BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Du filmai, už kurių užsikabinau tik dėl to, kad žiūrovai juos įvardino kaip skandalingus, keliančius neigiamas ar stiprias emocijas, tai kas nutrenkia po peržiūros į vieną ar kitą pusę. Mane visada kabina tokie dalykai, ypač kai parašo, kad negalima šito rodyti, visokie epitetai ir pan.. Tai užsideganti lemputė, kad tokie filmai kaip tik žiūrėtini. Nes smalsumas pražudė ne vieną. Iš karto parašysiu, kad filmai patiko ir todėl dalinuosi su jumis. Abu jie “nišiniai” ir tikiu, kad ne kiekvienam patiks, čia reikia žūrėti, jausti, gilintis ir priimti. Svarbios visos detalės ir visi epizodai taip pat, reikia dėmesio ir nusiteikimo taip pat.

Britų ir prancūzų 1999 m. drama “Ratcatcher” (”Žiurkiagaudis”). Apie žmonių gyvenimą avariniuose, itin skurdžiuose socialiniuose būstuose Glazgo rajone, tarp šiukšlių kalnų ir žiurkių, kur purvini kanalai, kur vyrauja šviesos ilgo ir tamsaus tunelio gale nuotaika. Kaip ten auga vaikai, kokie jų tarpusavio santykiai, kokie santykiai su tėvais. Tėvų epizodas mane ne ką mažiau sujaudino, čia tiek meilės, atjautos ir šilumos, tame begaliniame skurde. Pasaulis 12 m. berniuko akimis. Režisierės Lynne Ramsay filmas ir scenarijus toks įtikinantis, kad lyg ji pati ten būtų užaugusi. Beje, apie jos puikų filmą “We Need to Talk About Kevin” tikriausiai ne vienas esate girdėję ar jį matę.

Provokuojanti drama “Lamb”. https://www.youtube.com/watch?v=jCCGvq9QWWU Ne vienas šį filmą vadina skandalingu, įžvelgia pedofiliją, kurios aš tiesą sakant neįžiūrėjau, iš karto tai rašau, nes vis tai kabinama. Taip, istorija gali pasirodyti kontraversiška, juk tai suaugusio vyro ir jaunos mergaičiukės draugystė, pabėgimas “nuo visko”. Tačiau filmas šviesus, na taip, jis savotiškas, tačiau ten viskas kitaip, ne, nereikia žvelgti paviršutiniškai ir avansu nurašyti, tie stereotipai vis dėlto ne į naudą tiems kūrėjams, kurie net nebūtų JAV tokių dalykų paleidę, ir apskritai, daugelyje šalių pedofilijos tema labai skausminga ir jautri. Fimas neuždraustas, todėl faktas toks, kad jokio kriminalo ten nėra. Režisierius ir pagrindinis aktorius Ross Partridge.

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

serialas

Patiko, vienu kartu sužiūrėjau tris (išverstas) serijas ir lauksiu kitų. Čia pinasi grožis, ypač gamtos peizažai ir operatoriaus profesionali akis, čia bendruomenės draugavimo ypatumai, intrigos ir savotiškas bendravimas, turtingų privačios mokyklos tėvelių mieli apsikabinimai, išlindusiais kačių nagais, kurie akimirksniu gali skaudžiai drėksti ar iškabinti akis. Vaikų santykiai ir konfliktai, kai į tai įsitraukia tėvai - gero nelauk.

Įvykdytas žiaurus nusikaltimas. Kas, kodėl - po truputį ryškėja paveikslėlis ir vyniojasi siužetas, kuris išties labai geras ir įtraukiantis. Aktorės Nicole Kidman ir Reese Witherspoon čia labai gerai “įsipaišo”. Apskritai kuo man patiko šis serialas, kad jis kokybiškas: gražus, stilingas, gražūs vaizdai, netuščiai gražūs aktoriai (bet ne barbiški, kaip kad pasitaiko kitur, tokie sintetiniais veideliais ir specialiai surinkti kažkokie netikri), geras siužetas ir puikus, išskirtinis garso takelis, kuris tiesiog kaip ta vyšnia ant torto, sultinga ir didelė.

Gera šio sezono serialinė naujiena.

Rodyk draugams

Straipsnį ir komentarus skaitau antrą dieną. “Po baleto šokėjo savižudybės moksleivė atskleidė šiurpius prestižinės mokyklos užkulisius”

Tiksliau būtų taip: vakar tik straipsnį, o jau šiandien - komentarus. Nes buvo taip sunku ir taip suspaudė širdį dėl visko, kad ne tai kad raudojau dėl to kas ten rašoma, bet verkiau viduje ir širdis kraujavo, vis iškildavo visokie prisiminimai, ta nesveikia aplinka ir tokia neteisybė, klaiki klaiki. Koks absurdas, kai pagalvoji, menininkų kalvė, kurioje susibūrę ypatingi vaikai. Jautrūs, savotiški, nes jūs tikriausiai visi žinote, kad menas be jautrumo negyvas, tos dermės nebuvimas yra nuosprendis. Visi menininkai yra jautrūs, visi. Kad pagautum pustonius, potėpius, sugrotum ar sudainuotum taip, kad kitiems klausytojams ir žiūrovams sielą glostytų, verktų iš džiaugsmo, širdys dainuotų ir panirtų į meditacijas ar net užmigtų filharmonijose nuo gerumo, o paveikslus tyrinėtų valandų valandas, reikia pačiam meno nešėjui būti ypatingu. Tai talentas, taip pat darbas, juodas darbas, tamsioji pusė, kurios žiūrovas nemato. Na negalima terorizuoti tokių vaikų, traumuoti jų psichiką, jautrią ir gležną, krūviai milžiniški, spaudimas ir konkurencija juoda, neteisybės vandenynai.

Tie nepedagoginiai metodai yra žiaurūs, kas ten iki šiol vyksta, su pedagogika neturi nieko bendro. Esminė problema ta, kad tie kurie dirba, jie moka tapyti, lipdyti, šokti, groti ir dainuoti. Bet jie ne pedagogai, nebent vienas kitas, visų nenurašykim. Retas žmogus gali suderinti pedagogiką ir profesionalumą. Tie žmonės, ypač kurie seno raugo, tas baleto skyrius, vis dar gyvenantis rusų kariuomenės “dedovščinos” metodais, kitaip nemoka ir negali mokėti, nes visos tos staugiančios “pedagogės”, prarūkytais ir pragertais balsais (ir veidais), jos pačios kažkada buvo aukos. Jas taip pat ujo, žemino, tyčiojosi. Jos yra sugadintos. Jų psichika yra tokia “suvaryta”, kad vargu ar specializuotas gydymas padės. Tai ne žmonės, o monstrai, kurie jaučia pasitenkinimą ir malonumą, nes tik tai tegali daryti, atsigroti ant niekuo dėtų vaikų už savo suknistą vaikystę, jaunystę ir gyvenimą.

Kas neskaitė mano 2009 m. įrašo apie M.K. Čiurlionio menų mokyklos užkulisius, ką reiškia ten mokytis, kokia atmosfera http://subjektyvi.blogas.lt/skiriu-busimu-m-k-ciurlionio-menu-mokyklos-pirmoku-teveliams-papildyta-293.html Man labai patiko groti, siekti aukštumų, tačiau visa širdimi niekinau, nekenčiau viso tos neteisybės ir purvo, kuris deja likęs iki šiol. Labai labai gaila, kad vaikai iki šiol ten lygiai tokiose pačiose sąlygose, kokiose buvau aš ir mano klasiokai, visa bendruomenė. Mūsų buvo nedaug, mokinių skaičius nedidelis, vis tik mokykla neeilinė, tad kiekvienas savas. Ir veik visus pamenu, jei ne vardais, tai iš veido, kas muzikavo, kas dainavo, kas šoko, o kas sukosi dailės skyriuje.

Esminė šios mokyklos problema ta, kad daugelis ją palieka ne dėl milžiniško krūvio ar pervargimo, o būtent neatlaikę psichologinio teroro. Jei būtų sveika atmosfera, jei būtų sveika pedagogika, jei mokytojai gebėtų dirbti savo darbą be tarpusavio intrigų, tai Lietuvą garsintų žymiai daugiau talentų. Ir daugybė suluošintų vaikų, kurie paliko šią velnio galerą, šiandien galėtų gyventi visai kitokį gyvenimą.

Rodyk draugams

Kažkada čia nusiteikusi ramiam maratonui pažiūrėjau (pasirodo gi) kultinį Norvegijos serialą “Skam”. Du sezonus, dabar laukiu nusiteikimo trečiam sezonui, serijos trumpos, tad nėra ko labai tempti. Pradžioje apie serialą apskritai nieko nieko nežinojau, atsitiktinai atradau ir buvau gan skeptiškai nusiteikusi tik dėl to, kad maniau - serialas labiau jaunimui. Bet tai buvo tokia klaida tas išankstinis nusiteikimas, kad tai lyg perspėjimas tiems, kurie po šio įrašo susidomės ir pažiūrės bent kelias serijas. Tai labai geras serialas, gyvenimiškas, jausmingas. Tik po dviejų sezonų pradėjau gilintis kas čia per reiškinys ir sužinojau, kad Norvegijoje kiekvienos serijos laukė lyg įvykio, kad buvo labai daug kedenimo, galima buvo pakreipti herojų likimą ir pan..

Kiekvienas sezonas - tai Oslo gimnazijos, tos pačios gimnazistų kompanijos, bet vis kito žmogaus ar kelių žmonių iš to rato istorijos, skandalai, problemos, įvykiai, nuotykiai, jausmai. Bendravimo ypatumai, pirmosios meilės ir paauglių jausmai, dramos, dialogai. Serialas lyg realybės šou, tai toks stilius, o serialo režisierei apskritai tai pirmas rimtesnis darbas. Tame ir įdomumas, kad nėra įprasto formato. Veiksmas vyksta ir nufilmuota taip, lyg žiūrovas dalyvautų kartu, paprasta buitine kamera, ir būtų šalia. Paprastai, bet tuo pačiu nepaprastai. Ypatingai. Porų meilės scenos tokios gražios ir meniškos, taip estetiškai ir subtiliai nufilmuota, kad kaip sakoma ir dėl jų verta “Skam” žiūrėti.

Buvo įdomu dar ir tai, kad čia atskleistas Norvegijos jaunimo mentalitetas, kaip jie mąsto, kaip elgiasi, kaip šėlsta ir atsipalaiduoja, koks jų požiūris į imigrantus, svetimšalius, musulmonus ir pan.. Aš manau, kad tai savotiškas bei vienas įdomesnių jaunimui ir ne jaunimui skirtų serialų ką apskritai esu mačiusi. Žinoma, tai tik subjektyvus vertinimas, bet net ir tie, kurie pripratę prie skandinaviško stiliaus, bus nustebinti, maloniai ar nemaloniai, čia verdiktas tik po peržiūros.

Rodyk draugams

Šiandien nemažai rašo apie šį 8 m. mergaitės pasirodymą, žiuri komentarus ir kt.. Įvairios diskusijos, aistros ir kaltinimai.

Kokia netaktiška aktorė Renata Litvinova (nors negaliu taip jos tuo kaltinti, žiuri darbas ne tik glostyti, o ji dar tokia savotiška, išskirtinė, na negali ji būti kitokia ir eiti prieš save, vyniojosi kaip sugebėjo), koks tėvų manipuliavimas vaiku ir noras bet kokia kaina išstumti į sceną pasitelkiant “suaugėlišką” Zemfiros dainą (kas taip pat ne melas, nes tėvai taip ir darė, bet o kas nedaro? O dar pastatė baltą nekaltą ėriuką vilkų sudraskymui, žinojo, kad vaikui teks toks išbandymas.), kokie žiuri nariai tokie anokie.

Aš labai norėčiau, kad tokios plačios auditorijos spaudimą ir tokį tokio lygio profesionalų žiuri vertinimą atlaikytų tie mūsų tautiečiai, kurie būdami suaugę, patyrę scenos vilkai ar geroookai vyresni už šį gležną želmenėlį, ošia dėl D. Ibelhauptaitės kažkokių ar pan. replikų, kurios realiai yra vaikų darželis, kai palygini. Žinoma, visiems skaudi kritika ar itin sausas, sprangus požiūris, nors pačiam atrodė, kad viskas gerai, ko anie skaudžiai kandžiojasi.

Štai mergaitė, iš provincijos, visi gyvenimo pasiekimai iki tol matyt apsiribojo vietinio darželio, mokyklos ir kiek didesne aktų sale. Kuri tokia drąsi, tokia šauni ir kaip ji, nepaisant byrančių ašarų, kaip ji laikėsi ir taip šauniai laikėsi iki paskutinės sekundės, kaip ne kiekviena “teta” išsilaikytų. Kiek joje stiprybės ir jėgos. Kas vyko po to, tos filmuojamos ašaros ir tas atviras jautrumas, išzoomintas, čia yra televizininkų sąžinės reikalas, tiksliau jos trūkumas. Taip, jiems reikia to, taip, tai yra reitingai. Todėl ir negaliu su tuo susitaikyti, su manipuliacijomis ir ta bjauriąja TV puse.

Rodyk draugams