BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

siaudikyte

“Namuose tiek rytais, tiek vakarais jie su Tomu vilki chalatus. Neringa yra įsimylėjusi savąjį rožinį su drugeliais, padovanotą mamos.” “Į parduotuvę užsukę klientai nustebo: pamatė vien chalatais apsirengusius N. Šiaudikytę su sužadėtiniu”

Patinka šio prekės ženklo patalynė ir apskritai visa tekstilė, bet manau klaidinga chalatą prilyginti namų drabužiui ir trintis su juo po namus kiekvieną mielą dieną, rytą - vakarą, tad apie tai labai plačiai pasakoti anoks gėris. Nes chalatas ne tam skirtas, jo paskirtis tiesiogiai susijusi su vandens procedūromis, kai po dušo, vonios ar po pirties labai patogu laikinai įsisupti į jaukų chalatą tam, kad po kažkiek laiko persirengtum normaliais drabužiais. Juolab, kad dabar akys raibsta nuo namams skirtų drabužių asortimento, galų gale yra labai patogių “ne išeiginių”, su kuriais jau į žmones kažin ar išeisi, o po namus trinti labai patogu. O kur dar visokie treningai, laisvalaikio stiliaus ar sporto apranga. Dar chalatas kelia tokias asociacijas su ligonine, nes ligoninėje yra keli aprangos tipai: treningai arba chalatai, pastartieji neretai laimi nelygioje kovoje, nes išties patogu susisiausti, ypač jei lovos režimas ir kelionė max iki wc.

Ką reiškia nuolat trintis su chalatu? Tai reiškia absoliučiai nieko neveikti. Na ką gero ir naudingo namams pvz. galima nuveikti vilkint chalatą? Jis labai nepatogus buities rutinoje, rankovės ilgos ir visur jos “dalyvauja”, kaip ir visas chalatas plaikstosi. Apie kokį maisto gaminimą, lyginimą ar ruošą galima kalbėti? Nebent maisto ruoša apsiriboja kavos aparato mygtuko paspaudimu. Apskritai chalatas rytas - vakaras, tas pats, kad ir gražiausias, mylimiausias, man asocijuojasi su paprasčiausiu nevalyvumu.

Rodyk draugams

ingeborga

Aktorė Ingeborga Dapkūnaitė rodos tiek metų dirba Rusijos kino industrijoje, tikriausiai rusiškai kalba dažniau nei lietuviškai, o vis tiek ji tokia tikra lietuvaitė su specifiniu rodos tokiu ingeborgišku lietuvaitės akcentu. Ir tas akcentas bent jau man paglosto širdį. Kad ir kiek ją keiktų ar kritikuotų patriotai, ji šiandien bene garsiausia lietuvių aktorė toje pusėje, su išlaikytu baltiškuoju santūrumu, su lietuvišku akcentu, kurio nepaveikė niekas, neištrinamas. Ir nebijanti raukšlių, kas itin neįprasta ten ir ne tik ten, tai taip pat savotiškas ypatumas. Man ji patinka tuo, kad yra kokia yra. Šiame trumpametražiame filme, apie nelaimingą meilę iš atminties trinančias piliules, aktorė Ingeborga savame amplua. Filmas gražus savo estetika ir operatoriaus darbu. Tad verta trumpam atitrūkti.

8, Anna Melikyan (2015) from Anna Melikyan on Vimeo.

Rodyk draugams

Kas užkliuvo laidos “Nuo..iki” archyvų peržiūroje, tai politikas Žilvinas Šilgalis ir jo nauja meilė. Kam jiems reikėjo ten dalyvauti, tai niekaip negaliu suprasti. Pasiteisinimų vandenynas ir kažkokia raudų siena bei plakimąsis rimbais naujame lizdelyje prieš operatoriaus kamerą ir žurnalistę. Nei jie pirmi, nei paskutiniai, kur “susitiko dvi širdys plakti vienu ritmu”. Kodėl visai Lietuvai ir apskritai reikia teisintis, aiškintis, kaip slėpė, kaip bėgiojo nuo žurnalistų, po to dar dalintis visokiom vidinėmis šeimų peripetijom, apie ex žmoną, kaip ji nenori bendrauti ir kenčia, pyksta, kaip draugai ir artimieji reagavo, Žilvinas veik verkia į objektyvą, o naujoji pasija tokiu nuolankiu Bembio veidu, kad tylus vos gyvas balselis kaip iš po žemių sklinda: aš čia, aš čia, tokia tokia…

Kažkoks vaikų darželis, na dievaži. Na kam to reikėjo??? Visas reportažas vienas didelis košmaras Guobų g.. Ir tai politikas, trokštantis valdžios, kritikuojantis kitus. Jei jau tokios žaizdos, sopuliai ir širdgėla dėl įvykusios gyvenimo traumos, tai laižykitės tas žaizdas naujame, jaukiame lizdelyje dviese ir tiek, be publikos. O jei jau reikia pasiaiškinti, pasiteisinti, tai susitinki su tais žmonėmis tet a tet ar specializuotame susirinkime, na visus tuos sukvieti, kuriems nori atverti dūšią, ir pasidalini gyvenimo realijomis bei pokyčiais. O dar ta paliesta tema apie sugyventines, toks “daugtaškis” laidoje pritaškytas. V.ž. mane sukrėtė ta laida :D

Aš manau, kad jie gailisi sutikę dalyvauti, pasirašę tai nesąmonei, ir liks ta laida prisiminimuose tik kaip blogas sapnas. O kad Ž. Šilgalis ne lūzeris, tai galima ginčytis. Jis tiesiog ne “odnoliubas”, jausmų žmogus, todėl ir tiek skausmo ankstesnei žmonai, nes labai šeimyninis, buvo, na kaip deklaravo naujoji, kad jis nuostabus, puikus, geras žmogus. Tikiu. Bet aistros ir jausmų valdomas. Nepatikimas. O politikui tai labai didelis minusas. Na ir ne tik politikui.

Rodyk draugams

Mane kartais pramuša ant “Nuo…iki” laidos peržiūrų internete, tai būna kokį kartą per ketvirtį, ne dažniau. Skamba keistai, bet kas skaito mano įrašus, tas žino, kad aš daugybę metų nežiūriu lietuviškos TV laidų ar filmų todėl, kad negaliu pakęsti visų tų nesibaigiančių ir užknisančių reklamų - anonsų - reklamų - anonsų blokų, tai pirmoji priežastis, o dar nepernešu tų bukų ir bukesnių laidų, visokių “žvaigždžių” konkursų, kur laiką gaišina susireikšminusių žiuri narių nesibaigianti žodinė tryda, ir apskritai, neturiu tam nei kantrybės, nei laiko, nei noro. Retais atvejais padarau išimtį visuomeniniam kanalui “Labas rytas” ar kaip vadinasi rytinė laida (net nežinau pavadinimo, tikiu, kad pasirodys keista), bet ir tai įjungia sūnus, o aš viena akim pažiūriu, tačiau tai geroji išimtis, nes nėra nesibaigiančių reklamų - anonsų blokų. Bet va kartais pramuša ant to, kad reikia “spragas” užlopyti ir pažiūriu internete “Nuo..iki” laidos įrašus, kur pasirinktinai žiūriu tik vieną dalį, retais atvejais apie abu pašnekovus, bet dažniausiai būna vienas dominantis. Taip, šioje vietoje visokius skandalingus interviu pamatau paskutinė :D , todėl būnu ne aktualijose ir pavėlavusi į visus galimus traukinius.

O štai kokia situacija su žurnalu “Žmonės”, žurnalo skaitymo evoliucija išsirutuliojo į tai, kad man tapo absoliučiai neįdomu ir neįdomūs visi tie žmonės bei jų gyvenimai, absoliučiai. Buvo laikas, kai uoliai pirkau ir skaičiau nuo pirmo iki paskutinio psl., na kai atsirado. Po to skaičiau tik tam tikrus str. ir dar apžvelgdavau fotosesijas prie sienelių ir prezentacijų. Kitas etapas - neskaitydavau jokių str., nes nebuvo nei laiko, nei noro, tik fotosesijas apžvelgdavau. Trečias etapas - iš celofano neišimdavau. Dar dabar namie guli celofanuoti seni žurnalai ir man nekyla ranka išlukštenti. Žiauru, ką :D

Jau net nežinau kiek laiko, gal metai ar du, kai nesu pirkusi ir nesu atsivertusi, net grožio salone :O , nei vieno žurnalo “Žmonės”. Prekybcentriuose visiškai abejingai praeinu pro viršelius, net ranka nekyla pavartyti. Tikriausiai aš pavargau nuo Žmonių, man jie tiesiog neįdomūs, neįdomūs jų gyvenimai ir gyvenimo istorijos. Ne apskritai esu pavargusi nuo žmonių, o nuo tų, kurie ten. Visokias fotosesijas internete rodo, o ir visokias naujienas bei karštas, skandalingas paskalas taip pat taršo čia pat, tad išvengti nepavyksta ir nesistengiu specialiai izoliuotis nuo viso srauto. Tokia pati situacija ir su kitais žurnalais. Nebeperku žurnalų, jokių, nevartau, net nemokamai. Lygiai taip pat guli namie keli celofanuoti “Laima” ir “Moteris” žurnalai.

Tiesiog vieną dieną užplaukė, kad nėra jokio motyvo pirkti tuos žurnalus. Ką ten rasiu? Nesibaigiančias kosmetikos reklamas, kosmetiką renkuosi vietoje, skaitau etiketes, testuoju, randu Youtube prezentacijas ir vlogeres. Stilius? Drabužių reklama? Stilius savitas, Lietuvoje apsiperku retai, madų nedemonstruoju ir į prezentacijas nevaikštau, kad rodyti garderobus. Tai ir ši žurnalų dalis neaktuali, o ji kone pagrindinė dalis žurnaluose. O toliau žmonės, jų gyvenimai, jų kelionės, jų receptai. Negaminau, negaminu ir negaminsiu nei vieno patiekalo iš žurnalo, kelionių temas internete susirandu pagal konkrečios kelionės poreikį.

Įrašas lyg iš kokio nors klubo, kur anoniminiai dalinasi, kiek dienų, mėnesių, metų nedaro kažko.

Rodyk draugams

“Mažai kam žinoma, kad prieš kurį laiką Vilijos Pilibaitytės-Mios ir jos vyro valdytas restoranas „Pepe“ prieš tai buvo restoranas „Laisva“. Tose pačiose patalpose savo verslą kelis mėnesius puoselėjo Donata Gutauskienė-Laisva su tuo metu dar laisvėje buvusiu vyru Rolandu Gutausku.”

Restoranų ir apskritai viešojo maitinimo įstaigų verslas yra vienas rizikingiausių, be to labai specifinis. Nes čia sekasi, čia mirtis, čia plūsta, čia eini į minusą ar balansuoji ant nulio, be jokio pliuso, tai gali trukti labai labai ilgai, gali net į neviltį nuvilti arba tiesiog beprasmiškas be perspektyvų laukimas. Koks gi čia verslas, jei sumokėjęs visus mokesčius ir atlyginimus, pats lieki be jokio pelno, jokio. Tai kas čia per investicijos? Čia nesąmonė ir tiek. Yra tokių vietų, kurios palaiko viena kitam gyvastį ir gelbsti nuo bankroto, jei savininkui priklauso keli taškai ar visas tinklas, dar be to ir su tiekėjais lengviau dirbti, apskritai tinklams žymiai lengviau suktis, vienam visai kitaip ir kiti sunkumai. Todėl galima kritikuoti tuos, kuriems nepavyko, iki (atsiprašau tūkstantį kartų) apsišikimo, bet net labai patyrę tos srities asai, ilgamečiai restoraninio verslo rykliai, lygiai taip pat gali pralošti, atidarydami naujas vietas ar keisdami koncepcijas. Tai faktas. Ėjau prieš kelias dienas Vokiečių g. ir matau, kad ex “Čili kaimas”, o po to patapęs “Forest”, tykiai miręs, viskas, basta. O kiek metų ten bujojo ir ošė liaudis, kokios eilės ten stovėdavo norinčių pavalgyti?

Arba kai patyręs “Markus ir Co” vadovas atidarė klaikioje vietoje prabangų restoraną, aš jam jau tada prognozavau greitą mirtį. Taip ir atsitiko, greitai jis “užsilenkė”, nes kur buvo? Virš Geležinio vilko g. tunelio, kur po apačia zuja automobiliai. Vieta įdomi, bet ne restoranui, nes vieta tokiam verslui baisi, jokios dvasinės ramybės ir noro ten ramiai valgyti nebuvo ir niekada nebus. Apskritai buvo gilus nustebimas, kad rizikavo ne žalias ir ne vakar atsibudęs naujokas. Tai gi, čia vos keli pavyzdžiai. Dar prisiminiau, tokia picerija naujame “Ikiuke” Kauno g., kur vieta irgi tokia “nelabai”, nors lyg ir.., bet deja, iki tol gyvavusi sušinė mirė greita mirtimi, po jos picerija taip pat ne ilgai gyvavo. Net įdomu, kas kitas rizikuos. Gal ten tokia pat “užkeikta” vieta, kad per trumpą laikotarpį net dvi “mirtys”? Kiek realiai yra išties “užkeiktų” vietų, kur daryk nedaręs, žmonės neina ir viskas. Ir kiek yra tokių vietų, net gi visai “skylių”, su neaiškiu maistu ir dar keistesne koncepcija, kur net maras jų neims :D

Realybė tokia, kad atsidaro dešimt naujų vietų, skambiai su “elitu” ir fanfarom ar tyliai, o tuo pat metu tyliai miršta dešimt ar penkiolika kitų. Ir tas ciklas stabilus. O kur dar krizės pasekmės, kai “nei vieno žmogaus”, nes įsijungia masinė juoda taupymo programa. Facebook’e vienas labiausiai besireklamuojančių verslo sektorių yra būtent restoranai, ir visi jie sukasi kaip išmano, viliodami ne tik dienos ar verslo pietumis, bet ir visokiom naujovėm, o kiti nepavargsta keisti koncepcijas ir ieškoti to kliento, kuris sutiks užsukti pas juos, kad neužsuktų pas konkurentus.

Rodyk draugams

mantas

Be reikalo čia man reklamą mestelėjo, tai nesusilaikysiu.

Mantas neblogas atlikėjas, išties, simpatiškas vyras. Bet kai daro šou su šūkių “oi kaip AŠ noriu ant svetimo b.. (na gerai gerai, ar gėrio) į rojų joti”, tai.. Suprantama, nori užsidirbti, reikia pinigų, tai dar ne tiek išgeneruos svetimų įvaizdžių, idėjų ir su skolintom dainom, pasišildys svetimos šlovės skolintuose spinduliuose. O tai kur tas AŠ? Kur daugiau? Tik “čiuožki” ir beliko?

Dabar parašysiu tai, kas galbūt daug kam ar kažkam nepatiks, bet man nepatinka Marijono repertuaras. Na nepatinka. Nei balsas, nei dainos. Užmėtykit viskuo kuo turite, čia gi skonio reikalas, tiesa? Bet kuo jis man patinka, tai tuo, kad jis yra AŠ, ir jo šou, dainos yra jo, kūryba neatsiejama dalis. Todėl man patinka tas grynumas ir dermė.

Net jei dainininkas ne kūrėjas, nesvarbu, neturint atitinkamo svorio repertuaro ir neturint populiarumo toookio, kad surinktų arenas ar bent jau kuklesnes erdves, na neturi, nėra ko gėdytis, tai sakyčiau nelabai moralu ir etiška eiti su pasaulinio lygio žvaigždžių repertuaru, spekuliuoti jų šlove ir dainom. Ir klykauti apie AŠ ir “mano pasaulį”, kuris realiai tai ne jo, o kitų.

Rodyk draugams