BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

šampanas

Senokai nerašiau apie putojančius. Man visai negėda prisipažinti, kad internetinėje sferoje tai dariau viena pirmųjų, nes niekas pas mus apie juos nerašė, tikėtina, nevartojo, nebuvo Lietuvoje jokių šampano ir putojančių gėrimų tradicijų, nebuvo tokio asortimento, jis buvo klaikiai skurdus, o aš esu prisiekusi daugel metų gerbėja. Rašau apie saikingą ir atsakingą vartojimą, nepamirštam esminių dalykų. Ir tie putojantys buvo, patikėkit, kompanijose ir kitur, ganėtinai “nišinis” gėrimas. Jo nenorėjo niekas ir niekam jis nepatiko. Ką girdėjau, kad nuo jo skauda galvą (nuo saldaus ar “pusiau” kokio neaiškaus birzgalo visad skaudės), visokios kitokios priežastys, bet dažniausiai ši. Po truputį bent jau savo rate įsukau tą madą, kad yra labai gerų ir vertų dėmesio, tik reikia atrasti. Ir niekada niekada neskaudės nei galvą, nei skrandį, nei bus rytinių pasekmių. Reikia rinktis kokybiškus ir žinoti, kad tai yra geras pasirinkimas, geresnis, nei koks nors… Na, dabar nelįsiu į kitų gėrimų gerbėjų darželį.

Vilniaus renginių vietose taip pat yra tradicija prieš renginį ar pertraukos metu išgerti kokią taurę kitą putojančio. Bet ne visos įstaigos sugeba patenkinti šį poreikį. Geriausias ir protingiausias požiūris ten, kur yra senos ir teisingos tradicijos. Vilniuje visad smagu gurkšnoti LNOBT ir LNDT, šiuose teatruose, dar VMT, Kongresų rūmų taip pat nepamirštu paminėti. Ten visur toks gerumas, labai geri ir teisingi pasiūlymai, kokybiškas skonis, subalansuotas, ne koks pigus viau atsiprašant “rašalas”, o būtent, atsakingas požiūris į išlavintą meno gerbėjų skonį, kuris palaikomas ir šioje sferoje. Tradicijos yra tradicijos. Dabar nevardinsiu gėrimų pavadinimų, nes nieko čia nereklamuoju, tiesiog rašau savo patirtį ir pastebėjimus.

Baisiausias požiūris “Vaidilos klasika” fojė bariuke. Toks jausmas, kad iš viso plačiausio ir spalvingiausio putojančių asortimento išsirinko tai, kas absoliučiame dugne, ko tikrai niekam nereikia, tikėtina, net parduotuvės asortimente to nerasi, nei visose save gerbiančiose vynotekose. Matyt išsirinko patį pigiausią š. Tokio šlykštumo gėralo niekur nėra, tik ten. Todėl, ką gi, kai ten būnu - priverstinė abstinencija. Kai lankausi šioje renginių vietoje, vis užklumpa mintis, parašyti na tipo kur į skundų ir pagedavimų knygą :D Pakeiskite tą klaikybę ir kuo greičiau. Jei skaitote kas nors iš ten, tai išgirskite, Vaidilos, padarykite gerą darbą ir nenuvilkite gerbėjų, keiskite putojantį š į putojantį su kokybės ženklu. Jūs patys bent ragavote kuo prekiaujate, ką ten pilstote?

Dar iš baisesnių patirčių - Rusų dramos teatre. Ten buvo kiek kitaip nei Vaidilose, ten dominavo viskas “pusiau”, tai kas pusiau saldu, po to kažkuriuo metu atsirado, pramušė, pusiau sausas daiktas, bet čia bent kažkoks proveržis toje sferoje, bet gi kas žino putojančių gėrimų tradiciją, tai niekada nesirinks “pusiau”. Žinoma, čia skonio reikalas, bet na taip, pusiau sausas geriau nei pusiau saldus. :D Senokai ten degustavau, bet berods geresnė situacija nei Vaidilos klasikoje, bet ne geresnė, nei apskritai galėtų būti.

Rodyk draugams

Klasika: “Pries menesi atostogavome Apulijoje. Gamta nuostabi, tukstanciai alyvmedziu, pilnos parduotuveles vietinio alyvuogiu aliejaus. Vienas litras ekologisko mazame seimos ukyje pagaminto aliejaus litras kainavo 11 Euru. Paziurejau sitoje parduotuveje - puse litro 14 Euru (taigi litras 28 Eurai). Kodel verslininkai iesko kvailiu, negi tikisi, kad pirkejus uzburs zvaigzdziu apsilankymu (turbut daugelis is ju gauna uz tai uzmokesti), parduotuves interjeru ir pasakomis apie nepaprasta kokybe ir pirkejas placiai atvers pinigine?”

Tikrai nesuprantu, kokia prasmė? Mes keliaujame po įvairiausias pasaulio šalis, atokiausias provincijas, logiška, natiurlich, kad ten, vietiniame ūkyje, kur prekiauja sava produkcija, kokiuose Balkanuose neretai pamatysi vaizdą -pasistatę taburetę prie durų ar prie kelio, prekiauja vietiniai ūkininkai viskuo, ir labai geromis VIETINĖMIS kainomis. Nuo medaus, aliejaus iki pačių varyto samagono.

O Italijos ūkiuose ir vyno daryklose taip pat sava kainodara, nuo..iki, patikėkite, nėra viskas taip paprasta ir pigu. Pvz. Montepulčiano ar Montalčino provincijose, tose įspūdingose Toskanos regiono vyno daryklose galima atrasti tokių vyno ir aliejaus kainų (paprastai tuose “taškuose” prekiauja ir tuo, ir tuo), kad nieko pigaus tikrai nėra, tai turistiniai regionai, žinoma, derėtis visai smagu, degustuoti ir derėtis. Iki mūsų net neatvyksta tie vietiniai vynai, atvyksta tik maža dalelė to, ką jie ten pilsto ir kokiomis gėrybėmis prekiauja iš savo ūkių.

Mes keliaudami susiduriame su pačia įvairiausia kainodara, tačiau tos kainos galioja tik ten. Ir kai buvusi turistė dalinasi ten matytomis kainomis, tai lai nepamiršta galutinės kainos, lai paskaičiuoja, kiek jai kainavo nuvykti, kad galėtų nusipirkti tą aliejų. Kiek? Kodėl neskaičiuoja? Ar dabar kas kart lakstys į Apuliją tik dėl to, kad nusipirktų patikusio aliejaus? Ar paprasčiau nueiti į specializuotą parduotuvę Lietuvoje ir nusipirkti. Taip, brangiau, bet jis čia, va, ranka pasiekiamas produktas. Puiku, kad yra tokia galimybė. Tuos produktus juk kainavo atvežti iš tos tolimosios Apulijos ir iš kitų regionų. Kainuoja ne tik atvežimas, bet ir visi mokesčiai, susiję su galimybę pastatyti tą aliejaus puslitrį į lentyną: patalpų nuoma, komunalinės paslaugos, darbuotojų atlyginimai ir visi visi mokesčiai.

Tai kam apgaudinėti save ir kitus? Mes visuomet keliaudami įvairiose šalyse mėgaujamės vietine produkcija, perkame, parsivežame namo ir džiaugiamės buvusių kelionių skoniais, bet gal pagaliau įvertinkime galutinę tų produktų kainą. O ji tikrai ne ta, kurią matome užklijuotą ar parašytą ranka.

Rodyk draugams

Tęsiu nesveiko gyvenimo temą. Ar žinote, kad aš esu ta pirmoji kregždė Lietuvoje (ar viena pirmųjų, nors nesu tuo tikra, kad kažkas apie tai tuo metu ir iki tol darė reguliarias apžvalgas bei akcentavo tai ;) ), kuri pradėjo rašyti internete apie putojančius, jų įvairovę, kažkuria prasme skatino putojančių asortimentą. Jis iki tol buvo ypatingo nykumo mūsų rinkoje. Žmonės nevertino, nesuprato, nežinojo, nemėgo. Labai gerai pamenu tuos laikus, kai iš viso nebuvo nei iš ko rinktis, nei apie tai kalbama ar rašoma. Neretai dauguma rinkdavosi nesąmoningus Alitos gamybos “polusladkoje sovetskoje” baisinio stiliaus ir tuo jų supratimas apsiribojo.

Tai štai, gyvenimas ta linkme nesustojo, tais retais gyvenimo atvejais ar akimirkomis, aš vis dar renkuosi putojančius, tik sausus ar ypač sausus. Šį kartą miniu šį rožinį - “Jacob’s Creek Sparkling Rose” iš Australijos, kurį randu Vilniuje ne tik PC Ozas esančiame restorane “Mao”, kas ypač geras bonusas šiam restoranui, apart pamėgtos virtuvės, bet ir kitose prekybinėse vietose.

jacobs

Tai vienas tų geresnių kainos bei kokybės santykių, malonaus lengvo skonio, raudonų uogų ir citrusų kompozicija. O aš tai labai vertinu, kai geras kainos ir kokybės santykis. Ir lai neknisa man proto visokie pseudo žinovai, vakar gimę ir šiandien tik atradę tuos putojančius, kaina ir skonis ne visada tapatu. Čia aš rašau ne tik iš savo asmeninio degustacinio patyrimo, ne tik dėl to, kad galiu nusipirkti bet ką - ne kainose esmė (achtung, čia prasimuša Alesios sterviškas vaiduoklis šmėkla, ramiau ramiau…, bet rašau kaip yra) ir dėl to, kad gyvenu su vyru, kuris daugybę savo gyvenimo metų buvo paskyręs vyno gamybai, pasaulinėms mugėms bei importui/eksportui, t.y. žino jei ne viską, tai pakankamai. Todėl nemokykit mokyto. Skonis yra be galo subjektyvus dalykas. Be galo. Jūs niekada neatskirsite prabangaus nuo pigutinio, nes ne kainoje esmė. Jei priimtinas, puikus poskonis, puokštė, to nebrangaus cava, prosecco ar tiesiog putojančio, tai gali plauti smegenis ir reklamuoti daugeliui žinomi nuvalkioti prekės ženklai, aiškinti kas yra šampanas, šampanizavimas ir kt.. Buvau žalios jaunystės laikais Reimse, Prancūzijoje, garsiuose šampano namuose, kuriuose gaminamas visiems žinomas “Moët & Chandon”, jis man jau tada nepatiko :D Apie tai taip pat čia rašiau. Aš ateisiu ir rinksiuos tai, kas man patiko ir patinka.

Kas yra aukštesnė kaina ir prabanga? Tai ir parduodamos legendos dalis, toks marketingo žingsnis. Vyno versle kaip ir parfumerijos versle, jei neparduosi legendos, tai… Žmonėms patinka legendos, jie svaigsta nuo sėkmingo piaro, sukurtų mitų, perka tai ir moka didelius pinigus tik už tai. Štai kas yra kaina. Bet prie ko turinys? Taip ir parduodamas mitas, kitaip niekas nepirks. Štai sukūrė tokį mitą apie šį gėrimą, kad jis prabangos ženklas, bet jei gali palyginti su kitais, kurie ne tokie žinomi, bet kaina panaši ar aukštesnė, tai visai kitoks šampano lygis, o tuomet ir visai kitoks supratimas, kad ką mes perkame? Gėrimą ar mitą.

Man visad patiko pseudo žinovų aiškinimai, kad geriausia yra Prancūzijos šampanai, tik jie,o visa kita nesąmonė. Jie patys net nesuvokia, kad yra legendų bei mitų vergai, įkaitai, absoliučiai nesusigaudo putojančių vynų rinkoje ir net nesugeba adekvačiai vertinti asortimento. Jie net nesuvokia, koks platus ir spalvingas asortimentas net ir tų brangesniųjų šampanų ar putojančių vynų rinkoje, kur pačių gėrimų kokybė yra žymiai aukštesnė. Čia ir vėl grįžtame prie kainos ir kokybės santykio, perkant už aukštesnę kainą, gauni ypatingos kokybės produktą, bet gi gali už tą aukštesnę kainą nusipirkti reklaminį produktą.


Rodyk draugams

macarons

Patinka paprasti dalykai, kurie visai neprasti. Šių migdolinių sausainių - macarons rinkinio kaina, palyginus su skambiais ir viliojančiais Vilniaus desertinių ar šokoladinių pavadinimais, kur taip pat gali nusipirkti migdolinių, yra tikrai juokinga. Apie 4 eurus ar pan., galiu klysti, bet centų ribose, štai ši dėžutė, kuri dažnokai perkama. Ir tie prabangieji, ir šie pigutiniai yra tokie pat skanūs, štai koks fokusas, nors tikiu, kad gali aršiai prieštarauti ar diskutuoti šio skanėsto ekspertai, ar prašmatnių vietų gerbėjai. Kadangi nesu tokių vietų fanklubo narė, tai galiu būti ir pirkti ar ragauti visur, man tikrai dzin tie “prestižai” ar ypatingumas, galiu visur viską pagal nuotaiką.

Na o ir malonus akiai efektas pasiūlius šeimos nariams ar svečiams toks pat. Tad jei nėra tokio didelio skirtumo, kaip man tarkim, tai kam mokėti brangiau ar itin brangiai, jei norisi va tiesiog, kad tokie skanėstai migdoliniai būtų šalia sviesto, jogurto ir kitų kasdieninių įprastų produktų? :) Čia “Biržų duona” kepa ir nesuka galvos dėl prabangos :D (tokius perku “Vynotekoje”, jei kam aktualu).

Rodyk draugams

Italų režisierius Paolo Sorrentino ne veltui apdovanotas Oskaro statulėle už filmą “Didis grožis” ir pastaruoju metu dažniau minimas dėl puikaus serialo “The Young Pope”. Jis net iš trumpametražio reklaminio filmo gali padaryti grožį ir tas stilius jau tapo Paolo braižu, kuris toks geras, kad kiekviena detalė, judesys, kvėptelėjimas yra “suskaičiuotas”. Na ir, žinoma, operatoriaus darbas ne paskutinėje vietoje. Galima nekreipti dėmesio į tai, kad čia “odė” Campari gėrimui, kad tai yra “tiesiog” reklama, bet, kaip jau neseniai minėjau, net ir reklama gali būti menas, o menas reikalauja dėmesio. Tai gi, “Killer in Red”, kokteilio pavadinimas, bet slypi kur kas daugiau.

Rodyk draugams

tortas

Pastebėjimas įkvėptas str. “Pusė torto nevalgoma: ir už ką tiek mokėti?

Niekada nei pirkau, nei pirksiu, nei valgiau, nei valgysiu. Kažkokie nevalgomi tokie tortai, grožis jų sintetinis. Gražu tik pažiūrėti, nuotraukose, video filmukuose, koks gaminimo procesas. Dabar tendencijos link natūralumo, tortai puošiami uogomis, vaisiais, gėlėmis, subtiliai ir išmoningai. Džiugina tai, kad ir Lietuvoje tortų, desertų kepėjai ir gamintojai moka skoningai papuošti, dabar vitrinos lyg Paryžiuje ar Romoje. O vaikams nuo mažens reikia skiepyti gerą skonį, kam tie plastikiniai sintetiniai tortai su kičiniais nevalgomais lipdiniais? Taip, jie valgomi, bet kam to reikia.

Aš nesuprantu to principo. Kam reikalingas nevalgomas tortas? Kai yra daugybė valgomų nuo…iki. Kam reikalingas tortas - imitacija? Kad į jį žiūrėtum ir po to, daugiau nei pusę torto tiesiog išmestum, gėdingai išmėsinėtą ir nuluptą, čia yra tokia lyg apgaulė. Dar komentaruose rašo, kad tas dekoracijas gi galima panaudoti kitam tortui. :D

Arba va tokie keksiukai, į kuriuos tik žiūrėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip mano mažas vaikas imtų su rankutėm tą “mikimauzą” ir valgytų. Ar prieš valgant tuos viršus reikia nulupti? Taip suprantu visas plastikinių tortų gynėjas. Nulupi grožius ir valgai tik vidurius.

keksiukai

keksiukai

Idealus tortas vaikams, tai toks, kai norisi pirštu nubraukti kremą ar slapta suvalgyti tikrą uogą. Pirmas pasitaikęs pvz., bet mintis ta, kad tortą norėtum valgyti, o ne tik žiūrėti ir viskas. Tipo viršų nulupam ir metam lauk, o kas viduje - neaišku.

tortas

Čia vestuviniai tortai, daugybė pavyzdžių, kad gali būti kitaip.

naked

Rodyk draugams