BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Noriu pasidalinti su jumis geru filmu - drama “Juste la fin du monde”, nors galbūt ne visiems pasirodys toks. Tačiau čia toks geras garso takelis ir operatoriaus darbas, kad vien dėl to verta. Vien nuo šių abiejų sąskambio net šiurpuliukai laksto. Sustabdžiau žiūrėjimą tik dėl to, kad parašyčiau, nes užplaukė banga, tai ir čia užnešė. Tik paklausykite ir pažiūrėkite, net jei filmas absoliučiai nedomina, vien tai manau patiks.

Rodyk draugams

Kažkada, kai tik atsirado žurnalas “Stilius” ir vėliau žurnalas “Žmonės”, tokiais pat etatiniais vakarėlių dalyviais buvo Darius ir Ina Mockai. Kokį tik žurnalą bevartysi, kiekvieną savaitę, sąžiningai jie tuose puslapiuose.

Jie mėgavosi ta tuštybe ir maivėsi iki tokio lygio, kad parodytų, kaip jie gyvena, kokius garderobus turi, kokias rankines. Bet viskam ateina savas laikas. Juos nupūtė iš visų vakarėlių, žurnalų, retkarčiais pasivaidena ypatingomis progomis. Nes subrendo ir matyt suprato, kad visa tai buvo maskaradas. Tokių kaip jie buvo daugybė, vieni veidai keitė kitus, kiti kitus.

Dabar akivaizdi tokia tendencija, kad neršti po nesibaigiančias prezentacijas, vakarėlius, abejotino lygio pseudodizainerių drabužių pasirodymus, karoliukų vėrimo vakarones ar mėsos krautuvės atidarymus - blogo tono ženklas. Net į Bentley pristatymą atėjo vos keli, kurie realiai gali įpirkti Bentley, visi kiti etatiniai vakarėlių dalyviai.

Martinavičiai kol kas pradiniame etape, eina visur kur kviečia, nes nemoka atsirinkti, o ir nenori, kur dar bus proga pademonstruoti spintos turinį. Ekscentriška Veronika Kastujeva taip pat demonstravo. O jei dar prisiminsime į archyvus nutrenktą Martinėlę.

Rodyk draugams

Kitur į diskusiją kelsiu šią dainą, kuri buvo mūsų laikų vienas iš topų ir kuri kažkaip nesutraumavo mūsų protelių. :D Ten tokia tema, kad dainų žodžiai veikia, traumuoja, žodžiu. Kas dar pamena? Žodžiai - to laikmečio aktualijos, 1994 metai, bet ir dabar tinka. Daina - klasika, žodžiai pralenkę laiką ir tinkantys visiems laikams. Viskas tavo bosui.

Tavo bosas žino, kiek tu uždirbi, abejoju, ar tu jam pameluosi, už save pakovosi, nepasiduosi. Viską atiduosi savo bosui. Visada ramus, niekada nesiblaško, jis nebijo nieko, jo negaudo mentūra, jo kišenėje visa rajono prokuratūra. Viską ką uždirbą, viską atiduoda, viską savo bosui.

Rodyk draugams

“Nuo kada eilinis prekybos centras yra LEGENDINIS?.. Sutinku, kad prieš tai tame pastate veikusi baldų parduotuvė gal ir yra tam tikra prasme legendinė, bet tik ne MAXIMA. Kaip ir visose …XIMOSE ten tas pats: atėjai ir už daug pinigų nusipirkai labai labai mažai prekių…”

Ten ir daugiau tokių nesusipratėlių. Tai parašė žmogus, kuris nieko nežino ir nematė skirtumo, kodėl nematė, tai čia jau jo asmeninė specifika. Parašysiu kaip aš mačiau ir kiek žinojau, gal tai VBS lygio info, bet lai, manau ne vienam buvo toks įspūdis.

Mindaugo g. Maxima legendinė todėl, kad ji buvo pirmoji išskirtinio lygio parduotuvė ir ją tokią padarė pati tuometinė “Vilniaus prekyba”. Perestroikos laikais išskirtinės buvo valiutinės parduotuvės, tokios kaip VilBara Pilies g., kur ateidavau kaip į kokį muziejų :D Prakutę tai ten jautėsi kaip žuvys vandenyje. Vėliau, jau kai įsisuko Nepriklausomybės gyvenimo ritmas, atsirado poreikis normalioms ir civilizuotoms parduotuvėms, su geru prekių asortimentu, jų dygo kaip grynai po lietaus, reikėjo išskirtinės apsipirkimo vietos, kuriai neprilygtų nei viena kita. Kurioje apsipirkinėtų ne tik viešojo maitinimo įstaigos (Bazės tuomet dar nebuvo), bet ir elitas :D , Seimo nariai, diplomatai, valdžia apskritai, o be to visokie verslo prakutėliai ir labiau pasiturintys veikėjai, patys VP veikėjai ten taip pat apsipirkinėjo. Todėl kodėl legendinė Maxima? Nes ten buvo ypatingai geras asortimentas, rinktinis. Žuvies, mėsos, kiti skyriai buvo geriausi Vilniuje iš visų Maximų, galbūt ne visuomet sekėsi išlaikyti tą lygį, svyravo, daug kas priklausė nuo tiekėjų ir apyvartos, kuri tai smukdavo dėl perkamosios galios sumažėjimo, tai vėl augdavo.

Ne visi žino, kad anais laikais, o gal ir dabar išliko (senokai ten buvau), buvo išskirtinė dar viena Maxima ;) Tai yra Čiurlionio g. mažylė. Kodėl ji tokia buvo, su savu asortimentu, taip pat išskirtiniu, ko niekada nerastum kitose mažose maksimose? Nes tame name gyveno tuometinis VP dešimtukas, dabar nepamenu ar visi ten gyveno, bet kad gyveno top viršūnės, įskaitant ir Nerijų Numavičių, tai faktas. O ir kaimynai buvo “atatinkamo” lygio. Todėl jie ten sau pasidarė savo Maximą :D Nedidelėje parduotuvėje tilpo tai, ko jiems patiems reikėjo, na kad galėtų su pižamom ateiti ir rasti. :D

Rodyk draugams

Prieš kelis mėnesius, kai buvo tik pradžia grupės Грибы dainos “Тает Лёд”, vos keli šimtai tūkst. peržiūrų ar dar mažiau, rašiau, kad tai bus šio sezono hitas bombinis. http://subjektyvi.blogas.lt/sio-sezono-hitas-is-rytu-puses-грибы-тает-лёд-8934.html Taip ir atsitiko, peržiūrų skaičius tuoj perkops 54 mln.! Iš kur žinojau, kad tai bus hitas? Nes kasmet juos atspėju dažniausiai vien po pirmosios perklausos, aš manau, kad visi kas su elementariausiu muzikiniu išsilavinimu ar išmanantys šiuolaikinės muzikos peripetijas tai atspėtų ir atspėja, tas tendencijas, ir nesvarbu koks tai būtų stilius, tai yra tas momentas, kai žinai, supranti ir jauti, čia tai, kas milijonams nuneš stogą. Jie pataikė į auksinį tašką.

Tai dabar palyginkite dvi dainas. Pirmoji jau minėtas hitas - bomba.

Ir kopija, naujausia Džigan daina, kuria jis didžiuojasi, o kas belieka. Klaiku. Tai yra tiesiog klaikuva.

Rodyk draugams

“Viena vertus, džiaugiuosi, kad kuo daugiau yra restoranų, tuo daugiau galimybių žmonėms pasireikšti ar tiesiog nueiti pavalgyti. Tačiau tai vienas sudėtingiausių verslų pasaulyje, tai ne ta vieta, kur galima užsidirbti greitų pinigų.”

Rašiau n kartų ir matyt ne pabaiga. Apie tai jau rašo ir kiti. Sunkūs laikai šiame versle tęsiasi jau ne vienerius metus, nes net neturint aiškios statistikos kiek skambiai atsidaro, o kiek tyliai užsidaro, nesunku suvokti, kad šis verslas, toks populiarus, ypatingai neįvertintas rinkos naujokų. Čia taip sudėtinga, čia yra tiek visko, kad galima prarasti labai labai dideles investicijas.

Kaip ankstesniame įraše rašiau, kad kas rizikuoja, tas rizikuoja gerti ne šampaną, o šiltą nudvisusį bankrotinį gėralą. Personalas labai daug lemiantis faktorius, bet ir tai dar ne viskas, čia tik vienas aspektas. Pvz. vieta vieta vieta. Rašiau jums, kad prognozės apie greitą restorano mirtį virš Geležinio vilko g. tunelio buvo tokios nuspėjamos, kad kai išvydau, iš karto buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada jis užsilenks, nes ne vieta tam restoranui, buvo. Ir tai tik vienas pastebėjimas iš daugelio kitų, apie kuriuos nerašiau, kaip kad pvz. toks naktinis klubas, jam taip pat prognozavau greitą mirtį, taip beje ir atsitiko, nors tikrai nelinkėjau blogo jam, bet yra tam tikri dalykai, patalpų specifika, kainodara, kur na nežinau kaip reikia žiūrėti, skaičiuoti, kad neįvertinti visumos ir galutinio rezultato.

Kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip lengvai rizikuoja lįsdami į restoraninį verslą, taip drąsiai, nebijodami prarasti kapitalą. Net gi grožio salonai nėra toks rizikingas verslas, kaip restoranai. Nors tikiu, kad atsiras kas ginčys tai. Bet tai kiek reikia pinigų, kad teisingai funkcionuotų maitinimo įstaiga, kiek reikia pinigų įrangai, kur sutaupysi nebent perpirkdamas bankrutavusių konkurentų įrangą, vis tiek, tai yra žiauriai dideli pinigai.

Jei vis dėlto kyla minčių “noriu savo restoranėlio, kokio šeimyninio”. Kodėl gi ne? Tai tokia vieta, kur PATS turi gyventi tuo, dirbti kasdien ir dar ne garantas, kad pasiseks. Nes tiek punktų, kad daugybė punktų. Net jei viską tobulai suderinsi, net gi tada gali paaiškėti, kad būsi įdomus vos keliems, o to nepakanka. Kiekvienos nesėkmės atveju bus vis kitos priežastys, kodėl nepasisekė. Ir sėkmės atveju net visiškos skylės turi tai, kodėl traukia klientus ir kodėl jos dirba daugybę metų, bet nežada bankrutuoti. :D Čia kiekviena vieta turi savo istoriją, savo klientus. O visur reikalinga gera apyvarta, nes dirbti iš idėjos tai irgi ne amžinas dalykas.

Rodyk draugams