BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Venecija

Yra žmonių, pati tokius pažįstu, kuriems pats geriausias poilsis gulėti prie baseino/vandens telkinio per dienas, viešbutyje su “viskuo įskaičiuota” ir niekur nekišti nosies už jo ribų, net vienai ar dviem ekskursijoms nepasirašytų. Dar pažįstu, kur iš sodybų neišlenda ir nėr geresnio poilsio, kaip sodyboje, galėtų iš viso namo negrįžti, jei tik galėtų. O aktyvus poilsis, pažintinės kelionės, miestų, bažnyčių ir muziejų lankymas visiems jiems prilygsta košmarui. Tai man, sako, ne atostogos, o košmaras. Ir aš juos suprantu, nors pati taip gulėti uždaroje teritorijoje tarp masės žmonių ir nieko neveikti negalėčiau, kaip ir sodyboje gyventi mėnesių mėnesius, man tai būtų košmaras, o ne atostogos.

Bet dar pažįstu vieną porą, iš Rusijos anie, kurie išsilavinę, apsiskaitę, labai gerai gyvenantys, čia kad būtų aiškesnis paveikslėlis. Jie labai dažnai keliauja po Azijos šalis ir visas atostogas leidžia ten. Jie dievina Aziją, viską viską, kiekvieną jos metrą ir atspalvį. Tai gi, jiems nepatinka Europa, absoliučiai. Nepatinka niekas. Jiems negraži ir neįdomi architektūra, jie abejingi Unesco paveldui ir visoms vertybėms. Dzin bažnytinis menas, muziejai, paveikslai, skulptūros ir parkai taip pat, gamta ir landšaftas - taip pat “nieko gero”. Kai klausiausi kas nepatinka, kiek savotiško pasibjaurėjimo, nekentimo, nevertinimo, kaip visa tai apibūdino, atvirai rašau, man ausys raitėsi, stabas ištiko ir momentinis sąmonės užtemimas.

Aš jų nesuprantu. Kaip?!!. Ne, suprantu ir toleruoju, na ta prasme, ištiesų, ko čia stebėtis ir šokiruotis, tai jų reikalas kaip vertinti ir kam simpatizuoti, kiekvienas mes turime savus mylimus kraštus, kur norėtume ne tik svečiuotis, bet gal net gyventi ten kurį laiką, na ir tuos, kurie mažiau limpa ar nenorėtumėm užsibūti, o gal apskritai ten atsidurti. Bet bet bet. Man kažkoks disonansas tarp išsilavinimo, apsiskaitymo ir viso to, ką aprašiau, nekentimo bei nevertinimo. Tuo metu supratau, kad mes absoliučiai skirtingi žmonės ir yra tam tikra praraja, kuri “amžiams” skiria. Mes iš skirtingų pasaulių.

Net tie pirmame variante, pasyvai, net jie kažkaip arčiau dūšios. Pasyvai yra nepiktybiniai, jie tiesiog vertina tinginio atostogas. Bet tuo pačiu, manau, jie nenusiteikę prieš viską, kas už viešbučio teritorijos, o ir nenuvertina istorinio, kultūrinio paveldo, meno pasaulio, tik tingi po jį naršyti ir smegenines varginti nauja informacija, jiems to nereikia tuo momentu ir apskritai nereikia, neįdomu. Kodėl gi ne. Bet abejingumas nėra priešiškumas ir nurašymas, specifinis nusistatymas.

Rodyk draugams

parades

Skola, tik dabar prisiminiau, kad norėjau parašyti prieš kelionę, bet viskas taip užsisuko, kad pamiršau ir štai.. Labai patiko ne naujas, bet labai geras mini serialas “Parade’s End” apie konservatyviuosius britų aristokratus ir pokyčių laikmetį. Serialas ypatingas, kokybiškas, išskirtinis ir komplimentų jūra. Tik vienas momentas, čia mano sbj nuomonė, kuri tikrai labai sbj, galite ignoruoti tai. Man nepatinka Benedict Cumberbatch kaip vyras, todėl visur kur jis vaidina, įskaitant Šerloką, kurio vis dar negaliu žiūrėti tik dėl jo, na negaliu atsipalaiduoti, auros nesutampa ar kas, nesimpatiškas jis man, bruožai nepatrauklūs. Bet jo balsas dieviškas, tad tas balsas ir lydėjo seriale, glaistė, ramino. Tad ir jo personažas šiame seriale labai erzina, nors išlaikytas ir aristokratiškumas jam tinka, bet toks verksnys verksnys, kad “nervai nelaiko”, vis verkia ir verkia, na kiek gi galima raudot. :D

Aktorių rinkinys ypatingas, tikras žvaigždynas. Vien ko verti Rebecca Hall, Adelaide Clemens (”The Great Gatsby” žvaigždė), Rupert Everett, Roger Allam ir kiti. V.ž. nepraleiskite progos ir nepameskite gerų serialų gausoje, šis išskirtinio gerumo.

Rodyk draugams

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams

Kai tai pateikiama kaip ‘reklama’ Facebook erdvėje. Ir dar nebe pirmą kartą. Kad ir kaip skambėtų šventvagiškai ar pan., bet po tokio nuolatinio vienos jautrios temos tampymo, nori nenori, bet matai vieną akivaizdų dalyką - puikią savireklamą. Analogiška spekuliacija vyko, visi tai matė - kone kiekvieną dieną su anksčiau laiko gimusiu K. Krivicko sūnumi, nes Krivickas taip troško tapti politiku ir Seimo nariu, kad nesibodėjo iš to padaryti tokį šou, tokį mega piarą žiniasklaidoje, graudindamas ir virpindamas jautresnių širdis, kad varė varė nesustodamas, kad tik niekas nepamirštų jo veido ir lydinčios temos. Tos spekuliacijos artimiausių žmonių nelaimėmis. Kas sekantis pasikinkys šį arkliuką ir jodys jodys jodys? Nejau tai yra pats etiškiausias, moraliausias ir geriausias būdas įšokti į Seimo nario kėdę ir didžiąją politiką? Ką dar galima padaryti tokio vardan tos KĖDĖS?

Rodyk draugams

Net jei ir galėčiau “įpirkti”, tokios nepadorios ir net gi sakyčiau vulgarios azijatiškos ar čigoniškos prabangos tikrai nenorėčiau. “Hublot” laikrodžių pristatymas

Replika apie prabangius žaisliukus. Tikrai yra žmonių, kurie negaili pinigų prašmatnumui, tikrai, jei ne kasmet, tai kas keli perka naujus ypač brangius laikrodžius, išskirtinius papuošalus, lengva ranka keičia automobilius, o apie naujausias technologijas nėra net ką kalbėti, viskas “metama lauk” ir viskas keičiama, įskaitant ir buitinę techniką, taip taip, kaip gi nepakeis kokios nors lyginimo sistemos, jei atsirado naujesnė ir mandresnė. Keičia net ir tada, kai negenda ir realiai nebūtina, bet keičia, nes “morališkai paseno”. Nes tai jų silpnybė, o kur ir sėkmė giminaičiams, biednesniems kaimynams ar draugams, kas nebrokija, nes mėgstantys naujoves bei pokyčius tikrai neprekiauja interneto skelbimuose ar į laikraščius kokį “Alio” tipo skelbimų nededa :D Jie tiesiog atiduoda tiems, kam reikia, be to, svarbi sąlyga, kad tik greičiau pasiimtų tą “šlamštą”, nes naujam reikia vietos :D

vertu

Vienu metu buvo nereali mada “Vertu” mobiliems telefonams, na išties tai buvo topas tarp tų, kas gali lengva ranka įpirkti. Kas nežino apie ką daina, tai “Vertu” yra išskirtiniai ir brangiausi telefonai (nebent atsirado dar brangesnių) su tuomet dar standartinės Nokia viduriais, bet labai geros kokybės polifoniniais skambučiais, tikrai, vien dėl skambučių  tuomet buvo malonu klausyti jų skambesio, išskirtiniai, visi net ir šiuolaikiniai iPhone nervingai rūko kamputyje, tikrai neprilygsta tuo skambėjimu. “Vertu” gali būti ir platinos ar aukso, būdavo puošti ar tai svarovskiais, ar deimantais, v.ž. įdomūs tie telefonai su atsilikusiomis technologijomis, nes jie nespėja su naujausiomis, nes juk nėra tiek išperkančių. O sunkūs… Kai plytos, gali apsiginti tamsiame skersgatvyje, gali net gi padaryti apysunkį sužalojimą :D . Na bet laikai rankoje telefoną, kuris labai brangus, tai gi ir turi sverti ta brangenybė, už ką gi pinigus moka :D  Tai gi, šis prabangus žaisliukas buvo trokštamas ir perkamas “užsimerkus”, graibstomi neįsivaizduojami kiekiai lyg karštos bandelės. Maniškis irgi buvo užsikrėtęs tuo virusu, reikėjo ir taškas, vienu metu įsigudrino tris sukaupti, po išsiblaivinimo vieną kitam “ligoniui” pardavė, o kiti kažkur namie voliojasi.

Diena X, kai atsipeikėjo. Prieš kokius gal 10 metų susibūrė jauki vyrukų kompanija tuose pačiuose “Stikliuose” kažkur prie židinio, keli svečiai iš Rusijos, keli vietiniai verslininkai ir tarp jų daugeliui žinomas D. Mockus. Jis toje kompanijoje buvo vienas kukliausių ir be jokių ryškesnių “žaisliukų”. “Paprastas” laikrodis, eilinis telefonas (berods tuomet kai išmanieji buvo tope, tai jis be išmanaus, su mygtukais :D ), o tie visi su neprastais laikrodžiais ir telefonais, dažnas gi po du, tris nešiodavosi, dabar užtenka ir vieno, na bet tuomet du - trys buvo norma. Ir klausia kažkuris svečias, kad kaip gi, Dariau, kodėl neaktualios naujos technologijos, Vertu ir pan.. O jis atsakė taip lakoniškai diplomatiškai, kad tuose kraštuose verslininkai mėgsta ką turi su savimi nešiotis ir demonstruoti, o jam nėra prieš ką ir dėl ko. Na čia D. Mockus ne visai sąžiningas, nes kasdien ne su “Žiguliuku” ar “Fiat” važinėja, asmeninis vairuotojas jį vežioja RR limuzinu. :D Čia sekundėlei, apie kuklumą ir paprastumą. V.ž. mano vyrui D. Mockaus replika padarė tokį įspūdį, kad pasveiko ir nusiramino su tais prabangiais žaislais. Nebereikia jam nei Vertu, nei laikrodžių, žinoma, jam reikia kitokių dalykų, bet tai jau nebe tie užmojai. Nauji batai, kurių jam galbūt nelabai reikia, bet tą akimirką trauka nesvietiška, tikrai smulkmė.

Rodyk draugams

siaudikyte

“Namuose tiek rytais, tiek vakarais jie su Tomu vilki chalatus. Neringa yra įsimylėjusi savąjį rožinį su drugeliais, padovanotą mamos.” “Į parduotuvę užsukę klientai nustebo: pamatė vien chalatais apsirengusius N. Šiaudikytę su sužadėtiniu”

Patinka šio prekės ženklo patalynė ir apskritai visa tekstilė, bet manau klaidinga chalatą prilyginti namų drabužiui ir trintis su juo po namus kiekvieną mielą dieną, rytą - vakarą, tad apie tai labai plačiai pasakoti anoks gėris. Nes chalatas ne tam skirtas, jo paskirtis tiesiogiai susijusi su vandens procedūromis, kai po dušo, vonios ar po pirties labai patogu laikinai įsisupti į jaukų chalatą tam, kad po kažkiek laiko persirengtum normaliais drabužiais. Juolab, kad dabar akys raibsta nuo namams skirtų drabužių asortimento, galų gale yra labai patogių “ne išeiginių”, su kuriais jau į žmones kažin ar išeisi, o po namus trinti labai patogu. O kur dar visokie treningai, laisvalaikio stiliaus ar sporto apranga. Dar chalatas kelia tokias asociacijas su ligonine, nes ligoninėje yra keli aprangos tipai: treningai arba chalatai, pastartieji neretai laimi nelygioje kovoje, nes išties patogu susisiausti, ypač jei lovos režimas ir kelionė max iki wc.

Ką reiškia nuolat trintis su chalatu? Tai reiškia absoliučiai nieko neveikti. Na ką gero ir naudingo namams pvz. galima nuveikti vilkint chalatą? Jis labai nepatogus buities rutinoje, rankovės ilgos ir visur jos “dalyvauja”, kaip ir visas chalatas plaikstosi. Apie kokį maisto gaminimą, lyginimą ar ruošą galima kalbėti? Nebent maisto ruoša apsiriboja kavos aparato mygtuko paspaudimu. Apskritai chalatas rytas - vakaras, tas pats, kad ir gražiausias, mylimiausias, man asocijuojasi su paprasčiausiu nevalyvumu.

Rodyk draugams