BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Nuo kada eilinis prekybos centras yra LEGENDINIS?.. Sutinku, kad prieš tai tame pastate veikusi baldų parduotuvė gal ir yra tam tikra prasme legendinė, bet tik ne MAXIMA. Kaip ir visose …XIMOSE ten tas pats: atėjai ir už daug pinigų nusipirkai labai labai mažai prekių…”

Ten ir daugiau tokių nesusipratėlių. Tai parašė žmogus, kuris nieko nežino ir nematė skirtumo, kodėl nematė, tai čia jau jo asmeninė specifika. Parašysiu kaip aš mačiau ir kiek žinojau, gal tai VBS lygio info, bet lai, manau ne vienam buvo toks įspūdis.

Mindaugo g. Maxima legendinė todėl, kad ji buvo pirmoji išskirtinio lygio parduotuvė ir ją tokią padarė pati tuometinė “Vilniaus prekyba”. Perestroikos laikais išskirtinės buvo valiutinės parduotuvės, tokios kaip VilBara Pilies g., kur ateidavau kaip į kokį muziejų :D Prakutę tai ten jautėsi kaip žuvys vandenyje. Vėliau, jau kai įsisuko Nepriklausomybės gyvenimo ritmas, atsirado poreikis normalioms ir civilizuotoms parduotuvėms, su geru prekių asortimentu, jų dygo kaip grynai po lietaus, reikėjo išskirtinės apsipirkimo vietos, kuriai neprilygtų nei viena kita. Kurioje apsipirkinėtų ne tik viešojo maitinimo įstaigos (Bazės tuomet dar nebuvo), bet ir elitas :D , Seimo nariai, diplomatai, valdžia apskritai, o be to visokie verslo prakutėliai ir labiau pasiturintys veikėjai, patys VP veikėjai ten taip pat apsipirkinėjo. Todėl kodėl legendinė Maxima? Nes ten buvo ypatingai geras asortimentas, rinktinis. Žuvies, mėsos, kiti skyriai buvo geriausi Vilniuje iš visų Maximų, galbūt ne visuomet sekėsi išlaikyti tą lygį, svyravo, daug kas priklausė nuo tiekėjų ir apyvartos, kuri tai smukdavo dėl perkamosios galios sumažėjimo, tai vėl augdavo.

Ne visi žino, kad anais laikais, o gal ir dabar išliko (senokai ten buvau), buvo išskirtinė dar viena Maxima ;) Tai yra Čiurlionio g. mažylė. Kodėl ji tokia buvo, su savu asortimentu, taip pat išskirtiniu, ko niekada nerastum kitose mažose maksimose? Nes tame name gyveno tuometinis VP dešimtukas, dabar nepamenu ar visi ten gyveno, bet kad gyveno top viršūnės, įskaitant ir Nerijų Numavičių, tai faktas. O ir kaimynai buvo “atatinkamo” lygio. Todėl jie ten sau pasidarė savo Maximą :D Nedidelėje parduotuvėje tilpo tai, ko jiems patiems reikėjo, na kad galėtų su pižamom ateiti ir rasti. :D

Rodyk draugams

“Viena vertus, džiaugiuosi, kad kuo daugiau yra restoranų, tuo daugiau galimybių žmonėms pasireikšti ar tiesiog nueiti pavalgyti. Tačiau tai vienas sudėtingiausių verslų pasaulyje, tai ne ta vieta, kur galima užsidirbti greitų pinigų.”

Rašiau n kartų ir matyt ne pabaiga. Apie tai jau rašo ir kiti. Sunkūs laikai šiame versle tęsiasi jau ne vienerius metus, nes net neturint aiškios statistikos kiek skambiai atsidaro, o kiek tyliai užsidaro, nesunku suvokti, kad šis verslas, toks populiarus, ypatingai neįvertintas rinkos naujokų. Čia taip sudėtinga, čia yra tiek visko, kad galima prarasti labai labai dideles investicijas.

Kaip ankstesniame įraše rašiau, kad kas rizikuoja, tas rizikuoja gerti ne šampaną, o šiltą nudvisusį bankrotinį gėralą. Personalas labai daug lemiantis faktorius, bet ir tai dar ne viskas, čia tik vienas aspektas. Pvz. vieta vieta vieta. Rašiau jums, kad prognozės apie greitą restorano mirtį virš Geležinio vilko g. tunelio buvo tokios nuspėjamos, kad kai išvydau, iš karto buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada jis užsilenks, nes ne vieta tam restoranui, buvo. Ir tai tik vienas pastebėjimas iš daugelio kitų, apie kuriuos nerašiau, kaip kad pvz. toks naktinis klubas, jam taip pat prognozavau greitą mirtį, taip beje ir atsitiko, nors tikrai nelinkėjau blogo jam, bet yra tam tikri dalykai, patalpų specifika, kainodara, kur na nežinau kaip reikia žiūrėti, skaičiuoti, kad neįvertinti visumos ir galutinio rezultato.

Kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip lengvai rizikuoja lįsdami į restoraninį verslą, taip drąsiai, nebijodami prarasti kapitalą. Net gi grožio salonai nėra toks rizikingas verslas, kaip restoranai. Nors tikiu, kad atsiras kas ginčys tai. Bet tai kiek reikia pinigų, kad teisingai funkcionuotų maitinimo įstaiga, kiek reikia pinigų įrangai, kur sutaupysi nebent perpirkdamas bankrutavusių konkurentų įrangą, vis tiek, tai yra žiauriai dideli pinigai.

Jei vis dėlto kyla minčių “noriu savo restoranėlio, kokio šeimyninio”. Kodėl gi ne? Tai tokia vieta, kur PATS turi gyventi tuo, dirbti kasdien ir dar ne garantas, kad pasiseks. Nes tiek punktų, kad daugybė punktų. Net jei viską tobulai suderinsi, net gi tada gali paaiškėti, kad būsi įdomus vos keliems, o to nepakanka. Kiekvienos nesėkmės atveju bus vis kitos priežastys, kodėl nepasisekė. Ir sėkmės atveju net visiškos skylės turi tai, kodėl traukia klientus ir kodėl jos dirba daugybę metų, bet nežada bankrutuoti. :D Čia kiekviena vieta turi savo istoriją, savo klientus. O visur reikalinga gera apyvarta, nes dirbti iš idėjos tai irgi ne amžinas dalykas.

Rodyk draugams

Graži pasaka, nors ir komercinė, bet graži. Gyvenime tokią bjaurią konkurenciją skatina tėvai ir būtent jie palaiko, nes iš kur gi atsiranda tokios piktybinės mergaitės, patyčiomis gyvos. Iš tėvų. Tai jie yra visa ko pradžia, čia jų vaisiai, jų veidrodis.

Apie nesveiką konkurenciją. Gyvenime teko susidurti su modeliukais, kaip būdavo organizuojami vaikų modeliukų konkursai, kaip būdavo stumiami kažkieno vaikai. Nesakau, kad tie “kažkieno” vaikai blogi, prasti ar pan., bet jie tikrai nebuvo kažkokie ypatingi, verti titulų, tiesiog tos agentūros vadovė taip elgėsi, nes jai tie tėvai buvo ypatingesni už kitų vaikų tėvus, tie tėvai su atitinkama iniciatyva ir stumdavo savus su tokiu atkaklumu, lyg tas konkursas būtų “Mis Pasaulis”, o realiai tai jokio reikšmingumo, lokalinis ir tiek, nieko gyvenime nelemiantis ar pan.. Bet kiek tame buvo susireikšminimo, kiek neobjektyvumo ir stebėjau tai lyg kokį šou, stebėjau tuos žmones, kaip jie elgėsi, tai buvo dar viena gyvenimo įdomi patirtis. Tai buvo taip šlykštu stebėti tą dar vieną gyvenimo iškrypimo aktą.

Aš nekenčiau savęs tuo metu, kad sutikau dalyvauti ir būti žiuri komisijoje, tame farse. Jūs supratote, kad nebalsavau už tuos, kuriuos neva turėjau balsuoti, tiesiog buvau objektyvi, nors mano balsas gi nebuvo lemiantis. Man buvo žiauriai gaila tų tėvų ir jų vaikų, kurie turėjo varžytis tokiose nesąžiningai neteisingose sąlygose. Kaip jie ruošėsi, puošėsi, kaip jie jaudinosi, nežinodami, kad viskas nulemta iš anksto. Kaip bjauru buvo žiūrėti į tuos “iniciatyvius”, garsiai besikėtojančius, o šiaip tiesiog gyvenime chamus su dantų krapštukais dantyse, na žinote apie ką, kurie ten jautėsi tokiais dideliais ponais, net nesigilinau kas jie, ar prakutę verslininkai, ar Gariūnų prekeiviai, tikrai nežinojau kas jie nei buvo įdomu. Man jie buvo absoliučiai tuščia vieta. Aš juos tik tąkart ir temačiau, pirmą ir paskutinį kartą.

Rodyk draugams

atostogos

Apie fotografuotas akimirkas, apie gražius vaizdus, įspūdžius, mes labai norime tai užfiksuoti, tačiau tampame to proceso įkaitais. Na gerai, gal ne mes, rašysiu apie save. Aš nebefotografuoju tiek daug kaip anksčiau, neretai apskritai nebefiksuoju kur esu, vienas kitas momentas, tai vos procentas ar dar mažiau to, kas buvo anksčiau. Nes tiesiog atėjo toks nušvitimas ir atsivertimas vienu metu, kai supratau, kad fotografavimas tampa neatsiejama buvimo dalimi ir kam to reikia, to darbo, to vargo, visko? Aš realiai nebematau viso vaizdo, tik pro tą telefoną ar fotoaparato objektyvą, nebejaučiu nuotaikos, tik noriu tai perkelti, kitiems parodyti, išsaugoti, bet ne tai turi būti svarbiausia, nes realiai tai niekam neįdomu, vėliau. Aš vagiu savo laiką, dėmesį, tai toks darbas tų kadrų gaudymas, juodas darbas. Ir nustojau tai daryti. Nebefotografuoju, tiesiog žiūriu, medituoju, mėgaujuosi vaizdais, lai jie lieka prisiminimuose ir net gi būna taip, kad išvažiuojame kelionių metu iš kažkokio grožio, o nei vieno kadro ten taip ir nepadarėme, nes ne tas buvo galvoje. Kai iš kelionių parsiveža tūkstančius nuotraukų, krauna juos į albumus. Galvoju, kam tai rūpi? :D Gyvenime nenorėčiau vartyti kažkieno tūkstančius nuotraukų albumus iš ten ar ten, kiekvieną šakelę ar kupstelį. Nupušimas.

Ne, man būna įdomios nuotraukos iš kažkokių svarbių gyvenimo įvykių, kur vestuvės, šventės, koncertai, vaikystės momentai ar pan.. Bet va tarkim “buvome Kipre, iš ten parsivežėme tūkstančius nuotraukų”, na suprantama, kad to Kipro anie ir nematė. Nes aš save prisimenu tokioje pozoje, kai fotkinau fotkinau, o kas iš to, neduok D juostelė apsišvietė :D Tai skaityk visa kelionė šuniui ant uodegos, o ką kitiems parodysi :D Dar tada, kai nebuvo nei soc. tinklų, nei išmaniųjų telefonų, tik muilinės ir Kodak ar pan. juostelės, kai norisi atspausdinti viską kas ten pripleškinta, nes nežinai gi, ar kreivi, ar geri tie kadrai, nebuvo tokių technologijų, kad galėtum atsirinkti.

Rodyk draugams

Kol vieni renčia namus ir namų kvartalus, kiti kepa daugiabučius, nestabdo ir kiti - kotedžus, dar kiti blokuotus inkilus, atmosfera NT rinkoje toliau kaista, nes tie straipsniai apie ketvirtadalį emigravusios Lietuvos (o realiau matyt trečdalis) optimizmo neprideda. O dar A. Užkalnis pagaliau “paskutinis oro uoste išjunk šviesą” prisiminė, kad kainos neadekvačios, nors apie tai kalbėjo ir kalba visi likę Lietuvoje dar nuo euro Šalčiūtės kurso, bet jis visus kvailino ir aiškino, kad patys “runkeliokai” kalti, kad neįperka steiko ar nesilanko prašmatniose vietose, kuriose neretai nesilanko ir tie, kurie gali ten lankytis, bet nenori. Aš dar stebiuosi, kaip niekas tiek akių nedraskė dėl grožio paslaugų, apie kurių neadekvačias kainas rašau berods nuo praėjusios krizės laikų, kaip lanksto jas kas netingi ir visai apsimoka apsilankyti ten, kur kainos adekvačios ir proto ribose.

Tai kai skaitau dar vieną jau eilinį eilinio “vystytojo” reklaminį tekstą su nuotaikėle viršuje “jaučiasi fantastiškai”, kaip anas “pasitinka pavasarį! Butų kainos nuo 2200 €/m². Visiems butams pritaikytos net 10 000 € nuolaidos! Požeminėms ir antžeminėms automobilių stovėjimo vietoms bei sandėliukams taikoma 30 % NUOLAIDA. Bet kurį balandžio mėn. savaitgalį nuo 11:00-13:00 val. kviečiame apsilankyti ATVIRŲ DURŲ dienose! Būtina išankstinė registracija.”

Kai pagalvoju, kad senos statybos daugiabučiuose ir centro ar Senamiesčio butuose sandėliukai visais laikais buvo savaime suprantamas priedas, nieko papildomai nekainavęs, tai manau sulauksime ir šiais laikais nemokamų sandėliukų ir dar stovėjimo vietų kaip bonuso priedo, nes vystytojai jei galėtų, tai parduotų ir stulpą, prie kurio rišamas šuo ar dviratis. Bet realiai toji 10 000 € nuolaida yra toks myzeris. Ne, nesakau, kita vertus tai pajudėjo tos kainos neišlaikę konkurencinės įtampos, jau gerai, palauksime domino efekto. Bet tas “jaučiasi fantastiškai”, tai… na na, norėčiau pamatyti kokio fantastiškumo jausmas, kai, tikėtina, šio vystytojo pardavimai sustojo ir stovi, stabiliai.

Man dar įdomu kaip sekasi pardavinėti prestižines terasas, kurias stato iš tokio “šūdo”, bet kaip kalbėjomės su vienu NT veikėju, jis porino, kad šiuolaikiniams pirkėjams, ypač jaunesnės kartos, absoliučiai neįdomu iš ko pastatytas namas. Įsivaizduojate? Čia mūsų tėvai ir dar mano kartos žmonės svaigo, kad blokiniame name negerai, plytiniame reikia, mediniame fantastika, o betone gyventi apskritai draudžiama. Dabartiniams visai negroja, iš ko pastatytas tas daugiabutis. Nesakau, kad jie beraščiai ar bemoksliai, bet realiai nesuvokia kokia gyvenimo kokybė vienokiame būste ir kitokiame, kuris pastatytas iš “šūdo”. Tai jei jiems tai tinka, tai kokia prasmė tiems vystytojams investuoti į kokybiškas statybines medžiagas? Verslininkai stato ir pardavinėja kaip prestižo klasę, o stato iš pigių medžiagų. Jei jau taikai į atitinkamą sektorių, tai reikia ir turinį kontroliuoti. Bet žmonės perka tą š kokybę už prestižo kainą ir net nesusimąsto, kad perka tai š kokybę, jie net nesupranta ką perka, už ką moka milžiniškus pinigus.

Rodyk draugams

“Garsiausia šampano eksperte tituluojamai moteriai – kaltinimai užgrobus valstybinę žemę”

:D Štai kur tikro šampano eksperto tiesa, o kas gali ginčytis? :D

“”Sventinis” by Alita (1.19e) geriausias sampanas ryto pradziai. -Garsiausia sampano eksperte Lietuvoje”

Mes kaip tik vakar susidūrėme su vogtų žemių kriminalais. Na, kaip “dar viena šampano ekspertė” LOL :D galiu prisideklaruoti, kad nesu vagis, nors aplinkiniai gundymais veikė ir dar po to aiškino, kad kvailystė nepasinaudoti tokia puikia galimybe - šiek tiek pastumti tvorą link valstybinės žemės, nes “”davai” mes visi draugiškai kolektyviai čia pastumsim savo tvoras”, ir tada bus dar papildomai kam keli, kam kažkeli arai turto. Ir juk niekas nepastebės. Nes mūsų visi sklypai kraštiniai su mišku. Tai mes nepasirašėme tai avantiūrai ir atsisakėme, nes, visų pirma esame sąžiningi, mums svetimo nereikia, norim miegoti ir gyventi ramiai, o be to nei ten praturtėsim, nei ką, o dar bus galvos skausmas, tai nafig mums to reikia. V.ž. dalis ramiai sau persikėlė tas tvoras, tose žemėse susirentė malkines, dar kažką. Tvorų kilnojimas buvo prieš kokius gal penkerius metus ar pan.. Ir išties tyku ramu. Buvo.

Vakar gaunam kažkokį raštą, tokį skaičiau pirmą kartą, su krūva įstatymų nr., sklypi adreso nėra, tik kadastro nr., o kadangi tų sklypų turime visokių ir apie kurį čia kalba eina, tai man akimirkos pasimetimas, kas čia vyksta, kame reikalas, gal kur jau kokią baudą reikia mokėti :D Nes pas mus kaip dažniausiai būna, kad kai gauni kažkokius “neaiškius” raštus, tai matyt jau esi kažkur prisidirbęs ir reikia aiškintis nedelsiant, nes man iš karto antstolio šmėkla pasikabina. Skambinu rastu numeriu ir aiškinuosi, pasirodo, dabar žemėtvarkininkai yra pakrutinti persimatuoti visus valstybinius sklypus ir susivesti galus, nes matyt betvarkė ten tokia, kad niekas nežino kas kam priklauso, todėl matininkai važinėja ir matuoja, tikrina. Tai gi, patikrino ir mūsų tos “tvorikės” padėtį, kaip ir kaimynų. Dar neklausiau kas aniems bus ar ką, bet žinau viena, kad mums tai nieko nebus, nereikės nei tvoras atgal perkėlinėti, nei baudas mokėti, nieko nereikės daryti. O dabar reikalų lyg tyčia melejonas ir dar tiek, prieš vasarą reikia tiek galų uždaryti. Tai dar ir su žemės kriminalais aiškintis, oi ne.

Tad moralas toks. Nėra ko vogti, nė velnio tu iš tų tvorų stumdymo nepraturtėsi, žinodamas, kad tie keli arai niekada nebuvo ir nebus tavo, nors serbentus sodink ar tujas. Nei parduosi, nei šeimininku jausies, o dar gi gali atsidurti pirmuose žiniasklaidos puslapiuose :D Vis tik geras tas gėdos stulpas ar lenta, ką ir sakyti. Bet va taip ir susigadina reputaciją, dabar visą laiką žinos, o kas gi toji šampano ekspertė, kuri pozuoja prie sienelės, o kas gi tas krepšininkas, kuris netyčia pasididino sklypą netoliese, o kas gi tas riešutų ir razinų ekspertas, kuris Žvėryne pasididino, o kas tas kitas veikėjas, kuris irgi šunimis apsistatęs, retkarčiais prie sienelės su šokėja mėgsta pastovėti. O žurnalistai jie jau tokie, viską parodo, ne tik gražiąją pusę.

Rodyk draugams