BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viena laukiamiausių serialinių naujienų - “Cocaine Godmother” su Catherine Zeta -Jones - narkotikų baroniene priešakyje. Tai biografinė istorija apie žymiausios pasaulyje narkomafijos prekeivės Griselda Blanco Restrepo iš Kolumbijos gyvenimą. Griselda pirmoji sugalvojo dideles kokaino partijas per sieną pervežinėti moterų apatiniuose drabužiuose. Laikui bėgant net gi atidarė apatinių drabužių parduotuvę, kurioje prekiavo paturbintais apatiniais - su slėptuvėmis narkotikams - kišenėlėmis. Policijos nesutramdomą veikėją 2012 m. Medeline sušaudė du pro šalį važiuojantys kileriai. Kas yra prisiekęs serialo “Narcos” gerbėjas, kas seka apie narkotikų prekeivės - karalienės iš Meksikos, Teresos Mendoza, gyvenimą, draminiame veiksmo seriale “Queen of the South”, tas turėtų įsijungti priminimą. Sausio mėnesį startuoja dar vienas, tikėtina, kad net labai neblogas serialas, anonsas jau čia.

Rodyk draugams

Žadėtos trys premjeros. Tai LNOBT V. Bellini opera “Kapulečiai ir Montekiai”, VMT “Fantazijus” ir Rusų dramos teatro spektaklis “Pigmalionas”. Sudėliojau ne atsitiktine tvarka, o pagal gerumą ir kokybę. Na ir keli žodžiai apie “Domino” teatrą.

Įspūdingiausia premjera - “Kapulečiai ir Montekiai”, šis pastatymas toks netikėtas, bet nepaprastai reikšmingas mūsų teatriniame pasaulyje, visur su tokiu kokybės ženklu, kad belieka mėgautis ir atsipalaiduoti, viskas džiugina, žinoma, kompozitorius sukūrė tikrai malonią ir klausytiną muziką, nėra to sunkumo, na žinote, kaip būna kartais, kur krauna krauna ir tiek užkrauna, kad jautiesi lyg vagonus iškrovęs. Ne, čia viskas taip saikingai, su protu. Dekoracijos nepaprastai geros ir apgalvoti sprendimai, tokie netikėti - balnai, toks keistas grožis, bet jie taip tinka pagal scenarijų, dar labai patiko laiptai, kurie italų architektūroje tas lyg “lipimas į dangų” labai reikšmingas elementas, jaučiausi lyg priešais save matyčiau Romos Ispanijos laiptus ar Amalfi žymiosios katedros laiptus, labai įspūdinga. Kostiumai verti atskiros pagyros, nes mūsų Juozukas kuria išties puikius, bet kai prisiliečia pasaulinio lygio mados žvaigždė Christian Lacroix, tai net nežinodamas, kas ten prisilietė, matai atitinkamą lygį. Na ir balsai, netikėta, bet labai maloni staigmena, Romeo vaidmeny švytėjo jaunoji karta, debiutavo Milda Tubelytė, išties patiko, šaunus mecosopranas. Atskiros pagyros V. Miškūnaitei, neseniai ją vėl girdėjau (drauge su A. Maldeikiene :D ) G. Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro naujojo sezono atidarymo koncerte, kur ji drauge su E. Montvidu ir K. Smoriginu pasirodė perfekto, tai man asmeniškai vienas ryškiausių ir svarbiausių žibėjimų Vilniaus operinėse aktualijose, seksiu jos karjerą ir sėkmės visokeriopos. Eikite, džiaukitės, puiku.

Vilniaus mažasis teatras vėl pristato tai, ką su džiaugsmu galiu rekomenduoti, nes pastaraisiais metais Vilniaus teatrai kiek užsiciklino ant specifinių “sunkaus žanro” naujų spektaklių, kurie tokiems ypatingai specifiniams gurmanams, na tokiems ypatingai, kur taip sudėtinga, religijos ir filosofijos, maišas ant galvos ir nelieskit, nelieskit manęs, aš dabar apmąstymuose. Velniop, žinote, saikas yra geras dalykas, saikas. Kiek galima “grūzinti” tomis poemomis ir legendomis, ne apie brandą ar nebrandą kalba, gurmanas vieną sykį pažiūrės ir sotus, bet gi gurmanų ribotas skaičius, kaip ir tų, kurie eina į teatrą kaip į šventę, tai jiems ten tragedija, o ne spektakliai. Džiugina tai, kad po truputį traukia lauk iš repertuarų, matyt viskas, baigėsi gurmanų ribotas skaičius. Reikia dar ir uždirbti :D Komedija nekomedija “Fantazijus” kaip tik tiems, kuriems reikia neper ilgai, bet gerai, I dalies spektaklis, kuris užpildys ir išpildys. Tai tiems, kuriems iš principo nepatinka teatras ir rauko nosį, tikrai žinote tokių, kurie neina į teatrą. Tai siūlau jiems ir visiems spektaklį “Fantazijus”. Na tiesiog šventė akims ir ausims - gyva muzika, aš dievinu tą gyvos muzikos koncepciją, tai tokia mega razina, tobula, net gi manau, kad su tokia razina galima paskaninti vidutinio lygio turinį. “Fantazijus” yra desertas, kuriuo galima mėgautis ir tai ne primityvus, ne pigus, o geras, kaip gera vakaro pradžia ar pabaiga, bet po jo įgauni sparnus, ritmą ir norisi eiti eiti, kažką veikti, net gi patrauks į naktinį klubą ar barą. Labai patiko dekoracijos, aktoriai, šokiai, scenarijus, neturiu prie ko prisikabinti. Eikite.

Rusų drama pasirinko dar vieną komedijos žanro spektaklį savo repertuarui “Pigmalionas”, pavadinimas apgaulingas, nes nieko bendro neturi nei su religijom, nei antika, ten du aristokratai iš prasčiokės - gėlininkės darė aukštuomenės damą - barakudą. Spektaklis neblogas, pramoginio žanro, visai geras, juk ir aktoriai geri, ir dekoracijos smagios, ir viskas kaip ir gerai. BET. Po jo jaučiau tą “Domino” teatro kvapelį, kuris mane specifiškai veikia, man jau buvo liūdnos pasekmės po rusų dramos teatro spektaklio “Ačiū, Margo”, tokio baisumo spektaklio seniai nebuvau mačiusi. Kas nežino ir neskaitė mano ankstesnių įrašų, tai paaiškinu, aš niekada neinu į “Domino” teatrą ir visos tos kvailai išsiviepusių aktorių reklamos mane veikia kaip momentinė alergija, negaliu matyti. Nors pradžioje ėjau kelis kartus, kai tik jis pradėjo savo veiklą, juk nežinojau, bet kai supratau kame kampas - nebeinu. Nesu aš kažkokia teatrinė snobė ir pan., tiesiog tas teatras yra totali komercija neišrankiam žiūrovui, kuris nieko nenori žinoti apie tikrą teatrą, bet eina į tipo teatrą ir jaučiasi komfortiškai, žvengia iš visokių lėkštų ir primityvių “Juokis” tipo juokelių. Ten toks repertuaras, jie tik iš to ir gyvena, linksmink ir negalvok apie nieką. Suprantama, kad jei yra paklausa, tai bus pasiūla, kažkas juk turi pasiūlyti ir tai, tad atsirado tokie biznieriai (nesakysiu kas), kurie jokie menininkai, jokie kūrėjai, jie teisiog padarė biznį - teatrą. Dabar pastebėjau, kad “Domino” save pozicionuoja kaip “profesionalus komedijos teatras”, matyt pagavo kampą, kad reikia pakelti savivertę, nes jau buvo gerokai pakritusi nuo kritikos. Tai, kad ten vaidina profesionalūs vietinės reikšmės aktoriai, to teatro nedaro profesionaliu, juk turinys tai pigus, lėkštas, primityvus, antro galo lygio. Ten dar vaidina Valinskai, po to Renata su Deiviu, kažkokie “prochadimcai”, kuriems iki aktorių kaip man iki balerinos puantų. Jie yra tiesiog kažkokia nesąmonė. Tai “Pigmalionas” tikrai nėra tokio lygio, ne, bet šis spektaklis dar vienas bandymas įtikti nereikliam žiūrovui. Jei jūs nereiklus, norite pramoginio reginio su pamokančia istorija, tai kodėl gi ne, tam tikra atsvara ir alternatyva “Domino” šlamštui.

Rodyk draugams

Vaida Skaisgirė: „Svarbu rasti laiko ne tik darbams, bet ir draugams“

Puiki aplinka sukviesti draugus. Kazino. Koks pigus reklaminis renginys, nukreiptas į rodos nekaltą ir pozityvios intonacijos aprašymą - rask laiko draugams. Kai tiek žmonių kenčia nuo azartinių žaidimų, ne tik tie, kurie turi priklausomybę jiems, bet ir tų ligonių šeimos: tėvai, draugai, žmonos, vaikai, visi kas jų aplinkoje yra vienaip ar kitaip įtraukti į šį akivarą. Žinoma, yra kas visai džiaugiasi tokiais ligoniais - tai visų pirma kazino, po to lombardai, greitųjų kreditų bendrovės. Tik neseniai skaitėme apie A. Valentaitę apvogusį žlugusį krepšininką Dovydą Rediką - kazino lošėją. Juk tai tokie šių įstaigų VIP klientai, ir tokie patys į juos panašūs. Tai ar laimingi tie, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su šiais frajeriais?

Kaip viskas pateikta, tiesiog saldu žiūrėti, kaip viliojančiai, štai, pažiūrėk: kokie mes sėkmingi, jauni ir gražūs, su putojančiais, spalvingais kokteiliais, nerūpestingai susėdę už žaidimų stalo, pozuojame su kortomis, žetonais, mes faini, mes tokie, sek paskui mus, būk toks, kaip mes, gerk, lošk, kviesk draugus, surenk tokį patį vakarėlį, juk pažiūrėk kaip šaunu, nepamiršk draugų, prisimink visus. O juk tie reklaminiai stafai - žetonai ir kortos tėra marketingo dalis, juk jie, tikėtina, nepralošė ir neišlošė nei cento. Tiesiog susirinko, pasėdėjo, pagėrė, gavo žaidimo pamokėlę ir papozavo. Ir kazino gerai, ir Vaida užsidirbo, ir žiniasklaida parašė, kokia puiki reklama, tiesa? Ar norėtų Vaida, kad jos vyras ar užaugęs sūnus vakarus leistų ne namie, ne kažkur, o būtent kazino? Kur tavo vyras? Ai, žaidžia, žaidžia, žaidžia, vėl žaidžia, ir vėl žaidžia. Ir laiką leidžia tik kazino. Juk ten taip faina. Tai kaip narkotikas, vieniems užtenka kelis kartus pažaisti ir nieko, o kitiems - vieno vienintelio karto. Ir viskas, viso gero, mama, aš paskendau.

Jūsų statymai, ponios ir ponai, neškite čia savo pinigus, įsitraukite, įsisukite, praraskite laiko nuovoką. Jūs išlošite? Ne. Visada laimi kazino. Amžina tiesa - klasika, ar žinote tą posakį? Kad laimi kazino tik tie, kurie pastatė kazino. Kodėl Las Vegase ir niekur niekur nėra langų kazino patalpose? Kad žmonės nejaustų laiko, prarastų laiko nuovoką, kad nesuprastų ar diena, ar naktis, ar rytas jau aušta. Kad žaistų ir kad neštų pelną kazino. Ten nesibaigianti šventė, šviesos, prislopinta muzika, minkšta kiliminė danga, jauki ir butaforinės prabangos aplinka, dar gi nemokami alkoholiniai gėrimai, kad galutinai apsisuktų azartiška galvelė.

Rodyk draugams

Klasika: “Pries menesi atostogavome Apulijoje. Gamta nuostabi, tukstanciai alyvmedziu, pilnos parduotuveles vietinio alyvuogiu aliejaus. Vienas litras ekologisko mazame seimos ukyje pagaminto aliejaus litras kainavo 11 Euru. Paziurejau sitoje parduotuveje - puse litro 14 Euru (taigi litras 28 Eurai). Kodel verslininkai iesko kvailiu, negi tikisi, kad pirkejus uzburs zvaigzdziu apsilankymu (turbut daugelis is ju gauna uz tai uzmokesti), parduotuves interjeru ir pasakomis apie nepaprasta kokybe ir pirkejas placiai atvers pinigine?”

Tikrai nesuprantu, kokia prasmė? Mes keliaujame po įvairiausias pasaulio šalis, atokiausias provincijas, logiška, natiurlich, kad ten, vietiniame ūkyje, kur prekiauja sava produkcija, kokiuose Balkanuose neretai pamatysi vaizdą -pasistatę taburetę prie durų ar prie kelio, prekiauja vietiniai ūkininkai viskuo, ir labai geromis VIETINĖMIS kainomis. Nuo medaus, aliejaus iki pačių varyto samagono.

O Italijos ūkiuose ir vyno daryklose taip pat sava kainodara, nuo..iki, patikėkite, nėra viskas taip paprasta ir pigu. Pvz. Montepulčiano ar Montalčino provincijose, tose įspūdingose Toskanos regiono vyno daryklose galima atrasti tokių vyno ir aliejaus kainų (paprastai tuose “taškuose” prekiauja ir tuo, ir tuo), kad nieko pigaus tikrai nėra, tai turistiniai regionai, žinoma, derėtis visai smagu, degustuoti ir derėtis. Iki mūsų net neatvyksta tie vietiniai vynai, atvyksta tik maža dalelė to, ką jie ten pilsto ir kokiomis gėrybėmis prekiauja iš savo ūkių.

Mes keliaudami susiduriame su pačia įvairiausia kainodara, tačiau tos kainos galioja tik ten. Ir kai buvusi turistė dalinasi ten matytomis kainomis, tai lai nepamiršta galutinės kainos, lai paskaičiuoja, kiek jai kainavo nuvykti, kad galėtų nusipirkti tą aliejų. Kiek? Kodėl neskaičiuoja? Ar dabar kas kart lakstys į Apuliją tik dėl to, kad nusipirktų patikusio aliejaus? Ar paprasčiau nueiti į specializuotą parduotuvę Lietuvoje ir nusipirkti. Taip, brangiau, bet jis čia, va, ranka pasiekiamas produktas. Puiku, kad yra tokia galimybė. Tuos produktus juk kainavo atvežti iš tos tolimosios Apulijos ir iš kitų regionų. Kainuoja ne tik atvežimas, bet ir visi mokesčiai, susiję su galimybę pastatyti tą aliejaus puslitrį į lentyną: patalpų nuoma, komunalinės paslaugos, darbuotojų atlyginimai ir visi visi mokesčiai.

Tai kam apgaudinėti save ir kitus? Mes visuomet keliaudami įvairiose šalyse mėgaujamės vietine produkcija, perkame, parsivežame namo ir džiaugiamės buvusių kelionių skoniais, bet gal pagaliau įvertinkime galutinę tų produktų kainą. O ji tikrai ne ta, kurią matome užklijuotą ar parašytą ranka.

Rodyk draugams

gvazdiku

9 namų kompleksas Gvazdikų g..

Senokai nekedenome “vystytojų”, tai pataršome, gurkšnodami rytinius tonizuojančius gėrimus :D Špokinyčių - dėžučių era sėkmingai tęsiasi, kai į nedidelį plotą sugrūdama ir išspaudžiamas maksimumas, kas galvoja apie pelną, tai labai gera strategija. Na o kas iš to - kenčia būsimų naujakurių gyvenimo kokybė. Kaina nebloga, kaip už buto, pamirštant tai, kad čia dar ne viskas, nes priežiūra ir įrengimas turi savo kainą. O ir namu tokią tamprią ir intymią kaimynystę sunku pavadinti, čia labiau išskaidyti kotedžai, su dviem arais “žemės”, kur realiai nieko negalėsi pasidaryti, na tiesiog, nieko. Net obels nepasodinsi, nei tujos, nei agrastų krūmo, nes kaimynams užmes šešėlį, nepatiks ir apskritai kur tai daryti, nes labai viskas jaukiai.

Tos terasos neblogos, bet ar jauku bus ten sėdėti, kai namas prie namo, kai viskas bus taip girdima, net jei patyliukais įrankiai pjaustysi kepsnius, tai išgirs ne vienas namas. Tai neduok die triukšmingi kaimynai, verkiantys “paromis” kūdikiai, nes tokioje jaukioje kaimynystėje bus visi bendrystėje, susitelkę. Kaip tabore. Ar jaučiate taboro nuotaikas? Čia tokiuose kvartaluose būtent tai. Visi kartu, visi drauge, Jurgeli meistreli, opa opa. Sėdi terasoje, gurkšnoji arbatą ir žvelgi ne į puikų peizažą, panoramą, miškelį, ne, žvelgi į kaimyninę bakužę, kuri žiemą garantuotai kūrenama kietu kuru, būtų gerai, kad ne anglim ar padangomis. Lango žiemą neatversi. Jei kas grilins, šalia, kur tos terasos, tai irgi dūmeliai kai pareis… Tai tokia romantika. Jūs jaučiate tą kvapą? Matote tai, ką matau aš, sėdėdama toje terasoje ir žvelgdama į pavydėtinai erdvų bakužės kiemą, kurioje telpa tiek visko daug ir tikrai yra kur bent jau prasieiti, kojas pramankštinti. Du arai yra nuosprendis. Patikėkit. Lukiškių kalėjimo kiemas kažin kiek arų? Jaučiu, kad daugiau nei du.

Namas prie namo, siena prie sienos, amžinas šešėlis, kuris bus amžinas. Kokia vitrininio lango prasmė svetainėje, jei ten amžinas šešėlis, pro tą langą matai sieną. Sieną. Tamsu kaip šiknoje. Vitrininis langas, pro kurį matai sieną. Siaubo filmas. Kam reikalingas vitrininis langas į sieną? Šizofrenija pareina.
Myli šunis, turi augintinį, mažą ar didelį, kur jį paleisti palakstyti, kur ta TAVO erdvė, kur TAVO kiemas? Nėra. Ir nėra kur net vaikui išeiti pažaisti, nei smėlio dėžės, nei supynių, nieko. Tas kiemas tik teorijose ir sapnuose, jo realiai tai nėra. Kai prisiparkuos ten visi tie kaimynai, po du auto standartiškai, koks intymus atstumas.

Nedidukų namų išplanavimas visai neblogas, jei ne tas minusas, kad dušas tik I a., o vonia ir dušas II deja netelpa. Tad rytinį dušą “daryti” tik pirmame - neracionalu, jo verkiant reikia antrame, o ten tada nebelieka vonios. Katilinė - sandėliukas toks mini. Kur džiaustyti drabužius? Lauke pasistačius džiovyklę? Kur dėti visus ūkinius daiktus, kur drabužinės, kur viską dėti? Štai čia yra mažų namelių minusas. Man tikrai juokinga, kai juos taip giria, liaupsina, o kas iš to, jei gyventi juose gal ir įmanoma, bet nekomfortiška? Gerai, jei vieną miegamąjį galima paversti visokių daiktų saugojimo vieta, ten ir skalbyklę, džiovyklę bei lyginimo lentą įkurčiau. Bet o jei reikia visų miegamųjų? Kur buitiniai reikalai? Kur skalbyklei vieta? Nėra tiems prietaisams ir daiktams vietos, visai. Ir tas mažų nameliukų menamas NT vystytojų reklamuojamas privalumas trenkia samčiu į kaktą.

Aš jei dirbčiau NT agente, būčiau pati prasčiausia visoje Lietuvoje, nes per savo sąžiningumą negalėčiau nutylėti visų “pliusų”, mane pramuštų ant tos išpažinties, garantuotai. Tikiuosi, kad neteks dirbti melage agente.

Ką matote jūs? Galite oponuoti, argumentuoti. Gal įžvelgiate dar daugiau “privalumų”, kurių nepastebėjau. Parašykite, pradžiuginkite.

Rodyk draugams

Žinote kas realiai knisa tokiuose rašinėliuose? Tai Latvijos reklama, kaip ten nuostabu ir fantastika. Galiu pasakyti, kad tie žmonės nebuvę Neringoje, tai ką čia tiek liaupsinti, kai mes turime Neringą. Ramią, tykią, eko, kur ne tik fantastinė rūkyta žuvis (valgėm valgėm ir dar parsivežėm visą dėžę visokiausių, lauktuvėms taip pat), ko dar trūksta? Gyvenk ir žvenk. Taip, kažkur ne viskas tobula, kažko trūksta, bet pats požiūris ir tendencija. Kaip bet kokiu apsipirkimo atveju kišama Lenkija, taip vasarą kišama Latvija. Na dar Turkija, Bulgarija. Nei į vieną, nei į kitą nevažiuočiau, nebent sukandus dantis ir užsimovusi apsauginį šalmą, bet tai kokia kančia. Tie, kas ten buvo ir pavargo nuo to mentalo, tai pardavė vilas bei apartamentus, susipakavo visus baulus ir išdardėjo į Prancūziją, Italiją, Kroatiją, kuriasi ten, tie milijonieriai ir oligarchai taip pat. Atsikando to pigaus poilsio su įkyriais piktais prekeiviais, nuolatinėmis apgavystėmis ir privalomu derėtis derėtis, kur vietoj natūralių sulčių įpils iš pakelio ir paskaičiuos kaip už natur, o patiekę pašvinkusią žuvį stebėsis, o kas čia ne taip? Bandys išdurti ant kiekvieno kampo. Ar tai poilsis? Civilizacijos dar niekas nenukonkuravo, reikia ilsėtis civilizuotuose ir krikščioniškuose kraštuose, o ne laukiniuose ir ne musulmonų kraštuose, pastarasis punktas svarbus tuo, kad ten viskas kitaip, viskas.

Kainos tokios kaip visur, iš esmės - tokios pačios. Ar ilsėsies Palangoje, Nidoje, ar keliausi ir gyvensi privačiame sektoriuje Kroatijoje, Italijoje. Kainos iš esmės plius minus vienodos: būsto nuoma, maistas. Žinoma, mums iki pajūrio atvykti kainuoja ne tiek ir daug, tad kelionės išlaidos yra tas ryškusis skirtumas.

Generalinis, pagrindinis skirtumas - klimatas. Jis yra kitoks ir nieko čia nepadarysi. Mes neturime šiltų kraštų klimato, nėra tiek šilumos, tiek saulėtų dienų, tokios šiltos jūros nėra. Nėra tokių šiltų naktų birželio mėn., kuomet jau gali mėgautis ir nėra galimybės sušalti, nebent kalnuose ar giliau žemyne. Ten nereikia jokių šiltų drabužių, net džinsų nebus progos kada užsivilkti, nes o kam. Bet to klimato lygiai taip pat nėra Latvijoje. Tai ką čia suokia ir svaigsta? Latvija netapo nei Prancūzijos rivjera, nei Italijos kurortais, net ne Bulgarija ar Turkija. Jei lyja Lietuvoje, tai lyja ir Latvijoje. Kokia prasmė lyginti panašias vietas?

Kodėl man patinka ilsėtis užsienyje? Ne tik dėl klimato, bet ir dėl požiūrio į svečius privačiame sektoriuje. Niekur Kroatijoje ar Italijoje negausi tokių sutrintų ir nuskalbtų rankšluosčių, kurių dydis ir kiekis toks, kad… Reikia vežtis savo. Lietuvoje vis dar gali susidurti su tuo, kad nuomojamo buto vonioje nėra feno, paprasčiausio pigiausio. Reikia vežtis savo. Lietuvoje tokio sutrintumo ir nuskalbtumo pati pigiausia popierinė patalynė, su nenusakomos kokybės pagalvėmis (ar jie patys bent bandė ant jų miegoti?) ir čiužiniais, kad… reikia vežtis savo. Bent patalynę ir pagalves, čiužinių gi nesivežiosi. Pinigus ima tiek kiek kitose šalyse ir daugiau, bet požiūris - kaip dangus ir žemė. Čia nepersistengs ir tikrai neinvestuos į nors keliais balais geresnes sąlygas. Viskas tiek ištaupyta, išskrebenta, išspausta, kad išspaus tokį vašką iš š, o rezultatas toks, kad “reikia vežtis savo”.

Rodyk draugams