BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip namui rinkomės šaldytuvą. Oi čia buvo visko. Minčių ir idėjų buvo visokių, kad mums reikia pačio geriausio ir didžiausio dviejų durų, kad reikia dar vyno šaldytuvo ir mega šaldiklio. Po to kai aistros ir euforija nurimo, prasidėjo praktiniai dalykai su atitinkamu šūkiu “o nafig mums šito reikia” :D Nes praktika prasilenkia su teorija bei svaičiojimais. Nusiraminimas įsivyravo po apsilankymo parduotuvėse ir įvertinimo, o kaip tie daiktai įsipaišys į gyvenimą ir interjerą, kuriame gi kasdien būsime ir jis turi dar gi džiuginti akį.

Šiaip tai didžiausias mano nusivylimas buvo atidarius tuos dviejų durų šaldytuvus. Įspūdis toks, kad jie dideli išore, o viduje ne kažką, išpūstas reikalas. Ypač dėl to, kad mes kartais mėgstame į vidų padėti didelį puodą ar dar didesnę keptuvę, kartais skardą. Tai nepamačiau to kažkokio gylio, kuris tenkintų (integruojamame tas gylis kažkoks geresnis ir gilesnis). Vizualiai irgi neįsipaišė, nes tie neintegruoti dideli šaldytuvai man primena išlindusius troleibusus, lyg priekiu įvažiavę į virtuvę, ypač tie apvalaini. Na negražus tas metalinis gargaras. O dar tie madingi ištraukiamieji šaldiklio stalčiai, tik nuotraukose atrodo gerai ir patogiai. Tai gi, šis variantas atkrito.

Po to atkrito vyno šaldytuvas. Nors mes ir mėgstame vyną, bet ne tokiais kiekiais, o be to dar mėgstame putojančius ir dar alų taip pat, kurį taip pat reikia kažkur šaldyti. Dar patinka kai norisi tik taurės kokio putojančio, ne daugiau, tai gi, reikia kažkur sandėliuoti atidarytus. Tad svajotas šaldytuvas nebeteko savo funkcionalumo, o kam tuomet reikalingas toks daiktas? Nereikalingas.

Mega šaldiklis, į kurį sutalpinsime viską. :D Nereikalingas. Nes tiek šaldytų produktų neturime, cielų skerstų galvijų neperkame, neturime mados viską šaldyti visiems metams ir apskritai, gyvename kažkaip ramiai, be didžiųjų šaldymų, gal standartiškai. Šaldome tai kas aktualu, kas artimiausiu metu bus suvartota ir vyrauja įvairovė, tikriausiai kaip pas daugelį. Žinoma, visad atsiranda šaldikliui skirtų produktų, bet saikingai.

Tad įvertinus visus visus faktorius, įskaitant interjero specifiką ir patogumus, apsisprendėme kaip mes gyvensime. Ką pasirinkome ir kas gyvenant praktiškai pasiteisino. Gal ir jums pravers toks variantas. ;) Integravome nuotraukoje matomą šaldytuvą būtent be šaldiklio. Superinis variantas. Telpa ir puodai, ir mega keptuvės, dideli daržovių stalčiai, kur siauresniame laikau kavos aparato kavos pupeles (taip draugė patarė, gerai patarė) ir visokias citrinas, ir pan..

aeg

Kur šaldiklis? Šaldiklis saloje. Integruojamas, dideli normalūs stalčiai, tai labai svarbu, nes ir tų šaldiklių būna visokių. Nereikia visokių, reikia 3 stalčių, faktas ir taškas. Todėl virtuvėje šaldiklis išliko, bet taip, svarbu, kad jam būtų patogi vieta, man sala labai pasiteisino. Apskritai sala yra fantastinis gėris, ten tiek visko daug sukrauta ir nieko nieko išorėje nesimato, jokių nesąmoningų lentynėlių ar vyno laikiklių, o taip patogiai suprojektuota, kad neįsivaizduoju kokybiškos virtuvės be kokybiškos salos. Tik primenu tiems, kas neskaitė mano kažkada rašytų patarimų iš praktikos, nes salų turim kelias ne viename būste: saloje negalima daryti plautuvės ir ypač ypač viryklės, nes viryklė yra blogis, viskas taškosi ten aplinkui, o kepant kokią žuvį, čirška taip, kad ai, patys žinote kaip. O grindys tai kenčia, ir baldai, tad nesąmonė viryklė saloje ir netikėkite kas tvirtina kitaip, begėdiškai meluoja ir neraudonuoja. Nebent nieko negamina.

Kur vynas, alus, uogienės ir rudens gėrybių bei vaisių sandėliavimas? Atskiras didelis standartinis neįmontuojamas šaldytuvas su šaldikliu, būtinai taupus energetiškai. Šis šaldytuvas stovi sandėliuke. Labai labai patogu. Kai reikia padėti didelį dalyką, kokį mega paukštį, daug šviežios ar marinuotos mėsos grilinimui, o kasdieninio šaldytuvo užkrovimas būtų labai nepatogus ir labai trukdantis. Nes kai pvz. kiaušinius perkame turguje, tai imam kiek yra, kartais ir 50, tai tame sandėliuko šaldytuve gerai telpa. Alaus kelios dėžės įvairių rūšių, vynas, putojantys, o gi lentynose stovi tie minėti atidaryti vynai ir šampanai. Dar labai gerai tas atsarginis šaldiklis, nes būna taip, kad reikia įkišti visą žąsį ar antį, o tokie paukščiai užima veik visą stalčių.

Rodyk draugams

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams

klasika

Kaip mes ženkliai sutaupėme pasirinkdami baldus ne iš tokių ir panašių parduotuvių. Kredo ir moto - perkame ir darome viską su protu.

Įrenginėjant namą išanalizavau bene visų Vilniaus parduotuvių asortimentą, kainodarą ir nusprendžiau, kad mums, na tiems “aukštesnės klasės” pirkėjams, tikrai gaila mokėti už sofas, kėdes, lovas, fotelius tiek, kiek ten kainuoja. Na tiesiog gaila. Nes mums pinigai iš dangaus nekrenta, jokiose aferose nedalyvaujame, jokių kyšių ar “otkatų” negauname, ES pinigų nevagiame, tie pinigai lengvai neateina, kad juos taip pat lengvai išleistume. Nes mes pinigus realiai uždirbame ir uždirbti pinigai turi atitinkamą kainą. O rinktis visiškai ekonominį variantą arba tai ką siūlo “Baldų rojus” ar “Berry baldai”, taip pat nebuvo tai kas tiktų pagal interjerą. Apie Ikea asortimentą jau rašiau atskirą įrašą, mūsų kredo taip pat buvo “Nieko iš Ikea”.

Tai gi, buvo žiauriai gaila išleisti apvalią kosminę sumą pvz.už sofą (o jų reikėjo keturių vnt.), kuri po kažkiek laiko nusidėvės arba atsibos į ją žiūrėti, mokėti daug už dailesnę valgomojo kėdę, kai jų reikia 6 vnt., o jos vis tiek labai greitai susidrožia, nes mes neturime baro ar pusbario, kasdien sėdime prie normalaus pietų stalo ir tas susidėvėjimas yra natūralus. Tai buvo vienas pagrindinių variklių ir vienintelė priežastis, kodėl pasirinkome kitą kelią ir sutaupėme ženklią sumą. Nes 7000 EU ar 10 000 EU tik už sofą - mūsų viso namo minkšti baldai vargu ar tiek kainavo :D

Tai gi, planas buvo toks, tik paminėsiu, kad tai nėra pats pigiausias sprendimas, tikrai ne, tai buvo sakyčiau aukso viduriukas tarp itin ekonom ir tarp itin prašmatnaus varianto. Su dizainere ir pagal mūsų šeimos skonį išsirinkome tinkamo modelio baldus, kiekvienai patalpai buvo individualus sprendimas pagal poreikį bei interjero stilių. Kai baldai buvo parinkti, pradėjome rinktis gobelenus. Yra žmonių, firmų, kurie tik tuo užsiima - audiniais ir gobelenais. Pradžioje rinkomės tokius, kad dūšia dainuotų, kad patiktų ir tiktų pagal spalvas, faktūras. Patikėkit, galva sukasi nuo gobelenų asortimento, o juk kasmet siūlomos naujos kolekcijos.

Dalis prabangių gobelenų buvo pakeisti į “toks pats, tik pigiau” variantus, nepraktiški į praktiškesnius, nes yra skirtingos dėvėjimosi klasės, kas tinka vienam baldui ir kontaktui, absoliučiai netinka ten, kur itin dažna trintis, tai labai labai svarbu. Na o tie, kurie na ypatingai specifiniai, itin prabangūs ir turbiniai dizainai, na kur nepakeičiami nors tu ką, štai tuos pasilikome. Bet vėl gi, nebūtina itin prabangiu gobelenu dengti visą baldą, galima tik dalį. Pvz. priekinę lovos nugarėle, aptraukti tik pagalves (jų priekinę dalį) ant sofų ir pan.. V.ž. sukomės ir skaičiavome, kaip tą aukso viduriuką realizuoti.

Vienam baldui nebrangus, bet labai tinkantis gobelenas tiko iš tos firmos, kur ir užsakėme baldų gamybą. Tai gi, norint dar labiau sutaupyti, galima nesirinkti iš prabangių katalogų ir neieškoti ant asfalto sliekų, patys baldų gamintojai turi savus gan ekonom klasės variantus, iš kurių tikrai galima išsirinkti ir nesukti sau galvos. Žinoma, spalvos, faktūros ir dizainai bus kitokie, na bet čia jau tokie subtilumai, kad išties nebūtina sureikšminti, jei nesinori išleisti daugiau, nei suplanuotas biudžetas.

Tiesiog nusipirkti brangius baldus brangių baldų parduotuvėje, tai manau daug proto tam veiksmui nereikia. Nuėjai ir nusipirkai. Bet kaip protingai išleisti pinigus, čia reikia proceso, ne visi tuo nori užsiimti, tačiau rezultate gaminant baldus pagal individualų užsakymą - projektą ir parenkant gobelenus, gauni ne tik žymiai pigiau, bet ir dar geriau, nei toje parduotuvėje su kosminių baldų kainomis. Kam ko reikia. Aš nemačiau prasmės mokėti daug už tokį baldą, kuris ne tik masinės gamybos, bet dar ir netaip harmoningai įsipaišo į interjerą, o dar mokėti už tai didelę sumą, tai tuo labiau.

Rodyk draugams

klasika

Pasidalinsiu apie klasikinio interjero ypatumus ir mitus. Paskaičius apie klasikinį butą įsirengusių šeimininkų požiūrį “KLASIKA SU CHARAKTERIU 150 KV.M BUTE VILNIUJE”

Manau vienas didžiausių mitų renkantis klasiką ir apskritai, kai apeliuoja į tai tokiais argumentais: ilgai išliekantis, ilgaamžis ir pan.. Nes gyvenime viskas su laiku kinta, keičiasi tie patys klasikinio stiliaus interjerai, spalviškumas, apskritai visos tendencijos nuo spalvų iki medžiagų. Kas buvo madinga 1990, 2000 ar vėliau, tas šiandien yra tokia atgyvena… Todėl nesvarbu kiek bus investuota į medžiagas, į baldus, kilimus, šviestuvus, po keliolikos metų norėsite beveik ar tiesiog VISKĄ mesti lauk ir daryti kapitalinį remontą.

Tad darydami šiandien, puoselėdami namų lizdelį šiandien, neverta vadovautis tuo mitu, kad išliekantis ir pan.. Nė velnio niekas neišlieka, viskas dėvisi, nusibosta, tampa atgyvena, po kažkiek metų nebegalėsite žiūrėti į tą blizgančią lovą, tamsius svetainės baldus, tapetus, stalą ir viską, santechnika susidėvės ir šviestuvai nervins. Galima daryti labai prabangiai, saikingai prabangiai ar ekonominį variantą, vis tiek būsto interjeras yra labai labai laikinas dalykas.

Mes esame klasikos ir modernios klasikos gerbėjai, todėl rašau tuo pačiu ir iš savo patirties. Kaupiamės dar vienam kapitaliniam remontui, čia viename būste, nes taip pat manėme, kad oi, ilgam, “visam gyvenimui” :D Aha. Po keliolikos metų tas ilgai išliekantis stilius kelia alergiją, o perdažyti sienas, keisti santechniką, buitinę techniką ir kt. - tai jau verčiau keisti viską arba pakentėti iki geresnių laikų, nes o kokia prasmė tas minimalus ar saikingas pokytis, ką jis duos, tai tas pats, jei įsiūsi naujas, madingas sagas į seną, nudrožtą, kandžių apkramtytą paltą.

Rodyk draugams

magnetukai

Kelionėse neišvengiamai susiduriame su suvenyrais, niekučiais, kurie perkami prisiminimui. Rodos kas gali būti geriau. Deja. Tai lygiai toks pats šlamštas, teatleidžia man suvenyrų gerbėjai, kaip ir bet koks kitas šlamštas. Tą pirkimo akimirką užvaldo jausmai, kelionės, ypač egzotiškuose kraštuose, euforija, toks jausmas, kad jau tas daiktas, tai nerealus dalykas, visą gyvenimą primins, ir koks gražus, įdomus. O juk namų interjeras tai visai kitoks, ir tuomet to daikto vieta ar apskritai jis tiek iškrenta iš konteksto, kad akis bado. Ir dar bado tai, kad tai dažniausiai yra masinės gamybos (neretai Kinijoje pagamintas) daiktas, kuris yra menkavertis, nei meno kūrinys, nei ką. Na tiesiog akimirkos daiktas, kurio stiprumas ir tebuvo tą akimirką, o kur po to jį dėti? Taip ir stumdomas iš vietos į vietą, renka dulkes arba tampa nematomu dizaino elementu, su kuriuo susigyveni ir nebepastebi. Dar sykį pastebi nebent pas draugus, žinoma, tik pamatęs tokį tokį patį, nes irgi ton kryptin keliavo.

Suprantu tuos, kurie kažką kolekcionuoja, na pvz. suvenyrines lėkštes, skulptūrėles ar pan.. Tikiu, kad interjere galima tai įdomiai sukomponuoti, turiu omeny lėkštes. Bet visa kita tiesiog pomėgis ir kiekvienam savas. Kas visuomet krenta į akis, kaip blogybė negerovė, “vajazau - ojazau”, tik teatleidžia man to daikto gerbėjai. Magnetukai. Namie ant šaldytuvo arba, dar baisiau, ant gartraukio. V.ž. tie magnetukai rodos smulkmena, bet turi nepaprastai puikią savybę bjauroti virtuvę ir šaldytuvą, ypač kai jų labai daug. Vėl gi, jų išliekamoji vertė abejotina, kaip ir impulsas vis prisiminti tas kelionės vietas, iš kurių ir parsivežti magnetukai. Ar išties vyrauja rymojimas, analizė, sentimentų jūra prie tų magnetukų? Netikiu. Esu gyvenime nusipirkusi magnetuką “Claude-Oscar Monet’s The Water-Lily Pond” kai buvau Londono Nacionalinėje galerijoje, esu, bet realiai tai bene nykiausias pirkinys iš kelionės po šį puikų miestą.
Mes nesame nusistatę prieš pirkinius, kurie primintų buvusias keliones, tiesiog neperkame tokių suvenyrų, kurie na “grynai suvenyrai”, kur tik pažvelgus suprasi iš kur tai, kas tai. Tai tiesiog visai kitokie daiktai, kurie ir taip primena buvusias keliones, kad tai pirkta ten ar ten, bet neidentifikuojami kaip masinės gamybos suvenyrai. Jie neperkami tik tam, kad stovėtų ar kabotų, ar būtų nukišti amžiams į tamsiausią kampą. Tai ne tie daiktai, kurie nereikalingi, kurie akimirkos nuotaikos užvaldyti, bet tik tą akimirką. Tai tiesiog kažkokie daiktai, kurie naudingi, reikalingi, reguliariai ar bent kartais naudojami pagal paskirtį. Galbūt jums bus neaktualu, pfff ar pasirodys toks pats šlamštas kaip ir kritikuojami suvenyrų suvenyrai, net nesiginčysiu, nes kiekvienas mes renkamės savo, sau, ir tebūnie tai lieka mano subjektyvūs pastebėjimai apie kelionių suvenyrus. :)

Pvz. muziejuose ar galerijose neretai pasitaiko įdomūs kompiuterio pelės kilimėliai, tai perkam juos, nes aktualūs vaikams (aš nesinaudoju pelyte), visur tie kilimėliai reikalingi. Kokiame nors antikvare ar blusturgyje atrandame įdomių stiklo ar porceliano gaminių, pvz. po pirmo apsilankymo Portugalijoje nedidelio miestelio blusturgyje nusipirkome tris nedideles vazeles po 2 eurus. Mums patinka pamerkti žiedą ar kelis, trumpu koteliu, į kokią išskirtinę vazelę, toks tad prisiminimas. Iš Ispanijos parsivežėme indą alyvuogėm, iki šiol jis įsipaišo į kontekstą. Iš Italijos tai ką parsivežam, tą suvalgom :D

Pastarosios kelionės po Porto miestą prisiminimas - šie du žaismingi dangteliai ant puodelių, vos keli eurai, rodos visai smulkmena, bet mums jie primins buvusią kelionę, nes tai daiktai, kurie po ranka ir reikalingi, kone kasdien geriame plikomą arbatą, kiekvienas savo, todėl retai naudojamės arbatinuku.

Aš knygų skirtukų neperku, vietoje jų kaip skirtukus naudoju iš kelionių parsivežtus įdomių vietų, muziejų, galerijų bilietus, taip pat šventųjų paveikslėlius iš bažnyčių ar katedrų. Tokie specifiniai skirtukai, bet man patinka. Bilietai neretai būna labai įdomūs, netradiciniai, specifiniai.

Net jei nėra nei vieno pirkinio a la suvenyro, tai nieko blogo tame nematau. Verčiau nieko nepirkti, nei nusipirkti šlamštą, kurio vieta artimiausiame konteineryje. Nes dar nemačiau nei vienų namų, į kuriuos besikraustydami arba kapitaliai remontuodami, vėl susineštų visus tuos specifinius ir charakteringus kelionių suvenyrus, smulkmenas, visokius niekučius. Kokias emocijas kels konkretus pirkinys po metų, penkerių ar dar vėliau, jei tai išties nerealus pirkinys, nes ir kiti teikia vaivorykštę gerumo, tai kodėl gi ne.

Rodyk draugams

Naujos kartos gartraukis, tokio dar neteko matyti. Pas draugus naujame name išvažiuoja iš priekio saloje, irgi toks naujoviškas, o kad būtų tokioje pozicijoje - netikėta. Ir labai patraukliai pateikta. Bet štai, jei išbėgs viralas, kas tuomet? Matyt apgalvota. Bet gražu.

Rodyk draugams