BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl man vedę vyrai buvo tabu. Dar sykį primenu, kad yra tokia klasiška klinikinė psichologė - seksologė Veronika Stepanova, kuri labai populiari Youtube erdvėje (ir Instagrame jos sočiai), o jos paslaugos - individualios konsultacijos kainuoja tikrai labai daug, bet ji verta kiekvieno dolerio ar euro. Ne viena video lekcija sulaukė didelio populiarumo. Todėl, kad ji, kaip sakoma - žmonių kalba, paprastai ir konkrečiai paaiškina kas yra kas, Veronika kalba įdomiai, pati yra charizmatiška persona. Žinoma, neišvengiama subjektyvių vertinimų bei požiūrio, nes kiek psichologų - tiek variacijų, tačiau jos požiūris į gyvenimą, problemas bei jų sprendimo būdus yra man (ir ne tik man) priimtinas, suprantamas, adekvatus ir būtent ji yra mano “bestas”, pažiūrėjau visas jos lekcijas kiek buvo kanale, toliau seku ir kviečiu atrasti, nes yra labai daug įdomių temų, retų temų, apie ką niekas kitas ir nekalba, nebent itin siauruose rateliuose už uždarų durų, nišiniuose kabinetuose, kur retas patenka.

Šios dienos tema labai artima, kabinanti, nes man visad vedę, su vaikais, su “praeitimi” vyrai buvo tabu. Ne santykiams, ne seksui, o gyvenimui ir gyvenimo planuose. Nes aš esu tokia egoistė, kad niekada, net baisiausiame sapne nesapnavau, kad galėčiau dalintis vyrą su kitais man “pašaliniais”. Traukti vyrą iš šeimos? Tik ne tai. Po to dalintis su buvusiomis žmonomis, su pirmos ar antros santuokos vaikais. Kad aš ne vienintelė ir nepakartojama, kad mano vaikai - ne vieninteliai ir nepakartojami, kad kasdien kažkas alsuoja į sprandą, kad vyras - sekmadieninis ar savaitgalinis, o tai reiškia, tuo pačiu, kad mano vaikai savaitgaliais tėvo nebemato arba yra nuskriausti dėmesio. Kad viskas sukasi ir neišvengiamai susiję su buvusiais ir esamais. O atostogos, o tas privalomas bendravimas, viskas. Kažkokie šleifai, šešėliai. Pavydas, konkurencija, kova. Tai buvo toks košmaras, toks siaubas, kad neįsivaizdavau tokių dalybų ir gyvenimo apskritai. Nors taip, amžina tiesa - niekada nesakyk niekada, taip, bet ne, tai ne man, bent jau tame buvusio gyvenimo etape, kai buvau viena ir nepriklausoma nuo nieko, galėjau planuotis ir LEISTI SAU susidėti su tokiu vyru, kuris atitiko tuos kriterijus, būtent - būti be “bagažo”, virvių, šleifų, alimentų, kažkokių kablių, kabikų.

Aš tikrai nežinau, jokių garantijų, kad nebūsiu toji buvusi ar vyras netaps buvęs, kad nebūsiu toji, kuri taps “bagažu” ar mano vaikai taps savaitgalio - sekmadienio - išeiginių tėčio vaikais, juk jokių garantijų nėra. Bet kol galėjau garantuoti tą bazinį “projektą”, kol galėjau pati kontroliuoti su kuo sieti savo gyvenimą bei šeimos kūrimą, tol dariau labai atsakingai ir įvertinusi visus saugiklius. Nes tas derinimąsis yra toks sudėtingas, psichologiškai, toks varginantis, kad jei dabar kažkas strateguoja bendrystę su vedusiu (ir turi vaikų) vyru ir traukia į savo pusę, planuoja šeimą, vaikus, tai pasverkite visus momentus, ar jūs tikrai ištversite tai, ar jums reikės manipuliuoti, žaisti, kažkur žemintis, ieškoti savyje jėgų ir užgniaužti pavydą, susitaikyti su nuostoliais - finansiniais ir moraliniais, kad jau nebus taip, kad viskas nuo nulio, tik jūs ir jis, kad jūsų namai, šeima, gimda yra vieninteliai ir nepakartojami. Jūs visad būsite numeris du arba numeris trys, visad, tai reiškia, kad jūs nei unikali, nei nepakartojama, tiesiog gal copy - paste ar update, arba dar teks ir įrodynėti, kad dar geresnė, šaunesnė, fainesnė, kepate geresnius pyragus ir darote “ten” viską geriau. Nes, kaip ir psichologė porina, tie vyrai nebrokija ne tik lyginti, vis tampytis tarp dviejų moterų, bet dar ir sumąsto grįžti atgal, po visko ką nuveikė, ir sėkmingai sau grįžta į buvusių žmonų glėbius bei urvus.

Rodyk draugams

Su vyrais visada reikia kalbėtis, tiesiai šviesiai, akis į akį, bet tik ne šantažuoti savo kvailai desperatiškais pareiškimais, taip žeminant save ir partnerį. Kaip ir visi tie vieši pasipiršimai - tokie manipuliaciniai, desperacinis spaudimas minioje, tai pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti, kai negerbi nei savęs, nei mylimo žmogaus, nei šalia esančių. Tas gėdingas aktas - imk mane, visų akivaizdoje, yra moralinis dugnas, kurį pasiekia moteris, kuri taip nori ištekėti. “Koncerto Vilniaus muzikiniame klube metu Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep atvirai pasiteiravo mylimojo Aurimo, kada jis planuoja ją vesti. Toks atlikėjos klausimas buvo palydėtas didžiulėmis gerbėjų ovacijomis.

Pirštis vyrui ir rodyti iniciatyvą - nėra blogai, kaip tik gerai, nes o kas pasakė, kad moterys negali to daryti? Bet tik ne tai, tik ne taip, ne prie visų ir pašalinių žmonių - liudininkų, spaudžiant, lyg vedant aviną į skerdyklą, tik ne tokiais apgailėtinais metodais. Gyvenime taip yra, kad su vienomis moterimis gyvena, o kitas veda. Jei vyras neskuba ir nesiruošia apskritai, o moteriai tai svarbu, tai ko delsti? Kiekvieni metai yra prarasti ir be jokių perspektyvų, tuo atveju, jei santuoka yra reikšminga. Žinau ne vieną vyrą - amžiną jaunikį, jau nupirdusį, bet ten tiek būta sugyventinių, kurios laukė, po to buvo naujos, tos irgi laukė, po to vėl, dabar vėl naujos. Jie naudojasi moterimis ir tiek, cinikai, jiems patinka, kai aplink juos šokinėja, lydosi, o jie suteikia viltį, kad gal kada nors… Niekada, čia tokia rūšis, net nesukite sau galvos, jie yra susireikšminę egoistai, nereikia aplink juos šokinėti, jie to neverti, jūsų, moterys, jie neverti.

Vyrams visada yra gerai, dažniausiai, jie apskritai atsargūs ir baikštūs pokyčiams, asmeninės laisvės suvaržymams arba apskritai pokyčiams, labiau linkę pastoviai plaukti ramiai tykiai palei srovę, kol jų neliečia, nesvarbu kokiu klausimu, tol gerai. Nes viskas šiame gyvenime, kas susiję su namų židinio kurstymu, viskas yra moterų rankose, tai jos sprendžia kada ką “darysime”. Taip jau yra. Kur gyvens, kokiame būste, kiek bus kambarių bute ar name, kiek vaikų gimdys ar apskritai gimdys - tai sprendžia moterys. Vyrams taip tik atrodo, kad tai jie, o deja ne, vyrai nejaučia to, bet tegul nesuka galvos. Kaip byloja statistika, skyrybos dažniausiai vyksta moterų, o ne vyrų iniciatyva, tai moterys skiriasi, jos renkasi tokį kelią, nes vyrams visai gerai, kam čia vargintis.

Gyvenime nereikia bijoti konkretumo, aiškumo. Ypač kai yra krizė, problema, santykių valtelės susvyravimas, kad nebedaug liko, kad nuskęstų. Kalbėtis su vyru ir nebijoti to daryti - sakyti į akis, ne rėkti, ne skelbti kažkokius ultimatumus, bet pasakyti, kad štai manęs tai netenkina, man nepatinka tai kaip mes dabar gyvename. Kodėl nenori to ar ano. Tai tu nori tų vestuvių, santuokinio gyvenimo, ar ne, ar manai, kad būsiu amžina nuotaka ant budinčio skambučio? Man svarbi santuoka, aš noriu šeimos, vaikų, dviejų mažiausiai, nes aš dabar esu sveika ir vaisinga, aš dabar noriu to. Tu ką sau galvoji? Ką tu apskritai galvoji? Ko tu nori gyvenime? Ar tu nori namų, vaikų? Kiek vaikų nori? O ką manai, jei aš noriu nei vieno ar trijų? Tau patiks būti trijų vaikų tėvu? Tiesiai šviesiai. Nereikia tempti gumos ir gyventi pasimetime, nežinioje. Gyvenime turi būti kažkokios gairės, kaip mes dėliosimės perspektyvoje, jei, žinoma, negyvename šia diena. Tai irgi variantas, bet vargu ar tai įmanoma, jei nori kažkokio apčiuopiamo rezultato.

Paklausti partnerio, kai krizė: kas tau nepatinka, kodėl amžinai nepatenkinta/-as ir susuktu veidu? Kas čia per manipuliacinė tyla? Kai poros tyli mėnesiais, tipo “mes nesikalbame”, tai yra vaikų darželio santykiai, niekur nevedantys. Kaip du ožiai. Ką jūs apskritai veikiate dviese? Kodėl negalite pasikalbėti, kaip du suaugę žmonės?

Tau reikia pokyčių? Aš taip gyventi nebenoriu, nes tai niekur neveda. Skiriamės. Ir paaiškini, tiesiai šviesiai, kaip mes gyvensime po skyrybų, ką darysime, jei yra vaikų - kaip gyvens vaikai. Kad taip, aš nesėdėsiu prie langelio ir neverksiu, aš nepratusi gyventi viena, esu sveika moteris, man reikia sekso, taip, aš tikrai susitiksiu vyrą ir taip, jis galbūt taps naujas tėtis tavo vaikams. Ir t.t., ir pan..

Tiesiai šviesiai, be jokių ten seilėjimosi aktų. Pasakyk kaip bus, tam vyrui, kuris arba nežino ko nori, arba nenori nieko keisti savo ramiame gyvenime. Tokiame saugiame ir “man viskas gerai, man nieko netrūksta”. Ir dar labai svarbu gyvenime nebijoti paleisti. Jei matai, kad niekas nesikeičia, o nori pokyčių, tiesiog paleisk ir išeik, palik, kam čia nervintis ir graužtis. Jei vyrui esi svarbi ir reiškminga, jis ieškos, belsis į visas duris, ateis ir pasakys: viskas, nebegaliu, būk mana. O jei neieškos, nesibels, vadinasi nevertas jis buvo to laukimo ir skaudžių ašarų. Tai kokia buvo visos tos dramos prasmė? Va kas turi jaudinti. Tavo ašaros ir nuverktos pagalvės niekam nerūpi. Pati kuri savo gyvenimą, viskas tik tavo pačios rankose.

Rodyk draugams

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Daugybė moterų ir vyrų, nežinodami, kad savo gyvenimą sieja su psichopatais ar narcizais, pasmerkia save kankinančiai ateičiai ir labai sudėtingiems psichologiniams išbandymams. Narcizai - be galo pavojingi, grėsmingi, be lašo empatijos, šalti ir bedvasiai žmonės, kurie sugeba taip apžavėti ir susukti savo aukų smegenines, kad apsuka galvas, o viskas tik dėl to, kad įtrauktų į savo įtakos ir negailestingos kontrolės gniaužtus. Aplinkiniams atrodo, kad tai fantastinis žmogus, toks mielas, toks fainas, toks be krislo, svajonių vyras ar svajonių žmona, ar svajonių mama… Niekas niekada nepagalvotų, kad tai vilkas ėriuko kailyje.

Žmogus gali daugybę metų gyventi su narcizu, kentėti jo išpuolius bei manipuliacijas, nesibaigiančius žeminimus, nes narcizui niekada neįtiksi, visada ras prie ko prisikabinti ir kabinsis be galo, be krašto. Auka gyvena su totaliai sutrypta saviverte, peraugančia į apatiją, depresiją ir norą užbaigti savo niekingą gyvenimą savižudybe, nes tik taip mato tą vienintelį kelią išsigelbėjimui. Taip ir nesuprasti, kad tai ne auka yra bloga, kažkokia nesveika, o narcizas gali taip apversti ir įtikinti, kad tai auka yra narcizas, kenkėjas, manipuliatorius ir blogio visuma, taip yra, kad žmogus su laiku pradeda įtikėti, kad tikrai, gal čia su juo kažkas ne taip, jis yra baisus, monstras. Narcizas siurbia aukos energiją, maitinasi tuo, mėgaujasi jos silpnumu, pažeminimu, šis tironas verčia savo auką psichiniu ligoniu. Nors pats toks yra. Klausydama psichologų video lekcijų atradau, kad narcisizmas yra įgimtas, tai genetikoje, t.y. žmogaus nepakeisi, jis nepasiduoda gydymui, vienintelė išeitis - bėgti nuo tokio žmogaus kuo toliau, išeiti, palikti. Arba išmokti su juo gyventi, nekreipti dėmesio į jo priepuolius, priekabes. Net jei tai yra motina ar tėvas. Daug lekcijų skirta motinoms - narcizėms, kurios priekaištais “aš tave užauginau, tiek stengiausi dėl tavęs, todėl dabar tu privalai man padėti, pirkti, būti su manimi ir t.t.”, taip vaikams įsodindamos amžinos kaltės jausmą, kuris juos lydi visą gyvenimą. Jos kontroliuoja, jos laiko ant ypatingai trumpo pavadėlio ir dusina savo kontrole visus aplinkui.

Mano pastarųjų dienų atradimas (o atradusi ir susidomėjusi psichologine tematika jau daugybę metų, tai lyg hobi) - psichologė, psichologijos dėstytoja JAV koledže, pati gyvenusi su vyru - narcizu, todėl žinanti daugybę dalykų apie tokio tipo žmones ne iš teorijos ar knygų, o iš praktikos. Jos balsas labai keistas, veidas taip pat, kartais be saiko naudoja filtrus, bet čia reikia išgirsti esmę, tai ką ji daugybėje video lekcijų kalba apie žmones - narcizus, yra labai gerai. Tai nepaprastai įdomu ir dažnai sukrečia iki širdies gelmių. Kodėl pvz. žmonės storėja tokiuose santykiuose ir neretai priveda save iki diabeto, tai nebūtinai nuo maisto, va kokia esmė, ne problemų užvalgymas, o užnuodytas organizmas, kurį nuodija aplinkoje esantis narcizas. Štai kodėl sėkmingai meta svorį po skyrybų ir susitvarko sveikatą. Kas vyksta vaikų gyvenime priklausant nuo tironiškos motinos, kaip narcizai įsisuka į kitų žmonių gyvenimą, kaip laiko aukas savo tvirtuose gniaužtuose ir kodėl sunku juos palikti, žmonės tampa priklausomais. Nes ta baimė ir grėsmė, o narciztai per daugybę psichologinio smurto namuose metų sugeba įtikinti: gyvensi su manimi arba mirsi, tu be manęs esi niekas, nulis, tu be manęs pražūsi. O neretai ta baimė, kad toks monstras nužudys arba padarys be galo didelę žalą - ir tai laiko. Moterys kenčia, nes vyrai grasina atimti vaikus, atimti visą turtą, viską, grasina nusižudyti patys, jei juos paliks, daro viską, kad jos galutinai palūžtų. Ir liktų amžiams drauge.

Jei jūs skaitote tai ir suprantate, kad gyvenate su vyru - narcizu, kad kenčiate psichologinį smurtą, kreipkitės į moterų krizių centrus, atraskite psichologus ir psichologines terapijas, pradėkite kažką keisti savo gyvenime ir nelikite sugniuždytomis aukomis. Jūs nekaltos, tai jis yra monstras. Stiprybės.

Išklausiau ir klausau toliau šios puikios psichologės lekcijas apie narcizus, tai be galo įdomi tema, o būtent ji ją išplėtojo profesionaliausiai bei išsamiausiai, net jei kažkur tos narcizo charakteristikos kartosis, to neišvengsi, vis tiek įdomu klausytis. Kviečiu atrasti ir pradėti klausymo kursą nuo pirmojo video. Keliu šį kartą - kaip atpažinti narcizą pirmosios pažinties stadijoje. Tikiuosi pravers. Gaila, bet tik rusų kalba. Jei jūs nesuprantate, bet domina tematika, būtinai susiraskite informaciją ta kalba, kuri jums suprantama. Negyvenkite nežinioje, žinojimas jus išgelbės.

https://www.youtube.com/watch?v=DXsSZi4JjrE

Rodyk draugams

Vaida Skaisgirė: „Svarbu rasti laiko ne tik darbams, bet ir draugams“

Puiki aplinka sukviesti draugus. Kazino. Koks pigus reklaminis renginys, nukreiptas į rodos nekaltą ir pozityvios intonacijos aprašymą - rask laiko draugams. Kai tiek žmonių kenčia nuo azartinių žaidimų, ne tik tie, kurie turi priklausomybę jiems, bet ir tų ligonių šeimos: tėvai, draugai, žmonos, vaikai, visi kas jų aplinkoje yra vienaip ar kitaip įtraukti į šį akivarą. Žinoma, yra kas visai džiaugiasi tokiais ligoniais - tai visų pirma kazino, po to lombardai, greitųjų kreditų bendrovės. Tik neseniai skaitėme apie A. Valentaitę apvogusį žlugusį krepšininką Dovydą Rediką - kazino lošėją. Juk tai tokie šių įstaigų VIP klientai, ir tokie patys į juos panašūs. Tai ar laimingi tie, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su šiais frajeriais?

Kaip viskas pateikta, tiesiog saldu žiūrėti, kaip viliojančiai, štai, pažiūrėk: kokie mes sėkmingi, jauni ir gražūs, su putojančiais, spalvingais kokteiliais, nerūpestingai susėdę už žaidimų stalo, pozuojame su kortomis, žetonais, mes faini, mes tokie, sek paskui mus, būk toks, kaip mes, gerk, lošk, kviesk draugus, surenk tokį patį vakarėlį, juk pažiūrėk kaip šaunu, nepamiršk draugų, prisimink visus. O juk tie reklaminiai stafai - žetonai ir kortos tėra marketingo dalis, juk jie, tikėtina, nepralošė ir neišlošė nei cento. Tiesiog susirinko, pasėdėjo, pagėrė, gavo žaidimo pamokėlę ir papozavo. Ir kazino gerai, ir Vaida užsidirbo, ir žiniasklaida parašė, kokia puiki reklama, tiesa? Ar norėtų Vaida, kad jos vyras ar užaugęs sūnus vakarus leistų ne namie, ne kažkur, o būtent kazino? Kur tavo vyras? Ai, žaidžia, žaidžia, žaidžia, vėl žaidžia, ir vėl žaidžia. Ir laiką leidžia tik kazino. Juk ten taip faina. Tai kaip narkotikas, vieniems užtenka kelis kartus pažaisti ir nieko, o kitiems - vieno vienintelio karto. Ir viskas, viso gero, mama, aš paskendau.

Jūsų statymai, ponios ir ponai, neškite čia savo pinigus, įsitraukite, įsisukite, praraskite laiko nuovoką. Jūs išlošite? Ne. Visada laimi kazino. Amžina tiesa - klasika, ar žinote tą posakį? Kad laimi kazino tik tie, kurie pastatė kazino. Kodėl Las Vegase ir niekur niekur nėra langų kazino patalpose? Kad žmonės nejaustų laiko, prarastų laiko nuovoką, kad nesuprastų ar diena, ar naktis, ar rytas jau aušta. Kad žaistų ir kad neštų pelną kazino. Ten nesibaigianti šventė, šviesos, prislopinta muzika, minkšta kiliminė danga, jauki ir butaforinės prabangos aplinka, dar gi nemokami alkoholiniai gėrimai, kad galutinai apsisuktų azartiška galvelė.

Rodyk draugams

15 metų jaunesnis Rūtos Lukoševičiūtės vyras atsisakė karjeros ir įsidarbino jos asistentu

Vajazau, galvojau, koks šaunus, koks pasiaukojęs, tik pamanyk, atsisakė karjeros. Nusprendžiau paskaityti šį pasiaukojimo akto pristatymą. Tikrai maniau, nuoširdžiai, kad šis “15 m. jaunesnis Rūtos vyras” yra auka, didvyris, kur medalis, kokia garbė. Na tai viskas, man atrodo, kad jis taip ir eis per gyvenimą, kol bus su Rūta, jį taip ir vadins, ne vardu, ne pavarde, ne pasiekimus vardins ar profesiją, o tiesiog “15 m. jaunesnis Rūtos vyras”, na kaip ten kokios sporto žvaigždės nesuskaičiuojamos buvusios draugės, jau seniausiai n kartų ar po vieną ištekėjusios, turinčios savo gyvenimus ir užsiėmimus, kokios nors “paulauskienės ar kazlauskienės”, o kaip vadinamos “buvusi ANO draugė”, taip ir gyvena, vis buvusi ir buvusi. Nes daugiau nieko doro nenuveikė, kad būtų be prielipo buvusio? Ne. Tiesiog žurnalistams neįdomu, o ir ne taip macnai skamba.

Tai paskaičiau ką veikė šis “15 m. jaunesnis Rūtos vyras” gyvenimą ir kokioje sferoje karjerą darė. Ne, neatspėjote, ir aš suklydau, ne, jis nebuvo nei vadybininkas, nei perspektyvus banko darbuotojas, nei inžinierius, nei fizikas - raketų išradėjas, nei politikas, nei nesvarbu ką pagalvojote, vis tiek suklydote, kaip ir aš klydau. Jis dirbo, tik nesijaudinkite, ramiai, jis dirbo… spintų montuotoju. Spintų. Ne baldų, nes baldų montuotojas, tai kaip suprantu, yra aukštesnės kvalifikacijos darbuotojas (na gal čia toji karjeros aukštuma?), ten reikia daugiau išmanymo ir sugebėjimų, kaip surinkti bet kokį baldą ir surinkti kokybiškai, kad nesubyrėtų ar nenukristų kokia virtuvės spintelė ir durelės. O čia tos spintos, tai kaip suprantu stumdomos, kur absoliučiai nieko nėra, nieko gudraus, ten net montuoti nėra ką. Tos dvi lentos, kur važinėja, tai įsistato į profilius. Ką ten tiek montuoti? Net prakaito lašas neišsiskirs, nebent montuotų Kipre liepos mėnesį.

Štai galvoju, kad “15 m. jaunesnis Rūtos vyras” - paprastas, mielas, šaunus, tikriausiai padorus vyras, nepametam, ne šiaip tiesiog vyras, o “15 m. jaunesnis Rūtos vyras”. Kad jam klaikiai pasisekė sutikti Rūtą savo spintų montuotojo gyvenimo kelyje. Ir būtent dabar jam nuskilo toks šansas gyvenime, jis tikruose pokyčiuose, jis visai kitoje sferoje. “15 m. jaunesnis Rūtos vyras” neatsisakė karjeros, ką čia peza ta Rūta ar žurnalistai, jis kaip tik iššovė į viršų, per kelias gyvenimo karjeros pozicijas. Jis tik dabar pradėjo daryti realią karjerą, tai jo didysis startas. Pasisekė žmogui ištrūkti iš primityvaus spintų rato, o viskas tik dėl to, kad yra “15 m. jaunesnis Rūtos vyras”. Su kuo ir sveikiname.

Rodyk draugams