu rekomenduoti, nes pastaraisiais metais Vilniaus teatrai kiek užsiciklino ant specifinių “sunkaus žanro” naujų spektaklių, kurie tokiems ypatingai specifiniams gurmanams, na tokiems ypatingai, kur taip sudėtinga, religijos ir filosofijos, maišas ant galvos ir nelieskit, nelieskit manęs, aš dabar apmąstymuose. Velniop, žinote, saikas yra geras dalykas, saikas. Kiek galima “grūzinti” tomis poemomis ir legendomis, ne apie brandą ar nebrandą kalba, gurmanas vieną sykį pažiūrės ir sotus, bet gi gurmanų ribotas skaičius, kaip ir tų, kurie eina į teatrą kaip į šventę, tai jiems ten tragedija, o ne spektakliai. Džiugina tai, kad po truputį traukia lauk iš repertuarų, matyt viskas, baigėsi gurmanų ribotas skaičius. Reikia dar ir uždirbti :D Komedija nekomedija “Fantazijus” kaip tik tiems, kuriems reikia neper ilgai, bet gerai, I dalies spektaklis, kuris užpildys ir išpildys. Tai tiems, kuriems iš principo nepatinka teatras ir rauko nosį, tikrai žinote tokių, kurie neina į teatrą. Tai siūlau jiems ir visiems spektaklį “Fantazijus”. Na tiesiog šventė akims ir ausims - gyva muzika, aš dievinu tą gyvos muzikos koncepciją, tai tokia mega razina, tobula, net gi manau, kad su tokia razina galima paskaninti vidutinio lygio turinį. “Fantazijus” yra desertas, kuriuo galima mėgautis ir tai ne primityvus, ne pigus, o geras, kaip gera vakaro pradžia ar pabaiga, bet po jo įgauni sparnus, ritmą ir norisi eiti eiti, kažką veikti, net gi patrauks į naktinį klubą ar barą. Labai patiko dekoracijos, aktoriai, šokiai, scenarijus, neturiu prie ko prisikabinti. Eikite.

Rusų drama pasirinko dar vieną komedijos žanro spektaklį savo repertuarui “Pigmalionas”, pavadinimas apgaulingas, nes nieko bendro neturi nei su religijom, nei antika, ten du aristokratai iš prasčiokės - gėlininkės darė aukštuomenės damą - barakudą. Spektaklis neblogas, pramoginio žanro, visai geras, juk ir aktoriai geri, ir dekoracijos smagios, ir viskas kaip ir gerai. BET. Po jo jaučiau tą “Domino” teatro kvapelį, kuris mane specifiškai veikia, man jau buvo liūdnos pasekmės po rusų dramos teatro spektaklio “Ačiū, Margo”, tokio baisumo spektaklio seniai nebuvau mačiusi. Kas nežino ir neskaitė mano ankstesnių įrašų, tai paaiškinu, aš niekada neinu į “Domino” teatrą ir visos tos kvailai išsiviepusių aktorių reklamos mane veikia kaip momentinė alergija, negaliu matyti. Nors pradžioje ėjau kelis kartus, kai tik jis pradėjo savo veiklą, juk nežinojau, bet kai supratau kame kampas - nebeinu. Nesu aš kažkokia teatrinė snobė ir pan., tiesiog tas teatras yra totali komercija neišrankiam žiūrovui, kuris nieko nenori žinoti apie tikrą teatrą, bet eina į tipo teatrą ir jaučiasi komfortiškai, žvengia iš visokių lėkštų ir primityvių “Juokis” tipo juokelių. Ten toks repertuaras, jie tik iš to ir gyvena, linksmink ir negalvok apie nieką. Suprantama, kad jei yra paklausa, tai bus pasiūla, kažkas juk turi pasiūlyti ir tai, tad atsirado tokie biznieriai (nesakysiu kas), kurie jokie menininkai, jokie kūrėjai, jie teisiog padarė biznį - teatrą. Dabar pastebėjau, kad “Domino” save pozicionuoja kaip “profesionalus komedijos teatras”, matyt pagavo kampą, kad reikia pakelti savivertę, nes jau buvo gerokai pakritusi nuo kritikos. Tai, kad ten vaidina profesionalūs vietinės reikšmės aktoriai, to teatro nedaro profesionaliu, juk turinys tai pigus, lėkštas, primityvus, antro galo lygio. Ten dar vaidina Valinskai, po to Renata su Deiviu, kažkokie “prochadimcai”, kuriems iki aktorių kaip man iki balerinos puantų. Jie yra tiesiog kažkokia nesąmonė. Tai “Pigmalionas” tikrai nėra tokio lygio, ne, bet šis spektaklis dar vienas bandymas įtikti nereikliam žiūrovui. Jei jūs nereiklus, norite pramoginio reginio su pamokančia istorija, tai kodėl gi ne, tam tikra atsvara ir alternatyva “Domino” šlamštui.

Rodyk draugams