BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie ką melodija: “Sūnus įsidarbino dangoraižyje: „Iškart negalėjome patikėti, kas ten vyksta“”

Galiu suprasti tik kaip motina motiną, ne daugiau. Tekstas emocingas ir taip taip, nėr teisybės ir neieškok. Bet neteisi ji, na neteisi. Dauguma pereina jei ne Dantės devynis pragaro ratus, tai trinasi skaistykloje be nurodyto termino, pradžia visų tokia, “nedėkinga”. Jei nesi genijus ir neskrieji kometa, na bet ir genijams nelengva, dabar iškilo, jei kas matė, garsiojo topinio “advokatinio” serialo “Suits” peripetijos, ten pradedantys advokatai bei padėjėjai - genijai aria kaip laba diena ir gyvena ne taip ir prašmatniai, nors dirba pačiose kiečiausiose ir prestižiškiausiose Niujorko advokatų kontorose, topinėse. Tik elitiniai partneriai prakunta ir gyvena svajonių gyvenimą, bet gi kokia atsakomybė, rizikos laipsnis ir kiek reikia visko nuveikti, kad pasiektum viršūnes. Tokio tipo mamai rekomenduoju pažiūrėti, kaip aria vien JAV, tikrai įkvėps ir nuramins, kad visi turi tai praeiti.

Tad jei ne švogeris su ryšiais ir ne dundukas, kuriam ir taip viskas dzin, tai skiniesi kelią per kančias ir per nemigo naktis. Niekas nežadėjo, kad bus lafa. Ir taip, visiems praktikantams - vergams - darbiniams arkliams krauna viską. Bet juk toji praktika realiai labai vertinga patirtis, tų detalių ir smulkmenų knisinėjimo veikla - o kur daugiau ją gausi? Atkaklumas, užsispyrimas, kantrybė ir perspektyva kažkur tolimame horizonte. Visur taip.

O juk ir versle lygiai taip pat. Kai rizikuojama kone visu turtu, savu ar tėvų, ar skolintu, kai keičiasi įstatymai ir mokesčiai, neprognozuojamai ir neplanuotai, kai rizika ant rizikos, kai pelno ilgą laiką gali ir nebūti, o bankroto šmėkla atkakliai kabo lyg ikona virš miegamojo lovos ir nemigo naktys toks įprastas dalykas, kaip ir stresas bei įtampa, o dar kai ariama dar daugiau nei šios emocingos mamos sūnus, kuris nerizikuoja galima sakyti niekuo. O kas įvertins mediko darbą, kiek ten valandų ir parų vyksta kokios operacijos, kai jo rankose žmonių gyvybės. Ir kad bene kiekvienas turi savas skirtingo dydžio nuosavas kapinaites, juk žinome tai.

Todėl taip, niekas nežadėjo, kad bus lengva kelio pradžia. Bet kai nematomi ir neįvertinti kitų keliai, tai atrodo, kad jam viskas sukrauta užkrauta, o štai kitiems pradedantiems vien palankus vėjas į nugarą pučia ir pati srovė neša, belieka medituoti ir deginti smilkalus, o darbai patys pasidarys.

Rodyk draugams

mildred

Jaudinantis, jautrus ir skausmingas draminis mini serialas “Mildred Pierce”, kurio pagrindinės herojės vaidmenį įstabiai sukūrė puikioji Kate Winslet. Išties klaidingas galbūt išankstinis nusiteikimas, kad ji vienintelė “išveš” šį serialą, čia aš buvau klaidingai nusiteikusi, todėl taip rašau, nes šioje Mildred gyvenimo istorijoje ne tik antraplaniai vaidmenys verti dėmesio.

Vyro palikta dviejų dukrų mama, namų šeimininkė, intelektuali bei protinga moteris Amerikos Didžiosios depresijos metu. Su kokiais iššūkiais teko susidurti, kokius sunkumus įveikti, atrasti savo pašaukimą ir įsukti sėkmingą verslą. O kur dar įtempti santykiai su talentinga, bet aštraus charakterio vyresne dukra Veda.

Filmą, pabrėžiu, būtent filmą žiūrėjau taip, kad negalėjau atsitraukti, taip įsikabinau, kad serijos prabėgo lyg viena, nors dramos siužetas rodos nesudėtingas, bet visuma, viskas labai patiko, ne tik autentiškasis vintage stilius, kuris yra silpnybė ir svaigina kiekviena detalė. Ne vieną apdovanojimą pelnęs ir daugybės nominacijų vertas mini serialas - puikus pasirinkimas, kai reikia kažko tokio. Jausmo, skausmo ir pergyvenimo, kai susilieji su heroje ir jauti kiekvieną jos išgyventą akimirką. K. Winslet čia labai organiška, tikroviška. Puikus pasirinkimas, jei dar neatradote.

Rodyk draugams

Net jei ir galėčiau “įpirkti”, tokios nepadorios ir net gi sakyčiau vulgarios azijatiškos ar čigoniškos prabangos tikrai nenorėčiau. “Hublot” laikrodžių pristatymas

Replika apie prabangius žaisliukus. Tikrai yra žmonių, kurie negaili pinigų prašmatnumui, tikrai, jei ne kasmet, tai kas keli perka naujus ypač brangius laikrodžius, išskirtinius papuošalus, lengva ranka keičia automobilius, o apie naujausias technologijas nėra net ką kalbėti, viskas “metama lauk” ir viskas keičiama, įskaitant ir buitinę techniką, taip taip, kaip gi nepakeis kokios nors lyginimo sistemos, jei atsirado naujesnė ir mandresnė. Keičia net ir tada, kai negenda ir realiai nebūtina, bet keičia, nes “morališkai paseno”. Nes tai jų silpnybė, o kur ir sėkmė giminaičiams, biednesniems kaimynams ar draugams, kas nebrokija, nes mėgstantys naujoves bei pokyčius tikrai neprekiauja interneto skelbimuose ar į laikraščius kokį “Alio” tipo skelbimų nededa :D Jie tiesiog atiduoda tiems, kam reikia, be to, svarbi sąlyga, kad tik greičiau pasiimtų tą “šlamštą”, nes naujam reikia vietos :D

vertu

Vienu metu buvo nereali mada “Vertu” mobiliems telefonams, na išties tai buvo topas tarp tų, kas gali lengva ranka įpirkti. Kas nežino apie ką daina, tai “Vertu” yra išskirtiniai ir brangiausi telefonai (nebent atsirado dar brangesnių) su tuomet dar standartinės Nokia viduriais, bet labai geros kokybės polifoniniais skambučiais, tikrai, vien dėl skambučių  tuomet buvo malonu klausyti jų skambesio, išskirtiniai, visi net ir šiuolaikiniai iPhone nervingai rūko kamputyje, tikrai neprilygsta tuo skambėjimu. “Vertu” gali būti ir platinos ar aukso, būdavo puošti ar tai svarovskiais, ar deimantais, v.ž. įdomūs tie telefonai su atsilikusiomis technologijomis, nes jie nespėja su naujausiomis, nes juk nėra tiek išperkančių. O sunkūs… Kai plytos, gali apsiginti tamsiame skersgatvyje, gali net gi padaryti apysunkį sužalojimą :D . Na bet laikai rankoje telefoną, kuris labai brangus, tai gi ir turi sverti ta brangenybė, už ką gi pinigus moka :D  Tai gi, šis prabangus žaisliukas buvo trokštamas ir perkamas “užsimerkus”, graibstomi neįsivaizduojami kiekiai lyg karštos bandelės. Maniškis irgi buvo užsikrėtęs tuo virusu, reikėjo ir taškas, vienu metu įsigudrino tris sukaupti, po išsiblaivinimo vieną kitam “ligoniui” pardavė, o kiti kažkur namie voliojasi.

Diena X, kai atsipeikėjo. Prieš kokius gal 10 metų susibūrė jauki vyrukų kompanija tuose pačiuose “Stikliuose” kažkur prie židinio, keli svečiai iš Rusijos, keli vietiniai verslininkai ir tarp jų daugeliui žinomas D. Mockus. Jis toje kompanijoje buvo vienas kukliausių ir be jokių ryškesnių “žaisliukų”. “Paprastas” laikrodis, eilinis telefonas (berods tuomet kai išmanieji buvo tope, tai jis be išmanaus, su mygtukais :D ), o tie visi su neprastais laikrodžiais ir telefonais, dažnas gi po du, tris nešiodavosi, dabar užtenka ir vieno, na bet tuomet du - trys buvo norma. Ir klausia kažkuris svečias, kad kaip gi, Dariau, kodėl neaktualios naujos technologijos, Vertu ir pan.. O jis atsakė taip lakoniškai diplomatiškai, kad tuose kraštuose verslininkai mėgsta ką turi su savimi nešiotis ir demonstruoti, o jam nėra prieš ką ir dėl ko. Na čia D. Mockus ne visai sąžiningas, nes kasdien ne su “Žiguliuku” ar “Fiat” važinėja, asmeninis vairuotojas jį vežioja RR limuzinu. :D Čia sekundėlei, apie kuklumą ir paprastumą. V.ž. mano vyrui D. Mockaus replika padarė tokį įspūdį, kad pasveiko ir nusiramino su tais prabangiais žaislais. Nebereikia jam nei Vertu, nei laikrodžių, žinoma, jam reikia kitokių dalykų, bet tai jau nebe tie užmojai. Nauji batai, kurių jam galbūt nelabai reikia, bet tą akimirką trauka nesvietiška, tikrai smulkmė.

Rodyk draugams

Toks puikus komentaras - paaiškinimas, kad noriu pasilikti ir pasidėti į gerųjų komentarų kolekciją, kad neišnyktų. Lai pasiskaito tie, kam rūpi, kodėl tokie brangūs kompensuojamieji vaistai, kokios maklės vyksta su medicininės įrangos pirkimais. Ir labai viliuosi dėl pokyčių.

“Kas dėl vaistų, Lietuvoje sistema tokia. Tarkim, rinkoje yra trys to paties vaisto analogai, skirtingų gamintojų. Pavadinkime vaistas A, B ir C. Vaistas A be kompensacijos iš gamintojo X kainuotų 10 EUR, analogiškas B iš gamintojo Y kainuotų 20 EUR, vaistas C iš gamintojo Z kainuotų 30 EUR…Kaip farmacijos mafija iki kosmoso užbrangina vaistus ir siurbia biudžetą šimtais milijonų. Paprasta. Gamintojas Z duoda didžiulius kyšius “kam reikia”, kad patektų į kompensuojamų vaistų sąrašą, vaistas C dirbtinai “pabranginamas” nuo 30 iki 80 EUR, tada valstybė, tarkim, jį “kompensuoja” 50 proc., todėl galutinė jo kaina ligoniui gaunasi 40 EUR. O vaistai A ir B bei jų gamintojai X ir Y net nepatenka į tą kompensuojamų sąrašą, todėl ir gaunasi, kad ANALOGIŠKAS ir dar kompensuojamas vaistas čia kainuoja 35 EUR, kitose šalyse be jokių kompensacijų kainuoja 10-20 EUR…Va įdomu, ar atsiras kažkas, kas galės šitai baisiai korupcinei sistemai stuburą perlaužti??? Manau, kad ir su medicininės įrangos pirkimais panaši situacija, kaip su šakutėmis kariuomenei. Maža to, kad prietaisas, kuris kainuotų ne kaip medicininis kokius 100 EUR, vien kaip medicininis jau kainuos minimum 500 EUR, o kur dar korupcija ir jis jau kokiai ligoninei tiekiamas už 2500 EUR…Todėl amžinai ir pinigų medicinai “trūksta”, ir įrangos, ir padoriems medikams algų nebelieka iš ko mokėti…”

Rodyk draugams

Rugsėjį, rašydama apie NT realijas užsiminiau ir čia, kad jau krizės įsibėgėjimas ir netrukus prasidės “kalneliai”. O juk tas pajautimas ir pagavimas neateina per dieną ar dvi, tai visas procesas ir įvykių seka.

2008 m. krizę pajaučiau visu “kūnu” geroookai prieš paskelbiant oficialiai, nes yra verslo sritys, kurios ypatingai jaučia menkiausius skersvėjus, ir jei tik atsiranda menkiausi sunkumai kitur, tai tas užtrumpinimas kitose srityse įvyksta staiga, lyg nukertama galva. Gyvenau iki tol žiniasklaidoje, gan sočiai bei riebiai iš dosnių reklamos pajamų, o reklama yra būtent tai, kas pagauna pirminę krizės bangą ir tai sakyčiau tobulas rentgenas, peršviečia ir… kaput. Krizės agonijoje savo verslą pardaviau ir lengviau atsikvėpiau, nes po uolaus ardymosi, darbo be atostogų ir savaitgalių, konstatavosi perdegusi lemputė, o ji buvo didysis ženklas ir nušvitimas, kad viskas, prasideda kitas gyvenimo etapas ir tą suknistą lemputę reikia sukti lauk, mesti per petį. Nes smegenys išgaruos, o nemigo naktys ir nuolatinis stresas prie gero neprives. Buvo puiki proga tiesiog pailsėti, nepriklausyti nuo nieko ir apie nieką negalvoti. Kaip toje D. Butkutės dainoje.

Šių metų pavasarį krizės kutenimą pajautė interjero dizainerė ir statytojas, ne patys pasisakė, kur gi pasakosis tokius dalykus, ne, čia mes pasakėm, o jie tik pripažino, kad taip, jau kutena, nemaloniai, reikia skubinti ir judinti užsakovus, kol jie dar nepajuto to.

Prieš nepilną savaitę vyrui paskambino seniai girdėtas draugelis. Įsikalbėjo, gal vyras gali organizuoti versle tą ar aną, deja ne, ne ta sritis ir visai kiti darbai. Kas atsitiko? Šikna, juoda. Jau gerus kelis mėnesius. Baimės akys didelės, o valgyti norisi, šeima, vaikai..

Šiandien ekonomistas N. Mačiulis kedena krizės temą. O sena tiesa ir gyvenimo patirtis byloja, kad jei žiniasklaidoje prasideda krizės tema, tai ji, krizė, jau senokai šildosi užantyje. Ne vakar ir ne šiandien įsirangė, deja. Tas procesas vyniojasi mėnesių mėnesius, tik “niekas” apie tai nekalba, tiksliau kalba, bet ne viešai, tokia tamsių kambarėlių tabu tema, nepatogi, “neskani”. Kaip gi prieš rinkimus apie tai rinkėjams galvą suksi, nevalia, tegul ramiai praeina. Čia kaip su bankų bankrotu, apie banko griūtį sužinoma tada, kai “keleiviai, durys užsidaro…” Tokios štai liūdnos realijos ir miglotos perspektyvos.

Rodyk draugams

“Mažai kam žinoma, kad prieš kurį laiką Vilijos Pilibaitytės-Mios ir jos vyro valdytas restoranas „Pepe“ prieš tai buvo restoranas „Laisva“. Tose pačiose patalpose savo verslą kelis mėnesius puoselėjo Donata Gutauskienė-Laisva su tuo metu dar laisvėje buvusiu vyru Rolandu Gutausku.”

Restoranų ir apskritai viešojo maitinimo įstaigų verslas yra vienas rizikingiausių, be to labai specifinis. Nes čia sekasi, čia mirtis, čia plūsta, čia eini į minusą ar balansuoji ant nulio, be jokio pliuso, tai gali trukti labai labai ilgai, gali net į neviltį nuvilti arba tiesiog beprasmiškas be perspektyvų laukimas. Koks gi čia verslas, jei sumokėjęs visus mokesčius ir atlyginimus, pats lieki be jokio pelno, jokio. Tai kas čia per investicijos? Čia nesąmonė ir tiek. Yra tokių vietų, kurios palaiko viena kitam gyvastį ir gelbsti nuo bankroto, jei savininkui priklauso keli taškai ar visas tinklas, dar be to ir su tiekėjais lengviau dirbti, apskritai tinklams žymiai lengviau suktis, vienam visai kitaip ir kiti sunkumai. Todėl galima kritikuoti tuos, kuriems nepavyko, iki (atsiprašau tūkstantį kartų) apsišikimo, bet net labai patyrę tos srities asai, ilgamečiai restoraninio verslo rykliai, lygiai taip pat gali pralošti, atidarydami naujas vietas ar keisdami koncepcijas. Tai faktas. Ėjau prieš kelias dienas Vokiečių g. ir matau, kad ex “Čili kaimas”, o po to patapęs “Forest”, tykiai miręs, viskas, basta. O kiek metų ten bujojo ir ošė liaudis, kokios eilės ten stovėdavo norinčių pavalgyti?

Arba kai patyręs “Markus ir Co” vadovas atidarė klaikioje vietoje prabangų restoraną, aš jam jau tada prognozavau greitą mirtį. Taip ir atsitiko, greitai jis “užsilenkė”, nes kur buvo? Virš Geležinio vilko g. tunelio, kur po apačia zuja automobiliai. Vieta įdomi, bet ne restoranui, nes vieta tokiam verslui baisi, jokios dvasinės ramybės ir noro ten ramiai valgyti nebuvo ir niekada nebus. Apskritai buvo gilus nustebimas, kad rizikavo ne žalias ir ne vakar atsibudęs naujokas. Tai gi, čia vos keli pavyzdžiai. Dar prisiminiau, tokia picerija naujame “Ikiuke” Kauno g., kur vieta irgi tokia “nelabai”, nors lyg ir.., bet deja, iki tol gyvavusi sušinė mirė greita mirtimi, po jos picerija taip pat ne ilgai gyvavo. Net įdomu, kas kitas rizikuos. Gal ten tokia pat “užkeikta” vieta, kad per trumpą laikotarpį net dvi “mirtys”? Kiek realiai yra išties “užkeiktų” vietų, kur daryk nedaręs, žmonės neina ir viskas. Ir kiek yra tokių vietų, net gi visai “skylių”, su neaiškiu maistu ir dar keistesne koncepcija, kur net maras jų neims :D

Realybė tokia, kad atsidaro dešimt naujų vietų, skambiai su “elitu” ir fanfarom ar tyliai, o tuo pat metu tyliai miršta dešimt ar penkiolika kitų. Ir tas ciklas stabilus. O kur dar krizės pasekmės, kai “nei vieno žmogaus”, nes įsijungia masinė juoda taupymo programa. Facebook’e vienas labiausiai besireklamuojančių verslo sektorių yra būtent restoranai, ir visi jie sukasi kaip išmano, viliodami ne tik dienos ar verslo pietumis, bet ir visokiom naujovėm, o kiti nepavargsta keisti koncepcijas ir ieškoti to kliento, kuris sutiks užsukti pas juos, kad neužsuktų pas konkurentus.

Rodyk draugams