BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tęsiu nesveiko gyvenimo temą. Ar žinote, kad aš esu ta pirmoji kregždė Lietuvoje (ar viena pirmųjų, nors nesu tuo tikra, kad kažkas apie tai tuo metu ir iki tol darė reguliarias apžvalgas bei akcentavo tai ;) ), kuri pradėjo rašyti internete apie putojančius, jų įvairovę, kažkuria prasme skatino putojančių asortimentą. Jis iki tol buvo ypatingo nykumo mūsų rinkoje. Žmonės nevertino, nesuprato, nežinojo, nemėgo. Labai gerai pamenu tuos laikus, kai iš viso nebuvo nei iš ko rinktis, nei apie tai kalbama ar rašoma. Neretai dauguma rinkdavosi nesąmoningus Alitos gamybos “polusladkoje sovetskoje” baisinio stiliaus ir tuo jų supratimas apsiribojo.

Tai štai, gyvenimas ta linkme nesustojo, tais retais gyvenimo atvejais ar akimirkomis, aš vis dar renkuosi putojančius, tik sausus ar ypač sausus. Šį kartą miniu šį rožinį - “Jacob’s Creek Sparkling Rose” iš Australijos, kurį randu Vilniuje ne tik PC Ozas esančiame restorane “Mao”, kas ypač geras bonusas šiam restoranui, apart pamėgtos virtuvės, bet ir kitose prekybinėse vietose.

jacobs

Tai vienas tų geresnių kainos bei kokybės santykių, malonaus lengvo skonio, raudonų uogų ir citrusų kompozicija. O aš tai labai vertinu, kai geras kainos ir kokybės santykis. Ir lai neknisa man proto visokie pseudo žinovai, vakar gimę ir šiandien tik atradę tuos putojančius, kaina ir skonis ne visada tapatu. Čia aš rašau ne tik iš savo asmeninio degustacinio patyrimo, ne tik dėl to, kad galiu nusipirkti bet ką - ne kainose esmė (achtung, čia prasimuša Alesios sterviškas vaiduoklis šmėkla, ramiau ramiau…, bet rašau kaip yra) ir dėl to, kad gyvenu su vyru, kuris daugybę savo gyvenimo metų buvo paskyręs vyno gamybai, pasaulinėms mugėms bei importui/eksportui, t.y. žino jei ne viską, tai pakankamai. Todėl nemokykit mokyto. Skonis yra be galo subjektyvus dalykas. Be galo. Jūs niekada neatskirsite prabangaus nuo pigutinio, nes ne kainoje esmė. Jei priimtinas, puikus poskonis, puokštė, to nebrangaus cava, prosecco ar tiesiog putojančio, tai gali plauti smegenis ir reklamuoti daugeliui žinomi nuvalkioti prekės ženklai, aiškinti kas yra šampanas, šampanizavimas ir kt.. Buvau žalios jaunystės laikais Reimse, Prancūzijoje, garsiuose šampano namuose, kuriuose gaminamas visiems žinomas “Moët & Chandon”, jis man jau tada nepatiko :D Apie tai taip pat čia rašiau. Aš ateisiu ir rinksiuos tai, kas man patiko ir patinka.

Kas yra aukštesnė kaina ir prabanga? Tai ir parduodamos legendos dalis, toks marketingo žingsnis. Vyno versle kaip ir parfumerijos versle, jei neparduosi legendos, tai… Žmonėms patinka legendos, jie svaigsta nuo sėkmingo piaro, sukurtų mitų, perka tai ir moka didelius pinigus tik už tai. Štai kas yra kaina. Bet prie ko turinys? Taip ir parduodamas mitas, kitaip niekas nepirks. Štai sukūrė tokį mitą apie šį gėrimą, kad jis prabangos ženklas, bet jei gali palyginti su kitais, kurie ne tokie žinomi, bet kaina panaši ar aukštesnė, tai visai kitoks šampano lygis, o tuomet ir visai kitoks supratimas, kad ką mes perkame? Gėrimą ar mitą.

Man visad patiko pseudo žinovų aiškinimai, kad geriausia yra Prancūzijos šampanai, tik jie,o visa kita nesąmonė. Jie patys net nesuvokia, kad yra legendų bei mitų vergai, įkaitai, absoliučiai nesusigaudo putojančių vynų rinkoje ir net nesugeba adekvačiai vertinti asortimento. Jie net nesuvokia, koks platus ir spalvingas asortimentas net ir tų brangesniųjų šampanų ar putojančių vynų rinkoje, kur pačių gėrimų kokybė yra žymiai aukštesnė. Čia ir vėl grįžtame prie kainos ir kokybės santykio, perkant už aukštesnę kainą, gauni ypatingos kokybės produktą, bet gi gali už tą aukštesnę kainą nusipirkti reklaminį produktą.


Rodyk draugams

macarons

Patinka paprasti dalykai, kurie visai neprasti. Šių migdolinių sausainių - macarons rinkinio kaina, palyginus su skambiais ir viliojančiais Vilniaus desertinių ar šokoladinių pavadinimais, kur taip pat gali nusipirkti migdolinių, yra tikrai juokinga. Apie 4 eurus ar pan., galiu klysti, bet centų ribose, štai ši dėžutė, kuri dažnokai perkama. Ir tie prabangieji, ir šie pigutiniai yra tokie pat skanūs, štai koks fokusas, nors tikiu, kad gali aršiai prieštarauti ar diskutuoti šio skanėsto ekspertai, ar prašmatnių vietų gerbėjai. Kadangi nesu tokių vietų fanklubo narė, tai galiu būti ir pirkti ar ragauti visur, man tikrai dzin tie “prestižai” ar ypatingumas, galiu visur viską pagal nuotaiką.

Na o ir malonus akiai efektas pasiūlius šeimos nariams ar svečiams toks pat. Tad jei nėra tokio didelio skirtumo, kaip man tarkim, tai kam mokėti brangiau ar itin brangiai, jei norisi va tiesiog, kad tokie skanėstai migdoliniai būtų šalia sviesto, jogurto ir kitų kasdieninių įprastų produktų? :) Čia “Biržų duona” kepa ir nesuka galvos dėl prabangos :D (tokius perku “Vynotekoje”, jei kam aktualu).

Rodyk draugams

Italų režisierius Paolo Sorrentino ne veltui apdovanotas Oskaro statulėle už filmą “Didis grožis” ir pastaruoju metu dažniau minimas dėl puikaus serialo “The Young Pope”. Jis net iš trumpametražio reklaminio filmo gali padaryti grožį ir tas stilius jau tapo Paolo braižu, kuris toks geras, kad kiekviena detalė, judesys, kvėptelėjimas yra “suskaičiuotas”. Na ir, žinoma, operatoriaus darbas ne paskutinėje vietoje. Galima nekreipti dėmesio į tai, kad čia “odė” Campari gėrimui, kad tai yra “tiesiog” reklama, bet, kaip jau neseniai minėjau, net ir reklama gali būti menas, o menas reikalauja dėmesio. Tai gi, “Killer in Red”, kokteilio pavadinimas, bet slypi kur kas daugiau.

Rodyk draugams

tortas

Pastebėjimas įkvėptas str. “Pusė torto nevalgoma: ir už ką tiek mokėti?

Niekada nei pirkau, nei pirksiu, nei valgiau, nei valgysiu. Kažkokie nevalgomi tokie tortai, grožis jų sintetinis. Gražu tik pažiūrėti, nuotraukose, video filmukuose, koks gaminimo procesas. Dabar tendencijos link natūralumo, tortai puošiami uogomis, vaisiais, gėlėmis, subtiliai ir išmoningai. Džiugina tai, kad ir Lietuvoje tortų, desertų kepėjai ir gamintojai moka skoningai papuošti, dabar vitrinos lyg Paryžiuje ar Romoje. O vaikams nuo mažens reikia skiepyti gerą skonį, kam tie plastikiniai sintetiniai tortai su kičiniais nevalgomais lipdiniais? Taip, jie valgomi, bet kam to reikia.

Aš nesuprantu to principo. Kam reikalingas nevalgomas tortas? Kai yra daugybė valgomų nuo…iki. Kam reikalingas tortas - imitacija? Kad į jį žiūrėtum ir po to, daugiau nei pusę torto tiesiog išmestum, gėdingai išmėsinėtą ir nuluptą, čia yra tokia lyg apgaulė. Dar komentaruose rašo, kad tas dekoracijas gi galima panaudoti kitam tortui. :D

Arba va tokie keksiukai, į kuriuos tik žiūrėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip mano mažas vaikas imtų su rankutėm tą “mikimauzą” ir valgytų. Ar prieš valgant tuos viršus reikia nulupti? Taip suprantu visas plastikinių tortų gynėjas. Nulupi grožius ir valgai tik vidurius.

keksiukai

keksiukai

Idealus tortas vaikams, tai toks, kai norisi pirštu nubraukti kremą ar slapta suvalgyti tikrą uogą. Pirmas pasitaikęs pvz., bet mintis ta, kad tortą norėtum valgyti, o ne tik žiūrėti ir viskas. Tipo viršų nulupam ir metam lauk, o kas viduje - neaišku.

tortas

Čia vestuviniai tortai, daugybė pavyzdžių, kad gali būti kitaip.

naked

Rodyk draugams

Vargas dėl meniu

2016-03-31

gourmet

Yra toks posakis “vargas dėl proto” ar pan.. Tai kartais susiduriu su šiuolaikinių, madingų restoranų ir tiesiog naujoviškų maitinimo įstaigų paradoksu “vargas dėl meniu”. :D

Kai nežinau ką valgyti ir negaliu išsirinkti, nes tokie mandri patiekalai, tokios keistos sudėtys ir deriniai, kad, rodos, lyg ir “valgomas” patiekalas, bet būtinai įtrauktas nevalgomas keistas padažas ar koks nors keistas ingriedientas, ne į temą, kitaip sakant netradicinis ir, be abejonės, dominuojantis savo specifiškumu.

Kas nėra masinis viliojantis dalykas, o tokiose vietose, pvz. yra konkreti vieta - sporto centre, kur reguliariai lankausi ir kur būtent pagal tikslinę masiškesnę auditoriją praeinamumo prasme, reikėtų kiek universalesnių patiekalų, tokių neutralesnių ir neįpareigojančių sukti galvą, meniu mandras lyg čia būtų gurmanų oazė!

Suprantu, kad naujos kartos šefams norisi kitoniškai, mandrai, pasirodyti, hipsteriškai ir atsipalaidavusiai. Bet kai iš visų kokofoniškų patiekalinių mandrybių “saugiausiai” atrodo blyneliai su varške iš vaikiško meniu, tai… Jei tai būtų kokia nišinė vieta su nišine klientūra, į kurią specialiai veržiasi, tai taip. Bet kai tai visiems, tai sudėtinga. Beje, jie jau pakeitė dar visai šviežią meniu, nors naujas restoranas, iš vieno mandro į kitą, tokį pat mandrą. Ir kas iš to? :)

Rodyk draugams

iki

Ar jums teko kada matyti “Iki” tinklo parduotuvėse šį jų firminiu ženklu pažymėtą saldžiarūgštį padažą? Jis mane šiandien išdūrė kai vaiką nepatyrusį ir esu labai pikta dėl to, kad turinys nesutampa su etiketės ženklinimu. Gaminau vištieną su ryžiais, šis padažas taip ir pažymėtas, kaip tinkamas vištienai, saldžiarūgštis. Dėl pastarosios savybės galėčiau pasiginčyti, nes tas pageidautinas skonis silpnai dominuoja. Bet niekur niekur niekur neparašyta, nepažymėta, nepabrėžta, kad šis padažas yra AŠTRUS!!! Apie tai sužinojau tik tada, kai suverčiau visą butelį į keptuvę ir tik gerokai vėliau sumaniau paragauti to troškinio. Tai ne šiaip sau silpnai aštru, vos vos, kas niekaip neįtakoja skonio iš esmės, o tai yra aštrus čili variantas, kai dega burnoj. Aš tai dar įveiksiu šį padažą, o vaikams reikės gaminti naują patiekalą. Esu įsiutusi.

Melagiai ir apgavikai. Perklijuokite etiketes ir užlipdykite čili pipiro paveikslėlį arba papildykite produkcijos pavadinimą žodžiu “aštrus”.

Rodyk draugams