BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

stadionas
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Šiandien važiuodama pro paminklą korupcijai (kurių tikrai ne vienas, nepamirštame atominės elektrinės ir kitų) galvojau apie Kildišienės tą pilką (jau sapnuojasi) paltuką, kiek aistrų sukėlė tas velnio, oi Juozulio, paltas. Tai ne šiaip sau koks Chanel, Max Mara ar Armani, ne, J. Statkevičiaus, koks kriminalinis šleifas. Ir verkt norisi, koks absurdas, kokia nesąmonė, kokios demagogijos ir kodėl, na kodėl taip yra. Jūs tik palyginkite. Kalba apie konkretų statinį, vieną, tik vieną lizdą, tik vieną korupcijos kloaką, akivarą, š-ūdų krūvą. Verkt norisi, rimtai. Kai pradedi gilintis.

Štai važiavau pro Vilniuje prie “Akropolio” medituojančius nacionalinio stadiono griaučius, į kuriuos kažkada kažkada artimiausiu metu ruošiasi investuoti 94 mln. eurų (kaip rašo žiniasklaidoje 2015 m. pabaigoje ir po to styga nutrūko). Iki 1991 m. buvo sumontuoti stadiono tribūnų pamatai ir dalis tribūnų rėmų. 1993 m. statybos darbai nutraukti. O dar po to kažką ten marinavo ir šaldė, na tuos griaučius, tai irgi skyrė protu nesuvokiamus milijonus. Cituoju: “Į statybas sukišta 100 milijonų litų, iš tos sumos apie 60 milijonų nuplaukė nežinia kur, nes statybų techninę priežiūrą vykdžiusi „Vilniaus kapitalinė statyba“ Valstybės kontrolei taip ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Aukščiausiasis teismas sutartis dėl stadiono statybos paskelbė niekinėmis, prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet, neradus nusikaltimo sudėties, nutraukė.http://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/67749

Po to “Statybos darbai pradėti 2008 m., bet po kurio laiko darbai nutrūko dėl lėšų stygiaus.” Ir dar šaldė. Reikėtų paminėti, kad vien 2008 m. buvo “paskandinta”, tik be alpulio, 33,6 mln. eurų!! Dar papildomai 33,6 mln. eurų. Jūs matote kaip atrodo tas statinys su tiek milijonų, čia varnalėšos lapu š krūvos nepridengsi..

Na taip optimistiškai ir labai sėkmingai prie skirtingų partijų, merų ir veikėjų įsisavino, na nepabijokime to žodžio, mielieji, tiek, kad visiems užteko ir dar anūkams bei proanūkiams tų investicijų pakaks. Tik be pavydo scenų.

Rodyk draugams

avis

Apie tuos visokius ekspertus.

Geriausiai apie verslą žino tie, kurie niekada gyvenime nėra sukūrę verslo, nei vienos darbo vietos taip pat nėra sukūrę, niekada nepatyrę ką reiškia organizuoti verslą ir jį ne tik sėkmingai išlaikyti, o jei patyrus nesėkmę, net ir bankrutavus, vėl pakilti.

Geriausiai apie NT subtilybes išmano tie, kurie gyvenime nesusidūrė su NT peripetijomis ir arba gyvena su tėvais, arba įsigijo butą už paskolą “visam gyvenimui” kainų burbulo metu ne toje vietoje ir dar kokį nelikvidą. Apie interjerą taip pat geriausiai išmano tie, kurie gyvenime nėra nieko padarę bent savo namuose, kokia dar kūryba ar idėjos, geriausiu atveju pasidarė euroremontą iš to kas buvo artimiausioje “Senukų” parduotuvėje.

Geriausiai apie muziką ir kitų (tipo nevykėlių) atlikimą išmano, didžiausi ekspertai yra tie, kurie neturi jokio muzikinio išsilavinimo arba kokias tris klases baigė artimiausio rajono muzikos mokykloje, žinoma, neturi jokio balso, bet pataiko į natas, žinoma, nesukūrė nei vienos dainos ir jokio hito taip pat, ir net jei netyčia per laimingą atsitiktinumą pakliuvo ant scenos ir gavo mikrofoną kaip bonusą, netapo nei pirmo, nei penkto ryškumo žvaigžde, ir jų dainas žino tik tėvai, kaimynai ir klasiokai su kursiokais, nes na nepatogu ar įdomu paklausyti, ką savas ten dainuoja.

Galima tęsti.

Rodyk draugams

stupeur

Drama apie darbo santykius Japonijoje, vienoje didžiausių kompanijų. Kokia psichologinė atmosfera, įtampa, teroras, darbo sąlygos ir darbuotojų santykiai, kokia ypatingai griežta hierarchija. Ir kaip ten gavusi darbą ir metams pasirašiusi kontraktą romantiškos natūros prancūzė Amelija bandė integruotis, kaip jai sekėsi dirbti.

Ji gimusi ir kurį laiką augusi Japonijoje, šią šalį dievinanti visa širdimi. Filmas ne kiekvienam patiks, savotiškas, jis iš tų tokių gal labiau “nišinių”, bet man patiko. Buvo įdomu stebėti Amelijos karjeros pokyčius ir kaip ji reaguodavo į įvairius iššūkius bei kriokiančius viršininkus. Jei ant manęs taip šauktų, tai nedirbčiau ten nei vienos dienos. Valdingieji japonai itin rėksmingi. O kur dar fizinis smurtas. Fizinis smurtas darbe taip pat egzistuoja.

Rodyk draugams

pinigai

Desperacija ir panikutė kažkokia čia sukasi pastarosiomis dienomis, nežinau kaip pas jus, bet mano smegeninėje jau po truputį įsisuka ta nuotaika, apie kurią “kalbėjomės” prieš naujus metus. Kai ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas reikia kažkaip įsiūlyti, kad spėtų tai padaryti, kol neįsiūlė kiti.

Restoranai straipsniuose guodžiasi, kad jų per didelės kainos ir jie patys nelabai ką domina, o konkurencija juoda juoda. Tikiu, kad juoda, nes net ir tie galintys eiti ten neina ar eina labai retai, o tie, kurie iki šiol galėjo, susirūpino kitais gyvenimo punktais, kuriuos reikia apmokėti, taip pat pabrangusius. Mane žavi, kad Vilniuje tiek daug maitinimo įstaigų, atsidaro vis naujos ir įdomios, bet nėra tiek žmonių, vis dėlto turistai ir atsitiktiniai valgytojai to poreikio nepadengia. Aš visad esu už verslą, tai nuolat deklaravau ir deklaruoju, todėl man gaila tų restoranų, kurie vakar atsidarę tikriausiai pasmerkti greitai mirčiai. Ypač prabangus sektorius.

Knygų pardavėjai blaškosi dėl pirkėjų, vis siunčia visokias nuolaidas su akcijom ir papildomom nuolaidom, tas pagausėjusių tokio turinio laiškų kiekis aktyvumu nenusileidžia batų pardavėjų atakoms, kone kasdien primena, kad gal neturiu knygų ar batų. Jau nekalbu apie SMS atakas, knygos siūlomos ir ten. Galvoju, kad reikia laikinai atsijungti nuo įkyrių siūlytojų, o gal net visam laikui.

Prieš kelias dienas skambina dėl žurnalų prenumeratos. Kažkada prieš kelis metus prenumeravau kitiems šeimos nariams, užsakiau kaip kalėdinę dovaną, praėjusiais niekas manęs telefonu neklausė, ar noriu pratęsti, o dabar ne tik kad siunčia laiškus su priminimais, kad gal norėčiau, bet dar ir skambinti pradėjo. Skambutis buvo tas ženklas, kad tų žurnalų šiemet matyt nelabai kam ir reikia, jei jau taip sujudo pardavimų skyrius. O kokia prasmė skambinti, na šiaip, jei atsakymas aiškus: žinau kur tai padaryti, jei reikės, tai pati užsiprenumeruosiu, sudie. Ir baigtas pokalbis apie nieką. Jei žmogui nereikia, tai jo ir skambutis nepritrauks ar nesudomins.

Dar apie žurnalus. Pamenate, rašinėjomės apie tai, kaip neskaitom žurnalų, jokių, net “Žmonių”, rašiau, kad pas mane jau kiek metų guli net nevartyti, o kiti dar ir celofanuoti, kokių penkių metų senumo. Žinau, nesąmonė, bet buvo tas pirkimas dėl pirkimo, tik įprotis. Nežinau kas man nutiko tą kartą, gal aktyvi reklama, gal pilnaties ar kokio užtemimo poveikis, bet nusipirkau pirmąjį “Užkalnio” žurnalą. Po tiek metų nepirkimo. Bet likimas jo liūdnas, kaip ir anų, vis dėlto nepramušė ant skaitymo. Pažanga tokia, kad nusipirkusi praverčiau, na kaip praverčiami puslapiai per kelias sekundes, o praėjusią savaitę (na įsivaizduojate, kai tiek laiko pragulėjo stalčiuje, o jau senokai antras numeris pardavimuose) pažiūrėjau paveiksliukus, tai čia tuo ir baigėsi. Rasiu kam atiduoti, nes skaityti to nenoriu, vis dar.

Kas mane “sukrėtė”, tai arkliškas šriftas, pajaučiau klastą ir apgaulę, kas pirko tuos puslapius už nemažą kainą ir tikėjosi bent standartinio, tai turėjo nusivilti. Čia kam skirtas toks šriftas? Sutrikusio regėjimo skaitytojams? Nes apskritai moteriškuose žurnaluose nervina tos nesibaigiančios reklamos ir fotosesijos, kur teksto kokie 15%, likusi dalis iliustracijos - reklamos, kaip knisa, jei norės, tai fotoalbumą nusipirks ar internete nemokamai tas nuotraukas pažiūrės. O tokie dalykai kaip arkliškas šriftas, ypač knygose, kai šriftas toks beviltiškas, kad storiausią romaną skaitai lyg kokį elementorių, o kaina gi už tuos puslapius nemaža. Todėl į keliones imu tik tas knygas, kur šriftas normalus ir adekvatus, nes kokia prasmė tampyti tokį svorį.

Rodyk draugams

palėpė

“Šis interjeras – tarsi įrodymas, kad bet kokią erdvę galima paversti gyvenama, net nedarant didelių pertvarkų.”

Šis interjeras - puikus įrodymas, kad tokioje erdvėje nereikia gyventi. Bet šį kartą ne apie šį interjerą, o apie palėpes ir mansardas, apskritai.

Aš niekada nesupratau to išskirtinio žavėjimosi palėpėmis, mansardomis. Ypač tais atvejais, kai butas tik ten ir yra, toje erdvėje. Arba namas “vieno aukšto su mansarda”. Visi tokie variantai yra išbraukti iš mano akiračio, jei reikėtų keisti gyvenamąją vietą, ieškoti naujo buto ar namo, o aš ieškojau ir gyvenau tuo n metų, kol nepasistatėme savo, žinoma, “be mansardos”. Visi tie namai su mansardom ar gyvenimas mansardose, kur NT vystytojai įsigudrina pardavinėti be proto brangiai butus Senamiestyje, kurie įrengti mansardose, lyg tai būtų kažkoks prestižas ar privalumas.

Aš suprantu tą situaciją, kai nėra išeities, kai butas paveldėtas, dovanotas, pirktas tik dėl to, kad kaina dėl tų kreivų lubų gerokai sumažinta, nors, reikia pripažinti, kad ne visuomet ta kaina dėl to mažinama, nes ne visi įvertina, kad palėpė ar mansarda yra kažkoks ypatingas trūkumas. Kitiems gi privalumas. Kažkokie kliedesiai apie jaukumą, romantiką. Kokia dar romantika kreivų lubų ‘karalystėje”? Kur ne ten žengi - guzas pakaušin, tad tenka vaikščioti susilenkus ir susimetus į kuprą. Žemos lubos, ypatingai žemos. Tie periodiniai paaukštėjimai bent kažkiek reabilituoja, bet tai širdies dūžių šokinėjimas, ne tolygus tas gyvenimas ir be ramybės. Nekenčiu žemų lubų, man tai toks baisus sovietmečio reliktas, kai patenku į chruščiovkes, tai panika jama, tas suspaustų lubų efektas. Užjaučiu kam tenka ten nuolat gyventi.

Kai gyvenamieji kvadratai geroookai kitokie nei faktiniai, į tai taip pat reikia atsižvelgti mokant už tuos kvadratus, juk kiekvienas metras reikšmingas. Čia kaip su loftais, kas žino mano nemeilę loftams, patikslinu, loftams, kurie įkurti buvusiose tarybinėse sunkiosios pramonės gamyklose, tas jau skaitė ne vieną pastebėjimą apie juos. Tai gi, loftų faktinė kvadratūra iniciatyvių spekuliantų iškreipiama, kai padaroma “lakta”, tiksliau antresolė ir sukuriamas nepilnavertis antras aukštas, dirbtinis plotas, ir po to jau pardavinėja kaip neva tai kvadratus ir kaina atitinkamai didesnė. Bet dokumentuose to nėra, nes dokumentuose galima rašyti tik tai kas realiai yra. Kvadratai turi būti pilnaverčiai, už ką mokami pinigai. Negali būti taip, kad sumokėjai už tai, kuo negalėsi pasinaudoti ar oficialiuose popieriuose tai niekaip nebus fiksuojama.

Bet tęsiu apie palėpes ir mansardas. Su kokia mansarda susitaikyčiau? Su tokia, čia maksimumas, kas gali kreivintis toje patalpoje.

mansarda

Kai nestandartiniai baldai ir visokie bandymai išieškoti. Kai langai žiūri tik į dangų ir labai pasiseks, jei nors vienas žiūrės reikiama kryptimi ir nors kažką gražaus pro jį pamatysi. Kai reikia statyti lovą taip, kad galvūgalis atsidurtų po tuo pažemėjimu, nes gi nestatys atvirkščiai, dažniausiai tai nestato, visos lovos sukištos po lubom. Man teko Panevėžyje nakvoti tame bene vieninteliame geriausiame viešbutyje “Romantic”, tai kaip tik tokia situacija buvo su lova, negalėjau užmigti nuo tų žemyn nuvažiavusių lubų. Dar kažkada labai seniai buvo nuomotas butas Nidoje, palėpėje, nors butas didelis, bet kas iš to, kažkoks košmaras, o ne gyvenimas, tiesiog tuo metu kito didesnio laisvo varianto nebuvo, tad ką gavome, tuo ir džiaugėmės. Saulėtą dieną palėpes tiek prikaitina saulė, kad ten oro trūksta, jausmas lyg orkaitėje, tad būtinai reikalingas papildomas vėdinimas. Jei gausus sniegas, tai tie langai apsnigti. Kas valys? Jei langų mažokai, tai apšvietimas prastas, tamsu kaip skylėje.

Nematau nei vieno palėpės privalumo, kodėl būtent palėpėse žmonės turėtų gyventi. Net žiūrint filmus, palėpėse žmonės sandėliuoja daiktus, kurių jiems tikriausiai niekada neprireiks, bet nedaro iš jų uogą, neinvestuoja ir nekeičia paskirties. Beje, juk jas palyginti visai neseniai pradėjo daryti gyvenamosiomis, nors iki tol puikiausiai vertėsi be jų. Nes anksčiau žmonės gyveno kitaip, nereikėjo kurtis palėpėse.

Gyvenimas balandinėje ir tiek žinių.

Rodyk draugams

Italų režisierius Paolo Sorrentino ne veltui apdovanotas Oskaro statulėle už filmą “Didis grožis” ir pastaruoju metu dažniau minimas dėl puikaus serialo “The Young Pope”. Jis net iš trumpametražio reklaminio filmo gali padaryti grožį ir tas stilius jau tapo Paolo braižu, kuris toks geras, kad kiekviena detalė, judesys, kvėptelėjimas yra “suskaičiuotas”. Na ir, žinoma, operatoriaus darbas ne paskutinėje vietoje. Galima nekreipti dėmesio į tai, kad čia “odė” Campari gėrimui, kad tai yra “tiesiog” reklama, bet, kaip jau neseniai minėjau, net ir reklama gali būti menas, o menas reikalauja dėmesio. Tai gi, “Killer in Red”, kokteilio pavadinimas, bet slypi kur kas daugiau.

Rodyk draugams