BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei”

Trumpai apie susireikšminimą. Pamenate pastebėjimą apie dirbančias mamas? Tai lygiai ta pati situacija su visais tais, kurie turi aibę kitų užsiėmimų, pomėgių ar darbe sukasi kaip voverės, kurių gyvenimas nesisuka su socialinių tinklų ritmu ir kurie neturi ar laiko, ar galimybių domėtis visais egzistuojančiais reklaminiais ar labdaros projektais. Aš suprantu, kad šis rašinėlis yra dar viena gera proga įgelti dėl jiems vieniems žinomų priežasčių neįtikusiai moteriai, tačiau, ne viskas, kas vyksta tarp Facebook’o “gyventojų” pasiekia visus anapus ekrano. Nereikia tiek susireikšminti ir mušti į vienus vartus. Man M. Dargužaitė kaip žmogus nekelia absoliučiai jokių emocijų, nei simpatijų, nei antipatijų, esu neutrali ir nieko asmeniško neturiu, nežinau aš jos ir dėl kokių priežasčių ji sulaukė kelių žmonių specifinio dėmesio.

Tikiu, kad M. Dargužaitė apie “bobų projektą” sužinojo tada kada sužinojo, o kas čia tokio? Tikiu, kad “boba” jai sukėlė neigiamas emocijas, nes man kelia tokias pačias, boba nėra simpatijas ar malonias emocijas keliantis žodis, tai grubus, nevalyvas, prasčiokiškas, stačiokiškas ir nepatrauklus, bet tam tikrame kontekste jis “fainas” ar kabinantis, kaip kad šio projekto pavadinime. Projektas man asmeniškai nekelia tokių emocijų, tad ir jokio noro ten veržtis nėra ir nebuvo. O ir tai, kad jis, jei teisingai suprantu, pamažu išsikvepia ir kažkuria prasme tampa dar vienu eiliniu reklaminiu projektu, tai atvėso tos, kurios tikriausiai pirmą kartą per itin trumpą laiką užpildė visas kino salės vietas. Galima užkabinti vieną, kitą kartą, bet.. Šaunu, kad moterys organizuoja(si) įvairias pramogas, įtraukia rėmėjus, užsiima įvairia užklasine veikla ir pan., visad patiko visokie klubai, pokalbiai, susibūrimai, bendraminčių pritraukimas ir pramogos. Bet tas noras susireikšminti ir bet kokią kritiką priimti kaip didžiausią įžeidimą, tai neadekvatu. Jei nežinai kažkokio projekto, tai viskas, esi taikinyje, kaip gali nežinoti?

Rodyk draugams

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Investuojį į kadrą, apmoki kursus, seminarus, jis vis tobulinasi tam, kad įmonėje dirbtų reikiamos, atitinkamos kvalifikacijos ir profesionalus darbuotojas, o jis išeina. Ne todėl, kad blogos darbo sąlygos ar nekonkurencingas atlyginimas, kitose įmonėse arba identiškas, arba panašus plius minus nedaug kuo skiriasi. Jis išeina, nes jam reikia gyvenimo pokyčių, iššūkių :D (aš kai kartais perskaitau šį žodį, tai vis kažkoks juokas jama, nes tie iššūkiai mėgsta paraleles su sunkumais ir kokia nors nesibaigiančia juosta “šikna” gyvenimo periode), kažin kokių, o dar dėl to, kad normalu keisti darbą. Tokia savotiška išdavystė ir investicijų vagystė. Ar įmonė investavo tam, kad kitai įmonei (ir dar konkurentams) būtų gerai? :D Aš manau, kad nenormalu esant stabiliai tėkmei (ne studentas, ne pavieniai ar atsitiktiniai darbai) dažnai keisti darbą, pernelyg dažnai ir be svaraus argumento. Na čia ne argumentas, bet vis tiek kaip mintis, vadovai juk nekeičia darbo kas keli metai, tam pačiam ir tam pačiam :D Įmonė auga, bręsta, vystosi ir tobulėja su komanda, yra komandos įdirbis, susistygavimas, dermė, kai vienas kitą supranta iš pusės žodžio, žino viską kas kur kada su kuo, nebereikia gaišti laiko apmokymams, pritapimams, o kur dar asmeninės kiekvieno darbuotojo charakterio savybės ar būdas. Yra žmonių, kurie į kolektyvą neša destrukciją, įtampą, kursto vidines intrigas, kažkokias “revoliucijas” kelia, terorizuoja kitus darbuotojus ir pan.. Tenka atsisveikinti, retai, bet pasitaiko tokių “inkliuzų”. Todėl, kad kolektyvas turi būti lyg šeima, vienas kumštis, tik tuomet bus lengva dirbti.

Man rašo (visa diskusija čia FB) svečiai: “Jei darbuotojas išeina visko “primokintas ir priinvestuotas”, tai kaltas darbdavys. Taip jam ir reikia. Aplamai, jei išeina tikrai geras darbuotojas, tai visada kaltas darbdavys ir gali neverkt, nes jam tokio darbuotojo nereikia. Juokingiausia, kad kai toks specialistas nusprendžia išeit, tada visi jį prisimena, pradeda algą siūlyt, pakalbėt prie alaus kviečiaisi ir t.t. O kur anksčiau buvo ? Dabar jau kaip sakoma “pozno mama pit boržomi”.”// “Iš tiesų taip ir yra. Darbdavys kaltas visada, nes jis kuria įmonę ir ne tik jos strategijas, bet ir vidinę, psichologinę atmosferą įmonėje. Geri, seni darbuotojai iš darbo šiaip sau neišeina.”

Aš atsakau: “Jūs mušate į vienus vartus. O jei išeina tiesiog? Toks jausmas, kad jūs vadovaujatės tam tikrais stereotipais, kurie ne visuomet tinka praktikoje. Matote vieną modelį. Nes išeina ir dėl darbdavio kaltės, ir tuomet, kai jo kaltės nėra, išeina ne vien geri ir seni, bet ir kitokie visokie. Pvz. ateina “žalias”, per 3-4 metus darbdavys apmoko, investuoja į mokymus ir žmogus prakunta. Jis pasijaučia itin reikšmingu, nes gi patobulėjo. Ir užsideda karūną. Atsiranda arogancijos ir pan. savybių dominavimas. Jam kiti pasidaro per prasti! Kolektyvas, vadovas, visa įmonė.”

Man toliau rašo: “Na aš pati dirbu tokioje srityje, kad ir aš, ir mano kolegos nuolat sulaukiam įvairiausių pasiūlymų, dirbam kartais keliose įmonėse. Atlyginimas visur panašus, bet daugiausia išlošia tas darbdavys, kuris sukuria geriausią mikroklimatą darbe, daugiausia investuoja be tik į mokymus, bet į bendrą darbuotojo gyvenimo kokybę, patogumą jam atlikti darbą. Tarkim, aš turiu mažų vaikų. Mano vadovė visada į tai atsižvelgia, mes visada ieškom sprendimo, ką daryt, kad ir darbe viskas vyktų sklandžiai ir namuose.”// “Tai kodėl jis nesijaučia reišmingu ? Kodėl kiti per prasti ? Todėl, kad prastas klimatas įmonėje, o dėl to kaltas darbdavys. Jis susirinko kolektyvą ir jis daro biznio strategiją. Kodėl jis pasirinko tokį žmogų, kodėl laukė tiek laiko ir į jį investavo ?” // “Tai yra darbdavio klaida. Įmonę sudaro materialūs ir žmogiškieji ištekliai. Geras vadovas turi numatyti viską: ne tik kada nusidėvės ar suges kokia nors įranga, bet ir kuris darbuotojas “išeis iš rikiuotės”. Šioje situacijoje būdama darbdavio vietoj jausčiausi atsakinga pati padarius klaidą, netinkamai pasirinkdama darbuotoją. O jei taip nutinka nebe pirmą kartą, labai rimtai apgalvočiau, kas mano įmonėje ne taip.”

Aš atsakau: “Jūs toliau mušate į vienus vartus. Darbuotojų manipuliacijos, simuliavimas, nenoras dirbti kai atsiranda rimtesnis užsakymas (pvz restorane banketas, o virėjas “suserga”), nuostolių padarymas arba vagystės, darbo metu darbo imitavimas skaitant forumus, medią, darant “chaltūrą” kitam užsakovui už papildomus pinigus darbdavio sąskaita, išeinant iš darbo pas konkurentus ar į nuosavą naują verslą išsinešami klientų sąrašai ir net gi dempinguojant kuriama priešprieša (ne mikroklimatas kaltas, o savanaudiški paskatai). Nebetęsiu. Kadangi nesate darbdavio kailyje, jūs negalite adekvačiai ir objektyviai vertinti, viską kraudami ant jo ir vertindami teoriškai, jūs net neįsivaizduojate, kiek realiame gyvenime visokių atvejų ir neprognozuojamų žmonių.”

Štai taip, darbdavys visada kaltas.

Rodyk draugams

ANTAKIAI

2017-03-22

Viena iš klaikiausių savaičių metuose, tai ta, kai “pasidarai” antakius ir lyg tyčia, lyg specialiai turi visokių reikalų, susitikimų, turi visur dalyvauti su tais klaikiais “flomasteriniais” antakiais, tol kol šašai nenukrito, jie atrodo taip, kad veide daugiau nieko nėra, tik ANTAKIAI. Tie kreivi ir įdėmūs žmonių žvilgsniai, nes tik beprotė gali taip “išsipaišiusi” vaikščioti :D Reguliariai darančios antakius ir po procedūros su “tuom” gyvenančios supras apie ką, tos klaikios savaitės sunkumus. Nuo vakar iki kitos savaitės reikės kažkaip išgyventi ir į nieką nekreipti dėmesio, nutaisius abejingą ir “šiek tiek trenkta maišu” veidą. Neva kad čia taip ir turi būti, jūs nieko nesuprantat, o man gražu, nesikeikiant.

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams

Iš komentarų: “Žurnalistika akivaizdžiai degradavusi. Jai įdomūs tik nusikaltėliai, alkoholikai ir žmonių nelaimės. Kitų temų žurnalistai nepajėgia analizuoti. Jie darosi neįgalūs rašyti ir kurti laidas apie kūrybingus žmones, jų darbą ir gyvenimą. O va asocialai - tai puikiausi jų bičiuliai, su jais jiems pats tas.” iš straipsnio “Marijonas Mikutavičius viešai Dovilę Šakalienę patraukė per dantį”

Dabar daug apie tai rašoma, bet labai noriu pareplikuoti šia tema. Sutinku su abiem pusėm, kodėl. Todėl kad žiniasklaidoje tiriamoji žurnalistika tapo nišine, o vaikomąsi internete klikų, o TV reitingų, tuomet visos priemonės tinka, nes nori to greito efekto minimaliomis priemonėmis.

Delfi redaktorė besipiktindama dėsto vieną poziciją ir ji teisi, žinoma, bet jai lygiai taip pat normalu kasdien po n kartų, visiems žinomas šviežias įvykis, valkioti žiauriai nužudytos merginos nuotrauką, prie bet kokio straipsnio, nes ta nuotrauka garantavo klikus. Nevengė palaikyti tokio ritmo, kai kasdien pasirodydavo tie patys straipsniai, su papildytais keliais sakiniais, o didžioji dalis copy-paste, su skambiom skandalingom antraštėm, tom pačiom nuotraukom, dar ir dar didinant įtampą, palaikant tą įtampą, palaikant atitinkamą nuotaiką ir skatinant klikus. Taip buvo daroma ir bus daroma daugybę kartų, nes tai efektyvu, tai naudinga, to reikia norint parduoti reklamą, bet tai yra manipuliacijos ir žaidimai, moralės ir etikos čia nėra nei lašo. Tai primityvus, gyvuliškas noras užsidirbti iš to.

Todėl iš dalies D. Šakalienė teisi, kad “kažką reikia daryti”, kodėl kitose šalyse apskritai draudžiama skelbti apie savižudžius, įžymių žmonių savižudybes, tik dėl to, kad visuomenė būtų sveikesnė ir nebūtų daromas atitinkamas poveikis. D. Šakalienė neteisi su tais pozityvo procentais, nes neįtikins kad ir internetinės žiniasklaidos, juk jiems greiti ir efektyvūs klikai su skandalingom ar gašliom antraštėm, skatinantys primityvius ir žemiusius instinktus - tai yra jų duona, jie to tikrai neatsisakys. Kažko gilesnio, kitokio, dvasingesnio galima atrasti kituose portaluose ar interneto puslapiuose, reikia tik norėti tai rasti.

Bet jei galvojant blaiviai ir atsakingai, didieji portalai, pagrindiniai šalies dienraščiai ir TV išgirs, pasižiūrės į tai ką jie daro ir koks poveikis, kokie rezultatai, ne tik žiūrės savų kišenių, bet dar ir pagalvos apie vaikus, jaunimą, dar apie tą visuomenės sluoksnį, kurį tokios naujienos ar bjaurios laidos veikia kaip dopingas veikti taip pat bjauriai ir šlykščiai, jei po to sumažins savus decibelus ir šlamšto - brukalo gausą, tai jau bus D. Šakalienės ir panašiai mąstančių laimėjimas.

Rodyk draugams