BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiandien pakvietė į labdaros aukcioną, šį kartą paveikslai, bet parašysiu atvirai - nepatiko nei vienas, todėl nieko nepirkome ir išėjome tuščiom rankom. Ar galima taip? Aš manau, kad galima, joks čia ne kriminalas ir nereikia gėdintis, tą jausmą su savimi tampytis. Nemanau, kad kvietimas įpareigoja būtinai pirkti, net jei niekas nelimpa.

Pradėjo lyti, taip bjauriai. Pasukome dviese į gatvelę, nes taip praalkome, kur čia pavalgius taip “lengvai”, bet skaniai, užsukome į vyninę ant kampo netoli Stiklių, vyno ir kažko prie vyno, gal salotų ir daugiau. Meniu tik anglų kalba. Jau lengvas susierzinimas. Kodėl?? Pozicionuoja tik užsieniečiams ir jaunesnei kartai? O lietuviams iš vietinio rajono? Na ne tai, kad nesuprasčiau apie ką ten rašo, bet vis tiek kažkaip. Ir taip galva po dienos kvadratinė, tiek lakstymo ir reikalų, norisi atsipalaiduoti, o ne užsiimti vertėjavimu. Koks vynas į taures pilstomas, reikia geresnio? Tai va eikit ten kažkur virš baro, (neįskaitomom kreivom raidėm) paskaitysite. Susierzinimas kyla. Salotų nėra. Viso gero. Panini mes nebūsime sotūs, sumuštinius ir namie galiu susitepti, makaronų taip pat deja nelabai, nemakaroniniai. Šiaip apskritai man būtų gėda va taip siuntinėti svečius, eik ten, skaityk ten, toks atsipalaidavimas, kad net nemato nei ką siunčia, visus siunčia. Išėjom.

Ir kažkaip mums taip gaunasi jau ne pirmą ir ne penktą kartą gyvenime, kai atsiduriame tokiose rodos nevilties ir beviltiškumo situacijose. Mes lengvoj panikoj ir pasimetę nuo tų naujų vietų, nežinomų ir tokių svetimų, su keistais meniu ir dar keistesniais naujadariškais aptarnavimais, kaip kokie pamušti šunyčiai ( :D ), ieškom kur prisiglausti. Ir vėl, ir vėl kojos nuneša į “Markus ir Ko”, kuris tiek nepasikeitęs ir toks pat geras, kaip prieš 20 m., kai jį tuomet atrado vyras ir kone kasdien ten mirko, o aš atradau vėliau, jau drauge mirkom ten. Veik tas pats meniu, na nieko naujo, nieko, tas pats “mūsų” staliukas kampe, tas pats padavėjas :D Bet va tame ir gėris, kai žinai, kad rasi tą patį patiekalą, tokį, kokį valgei prieš keliolika metų. Vyną taurėse - be komentarų ir nepasiuntė pasiskaityti kažkur ten, tiesiog atnešė tobulai gerą vyną, net neklausėm pavadinimo, o kam? Tai momento nuotaika. Vandens net neprašėme, tiesiog atnešė, su citrina, tyliai, be maivymosi ir be fanaberijų. Aptarnavimo klasika. Mes kažkokie klasikiniai, pripratę kaip sakoma kad būtų tvarkingai, kultūringai, taktiškai ir “po senovei”. Ir jokio jokio familiarumo. Jokio.

Rodyk draugams

zoe

Tik dabar perskaičiau apie praūžusios mugės kosmines kainas, kuriomis piktinasi žmonės. O aš norėčiau išskirti pareklamuotas karkas su kopūstais už 9 eurus, kas ypač papiktino pasipiktinusius, tik dabar perskaičiau kiek ten jos kainavo. Tai mes taip pat buvome Sostinės dienų mugėje, po minėto miuziklo premjeros, alkani ieškojome kur galėtume pavakarieniauti. Vyras atkreipė dėmesį į tas karkas ir kepėjas, kaip moteriškė griebė kopūstus iš kažkokios taros ir vertė juos į keptuvę, po to laižė tuos pirštus kopūstinus, po to vėl kažką ten darė. V.ž. pasibjaurėjo reginiu ir antisanitarija.

Tad neeksperimentavome ir netestavome neaiškių karkų, negaišome laiko ir ėjome į patikrintą vietą, kur “teisingi vaizdai” į Katedrą bei varpinę ir jaukus pasisėdėjimas - tai “Zoe’s bar&grill” restoranas, o ir “amžina klasika” - Zoe tėvelio naminiai kukulaičiai, kuriuos valgome net nebežinau keliasdešimtąjį kartą. Ir, o stebukle, koks sutapimas, lygiai 9 eurai. Bet tik palyginkite, ką už tiek gauni ir kur sėdi, ir iš kokių lėkščių valgai, ir kokiais įrankiais. Ir apskritai, ką ir kalbėti, ką gali lyginti. Tad, kaip jau anksčiau rašiau apie Pompėją Italijoje, panašus atvejis, kad gali pavalgyti snarglinėje ir normalioje vietoje, už tiek pat.

Jūsų teisė rinktis. http://www.zoesbargrill.com/meniu

Rodyk draugams

grąža

Jau kone eilinį kartą susidūriau su sakyčiau akiplėšišku nesąžiningumu restorane, todėl noriu pasidalinti dar vienu pastebėjimu, kuris apsaugos ir jūsų pinigines bei išvengsite nuostolių ten, kur nelabai tikitės jų patirti.

Kas vyksta? Kur kriminalas?

Jei atsiskaitinėjate grynaisiais ir jums atnešė grąžą, o jūs atsipalaidavęs ar išsiblaškęs po sočių pietų ar vakarienės, skubate išeiti ar tiesiog nesitikite, kad jumi kažkas čia sumąstė apmauti, išdurti ir paturėti lygioj vietoj, tai pravartu ne tik pasitikrinti čekį, ar teisingai viską suskaičiavo, bet ir grąžą, jei tokios tikėjotės. Kuomet paduodamas stambesnę kupiūrą turėjote gauti kažkokią (ar kažkokias) kupiūrą grąžos plius monetas. Tai gi, čia slypi klasta. Jūs gausite grąžą, viskas tikriausiai sąžiningai, bet dalis jos bus paslėpta, taip taip, būtent paslėpta, labai išmaniai ir nekaltų nekalčiausiai pakišta po fiskaliniais ir kitokiais popieriniais dideliausiaisi čekiais, po kokiais nors reklaminiais bukletėliais. Ir tas monetas susirinksite, galbūt paliksite arbatpinigių, bet ta paslėpta kupiūra taip ir liks tarp jums nereikalingų popieriukų, juk ne visiems jie rūpi ir ne visi susirenka.

Vakar jau nebe pirmą kartą gavau tokį siurprizą iš nekaltos mergelės, veiksmas PC “Panorama”, restorane “Gan bei city”. Man pasisekė, kad vis tik prisiminiau kokią grąžą turėjau gauti. O juk galėjau ir neprisiminti. Monetos tvarkingai sau sudėliotos, net gi taip įdomiai :) Pvz. vienas euras po 20 centų išskaidytas, stambesnės monetos neskaidytos, o va kupiūra, ji buvo labai apdairiai ir sumaniai pakišta, net kraštelio nesimatė. Radau savo lobį, radau, mergaitės apmaudui, bet tikiu, kad kitiems ne taip sklandžiai sekėsi rasti, nesitikėjo tokio dalyko. Tai gi, nepasimaukite ant kabliuko, ypač vyrai, kad jūsų neapsuktų tos gudrios, bet nekaltos, bet gudrios akys, net lai labai labai gražios :)

Rodyk draugams

Kroatija. Umag

2013-08-05

Umag

Umag kurortinis miestas, įsikūręs Kroatijos vakaruose, ganėtinai populiarus turistų tarpe, nes šalia Slovėnija ir Italija, tad artimiausias poilsio taškas Kroatijos žemėje. Tarp italų ir taip Istrijos regionas yra nepaprastai populiarus, nes nuo senų laikų tai italų etninės žemės, tad išlikę miestų ir miestelių pavadinimai, lentelėse rašomi dvejomis kalbomis. Tačiau ši Kroatijos dalis mano subjektyvia nuomone nelabai patraukli ilgalaikiam poilsiui, net gi sakyčiau vienas iš nesimpatiškiausių miestų Kroatijoje poilsio prasme. Kodėl?

Negraži jūra, visomis prasmėmis: šioje šalies pusėje nėra salų, todėl peizažas nykus, tokio pat nykumo kaip iš Italijos pusės žiūrint į Adriją, peizažas “joks”.

Nešvari jūra. Šiaip principe ji švari, vietomis, tačiau dėl specifinių įlankų formuojasi šiltesnio vandens “baseinai”, kuriuose būtent dėl to šiltesnio vandens veši augmenija, visokios (viau) žolės. Vanduo neskaidrus (tiksliau būtų netoks skaidrus kaip įprasta Kroatijos pakrantėms) ir plaukantys žolių draiskalai painiojasi po kojomis. Be to, vanduo per šiltas, tokia “arbata”, kuri negaivina. Tad maudynės ne pačios maloniausios, jei apsistojote būtent netoli tokio tipo įlankų:

Umag beach

Miestelis nedidelis, kaip ir kiti netoliese, ypatingų lankytinų vietų nėra, nebent šoktelti iki kitų miestų kaip Rovinj, Poreč, Motovun ir pan.. Tai būtų kone esminiai minusai.

O dabar apie privalumus ir kuo patrauklus Umag :) Paplūdimių zonoje vyrauja pušynai, labai smagu slėptis jų pavėsyje. Nemokami gėlo vandens dušai. Švara. Daugeliui šis miestas asocijuojasi su lauko tenisu ir dedamas lygybės ženklas. Umag - tai tenisas, teniso rojus ir atgaiva. Šiame mieste kasmet vyksta didžiausias Kroatijos teniso pasaulio renginys - ATP Croatia Open Umag turnyras, sutraukiantis ne tik gausybę teniso gerbėjų, bet ir “reitinginių” žvaigždžių, užimančių aukštas pozicijas pasaulio reitingo lentelėje. Tad tuo metu, kai vyksta turnyras, paprastai liepos paskutinę dekadą, miestas gyvena tenisu ir viešbučių bei apartamentų kainos atitinkamai šokteli, gauti laisvą lovą už patrauklią kainą - misija neįmanoma, tad reikia rūpintis gerokai iš anksto, kad po to netektų mokėti beprotiškus pinigus už nieką, mėgsta gi spekuliuoti atvirkštinės “paskutinės minutės” metodu.

Ir tai būtent tas periodas, kuomet mes važiuojame į Umag, tai jau tapusi kasmetinė prasiblaškymo tradicija, ne tik dėl to, kad vaikai jau n metų žaidžia lauko tenisą, ir čia taip pat nepraleidžia treniruočių, iš arti gali stebėti pasaulinio lygio “profų” lygį, bet dar ir todėl, kad apart profesionalų žaidimų stebėjimo dalyvauji dideliame tūse. Kur nuo ryto iki gilios nakties “kažkas vyksta”. Nuo Istrijos regiono gurmaniškų bei vyno degustacijų iki vakarėlių, dūzgių ir tiesiog visapusiška aura. Čia mano filmuotas mini reportažas iš ten, galbūt pagausite bent dalelę nuotaikos:

O čia kelios mano nuotraukos iš ten pat. O čia tiesiog kiek įmanoma pagauti bendrai, kiek įvairiausių kortų ir kokia vyrauja tobula atmosfera, jei sporto entuziastai nori pažaisti gražioje vietoje, prie pat jūros. Arba išleisti vaikus į lauko teniso stovyklas - akademijas, kurių ten ne viena. Tai gi, Umag vertas dėmesio.

Kempingų oazė. Ir šiaip Kroatijoje kempingų sočiai, bet Umag’e jie vienas šalia kito, prabangesni, kuklesni, įsikūrę gražiuose pušynuose, kur tikrai patenkins kempingo gerbėjų poreikius. Jei ribotas biudžetas ir prašmatnesni viešbučiai neįperkami, galima rinktis namelių tipo apartamentus, jie labai populiarūs šeimų tarpe, yra net gi atskiros teritorijos, kur vien nameliai, su savo atskiromis parduotuvėmis, paplūdimiu, baseinu, pramogomis vaikams, animatoriais bei teniso kortais:

umag

Umag

Nameliuose yra po kelis butus, kuriuose keli kambariai, virtuvėlė, balkonas su džiovykla ir nemokamas parkingas šalia. Minusas - gali pasitaikyti triukšminga kaimynystė, be to nėra kondicionierių, bet jei sumaniai vėdinti, tai galima ir iškęsti. Arba labai pravers ventiliatorius, kaip liaudyje sakoma “ne karvę kainuoja”.

Neblogos vietinės reikšmės konobos, kuriose galima paragauti žymiosios Istrijos regiono jautienos - boškarina. Tai ypatinga jautienos veislė, kurios gardi sultinga mėsa, labai vertinama gurmanų. Bet nors ir esu visiška mėsėdė, nelabai ir pajaučiau skirtumo, kokybiška mėsa, kokybiškai pagaminta - ji visada bus skani :)

boškarina

Viena geresnių konobų, kurią rekomenduočiau aplankyti su vaikais, nes kiemelyje turi mini zoo - tai konoba “Nono”. Čia apie ją daugiau info. Taip pat ne kartą lankėmės “Badi”, vertas dėmesio. O kas nori paragauti išties gurmaniškų patiekalų ir nebijo didesnių (neminėtinų) sąskaitų, nepraleiskite progos aplankyti bene geriausią to regiono restoraną “San Rocco”, tuo pačiu ir teniso turnyro pasididžiavimą, kur kiekvieną vakarą virtuvė stebina teminiais vakarais, įvairių šalių geriausiais patiekalais, kur kiekvienas patiekalas - tai atskiras paveikslas, papildytas specialiu vynu. Keli vaizdai, įvairių stebuklingų patiekalų nuotraukos, iš restorano pasiūlymų, buvo jau minėtame mano FB albume :)

Rodyk draugams

Kroatija įspūdinga savo salų skaičiumi, net 1145, kur kiekviena sala unikali savo landšaftu, panorama, nepakartojamomis uolienomis, specifinėmis dykynėmis, kur saulės, vėjo ir sūraus jūros vandens nugairinti plotai, primenantys nežemiškąsias planetas ar kokias Arabijos žemes. Todėl kiekviena bent apgyvendinta sala (jų 47 ) verta dėmesio, ar bent jau didžiosios salos, į kurias plukdo keltai arba galima pasiekti tiltais. Jas būtina apvažiuoti nuo..iki, kad surasti kiek įmanoma daugiau taškų, kurie, patikėkit, jūsų nenuvils, o tik įkvėps gyvenimui, siekiams, svajonėms. Kur žmogus susilieja su gamta ir patiria, koks jis mažas, bet tuo pačiu dalis viso to grožio. Čia aš buvau, ne šiaip prabėgau, o buvau. Tai svarbu :)
Mes vėl aplankėme Cres salą, apie kurią šiek tiek rašiau ankstesniame įraše. Be jokio ypatingo planavimo, tiesiog, spontaniškai. Todėl, be išankstinio maršruto, o su tikslu persikelti keltu ir važiuoti kur ves kelias, kelių ne tiek ir daug, kad blaškytis. Šį kartą keltu kėlėmės iš netoli Opatijos esančio miestelio Brestova į Cres vietą Porozina. Po to kėlėmės keltu iš Merag į Valbiska, Krk salą:
http://www.croatian-adriatic.eu/share_hr/mapy/lode_kvarner.gif
Šiek tiek pabrangę bilietai (kaip ir visur - infliacija, Kroatijos kelių mokesčiai taip pat pakito): automobilis - 115 kunos, suaugusiam - 18 kunų, vaikui - 9 kunos. Kelias link miesto Cres pakankamai siauras, ne toks gražus, bet viską atperka apžvalgos aikštelės. Pirmoji apžvalgos aikštelė ne tokia įspūdinga, kaip antroji, kuri leidžia mėgautis įspūdingais vaizdais, kuomet galima stebėti Krk salą ir žemyną, taip pat nuostabią kroatiško stiliaus įlanką, kurioje būtinai turi stovėti štai tokia jachta (”viskas įskaičiuota” :D ), kad būtų visapusiškas grožis (čia mano nuotrauka mobiliuku, max pritraukta įlanka, galbūt viso grožio nesimato, bet maždaug taip)
Ir tuomet, kol mėgaujiesi grožiu, gali rinktis du kelius. Arba važiuoji toliau gražiuoju patogiuoju į Cres salos gilumą, arba renkiesi ekstrymą, štai tokio platumo, su protingu, o kartais nelabai protingu, atstumu padarytomis “kišenėmis”, kad kažkokiu būdu siaurame kelyje galėtų prasilenkti ne tik lengvieji automobiliai, bet ir krovininiai. Tai kalnų kelias, vietomis serpantinai, laukiniai miškynai ir visokia augmenija, štai kaip tai atrodo:

Vien važiavimas šiuo keliu paliks neišdildomą įspūdį apie Cres salą. Kokie dar atrakcionai? Štai, gyvas adrenalino gaudymas, tik nusuk nuo kelio. Kur važiuoti? Beli. Lyg itališkai bella bella, nesunku prisiminti. Vertas dėmesio miestelis, kuris atrodo štai taip:
Nedidukas, ramus miesteliukas, kuris patiks ramaus, “kaimietiško” poilsio mėgėjams. Tai ta vieta, kur šeimos su vaikais jausis pakankamai gerai, o romantiškai nusiteikusios porelės raškys meilės vaisius. Žinoma, didelių pramogų ten nerasite, bet yra patogus miestelio servisas - nemokamas traukinukas, kuris veža į paplūdimį ir atgal, nes ten stati nuokalnė, karštyje kopti gerą puskilometrį - patys suprantate. Ne, viskas tvarkoj, servisas. :) Taip kad kopinėjimas nevargins, nebent patys pasirinksite.
Patiko rastas vieno turisto mėgėjiškas filmukas apie Beli miestelį. Kaip tik jame išvysite minėtą apžvalgos aikštelę ir medinę netašytą nuorodą į Beli, kuri kaip tik ir sugundė mane išsukti iš pagrindinio kelio. Ir dar rekomendacija, tuoj papasakosiu:
2:00 pastebėsite vietinės reikšmės konobą “Beli”, tai štai, mes ten pietavome. Jei būsite ten, tai nepraleiskite progos, ir užsisakykite, primygtinai, čia be prieštaravimų, užkeptą “pod pekom” avieną (janjetina), kuri dar ir troškinta baltame vyne, su polenta ir bulvėm, ir dar kažkokiais specifiniais kukuliais. Kaip tai atrodo va čia, kiek apvalgyta :D . Tai jų firminis patiekalas, gamina tobulai, nes jau kaip sakoma liaudyje “atmušta ranka”, o konobos svečius aptarnauja pats savininkas, susipažinom tuo pačiu. V.ž. važiuojat į Beli alkani ir valgote būtent ten.
Dar Cres salos grožio.

Pačiame Cres mieste buvome ganėtinai trumpai, todėl daug neparašysiu. Gero. Gal todėl, kad nepaliko tokio įspūdžio, kaip kiti. Gal per mažai vaikštinėjome. Todėl neklaidinsiu savo subjektyvia nuomone galbūt pozityviai nusiteikusių. Pakankamai ramu, siūlomos įvairios ekskursijos laivais į salas, tuo pačiu į maudynes, žvejybas. Vietinės reikšmės daili bažnytėlė:

Cres sala garsi baltaisiais ereliais, juos pastebėsite važiuodami serpantinais:

O taip pat, visai smagu pakelyje stebėti tiesiog miške besiganančias avis, kurios pakankamai drąsios, galima sutikti ir kelyje, tiesiog, jos ramiai sau vaikšto ir nesibaido sustojusių smalsių turistų.

Kodėl jau nebe pirmą kartą primygtinai rekomenduoju valgyti avieną, būtent Cres saloje (ir kitose salose)? Nes ji ypatinga. Niekur tokios mėsos neparagausite, nerasite. Mėsa nepaprasto minkštumo, sultingumo, prisodrinta jūrinės druskos, kurią avys gauna ėsdamos žolę, jos ganosi laukinėmis sąlygomis, niekaip neįtakotos žmogaus įsikišimo. Nešeriamos jokiais “kombikormais”, chemija ir kt. nesąmonėm. Tai tobula aviena. Nepamirškite to, mano mieli mėsėdžiai, taip kaip kroatai moka gaminti avieną, taip nepagamins joks lietuvis, kad ir kaip stengtųsi, nes mėsa tai kitokia :)

Rodyk draugams

Ten buvo tokia durna situacija, kad..  Sekmadienis, saulėta, nuotaika nerealiai gera, romantika, meilė. Ir nešė kas į Marché de Provence… Kad nuotaika būtų kiek sujaukta. Trumpai.

Sėdėjo už vieno staliuko lauke nemažas kiekis žmonių, atsipūtę plepa ir t.t., gėrė kas ką gėrė, rūkė, vienžo be rūpesčių. Na ką, tai panorome prisėsti netoliese, gražiai sau ir puikia nuotaika. Jau mintyse gurkšnojau ką nors vėsaus, nes buvo “sausra” ir dar praalkom, tai tuo pačiu galvojom pavalgyti, nes buvome gerokai pasivaikščioję. Tai jie taip pažiūrėjo keli, kreivai. Ir “automatiškai” paklausiau, be pašalinių minčių, ar dirba? (omeny restoranas) “Nedirba”. Viskas. Mes dar taip stovim ir ne iš karto įkirtom, kaip tai nedirba, jei “visi čia atsipūtę”. Tai paklausiau, ar visai nedirba, uždarytas? Ne, sako, dirbs, nuo dvyliktos. Taip gan pašaipiai, sakyčiau nemaloniai (iš serijos “jūs ką, nežinote??”), tipo trukdom ir žiauriai sutrukdėm. Lyg išmaldos neprašėm :) Na ir viskas, likom už borto, visomis prasmėmis. :D Vyras iš karto pasakė, kad čia neliksim, einam kitur, ir apskritai daugiau jis čia nenori eiti. Nueidama tolyn žvilgtelėjau į laikrodį, buvo likusios vos kelios minutės iki dvyliktos. :) O stovėti ten “už tvoros” ir išlaukti tas minutes - savęs negerbti. O ir nuotaika buvo jau visai kita…

Galėjo gi būti kitoks scenarijus, tiesa? Pvz. būtų maloningai leidę prisėsti ir pavartyti meniu iki to taip reikšmingo oficialaus atidarymo, juk visi staliukai buvo laisvi, stovėjo, kėdės taip pat stovėjo. Nebūtume atkakliai užsakinėję tuoj pat ir nedelsiant, viskas lengvame formate. Juk sekmadienis, be įtampos, suprantama, kad visi relakso nuotaikoje. Bet yra kaip yra. Samdomiems darbuotojams nelabai rūpi savininko reikalai ir kaip personalas sutinka svečius, su kokia nuotaika. Tačiau tokia personalo poza ir tonas tai nelabai pateisinamas. Juolab, kad neatrodėme kaip kažkokie pašlemėkai urviniai žmonės, o ir kainodara ten net laaabai atitinkama.

Kažkodėl netikiu geru suvaidintu aptarnavimu, pro sukąstus dantis. Man nereikia falšo, iki pietų chamas, o po pietų “lankstosi origamiu”…

Tai gi, linkiu sėkmės A. Oželiui jo nelengvame versle. Suprantu, kad sunku rasti gerai dirbančius, kokybiškai, nuo..iki. Niekada negali žinoti, kas liks už borto, kai “šefo nėra namie”. Šį kartą liko tie, kurie išties dažnai ir dosniai, visur, įvairiai, nuo senų laikų, dar nuo tų, kai ten klestėjo “Trys draugai”, ir ne tik.

Rodyk draugams