BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiandien norėčiau pasveikinti ne mamas, ne visos jos nusipelnė to, be galo apmaudu, bet tokia gyvenimo realybė. Mamos būna visokios. Meilios, šiltos, išmintingos, geranoriškos, o dar šaltos, atšiaurios, žiaurios. Mamos idealizavimas gali būti žalingas. Yra tokio tipo motinų, nuo kurių reikia bėgti kuo toliau, net gi nutraukti santykius arba apsiriboti formaliais, nes jos nuodija savo vaikų gyvenimus, lenda į juos ir kabinasi nagais, šiaip jos reguliuoja visų gyvenimus, kišasi į bet kokią sritį, verčia savo vaikus paklusti joms ir lankstytis iki gyvenimo galo. Manipuliuoja vaikais, imituoja “infarktus”, kad gautų sau dėmesio ir galėtų turėti nuolatinę kontrolę. Mamų būna visokių. Mes neprivalome gerbti ir mylėti savo mamas, nes nėra tokios prievolės iš viso. Kaip ir atleisti už skriaudas vaikystėje ar dabartyje, taip pat neprivalome. Krikščionybė moko atlaidumo, bet tai ne visuomet teisingas kelias. Žmogus neprivalo, tai tik pasirinkimo laisvė. Gera, mylinti, šilta, supratinga mama yra tokia laimė.

Šiandien noriu pasveikinti nemylėtus vaikus, vaikus, niekuomet nepatyrusius tėvų meilės. Nepatyrusius šilumos, šiltų apkabinimų, negirdėjusius gero žodžio, įkvepiančio gyventi, siekti, skristi ir mylėti kitus. Ne, tai ne našlaičiai, ne, jie turėjo tėvus, turėjo mamas. Nesvarbu kiek šiandien jums metų, bet tas skausmas, kurį giliai nešiojatės, yra ne jūsų vieno. Tokių nemylėtų vaikų, šaltų mamų, abejingų ar net žiaurių mamų vaikų yra labai labai daug. Todėl šią Motinos dieną sveikinu jus, mielieji, sveikinu, apkabinu, šiltai šiltai. Jūs neprivalote: nei atleisti, nei suprasti, nei užjausti, nei mylėti, nei gerbti jus skriaudusius tėvus, nesukite dėl to galvos ir nesigraužkite. Tai tik laisvas jūsų pasirinkimas. Kaip beskambėtų banaliai tie žodžiai - širdžiai neįsakysi. Suvokimas to, kas vyko nuo pat gimimo ir koks santykių su mama rezultatas, yra raktas, atrakinantis palengvėjimo skrynią. Jūs tikrai nekaltas dėl to, kad taip yra.

Rodyk draugams

Kodėl man vedę vyrai buvo tabu. Dar sykį primenu, kad yra tokia klasiška klinikinė psichologė - seksologė Veronika Stepanova, kuri labai populiari Youtube erdvėje (ir Instagrame jos sočiai), o jos paslaugos - individualios konsultacijos kainuoja tikrai labai daug, bet ji verta kiekvieno dolerio ar euro. Ne viena video lekcija sulaukė didelio populiarumo. Todėl, kad ji, kaip sakoma - žmonių kalba, paprastai ir konkrečiai paaiškina kas yra kas, Veronika kalba įdomiai, pati yra charizmatiška persona. Žinoma, neišvengiama subjektyvių vertinimų bei požiūrio, nes kiek psichologų - tiek variacijų, tačiau jos požiūris į gyvenimą, problemas bei jų sprendimo būdus yra man (ir ne tik man) priimtinas, suprantamas, adekvatus ir būtent ji yra mano “bestas”, pažiūrėjau visas jos lekcijas kiek buvo kanale, toliau seku ir kviečiu atrasti, nes yra labai daug įdomių temų, retų temų, apie ką niekas kitas ir nekalba, nebent itin siauruose rateliuose už uždarų durų, nišiniuose kabinetuose, kur retas patenka.

Šios dienos tema labai artima, kabinanti, nes man visad vedę, su vaikais, su “praeitimi” vyrai buvo tabu. Ne santykiams, ne seksui, o gyvenimui ir gyvenimo planuose. Nes aš esu tokia egoistė, kad niekada, net baisiausiame sapne nesapnavau, kad galėčiau dalintis vyrą su kitais man “pašaliniais”. Traukti vyrą iš šeimos? Tik ne tai. Po to dalintis su buvusiomis žmonomis, su pirmos ar antros santuokos vaikais. Kad aš ne vienintelė ir nepakartojama, kad mano vaikai - ne vieninteliai ir nepakartojami, kad kasdien kažkas alsuoja į sprandą, kad vyras - sekmadieninis ar savaitgalinis, o tai reiškia, tuo pačiu, kad mano vaikai savaitgaliais tėvo nebemato arba yra nuskriausti dėmesio. Kad viskas sukasi ir neišvengiamai susiję su buvusiais ir esamais. O atostogos, o tas privalomas bendravimas, viskas. Kažkokie šleifai, šešėliai. Pavydas, konkurencija, kova. Tai buvo toks košmaras, toks siaubas, kad neįsivaizdavau tokių dalybų ir gyvenimo apskritai. Nors taip, amžina tiesa - niekada nesakyk niekada, taip, bet ne, tai ne man, bent jau tame buvusio gyvenimo etape, kai buvau viena ir nepriklausoma nuo nieko, galėjau planuotis ir LEISTI SAU susidėti su tokiu vyru, kuris atitiko tuos kriterijus, būtent - būti be “bagažo”, virvių, šleifų, alimentų, kažkokių kablių, kabikų.

Aš tikrai nežinau, jokių garantijų, kad nebūsiu toji buvusi ar vyras netaps buvęs, kad nebūsiu toji, kuri taps “bagažu” ar mano vaikai taps savaitgalio - sekmadienio - išeiginių tėčio vaikais, juk jokių garantijų nėra. Bet kol galėjau garantuoti tą bazinį “projektą”, kol galėjau pati kontroliuoti su kuo sieti savo gyvenimą bei šeimos kūrimą, tol dariau labai atsakingai ir įvertinusi visus saugiklius. Nes tas derinimąsis yra toks sudėtingas, psichologiškai, toks varginantis, kad jei dabar kažkas strateguoja bendrystę su vedusiu (ir turi vaikų) vyru ir traukia į savo pusę, planuoja šeimą, vaikus, tai pasverkite visus momentus, ar jūs tikrai ištversite tai, ar jums reikės manipuliuoti, žaisti, kažkur žemintis, ieškoti savyje jėgų ir užgniaužti pavydą, susitaikyti su nuostoliais - finansiniais ir moraliniais, kad jau nebus taip, kad viskas nuo nulio, tik jūs ir jis, kad jūsų namai, šeima, gimda yra vieninteliai ir nepakartojami. Jūs visad būsite numeris du arba numeris trys, visad, tai reiškia, kad jūs nei unikali, nei nepakartojama, tiesiog gal copy - paste ar update, arba dar teks ir įrodynėti, kad dar geresnė, šaunesnė, fainesnė, kepate geresnius pyragus ir darote “ten” viską geriau. Nes, kaip ir psichologė porina, tie vyrai nebrokija ne tik lyginti, vis tampytis tarp dviejų moterų, bet dar ir sumąsto grįžti atgal, po visko ką nuveikė, ir sėkmingai sau grįžta į buvusių žmonų glėbius bei urvus.

Rodyk draugams

Daugybė moterų ir vyrų, nežinodami, kad savo gyvenimą sieja su psichopatais ar narcizais, pasmerkia save kankinančiai ateičiai ir labai sudėtingiems psichologiniams išbandymams. Narcizai - be galo pavojingi, grėsmingi, be lašo empatijos, šalti ir bedvasiai žmonės, kurie sugeba taip apžavėti ir susukti savo aukų smegenines, kad apsuka galvas, o viskas tik dėl to, kad įtrauktų į savo įtakos ir negailestingos kontrolės gniaužtus. Aplinkiniams atrodo, kad tai fantastinis žmogus, toks mielas, toks fainas, toks be krislo, svajonių vyras ar svajonių žmona, ar svajonių mama… Niekas niekada nepagalvotų, kad tai vilkas ėriuko kailyje.

Žmogus gali daugybę metų gyventi su narcizu, kentėti jo išpuolius bei manipuliacijas, nesibaigiančius žeminimus, nes narcizui niekada neįtiksi, visada ras prie ko prisikabinti ir kabinsis be galo, be krašto. Auka gyvena su totaliai sutrypta saviverte, peraugančia į apatiją, depresiją ir norą užbaigti savo niekingą gyvenimą savižudybe, nes tik taip mato tą vienintelį kelią išsigelbėjimui. Taip ir nesuprasti, kad tai ne auka yra bloga, kažkokia nesveika, o narcizas gali taip apversti ir įtikinti, kad tai auka yra narcizas, kenkėjas, manipuliatorius ir blogio visuma, taip yra, kad žmogus su laiku pradeda įtikėti, kad tikrai, gal čia su juo kažkas ne taip, jis yra baisus, monstras. Narcizas siurbia aukos energiją, maitinasi tuo, mėgaujasi jos silpnumu, pažeminimu, šis tironas verčia savo auką psichiniu ligoniu. Nors pats toks yra. Klausydama psichologų video lekcijų atradau, kad narcisizmas yra įgimtas, tai genetikoje, t.y. žmogaus nepakeisi, jis nepasiduoda gydymui, vienintelė išeitis - bėgti nuo tokio žmogaus kuo toliau, išeiti, palikti. Arba išmokti su juo gyventi, nekreipti dėmesio į jo priepuolius, priekabes. Net jei tai yra motina ar tėvas. Daug lekcijų skirta motinoms - narcizėms, kurios priekaištais “aš tave užauginau, tiek stengiausi dėl tavęs, todėl dabar tu privalai man padėti, pirkti, būti su manimi ir t.t.”, taip vaikams įsodindamos amžinos kaltės jausmą, kuris juos lydi visą gyvenimą. Jos kontroliuoja, jos laiko ant ypatingai trumpo pavadėlio ir dusina savo kontrole visus aplinkui.

Mano pastarųjų dienų atradimas (o atradusi ir susidomėjusi psichologine tematika jau daugybę metų, tai lyg hobi) - psichologė, psichologijos dėstytoja JAV koledže, pati gyvenusi su vyru - narcizu, todėl žinanti daugybę dalykų apie tokio tipo žmones ne iš teorijos ar knygų, o iš praktikos. Jos balsas labai keistas, veidas taip pat, kartais be saiko naudoja filtrus, bet čia reikia išgirsti esmę, tai ką ji daugybėje video lekcijų kalba apie žmones - narcizus, yra labai gerai. Tai nepaprastai įdomu ir dažnai sukrečia iki širdies gelmių. Kodėl pvz. žmonės storėja tokiuose santykiuose ir neretai priveda save iki diabeto, tai nebūtinai nuo maisto, va kokia esmė, ne problemų užvalgymas, o užnuodytas organizmas, kurį nuodija aplinkoje esantis narcizas. Štai kodėl sėkmingai meta svorį po skyrybų ir susitvarko sveikatą. Kas vyksta vaikų gyvenime priklausant nuo tironiškos motinos, kaip narcizai įsisuka į kitų žmonių gyvenimą, kaip laiko aukas savo tvirtuose gniaužtuose ir kodėl sunku juos palikti, žmonės tampa priklausomais. Nes ta baimė ir grėsmė, o narciztai per daugybę psichologinio smurto namuose metų sugeba įtikinti: gyvensi su manimi arba mirsi, tu be manęs esi niekas, nulis, tu be manęs pražūsi. O neretai ta baimė, kad toks monstras nužudys arba padarys be galo didelę žalą - ir tai laiko. Moterys kenčia, nes vyrai grasina atimti vaikus, atimti visą turtą, viską, grasina nusižudyti patys, jei juos paliks, daro viską, kad jos galutinai palūžtų. Ir liktų amžiams drauge.

Jei jūs skaitote tai ir suprantate, kad gyvenate su vyru - narcizu, kad kenčiate psichologinį smurtą, kreipkitės į moterų krizių centrus, atraskite psichologus ir psichologines terapijas, pradėkite kažką keisti savo gyvenime ir nelikite sugniuždytomis aukomis. Jūs nekaltos, tai jis yra monstras. Stiprybės.

Išklausiau ir klausau toliau šios puikios psichologės lekcijas apie narcizus, tai be galo įdomi tema, o būtent ji ją išplėtojo profesionaliausiai bei išsamiausiai, net jei kažkur tos narcizo charakteristikos kartosis, to neišvengsi, vis tiek įdomu klausytis. Kviečiu atrasti ir pradėti klausymo kursą nuo pirmojo video. Keliu šį kartą - kaip atpažinti narcizą pirmosios pažinties stadijoje. Tikiuosi pravers. Gaila, bet tik rusų kalba. Jei jūs nesuprantate, bet domina tematika, būtinai susiraskite informaciją ta kalba, kuri jums suprantama. Negyvenkite nežinioje, žinojimas jus išgelbės.

https://www.youtube.com/watch?v=DXsSZi4JjrE

Rodyk draugams

“Riba gali būti nubrėžta labai mandagiai, pagarbiai, atsižvelgiant, kokio amžiaus vaikas – jeigu dviejų metukų, pasakant: „Šaunuolis, pavalgei, iškelsiu tave iš kėdutės“, jei vaikui penkeri metai, galima paaiškinti: „Žinai, prie stalo žmonės nežaidžia, stalas yra valgymo vieta“, jeigu trylika, jis gali gauti socialinį atsaką: „Tau jau trylika, turi išmokti elgtis prie stalo“, o gal ir: „Kai elgiesi netinkamai, nenoriu kartu sėdėti“.”

Trylikos paauglys ir vis dar neišmoko elgtis prie stalo? Kaip?? Iš kokių čia džiunglių ištrūkęs. Skaitau ir suprantu, kad gali, kažkokiu stebuklingu būdu neišmokti per tiek metų, bet čia kažkoks arba išskirtinis reiškinys, arba vaikas be socialinių ir gyvenimo “eianamųjų” įgūdžių, arba apskritai augęs be dėmesio, be auklėjimo ir prie stalo nesėdėjęs, kuriam neteko valgyti ne namie, svečiuose, kavinėje ar restorane. Ar moka naudotis įrankiais? Yra vaikų, kurių tėvai nekreipia dėmesio, kaip jie valgo, nekreipia dėmesio į tvarką, po kiekvieno pavalgymo stalas ir po stalu lyg kiaulidė, ten reikia nuolatinės budinčios valytojos. Bet tai požiūrio reikalas. Nuo mažens yra įgūdžių formavimas, kaip elgtis prie stalo, kad yra toks daiktas kaip servetėlė, kad negerai čepsėti, negražu čiaumoti atvira burna, kur matosi visas procesas, ir pan. dalykai, bet viso to pradžia yra ankstyvoje vaikystėje, kantriai ir atkakliai, ne ignoruojant, o primenant, jei užsimiršta. Taip išugdoma ir tuomet nekyla tokių pastabų ar “socialinių atsakų” trylikamečiams :O Nes trylikos metų paaugliai pakankamai savarankiški, patys visur eina, patys kažkur elgiasi prie stalo, kai nemato tėvų budri akis, bet lai jie nepatirs gėdos, jei kas nors panorės sukritikuoti, pašiepti, pareplikuoti, kad ei, bjauriai valgai, bjauriai elgiesi prie stalo. Gyvenime esu susidūrusi su tokiais žmonėmis, kuriems vaikystėje nebuvo skirtas dėmesys, tėvai nekreipė dėmesio į valgymo kultūrą, elgesio kultūrą. Ir, kaip taisyklė, nes taip yra, tie žmonės vieniši, jie neranda poros arba net jei rado, anie neužsilaiko. Nes nieko nėra nemaloniau kasdien matyti suaugusį, kuris nemoka valgyti, čiaumoja atvira burna, su tokiu turiniu, o dar kai drimba viskas pro šalį, veidas išmozotas ir tai nėra problema. Na nežinau, čia reikia būti tokių šaltų nervų ir taip šaltai nekreipti dėmesio į tai. Na tai tik tėvai, tų suaugusiųjų, ir belieka prie to bendro stalo.

Rodyk draugams

Niūrus ir aktualus Danijos filmas apie savižudybių regioną “Bridgend”. Filmas sukurtas pagal tikrus įvykius. Regione pradėjo masiškai žudytis paaugliai, tarp savižudybių būdavo gan nedidelis laikotarpis, tad visi gyveno įtampoje, baimėje bei nežinioje. Kodėl taip, kas už to slypi. Skaičiai kraupūs ir protu nesuvokiami. Nuo 2007 m. gruodžio 2012 m. sausio oficialiai žinoma apie 79 (!!!) savižudybes Bridgend regione. Filmas aktualus šiandien dar ir dėl to, kad įsisuko internetinio žaidimo “Mėlynasis banginis” šmėkla, kuri pastūmėjo nusižudyti ne vieną vaiką. Todėl rekomenduoju tėvams. Apie pažeidžiamus ir jautrius paauglius, kurie gali būti lengvai įtakojami, įtraukiami, norintys pritapti, skaudžiai išgyvenantys jiems ypatingai reikšmingas problemas, kurioms išspręsti mato vienintelį kelią - išeiti.

Rodyk draugams

malta

Kaip mes keliavome į Maltą. Pašto sraute atėjo pasiūlymas, kad renkama grupė į Maltą, neilgam, keturiom dienom, aktyvus poilsis, t.y. bažnyčios, gatvelių šlifavimas ir pan. dalykai. Ten mes nebuvę, bet jau senokai labai noriu nuvykti. Aš užsikepiau, kad mudviem su vyru reikia į Maltą, nes vaikams mokslai, jie negali, na bet mes tai tikrai galime. Tai tą džiugią naujieną vyrui ir pasiūliau, kad važiuojam. Jis mane nusodino, kad jam tai absoliučiai neįdomu, niekur jis nevažiuos, laukia vasaros, Italijos. Gerai, sakau, tai ir nevažiuok, važiuosiu aš viena :D Čia jam tokioje vietoje visad įsijungia aliarmas, nes jis toks savotiškas, ne tai kad pavydus, bet kaip čia žmona viena kažkur pramogaus net keturias dienas ir dar užsienyje, nafig. Atsargiai pasidomi, kokia programa (nors aš jam nusiunčiau viską ir foto visas), išklausęs pareiškia, kad ir jis būtinai važiuoja, kokia puiki programa, jis tikrai jos nepraleis ir labai nori pamatyti Maltą. Nuomonės kaita trijų minučių bėgyje :D Per Velykas pažadėjau informuoti vaikus, tėvus, nes pas mus čia visas ūkis ir dar šuo priedo, reikia sureguliuoti visus toms keturioms dienoms. Vaikai pareiškia, kad jūs suįžūlėjote, kaip taip galima, jūs jau buvote dviese Belgijoje (įspūdžiai iš Briugės ir Briuselio čia jau buvo), kodėl taip, mes irgi važiuojame drauge. Mes visi norime į Maltą. Vėl kalbu su vyru ir sakau, kad klausyk, čia toks kipišas, visi nori į Maltą. Anas sutinka, kad negerai, vaikams tikrai reikia tai pamatyti. Bet aš jam sakau, kad kaina kinta labai smarkiai, o ir dar mama nustebo “kaip brangiai?”, v.ž. aš dar patyrinėsiu bilietų ir viešbučių kainas, gal labiau apsimoka vykti patiems. Patyrinėjau, žinoma, kad apsimoka, žymiai labiau, kad už tą kainą gyveni ne kukliame viešbutuke, o pakankamai prašmatniame viešbutyje su pusryčiais ir dar viešbutis organizuoja transferį iki/iš oro uosto, kaip neimti. Imam tokį variantą. Ir tada man pasakoma, kad žinai, mama, tą penktadienį, kai mes būsime Maltoje, mokykloje vyks standartizuotas testas - kontrolinis, gimnazistų tėvai žino apie ką. V.ž. mes nevykstame į Maltą :D Tačiau aš jau susirinkau visą info, kas kur kada, vaikų netraumuosime savo kelionėmis, vyksime visi drauge tuomet, kai, nesikeikiant, nebebus jokių standartizuotų kontrolinių, įskaitų, egzaminų ir pan. dalykų, bus ramesnis laikotarpis.

Tai va, laukiame vasaros.

Rodyk draugams