BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Venecija

Yra žmonių, pati tokius pažįstu, kuriems pats geriausias poilsis gulėti prie baseino/vandens telkinio per dienas, viešbutyje su “viskuo įskaičiuota” ir niekur nekišti nosies už jo ribų, net vienai ar dviem ekskursijoms nepasirašytų. Dar pažįstu, kur iš sodybų neišlenda ir nėr geresnio poilsio, kaip sodyboje, galėtų iš viso namo negrįžti, jei tik galėtų. O aktyvus poilsis, pažintinės kelionės, miestų, bažnyčių ir muziejų lankymas visiems jiems prilygsta košmarui. Tai man, sako, ne atostogos, o košmaras. Ir aš juos suprantu, nors pati taip gulėti uždaroje teritorijoje tarp masės žmonių ir nieko neveikti negalėčiau, kaip ir sodyboje gyventi mėnesių mėnesius, man tai būtų košmaras, o ne atostogos.

Bet dar pažįstu vieną porą, iš Rusijos anie, kurie išsilavinę, apsiskaitę, labai gerai gyvenantys, čia kad būtų aiškesnis paveikslėlis. Jie labai dažnai keliauja po Azijos šalis ir visas atostogas leidžia ten. Jie dievina Aziją, viską viską, kiekvieną jos metrą ir atspalvį. Tai gi, jiems nepatinka Europa, absoliučiai. Nepatinka niekas. Jiems negraži ir neįdomi architektūra, jie abejingi Unesco paveldui ir visoms vertybėms. Dzin bažnytinis menas, muziejai, paveikslai, skulptūros ir parkai taip pat, gamta ir landšaftas - taip pat “nieko gero”. Kai klausiausi kas nepatinka, kiek savotiško pasibjaurėjimo, nekentimo, nevertinimo, kaip visa tai apibūdino, atvirai rašau, man ausys raitėsi, stabas ištiko ir momentinis sąmonės užtemimas.

Aš jų nesuprantu. Kaip?!!. Ne, suprantu ir toleruoju, na ta prasme, ištiesų, ko čia stebėtis ir šokiruotis, tai jų reikalas kaip vertinti ir kam simpatizuoti, kiekvienas mes turime savus mylimus kraštus, kur norėtume ne tik svečiuotis, bet gal net gyventi ten kurį laiką, na ir tuos, kurie mažiau limpa ar nenorėtumėm užsibūti, o gal apskritai ten atsidurti. Bet bet bet. Man kažkoks disonansas tarp išsilavinimo, apsiskaitymo ir viso to, ką aprašiau, nekentimo bei nevertinimo. Tuo metu supratau, kad mes absoliučiai skirtingi žmonės ir yra tam tikra praraja, kuri “amžiams” skiria. Mes iš skirtingų pasaulių.

Net tie pirmame variante, pasyvai, net jie kažkaip arčiau dūšios. Pasyvai yra nepiktybiniai, jie tiesiog vertina tinginio atostogas. Bet tuo pačiu, manau, jie nenusiteikę prieš viską, kas už viešbučio teritorijos, o ir nenuvertina istorinio, kultūrinio paveldo, meno pasaulio, tik tingi po jį naršyti ir smegenines varginti nauja informacija, jiems to nereikia tuo momentu ir apskritai nereikia, neįdomu. Kodėl gi ne. Bet abejingumas nėra priešiškumas ir nurašymas, specifinis nusistatymas.

Rodyk draugams

zermatt

Kodėl Zermatt, o ne geroookai pigesnis ir kelionių agentūrų dažnai reklamuojamas Cervinia kurortas, kurį dažniausiai renkasi norintys pajusti ir Zermatt dvasią? Pirmoji nuotrauka (specialiai padariau ją) puikiai iliustruoja realybę, kad neretai Italijos pusės trasos uždarytos arba veikia tik dalis. Rodos kalnai tie patys, bet tuose kalnuose orai gali skirtis. Ne visuomet gi, žinoma, bet galima pataikyti į tokią situaciją, gamta vis tik visada savotiškas force majore, tada arba laikas bėga kažkur, tik ne slidinėjant, o jei veikia tik kelios trasos, tai žmonių melejonas ir atitinkamas diskomfortas. Ir atitinkami nuostoliai, jei viskas uždaryta, o skipasai ir visa įranga apmokėta, kieviena diena aukso verta.

Kodėl Zematt? Šeimos draugas jį atrado prieš 17 metų, jo tuometinio boso kvietimas atvykti su visa šeima į jo antrus namus buvo pradžia, o ir meilė - priklausomybė šiam kurortui iš pirmo žvilgsnio. Tad kasmet čia lankosi, kartais po kelis kartus, tai gi, ir mus pakvietė, ir šiemet mes vėl čia. Draugų būry vis smagiau. Tai išskirtinis kurortas pozicionuojantis geriausių pasaulio kurortų dešimtuke, kur gerai jausis ir pradedantysis slidininkas, ir profesionalas, ir įvairaus amžiaus vaikai, ir apskritai neslidinėjantys, ir šiaip vaikštinėjantys, net gi atvykę augintiniai, kurių čia netrūksta, taip pat jaučiasi luxury, nes jie visur laukiami ir toleruojami, kaip kažkada rašiau, Lietuva tik pradeda mokytis sugyventi ir toleruoti šunis, verta pasimokyti iš civilizuotesnių kraštų, ir be susuktų kančios iškreiptų veidų.

Zermatt kažkuo primena Nidą savo dvasia, ramybe ir publika taip pat. Pati gan ilga, kiek varginanti ir įvairialypė kelionė link “svajonių vietos” apipinta tokio pat lydinčio pakylėto entuziazmo, kad panašiai jautiesi, vykdamas į Nidą ir pasiekęs ją, na tas jausmas su niekuo nesupainiojamas. Važiavom važiavom važiavom ir pa ga liau atvažiavom… Vuau. Vien kokie vaizdai važiuojant kalnų traukiniais. Mėgaujiesi visuma ir apie jokį nuovargį net negalvoji, malonus jis.

Zermatt realiai apie viską pagalvota: puikus servisas, trasos ir mokyklų treneriai aukščiausio lygio, neslidinėjantiems taip pat yra ką veikti, kur eiti, visur kur bepasirinktum - gera virtuvė, o ir itin gerų restoranų čia taip pat netrūksta. Kadangi uždraustas automobilių eismas, oras grynas ir nėra jokių grūstynių. Reguliariai kursuoja vietiniai elektriniai autobusiukai, traukiniai ir traukinukai, tad nėra problemų su susisiekimu. O taip pat yra viešbučių elektrinis transportas - transferis.

Kiek kainuoja savaitės poilsis būtent Zermatt? Nes gyventi patogiausia, geriausia ir vis dėlto, ne už 5-10 km, kitiems deklaruojant, žinoma melagingai, kad “gyvenu Zermatt”, na supratote “apie ką mes čia”. Tai gi, gyvenimo vieta labai įvairi, bet dabar rašysiu apie 3* viešbučio (čia viešbučiai geri, tad 3* pagal lygį gali prilygti ir 4* kokio Paryžiaus ar Amsterdamo centro viešbučiams, todėl verta rinktis ir nepermokėti) Zermatt centre 4 asmenims kainą, nesvarbu ar 2 atskiri kambariai, ar 1 keturvietis, su pusryčiais ar pusryčiai + vakarienė, bet kaip bevartytum, kaip besisuktum, vis tiek sumoje gaunasi: visas transportas pirmyn atgal skrydis Vilnius - Ciurichas + traukiniais iki Zermatt ir atgal + viešbutis + 6 d. skipasai ir slidinėjimo įrangos nuoma ir jei vaikams 5 dienoms mokykla atitinkamo slidinėjimo lygio grupėje su treneriu ir dienos pietumis ten pat + maitinimasis = nuo €10 000 ir dar +-. Galima nesirinkti 2 vaikams mokyklos, tuomet nuo sumos minus koks 700-900 frankų. Galima neslidinėti kuriam nors šeimos nariui, tuomet minus slidinėjimo įranga ir dar minus skipasas. Galima iš dalies dieną sočiai nevalgyti arba prasisukti su greitu maistu ar užkandžiais. V.ž. prasideda variantai ir išieškojimai, tad labai individualu. Bet jei “viskas įskaičiuota”, tai kur bepasisuktum, ~1000 šveicariškų frankų ir daugiau skrenda kaip sparnuotosios supynės. Kavinėse ir restoranuose maitintis nepigu, net makdonaldas čia bene brangiausias pasaulyje, nors tikiu, kad galbūt kažkur yra ir brangesnių.

Kur dar neverta taupyti, tai perkant bilietus į traukinį nuo Ciuricho oro uosto iki Zermatt (persėdimas Visp) ir atgal. Ypač jei kelionė su vaikais, daug bagažo, todėl paklausykit patyrusios, mus draugai taip pat laiku perspėjo, buvome dėkingi už tai. Yra dvi klasės 1 ir 2. 1 klasė gerokai brangesnė, bet perkant į 1 klasės vagonus bilietus, būsi garantuotas, kad bus kur atsisėsti, nes kelionės trukmė apie 3,5 val., bus komfortiškos vietos ir, kas l.svarbu, bus kur patogu pasidėti tą gausų bagažą. Dar svarbu, čia svarbu svarbu perkant skrydžio bilietus, tai tinkamai apskaičiuoti ir atvykimo (kuo anksčiau iš Vilniaus), ir išskridimo iš oro uosto laiką (pagal galimybę kuo vėliau iš Ciuricho), nes reikia įvertinti važiavimo traukiniais iki/iš Zermatt laiką - apie 3,5 val.. Tai gi, čia negalima žioplinėti ir suklysti nevalia.

P.S. dabar kai pasibaigė atostogos, galiu konstatuoti, kad Cervinia kurortas neprognozuojamas ir tikrai neverta pirkti ski pasus abiems regionams, jei gyvenate Zermatt, nes iš 6 d. Cervinia pusės visi keltuvai buvo uždaryti 4 d.!!! Tai koks čia poilsis? Čia nesąmonė. Savaitei skristi, trenktis, šešias dienas skirti slidinėjimui ir faktiškai tik dvi slidinėti. Kaip palyginimas, tai Zermatt visos trasos sėkmingai veikė ir nebuvo nei dienos, kad atvykėliai negalėtų aktyviai sportuoti.

Rodyk draugams

magnetukai

Kelionėse neišvengiamai susiduriame su suvenyrais, niekučiais, kurie perkami prisiminimui. Rodos kas gali būti geriau. Deja. Tai lygiai toks pats šlamštas, teatleidžia man suvenyrų gerbėjai, kaip ir bet koks kitas šlamštas. Tą pirkimo akimirką užvaldo jausmai, kelionės, ypač egzotiškuose kraštuose, euforija, toks jausmas, kad jau tas daiktas, tai nerealus dalykas, visą gyvenimą primins, ir koks gražus, įdomus. O juk namų interjeras tai visai kitoks, ir tuomet to daikto vieta ar apskritai jis tiek iškrenta iš konteksto, kad akis bado. Ir dar bado tai, kad tai dažniausiai yra masinės gamybos (neretai Kinijoje pagamintas) daiktas, kuris yra menkavertis, nei meno kūrinys, nei ką. Na tiesiog akimirkos daiktas, kurio stiprumas ir tebuvo tą akimirką, o kur po to jį dėti? Taip ir stumdomas iš vietos į vietą, renka dulkes arba tampa nematomu dizaino elementu, su kuriuo susigyveni ir nebepastebi. Dar sykį pastebi nebent pas draugus, žinoma, tik pamatęs tokį tokį patį, nes irgi ton kryptin keliavo.

Suprantu tuos, kurie kažką kolekcionuoja, na pvz. suvenyrines lėkštes, skulptūrėles ar pan.. Tikiu, kad interjere galima tai įdomiai sukomponuoti, turiu omeny lėkštes. Bet visa kita tiesiog pomėgis ir kiekvienam savas. Kas visuomet krenta į akis, kaip blogybė negerovė, “vajazau - ojazau”, tik teatleidžia man to daikto gerbėjai. Magnetukai. Namie ant šaldytuvo arba, dar baisiau, ant gartraukio. V.ž. tie magnetukai rodos smulkmena, bet turi nepaprastai puikią savybę bjauroti virtuvę ir šaldytuvą, ypač kai jų labai daug. Vėl gi, jų išliekamoji vertė abejotina, kaip ir impulsas vis prisiminti tas kelionės vietas, iš kurių ir parsivežti magnetukai. Ar išties vyrauja rymojimas, analizė, sentimentų jūra prie tų magnetukų? Netikiu. Esu gyvenime nusipirkusi magnetuką “Claude-Oscar Monet’s The Water-Lily Pond” kai buvau Londono Nacionalinėje galerijoje, esu, bet realiai tai bene nykiausias pirkinys iš kelionės po šį puikų miestą.
Mes nesame nusistatę prieš pirkinius, kurie primintų buvusias keliones, tiesiog neperkame tokių suvenyrų, kurie na “grynai suvenyrai”, kur tik pažvelgus suprasi iš kur tai, kas tai. Tai tiesiog visai kitokie daiktai, kurie ir taip primena buvusias keliones, kad tai pirkta ten ar ten, bet neidentifikuojami kaip masinės gamybos suvenyrai. Jie neperkami tik tam, kad stovėtų ar kabotų, ar būtų nukišti amžiams į tamsiausią kampą. Tai ne tie daiktai, kurie nereikalingi, kurie akimirkos nuotaikos užvaldyti, bet tik tą akimirką. Tai tiesiog kažkokie daiktai, kurie naudingi, reikalingi, reguliariai ar bent kartais naudojami pagal paskirtį. Galbūt jums bus neaktualu, pfff ar pasirodys toks pats šlamštas kaip ir kritikuojami suvenyrų suvenyrai, net nesiginčysiu, nes kiekvienas mes renkamės savo, sau, ir tebūnie tai lieka mano subjektyvūs pastebėjimai apie kelionių suvenyrus. :)

Pvz. muziejuose ar galerijose neretai pasitaiko įdomūs kompiuterio pelės kilimėliai, tai perkam juos, nes aktualūs vaikams (aš nesinaudoju pelyte), visur tie kilimėliai reikalingi. Kokiame nors antikvare ar blusturgyje atrandame įdomių stiklo ar porceliano gaminių, pvz. po pirmo apsilankymo Portugalijoje nedidelio miestelio blusturgyje nusipirkome tris nedideles vazeles po 2 eurus. Mums patinka pamerkti žiedą ar kelis, trumpu koteliu, į kokią išskirtinę vazelę, toks tad prisiminimas. Iš Ispanijos parsivežėme indą alyvuogėm, iki šiol jis įsipaišo į kontekstą. Iš Italijos tai ką parsivežam, tą suvalgom :D

Pastarosios kelionės po Porto miestą prisiminimas - šie du žaismingi dangteliai ant puodelių, vos keli eurai, rodos visai smulkmena, bet mums jie primins buvusią kelionę, nes tai daiktai, kurie po ranka ir reikalingi, kone kasdien geriame plikomą arbatą, kiekvienas savo, todėl retai naudojamės arbatinuku.

Aš knygų skirtukų neperku, vietoje jų kaip skirtukus naudoju iš kelionių parsivežtus įdomių vietų, muziejų, galerijų bilietus, taip pat šventųjų paveikslėlius iš bažnyčių ar katedrų. Tokie specifiniai skirtukai, bet man patinka. Bilietai neretai būna labai įdomūs, netradiciniai, specifiniai.

Net jei nėra nei vieno pirkinio a la suvenyro, tai nieko blogo tame nematau. Verčiau nieko nepirkti, nei nusipirkti šlamštą, kurio vieta artimiausiame konteineryje. Nes dar nemačiau nei vienų namų, į kuriuos besikraustydami arba kapitaliai remontuodami, vėl susineštų visus tuos specifinius ir charakteringus kelionių suvenyrus, smulkmenas, visokius niekučius. Kokias emocijas kels konkretus pirkinys po metų, penkerių ar dar vėliau, jei tai išties nerealus pirkinys, nes ir kiti teikia vaivorykštę gerumo, tai kodėl gi ne.

Rodyk draugams

mergina

Ši knyga buvo būtent toji, kurią pasirinkau kelionei į Porto. (kelionės aprašymas, įspūdžiai ir foto akimirkos - Facebook aplinkoje ;) ) Aš visuomet skrydžiams renkuosi knygas ir tai vienintelis užsiėmimas, kurį galiu ten daryti, kad atsijungčiau nuo galimų turbulencijų ir vaikyčiau nuobodulį, knygą užverčiu tik tuomet, kai keleiviai pasiruošę judėti link išėjimo, o atsiverčiu jau tada, kai tik įsėdu į savo krėslą, “aš pasiruošusi”.

Romanas “Mergina traukiny” patiko, tuoj parašysiu kodėl, o nepatiko tuo, kad vis dėlto tai dar vienas išpūstas reikalas, kaip kad pasitaiko su tomis marketingo apdrožtomis ir ryškiais pabarstukais puoštomis knygomis, kai ooo, koks ažiotažas, energijos pliūpsniai, o turinys.. na nėra toks, kokį taip reklamuoja ir žada. Knyga gera, bet niekuo ne geresnė ar net gi silpnesnė už daugelį kitų ;) Taip kad toks šiek tiek subliuškęs balionėlis.

Patiko siužetas, patiko personažai, nei vieno neišskirčiau, nes kiekvienas savaip įdomus, ir dėl savo netobulumo, ydų, kurias galima atrasti gyvenimo kelyje sutiktuose piliečiuose. Patiko teksto spalvingumas ir vertimas, kurį net gi kažkas kritikuoja, dėl neva retų žodžių, kaip dar gali liežuvis vartytis kritikuoti :D Vertimas labai labai geras, nors aš ne anglistė, bet tai koks platus ir spalvingas žodynas, negali nesimėgauti tuo ir atrasti taip retai sutinkamus žodžius, kas išties glosto smegenų vingius. Tai yra malonumas.

Kaupiuosi filmui, tikriausiai jau netrukus, savotiškai įdomu būtent dabar, o ne po ilgokos pauzės, pažiūrėti filmą, nes noriu ant karštųjų palyginti ir dar sykį šviežiai išgyventi siužeto vingius. Viską žinau, dabar noriu matyti veidus tų, kurie ten buvo.

Po filmo peržiūros. Jis man nepatinka taip, kaip patiko knyga. Nėra tokios loginės sekos ir dinamiškumo, pernelyg painu ir siužetas nutrūksta vis ties ta vieta, kur lyg ir neturėtų nutrūkti. Neskaičius knygos “niekas ten neaišku”. Todėl net gi sakyčiau neverta gaišti laiko filmui, verčiau rinktis tik knygą. Arba filmą žiūrėti po to, tik varnelės uždėjimui, ne daugiau. Kažkaip taip.

Apie knygą leidėjai:
Paula Hawkins – anglų rašytoja, prieš tai penkiolika metų dirbusi žurnaliste. Atsigręžusi į grožinę literatūrą, autorė su trenksmu įsiveržė į knygų pasaulį – jos debiutinis trileris „Mergina traukiny“ susilaukė didelio pripažinimo visame pasaulyje, puikavosi New York Times bestselerių sąraše, o kino kompanija Dreamworks šią knygą ėmėsi ekranizuoti.
„Mergina traukiny“ – nenuspėjamas ir pilnas įtampos romanas, atskleidžiantis begalę skirtingų žmonių paveikslų ir likimų, kuriuos autorė dėlioja lyg dėlionę. Nors skaitant atrodo, jog visa pasakojimo eiga aiški, kiekvieną kartą siužetas nukrypsta visiškai kita linkme. Ši knyga – psichologinis trileris, kuris pakeis požiūrį į kitų žmonių gyvenimus.

Reičelė kasdien važiuoja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą verandoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti, sugalvojo jiems net vardus: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, kokį jį mato Reičelė, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį pačios Reičelės gyvenimą.
Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Neįstengdama to nuslėpti, Reičelė papasakoja, ką žino policijai. Tolimesni įvykiai šokiruoja. Hičkokiškas įelektrinantis trileris Dingusios fanams.

Goodreads CHOICE AWARDS 2015 išrinktas geriausiu metų detektyvu.

Rodyk draugams

kapines

Sakyčiau toks nelabai dėkingas dalykas kritikuoti laidotuvių tradicijas, ypač kitų tautų. Net gi be reikalo, sakyčiau, kritikai veliasi į tokias “analizes” bei rekomendacijas, kaip kitiems reikėtų laidoti, kaip nereikėtų, kas gražu ar negražu, kaip verčiau daryti ir kaip būtų geriau. Kam? Visa ši tema yra atgrasi ir net gi šleikščiai kokti, ypač humoristiniai šliaukeliai. Patys laidokite ir “laidokitės” kaip išmanote, patys kurkite naujas bei puoselėkite savas tradicijas.

Kadangi kelionėse neišvengiamai susiduriu su kapinėmis, jos visos labai skirtingos ir neatskiriama tos ar kitos šalies detalė. Laidotuvėse užsienyje neteko būti ar stebėti iš šono, tiesiog lankiausi įvairių šalių kapinėse, nuo šiuolaikinių iki senovinių. Tai tiesiog įdomu, tas savitumas, bet įdomumas ne liguistas, o toks pats smalsumas, kaip žvelgtum į to regiono architektūrą ar kt. detales. Ypač žavi nedidelės kapinaitės prie nedidukių senovinių bažnytėlių provincijoje. Ypač jei tai aukštai ant kokios įspūdingos kalvos. Tokia nereali aura, o vaizdai… Burtai, magija ir meditacija.

Apie laidotuvių įamžinimą. Turiu savo giminės senovines nuotraukas, dar iš tų laikų, kai būdavo priimta ir normalu susirinkti visiems laidotuvininkams prie karsto namo kieme, nesvarbu ar žiemą, ar vasarą, pozuodavo nuo mažiausio kūdikio iki senimo, susirinkdavo visi masinei nuotraukai. Ir tas ankstesnių laikų (sovietmečio) nuotraukas turiu, kai dar būdavo priimta fotografuoti šarvojimo vietoje prie atviro karsto visus, po vieną, po du, po tris. Nepasakyčiau, kad tai labai baisu ir tragiška. Dabar taip nelabai kas ir fotografuojasi, spėju, pasikeitė tradicijos, na neskaitant išimčių. Bet tos nuotraukos, jos turi kažką tokio. Aš ir vėlesnės kartos atstovai, tiesiog galėjome pamatyti tas apeigas, giminaičius, kurie susirinkdavo tik ypatingoms progoms, kaip beje ir dabar dažniausiai, į vestuves ar į laidotuves. Tai gi, tai mano giminės istorija ir žvelgiu į tuos kadrus kaip į savo giminės istorijos dalį, užfiksuotą nematomų fotografų. Juodai baltą dalį.

Rodyk draugams

Kroatija

Yra žmonių, kurie nesupranta, kaip galima periodiškai gyventi užsienyje, t.y. išvykti veik visai vasarai ir ne tik tam laikui, o po to grįžti į Lietuvą. Ką reiškia antras būstas svetur. Jie įsivaizduoja, kad gyvenimas svetur tampa amžinomis atostogomis, kad išvykus nutrūksta visi darbai ir einamieji reikalai. “Kaip jūs ten gyvenate?!!” :o Atsakau, kad lygiai taip pat kaip gyvename Lietuvoje, vienas prie vieno, tik vaikai neina į mokyklą, į tam tikrus būrelius, nes moksleivių atostogos, bet kasdien lanko lauko tenisą, nes nori kasdien sportuoti gryname ore. Na ir jūra prie namų įtakoja kitokią dienos rutiną. Dar periodiškai ištrūkstame pakeliauti po kaimynines šalis. Bet gi kelionės netrunka 3 mėnesius. O taip tai buitiška prasme gyvename įprastu režimu, kaip ir Lietuvoje, namai, virtuvė, buitis, rutina. Po restoranus kasdien nevaikštome, labiau vertiname naminį, paprastą maistą, tik kavines lankome dažniau nei Lietuvoje, nes labai gardi kava ir kiekvienas išėjimas į miestą, turgų, prekybcentrius yra susijęs su reguliariu kavagėriu. Na bet čia tik mes tokie, kiti čia gyvenantys dažniau plaikstosi po įvairias maitinimo įstaigas ir namie gamina rečiau.

Vienas kroatas - verslininkas vienam mūsų kolektyvo verslininkui (čia tokių kaip mes yra ir daugiau, tokia savotiška mini bendruomenė) pasakė, tiksliau pasidalino savo nuostaba, kad: tu gyveni geriau už B. Obamą! Kai paklausė kodėl geriau, jam atsakė, kad va, JAV prezidento dienotvarkė itin įtempta, o tavo gi po 3 mėn. relax ir nesibaigiančios atostogos, kelionės, jachtos, restoranai, šopingas ten ir šopingas šen, pajamos nuolatinės. Juk jis (ir kiti nuostabos kamuojami) nežino, kad visi darbai šiais online wifi laikais vyksta įprastu režimu, kasdien, kasdien viskas kontroliuojama, vykdomi nurodymai bei pavedimai, visi dirba. Internetas, telefonas, ko daugiau reikia? Nei vienas protaujantis žmogus nepaliks likimo valiai visų darbų ir neatsijungs nuo pasaulio, jei jis gyvena iš uždirbamų pajamų. Pinigų nuo medžių neraškom ir darželyje nepasikasam.

Gyvenimas per kelis būstus turi ir savito žavesio, patinka taip keisti paveikslėlius, neužsibūname viename peizaže, bet turi ir savų nepatogumų. Moterys mane supras dėl pastarųjų, kad negali nuolat iš vienos vietos į kitą vežiotis viso savo gyvenimo, reikia dalinti, o dalinti kartais taip nesinori, nes reikia VISKO, bet gi visko nepasiimsi: drabužius, avalynę, bižuteriją, kosmetiką, kvepalus, rankines ir pan.. Kartais pamirštu ką kur turiu, būna, kad reikia tos ar anos rankinės, reikia, arba suplukusi blaškausi po namus ir ieškau “tos suknelės”, o ji gi kitur palikta. :( Vis kraustantis reikia apgalvoti ką kur vežtis ir ko neverta, ir vis tiek vežuosi ne visuomet reikalingus daiktus, bet tik gyvendama vietoje jų nepasigendu, tai galioja visada. Na nemoku atsakingai dėliotis ir planuoti. Todėl suprantu Ž. Grigaitį :D , kuris fotografuoja savo namų spintas, kad galėtų užfiksuoti jų turinį ir nesipainioti kas kur kada. Dar atsiranda ilgesys, tų kitų namų. Ilgiau pabuvusi vienuose namuose galvoju apie kitus namus, prisimenu jų privalumus, bet labai ryškus ir žymiai stipresnis ilgesys vasaros būsto, kai Lietuvoje niūru, lietinga ir švininiai debesys kasdien kaip laba diena, tai tos saulės bei šilumos poreikis labai kabina smegenis. Skaičiuoju dienas iki suplanuoto skrydžio. Ir draudžiu vyrui sakyti kiek ten saulės, kokia oro temperatūra, kiek pliuso, kai tikrina oro prognozių programėlę telefone, nes kiek gi galima erzinti žvėrį manyje. Ir taip aišku, kad ten kitaip.

Rodyk draugams