BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Nuo kada eilinis prekybos centras yra LEGENDINIS?.. Sutinku, kad prieš tai tame pastate veikusi baldų parduotuvė gal ir yra tam tikra prasme legendinė, bet tik ne MAXIMA. Kaip ir visose …XIMOSE ten tas pats: atėjai ir už daug pinigų nusipirkai labai labai mažai prekių…”

Ten ir daugiau tokių nesusipratėlių. Tai parašė žmogus, kuris nieko nežino ir nematė skirtumo, kodėl nematė, tai čia jau jo asmeninė specifika. Parašysiu kaip aš mačiau ir kiek žinojau, gal tai VBS lygio info, bet lai, manau ne vienam buvo toks įspūdis.

Mindaugo g. Maxima legendinė todėl, kad ji buvo pirmoji išskirtinio lygio parduotuvė ir ją tokią padarė pati tuometinė “Vilniaus prekyba”. Perestroikos laikais išskirtinės buvo valiutinės parduotuvės, tokios kaip VilBara Pilies g., kur ateidavau kaip į kokį muziejų :D Prakutę tai ten jautėsi kaip žuvys vandenyje. Vėliau, jau kai įsisuko Nepriklausomybės gyvenimo ritmas, atsirado poreikis normalioms ir civilizuotoms parduotuvėms, su geru prekių asortimentu, jų dygo kaip grynai po lietaus, reikėjo išskirtinės apsipirkimo vietos, kuriai neprilygtų nei viena kita. Kurioje apsipirkinėtų ne tik viešojo maitinimo įstaigos (Bazės tuomet dar nebuvo), bet ir elitas :D , Seimo nariai, diplomatai, valdžia apskritai, o be to visokie verslo prakutėliai ir labiau pasiturintys veikėjai, patys VP veikėjai ten taip pat apsipirkinėjo. Todėl kodėl legendinė Maxima? Nes ten buvo ypatingai geras asortimentas, rinktinis. Žuvies, mėsos, kiti skyriai buvo geriausi Vilniuje iš visų Maximų, galbūt ne visuomet sekėsi išlaikyti tą lygį, svyravo, daug kas priklausė nuo tiekėjų ir apyvartos, kuri tai smukdavo dėl perkamosios galios sumažėjimo, tai vėl augdavo.

Ne visi žino, kad anais laikais, o gal ir dabar išliko (senokai ten buvau), buvo išskirtinė dar viena Maxima ;) Tai yra Čiurlionio g. mažylė. Kodėl ji tokia buvo, su savu asortimentu, taip pat išskirtiniu, ko niekada nerastum kitose mažose maksimose? Nes tame name gyveno tuometinis VP dešimtukas, dabar nepamenu ar visi ten gyveno, bet kad gyveno top viršūnės, įskaitant ir Nerijų Numavičių, tai faktas. O ir kaimynai buvo “atatinkamo” lygio. Todėl jie ten sau pasidarė savo Maximą :D Nedidelėje parduotuvėje tilpo tai, ko jiems patiems reikėjo, na kad galėtų su pižamom ateiti ir rasti. :D

Rodyk draugams

“Viena vertus, džiaugiuosi, kad kuo daugiau yra restoranų, tuo daugiau galimybių žmonėms pasireikšti ar tiesiog nueiti pavalgyti. Tačiau tai vienas sudėtingiausių verslų pasaulyje, tai ne ta vieta, kur galima užsidirbti greitų pinigų.”

Rašiau n kartų ir matyt ne pabaiga. Apie tai jau rašo ir kiti. Sunkūs laikai šiame versle tęsiasi jau ne vienerius metus, nes net neturint aiškios statistikos kiek skambiai atsidaro, o kiek tyliai užsidaro, nesunku suvokti, kad šis verslas, toks populiarus, ypatingai neįvertintas rinkos naujokų. Čia taip sudėtinga, čia yra tiek visko, kad galima prarasti labai labai dideles investicijas.

Kaip ankstesniame įraše rašiau, kad kas rizikuoja, tas rizikuoja gerti ne šampaną, o šiltą nudvisusį bankrotinį gėralą. Personalas labai daug lemiantis faktorius, bet ir tai dar ne viskas, čia tik vienas aspektas. Pvz. vieta vieta vieta. Rašiau jums, kad prognozės apie greitą restorano mirtį virš Geležinio vilko g. tunelio buvo tokios nuspėjamos, kad kai išvydau, iš karto buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada jis užsilenks, nes ne vieta tam restoranui, buvo. Ir tai tik vienas pastebėjimas iš daugelio kitų, apie kuriuos nerašiau, kaip kad pvz. toks naktinis klubas, jam taip pat prognozavau greitą mirtį, taip beje ir atsitiko, nors tikrai nelinkėjau blogo jam, bet yra tam tikri dalykai, patalpų specifika, kainodara, kur na nežinau kaip reikia žiūrėti, skaičiuoti, kad neįvertinti visumos ir galutinio rezultato.

Kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip lengvai rizikuoja lįsdami į restoraninį verslą, taip drąsiai, nebijodami prarasti kapitalą. Net gi grožio salonai nėra toks rizikingas verslas, kaip restoranai. Nors tikiu, kad atsiras kas ginčys tai. Bet tai kiek reikia pinigų, kad teisingai funkcionuotų maitinimo įstaiga, kiek reikia pinigų įrangai, kur sutaupysi nebent perpirkdamas bankrutavusių konkurentų įrangą, vis tiek, tai yra žiauriai dideli pinigai.

Jei vis dėlto kyla minčių “noriu savo restoranėlio, kokio šeimyninio”. Kodėl gi ne? Tai tokia vieta, kur PATS turi gyventi tuo, dirbti kasdien ir dar ne garantas, kad pasiseks. Nes tiek punktų, kad daugybė punktų. Net jei viską tobulai suderinsi, net gi tada gali paaiškėti, kad būsi įdomus vos keliems, o to nepakanka. Kiekvienos nesėkmės atveju bus vis kitos priežastys, kodėl nepasisekė. Ir sėkmės atveju net visiškos skylės turi tai, kodėl traukia klientus ir kodėl jos dirba daugybę metų, bet nežada bankrutuoti. :D Čia kiekviena vieta turi savo istoriją, savo klientus. O visur reikalinga gera apyvarta, nes dirbti iš idėjos tai irgi ne amžinas dalykas.

Rodyk draugams

Salesblog.lt rašo - klausia: “Klientus aptarnaujantys žmonės turi tokią sąvoką “pilnaties klientai” ir sako, kad per pilnatį padaugėja viskuo nepatenkintų bei piktų žmonių. Bet palaukite, o pilnatis patiems klentus aptarnaujantiems žmonėms negalioja?”

Mano atsakymas. Patinka nepatinka, bet jūs, mano blogo skaitytojai žinote, kad atsakysiu nuspėjamai, savaip..

Galioja įkyriai neprofesionalus požiūris į klientus. Kai siūlo tarkim drabužius, kurie akivaizdžiai netinka nei pagal figūros ypatumus, nei spalviškai, pasakai, kad nenori, nepatinka, bet toliau persekioja ir bruka tol, kol nuo tokio įkyrumo belieka bėgti iš parduotuvės, nes tolimesnis buvimas tampa nepakenčiamas. Kodėl tokia politika vyrauja “Marc O’Polo” parduotuovėje PC Ozas - nežinau. Tai tik vienas pvz. iš daugelio. Ar tai pilnatis?

Apskritai manau, kad pas mus pernelyg dažnai sureikšminamos mėnulio fazės ir tai tampa ydinga gyvenimo dalimi, visas tas lėkštas ir primityvus humoras socialiniuose tinkluose, susijęs su mėnulio pilnatimi, jau toks nuspėjamas, pavargęs ir nuvalkiotas. Nejau nieko naujo negali sugalvoti? Nepatenkintų, piktų žmonių buvo ir yra visų fazių metu, tiesiog arba dirba su klientais profesionaliai, arba ne, nereikia ieškoti kaltų ten, kur darbo specifika tokia, tenka aptarnauti visus ir visokius, idealių nebus ir nesitikėki, kad visi bus šilkiniai ir malonūs dūšiai. Nes dar prisiminkime PMS, ne ta koja atsikėlusius, su asmeninėmis problemomis ar įtakotus aplinkinių susierzinimo, tai sąrašas bus begalinis. Tas pats galioja ir personalui, kai savo klaidų nemato, nesuvokia, tai tuomet belieka kaltinti klientus ir mėnulio fazes, jau tik ne save.

Kas yra tas psichas? Kodėl klientas nepatenkintas, susierzinęs, kas “su juo ne taip”. Kodėl, jei išties toks klientas, negalima nugesinti MALONIU, dėmesingu aptarnavimu, tai yra darbas, kurį reikia atlikti profesionaliai, į tai įeina be galo daug dalykų. Taip pat ir darbas su nepatogiais klientais. Nes viskas susiveda į galutinį rezultatą, kuris yra - pelnas įmonei, bonusas pardavėjui. Nes jei plėstis, tai gyvenime be galo daug sričių, kur reikia bendrauti su žmonėmis, aptarnauti, visur bus konfliktinių situacijų, “psichinių” klientų ar partnerių taip pat. Tai arba sureikšmini mėnulio fazes, arba dirbi savo darbą.

Rodyk draugams

Labai patiko Liudviko Andriulio straipsnis, mintis ir stilius, smagiai susiskaitė. Apie pinigus kalbėti vis dar yra “neskanu”, kaip taip galima, gėda, kas čia per materializmo vergai ir kt.. Kokia kvailystė ir nesąmonė. Apie tai tokia vaga daugiausiai kalba tie, kurie po to piktinasi, kodėl pinigų turintys nesidalina tais pinigais, neremia, neatiduoda, nedovanoja, apie pinigų blogį ir žalą mėgsta kalbėti tie, kurie po to supranta, kad be pinigų jie patys ar kitas žmogus gali mirti, nes operacijos kainuoja neretai milžiniškus pinigus, nes o be to dar gi pinigais perkama medicinos įranga, priemonės, paslaugos ir daug kas. Tie patys turtingi filantropai finansuoja programas, perka įranga, kuria įvairiausias klinikas, remia menininkus, sportininkus, sporto klubus, vaikų namus ir kt., daro daugybę gerų darbų ir dalinasi, savo pinigais.

Apie tai, koks gyvenimo kaifas gyventi “laisvė papūgoms” ritmu, negalvojant apie pinigus, nes ne tai svarbiausia ir lafa gyvenimo būdu, nepasakojant, iš kokių gi pinigų ta laisvė gaunama, o tokie veikėjai paprastai turi stabilius pajamų šaltinius, tik štai tokia nešvaria materializmo puse nesidalina, juk apie tai pasakoti nebūtina. Lai visi galvoja, kad medituoja ir šamanauja misdami smėliu ir gyvi oru. Koks dar moksleivio krepšelis ir sportinė apranga į mokyklą? Apie tai nekalba. Pinigų tema yra tabu.

Bet Liudvikas akcentuoja vos kelias kryptis, iš kurių jo manymu galima užsidirbti, ir jis yra neteisus, nes tereikia užmesti akį į turtingiausių, įtakingiausių, reikšmingiausių sąrašą ir bus išsklaidyti visi mitai. Žmonės uždirba ir užsidirba labai įvairia veikla. Be galo daug įvairiausių sričių, profesijų, jei pradėtume gilintis, tai tie, kurie šiandien varto maišų pingius su šakėm, tai baigę labai skirtingus mokslus, neretai visai “ne į temą” krypčių, o dar nekalba tarkim anglų kalba ar moka tik rusų, na neslėpkime to, taip yra.

Be to, vieniems reikia labai daug, milijonų, o kitiems reikia tiek kiek pakanka sočiam ir, svarbiausia, ramiam gyvenimui, nes tie milijonai turi savo kainą, o kiek žmogui reikia? Va kiek užtenka, kiek gana, tiek ir reikia. Nes dar labai svarbu gyvenime harmonija, komfortas, laimės ir savirealizacijos pojūtis, susitarimas su savimi. Kas iš tos kančios, jei po to reikia gydyti ir suvesti smegenis į savo vietą. O be to gyvenime reikalingi VISI ir patys įvairiausi, nes kur bepasisuksi, ten reikalingos arba žmogaus rankos, arba žmogaus protas, arba ir tas, ir anas. Todėl jei vaikas svaigsta apie animaciją, kitas apie tai, kad jo svajonė - desertai ir tortai, o kitas galvoja apie mokytojo ar kosmetologės profesiją, tai yra labai gerai. Nes jie žino ko nori. Nežinoti taip pat variantas. Gal ateis tas žinojimas, o gal ir ne, bet ieškodamas savęs gali nuklysti į tokius atradimus, kaip kad Nidos Degutienės dukra nuklydo, dalinausi čia straipsnius apie ją, koks neįtikėtinas ir įdomus jos gyvenimas. “Finansininkės karjerą į darbą Londono šunų viešbutyje iškeitusi lietuvė: “kai viduje jautiesi puikiai, tai ir viskas aplinkui yra gerai”

Ir dar papildysiu, apie tai jau rašau n-tąjį kartą, bet yra kas neskaitęs. Kad dažniausiai apie pinigus sako, kad ne jie svarbiausi, kad ne tai gyvenimo prasmė, nereikia galvoti apie pinigus, kaip gerai be pinigų ar pan. tai tie, kurie tų pinigų turi kaip šieno. Tuomet bepigu apie tai kalbėti.

Rodyk draugams

Man labai retai patinka lietuviška juvelyrika, nors papuošalus labai labai vertintu ir be jų niekada niekur neinu, nebent į paplūdimį nesipuošiu, bet šiaip, be papuošalų esu disharmonijoje. Šis atvejis ne išimtis, nepatiko nei vienas papuošalas. Lietuviška juvelyrika yra grubi, tokia neretai “netašyta”, kažkokia lyg kirviu daryta… Nesuprasi kas per… Patinka subtilūs, dailūs, patinka kur dominuoja brangakmeniai, kur jie groja pirmu smuiku, kur daug smulkių ir iš jų suformuojami grožiai. Tai ir prašmatnu, bet tuo pačiu subtilu, skoninga. Mūsų juvelyrai daro tą juvelyriką, labai gerai, bet ji tokia savotiška, ne, ne man ji skirta, deja. Yra darbų, kurie patinka, kuriems nesu abejinga, galbūt ateityje įsigysiu, užsisakysiu, tikrai, bet rašau apie taip vadinamas “masines tendencijas”, kas vyrauja, kokie vėjai ir ką matau asortimente.

Ne, čia nereikia priimti priešiškai, juk viskas yra skonio reikalas, tiesa? Kažkam tai viršūnė ir tobulumas, tebūnie. Pvz. kai rašo apie patogumą, tai aš, kaip žiedų gerbėja, žinau, kad tokios formos, kur platus vamzdis, tokie žiedai klaikiai nepatogūs. Ir kai pateikia daugumą tokių žiedų apžiūrai, o rašo apie atsižvelgimą į patogumą, tai meluoja ir neraudonuoja. Patys patogiausi žiedai yra klasikinės formos per amžius: viduje lygu, išorėje užapvalintas kraštas. Jei nesuprantamai rašau, tai tipiškas klasikinis vestuvinis žiedas. Jokie vamzdžiai gyvenime nebus patogūs, ypač tie stori vamzdeliai. Žmogaus kūnas kinta, kaupia vandenį, tinsta ir atsileidžia, ypač tai aktualu pagal paros laiką, mitybos įpročius ir sezoniškumą. Kodėl reikia naujus batus prikti ir matuotis po pietų arba vakare? Todėl, kad tuo metu yra ta kūno masė, tas “patinimas”, kuris bus visada. Gal medikai tiksliau pasakytų, bet mintis aiški. Todėl po pirkinio kitu metu batai spaudžia, nepatogūs, kažkas ne taip, nes pėdos patinusios, nuovargis ir pan.. Taip ir su papuošalais, kodėl vakare neretai sunkiau nusimauna žiedai, o kartais net gi be muilo nenuimsi, jei visai pirštai pakito. Jei žiedai tiko vasarą, tai žiemą jie gali būti per dideli. V.ž. žmogaus organizmas yra kintantis kūnas.

Aš čia iš esmės nieko naujo neparašiau. Be to tie platūs vamzdeliai tikrai nepatogūs dar ir dėl to, kad jie neprisitaiko prie piršto formos, jie “stovi” įsirėmę į sąnarius, jie neprisitaiko prie kitų pirštų formos ir sąnarių taip pat, nes sąnariai skirtingame aukštyje. Tad blogiau už vamzdelinius žiedus yra tik stori platūs vamzdeliniai žiedai. Ir kai pamatau tokius užsakomus kaip vestuvinius, juk juos dažnas nešioja kiekvieną dieną, tai man gaila tų žmonių. Kaip sakoma “jie nežino ką daro”. Nebent tas kasdieninis diskomfortas malonus dūšiai arba tie žiedai niekada nebus nešiojami, tik ypatingomis progomis.

Vėl gi, nepriimkite asmeniškai, jei jums patinka, patogu, čia tiesiog mano asmeniniai subjektyvūs pastebėjimai iš asmeninės patirties.

Rodyk draugams

Kol vieni renčia namus ir namų kvartalus, kiti kepa daugiabučius, nestabdo ir kiti - kotedžus, dar kiti blokuotus inkilus, atmosfera NT rinkoje toliau kaista, nes tie straipsniai apie ketvirtadalį emigravusios Lietuvos (o realiau matyt trečdalis) optimizmo neprideda. O dar A. Užkalnis pagaliau “paskutinis oro uoste išjunk šviesą” prisiminė, kad kainos neadekvačios, nors apie tai kalbėjo ir kalba visi likę Lietuvoje dar nuo euro Šalčiūtės kurso, bet jis visus kvailino ir aiškino, kad patys “runkeliokai” kalti, kad neįperka steiko ar nesilanko prašmatniose vietose, kuriose neretai nesilanko ir tie, kurie gali ten lankytis, bet nenori. Aš dar stebiuosi, kaip niekas tiek akių nedraskė dėl grožio paslaugų, apie kurių neadekvačias kainas rašau berods nuo praėjusios krizės laikų, kaip lanksto jas kas netingi ir visai apsimoka apsilankyti ten, kur kainos adekvačios ir proto ribose.

Tai kai skaitau dar vieną jau eilinį eilinio “vystytojo” reklaminį tekstą su nuotaikėle viršuje “jaučiasi fantastiškai”, kaip anas “pasitinka pavasarį! Butų kainos nuo 2200 €/m². Visiems butams pritaikytos net 10 000 € nuolaidos! Požeminėms ir antžeminėms automobilių stovėjimo vietoms bei sandėliukams taikoma 30 % NUOLAIDA. Bet kurį balandžio mėn. savaitgalį nuo 11:00-13:00 val. kviečiame apsilankyti ATVIRŲ DURŲ dienose! Būtina išankstinė registracija.”

Kai pagalvoju, kad senos statybos daugiabučiuose ir centro ar Senamiesčio butuose sandėliukai visais laikais buvo savaime suprantamas priedas, nieko papildomai nekainavęs, tai manau sulauksime ir šiais laikais nemokamų sandėliukų ir dar stovėjimo vietų kaip bonuso priedo, nes vystytojai jei galėtų, tai parduotų ir stulpą, prie kurio rišamas šuo ar dviratis. Bet realiai toji 10 000 € nuolaida yra toks myzeris. Ne, nesakau, kita vertus tai pajudėjo tos kainos neišlaikę konkurencinės įtampos, jau gerai, palauksime domino efekto. Bet tas “jaučiasi fantastiškai”, tai… na na, norėčiau pamatyti kokio fantastiškumo jausmas, kai, tikėtina, šio vystytojo pardavimai sustojo ir stovi, stabiliai.

Man dar įdomu kaip sekasi pardavinėti prestižines terasas, kurias stato iš tokio “šūdo”, bet kaip kalbėjomės su vienu NT veikėju, jis porino, kad šiuolaikiniams pirkėjams, ypač jaunesnės kartos, absoliučiai neįdomu iš ko pastatytas namas. Įsivaizduojate? Čia mūsų tėvai ir dar mano kartos žmonės svaigo, kad blokiniame name negerai, plytiniame reikia, mediniame fantastika, o betone gyventi apskritai draudžiama. Dabartiniams visai negroja, iš ko pastatytas tas daugiabutis. Nesakau, kad jie beraščiai ar bemoksliai, bet realiai nesuvokia kokia gyvenimo kokybė vienokiame būste ir kitokiame, kuris pastatytas iš “šūdo”. Tai jei jiems tai tinka, tai kokia prasmė tiems vystytojams investuoti į kokybiškas statybines medžiagas? Verslininkai stato ir pardavinėja kaip prestižo klasę, o stato iš pigių medžiagų. Jei jau taikai į atitinkamą sektorių, tai reikia ir turinį kontroliuoti. Bet žmonės perka tą š kokybę už prestižo kainą ir net nesusimąsto, kad perka tai š kokybę, jie net nesupranta ką perka, už ką moka milžiniškus pinigus.

Rodyk draugams