BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Man labai retai patinka lietuviška juvelyrika, nors papuošalus labai labai vertintu ir be jų niekada niekur neinu, nebent į paplūdimį nesipuošiu, bet šiaip, be papuošalų esu disharmonijoje. Šis atvejis ne išimtis, nepatiko nei vienas papuošalas. Lietuviška juvelyrika yra grubi, tokia neretai “netašyta”, kažkokia lyg kirviu daryta… Nesuprasi kas per… Patinka subtilūs, dailūs, patinka kur dominuoja brangakmeniai, kur jie groja pirmu smuiku, kur daug smulkių ir iš jų suformuojami grožiai. Tai ir prašmatnu, bet tuo pačiu subtilu, skoninga. Mūsų juvelyrai daro tą juvelyriką, labai gerai, bet ji tokia savotiška, ne, ne man ji skirta, deja. Yra darbų, kurie patinka, kuriems nesu abejinga, galbūt ateityje įsigysiu, užsisakysiu, tikrai, bet rašau apie taip vadinamas “masines tendencijas”, kas vyrauja, kokie vėjai ir ką matau asortimente.

Ne, čia nereikia priimti priešiškai, juk viskas yra skonio reikalas, tiesa? Kažkam tai viršūnė ir tobulumas, tebūnie. Pvz. kai rašo apie patogumą, tai aš, kaip žiedų gerbėja, žinau, kad tokios formos, kur platus vamzdis, tokie žiedai klaikiai nepatogūs. Ir kai pateikia daugumą tokių žiedų apžiūrai, o rašo apie atsižvelgimą į patogumą, tai meluoja ir neraudonuoja. Patys patogiausi žiedai yra klasikinės formos per amžius: viduje lygu, išorėje užapvalintas kraštas. Jei nesuprantamai rašau, tai tipiškas klasikinis vestuvinis žiedas. Jokie vamzdžiai gyvenime nebus patogūs, ypač tie stori vamzdeliai. Žmogaus kūnas kinta, kaupia vandenį, tinsta ir atsileidžia, ypač tai aktualu pagal paros laiką, mitybos įpročius ir sezoniškumą. Kodėl reikia naujus batus prikti ir matuotis po pietų arba vakare? Todėl, kad tuo metu yra ta kūno masė, tas “patinimas”, kuris bus visada. Gal medikai tiksliau pasakytų, bet mintis aiški. Todėl po pirkinio kitu metu batai spaudžia, nepatogūs, kažkas ne taip, nes pėdos patinusios, nuovargis ir pan.. Taip ir su papuošalais, kodėl vakare neretai sunkiau nusimauna žiedai, o kartais net gi be muilo nenuimsi, jei visai pirštai pakito. Jei žiedai tiko vasarą, tai žiemą jie gali būti per dideli. V.ž. žmogaus organizmas yra kintantis kūnas.

Aš čia iš esmės nieko naujo neparašiau. Be to tie platūs vamzdeliai tikrai nepatogūs dar ir dėl to, kad jie neprisitaiko prie piršto formos, jie “stovi” įsirėmę į sąnarius, jie neprisitaiko prie kitų pirštų formos ir sąnarių taip pat, nes sąnariai skirtingame aukštyje. Tad blogiau už vamzdelinius žiedus yra tik stori platūs vamzdeliniai žiedai. Ir kai pamatau tokius užsakomus kaip vestuvinius, juk juos dažnas nešioja kiekvieną dieną, tai man gaila tų žmonių. Kaip sakoma “jie nežino ką daro”. Nebent tas kasdieninis diskomfortas malonus dūšiai arba tie žiedai niekada nebus nešiojami, tik ypatingomis progomis.

Vėl gi, nepriimkite asmeniškai, jei jums patinka, patogu, čia tiesiog mano asmeniniai subjektyvūs pastebėjimai iš asmeninės patirties.

Rodyk draugams

“Mane šokiruoja neigiami komentarai moters atžvilgiu. Ji ne tik išlaikė lepšį bedarbį, nesugebėjusį išmoketi net trimetės lygio kabos, ji viena augina vaiką - be jokios finansinės tėtušio pagalbos - ir ji dar lieka kalta??? Kas jums yra, žmonės??? Ar moteris jau iš esmės kalta, nes ji moteris??? Pabandykite tokią situaciją įsivaizduoti atvirkščiai - garbintumėte tokį tėvą, kuria vienas augina ir išlaiko du vaikus.”

Kažkodėl manau, kad Gintarė valdoma aistros ir aklos aistros, nes nei viena racionaliai mąstanti, protinga ir bent kažkiek išminties turinti moteris nesituoktų ir niekada negimdytų vaiko nuo kažkokio romantiškai nusiteikusio pašlemėko - makaronų kabintojo, kuris suokė suokė serenadas žvakių šviesoj ir saulėlydžio nulietas. Ar ji nežinojo, nematė, buvo prastai informuota apie tai ir prieš santuoką, kad jis lepšis, bedarbis, berazumnis ir išsižiojęs? Tikriausiai jai nerūpėjo. Na bet seksuoti, aistras laužti galima su “maža kuo”, o štai santuoka, vaikas, kažkoks beprotnamis. Susižavėti garbanomis viena, o gyventi gyvenimą, duona ir stogu dalintis, tai visai visai kas kita. Tai žinoma, kad ji kalta, o kas dar?

Kai “darai” vaiką su vyru, kai renkiesi gimdyti (abortų priešininkės neskaitykit), tai esi atsakinga už pasekmes ir tą vaiką, kad jis turėtų pilnavertį gyvenimą, šeimą. O “darant” vaiką su užsieniečiu, kuris nei kalbos, nei gebėjimo gyventi svetimoje šalyje, jis galbūt iš viso neplanavo čia gyventi, tiesiog susižavėjo ir degė tokia pat aistra, taip pat susisuko smegenys ir nušoko į kitą santykių lygį. Tai reikia gi galvoti, ką tas vaiko “darymas” su užsieniečiu atneš, kokias pasekmes, ypač nepagyvenus, nepraėjus trinties etapų, o jei skyrybos, kokios jos ir įvyko logiška seka, ką darys, kai po skyrybų reikės dalintis vaiko priežiūra, kaip bus, o jis išvyko, nes o ką jam reikėjo daryti, jei romantikos šydas nukrito ir balionai išskrido nežinoma kryptimi? Kentėti priekaištus, kaltinimus, kad alfonsas, kad bedarbis, kad niekam tikęs. Na taip, jis toks ir yra, bet toks ir buvo prieš tai. O jei vaikas netyčiukas, tai vėl gi, seka tokia, kad jei nori gimdyti, o vyras lopas, tai ką padarysi, kito kelio nebus, auginsi viena, nes lopas netaps kažkuo, kol neišsilakstys, kol nesusitupės, kol neatsitokės, tai gali apskritai neįvykti niekada, net ir finansiškai nepadės, nes tokių atsilupėlių minia. Bet vėl grįžtame į tą pradinį tašką, kad kai aistra ir garbanos užvaldo protą, tai apie pasekmes nebegalvojama, gyvenimas čia ir dabar.

Rodyk draugams

tortas

Pastebėjimas įkvėptas str. “Pusė torto nevalgoma: ir už ką tiek mokėti?

Niekada nei pirkau, nei pirksiu, nei valgiau, nei valgysiu. Kažkokie nevalgomi tokie tortai, grožis jų sintetinis. Gražu tik pažiūrėti, nuotraukose, video filmukuose, koks gaminimo procesas. Dabar tendencijos link natūralumo, tortai puošiami uogomis, vaisiais, gėlėmis, subtiliai ir išmoningai. Džiugina tai, kad ir Lietuvoje tortų, desertų kepėjai ir gamintojai moka skoningai papuošti, dabar vitrinos lyg Paryžiuje ar Romoje. O vaikams nuo mažens reikia skiepyti gerą skonį, kam tie plastikiniai sintetiniai tortai su kičiniais nevalgomais lipdiniais? Taip, jie valgomi, bet kam to reikia.

Aš nesuprantu to principo. Kam reikalingas nevalgomas tortas? Kai yra daugybė valgomų nuo…iki. Kam reikalingas tortas - imitacija? Kad į jį žiūrėtum ir po to, daugiau nei pusę torto tiesiog išmestum, gėdingai išmėsinėtą ir nuluptą, čia yra tokia lyg apgaulė. Dar komentaruose rašo, kad tas dekoracijas gi galima panaudoti kitam tortui. :D

Arba va tokie keksiukai, į kuriuos tik žiūrėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip mano mažas vaikas imtų su rankutėm tą “mikimauzą” ir valgytų. Ar prieš valgant tuos viršus reikia nulupti? Taip suprantu visas plastikinių tortų gynėjas. Nulupi grožius ir valgai tik vidurius.

keksiukai

keksiukai

Idealus tortas vaikams, tai toks, kai norisi pirštu nubraukti kremą ar slapta suvalgyti tikrą uogą. Pirmas pasitaikęs pvz., bet mintis ta, kad tortą norėtum valgyti, o ne tik žiūrėti ir viskas. Tipo viršų nulupam ir metam lauk, o kas viduje - neaišku.

tortas

Čia vestuviniai tortai, daugybė pavyzdžių, kad gali būti kitaip.

naked

Rodyk draugams

Gyvenimo pilnatvė pagal čigonus, jų vestuvės Slovakijoje. Viskas įspūdinga: pora (jaunoji 19 m. uoga, jaunikiui 20 m.), kostiumai puošti auksu, interjeras, detalės, jaunosios aksesuarai. Nuoširdumas, dosnumas ir vaišingumas beribis. Bet visuma, toks įspūdis, kad žiūriu Lietuvos 90-ųjų archyvinį įrašą, vienas prie vieno, ypač tą įspūdį sustiprina vaišių stalas. Trūksta tik “berniukų” su raudonais švarkais ir aukso grandinėm.

Rodyk draugams

vestuves

“„Jaunieji ieško pigesnių vestuvių planuotojų. Gali būti ir pigesnis, bet jis – būtinas. Juk psichologiškai geriau turėti žmogų, kuris dirbs už tave tą dieną“, – sakė D.Stungienė” Iš lrytas.lt straipsnio “Lietuviškos vestuvės: tokios brangios, kad net nepadoru”.

Kokį š(ūdą) mala, tai… Gal verčiau jaunieji pasinaudotų realaus psichologo paslaugomis, jei jau taip neramu, panika ir nervai “tą dieną”, kad reikia šalia raminančios seselės - vestuvių planuotojos, lai ramina, ašaras šluosto ir su lašeline laksto. Na kaip, kaip mes išgyvenome, gyvenome ir sėkmingai tuokėmės be vestuvių planuotojų, ką??? Patys planavomės, viskas sklandžiai pavyko, jaukiai ir šiltai, viskas natūraliai ir be susireikšminimo. Na nebuvo nei baltos mišrainės, nei alaus bačkų, nei nevalgomo “penkių aukštų” torto, nei nepažįstamų giminaičių - devintas kisielius, nei piršlių su visokiom ten juostom bei nesąmoningom dirbtinėm - sintetinėm “kazlauskienės baranauskienės” kalbom bei eilėraščiais iš nuvalkiotų rinkinių, viskas paprastai, nuoširdžiai, bet ne prastai.

Aš suprantu, kad reikia tokio žmogaus paslaugų, jei vestuvių puota pompastinė, platūs užmojai, gausi programa, su daugybe įvairiausių “netikėtumų”, kad juos kur. Arba visą tą pompą organizuoja užsienyje, kokioje nors ypatingoje vietoje, ir tų organizacinių klausimų yra tiek, kad kam sukti galvą, nervintis ir rūpintis, jei tuo gali užsiimti specialus žmogus, su atitinkamai surikiuotomis smegenimis.

Bet kai ruošiasi tiesiog tuoktis, na tiesiog, standartas, be jokių ten stebuklų ir fanfarų, savi su savais, natur produkt be dirbtinų saldėsių, nevalgomų keksiukų ir provans pompadur kvarbatkinių pakvietimų bei kitokių pinigų švaistymo būdų, kurie mano sbj nuomone yra specialiai spekuliantų sugalvoti, kad vestuvės taptų ta puikia proga, kaip kuo daugiau nugręžti nuo naivių išsižiojusių jaunavedžių ar jų tėvelių, neduok D prasiskolinusių vestuvininkų, kurie po to dar daug metų grąžinėja skolą už susireikšminimą. O realiai tai tokia sintetika tie dirbtiniai dalykai, kad viau. Na čia vėl gi, labai subjektyviai.

Rodyk draugams

Dovana vestuves

Net nežinau ką ir komentuoti. Neįprastas ir labai originalus skelbimas (realus, čia viskas “ant rimto”), parašytas moters, kuri nepaprastai suinteresuota vedybomis. Kaip sakoma “viltis miršta paskutinė”. Kalba netaisyta:

“sveiki. Vyra spaudziu vestuvems, deje jis purkstauja, kad tam neturim pinigu. Tai klausimas gal kas ka gali padovanoti kazka tinkamo vestuvems? Uz siuntima susimoketume. Aciu. I az. ”

Rodyk draugams