BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Spektaklis, kuris labai patiko. “Žalia pievelė” - būtent tai - iš gyvenimo, realaus, kai dalinasi žmonės, kurie gyvena Visagine ir arba dirba, arba vienaip ar kitaip susiję su atomine elektrine. Pasidalino visa atominės statybos istorija, kaip vyko procesas, kas atvyko ją statyti iš buvusios Tarybų sąjungos, kokioje stadijoje buvo būsimasis Visagino miestas, kaip dirbo, kokios darbo sąlygos, koks dabartinės atominės elektrinės darbas - uždarymo procesas, kuris ne vienadienis, kaip spektaklyje minėjo, kad čia ne verdantį puodą išjungti ir uždengti dangčiu.

Spektaklio formatas priminė buvusį teatrų festivalio “Sirenos” svečią “Švarus miestas”, kurį teko regėti, tai istorija apie emigrantų gyvenimą bei darbą Graikijoje, ten taip pat vaidino ne aktorės, o tiesiog būtent tos emigrantės iš įvairiausių pasaulio šalių.

Tai nepaprastai įdomus formatas, mums vis dar neįprastas, ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos menininkai sugalvojo taip papasakoti apie Ignalinos atominę elektrinę, jos žmones, apie visaginiečius. Labai patiko dekoracijos, apšvietimo sprendimai. Esu sužavėta, labai užkabino, labai patiko, todėl nepraleiskite progos ir įvertinkite. Aš manau, kad šis pažintinis spektaklis atskleis nemažai negirdėtų ir nežinomų faktų, pakeis tam tikras nuostatas ar sugriaus įsisenėjusius stereotipus, bus progų susimąstyti, išgyventi jautrius momentus. Čia labai paprastai, bet visai neprastai.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

Labai norėjau pamatyti, tad skubu pasidalinti įspūdžiais, kol šviežia. Spektaklis “Žalgirės” paliko gerą įspūdį, nes apskritai esu V. Bareikio stiliaus gerbėja. Nors esu mačiusi nedaug jo darbų, bet visi jie turi to gerojo prieskonio - tai kokybiškas ir gyvas muzikinis “takelis”, kuris suteikia tos kokybės svorio.

Spektaklis spalvingas, lyg toji vaivorykštė, jis drąsus savo scenarijumi, herojėmis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su seksualinių mažumų bendruomene. Kiekviena “žalgirė” yra begal skirtinga, iš skirtingų socialinių sluoksnių, šiek tiek hiperbolizuojant kaip ryškesnius personažus, tačiau toji vienijanti lesbietiška linija jas apnuogina, parodo jų jausmus, konkurenciją, meilę, įžūlumą. Viskas kaip ir tradicinėse porose. Vyrai čia tik “dėl kvapo”, bet jie ne mažiau įdomūs, žinoma, nevengiant tam tikrų stereotipų taip pat. Man patiko tai, kad buvo nemažai gerojo feminizmo minčių, lai su humoro prieskoniu, bet aš manau, kad čia geras kodas.

Spektaklyje nemažai nenormatyvinės leksikos, nuolatinis balansavimas ant tokio gan sakyčiau paprasto ir liaudiško humoro, nes vis dėlto mūsuose ganėtinai sudėtinga situacija su aukštos kokybės humoru, reikia tai pripažinti ir nėra ko gėdytis taip pat. Nepaisant to, šitas paprastas humoras visai neblogai išjudino salę, o kur dar krepšinio - antrosios religijos gerbėjų emocijos, nuotaikos, buvo tų momentų, kurie priminė krepšinio varžybų realijas, dėl ko suartino ir sušildė, ir vyriškąją auditorijos dalį taip pat.

Aš manau, kad didžiausias šio spektaklio laimėjimas tas, kad būtent šis spektaklis, tokio turinio, pripažinkime, specifinio, pastatytas būtent Kaune. Lai čia stereotipų galia, bet ne sykį būtent ten pasižymėta netolerancija, specifiniu priešišku nusiteikimu ir agresija prieš seksualines mažumas, kitokius, o ir įvairių subkultūrų atstovai ten jautėsi ne taip laisvai, kaip kad sostinėje. Tad “Žalgirės” per paprastą humorą, per spalvingą leksiką, per ironiją, jos atneš tą nuotaiką, kad gal reikia sumažinti decibelus. Tai tas spektaklis, kuris šiek tiek pašlifuos tuos aštrius kampus, kurie galbūt vis dar likę. Spektaklis nėra tai, kas įneštų negatyvo, kažkokias tamsias mintis ar pan., kaip tik, tie rožiniai pūkuoti krepšininkių kostiumėliai sušildys ir nors šiek tiek patirpins net tvirčiausią Aliaskos ledą.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

Baletas “Piaf”

2017-04-22

Vakar LNOBT parodė legendinės prancūzų dainininkės, šansono simbolio, trapiosios Édith Piaf gyvenimą spektaklyje “Piaf”. Ir buvo taip gerai, taip gražu, puiki choreografija, kiek neįprasta, bet labai patiko. Kostiumai verti dėmesio ir neįprasti akiai savo drąsa, bet tai prieskoniai, kai negali atsitraukti ir norisi mėgautis, traukia žiūrėti ir užaštrina pojūčius. O tie subtilūs E. Piaf gyvenimo momentai - simboliai, tie sklandantys rožės žiedlapiai, visuma. Dar neįtikinau eiti ir savo akimis išvysti?

Tuomet kviečiu tuos, kurie svaigsta nuo A. Cholinos šokio teatro pastatymų ir mano, kad tai yra meno viršūnė. Apie “Otelą” jums jau rašiau, kas neskaitė, čia ir komentaruose taip pat.

Kuomet pamatysite šokio teatro spektaklį “Piaf”, taip, mielieji, LNOBT davė atsaką ACH teatrui, bet tokį deramą, kad kaip sakoma “s patrachami” nunešė viską. Jūs suprasite, kas yra profesionalai, baletas, lygis ir kodėl vienas teatras yra komercija, šou ir į gražų popierėlį suvyniotas “daiktas”, nesakau, kad blogas, visokių reikia, tai kas yra gražu, tai nebūtinai yra aukšto lygio meno pasirodymas, tas gražu negražu yra subjektyvus vertinimas taip pat, man gražu, tau negražu. Bet yra profesionalai ir yra mėgėjai, TV šokių projektų dalyviai, laidų vedančiosios ir šiaip surinkti atsitiktiniai veikėjai. Ir kodėl, kitas spektaklis yra tikrasis menas, visai kitas lygis. “Tiesiog” šokėjai negali prilygti baleto profesionalams, na tiesiog, nesakau, išimčių visur yra, bet mes dabar lyginame du mums prieinamus variantus ir tai kas vyksta mūsų sostinėje. Kai šoka šokio teatrą baleto trupė ir kai šoka keli veikėjai iš baleto pasaulio, o dauguma šokėjų iš visai kitokio stiliaus šokių ir kito lygio taip pat.

Po premjeros buvo tokia pakili nuotaika. Gyvenimo horizonte pasirodė Paryžiaus vizija, vėl, vėl reikia Paryžiaus. Padam, padam, padam…

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Lengvam, neįpareigojančiam, bet ne banaliam vakarui - spektaklis apie didįjį kombinatorių ir brangakmenių paieškas. Legendinės ir jau tapusios sparnuotomis frazės bei aforizmai primins ne tik romaną, bet ir rusų filmą, tapusį savotiška klasika, apie įvykius spalvingoje Odesoje. https://ru.wikipedia.org/wiki/Двенадцать_стульев Man ypač patiko netikėtas, bet labai taiklus istorijos derinys su pranašo Mozės keliu per dykumą, iš Egipto į Pažadėtąją žemę, ši “kombinacija” buvo tokia lyg pirštu į akį, tobula su dekalogais. Tie Dievo įsakymai: “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.” “Negarbink ir nesilankstyk stabams, drožiniams ir paveikslams” (nepažodžiui, bet esmė). Tai čia ir apie brangakmenius bei kėdes, apie kurias ir sukasi visa istorija.

Puikus Ostapo Benderio - Valentin Novopolskij vaidmuo, kuris organiškas ir jam šis vaidmuo, kaip ir kiti, labai tinka, na kas dar suvaidintų didįjį kombinatorių, jei ne jis :) Išties pasisekė Rusų dramos teatrui su šiuo aktoriu, jam “limpa” tokie personažai ir vien dėl jo galima statyti naujus ir naujus spektaklius. Nesakau, kad tai vieno aktoriaus spektaklis, būtų neteisinga ir nedora nuvertinti kitų teatro aktorių indėlį, tačiau be jo būtų visai kitaip. Tad teatras turi savo brangakmenį ir tikiu, kad džiaugiasi bei vertina.

Labai patiko dekoracijos ir laivo idėja, kaip režisierius skelbia, kad tai “Titanikas”, bet aš žiūrėdama atspėjau ar įžvelgiau jo kitą minimą, Nojaus laivą, kad jame plaukia visokie personažai ir spalvingos personos.

Apie spektaklį: “Režisierius Rolandas Atkočiūnas ir vėl panardins žiūrovus į siautulingą praėjusio šimtmečio pradžios sovietinio „nepo“ atmosferą, kaip jis tai jau padarė LRDT spektaklyje pagal M. Bulgakovo pjesę „Zoikos butas“.

„Tačiau aš savo spektaklyje nepaisau istorinių, socialinių ar politinių romano motyvų, man svarbiausia yra žmonių santykiai, – sako režisierius R. Atkočiūnas. – Mano spektaklio vyksmas vystysis simboliniame laive, plaukiančiame į niekur. Tai gali būti ir „Titanikas“, ir Nojaus arka – bet kas. Visi Ilfo ir Petrovo romano personažai čia bus pavaizduoti ir visos romano siužeto peripetijos bus suvaidintos. Tačiau visa tai dar bus perpinta ir su bibliniu siužetu apie pranašą Mozę ir žydų tautos klajones. Tautos iškeliavimas svetur – tai dar vienas šio spektaklio motyvas. Savo naujojo vaidinimo žanrą įvardinčiau kaip „epinės kelionės fantasmagoriją“. Tad tiems žiūrovams, kurie ateis į teatrą nusiteikę pamatyti eilinę komediją, čia bus pateikta nemažai siurprizų“. “

Rodyk draugams

Tai gi vakar buvo premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre :D Žinoma, buvau ir mačiau. A. Čechov “Trys seserys” vakar Dramos teatre buvo pristatytas naujoviškai, režisierė Y. Ross. Nors paprastai naujoviški ir keisti pastatymai man patinka arba bandau atrasti daugiau pozityvo nei negatyvo, iš tos serijos “juk žmonės stengėsi, dirbo, darė”, bet šį kartą po premjeros bandau išspausti tą pozityvią gaidą ir pakelti ūpą tiems, kurie dar tik eis, ten yra keli “visai nieko” momentai, ypač vaikų choras, ta daina buvo jėginė, klausyčiau dar kartą, jei rasčiau kur (pasufleruokite kas žino, būčiau dėkinga), patiko dekoracijos, spec. efektai, patiko derinys su Lietuva ir kariūnais.

Tačiau, nepaisant to iš esmės man spektaklis nepatiko, jei atvirai, visuma nepatiko. Iš karto argumentuosiu kodėl. Nes ta visuma man priminė, na taip iki skausmo iki skausmo, tuos jau galima sakyti nuvalkiotus rusų filmus, tas komedijas kur “ypatumai”, tikriausiai ne vienas esate matęs “Nacionalinės medžioklės ypatumus” ir kitas komedijas iš šios serijos. Tai vakarykštis spektaklis “Trys seserys” buvo lyg klonas, lyg aidas ir atspindys tų filmų, o labiausiai priminė komediją “Операция «С Новым годом!»”.

Galbūt tai sutapimas ir režisierė atsitiktinai taip viską sudėliojo, nors ką gali žinoti. Nei man tos komedijos paliko “gilų įspūdį”, nei naujoviška “Trys seserys” versija. Parašysiu atvirai, likau antroje dalyje tik dėl to, kad norėjau išlikti pakankamai objektyvi (nors taip, vis tiek subjektyvi :D , renginių vertinimas toks jau yra) ir įvertinti visumą, galbūt reabilituoti pirmąją dalį, be to buvau ne viena, tai nenorėjau gadinti vakaro ir kitam žmogui.

Rodyk draugams