BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

malta

Kaip mes keliavome į Maltą. Pašto sraute atėjo pasiūlymas, kad renkama grupė į Maltą, neilgam, keturiom dienom, aktyvus poilsis, t.y. bažnyčios, gatvelių šlifavimas ir pan. dalykai. Ten mes nebuvę, bet jau senokai labai noriu nuvykti. Aš užsikepiau, kad mudviem su vyru reikia į Maltą, nes vaikams mokslai, jie negali, na bet mes tai tikrai galime. Tai tą džiugią naujieną vyrui ir pasiūliau, kad važiuojam. Jis mane nusodino, kad jam tai absoliučiai neįdomu, niekur jis nevažiuos, laukia vasaros, Italijos. Gerai, sakau, tai ir nevažiuok, važiuosiu aš viena :D Čia jam tokioje vietoje visad įsijungia aliarmas, nes jis toks savotiškas, ne tai kad pavydus, bet kaip čia žmona viena kažkur pramogaus net keturias dienas ir dar užsienyje, nafig. Atsargiai pasidomi, kokia programa (nors aš jam nusiunčiau viską ir foto visas), išklausęs pareiškia, kad ir jis būtinai važiuoja, kokia puiki programa, jis tikrai jos nepraleis ir labai nori pamatyti Maltą. Nuomonės kaita trijų minučių bėgyje :D Per Velykas pažadėjau informuoti vaikus, tėvus, nes pas mus čia visas ūkis ir dar šuo priedo, reikia sureguliuoti visus toms keturioms dienoms. Vaikai pareiškia, kad jūs suįžūlėjote, kaip taip galima, jūs jau buvote dviese Belgijoje (įspūdžiai iš Briugės ir Briuselio čia jau buvo), kodėl taip, mes irgi važiuojame drauge. Mes visi norime į Maltą. Vėl kalbu su vyru ir sakau, kad klausyk, čia toks kipišas, visi nori į Maltą. Anas sutinka, kad negerai, vaikams tikrai reikia tai pamatyti. Bet aš jam sakau, kad kaina kinta labai smarkiai, o ir dar mama nustebo “kaip brangiai?”, v.ž. aš dar patyrinėsiu bilietų ir viešbučių kainas, gal labiau apsimoka vykti patiems. Patyrinėjau, žinoma, kad apsimoka, žymiai labiau, kad už tą kainą gyveni ne kukliame viešbutuke, o pakankamai prašmatniame viešbutyje su pusryčiais ir dar viešbutis organizuoja transferį iki/iš oro uosto, kaip neimti. Imam tokį variantą. Ir tada man pasakoma, kad žinai, mama, tą penktadienį, kai mes būsime Maltoje, mokykloje vyks standartizuotas testas - kontrolinis, gimnazistų tėvai žino apie ką. V.ž. mes nevykstame į Maltą :D Tačiau aš jau susirinkau visą info, kas kur kada, vaikų netraumuosime savo kelionėmis, vyksime visi drauge tuomet, kai, nesikeikiant, nebebus jokių standartizuotų kontrolinių, įskaitų, egzaminų ir pan. dalykų, bus ramesnis laikotarpis.

Tai va, laukiame vasaros.

Rodyk draugams

atostogos

Apie fotografuotas akimirkas, apie gražius vaizdus, įspūdžius, mes labai norime tai užfiksuoti, tačiau tampame to proceso įkaitais. Na gerai, gal ne mes, rašysiu apie save. Aš nebefotografuoju tiek daug kaip anksčiau, neretai apskritai nebefiksuoju kur esu, vienas kitas momentas, tai vos procentas ar dar mažiau to, kas buvo anksčiau. Nes tiesiog atėjo toks nušvitimas ir atsivertimas vienu metu, kai supratau, kad fotografavimas tampa neatsiejama buvimo dalimi ir kam to reikia, to darbo, to vargo, visko? Aš realiai nebematau viso vaizdo, tik pro tą telefoną ar fotoaparato objektyvą, nebejaučiu nuotaikos, tik noriu tai perkelti, kitiems parodyti, išsaugoti, bet ne tai turi būti svarbiausia, nes realiai tai niekam neįdomu, vėliau. Aš vagiu savo laiką, dėmesį, tai toks darbas tų kadrų gaudymas, juodas darbas. Ir nustojau tai daryti. Nebefotografuoju, tiesiog žiūriu, medituoju, mėgaujuosi vaizdais, lai jie lieka prisiminimuose ir net gi būna taip, kad išvažiuojame kelionių metu iš kažkokio grožio, o nei vieno kadro ten taip ir nepadarėme, nes ne tas buvo galvoje. Kai iš kelionių parsiveža tūkstančius nuotraukų, krauna juos į albumus. Galvoju, kam tai rūpi? :D Gyvenime nenorėčiau vartyti kažkieno tūkstančius nuotraukų albumus iš ten ar ten, kiekvieną šakelę ar kupstelį. Nupušimas.

Ne, man būna įdomios nuotraukos iš kažkokių svarbių gyvenimo įvykių, kur vestuvės, šventės, koncertai, vaikystės momentai ar pan.. Bet va tarkim “buvome Kipre, iš ten parsivežėme tūkstančius nuotraukų”, na suprantama, kad to Kipro anie ir nematė. Nes aš save prisimenu tokioje pozoje, kai fotkinau fotkinau, o kas iš to, neduok D juostelė apsišvietė :D Tai skaityk visa kelionė šuniui ant uodegos, o ką kitiems parodysi :D Dar tada, kai nebuvo nei soc. tinklų, nei išmaniųjų telefonų, tik muilinės ir Kodak ar pan. juostelės, kai norisi atspausdinti viską kas ten pripleškinta, nes nežinai gi, ar kreivi, ar geri tie kadrai, nebuvo tokių technologijų, kad galėtum atsirinkti.

Rodyk draugams

Apie pinigus. Apie vienos lietuvės pardavėjos atlyginimą Milano batų parduotuvėje ir apie tai, kokia pensija dirbusio emigracijoje ir grįžusio į tėvynę solidaus amžiaus kroato, kurį vyras sutiko viename SPA - giluminių versmių termose, mirko tame pačiame baseine ir kalbėjosi. Du žmonės, du pavyzdžiai. Jų visokių yra ir daugiau, bet manau lai būna du konkretūs žmonės. Vyras šnekus, moka vynioti temas ir prašnekinti, o apie pinigus ne visiems kalbėti yra tabu, todėl manau ne vienam bus įdomi “tabu” tema, juk, kaip sakoma, jums skaityti nieko nekainuoja :D ir niekam dėl to neskauda, patys žmonės pasidalino ta info, o tai kažkam bus impulsas, kas šiandien galvoja apie emigraciją, skaičiuoja kokia bus pensija lai tolimoje ateityje, bet ji tokia miglota Lietuvoje ar be apčiuopiamų optimistinių perspektyvų, kokios piešiamos šiandien.

Apie lietuvę, kuri daug metų gyvena ir dirba Milane, nerašysiu nei vardo, nei kokio brando parduotuvė, lai išlieka nors kiek konfidencialumo, nes ten daugelis tiek uždirba, o ir daugiau, juk visi žinome, kad prekiniai ženklai nuo..iki “kosmoso”, tad lai bus viduriukas, brandas ne iš pigiųjų, bet ir ne iš prabangiausių. Atlyginimas nuo 2200,- + bonusai nuo pardavimų, tad į mėnesį uždirba apie 3000 eurų, plius minus tiek.

Pensininkas iš Kroatijos, kuris apie 30 m. dirbo emigracijoje, kaip ir daugelis šiuo metu mūsų tautiečių kažkur dirba ir užsidirbs visai kitokias pensijas. Jis dirbo Vokietijoje, kompanijoje “Siemens”. Ir dabar jis gauna tris pensijas. Taip taip. Pirmoji - Kroatijos socialinė, nes anoje su stažu kaip sakoma nekažką, 12 metų, tai iš čia 200,-. Antroji - Vokietijos skiriama - 900,-. Trečiąją pensiją moka toji kompanija “Siemens”, įsivaizduojate, aš net nežinojau, kad taip būna, bet štai, akivaizdu, ši kompanija moka kiekvieną mėnesį 1500 eurų. :O Tai gi, skaičiuojame svetimus pinigus, šis darbštus vyras užsidirbo sau 2600 eurų pensiją.

Todėl aš manau, kad tokias panašias ar bent artimas toms pensijas užsidirbs mūsų tautiečiai, kurie po to galbūt grįš į Lietuvą ir mėgausis visai kitokia senatve, kokybiška. Mėgausis SPA, versmėm, masažais ir organiškais kokteiliais :D

Rodyk draugams

Parašysiu apie požiūrį į klientus, dar vieną keistenybę iš maišelių ir, taip pavadinkim, ekologijos :D serijos. Buvo tema apie tai, kad apmaudu pirkti firminius maišelius firminėse parduotuvėse perkant tikrai nepigius daiktus, kaip jau rašiau, tai tik parduotuvių požiūrio į klientus reikalas ir su ekologija realiai neturi nieko bendro, nors galima manyti, bet taip nėra.

Čia toks intarpas apie požiūrį į klientus. Vyras dabar kaip tik buvo Milane ir užėjo į tikriausiai ne visiems žinomą, bet mūsų labai mėgstamą Falconeri parduotuvę, kur ją randame, ten visada užsukame. Tai štai, vyras pasidalino su tos parduotuvės šefu, kuris ten sukiojosi, kad jam labai patinka šis brandas, kad visada užsuka kai būna Brescia, patiko asortimentas Cortina d’Ampezza miesto parduotuvėje, v.ž. pasidalino komplimentais ir sukinėjosi ten kaip sakoma be konkretaus tikslo, nes jo ir nebuvo, ėjo pro šalį ir tiek, nes “nieko nereikia”. Tas direktorius priėjo ir jam padovanojo vyriškus Falconeri kvepalus už 45 eurus, tiesiog, suprantama, savikaina jų kita, bet klientas perka už šią kainą. Jūs įsivaizduojate kiek tokių klientų Italijoje, o ir Milane, šopingo mieste? Ten eilės ir grūstynės visur, nes dar ir sezonas, viskas nauja gražu. Ir vyrui pasidarė nepatogu, na čia ir marketingo triukai, tai kaip dabar nepirkti :D Išsirinko švarką ir dar nusiderėjo iš naujos kolekcijos 10%, kas yra labai neblogai. Ir kai man sakė/rašė firminių maišelių pirkimo entuziastės, kad pirkti maišus, tuos popierinius, eko, su mega užrašais, yra normalu, tai man tai tikrai nenormalu, su kuo kitose šalyse tiesiog nesusiduriu. Rašė, kad kažkur tai pasitaiko, bet man matyt sekasi ten neužeiti :D

Apie mūsų prekybcentrių maišelius. Aš visur visur einu su “savo” maišeliais, kurie dar kondiciniai ir nesuplyšę, jau koks nekondicinis, tai, žinoma, šiukšlėms sukrauti, kaip tikriausiai ir pas kitus anie baigia savo gyvenimą :D Mano automobilio durelės prigrūstos tokių maišelių, rankinėse visada rasi vieną ar du, iš serijos “na maža kas”. Nesvarbu koks rankinės brandas, kokia kaina, visai visai nesvarbu, svarbu, kad tilptų, į visai visai mažas ar teatrines tai tikrai negrūdu. Todėl net jei perku už triženklę sumą, išsitraukiu visus tuos dar kondicinius maišelius, galiu ir tris, ir keturis, apdairiai pasiėmusi iš automobilio, nesvarbu kad apsiperku IKI, o maišeliai iš Rimi ar “maišyti”, man negėda. Nes nekenčiu pirki naujų maišelių, va kokia bėda, taip, jie kainuoja centus, bet o jei aš jų turiu daugybę, tai kodėl reikia pirkti. Ar dėl to, kad esu dar ir menininkė, ar čia koks šykštumo ar taupumo genas prasimuša, nežinau, bet, kaip ir rašiau, čekis triženklis, maišeliai iš antrų rankų, o dar gi tvirtesni tai kokius keturis ar net penkis apsipirkimo ratus apsuka :D O kai pastebiu, kad kiti perka dar ir tuos brangesnius popierinius kur berods eurą kainuoja ar pan., tai man čia toks lyyygis, toks levelis, kad ne, matyt šiame gyvenime taip ir nepramuš ant to.

Rodyk draugams

Apie dantų pastas

2017-03-28

Apie dantų pastas ir fetišą joms. Anksčiau mūsų namuose būdavo įprasta, kaip tikriausiai pas daugelį, kad dantų pasta viena visiems, na o kol vaikai buvo maži, tai dar buvo vaikams skirta pasta. Bet viskas kardinaliai pasikeitė po to, kai šeimos odontologė, sužinojusi apie tą vieną tūbelę, pasakė, kad reikia reguliariai keisti pastas ir naudoti skirtingas (nuo apnašų, ėduonies, akmenų, parodontozės, apskritai dantenoms, jautriems dantims, kokybiškas balinančias ir kt.), nes kiekviena atlieka skirtingas funkcijas ir mes/jūs nežinome, kokios problemos su laiku išlenda, o be to pas kiekvieną jos skirtingos, todėl keisdami pastas profilaktiškai užkertame kelią toms skirtingoms problemoms. Žinoma, dantų siūlas, reguliari dantų higiena kas pusmetį arba kartą į metus.

Čia ir įvyko didysis atsivertimas bei nušvitimas, mes “pasinešėm” ant dantų pastų ir jų dabar vienu metu ant praustuvo krašto sandėliuojama 5-6 vnt. :o Pastas dažniausiai perkame pas mus vaistinėse, įvairiausių “spalvų” :D O dar Italijoje kokias įdomesnes, per kelis vizitus Šveicarijoje taip pat “apsipirkome” net nežinau kuriam laikui į priekį, o dar visur ten, kur keliaujame, vis užsukame į vaistines, randame įdomių pastų, kokių mūsų šalyje nėra artimiausiose vietose, nebent internetinėje prekyboje. Dar labai patinka Japonijos ir Pietų Korėjos dantų pastos, šių šalių produktai išskirtiniai, kokybė nereali, tai reikia išbandyti. Išskirtinis variantas - Japonijos Lion fimos dantų valymo milteliai, jei kas pamena, tai tokio tipo milteliai būdavo ir tarybiniais laikais :D Tai po šių kai išsivalai dantis, toks jausmas ir “skonis”, lyg po odontologo procedūros.

milteliai

Dar toks įdomus momentas, kad kelionių metu pirktos pastos primena pačias keliones, įspūdžius. Pvz. kai buvome Portofino miestelio vaistinėje, jo savininkė pasiūlė jos tėvo - farmacininko sukurtą pastą, kuri tikriausiai daugumai matyta “Arthrodont”, buvo taip netikėta.

pasta

Rodyk draugams

Šį video geriausiai supras tie, kurie žino šią populiarią YouTube vlogerę, seka ją arba matė bent vieną video vaizdelį iš jos gyvenimo. O kadangi įrašas skirtas visiems, tai trumpas (kol rašiau pasidarė netrumpas) aprašymas, aš ją seku ne nuo pirmo video, bet labai seniai, sakykim nuo dešimto: modelis, stilistė ir įvairių užsiėmimų veikėja iš Rusijos sužavėjo italą Bruno, kuris vyresnis 7 m., verslininkas, gerai uždirbantis, nevedęs, apsigyveno drauge Italijoje ir penkerius metus puoselėjo bendrą lizdelį - vilą Italijoje, augino įstabius šunis Tibeto mastifus (mano gyvenimo svajonė šios veislės šunys), keliavo ir džiaugėsi gyvenimu. Modelis Katia dalinosi savo gražaus ir turtingo gyvenimo epizodais, pirkiniais, kelionių įspūdžiais, stiliaus, kosmetikos ir grožio patarimais, maisto gaminimo ir fitneso, įvairiapusė mergina ir veikli. Jai to gyvenimo ne viena žiauriai pavydėjo, komentaruose dergėsi taip pat, tad tokių žmonių per ne vienerius vloginimo metus buvo daugybė. Ir nieko nuostabaus, nes Katios gyvenimas buvo gražus, ne pernelyg prabangus luxury kaip kad tenka sutikti kokiame Instagrame, ne, bet toks aukščiau vidutinio. Apie vyrą veik nieko niekada nepasakojo, nei kas jis, nei kokie jų santykiai, nei koks jų bendras statusas, nieko. Ir staiga, lyg iš giedro dangaus pasipylė atvirumo seansai, kurie atsirado po pirmagimio sūnaus gimimo. Daugelis net nesuprato, kad čia ne to italo vaikas, o kito vyro. Ir paaiškėjo, kad svajonių italas yra visai ne svajonių, kad jis jos ne tik kad nevedė, bet dar ir niekada nenorėjo vaikų (ir iki šiol nenori), o jos biologinis laikrodis taip tiksėjo, kad matyt vedė iš proto. Italas norėjo, kad būtų kaip yra. O ji pavargo laukti, kada jis pasikeis, o jis ir nesiruošė keistis. Tai gi, santykiai peraugo į dalykinius - partnerinius, jausmai išblėso. Katia paliko jį ir išėjo su lagaminais. Rusijoje susipažino su paren Andriuša ir greitai susikukavo, susilaukė nuo jo berniuko, laiminga (lyg ir) su juo, bet labiausiai laiminga, tikriausiai, dėl to, kad yra vaikas. Bruno vis dar malasi šalia, nes bendra vila, į kurią ji turi teisę grįžti ir ten gyventi, penkeri metai gražaus gyvenimo, jis ją vis dar myli, o taip pat italas nori likti draugais, galbūt tai pavyks, nes ir modelis taip tikisi.

Gyvenime kartais tenka daryti tokius sprendimus, kurie kitiems nesuprantami ir galbūt atrodo keisti ar nelogiški, kaip? kaip? na nieko sau… Bet jei žmogus nori tos pilnatvės ir dvasinės ramybės, jis drąsus galbūt absoliučiai viską keisti savo gyvenime, kryptį, gyvenimo būdą, šalį, darbą, partnerį, nes viduje yra labai nelaimingas, tai sveikintinas žingsnis, o ar sektinas? Kaip kam, kiti galvotų racionaliau, nes viena blogybė gali pasirodyti mažesne už kitas, nuo vilko ant meškos. Iš tiesų gyvenime daug kas nereikšminga ir nublanksta, nes jei jautiesi blogai valgydamas iš aukso šaukštelio (plačiąja prasme), o viduje ar atvirai vis raudi, tai griauna ir drasko iš vidaus. Norėjau parašyti apie italus iš asmeninio gyvenimo, bet kol rašiau šį komentarą, kažkaip viskas nuslopo, kitą kartą, bet gal pamenate tą Ukrainos TV kelionių laidos smagų video, kur kažkada kėliau, visa tiesa apie italus, tai šį kartą nesiplėsiu, keliu linką, kas norės - pažiūrės “Леся и итальянские страсти - Рим”

Moralas toks, kad prieš pradedant gyvenimą su vyru, reikia labai daug punktų apsvarstyti ir įvertinti. Jei nesutampa nuostatos, gyvenimo perspektyvos planai, jei vyrauja kažkokie nesuderinami kategoriški požiūriai, tai nėra ko ir įsisukti. Reikia negailestingai keisti kryptį ir negaišti laiko. Nesvarbu koks to vyro statusas, kokie jausmai, kokie turtai, net ir milijonai ar milijardai, tai absoliučiai nesvarbu, patikėkit manimi. Pvz. aš niekada nesilaikiau įsikabinusi į vyrus, jei jie neatitiko mano gyvenimo vizijos. Be sąžinės graužaties išsiskyriau su “oligarku”, svajonių jaunikiu, nes nors jis ir prisiekinėjo meile bei visais balandžiais, jis nebuvo patikimas ir ištikimas, tai pasitvirtino po to ne vieną kartą, kaip sakoma “visas Vilnius” žinojo apie gastroles ir laisvą gyvenimo būdą, jo jau buvusi žmona liko su vaikais, o jis lakstė dar ilgai ilgai į visas keturias puses. Ar aš norėjau gyventi “oligarkinėje” prabangoje žinodama, kad mano vyras laksto ir negali nelakstyti, nes dar neišsilakstęs? Ne. Nors buvo tokių, kurie sakė, tuomet, kad aš tikra durnė, koks vyras, koks gyvenimas. Bet mano vizijoje buvo tiesiog normalus vyras, patikimas, norėjau vaikų, norėjau ramybės. Žinoma, apie ramybę…, kartais ją turiu, bet apskritai yra kitokia ramybė, pilnatvė, kai tikriausiai žinau kas bus rytoj ir vaikai jau gimnazistai, kai tuo tarpu mano bendraamžės tik dabar gimdo pirmagimius. Svarbiausia, kad mes visuomet galime rinktis ir gyventi taip kaip norime. Tik ar užtenka ryžto ir drąsos keisti gyvenimo kryptį?

Rodyk draugams