BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

baletas

Jei vis dar dvejojate, ar verta eiti į naujausią kompozitoriaus S. Prokofjevo baleto “Romeo ir Džuljeta” pastatymą, tai sakau - eikite ir mėgaukitės. Galbūt ne vien dėl puikios muzikos, kuri net ir pradedančiuosius klasikinės muzikos “testuotojus” turėtų nenuvilti.

Šiandien, po įvykusios premjeros LNOBT, esu vis dar malonioje euforijoje.

Subtilios dekoracijos ir ekrano projekcijos dermė balansuoja ant minimalizmo ribos, bet nieko nepasigedau ir visuma labai harmoninga. O tai, kad Italijai išskirtinės mano simpatijos, tai niekam ne paslaptis ir neslepiu to. Žinoma, subjektyviai vertinant, esu šiek tiek pavargusi nuo karinės nuotaikos, per kurios prizmę spektaklio statytojai velka viso baleto nuotaiką, bet, kita vertus, toji čia tinkama dėl tikriausiai visiems žinomos V. Šekspyro “Romeo ir Džuljetos” sukurtos tragedijos. Tai tinka ir šių dienų aktualijoms, deja, vis dar.

Rodyk draugams

Vakar man gaudė Sirenos, stebėjau svečių iš Graikijos spektaklį “Švarus miestas”. Patiko savo neįprastu formatu. Realistiškas, rodos vaidinančios moterys ne aktorės, o tiesiog moterys, imigrantės iš įvairiausių šalių, kurios dirba valytojomis, auklėmis, slaugėmis Graikijoje, pasidalinusios savo patirtimi, kaip joms sekėsi gyventi, dirbti, išgyventi Graikijoje, kas jos buvo gimtinėje, kokios buvo svajonės. Net nustebau, kad tekstų autoriai yra kiti žmonės, spektaklio statytojai, nes įspūdis buvo tikrai kitoks.

Toks nedidelis epizodas, man buvo naujiena, tai pasidalinsiu. Emigrantai iš Filipinų neturėjo galimybės bendrauti telefonu su savo šeimomis, nebuvo tiesioginio ryšio iš įvairiausių šalių, tad kad neprarastų to ryšio ir galėtų pasidalinti naujienomis, apskritai visa reikalinga informacija, jie į juostines kasetes įrašydavo - įkalbėdavo viską, ką norėdavo perduoti. Ir tuomet tas kasetes siųsdavo artimiesiems, drauge su pinigais, dovanomis, drabužiais ir pan.. Spektaklis paprastas, šiltas, moteriškas, be kažkokių ten ypatingų užmojų, bet man patiko tuo savo paperkamu nuoširdumu ir realistiškumu, nėra vaidybos, tos įprastos, tiesiog viskas kitaip, lyg žiūrovai sėdėtų pagalbinėse patalpose ir būtų lygiai tokie patys emigrantai, drauge klausytų įvairias emigrantų istorijas ir patys norėtų jomis pasidalinti. Tad jei turite laiko ir dar liko bilietų, šiandien jis vėl bus Mažojoje salėje, užsukite.

Kasmet nepraleidžiu progos pamatyti užsienio teatrų spektaklius teatro festivalyje, veržiuosi vien dėl jų, nes lietuviškuosius ir taip arba mačiau, arba rasiu kitu laiku kada pažiūrėti, dar nedomina spektakliai Vilniaus mieste, t.y. lakstymas po miestą, tikiu, kad kitiems tokia pramoga atraktyvi, bet aš labiau įprasto stiliaus gerbėja, renkuosi komfortą ir ramybę, nes ir taip gyvenime to lakstymo sočiai, leiskit pailsėti ir pasimėgauti reginiu.

Dauguma spektaklių buvo neblogi ar puikūs, tuos kuriuos pasirinkdavau savo nuožiūra, eiti į visus tikrai nematau prasmės, o ir laiko stoka, tik vienas berods nuvylė savo ypatingumu ne pačia geriausia prasme. Šiais metais pasirinkau vakar matytą “Švarus miestas”, vėliau bus dar du spektakliai, tai “Varšuvos kabaretas” (rašo, kad trukmė – 4 val. 30 min. (su pertrauka) :D ) ir “Karališko dydžio”.

Rodyk draugams

fariziejaus

Neeilinis ir ypatingas spektaklis tikriems teatro gurmanams. Nors buvo nemažai tokių premjeros žiūrovų, kurie neįvertino, nesuprato, pavargo ar kt. priežastys, ir nešė kudašių iš pirmosios dalies, kurios trukmė 2,5 val.. Kažkas nebegrįžo po pertraukos. O man ir vakaro kompanionei - draugei spektaklis labai patiko. Po spektaklio buvome trinktelėtos kuoka ir lengvoje euforijoje. Todėl teisybės čia nerasi, visi vertinimai tik per subjektyvumo prizmę, tad jei nori atsirinkti, turi pats savo akimis pamatyti.

Kai pirkau bilietus ir tegavau tik 3 eilėje, šiek tiek pergyvenau, kad sėdėsime per arti ir ne taip gerai viską matysime. Bet, pasirodo, tai buvo pats tas atstumas ir teigiamas efektas dėl to tik dar labiau sustiprėjo, todėl būtent šiam spektakliui nebijokite pirkti vietas kuo arčiau, bus labai labai gerai. Pjesės pagrindinis veiksmas ir vyksta scenos priekyje, 90 - 95% sėdint, aktoriai lyg atgijusios ir prabilusios statulos, tad spektaklyje ypatingo veiksmo ir judėjimo ne tiek ir daug. Tačiau išties sudėtingas tekstas, dekoracijos - spec. vaizdo ir garso efektai, Lietuvos rusų dramos teatro profesionalių aktorių ir spektaklio režisieriaus bei teatro vadovo J. Vaitkus visumos bendras rezultatas - tikra kelias valandas trunkanti šamaniškoji meditacija.

Dar vienas kokybiškas ir dėmesio vertas spektaklis, raskite jam laiko.

Plačiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

rent

Šis teatrinis sezonas prasidėjo puikia premjera LNDT scenoje - miuziklu “Rent”. Nenoriu šykštėti komplimentų, nes patiko viskas, visuma. Pradedant puikia ir “klausytina” muzika, visi kūriniai verti dėmesio, komplimentai ir apkabinimai atlikėjams. Koks sėkmingas muzikos vadovo pasirinkimas, skaičiau apie peržiūras ir koks buvo atsakingas požiūris į kastingą, tad kokie jie visi šaunūs, charizmatiški, ryškūs. Ir baigiant dekoracijomis, kostiumais, labai patiko Girmantės įvaizdis. Norėčiau pamatyti ir kitos sudėties “Rent” atlikimą. Vakar žibėjo Kristina Radžiukynaitė, Vaidas Baumila, Girmantė Vaitkutė, Laura Rakauskaitė, Tomas Žaibus, Dominykas Vaitiekūnas, Tomas Legenzovas, Šarūnas Navickas. Bet mintis ta, kad vienas tų retų atvejų, kai noriu dar sykį pamatyti ir paklausyti.

Vakar paskendau kokybiškų, stiprių ir, svarbiausia, švarių balsų jūroje. Jokio falšo! Neskaitant kelių nereikšmingų smulkmenų, kurias nurašau jauduliui, bet iš esmės, švarus ir skaidrus atlikimas, ko ypač pasigendu jaunosios kartos operiniame dainavime.

Labai tinkama ervė, sakyčiau tobula būtent miuziklui ir apskritai, visiems miuziklams, kurie bus ten rodomi, nes šis sėkmingas pasirodymas Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje yra patvirtinimas, tai bene geriausias sprendimas vietos prasme ir kitos tokios bent jau Vilniuje nematau. Nors LNDT salė ir didelė, bet tuo pačiu ji kamerinė, jauki, šilta, tai tobula erdvė, kuriai niekada neprilygs jokios arenos, milžiniškos salės, kurios tuo pačiu ir šaltos, nejaukios, nesuartinančios su scena, nėra tokios bendrystės tarp žiūrovų ir atlikėjų. Arenos (net nesvarbu kurios) scena tokia tolima ir nepasiekiama, kad ne ne ir dar kartą ne, tik ne tokiems miuziklams, būtent šiam muzikos žanrui.

Miuziklas “Rent” buvo šiltai sutiktas ir, sprendžiant iš gausių plojimų bei ovacijų, publika buvo sužavėta. Todėl būtinai raskite laiko ir skirkite dėmesio šiam reginiui, kuris nepaliks abejingų. Vis dėlto šio vieno garsiausio ir ypatingo populiarumo sulaukiusio pasaulyje miuziklo pasirodymas Lietuvoje yra nemažas įvykis, neeilinis. Tad įvertinkite ir patirkite malonių įspūdžių spektrą.

Rodyk draugams

kichotas

Penktadienį buvo proga apsilankyti premjeroje, baleto “Don Kichotas” naujausioje versijoje. Labai geras įspūdis, bet kadangi nebuvo progos pažiūrėti ankstesnės versijos, tai neturėjau su kuo palyginti.
Labai gražu. Gražu gražu gražu murmesys ir šurmulys buvo sulig kiekvienu dekoracijų pokyčiu, na išties nepaliko abejingų estetika ir klasikinio baleto dermė. Skoningi kostiumai, visumos harmonija, ispaniškoji ekspresija ir kastanječių klaksėjimas, L. Minkaus sukurtas baletas gyvas, melodingas, tad žiūrėtinas ir klausytinas.

O čia mažosios balerinos šokis iš platybių, patiko :)

Rodyk draugams

Lietuvos rusų dramos teatras nepaliauja džiuginti vis naujomis kokybiškomis premjeromis. Ir tas pagerintos kokybės atnaujintas repertuaras pamažu išstumia į archyvus ankstesnius spektaklius, kurie buvo skirti labiau masiniam “apie nieką”, lėkštos “pavargusios” komedijos vargindavo savo pigiu poskoniu, patys aktoriai buvo pavargę nuo visko, nes nesuvaidinsi, kai lyg per prievartą brukamas pigus produktas. Buvo gaila sugaišto laiko. Tai gi, pokyčiai į gerą ir būtent tokie pokyčiai labai pagirtini.

Man labai patiko naujieji spektakliai “Ledas” ir “Septynios gražuolės”, todėl rekomenduoju abu, neišskiriant nei vieno.

Dalinuosi iš karto dviejų spektaklių apžvalga, nes abu juos sieja vienas bendras bruožas ar ypatumas - tai spektakliai ne kiekvienam žiūrovui, o išsilavinusiems ir brandiems, be abejonės, mylintiems teatrą ir mylintiems jį visokį, su visokiais klodais. Spektakliai “Ledas” ir “Septynios gražuolės” išskirtiniai savo savitumu bei charakteriu. Tai tikrai ne tas variantas, kuomet nežinote kaip “užmušti” savo laisvą laiką, atradote bilietų sistemoje naują, neregėtą spektaklį, nusipirkote bilietą ir nustraksėjote į teatrą. Jiems reikia nusiteikti ir apskritai žinoti kur einate. Kad nebūtų taip kaip tiems žiūrovams, kurie pabėgo arba po pirmosios dalies (ir deja daug gero prarado nepamatę antrosios), arba po 5 min.(!!) nuo spektaklio pradžios, išgirdę, kad tai poema. Be abejonės, reikia mokėti rusų kalbą, būtina, nes titrai suvalgo pusę grožio ir neperteikia tos nuotaikos. O einant į “Septynios gražuolės”, kur visas spektaklis yra poema, beje puikiai graži, be kalbos ten nėra ką veikti, titrai ne poemos grožio, ne visuomet teisingai išversta, ir apskritai jie tik trukdo pagauti pustonius bei čiurlenimą, tad net neskaitykite, neverta, blaško dėmesį.

“Ledas” pastatytas pagal V. Sorokino romaną, kurį kažkada skaičiau, tad buvo gera proga pamatyti būtent teatro versiją. Scenos ypatumas, dekoracijos bei spec. efektai - super. Puiki aktorių vaidyba, viskas taip pateikta, kad vienu metu pajutau, kad sėdžiu, mielieji, atviru žandikauliu iš smagumo bei malonios euforijos. Na ne visai O forma, bet tokiu pakritusiu :D Net jei nemėgstate fantastikos žanro, o aš esu būtent iš tų nemėgėjų, šis spektaklis vis tiek patiks. Būtent tuo, kad čia persipina ne tik istorija, žmonių gyvenimai, bet ir tie faktai, kurie taip meistriškai įpinti, kad nesuprasi, vietomis, kur baigiasi tikroji faktinė istorija, o kur prasideda fantastikos elementai. Ten viskas rodos realu ir “na kodėl gi ne”, tikiu tuo, taip įtikėtina.

Spektaklio “Septynios gražuolės” režisierius J. Vaitkus. Viduramžių Persijos (Azerbaidžano) literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140-1209) eiliuotas šedevras. Pacituosiu: “Poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas, įvairių kraštų princeses. Kiekvienai iš savo mylimų žmonų šachas Bachramas surentė po rūmus, kurių grožyje slypėjo ir pasaulio sandaros filosofiniai ženklai bei alegorijos. Ši kupina viduramžių Persijos egzotikos, išminties ir grožio poema dėsningai vertinama ir kaip erotiškiausias viduramžių Rytų literatūros kūrinys. Šį stambių formų muzikinį-plastinį poetinį spektaklį drauge kuria teatro vadovas režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus, kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Martinaitis, choreografai Tahir Eynullayev (Azerbaidžanas) ir Leokadija Dabužinskaitė, dailininkė Daiva Samajauskaitė.”

Rekomenduoju eiliuotų šedevrų gerbėjams ir norintiems išgirsti įdomių garsų skambesį. Gražus reginys, subtilios dekoracijos ir šešėlių teatras lyg senovės aidas, o pati poema įsupta į meditacinės muzikos bei įvairių garsų audeklą. Nenustebčiau, jei visas šitas darinys švelniai bei nepastebimai įtrauks į palaimingą… miegą :D Savo užliūliuotą vyrą krutinau kelis kartus, sakė, kad “tiesiog gera” ir “oi, atsijungiau”. Juk tai rytų burtai bei lyg “Šachrazados pasakos” prieš miegą. :D Gražios pasakos, pamokančios ir gyvenimo išminties kupinos istorijos, kiekviena verta dėmesio. Ir lygiai tiek pat aktuali, kaip ir prieš tūkstantį metų. Tai net gi baugina.

Plačiau apie spektaklį “Ledas”.

Plačiau apie spektaklį “Septynios gražuolės”.

Rodyk draugams