BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Su vyrais visada reikia kalbėtis, tiesiai šviesiai, akis į akį, bet tik ne šantažuoti savo kvailai desperatiškais pareiškimais, taip žeminant save ir partnerį. Kaip ir visi tie vieši pasipiršimai - tokie manipuliaciniai, desperacinis spaudimas minioje, tai pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti, kai negerbi nei savęs, nei mylimo žmogaus, nei šalia esančių. Tas gėdingas aktas - imk mane, visų akivaizdoje, yra moralinis dugnas, kurį pasiekia moteris, kuri taip nori ištekėti. “Koncerto Vilniaus muzikiniame klube metu Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep atvirai pasiteiravo mylimojo Aurimo, kada jis planuoja ją vesti. Toks atlikėjos klausimas buvo palydėtas didžiulėmis gerbėjų ovacijomis.

Pirštis vyrui ir rodyti iniciatyvą - nėra blogai, kaip tik gerai, nes o kas pasakė, kad moterys negali to daryti? Bet tik ne tai, tik ne taip, ne prie visų ir pašalinių žmonių - liudininkų, spaudžiant, lyg vedant aviną į skerdyklą, tik ne tokiais apgailėtinais metodais. Gyvenime taip yra, kad su vienomis moterimis gyvena, o kitas veda. Jei vyras neskuba ir nesiruošia apskritai, o moteriai tai svarbu, tai ko delsti? Kiekvieni metai yra prarasti ir be jokių perspektyvų, tuo atveju, jei santuoka yra reikšminga. Žinau ne vieną vyrą - amžiną jaunikį, jau nupirdusį, bet ten tiek būta sugyventinių, kurios laukė, po to buvo naujos, tos irgi laukė, po to vėl, dabar vėl naujos. Jie naudojasi moterimis ir tiek, cinikai, jiems patinka, kai aplink juos šokinėja, lydosi, o jie suteikia viltį, kad gal kada nors… Niekada, čia tokia rūšis, net nesukite sau galvos, jie yra susireikšminę egoistai, nereikia aplink juos šokinėti, jie to neverti, jūsų, moterys, jie neverti.

Vyrams visada yra gerai, dažniausiai, jie apskritai atsargūs ir baikštūs pokyčiams, asmeninės laisvės suvaržymams arba apskritai pokyčiams, labiau linkę pastoviai plaukti ramiai tykiai palei srovę, kol jų neliečia, nesvarbu kokiu klausimu, tol gerai. Nes viskas šiame gyvenime, kas susiję su namų židinio kurstymu, viskas yra moterų rankose, tai jos sprendžia kada ką “darysime”. Taip jau yra. Kur gyvens, kokiame būste, kiek bus kambarių bute ar name, kiek vaikų gimdys ar apskritai gimdys - tai sprendžia moterys. Vyrams taip tik atrodo, kad tai jie, o deja ne, vyrai nejaučia to, bet tegul nesuka galvos. Kaip byloja statistika, skyrybos dažniausiai vyksta moterų, o ne vyrų iniciatyva, tai moterys skiriasi, jos renkasi tokį kelią, nes vyrams visai gerai, kam čia vargintis.

Gyvenime nereikia bijoti konkretumo, aiškumo. Ypač kai yra krizė, problema, santykių valtelės susvyravimas, kad nebedaug liko, kad nuskęstų. Kalbėtis su vyru ir nebijoti to daryti - sakyti į akis, ne rėkti, ne skelbti kažkokius ultimatumus, bet pasakyti, kad štai manęs tai netenkina, man nepatinka tai kaip mes dabar gyvename. Kodėl nenori to ar ano. Tai tu nori tų vestuvių, santuokinio gyvenimo, ar ne, ar manai, kad būsiu amžina nuotaka ant budinčio skambučio? Man svarbi santuoka, aš noriu šeimos, vaikų, dviejų mažiausiai, nes aš dabar esu sveika ir vaisinga, aš dabar noriu to. Tu ką sau galvoji? Ką tu apskritai galvoji? Ko tu nori gyvenime? Ar tu nori namų, vaikų? Kiek vaikų nori? O ką manai, jei aš noriu nei vieno ar trijų? Tau patiks būti trijų vaikų tėvu? Tiesiai šviesiai. Nereikia tempti gumos ir gyventi pasimetime, nežinioje. Gyvenime turi būti kažkokios gairės, kaip mes dėliosimės perspektyvoje, jei, žinoma, negyvename šia diena. Tai irgi variantas, bet vargu ar tai įmanoma, jei nori kažkokio apčiuopiamo rezultato.

Paklausti partnerio, kai krizė: kas tau nepatinka, kodėl amžinai nepatenkinta/-as ir susuktu veidu? Kas čia per manipuliacinė tyla? Kai poros tyli mėnesiais, tipo “mes nesikalbame”, tai yra vaikų darželio santykiai, niekur nevedantys. Kaip du ožiai. Ką jūs apskritai veikiate dviese? Kodėl negalite pasikalbėti, kaip du suaugę žmonės?

Tau reikia pokyčių? Aš taip gyventi nebenoriu, nes tai niekur neveda. Skiriamės. Ir paaiškini, tiesiai šviesiai, kaip mes gyvensime po skyrybų, ką darysime, jei yra vaikų - kaip gyvens vaikai. Kad taip, aš nesėdėsiu prie langelio ir neverksiu, aš nepratusi gyventi viena, esu sveika moteris, man reikia sekso, taip, aš tikrai susitiksiu vyrą ir taip, jis galbūt taps naujas tėtis tavo vaikams. Ir t.t., ir pan..

Tiesiai šviesiai, be jokių ten seilėjimosi aktų. Pasakyk kaip bus, tam vyrui, kuris arba nežino ko nori, arba nenori nieko keisti savo ramiame gyvenime. Tokiame saugiame ir “man viskas gerai, man nieko netrūksta”. Ir dar labai svarbu gyvenime nebijoti paleisti. Jei matai, kad niekas nesikeičia, o nori pokyčių, tiesiog paleisk ir išeik, palik, kam čia nervintis ir graužtis. Jei vyrui esi svarbi ir reiškminga, jis ieškos, belsis į visas duris, ateis ir pasakys: viskas, nebegaliu, būk mana. O jei neieškos, nesibels, vadinasi nevertas jis buvo to laukimo ir skaudžių ašarų. Tai kokia buvo visos tos dramos prasmė? Va kas turi jaudinti. Tavo ašaros ir nuverktos pagalvės niekam nerūpi. Pati kuri savo gyvenimą, viskas tik tavo pačios rankose.

Rodyk draugams

Daugybė moterų ir vyrų, nežinodami, kad savo gyvenimą sieja su psichopatais ar narcizais, pasmerkia save kankinančiai ateičiai ir labai sudėtingiems psichologiniams išbandymams. Narcizai - be galo pavojingi, grėsmingi, be lašo empatijos, šalti ir bedvasiai žmonės, kurie sugeba taip apžavėti ir susukti savo aukų smegenines, kad apsuka galvas, o viskas tik dėl to, kad įtrauktų į savo įtakos ir negailestingos kontrolės gniaužtus. Aplinkiniams atrodo, kad tai fantastinis žmogus, toks mielas, toks fainas, toks be krislo, svajonių vyras ar svajonių žmona, ar svajonių mama… Niekas niekada nepagalvotų, kad tai vilkas ėriuko kailyje.

Žmogus gali daugybę metų gyventi su narcizu, kentėti jo išpuolius bei manipuliacijas, nesibaigiančius žeminimus, nes narcizui niekada neįtiksi, visada ras prie ko prisikabinti ir kabinsis be galo, be krašto. Auka gyvena su totaliai sutrypta saviverte, peraugančia į apatiją, depresiją ir norą užbaigti savo niekingą gyvenimą savižudybe, nes tik taip mato tą vienintelį kelią išsigelbėjimui. Taip ir nesuprasti, kad tai ne auka yra bloga, kažkokia nesveika, o narcizas gali taip apversti ir įtikinti, kad tai auka yra narcizas, kenkėjas, manipuliatorius ir blogio visuma, taip yra, kad žmogus su laiku pradeda įtikėti, kad tikrai, gal čia su juo kažkas ne taip, jis yra baisus, monstras. Narcizas siurbia aukos energiją, maitinasi tuo, mėgaujasi jos silpnumu, pažeminimu, šis tironas verčia savo auką psichiniu ligoniu. Nors pats toks yra. Klausydama psichologų video lekcijų atradau, kad narcisizmas yra įgimtas, tai genetikoje, t.y. žmogaus nepakeisi, jis nepasiduoda gydymui, vienintelė išeitis - bėgti nuo tokio žmogaus kuo toliau, išeiti, palikti. Arba išmokti su juo gyventi, nekreipti dėmesio į jo priepuolius, priekabes. Net jei tai yra motina ar tėvas. Daug lekcijų skirta motinoms - narcizėms, kurios priekaištais “aš tave užauginau, tiek stengiausi dėl tavęs, todėl dabar tu privalai man padėti, pirkti, būti su manimi ir t.t.”, taip vaikams įsodindamos amžinos kaltės jausmą, kuris juos lydi visą gyvenimą. Jos kontroliuoja, jos laiko ant ypatingai trumpo pavadėlio ir dusina savo kontrole visus aplinkui.

Mano pastarųjų dienų atradimas (o atradusi ir susidomėjusi psichologine tematika jau daugybę metų, tai lyg hobi) - psichologė, psichologijos dėstytoja JAV koledže, pati gyvenusi su vyru - narcizu, todėl žinanti daugybę dalykų apie tokio tipo žmones ne iš teorijos ar knygų, o iš praktikos. Jos balsas labai keistas, veidas taip pat, kartais be saiko naudoja filtrus, bet čia reikia išgirsti esmę, tai ką ji daugybėje video lekcijų kalba apie žmones - narcizus, yra labai gerai. Tai nepaprastai įdomu ir dažnai sukrečia iki širdies gelmių. Kodėl pvz. žmonės storėja tokiuose santykiuose ir neretai priveda save iki diabeto, tai nebūtinai nuo maisto, va kokia esmė, ne problemų užvalgymas, o užnuodytas organizmas, kurį nuodija aplinkoje esantis narcizas. Štai kodėl sėkmingai meta svorį po skyrybų ir susitvarko sveikatą. Kas vyksta vaikų gyvenime priklausant nuo tironiškos motinos, kaip narcizai įsisuka į kitų žmonių gyvenimą, kaip laiko aukas savo tvirtuose gniaužtuose ir kodėl sunku juos palikti, žmonės tampa priklausomais. Nes ta baimė ir grėsmė, o narciztai per daugybę psichologinio smurto namuose metų sugeba įtikinti: gyvensi su manimi arba mirsi, tu be manęs esi niekas, nulis, tu be manęs pražūsi. O neretai ta baimė, kad toks monstras nužudys arba padarys be galo didelę žalą - ir tai laiko. Moterys kenčia, nes vyrai grasina atimti vaikus, atimti visą turtą, viską, grasina nusižudyti patys, jei juos paliks, daro viską, kad jos galutinai palūžtų. Ir liktų amžiams drauge.

Jei jūs skaitote tai ir suprantate, kad gyvenate su vyru - narcizu, kad kenčiate psichologinį smurtą, kreipkitės į moterų krizių centrus, atraskite psichologus ir psichologines terapijas, pradėkite kažką keisti savo gyvenime ir nelikite sugniuždytomis aukomis. Jūs nekaltos, tai jis yra monstras. Stiprybės.

Išklausiau ir klausau toliau šios puikios psichologės lekcijas apie narcizus, tai be galo įdomi tema, o būtent ji ją išplėtojo profesionaliausiai bei išsamiausiai, net jei kažkur tos narcizo charakteristikos kartosis, to neišvengsi, vis tiek įdomu klausytis. Kviečiu atrasti ir pradėti klausymo kursą nuo pirmojo video. Keliu šį kartą - kaip atpažinti narcizą pirmosios pažinties stadijoje. Tikiuosi pravers. Gaila, bet tik rusų kalba. Jei jūs nesuprantate, bet domina tematika, būtinai susiraskite informaciją ta kalba, kuri jums suprantama. Negyvenkite nežinioje, žinojimas jus išgelbės.

https://www.youtube.com/watch?v=DXsSZi4JjrE

Rodyk draugams

Man labai retai patinka lietuviška juvelyrika, nors papuošalus labai labai vertintu ir be jų niekada niekur neinu, nebent į paplūdimį nesipuošiu, bet šiaip, be papuošalų esu disharmonijoje. Šis atvejis ne išimtis, nepatiko nei vienas papuošalas. Lietuviška juvelyrika yra grubi, tokia neretai “netašyta”, kažkokia lyg kirviu daryta… Nesuprasi kas per… Patinka subtilūs, dailūs, patinka kur dominuoja brangakmeniai, kur jie groja pirmu smuiku, kur daug smulkių ir iš jų suformuojami grožiai. Tai ir prašmatnu, bet tuo pačiu subtilu, skoninga. Mūsų juvelyrai daro tą juvelyriką, labai gerai, bet ji tokia savotiška, ne, ne man ji skirta, deja. Yra darbų, kurie patinka, kuriems nesu abejinga, galbūt ateityje įsigysiu, užsisakysiu, tikrai, bet rašau apie taip vadinamas “masines tendencijas”, kas vyrauja, kokie vėjai ir ką matau asortimente.

Ne, čia nereikia priimti priešiškai, juk viskas yra skonio reikalas, tiesa? Kažkam tai viršūnė ir tobulumas, tebūnie. Pvz. kai rašo apie patogumą, tai aš, kaip žiedų gerbėja, žinau, kad tokios formos, kur platus vamzdis, tokie žiedai klaikiai nepatogūs. Ir kai pateikia daugumą tokių žiedų apžiūrai, o rašo apie atsižvelgimą į patogumą, tai meluoja ir neraudonuoja. Patys patogiausi žiedai yra klasikinės formos per amžius: viduje lygu, išorėje užapvalintas kraštas. Jei nesuprantamai rašau, tai tipiškas klasikinis vestuvinis žiedas. Jokie vamzdžiai gyvenime nebus patogūs, ypač tie stori vamzdeliai. Žmogaus kūnas kinta, kaupia vandenį, tinsta ir atsileidžia, ypač tai aktualu pagal paros laiką, mitybos įpročius ir sezoniškumą. Kodėl reikia naujus batus prikti ir matuotis po pietų arba vakare? Todėl, kad tuo metu yra ta kūno masė, tas “patinimas”, kuris bus visada. Gal medikai tiksliau pasakytų, bet mintis aiški. Todėl po pirkinio kitu metu batai spaudžia, nepatogūs, kažkas ne taip, nes pėdos patinusios, nuovargis ir pan.. Taip ir su papuošalais, kodėl vakare neretai sunkiau nusimauna žiedai, o kartais net gi be muilo nenuimsi, jei visai pirštai pakito. Jei žiedai tiko vasarą, tai žiemą jie gali būti per dideli. V.ž. žmogaus organizmas yra kintantis kūnas.

Aš čia iš esmės nieko naujo neparašiau. Be to tie platūs vamzdeliai tikrai nepatogūs dar ir dėl to, kad jie neprisitaiko prie piršto formos, jie “stovi” įsirėmę į sąnarius, jie neprisitaiko prie kitų pirštų formos ir sąnarių taip pat, nes sąnariai skirtingame aukštyje. Tad blogiau už vamzdelinius žiedus yra tik stori platūs vamzdeliniai žiedai. Ir kai pamatau tokius užsakomus kaip vestuvinius, juk juos dažnas nešioja kiekvieną dieną, tai man gaila tų žmonių. Kaip sakoma “jie nežino ką daro”. Nebent tas kasdieninis diskomfortas malonus dūšiai arba tie žiedai niekada nebus nešiojami, tik ypatingomis progomis.

Vėl gi, nepriimkite asmeniškai, jei jums patinka, patogu, čia tiesiog mano asmeniniai subjektyvūs pastebėjimai iš asmeninės patirties.

Rodyk draugams

“Mane šokiruoja neigiami komentarai moters atžvilgiu. Ji ne tik išlaikė lepšį bedarbį, nesugebėjusį išmoketi net trimetės lygio kabos, ji viena augina vaiką - be jokios finansinės tėtušio pagalbos - ir ji dar lieka kalta??? Kas jums yra, žmonės??? Ar moteris jau iš esmės kalta, nes ji moteris??? Pabandykite tokią situaciją įsivaizduoti atvirkščiai - garbintumėte tokį tėvą, kuria vienas augina ir išlaiko du vaikus.”

Kažkodėl manau, kad Gintarė valdoma aistros ir aklos aistros, nes nei viena racionaliai mąstanti, protinga ir bent kažkiek išminties turinti moteris nesituoktų ir niekada negimdytų vaiko nuo kažkokio romantiškai nusiteikusio pašlemėko - makaronų kabintojo, kuris suokė suokė serenadas žvakių šviesoj ir saulėlydžio nulietas. Ar ji nežinojo, nematė, buvo prastai informuota apie tai ir prieš santuoką, kad jis lepšis, bedarbis, berazumnis ir išsižiojęs? Tikriausiai jai nerūpėjo. Na bet seksuoti, aistras laužti galima su “maža kuo”, o štai santuoka, vaikas, kažkoks beprotnamis. Susižavėti garbanomis viena, o gyventi gyvenimą, duona ir stogu dalintis, tai visai visai kas kita. Tai žinoma, kad ji kalta, o kas dar?

Kai “darai” vaiką su vyru, kai renkiesi gimdyti (abortų priešininkės neskaitykit), tai esi atsakinga už pasekmes ir tą vaiką, kad jis turėtų pilnavertį gyvenimą, šeimą. O “darant” vaiką su užsieniečiu, kuris nei kalbos, nei gebėjimo gyventi svetimoje šalyje, jis galbūt iš viso neplanavo čia gyventi, tiesiog susižavėjo ir degė tokia pat aistra, taip pat susisuko smegenys ir nušoko į kitą santykių lygį. Tai reikia gi galvoti, ką tas vaiko “darymas” su užsieniečiu atneš, kokias pasekmes, ypač nepagyvenus, nepraėjus trinties etapų, o jei skyrybos, kokios jos ir įvyko logiška seka, ką darys, kai po skyrybų reikės dalintis vaiko priežiūra, kaip bus, o jis išvyko, nes o ką jam reikėjo daryti, jei romantikos šydas nukrito ir balionai išskrido nežinoma kryptimi? Kentėti priekaištus, kaltinimus, kad alfonsas, kad bedarbis, kad niekam tikęs. Na taip, jis toks ir yra, bet toks ir buvo prieš tai. O jei vaikas netyčiukas, tai vėl gi, seka tokia, kad jei nori gimdyti, o vyras lopas, tai ką padarysi, kito kelio nebus, auginsi viena, nes lopas netaps kažkuo, kol neišsilakstys, kol nesusitupės, kol neatsitokės, tai gali apskritai neįvykti niekada, net ir finansiškai nepadės, nes tokių atsilupėlių minia. Bet vėl grįžtame į tą pradinį tašką, kad kai aistra ir garbanos užvaldo protą, tai apie pasekmes nebegalvojama, gyvenimas čia ir dabar.

Rodyk draugams

tortas

Pastebėjimas įkvėptas str. “Pusė torto nevalgoma: ir už ką tiek mokėti?

Niekada nei pirkau, nei pirksiu, nei valgiau, nei valgysiu. Kažkokie nevalgomi tokie tortai, grožis jų sintetinis. Gražu tik pažiūrėti, nuotraukose, video filmukuose, koks gaminimo procesas. Dabar tendencijos link natūralumo, tortai puošiami uogomis, vaisiais, gėlėmis, subtiliai ir išmoningai. Džiugina tai, kad ir Lietuvoje tortų, desertų kepėjai ir gamintojai moka skoningai papuošti, dabar vitrinos lyg Paryžiuje ar Romoje. O vaikams nuo mažens reikia skiepyti gerą skonį, kam tie plastikiniai sintetiniai tortai su kičiniais nevalgomais lipdiniais? Taip, jie valgomi, bet kam to reikia.

Aš nesuprantu to principo. Kam reikalingas nevalgomas tortas? Kai yra daugybė valgomų nuo…iki. Kam reikalingas tortas - imitacija? Kad į jį žiūrėtum ir po to, daugiau nei pusę torto tiesiog išmestum, gėdingai išmėsinėtą ir nuluptą, čia yra tokia lyg apgaulė. Dar komentaruose rašo, kad tas dekoracijas gi galima panaudoti kitam tortui. :D

Arba va tokie keksiukai, į kuriuos tik žiūrėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip mano mažas vaikas imtų su rankutėm tą “mikimauzą” ir valgytų. Ar prieš valgant tuos viršus reikia nulupti? Taip suprantu visas plastikinių tortų gynėjas. Nulupi grožius ir valgai tik vidurius.

keksiukai

keksiukai

Idealus tortas vaikams, tai toks, kai norisi pirštu nubraukti kremą ar slapta suvalgyti tikrą uogą. Pirmas pasitaikęs pvz., bet mintis ta, kad tortą norėtum valgyti, o ne tik žiūrėti ir viskas. Tipo viršų nulupam ir metam lauk, o kas viduje - neaišku.

tortas

Čia vestuviniai tortai, daugybė pavyzdžių, kad gali būti kitaip.

naked

Rodyk draugams

Gyvenimo pilnatvė pagal čigonus, jų vestuvės Slovakijoje. Viskas įspūdinga: pora (jaunoji 19 m. uoga, jaunikiui 20 m.), kostiumai puošti auksu, interjeras, detalės, jaunosios aksesuarai. Nuoširdumas, dosnumas ir vaišingumas beribis. Bet visuma, toks įspūdis, kad žiūriu Lietuvos 90-ųjų archyvinį įrašą, vienas prie vieno, ypač tą įspūdį sustiprina vaišių stalas. Trūksta tik “berniukų” su raudonais švarkais ir aukso grandinėm.

Rodyk draugams