BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Investuojį į kadrą, apmoki kursus, seminarus, jis vis tobulinasi tam, kad įmonėje dirbtų reikiamos, atitinkamos kvalifikacijos ir profesionalus darbuotojas, o jis išeina. Ne todėl, kad blogos darbo sąlygos ar nekonkurencingas atlyginimas, kitose įmonėse arba identiškas, arba panašus plius minus nedaug kuo skiriasi. Jis išeina, nes jam reikia gyvenimo pokyčių, iššūkių :D (aš kai kartais perskaitau šį žodį, tai vis kažkoks juokas jama, nes tie iššūkiai mėgsta paraleles su sunkumais ir kokia nors nesibaigiančia juosta “šikna” gyvenimo periode), kažin kokių, o dar dėl to, kad normalu keisti darbą. Tokia savotiška išdavystė ir investicijų vagystė. Ar įmonė investavo tam, kad kitai įmonei (ir dar konkurentams) būtų gerai? :D Aš manau, kad nenormalu esant stabiliai tėkmei (ne studentas, ne pavieniai ar atsitiktiniai darbai) dažnai keisti darbą, pernelyg dažnai ir be svaraus argumento. Na čia ne argumentas, bet vis tiek kaip mintis, vadovai juk nekeičia darbo kas keli metai, tam pačiam ir tam pačiam :D Įmonė auga, bręsta, vystosi ir tobulėja su komanda, yra komandos įdirbis, susistygavimas, dermė, kai vienas kitą supranta iš pusės žodžio, žino viską kas kur kada su kuo, nebereikia gaišti laiko apmokymams, pritapimams, o kur dar asmeninės kiekvieno darbuotojo charakterio savybės ar būdas. Yra žmonių, kurie į kolektyvą neša destrukciją, įtampą, kursto vidines intrigas, kažkokias “revoliucijas” kelia, terorizuoja kitus darbuotojus ir pan.. Tenka atsisveikinti, retai, bet pasitaiko tokių “inkliuzų”. Todėl, kad kolektyvas turi būti lyg šeima, vienas kumštis, tik tuomet bus lengva dirbti.

Man rašo (visa diskusija čia FB) svečiai: “Jei darbuotojas išeina visko “primokintas ir priinvestuotas”, tai kaltas darbdavys. Taip jam ir reikia. Aplamai, jei išeina tikrai geras darbuotojas, tai visada kaltas darbdavys ir gali neverkt, nes jam tokio darbuotojo nereikia. Juokingiausia, kad kai toks specialistas nusprendžia išeit, tada visi jį prisimena, pradeda algą siūlyt, pakalbėt prie alaus kviečiaisi ir t.t. O kur anksčiau buvo ? Dabar jau kaip sakoma “pozno mama pit boržomi”.”// “Iš tiesų taip ir yra. Darbdavys kaltas visada, nes jis kuria įmonę ir ne tik jos strategijas, bet ir vidinę, psichologinę atmosferą įmonėje. Geri, seni darbuotojai iš darbo šiaip sau neišeina.”

Aš atsakau: “Jūs mušate į vienus vartus. O jei išeina tiesiog? Toks jausmas, kad jūs vadovaujatės tam tikrais stereotipais, kurie ne visuomet tinka praktikoje. Matote vieną modelį. Nes išeina ir dėl darbdavio kaltės, ir tuomet, kai jo kaltės nėra, išeina ne vien geri ir seni, bet ir kitokie visokie. Pvz. ateina “žalias”, per 3-4 metus darbdavys apmoko, investuoja į mokymus ir žmogus prakunta. Jis pasijaučia itin reikšmingu, nes gi patobulėjo. Ir užsideda karūną. Atsiranda arogancijos ir pan. savybių dominavimas. Jam kiti pasidaro per prasti! Kolektyvas, vadovas, visa įmonė.”

Man toliau rašo: “Na aš pati dirbu tokioje srityje, kad ir aš, ir mano kolegos nuolat sulaukiam įvairiausių pasiūlymų, dirbam kartais keliose įmonėse. Atlyginimas visur panašus, bet daugiausia išlošia tas darbdavys, kuris sukuria geriausią mikroklimatą darbe, daugiausia investuoja be tik į mokymus, bet į bendrą darbuotojo gyvenimo kokybę, patogumą jam atlikti darbą. Tarkim, aš turiu mažų vaikų. Mano vadovė visada į tai atsižvelgia, mes visada ieškom sprendimo, ką daryt, kad ir darbe viskas vyktų sklandžiai ir namuose.”// “Tai kodėl jis nesijaučia reišmingu ? Kodėl kiti per prasti ? Todėl, kad prastas klimatas įmonėje, o dėl to kaltas darbdavys. Jis susirinko kolektyvą ir jis daro biznio strategiją. Kodėl jis pasirinko tokį žmogų, kodėl laukė tiek laiko ir į jį investavo ?” // “Tai yra darbdavio klaida. Įmonę sudaro materialūs ir žmogiškieji ištekliai. Geras vadovas turi numatyti viską: ne tik kada nusidėvės ar suges kokia nors įranga, bet ir kuris darbuotojas “išeis iš rikiuotės”. Šioje situacijoje būdama darbdavio vietoj jausčiausi atsakinga pati padarius klaidą, netinkamai pasirinkdama darbuotoją. O jei taip nutinka nebe pirmą kartą, labai rimtai apgalvočiau, kas mano įmonėje ne taip.”

Aš atsakau: “Jūs toliau mušate į vienus vartus. Darbuotojų manipuliacijos, simuliavimas, nenoras dirbti kai atsiranda rimtesnis užsakymas (pvz restorane banketas, o virėjas “suserga”), nuostolių padarymas arba vagystės, darbo metu darbo imitavimas skaitant forumus, medią, darant “chaltūrą” kitam užsakovui už papildomus pinigus darbdavio sąskaita, išeinant iš darbo pas konkurentus ar į nuosavą naują verslą išsinešami klientų sąrašai ir net gi dempinguojant kuriama priešprieša (ne mikroklimatas kaltas, o savanaudiški paskatai). Nebetęsiu. Kadangi nesate darbdavio kailyje, jūs negalite adekvačiai ir objektyviai vertinti, viską kraudami ant jo ir vertindami teoriškai, jūs net neįsivaizduojate, kiek realiame gyvenime visokių atvejų ir neprognozuojamų žmonių.”

Štai taip, darbdavys visada kaltas.

Rodyk draugams

Iš komentarų: “Žurnalistika akivaizdžiai degradavusi. Jai įdomūs tik nusikaltėliai, alkoholikai ir žmonių nelaimės. Kitų temų žurnalistai nepajėgia analizuoti. Jie darosi neįgalūs rašyti ir kurti laidas apie kūrybingus žmones, jų darbą ir gyvenimą. O va asocialai - tai puikiausi jų bičiuliai, su jais jiems pats tas.” iš straipsnio “Marijonas Mikutavičius viešai Dovilę Šakalienę patraukė per dantį”

Dabar daug apie tai rašoma, bet labai noriu pareplikuoti šia tema. Sutinku su abiem pusėm, kodėl. Todėl kad žiniasklaidoje tiriamoji žurnalistika tapo nišine, o vaikomąsi internete klikų, o TV reitingų, tuomet visos priemonės tinka, nes nori to greito efekto minimaliomis priemonėmis.

Delfi redaktorė besipiktindama dėsto vieną poziciją ir ji teisi, žinoma, bet jai lygiai taip pat normalu kasdien po n kartų, visiems žinomas šviežias įvykis, valkioti žiauriai nužudytos merginos nuotrauką, prie bet kokio straipsnio, nes ta nuotrauka garantavo klikus. Nevengė palaikyti tokio ritmo, kai kasdien pasirodydavo tie patys straipsniai, su papildytais keliais sakiniais, o didžioji dalis copy-paste, su skambiom skandalingom antraštėm, tom pačiom nuotraukom, dar ir dar didinant įtampą, palaikant tą įtampą, palaikant atitinkamą nuotaiką ir skatinant klikus. Taip buvo daroma ir bus daroma daugybę kartų, nes tai efektyvu, tai naudinga, to reikia norint parduoti reklamą, bet tai yra manipuliacijos ir žaidimai, moralės ir etikos čia nėra nei lašo. Tai primityvus, gyvuliškas noras užsidirbti iš to.

Todėl iš dalies D. Šakalienė teisi, kad “kažką reikia daryti”, kodėl kitose šalyse apskritai draudžiama skelbti apie savižudžius, įžymių žmonių savižudybes, tik dėl to, kad visuomenė būtų sveikesnė ir nebūtų daromas atitinkamas poveikis. D. Šakalienė neteisi su tais pozityvo procentais, nes neįtikins kad ir internetinės žiniasklaidos, juk jiems greiti ir efektyvūs klikai su skandalingom ar gašliom antraštėm, skatinantys primityvius ir žemiusius instinktus - tai yra jų duona, jie to tikrai neatsisakys. Kažko gilesnio, kitokio, dvasingesnio galima atrasti kituose portaluose ar interneto puslapiuose, reikia tik norėti tai rasti.

Bet jei galvojant blaiviai ir atsakingai, didieji portalai, pagrindiniai šalies dienraščiai ir TV išgirs, pasižiūrės į tai ką jie daro ir koks poveikis, kokie rezultatai, ne tik žiūrės savų kišenių, bet dar ir pagalvos apie vaikus, jaunimą, dar apie tą visuomenės sluoksnį, kurį tokios naujienos ar bjaurios laidos veikia kaip dopingas veikti taip pat bjauriai ir šlykščiai, jei po to sumažins savus decibelus ir šlamšto - brukalo gausą, tai jau bus D. Šakalienės ir panašiai mąstančių laimėjimas.

Rodyk draugams

skandinaviskas

Šioje nuotraukoje, akivaizdu juk, ne lietuviškas skandinaviškas interjeras :D Sakyčiau plika akimi matosi.

Dabar parašysiu kas man labiausiai nepatinka lietuviškuose skandinaviškuose interjeruose.

Šis interjeras neblogas, įdomus su įdomiais sprendimais, bet vis tiek ta niūruma, šaltis, atšiaurumas atitinkamai veikia. Vitaminas D nepadės, jei žmonės savanoriškai užsimes pilkas paklodes su juodais kryžiais ir slinks link kapinių. Toji slankiojanti lenta funkcionali, bet labai sunki, tokia abra kadabra atsiverk, man visad tokio sunkumo dalykai namuose kelia nedidelę baimę ir grėsmę, kad tas daiktas vieną dieną nusileis pačiu netinkamiausiu metu. Ir vėl a la skandinaviški motyvai depresiniais potėpiais (pensininkams išties originalus sprendimas, ta geležinė ir siaura tarybinės ligoninės lova atitinka jų vidinį aš?), tačiau, kaip ir visose “masinėse tendencijose”, ir šis stilius tampa priekaištu.

Jau praėjusiame įraše apie interjero konkursą rašiau apie tai, kad interjero dizaineriai eina primityviausiu keliu, neturi idėjų ir polėkio kurti tikrus interjerus, o kopijuoja vienas nuo kito ir bruka tai kas neva ant bangos, dėliodami tai, ką rado Domus galerijoje ar kitur. Bet tą bangą ir daro tokie žmonės, kurie tingi domėtis kitais stiliais ir nesugeba sudominti neapsišvietusių užsakovų. Bruka tai kas patogiausia ir ką galima parodyti kolegos portfolio. Bet ir tai laikinas etapas. Bus kitas pasinešimas ant vieno stiliaus. Kaip neįdomu.

Kas labiausiai nepatinka? Tai klaikūs šviestuvai. Dominuoja pramoniniai komerciniai, tokie bedvasiai, be emocijų, turiu omeny tuos halogenus, po to tuos ką matote juodus svetainėje palubėje. Žinant kiek pasaulyje yra šviestuvų gamintojų, kokia šviestuvų įvairovė, skirtingos medžiagos, spalviškumo paletė, tiesiog nereali įvairovė, tai gyvenamosiose patalpose visur visur montuoti tokius “apie nieką”, bedvasius, kurie tinkami stelažų ar apskritai komercinių patalpų apšvietimui, tai tokia nykuma. O ir kiti, pakabinami, tie juoduliai arba balti, arba su retom išimtim mediniai, na tokie… Juoduliai neretai primena tuos pačius pramoninius, panašūs į gamybiniame ceche pakabintus. Čia geriausiu atveju. Yra skandinaviški interjerai, kurie man patinka, bet kažkodėl jie ne lietuvių “gamybos”. Na nežinau, tas lietuvių kopijavimas ir bandos jausmas patiems kiša koją. Platinamas negyvumas, nejaukumas, statiškumas, šaltumas, o juk skandinaviški ne visuomet tik tokie. Aš žiūriu jų filmus, serialus, tai ten yra visokių. O pas mus kažkodėl kaip bedarytų, vis tiek gaunasi iš tos pačios serijos. Kapai ir mišios.

Tiesiog įsiveskite į googlę kad ir Scandinavian Living Room Design Photos ar tiesiog užsukite į houzz.com. Jūs pamatysite ir suprasite ką turiu omeny rašydama “lietuviški skandinaviški”. Kokia įvairovė, kokie skirtumai, kiek spalvų, sprendimų ir pan.. Tik deja kitur, bet ne Lietuvoje.

Rodyk draugams

makiažas

Grožio salono reklama: “Kovo mėnesio pasiūlymas!
Registruokis makiažui jau dabar, nes TIK kovo mėnesį užsiregistravusioms naujoms klientėms makiažo kaina 40 eur.”

Aš vis dar nepaliauju stebėtis, visokiom kosmosinėm kainom už grožio paslaugas. Jau buvo daugybė pastebėjimų ta tema, rašiau, kad neinu į luxury prestiž vietas, nors galėčiau, ir niekada niekada nemoku kosmosinių pinigų už saloninį grožį. Už gelinį manikiūrą, plaukų dažymą ar kirpimą. Einu į tokias vidutinio brangumo vietas, kur protingas ir adekvatus kainos bei kokybiškos paslaugos santykis, tos pačios meistrės, aš lojali, jau tuoj bus dešimt metų. Einu kas trys savaitės, viską darau per vieną dieną tiksliau, tas kelias valandas, nes einu tik iš pareigos, kad būtų tvarkinga ir prižiūrėta. Tai kai skaitau, vėl, kad kažkoks makiažas “tik” 40 eurų ir tik kovo mėnesį, man net silpna gilintis, kiek tai kainuoja vasario ar balandžio mėnesį :D Dar pridėjus kelis eurus už tiek pasidaryčiau gelinį manikiūrą ir šaknis nudažyčiau, su sušukavimu. Todėl taip reaguoju. Mano mama ne tokiame kondiciniame, bet patikimame salone, viename miegamųjų rajonų, tai keturis kart paprastą manikiūrą su lakavimu pasidarytų, o gal dar pigiau sumokėtų.

Kaip pastaruoju metu itin sureikšmintas makiažas. Sakyčiau perdėm neprotingai. Aš suprantu, kad gražiai pasidažyti, tobulai, profesionaliai, ne kiekviena moka. Bet ką pastebiu tarkim tose prezentacijose ir renginiuose, kad dažniausia klaida - perdozavimas, ypač tos jaunos panelės su tokiu ryškiu, neskoningu, sendinančiu, vulgariu ir storu špakliau sluoksniu, kad armatūra nebeišlaiko. Kam to reikia? Čia už tai mokėti tokius pinigus? :D Nesakau, kad nereikia dažytis ar dažytis atbulom rankom yra gerai, bet nebūtina tiek sureikšminti ir melstis tam. Pudrą atitaikai pagal odos tipą ir spalvą, geras tušas, tinkantys šešėliai, net ir vienos spalvos, akių pieštukas, lūpdažis, ružas, na dar antakius pašukuoti. Viskas. Net ir tiek gali būti per daug priklausomai nuo paros meto ar makiažo stiliaus. Netikiu, kad nuo paauglystės ar jaunystės neišlavinusios rankų, kasdien juk pasidažo ir dar saikingiau bei su protu. Prisiminkime moterį vamp iš siaubo filmo - V. Graužinienę, kaip ją sykį išgražino profesionalai, kad visa šalelė ošė.

Moterys, ypač vienišos, labai daug lūkesčių sudeda į tą makiažą, lyg tai būtų kažkokia pridėtinė vertė “gaudant” vyrus, nes juk ir jiems tai skirta, žinoma, ir prieš kitas pasirodyti. Nes vyrus tie ryškūs makiažai kaip tik veikia priešingai. Juk iš arti tie sluoksniai atrodo ne itin patraukliai, tik prieš foto objektyvus iš tolo, kol anie iš arti nepritraukia :D

Rodyk draugams

“V. Siegel prabilo apie santykius su D. Bunkaus sūnumi bei šeimos pagausėjimą”

Koks agresyvus marketingas, kad net nejauku, ir nebe pirmą kartą skaitant Viktorijos Siegel pareiškimus. Bet ji kieta :D Dėl skirtingų aspektų gerai ir blogai, nes man asmeniškai žiauriai nepatiktų štai toks pozicionavimas. Su mano vaiku ir apie mano vaiką, kad va taip visai Lietuvai pasakotų nauja pasija, naudotųsi situacija ir reklamuotų save. Kuo ji prekiaus, kai/jei išsiskirs su Danieliumi, nors gal ir nesiskirs, kol naudą gaudys, viešaisiais ryšiais, kaip ankstesnioji išspaudė ką galėjo iš tų santykių ir prezentacijų. Ir tikiu, kad Natalijai buvusi Danieliaus Bunkaus draugė buvo visai patrauklesnio kalibro nei ši aktyvi kobrikė.

Buvusi, beje, taip pat itin agresyvaus marketingo veikėja Justina Stambrauskaitė, kurią pirmą kartą gyvenime išgirdau - jos balsą, pamačiau jos manieras, taip tratant kaip kalašnikovui, tai Nuo..iki laidoje online wifi, čia prieš kelias dienas, kaip visuomet, paskutinė parapijoj. Tai kaip viešųjų ryšių veikėja ji tuo buvusiu ir Natalija sėkmingai pasinaudojo, apatiniais prekiauja, savo veiduką karts nuo karto parodo, nuomonę pasako. Bet kaip moteris, ji labai agresyvi savo ekspresija, manyčiau, kad tas Bunkus ją ilgai kentėjo :D , nes aš vos ištvėriau tą interviu laiką, nors kalbėjo neblogai, pakankamai sklandžiai, bet visuma tai labai įtempta.

Apskritai šie žmonės yra keisti, liguistai trokštantys viešumo ir reklamos, kad neįvertina, kokią žalą daro tam berniukui. Visi tie keisti tarpusavio santykiai, besikeičiančios draugystės, skyrybos, o labiausiai kenčia vaikas, kuris tų įvykių epicentre ir dar viešumon tempiamas su agresyviom marketingistėm. Kokia psichologinė atmosfera, spaudimas. Nežinau, manau tie būsimi tokios veiklos vaisiai bus nekokie, laikas parodys, bet teigiama perspektyva tokia miglota.

Rodyk draugams