BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prasideda. Ir jau įgauna pagreitį tas periodas, kai širdelės širdelinasi iš visų kampų ir iš visų pusių atakos. Vakar pas tėvus varčiau kažkokio prekybcentrio reklaminį laikraštį, kuriame buvo reklamuojamos “valentininės” prekės, tai ko tik ten nėra, nuo infantilių žvakių - skulptūrų iki masyvių moteriškų šlepečių su širdelėm, dar kažkoks romantiškas šlamštelis. Kas norėtų Valentino dienos proga gauti tokias (pobaises) šlepetes nuo mylimojo? Nors gal kam ir patinka tokie dalykai. Vėl rodys tuos romantiškus patiekalus, kaip pvz. kepta dešrelė širdies formos ir ten viduje kiaušinis. Savęs taip darant kol kas nematau, nors keptus kiaušinius mėgstame visi. Visai neromantiška..

O jau ta saldžiai saldi romantika, na kur visiems būtinai reikia parodyti, kaip jis/ji mane myli, nes jei niekam neparodys, tai kaip čia taip, kaip galima neparodyti?! Jūs juokaujate. Ne, taip reikia. O kas neparodys, tai tas ne šių dienų trende (iki 02.14 vakaro imtinai). Ir meilės tos tikros nėra pas jus, kol kiti to liudijimo nepamatė. Prašom foto ir video kelti, nėra ko drovėtis, filtrų nepamirškite. Sakysite, kad pavydžiu, na taip, kas belieka, tik tai… Ne, man juokinga, tiesiog, tas dirbtinumas gal, nors nežinau, lai subjektyvus vertinimas. Na, čia skonio reikalas, išties. Neretai netikiu tokia parodomąja meile, nes yra tam tikri dalykai, kurie mėgsta tylą ir ne rodymui skirta. Ir kai “plėšosi maikutes”, tai toks teatras, kur sudegę artistai, oi, sudegusio teatro artistai.

Man patinka tada, kai neparodoma per primityvius dalykus, na kai nereikia to demonstruoti, kai nereikia rodyti to širdelinio baliono ar puokštės su 150 rožių (v.ž. man tos tokios puokštės nepatinka ir negražu, nes ne subtilu kažkaip, stovi mergina su tokia sunkia šluota, kaip ten gėlių turguje tokios būna, tad tai, kas tinka turguje prekiauti, tai nelabai gyvenimui, juk niekas tokių šluotų šiaip gyvenime iškilmingoms progoms nedovanoja, būtų nesolidu ir neskoninga), o kai nevalingai pavyksta, kai parodoma kitaip, kai tai yra, ir tiek, juodu ant balto, nes nepastebėti ir nepamatyti neįmanoma. Tai yra grožis.

valentino

Staliukas Valentino dienai. Vietų skaičius ribotas. Jei tą dieną esi be poros, o rodos “visi aplinkui” su porom, taip gelia ir skauda, tai nesuki sau galvos. Rimtai. Net jei tądien jautiesi vienišiausiu žmogumi šioje žemėje, žinok, kad tai laikina, tiesiog jūs dar nesusitikote. Ir laukimas apdovanoja tikrais jausmais. Nes nieko nėra blogiau už dirbtinius dalykus. Pastarieji gali užstrigti ilgam ir paversti gyvenimą tuo sudegusiu teatru be filtro.

Rodyk draugams

cigarete

Šiandien Tarptautinė nerūkymo diena. Tad ta proga teminis įrašas ir mano asmeninė labai šviežia patirtis, nes kaip tik dabar tuo užsiimu - metu rūkyti. :) Nerašau, kad mečiau rūkyti, nes metimas, tai kaip ir galutinis baigtinis besitęsusio proceso finalas. O pas man kol kas viskas šviežia, opu ir savotiška.

Rūkymo stažas pas man “kam virš trimpenkių” yra ganėtinai trumpas ir nestabilus, nes iki 26 m. niekada nerūkiau. O ir pradėjus, tai buvo labiau pažaidimas itin retais atvejais, bet ne stabilus, kasdieninis, gausus tabaku procesas. Galėjau ir mėnesį, du apskritai nerūkyti, o ir rūkydama niekada netraukiau į plaučius. V.ž. buvau tokia netikra fiktyvi rūkorė. Net neturėjau savo pačiausių cigarečių, rinkdavausi plonytes ir visokiausias. Po to, sulig kiekvienais metais, tas rūkymo procesas dažnėjo ir cigarečių kiekis daugėjo. Pastaraisiais metais buvau jau “konkrečiai” įsisukusi į rūkymą. Jau atsirado “geriausios” cigaretės, atsirado jų blokai iš kelionių ar į keliones, kad nekeisčiau į kitas, atsirado tam tikros rūkymo tradicijos, kada tai geriausia daryti, kada maloniausia, kada be to nė pro kur. O jau baliukuose tai nepraleisdavau progos, bet, turiu pripažinti, kad nesivydavau dar kietesnių, kurie dar daugiau ir dažniau, praleisdavau “stoteles”. Atsirado kelionių suvenyrų - dailios peleninės. V.ž. konkrečiai įklimpau į peleninę :D

Vyras vis bandydavo mesti rūkyti (jo stažas daug kartų ilgesnis), bet po pusmečio bado vėl įsisukdavo, o priežasčių tam atsirasdavo, tai kokios darbinės problemos, tai aš gimdau (užsirūkė tą dieną po ilgos pertraukos :D ), tai patinka žiūrėti, kaip aš rūkau, tai dar kas nors, pvz. vasara. O vasarą tai itin daug pagundų, nes geras oras, jūra, dar koks vynas, šokiai, estrada. Dabar ir vėl meta, bet drauge.

Ir vieną dieną viskas apsivertė.

Paskutinių moksleivių atostogų metu su šeima lankėmės Paryžiuje. Tai buvo prieš veik mėnesį. Kas seka mano pajudėjimus Facebooke, tas matė. Į kelionę pasiėmiau savų “slim”, bet kadangi buvo daug įvairių vojažų, atsipalaidavimo, ypač vakarais visokiausiose aludėse ir vyninėse, tai labai greitai baigėsi atsargos. Nusipirkau du naujus vietinius pakelius, tokius tikrai gražius. Ir kaineles ten gražios, vienas pakiukas 7 eurai. 7! eurai!!! Nafig! Na taip, rūkiau brangiausias, bet vis tiek nafig. Bet norėjosi pabandyti prancūziško skonio. Įsimečiau ir tiek žinių, Pasiėmiau pirmą pakutį, atidarinėju ir viduj nutrūko, susivėlė, žlugo. Pasirodo kitoje pusėje tos baisios “vėžinės” nuotraukos, per veik visą pakelio šoną.

To baisaus auglio ir nuotraukėlė iš morgo, ant kito pakiuko. Čia kaip tik originalus rinkinukas, yra ir daugiau “grožių” variantų:

cigaretes

Kai tas foto mačiau kažkur internete, tai tikrai nesukėlė tokio įspūdžio, rimtai. Nei bijau siaubo filmų, nei kapinių, nei mirusių, ir apskritai nelaikau savęs lengvai įtakojama kažkokių paveiksliukų. Ir sprendimus priimu savarankiškai, man tikrai niekas nepasakys kaip turiu gyventi ar privalau elgtis. Bet dabar kai nusipirkau ir nešiojausi jas prie savęs, kai kas kart imant, na nėr malonumo, jokio, nei romantikos, nei elegancijos. Dar anksčiau pagalvodavau, na kas čia tokio tos nuotraukos ant pakelio, juk jų su laiku nebematai, kaip ir nepastebėdavau lietuviškų įspėjamųjų užrašų. O čia viskas kitaip - imu ir padedu atgal. Esu gan lakios fantazijos, nesiskundžiu jos stoka, tai tas pasibjaurėjimas, jis buvo labai realus. Kaip ir baimė, ji tikra, o jei man taip? Ir įsivaizduokite mano apmaudą ir nusivylimą. Sumokėti 14 eurų ir nesurūkyti nei vieno prancūziško pakiuko… Bet ranka nekilo ir taškas.

Tuomet ir priėmiau sprendimą, kad tai ženklas :D Reikia pabandyti apskritai mesti ir raukti suvisam. Juk nebuvau ta tikroji užkietėjusi rūkorė, iki šiol taip manau, kad nebuvau. Be to, juk pati sau dar sakiau, kad neturiu priklausomybės. Ar tikrai neturiu? Pažiūrėsim. Įdomiausia dabar save stebėti, savo būsenas, jausenas. Pirmoji savaitė buvo labai rami, net kažkaip keistai rami. Prisiskaičiusi ir girdėjusi apie visokias “lomkes”, tai nieko panašaus. Jokių ten psichozių, nervingų išsišokimų, drebančių rankų ar poreikio apsiryti. Nepradėjau nei valgyti, nei gerti, nei kitaip malšintis, nieko. Net gi buvau svečiuose, kur visi rūkė, bet aš “šventu veidu” ir ramiai atsisakydavau prisijungti.

Bet po kelių savaičių nerūkymo pastebėjau, kad kartais užeina kažkokia banga, kai tie buvę malonūs rūkymo įpročiai tam tikrais kasdieninio gyvenimo momentais, kažkokia maloni rutina ar konkretūs ritualai, kai privalomai susiveda į rūkymo faktą, tai šitai užplaukia ir kyla aktyvus noras parūkyti. Arba susinervinu, juodai, kažkokie konfliktai, problemos. Laikausi. Bet kažkaip pasakau sau, kad: nedaryk gėdos, visų pirma prieš save pačią, na nejau esi tokia silpna medūza, kad negali atsilaikyti, ką, neturi charakterio?” Tai kažkaip palieka gėda ir prieš save nepatogu.

Nežinau kaip bus toliau, tikrai nenoriu čia pasižadėti ar girtis sakydama “aš mečiau rūkyti”, kad daugiau niekada niekada. Kol kas esu procese, metu rūkyti.

Rodyk draugams

Čia rimtas reikalas, joks ne humoras, taip ir buvo. Griežtos, ir nė nebandyk nesilaikyti. Čia gresia net ne kažkoks face control, čia gresia bendruomenės ir prievaizdų svarstymas, nuobaudos ir (visuotinis) pasmerkimas bei draudimas patekti į šokius “visam laikui”. O kokie buvo draudimų laikai. Su itin griežtu požiūriu. Bet vienas punktas liko iki šiol, kad draudžiama sportinė apranga. Klasika :)

sokiai

Rodyk draugams

Nudistų vakarėlis

2014-03-07

merkel

Sudomino skelbimas apie nudistų vakarėlius, gal ir jus sudomins :) Dar prajuokino komentarai - susirašinėjimai apie tai, kas ten vyksta ir kad nėra iškrypimų :D Fainuoliai tie nudistai.

Kalba netaisyta, originalas štai čia:

“Vilniaus nudistų Ramovė
Vilniaus nudistų Ramovė nuo 2013.09.21 pradeda susitikimus kiekvieną šeštadienį nuo 10.00 iki 14.00. Norintiems naujai prisijungti siūlome skambinti nurodytu telefonu arba rašyti elektroniniu paštu.
Taip pat nuo 2013.10.01 vyks susitikimai kas antrą antradienį nuo 18 iki 21.30 val.

Paskutiniai komentarai
Vaidas 2011-12-15 21:52IP: 195.14.169.227
Idomu, kokia veikla ten Jūs užsiimate?
Geras 2011-12-20 14:56IP: 81.7.90.45
Veikla paprasta, kaip ir visur - pirtis, baseinas, bilijardas, stalo tenisas. Druskos,
kavos, medaus, molio masažai.
Buvusi 2012-11-26 18:29IP: 89.116.210.230
Nėra ko bijoti. Tikrai šauni kompanija. Tikrai gera pirtis, vanojimai, plius gera
kompanija, geri, linksmi žmonės. Jokių iškrypimų ten nėra.
to Buvusi 2013-10-23 20:47IP: 78.60.33.90
išskyrus tai, jog visi tuo metu nuogi…
Naujokai 2013-12-05 15:21IP: 88.216.168.126
sveiki, esam nebuve. Kiek susirenka zmoniu i vakareli? Konfidencialumas?
to buvusiai 2014-01-18 19:02IP: 86.38.90.177
Ar gerai atvanojo…”

Rodyk draugams

Šiuo metu bareljefas interjere bei eksterjere dažniausiai sutinkamas senų laikų pastatuose, bažnyčiose ir pan.. Šiuolaikiniuose privačiuose interjeruose ganėtinai retas dalykas. Galbūt yra tokių šalių, kur vietinės ilgametės tradicijos vis dar puoselėja šią techniką, bet Lietuvoje labiau ekskliuzyvinis reiškinys. Savo namudiniuose antikvaruose gali džiaugtis įvairiais nedideliais bareljefais - paveikslais, net gi ir aš tokį turiu, tai “Paskutinės vakarienės” vaizdas, gipso liejinys. Tiesa, Tarybinės Lietuvos laikotarpiu kiekvienas matė kone kiekvienoje aktų salėje ar kitoje oficialioje erdvėje kabančias Lenino galvas, bet gi sulig perestroike ir Nepriklausomybės vėjais, nupūtė tas galvas į archyvus ar kokį Grūto parką. Arba į saugius sandėliukus.

http://antikvar-rt.ru/images/1311621080.jpg

Dar buvo mada namuose pasikabinti lietus iš bronzos LDK kunigaikščių Vytauto Didžiojo ar Gedimino  bareljefus - “monetas”, oi pas dažną jie kabėjo namuose. Buvo ir kitokių, pamenu, lyg akyse stovi, Gedimino pilis, kaukiantis geležinis vilkas. Ar kas dar pamena?

http://skelbiu-img.dgn.lt/1_4_25561925/bareljefai-paveikslai-25561925.jpg

Bet ir šie matyt dulka sandėliukuose, palėpėse ar pas senelius kaime, jei nepaleisti į antikvaro rinką. Šitas gėris visad bus aktualus, sulig kiekvienais metais bei dešimtmečiais vis aktualesnis ir brangesnis. Vienok nebloga investicija. Taip kad nupūskite dulkes ir saugokite.

Dabar bareljefų ir pano ant sienų idėjos slavų kraštuose balansuoja ant kičo ir totalinės beskonybės ribos, pasitaiko ir labai “sudėtingų atvejų”, kaip sakoma, kai užsakovas nori matyti, už ką sumokėti toookie pinigai, tai gi, tas ir privalo matytis, akivaizdžiai. Kad turtingai ir prabangiai atrodytu, ne apie subtilumus mes čia. Kartais bareljefai ir pano derinami su piešiniais, kad būtų spalvingesnis sprendimas:

http://artnow.ru/img/818000/818249.jpg

http://svargan-sam.ru/wp-content/uploads/2013/02/42.jpeg

http://svargan-sam.ru/wp-content/uploads/2013/02/16.jpeg

барельеф фрагмент

http://artnow.ru/img/538000/538932.jpg

http://s.spynet.ru/uploads/images/0/6/7/1/4/2/2010/10/05/1cf2679e45.jpg

http://svargan-sam.ru/wp-content/uploads/2013/02/59.jpeg

http://svargan-sam.ru/wp-content/uploads/2013/02/1.2.jpeg

http://svargan-sam.ru/wp-content/uploads/2013/02/32.jpeg

http://media-cache-ec0.pinimg.com/736x/84/dc/3b/84dc3b5d7e2f3f082300e9b42bdbac49.jpg

http://svargan-sam.ru/wp-content/uploads/2013/02/33.jpeg

http://svargan-sam.ru/wp-content/uploads/2013/02/41.jpeg

Tačiau viskas priklauso nuo meistro profesionalumo, užsakovų fantazijos ir subtilaus skonio. Jei vyrauja minėta harmonija, tai bus net labai neblogi rezultatai. Žinoma, čia subjektyvi atranka, nepretenduojanti į etaloną, bet gi kaip interjero idėja, kurią įmanoma realizuoti ir Lietuvoje, kodėl gi ne? Jei sužaisti su tiksliniu apšvietimu, tai kiekvienas skulptūrinis gali tapti įdomiu sprendimu. Mano akimis keli saikingesni vaizdeliai, grožis, menas:

Kate Macdowell - Portland, OR artist
http://img.youtube.com/vi/uzWoHt_6qUU/0.jpg

.

Барельеф "Цветок"

Daugiau vaizdų atrasite į paiešką įrašę “Drywall Art Sculpture”. Pamatysite ne tik daug kičo, bet ir grožių, įdomių sprendimų, gal ką panorėsite realizuoti ir matyti savo svajonių būste :)

Rodyk draugams

zidinys

Ir vėl gašlios asociacijos žiūrint į židinį… Šį kartą į kabantį židinį. Buvo čia vienu metu užplaukę, juokas juokais, bet sakyčiau visai taikliai tuokart susišvietė. Kai sykį pamačiau aną židinį - krosnelę gyvai, tai net susijuokiau, va pamaniau, šitas, apie kurį ir rašiau :D Mintys tai nepasikeitė, jos tokios pat.

Esu paskendusi dizainuose, čia šiaip mano viena iš stichijų, kas seka, tas žino, kad daugybę metų esu atsidavusi ir seku visus įvykius, savo malonumui, kaip hobi. Ir tinklaraštyje taršau čia visokius interjerus, pobaisius taip pat, ir nerealius ekskliuzyvinius, taguose rasit. Bet dabar dar ir su reikalu po visur maluosi, o kadangi reikalas rimtas, tai skiriu tam nemažai išskirtinio dėmesio. Galiu sudirbti bet kokį interjerą, esu bjauri, žinau, man kartais daug kas kliūna (čia lietuviškuose interjeruose) ir labai gerai žinau, ko niekada nedaryčiau, kas nepatinka, kodėl tas anas blogai. Dabar nenorėčiau plėtotis ta tematika, kitą kartą, kai bus kito pobūdžio įrašas.

Šį kartą naujas gašlių asocijacijų egzempliorius, dar baisiau, ekstrymas vulgaris. Žiūrinėju tokį Spekas.lt puslapį, vartinėju ką jie siūlo, kas įdomesnio, ir matyt tas mano nuovargis ar tiek ir tiek matytų vaizdų nuteikia melancholiškai “sekantis sekantis sekantis”. Abejingu veidu. Bet va tas, blecha, židinukas mane sudomino. Visame tame dizaine. Aš daugiau nieko nematau, tik žinote ką? Jau jūs man atleiskite, kultūringieji skaitytojai, bet aš matau arklio lytinį organą. Didelį, juodą, kabantį. Kokį esu mačiusi kaime, kai vaikščiojau laukais arimais. Vaikystės vaizdai. Laukas, arklys, b..bys. Taškas.

Čia vienas nekalčiausių kadrų. Gamta, nieko nepadarysi…

penis

Bet savo namuose tokio “pimpalo” nekabinčiau. Tikiu, kad kainavo, daug pinigų suplojo, ir mato kasdien, jį, didelį, juodą, kartais karštą…

Rodyk draugams