BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Renginiuose ir lėktuvuose (ir kitur) yra labai geras dalykas - tai kėdės, sėdynės su porankiais arba dar tie priedai vadinami ranktūriai. Tai gali būti vieta, kur patogiai pasidedame alkūnes, atsiremiame. Bet tuo pačiu tai yra atskyrimas vienas nuo kito, tai yra toji riba, kuri padalina zonas, sudaro bent kažkokį barjerą, kur tavo yra tavo. Tavo vieta, kuri apsiriboja porankiu, toji zona, kuri aiškiai apibrėžta.

Pakalbėkime apie alkūnių karus :D

Esu labai nepakanti tuomet, kai mane kas nors liečia. Negaliu to pakęsti nei fiziškai, nei emociškai. Gyvenime yra momentų, kai tai malonu, priimtina, kai gera, kai tai liečia šeimos nariai, mylimi žmonės, grožio procedūrų darytojai ir pan.. Bet jei trinasi, liečia, stumia, braunasi, pastumia svetimi, man labai blogai. Dar nuo jaunystės laikų negalėjau pakęsti to intymumo viešajame transporte, net tuomet, kai su pinigais būdavo itin striuka, leisdavau sau tokią prabangą - mikriuką, kad bent kažkiek atsiriboti nuo tų grūstynių, stumdymo ir kojų mindymo. O jau kai sėdau į automobilį ir tapau nepriklausoma nuo to diskomforto, tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena per tą prizmę. Jei kur gatvėje kliudo, parduotuvėse, intensyviose vietose, kur daug žmonių, man tikrai labai nepatinka. Visokios mugės yra tikras išbandymas ir susitaikau su tuo laikinu nepatogumu vardan kitų dalykų, bet niekada nesiveržiu į tą stumdymą ir grūdimosi procesą.

Kai perku vietą į renginį, kur konkreti salė su savo vietomis, kai perku vietą lėktuve, tai tikrai džiaugiuosi, kai yra ar kad apskritai yra porankiai, ne visur jie būna. Nes jie sutekia bent kažkokį atsiribojimą nuo galimo kontakto. Tad įsivaizduokite tą jausmą, kai šalia esantis žmogus ne tik kad pasideda alkūnę ant porankio, bet dar ir remiasi ja į mane, baksnoja, duria, trinasi, judinasi toje kėdėje. Tiesiog okupuoja tą porankį, lyg jis būtų jo vienintelio. Ir dar gi kaip pasitaiko, tipo, kas pirmesnis, tas gudresnis, kas pirmas užsiėmė porankį, tas ir yra jo šeimininkas :D

Man šimtas metų tas porankis. Galiu sėkmingai būti ir be jo. Sėdėti, džiaugtis, kad jis yra, bet nesiremti, jei ten šalia sėdi kitas žmogus. Ir kaip pasitaiko, kartais, kai tenka pajusti tą trynimo ir badymo alkūne jausmą, o juk yra žmonių, kurie ramiai vietoje nenusėdi, jie visą laiką malasi toje kėdėje, bet ya tokių, kurie nesimala, tiesiog rymo atsirėmę į… mane :D Žinote ką darau? O gi paprašau, kad manęs neliestų, kad ar galėtų manęs neliesti, prašau, tikrai labai kultūringai ir ramiai, be lašo pykčio ar kokiu nors nesaikingu tonu. Labai ramiai, aiškiai, suprantamai. Visada patraukia. Paskutinį kartą, kai tai atsitiko, kai prašiau labai aktyvaus alkūnės ir besimuistančio kūno savininko, čia toje LNOBT operoje apie Nepriklausomybės aktą šimtmečio proga, tas vyras, lyg ir normalus iš pirmo žvilgsnio, jis iš manęs pradėjo juoktis, šaipytis, kitiems savo kompanjonams dalintis, kad tik pamanyk. Jis niekaip negalėjo suprasti to prašymo ir kad man nemalonu, kai jis badosi su alkūne į mane. Pradžioje net nepatraukė tos alkūnės, va kaip, toliau mane lietė. Bet po to nusiramino, įvertino situaciją ir ne tik kad patraukė, bet po pertraukos persėdo į kitą vietą, kur galėjo ramstytis į savą žmogų.

Suprantu, kad kitiems dzin dzilin šitie kontaktai, kai kiti liečiasi, kai brukasi, kai krauna alkūnes ar pan.. Tai šis įrašas skirtas tiems, kurie niekada nesusimąstė apie tai, o ką jaučia kiti. Ir dar tiems, kurie tokie kaip aš, kuriems tenka kažkuria prasme kovoti už savo erdvę, kad ir kokia nedidukė ji būtų, net jei ji tik ten, kur tik tos sėdynės dalis.

Rodyk draugams

šampanas

Senokai nerašiau apie putojančius. Man visai negėda prisipažinti, kad internetinėje sferoje tai dariau viena pirmųjų, nes niekas pas mus apie juos nerašė, tikėtina, nevartojo, nebuvo Lietuvoje jokių šampano ir putojančių gėrimų tradicijų, nebuvo tokio asortimento, jis buvo klaikiai skurdus, o aš esu prisiekusi daugel metų gerbėja. Rašau apie saikingą ir atsakingą vartojimą, nepamirštam esminių dalykų. Ir tie putojantys buvo, patikėkit, kompanijose ir kitur, ganėtinai “nišinis” gėrimas. Jo nenorėjo niekas ir niekam jis nepatiko. Ką girdėjau, kad nuo jo skauda galvą (nuo saldaus ar “pusiau” kokio neaiškaus birzgalo visad skaudės), visokios kitokios priežastys, bet dažniausiai ši. Po truputį bent jau savo rate įsukau tą madą, kad yra labai gerų ir vertų dėmesio, tik reikia atrasti. Ir niekada niekada neskaudės nei galvą, nei skrandį, nei bus rytinių pasekmių. Reikia rinktis kokybiškus ir žinoti, kad tai yra geras pasirinkimas, geresnis, nei koks nors… Na, dabar nelįsiu į kitų gėrimų gerbėjų darželį.

Vilniaus renginių vietose taip pat yra tradicija prieš renginį ar pertraukos metu išgerti kokią taurę kitą putojančio. Bet ne visos įstaigos sugeba patenkinti šį poreikį. Geriausias ir protingiausias požiūris ten, kur yra senos ir teisingos tradicijos. Vilniuje visad smagu gurkšnoti LNOBT ir LNDT, šiuose teatruose, dar VMT, Kongresų rūmų taip pat nepamirštu paminėti. Ten visur toks gerumas, labai geri ir teisingi pasiūlymai, kokybiškas skonis, subalansuotas, ne koks pigus viau atsiprašant “rašalas”, o būtent, atsakingas požiūris į išlavintą meno gerbėjų skonį, kuris palaikomas ir šioje sferoje. Tradicijos yra tradicijos. Dabar nevardinsiu gėrimų pavadinimų, nes nieko čia nereklamuoju, tiesiog rašau savo patirtį ir pastebėjimus.

Baisiausias požiūris “Vaidilos klasika” fojė bariuke. Toks jausmas, kad iš viso plačiausio ir spalvingiausio putojančių asortimento išsirinko tai, kas absoliučiame dugne, ko tikrai niekam nereikia, tikėtina, net parduotuvės asortimente to nerasi, nei visose save gerbiančiose vynotekose. Matyt išsirinko patį pigiausią š. Tokio šlykštumo gėralo niekur nėra, tik ten. Todėl, ką gi, kai ten būnu - priverstinė abstinencija. Kai lankausi šioje renginių vietoje, vis užklumpa mintis, parašyti na tipo kur į skundų ir pagedavimų knygą :D Pakeiskite tą klaikybę ir kuo greičiau. Jei skaitote kas nors iš ten, tai išgirskite, Vaidilos, padarykite gerą darbą ir nenuvilkite gerbėjų, keiskite putojantį š į putojantį su kokybės ženklu. Jūs patys bent ragavote kuo prekiaujate, ką ten pilstote?

Dar iš baisesnių patirčių - Rusų dramos teatre. Ten buvo kiek kitaip nei Vaidilose, ten dominavo viskas “pusiau”, tai kas pusiau saldu, po to kažkuriuo metu atsirado, pramušė, pusiau sausas daiktas, bet čia bent kažkoks proveržis toje sferoje, bet gi kas žino putojančių gėrimų tradiciją, tai niekada nesirinks “pusiau”. Žinoma, čia skonio reikalas, bet na taip, pusiau sausas geriau nei pusiau saldus. :D Senokai ten degustavau, bet berods geresnė situacija nei Vaidilos klasikoje, bet ne geresnė, nei apskritai galėtų būti.

Rodyk draugams

Man labai patinka tokio turinio tekstai. Graži, bet vieniša? Tokia graži, bet niekam nereikia. Kaip apmaudu. Ai ne, ne apmaudu, visai gerai, bet jei gerai, tai kam čia gintis ir apie tai rašyti pasiteisinimo deklaravimo pasakėčią. O kas pasakė, kad graži, gal pati sau graži. Kita vertus, daugybė negražių ar tos, kurios pačios sau negražios - labai savikritiškos, bet kažkuo patrauklios ir realiai simpatiškos moterys, sėkmingai sukasi nesibaigiančių gerbėjų ratelyje, nestokoja nei dėmesio, nes nestokoja žavesio, to patrauklumo nestokoja, traukia tuos vyrus tik daina. Ir ne vienišos, ir laimingos, ir apgaubtos meile, dėmesiu.

O be to, tas grožis yra tik viršelis, gal ten turinys apie nieką ir skleidžia prastą kvapą? Žinom, matėm tokių gražuolių, su kuriomis nėra apie ką kalbėti, nes jos gyvenimo prasmę mato tik išorės tobulinimui, bet ne vidaus gerinimui ar bent jau iliuzijos sukūrimui, kad ten kažkas yra daugiau, nei pudra. O dar yra tokių susireikšminusių, arogantiškų, košmariškų fyzdų, su kuriomis ne tik kad vyrai negali bendrauti ir būti, su jomis niekas negali būti, nes charakteriai ir būdai tokie atgrasūs, kad norisi bėgti nuo jų kuo toliau. Na ir bėga nuo tų gražuolių tie vyrai, kurie susidomi, o po to supratę ant ko pataikė, skuba nešti muilą kuo greičiau, nes o siaube, kas čia per… Va tokios gražuolės vienišos. Po to visiems pasakoja, kad oi man nieko nereikia, aš tokia graži (dar prideda protinga), džiaugiuosi (aha) puikia (na nepradėkim) vienatve. Tai sveikom moterim nereikia sekso? Na gal yra koks proc. aseksualių.

Bet po to ateina toks metas, kai išmuša valanda X, ir toji gražuolė, kuri arogantiškai “šitas per prastas, šitas ne mano lygio, šitas toks ar anoks” išstumdžiusi išsilavinusius ir protingus tuometinius gerbėjus - jaunuolius, kurie metams bėgant padarė sėkmingas ar stulbinančias karjeras, susirado sveiko proto merginas, sukūrė šeimas, sūpuoja kūdikius, gyvena savo svajonių gyvenimą ar vis dar vieniši, bet jiems tokių va kaip tada toji gražuolė tikrai nereikia, tai kai išmuša ta suvokimo valanda, kad niekam ana neįdomi, nes kam rūpėjo, tai laiku perkando tą dailų vaisių, kuris viduje traukia burną savo aitrumu. Tada ana sutinka, na gal ne taisyklė, bet tendencija, kokį nors stalių, santechniką, traktoristą, kuris paprastai be ceremonijų, “davai davai” mužiką, ir susieja savo likimą su tokiu, nes nelabai ir yra iš ko rinktis, o pradeda šaukti gamta ar apačia. Ir tada girdime istorijas apie tai, kad kaip tokia moteris su tokiu prastu ar paprastu vyru, juk ji verta tikrai geresnės partijos.
Dar labai patinka va tokio tipo komentarai - patirtis (iš str.):
“Taip palieku jau trečią vyrą…Du iš jų pasirinko alkoholį,apie trečio nuotykius su kita moterim sužinojusi,išsyk išspyriau lauk.Nėra gero,nereikia jokio.Kaip Žemaitė rašė -kiaulėms perlų nebarstau.Ir nors esu ne pirmos jaunystės,nemokysiu jūsų mergaičių kentėti,taikstytis.Geriau ramia širdimi,negu sudaužyta ir sutrypta…”
……..

Patiko šis pastebėjimas, tęsinį skaitykite mano Facebook paskyroje “Subjektyvi”. Aš ten rašau kone kasdien ką nors savito ir, tikiuosi, įdomaus, man patogu ir komfortiška ten kedentis. Tad prisijunkite prie mano draugijos, mano kompanijos, kur pakalbame, diskutuojame apie viską, ką matome kasdien, ką pastebiu, kas aktualu. Atraskite Facebook’e “Subjektyvius pastebėjimus”, prenumeruokite, spauskite “patiko”, draugaukime ten. Laukiu.

Rodyk draugams

Kodėl man vedę vyrai buvo tabu. Dar sykį primenu, kad yra tokia klasiška klinikinė psichologė - seksologė Veronika Stepanova, kuri labai populiari Youtube erdvėje (ir Instagrame jos sočiai), o jos paslaugos - individualios konsultacijos kainuoja tikrai labai daug, bet ji verta kiekvieno dolerio ar euro. Ne viena video lekcija sulaukė didelio populiarumo. Todėl, kad ji, kaip sakoma - žmonių kalba, paprastai ir konkrečiai paaiškina kas yra kas, Veronika kalba įdomiai, pati yra charizmatiška persona. Žinoma, neišvengiama subjektyvių vertinimų bei požiūrio, nes kiek psichologų - tiek variacijų, tačiau jos požiūris į gyvenimą, problemas bei jų sprendimo būdus yra man (ir ne tik man) priimtinas, suprantamas, adekvatus ir būtent ji yra mano “bestas”, pažiūrėjau visas jos lekcijas kiek buvo kanale, toliau seku ir kviečiu atrasti, nes yra labai daug įdomių temų, retų temų, apie ką niekas kitas ir nekalba, nebent itin siauruose rateliuose už uždarų durų, nišiniuose kabinetuose, kur retas patenka.

Šios dienos tema labai artima, kabinanti, nes man visad vedę, su vaikais, su “praeitimi” vyrai buvo tabu. Ne santykiams, ne seksui, o gyvenimui ir gyvenimo planuose. Nes aš esu tokia egoistė, kad niekada, net baisiausiame sapne nesapnavau, kad galėčiau dalintis vyrą su kitais man “pašaliniais”. Traukti vyrą iš šeimos? Tik ne tai. Po to dalintis su buvusiomis žmonomis, su pirmos ar antros santuokos vaikais. Kad aš ne vienintelė ir nepakartojama, kad mano vaikai - ne vieninteliai ir nepakartojami, kad kasdien kažkas alsuoja į sprandą, kad vyras - sekmadieninis ar savaitgalinis, o tai reiškia, tuo pačiu, kad mano vaikai savaitgaliais tėvo nebemato arba yra nuskriausti dėmesio. Kad viskas sukasi ir neišvengiamai susiję su buvusiais ir esamais. O atostogos, o tas privalomas bendravimas, viskas. Kažkokie šleifai, šešėliai. Pavydas, konkurencija, kova. Tai buvo toks košmaras, toks siaubas, kad neįsivaizdavau tokių dalybų ir gyvenimo apskritai. Nors taip, amžina tiesa - niekada nesakyk niekada, taip, bet ne, tai ne man, bent jau tame buvusio gyvenimo etape, kai buvau viena ir nepriklausoma nuo nieko, galėjau planuotis ir LEISTI SAU susidėti su tokiu vyru, kuris atitiko tuos kriterijus, būtent - būti be “bagažo”, virvių, šleifų, alimentų, kažkokių kablių, kabikų.

Aš tikrai nežinau, jokių garantijų, kad nebūsiu toji buvusi ar vyras netaps buvęs, kad nebūsiu toji, kuri taps “bagažu” ar mano vaikai taps savaitgalio - sekmadienio - išeiginių tėčio vaikais, juk jokių garantijų nėra. Bet kol galėjau garantuoti tą bazinį “projektą”, kol galėjau pati kontroliuoti su kuo sieti savo gyvenimą bei šeimos kūrimą, tol dariau labai atsakingai ir įvertinusi visus saugiklius. Nes tas derinimąsis yra toks sudėtingas, psichologiškai, toks varginantis, kad jei dabar kažkas strateguoja bendrystę su vedusiu (ir turi vaikų) vyru ir traukia į savo pusę, planuoja šeimą, vaikus, tai pasverkite visus momentus, ar jūs tikrai ištversite tai, ar jums reikės manipuliuoti, žaisti, kažkur žemintis, ieškoti savyje jėgų ir užgniaužti pavydą, susitaikyti su nuostoliais - finansiniais ir moraliniais, kad jau nebus taip, kad viskas nuo nulio, tik jūs ir jis, kad jūsų namai, šeima, gimda yra vieninteliai ir nepakartojami. Jūs visad būsite numeris du arba numeris trys, visad, tai reiškia, kad jūs nei unikali, nei nepakartojama, tiesiog gal copy - paste ar update, arba dar teks ir įrodynėti, kad dar geresnė, šaunesnė, fainesnė, kepate geresnius pyragus ir darote “ten” viską geriau. Nes, kaip ir psichologė porina, tie vyrai nebrokija ne tik lyginti, vis tampytis tarp dviejų moterų, bet dar ir sumąsto grįžti atgal, po visko ką nuveikė, ir sėkmingai sau grįžta į buvusių žmonų glėbius bei urvus.

Rodyk draugams

Su vyrais visada reikia kalbėtis, tiesiai šviesiai, akis į akį, bet tik ne šantažuoti savo kvailai desperatiškais pareiškimais, taip žeminant save ir partnerį. Kaip ir visi tie vieši pasipiršimai - tokie manipuliaciniai, desperacinis spaudimas minioje, tai pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti, kai negerbi nei savęs, nei mylimo žmogaus, nei šalia esančių. Tas gėdingas aktas - imk mane, visų akivaizdoje, yra moralinis dugnas, kurį pasiekia moteris, kuri taip nori ištekėti. “Koncerto Vilniaus muzikiniame klube metu Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep atvirai pasiteiravo mylimojo Aurimo, kada jis planuoja ją vesti. Toks atlikėjos klausimas buvo palydėtas didžiulėmis gerbėjų ovacijomis.

Pirštis vyrui ir rodyti iniciatyvą - nėra blogai, kaip tik gerai, nes o kas pasakė, kad moterys negali to daryti? Bet tik ne tai, tik ne taip, ne prie visų ir pašalinių žmonių - liudininkų, spaudžiant, lyg vedant aviną į skerdyklą, tik ne tokiais apgailėtinais metodais. Gyvenime taip yra, kad su vienomis moterimis gyvena, o kitas veda. Jei vyras neskuba ir nesiruošia apskritai, o moteriai tai svarbu, tai ko delsti? Kiekvieni metai yra prarasti ir be jokių perspektyvų, tuo atveju, jei santuoka yra reikšminga. Žinau ne vieną vyrą - amžiną jaunikį, jau nupirdusį, bet ten tiek būta sugyventinių, kurios laukė, po to buvo naujos, tos irgi laukė, po to vėl, dabar vėl naujos. Jie naudojasi moterimis ir tiek, cinikai, jiems patinka, kai aplink juos šokinėja, lydosi, o jie suteikia viltį, kad gal kada nors… Niekada, čia tokia rūšis, net nesukite sau galvos, jie yra susireikšminę egoistai, nereikia aplink juos šokinėti, jie to neverti, jūsų, moterys, jie neverti.

Vyrams visada yra gerai, dažniausiai, jie apskritai atsargūs ir baikštūs pokyčiams, asmeninės laisvės suvaržymams arba apskritai pokyčiams, labiau linkę pastoviai plaukti ramiai tykiai palei srovę, kol jų neliečia, nesvarbu kokiu klausimu, tol gerai. Nes viskas šiame gyvenime, kas susiję su namų židinio kurstymu, viskas yra moterų rankose, tai jos sprendžia kada ką “darysime”. Taip jau yra. Kur gyvens, kokiame būste, kiek bus kambarių bute ar name, kiek vaikų gimdys ar apskritai gimdys - tai sprendžia moterys. Vyrams taip tik atrodo, kad tai jie, o deja ne, vyrai nejaučia to, bet tegul nesuka galvos. Kaip byloja statistika, skyrybos dažniausiai vyksta moterų, o ne vyrų iniciatyva, tai moterys skiriasi, jos renkasi tokį kelią, nes vyrams visai gerai, kam čia vargintis.

Gyvenime nereikia bijoti konkretumo, aiškumo. Ypač kai yra krizė, problema, santykių valtelės susvyravimas, kad nebedaug liko, kad nuskęstų. Kalbėtis su vyru ir nebijoti to daryti - sakyti į akis, ne rėkti, ne skelbti kažkokius ultimatumus, bet pasakyti, kad štai manęs tai netenkina, man nepatinka tai kaip mes dabar gyvename. Kodėl nenori to ar ano. Tai tu nori tų vestuvių, santuokinio gyvenimo, ar ne, ar manai, kad būsiu amžina nuotaka ant budinčio skambučio? Man svarbi santuoka, aš noriu šeimos, vaikų, dviejų mažiausiai, nes aš dabar esu sveika ir vaisinga, aš dabar noriu to. Tu ką sau galvoji? Ką tu apskritai galvoji? Ko tu nori gyvenime? Ar tu nori namų, vaikų? Kiek vaikų nori? O ką manai, jei aš noriu nei vieno ar trijų? Tau patiks būti trijų vaikų tėvu? Tiesiai šviesiai. Nereikia tempti gumos ir gyventi pasimetime, nežinioje. Gyvenime turi būti kažkokios gairės, kaip mes dėliosimės perspektyvoje, jei, žinoma, negyvename šia diena. Tai irgi variantas, bet vargu ar tai įmanoma, jei nori kažkokio apčiuopiamo rezultato.

Paklausti partnerio, kai krizė: kas tau nepatinka, kodėl amžinai nepatenkinta/-as ir susuktu veidu? Kas čia per manipuliacinė tyla? Kai poros tyli mėnesiais, tipo “mes nesikalbame”, tai yra vaikų darželio santykiai, niekur nevedantys. Kaip du ožiai. Ką jūs apskritai veikiate dviese? Kodėl negalite pasikalbėti, kaip du suaugę žmonės?

Tau reikia pokyčių? Aš taip gyventi nebenoriu, nes tai niekur neveda. Skiriamės. Ir paaiškini, tiesiai šviesiai, kaip mes gyvensime po skyrybų, ką darysime, jei yra vaikų - kaip gyvens vaikai. Kad taip, aš nesėdėsiu prie langelio ir neverksiu, aš nepratusi gyventi viena, esu sveika moteris, man reikia sekso, taip, aš tikrai susitiksiu vyrą ir taip, jis galbūt taps naujas tėtis tavo vaikams. Ir t.t., ir pan..

Tiesiai šviesiai, be jokių ten seilėjimosi aktų. Pasakyk kaip bus, tam vyrui, kuris arba nežino ko nori, arba nenori nieko keisti savo ramiame gyvenime. Tokiame saugiame ir “man viskas gerai, man nieko netrūksta”. Ir dar labai svarbu gyvenime nebijoti paleisti. Jei matai, kad niekas nesikeičia, o nori pokyčių, tiesiog paleisk ir išeik, palik, kam čia nervintis ir graužtis. Jei vyrui esi svarbi ir reiškminga, jis ieškos, belsis į visas duris, ateis ir pasakys: viskas, nebegaliu, būk mana. O jei neieškos, nesibels, vadinasi nevertas jis buvo to laukimo ir skaudžių ašarų. Tai kokia buvo visos tos dramos prasmė? Va kas turi jaudinti. Tavo ašaros ir nuverktos pagalvės niekam nerūpi. Pati kuri savo gyvenimą, viskas tik tavo pačios rankose.

Rodyk draugams

Vaida Skaisgirė: „Svarbu rasti laiko ne tik darbams, bet ir draugams“

Puiki aplinka sukviesti draugus. Kazino. Koks pigus reklaminis renginys, nukreiptas į rodos nekaltą ir pozityvios intonacijos aprašymą - rask laiko draugams. Kai tiek žmonių kenčia nuo azartinių žaidimų, ne tik tie, kurie turi priklausomybę jiems, bet ir tų ligonių šeimos: tėvai, draugai, žmonos, vaikai, visi kas jų aplinkoje yra vienaip ar kitaip įtraukti į šį akivarą. Žinoma, yra kas visai džiaugiasi tokiais ligoniais - tai visų pirma kazino, po to lombardai, greitųjų kreditų bendrovės. Tik neseniai skaitėme apie A. Valentaitę apvogusį žlugusį krepšininką Dovydą Rediką - kazino lošėją. Juk tai tokie šių įstaigų VIP klientai, ir tokie patys į juos panašūs. Tai ar laimingi tie, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su šiais frajeriais?

Kaip viskas pateikta, tiesiog saldu žiūrėti, kaip viliojančiai, štai, pažiūrėk: kokie mes sėkmingi, jauni ir gražūs, su putojančiais, spalvingais kokteiliais, nerūpestingai susėdę už žaidimų stalo, pozuojame su kortomis, žetonais, mes faini, mes tokie, sek paskui mus, būk toks, kaip mes, gerk, lošk, kviesk draugus, surenk tokį patį vakarėlį, juk pažiūrėk kaip šaunu, nepamiršk draugų, prisimink visus. O juk tie reklaminiai stafai - žetonai ir kortos tėra marketingo dalis, juk jie, tikėtina, nepralošė ir neišlošė nei cento. Tiesiog susirinko, pasėdėjo, pagėrė, gavo žaidimo pamokėlę ir papozavo. Ir kazino gerai, ir Vaida užsidirbo, ir žiniasklaida parašė, kokia puiki reklama, tiesa? Ar norėtų Vaida, kad jos vyras ar užaugęs sūnus vakarus leistų ne namie, ne kažkur, o būtent kazino? Kur tavo vyras? Ai, žaidžia, žaidžia, žaidžia, vėl žaidžia, ir vėl žaidžia. Ir laiką leidžia tik kazino. Juk ten taip faina. Tai kaip narkotikas, vieniems užtenka kelis kartus pažaisti ir nieko, o kitiems - vieno vienintelio karto. Ir viskas, viso gero, mama, aš paskendau.

Jūsų statymai, ponios ir ponai, neškite čia savo pinigus, įsitraukite, įsisukite, praraskite laiko nuovoką. Jūs išlošite? Ne. Visada laimi kazino. Amžina tiesa - klasika, ar žinote tą posakį? Kad laimi kazino tik tie, kurie pastatė kazino. Kodėl Las Vegase ir niekur niekur nėra langų kazino patalpose? Kad žmonės nejaustų laiko, prarastų laiko nuovoką, kad nesuprastų ar diena, ar naktis, ar rytas jau aušta. Kad žaistų ir kad neštų pelną kazino. Ten nesibaigianti šventė, šviesos, prislopinta muzika, minkšta kiliminė danga, jauki ir butaforinės prabangos aplinka, dar gi nemokami alkoholiniai gėrimai, kad galutinai apsisuktų azartiška galvelė.

Rodyk draugams