BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

malta

Kaip mes keliavome į Maltą. Pašto sraute atėjo pasiūlymas, kad renkama grupė į Maltą, neilgam, keturiom dienom, aktyvus poilsis, t.y. bažnyčios, gatvelių šlifavimas ir pan. dalykai. Ten mes nebuvę, bet jau senokai labai noriu nuvykti. Aš užsikepiau, kad mudviem su vyru reikia į Maltą, nes vaikams mokslai, jie negali, na bet mes tai tikrai galime. Tai tą džiugią naujieną vyrui ir pasiūliau, kad važiuojam. Jis mane nusodino, kad jam tai absoliučiai neįdomu, niekur jis nevažiuos, laukia vasaros, Italijos. Gerai, sakau, tai ir nevažiuok, važiuosiu aš viena :D Čia jam tokioje vietoje visad įsijungia aliarmas, nes jis toks savotiškas, ne tai kad pavydus, bet kaip čia žmona viena kažkur pramogaus net keturias dienas ir dar užsienyje, nafig. Atsargiai pasidomi, kokia programa (nors aš jam nusiunčiau viską ir foto visas), išklausęs pareiškia, kad ir jis būtinai važiuoja, kokia puiki programa, jis tikrai jos nepraleis ir labai nori pamatyti Maltą. Nuomonės kaita trijų minučių bėgyje :D Per Velykas pažadėjau informuoti vaikus, tėvus, nes pas mus čia visas ūkis ir dar šuo priedo, reikia sureguliuoti visus toms keturioms dienoms. Vaikai pareiškia, kad jūs suįžūlėjote, kaip taip galima, jūs jau buvote dviese Belgijoje (įspūdžiai iš Briugės ir Briuselio čia jau buvo), kodėl taip, mes irgi važiuojame drauge. Mes visi norime į Maltą. Vėl kalbu su vyru ir sakau, kad klausyk, čia toks kipišas, visi nori į Maltą. Anas sutinka, kad negerai, vaikams tikrai reikia tai pamatyti. Bet aš jam sakau, kad kaina kinta labai smarkiai, o ir dar mama nustebo “kaip brangiai?”, v.ž. aš dar patyrinėsiu bilietų ir viešbučių kainas, gal labiau apsimoka vykti patiems. Patyrinėjau, žinoma, kad apsimoka, žymiai labiau, kad už tą kainą gyveni ne kukliame viešbutuke, o pakankamai prašmatniame viešbutyje su pusryčiais ir dar viešbutis organizuoja transferį iki/iš oro uosto, kaip neimti. Imam tokį variantą. Ir tada man pasakoma, kad žinai, mama, tą penktadienį, kai mes būsime Maltoje, mokykloje vyks standartizuotas testas - kontrolinis, gimnazistų tėvai žino apie ką. V.ž. mes nevykstame į Maltą :D Tačiau aš jau susirinkau visą info, kas kur kada, vaikų netraumuosime savo kelionėmis, vyksime visi drauge tuomet, kai, nesikeikiant, nebebus jokių standartizuotų kontrolinių, įskaitų, egzaminų ir pan. dalykų, bus ramesnis laikotarpis.

Tai va, laukiame vasaros.

Rodyk draugams

Graži pasaka, nors ir komercinė, bet graži. Gyvenime tokią bjaurią konkurenciją skatina tėvai ir būtent jie palaiko, nes iš kur gi atsiranda tokios piktybinės mergaitės, patyčiomis gyvos. Iš tėvų. Tai jie yra visa ko pradžia, čia jų vaisiai, jų veidrodis.

Apie nesveiką konkurenciją. Gyvenime teko susidurti su modeliukais, kaip būdavo organizuojami vaikų modeliukų konkursai, kaip būdavo stumiami kažkieno vaikai. Nesakau, kad tie “kažkieno” vaikai blogi, prasti ar pan., bet jie tikrai nebuvo kažkokie ypatingi, verti titulų, tiesiog tos agentūros vadovė taip elgėsi, nes jai tie tėvai buvo ypatingesni už kitų vaikų tėvus, tie tėvai su atitinkama iniciatyva ir stumdavo savus su tokiu atkaklumu, lyg tas konkursas būtų “Mis Pasaulis”, o realiai tai jokio reikšmingumo, lokalinis ir tiek, nieko gyvenime nelemiantis ar pan.. Bet kiek tame buvo susireikšminimo, kiek neobjektyvumo ir stebėjau tai lyg kokį šou, stebėjau tuos žmones, kaip jie elgėsi, tai buvo dar viena gyvenimo įdomi patirtis. Tai buvo taip šlykštu stebėti tą dar vieną gyvenimo iškrypimo aktą.

Aš nekenčiau savęs tuo metu, kad sutikau dalyvauti ir būti žiuri komisijoje, tame farse. Jūs supratote, kad nebalsavau už tuos, kuriuos neva turėjau balsuoti, tiesiog buvau objektyvi, nors mano balsas gi nebuvo lemiantis. Man buvo žiauriai gaila tų tėvų ir jų vaikų, kurie turėjo varžytis tokiose nesąžiningai neteisingose sąlygose. Kaip jie ruošėsi, puošėsi, kaip jie jaudinosi, nežinodami, kad viskas nulemta iš anksto. Kaip bjauru buvo žiūrėti į tuos “iniciatyvius”, garsiai besikėtojančius, o šiaip tiesiog gyvenime chamus su dantų krapštukais dantyse, na žinote apie ką, kurie ten jautėsi tokiais dideliais ponais, net nesigilinau kas jie, ar prakutę verslininkai, ar Gariūnų prekeiviai, tikrai nežinojau kas jie nei buvo įdomu. Man jie buvo absoliučiai tuščia vieta. Aš juos tik tąkart ir temačiau, pirmą ir paskutinį kartą.

Rodyk draugams

vaikas

Apie vaikus, kuriuos reikia gimdyti laiku. Kiekvienam tas laikas skirtingas ir jis gali niekada taip ir neateiti, nesApie vaikus, kuriuos reikia gimdyti laiku. Kiekvienam tas laikas skirtingas ir jis gali niekada taip ir neateiti, nes tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas ir niekas negali nurodinėti, kada juos gimdyti, daryti, planuoti ar apskritai jų neturėti, tai ypač pabrėžiu, nes ir mūsų šeimos rate yra tokių, kuriuos drožia “tai kada?”, o jie atkakliai priešinasi tam. Nors dar ir buvo galbūt kažkur abejonių, kad “kažkada”, bet sulig kiekvienu nauju amžiaus tarpsniu tas “kažkada” nenumaldomai tolsta ir anie supranta, kad tiesiog nebesinori nieko keisti ir apskritai, jų gyvenimas nebesuderinamas su vaikais.

Dar reikia ir gero, mylinčio, atsakingo žmogaus šalia, o jei jo nėra arba kažkoks neaiškus, be perspektyvų? O jei jis nenori? Daugybė įvairiausių faktorių, įskaitant ir veiklas, karjeras, norą gyventi be įsipareigojimų tretiesiems asmenims.

Todėl aš ir laikausi tos nuomonės, kad jei vis dėlto gyvenime buvo tokių minčių, norų, planų, kad bus vaikai, tai juos ir reikia gimdyti laiku, kaip sakoma čia ir dabar, geriausiai tai daryti jaunystėje arba iki trimpenkių, na max iki keturiasdešimties pirmąjį, bet čia jau reikia tvirtybės ir labai pasiryžti tam. Nes kuo labiau atidėlioji, tuo labiau tas procesas tampa praktiškai neįmanomu. Priprantama prie tos aiškios būsenos, prie laisvesnio gyvenimo būdo, prie ramybės, prie aiškumo, kitokio laisvalaikio bei pramogų, prie biudžeto, prie to, kad gyventi be vaikų “grūzo” yra be galo komfortiška. Ir tai yra tiesa, faktas. Vaikai ne tik džiaugsmas, dabar be pūkuotų dalykų, vaikai - tai ir daugybė rūpesčių, problemų, ligų, daugybė finansinių išlaidų, laiko trūksta daug kam, o labiausiai tam, apie ką paprastai sako vaikų turintys, kad kai anie užaugs/baigs mokslus/baigs studijas, o tada mes pagyvensime kitaip. Na gal pas visus skirtingai, bet dauguma manau turi tą tokį atskaitos tašką tipo ką veiksime kai jie taps savarankiški. Na dar yra tarpsniai iš serijos kai išdygs dantukai :D ar kai pradės vaikščioti, kai pradės patys eiti į wc, kai išmoks patys apsirengti, apsiauti, pasiimti gerti ar valgyti, pasigaminti, kai baigsis vaikiškos ligos, kai pradės patys važinėti į mokyklą/būrelius, kai baigsis priklausomybė nuo moksleivių atostogų ir pan., ir t.t..

Kai atsiranda vaikai, reikia žiauriai daug kantrybės, sveikatos, energijos, lakstymo, nemiegojimo naktis nurašom į nuostolius, nervų nervų, o kur dar visokių problemų sprendimas, tai darželyje, tai mokykloje anie ko nors prisidirba, tai tėvų susirinkimai, tai koks nors suprastėjęs mokymosi lygis, tai kas nors atsitiko tam vaikui, va čia ir dabar, ir nebus palauk, nebus niekada palauk, nes privalai ir taškas. Todėl kol esi jaunas, žvalus, energingas, šoklus, vikrus, va tada ir reikia gimdyti. Nes po to… Reikia žaidimų, reikia pramogų, reikia išmonių, reikia visko, tavo reikalai palauks, nes reikia vaiką “ant kojų pastatyti ir geru žmogumi į pasaulį paleisti”. Kiek visko reikia. Todėl kuo labiau tas vaiko atėjimo momentas tolsta, tuo sunkiau tam pasiryžti, taip jau yra.

P.S. dar papildyčiau, kad ir antrą ar trečią vaiką reikia gimdyti laiku :D Nes “vėl TAI pakartoti” gali tapti tokiu svariu pretekstu. Kol neveikia ir sutrikusi atmintis, kol nebaisūs visi tie sunkumai, kol yra ryžto tai pakartoti, tai reikia nedelsti, nes tai irgi gali tapti misija neįmanoma.

Rodyk draugams

Labai patiko Liudviko Andriulio straipsnis, mintis ir stilius, smagiai susiskaitė. Apie pinigus kalbėti vis dar yra “neskanu”, kaip taip galima, gėda, kas čia per materializmo vergai ir kt.. Kokia kvailystė ir nesąmonė. Apie tai tokia vaga daugiausiai kalba tie, kurie po to piktinasi, kodėl pinigų turintys nesidalina tais pinigais, neremia, neatiduoda, nedovanoja, apie pinigų blogį ir žalą mėgsta kalbėti tie, kurie po to supranta, kad be pinigų jie patys ar kitas žmogus gali mirti, nes operacijos kainuoja neretai milžiniškus pinigus, nes o be to dar gi pinigais perkama medicinos įranga, priemonės, paslaugos ir daug kas. Tie patys turtingi filantropai finansuoja programas, perka įranga, kuria įvairiausias klinikas, remia menininkus, sportininkus, sporto klubus, vaikų namus ir kt., daro daugybę gerų darbų ir dalinasi, savo pinigais.

Apie tai, koks gyvenimo kaifas gyventi “laisvė papūgoms” ritmu, negalvojant apie pinigus, nes ne tai svarbiausia ir lafa gyvenimo būdu, nepasakojant, iš kokių gi pinigų ta laisvė gaunama, o tokie veikėjai paprastai turi stabilius pajamų šaltinius, tik štai tokia nešvaria materializmo puse nesidalina, juk apie tai pasakoti nebūtina. Lai visi galvoja, kad medituoja ir šamanauja misdami smėliu ir gyvi oru. Koks dar moksleivio krepšelis ir sportinė apranga į mokyklą? Apie tai nekalba. Pinigų tema yra tabu.

Bet Liudvikas akcentuoja vos kelias kryptis, iš kurių jo manymu galima užsidirbti, ir jis yra neteisus, nes tereikia užmesti akį į turtingiausių, įtakingiausių, reikšmingiausių sąrašą ir bus išsklaidyti visi mitai. Žmonės uždirba ir užsidirba labai įvairia veikla. Be galo daug įvairiausių sričių, profesijų, jei pradėtume gilintis, tai tie, kurie šiandien varto maišų pingius su šakėm, tai baigę labai skirtingus mokslus, neretai visai “ne į temą” krypčių, o dar nekalba tarkim anglų kalba ar moka tik rusų, na neslėpkime to, taip yra.

Be to, vieniems reikia labai daug, milijonų, o kitiems reikia tiek kiek pakanka sočiam ir, svarbiausia, ramiam gyvenimui, nes tie milijonai turi savo kainą, o kiek žmogui reikia? Va kiek užtenka, kiek gana, tiek ir reikia. Nes dar labai svarbu gyvenime harmonija, komfortas, laimės ir savirealizacijos pojūtis, susitarimas su savimi. Kas iš tos kančios, jei po to reikia gydyti ir suvesti smegenis į savo vietą. O be to gyvenime reikalingi VISI ir patys įvairiausi, nes kur bepasisuksi, ten reikalingos arba žmogaus rankos, arba žmogaus protas, arba ir tas, ir anas. Todėl jei vaikas svaigsta apie animaciją, kitas apie tai, kad jo svajonė - desertai ir tortai, o kitas galvoja apie mokytojo ar kosmetologės profesiją, tai yra labai gerai. Nes jie žino ko nori. Nežinoti taip pat variantas. Gal ateis tas žinojimas, o gal ir ne, bet ieškodamas savęs gali nuklysti į tokius atradimus, kaip kad Nidos Degutienės dukra nuklydo, dalinausi čia straipsnius apie ją, koks neįtikėtinas ir įdomus jos gyvenimas. “Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”

Ir dar papildysiu, apie tai jau rašau n-tąjį kartą, bet yra kas neskaitęs. Kad dažniausiai apie pinigus sako, kad ne jie svarbiausi, kad ne tai gyvenimo prasmė, nereikia galvoti apie pinigus, kaip gerai be pinigų ar pan. tai tie, kurie tų pinigų turi kaip šieno. Tuomet bepigu apie tai kalbėti.

Rodyk draugams

“M. Ališauskienė. Keturiasdešimtmečių vidutinybių karta su sovietinėmis vertybėmis?”

Taip teigia Doc. dr. Milda Ališauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja, Lietuvos sociologų draugijos prezidentė. Bet tai tik jos asmeninė - subjektyvi nuomonė, su kuria ne vienas mano bendraamžis, būtent tos kartos atstovas kategoriškai nesutiktų, nesutinka ir nesutiks. Mes ne tokie, mūsų karta ne tokia.

Geriausias ir objektyviausias komentaras, galbūt subjektyviai čia vertinu, nes tai aprašytasis taip pat ir mano gyvenimas. Šį komentarą noriu pasilikti, nes dauguma bendraamžių nesame tokie, kaip bando interpretuoti Milda. Deja. Mes išgyvenome tokius įdomius procesus, mes iki šiol gyvename “nesibaigiančiuose” pokyčiuose, kurie dar ne visi paminėti šiame komentare, jūs patys žinote, buvę spaliukai ir pionieriai, jūs/mes perėjote viską, kas užgrūdino, sustiprino. Mes patyrėme tiek daug ir tokios nežinomybės dėl rytojaus baimės jausmą, mes žinome ne tik kas yra gyvenimas su raktu ant kaklo, Leninas iškelta ranka dabartinėje Lukiškių aikštėje ir “paradai”, o dar blokada, pirmieji kooperatyvai ir prichvatizacijos pasekmės, banditizmą bei anarchiją ištvėrėme ir laukinį kapitalizmą, su kuriuo susidūrę mūsų tėvai ne visada galėdavo prisitaikyti. Taip, mes neišgyvenome tik karo baisybių ir tremties, ką patyrė mūsų seneliai.

Skaičiau Mildos Ališauskienės įrašą ir virė virė. Taip, vidutinybių buvo ir bus visais laikais, bet kodėl negaliu sutikti su šiuo tekstu, kurį “laikina” kiti. Štai kodėl aš “laikinu” tai:

“Tai net izeidzia mus, 40-mecius. Taip, gimiau ir augau sovietmetyje, isgyvenau Cernobylio tragedija, mokiausi marksizmo leninizmo ir isrinkinejau automatus per darbu pamokas. Bet tuo paciu kureme Sajudi, dalyvavome roko marsuose per Lietuva, mitinguose, stovejome barikadose ir Baltijos kelyje, iskenteme blokada. Merginos nesifotografavo su rozemis FB, o slapstesi ir mokejo issisukti nuo brigados ir kitu nusikalstamu grupuociu torpedu. Mes pergyvenome rublius, vagnorkes, litus, dolerio pakilimus ir nuopolius, banku griutis ir finansines piramides, zinome, kas yra deficitas, praradome draudimus. Dar karta praradome darbus kai jau persiorentavome per didziaja Europos krize. Cia kas tie vidutinybes? Kas tie lepuneliai? Mes ta karta, kuri vetyta ir metyta, mes per adatos skylute mokame islysti. Mes palaikome savo valstybe dabar cia, nes tevai paseno, o visciukai dar neapsipunksnave arba emigravo. Geda skaityti tokius straipsnius.”

Ir dar vienas pastebėjimas, vietoje P.S. “Jei kartais nepastebėjote, keturiasdešimtmečių kartai Lietuvoje priklauso geriausi dizaineriai, moksleivių geriausiai vertinami mokytojai ir dėstytojai, ryškiausi politologai ir t.t. ”

Rodyk draugams

“Mane šokiruoja neigiami komentarai moters atžvilgiu. Ji ne tik išlaikė lepšį bedarbį, nesugebėjusį išmoketi net trimetės lygio kabos, ji viena augina vaiką - be jokios finansinės tėtušio pagalbos - ir ji dar lieka kalta??? Kas jums yra, žmonės??? Ar moteris jau iš esmės kalta, nes ji moteris??? Pabandykite tokią situaciją įsivaizduoti atvirkščiai - garbintumėte tokį tėvą, kuria vienas augina ir išlaiko du vaikus.”

Kažkodėl manau, kad Gintarė valdoma aistros ir aklos aistros, nes nei viena racionaliai mąstanti, protinga ir bent kažkiek išminties turinti moteris nesituoktų ir niekada negimdytų vaiko nuo kažkokio romantiškai nusiteikusio pašlemėko - makaronų kabintojo, kuris suokė suokė serenadas žvakių šviesoj ir saulėlydžio nulietas. Ar ji nežinojo, nematė, buvo prastai informuota apie tai ir prieš santuoką, kad jis lepšis, bedarbis, berazumnis ir išsižiojęs? Tikriausiai jai nerūpėjo. Na bet seksuoti, aistras laužti galima su “maža kuo”, o štai santuoka, vaikas, kažkoks beprotnamis. Susižavėti garbanomis viena, o gyventi gyvenimą, duona ir stogu dalintis, tai visai visai kas kita. Tai žinoma, kad ji kalta, o kas dar?

Kai “darai” vaiką su vyru, kai renkiesi gimdyti (abortų priešininkės neskaitykit), tai esi atsakinga už pasekmes ir tą vaiką, kad jis turėtų pilnavertį gyvenimą, šeimą. O “darant” vaiką su užsieniečiu, kuris nei kalbos, nei gebėjimo gyventi svetimoje šalyje, jis galbūt iš viso neplanavo čia gyventi, tiesiog susižavėjo ir degė tokia pat aistra, taip pat susisuko smegenys ir nušoko į kitą santykių lygį. Tai reikia gi galvoti, ką tas vaiko “darymas” su užsieniečiu atneš, kokias pasekmes, ypač nepagyvenus, nepraėjus trinties etapų, o jei skyrybos, kokios jos ir įvyko logiška seka, ką darys, kai po skyrybų reikės dalintis vaiko priežiūra, kaip bus, o jis išvyko, nes o ką jam reikėjo daryti, jei romantikos šydas nukrito ir balionai išskrido nežinoma kryptimi? Kentėti priekaištus, kaltinimus, kad alfonsas, kad bedarbis, kad niekam tikęs. Na taip, jis toks ir yra, bet toks ir buvo prieš tai. O jei vaikas netyčiukas, tai vėl gi, seka tokia, kad jei nori gimdyti, o vyras lopas, tai ką padarysi, kito kelio nebus, auginsi viena, nes lopas netaps kažkuo, kol neišsilakstys, kol nesusitupės, kol neatsitokės, tai gali apskritai neįvykti niekada, net ir finansiškai nepadės, nes tokių atsilupėlių minia. Bet vėl grįžtame į tą pradinį tašką, kad kai aistra ir garbanos užvaldo protą, tai apie pasekmes nebegalvojama, gyvenimas čia ir dabar.

Rodyk draugams