BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip namui rinkomės šaldytuvą. Oi čia buvo visko. Minčių ir idėjų buvo visokių, kad mums reikia pačio geriausio ir didžiausio dviejų durų, kad reikia dar vyno šaldytuvo ir mega šaldiklio. Po to kai aistros ir euforija nurimo, prasidėjo praktiniai dalykai su atitinkamu šūkiu “o nafig mums šito reikia” :D Nes praktika prasilenkia su teorija bei svaičiojimais. Nusiraminimas įsivyravo po apsilankymo parduotuvėse ir įvertinimo, o kaip tie daiktai įsipaišys į gyvenimą ir interjerą, kuriame gi kasdien būsime ir jis turi dar gi džiuginti akį.

Šiaip tai didžiausias mano nusivylimas buvo atidarius tuos dviejų durų šaldytuvus. Įspūdis toks, kad jie dideli išore, o viduje ne kažką, išpūstas reikalas. Ypač dėl to, kad mes kartais mėgstame į vidų padėti didelį puodą ar dar didesnę keptuvę, kartais skardą. Tai nepamačiau to kažkokio gylio, kuris tenkintų (integruojamame tas gylis kažkoks geresnis ir gilesnis). Vizualiai irgi neįsipaišė, nes tie neintegruoti dideli šaldytuvai man primena išlindusius troleibusus, lyg priekiu įvažiavę į virtuvę, ypač tie apvalaini. Na negražus tas metalinis gargaras. O dar tie madingi ištraukiamieji šaldiklio stalčiai, tik nuotraukose atrodo gerai ir patogiai. Tai gi, šis variantas atkrito.

Po to atkrito vyno šaldytuvas. Nors mes ir mėgstame vyną, bet ne tokiais kiekiais, o be to dar mėgstame putojančius ir dar alų taip pat, kurį taip pat reikia kažkur šaldyti. Dar patinka kai norisi tik taurės kokio putojančio, ne daugiau, tai gi, reikia kažkur sandėliuoti atidarytus. Tad svajotas šaldytuvas nebeteko savo funkcionalumo, o kam tuomet reikalingas toks daiktas? Nereikalingas.

Mega šaldiklis, į kurį sutalpinsime viską. :D Nereikalingas. Nes tiek šaldytų produktų neturime, cielų skerstų galvijų neperkame, neturime mados viską šaldyti visiems metams ir apskritai, gyvename kažkaip ramiai, be didžiųjų šaldymų, gal standartiškai. Šaldome tai kas aktualu, kas artimiausiu metu bus suvartota ir vyrauja įvairovė, tikriausiai kaip pas daugelį. Žinoma, visad atsiranda šaldikliui skirtų produktų, bet saikingai.

Tad įvertinus visus visus faktorius, įskaitant interjero specifiką ir patogumus, apsisprendėme kaip mes gyvensime. Ką pasirinkome ir kas gyvenant praktiškai pasiteisino. Gal ir jums pravers toks variantas. ;) Integravome nuotraukoje matomą šaldytuvą būtent be šaldiklio. Superinis variantas. Telpa ir puodai, ir mega keptuvės, dideli daržovių stalčiai, kur siauresniame laikau kavos aparato kavos pupeles (taip draugė patarė, gerai patarė) ir visokias citrinas, ir pan..

aeg

Kur šaldiklis? Šaldiklis saloje. Integruojamas, dideli normalūs stalčiai, tai labai svarbu, nes ir tų šaldiklių būna visokių. Nereikia visokių, reikia 3 stalčių, faktas ir taškas. Todėl virtuvėje šaldiklis išliko, bet taip, svarbu, kad jam būtų patogi vieta, man sala labai pasiteisino. Apskritai sala yra fantastinis gėris, ten tiek visko daug sukrauta ir nieko nieko išorėje nesimato, jokių nesąmoningų lentynėlių ar vyno laikiklių, o taip patogiai suprojektuota, kad neįsivaizduoju kokybiškos virtuvės be kokybiškos salos. Tik primenu tiems, kas neskaitė mano kažkada rašytų patarimų iš praktikos, nes salų turim kelias ne viename būste: saloje negalima daryti plautuvės ir ypač ypač viryklės, nes viryklė yra blogis, viskas taškosi ten aplinkui, o kepant kokią žuvį, čirška taip, kad ai, patys žinote kaip. O grindys tai kenčia, ir baldai, tad nesąmonė viryklė saloje ir netikėkite kas tvirtina kitaip, begėdiškai meluoja ir neraudonuoja. Nebent nieko negamina.

Kur vynas, alus, uogienės ir rudens gėrybių bei vaisių sandėliavimas? Atskiras didelis standartinis neįmontuojamas šaldytuvas su šaldikliu, būtinai taupus energetiškai. Šis šaldytuvas stovi sandėliuke. Labai labai patogu. Kai reikia padėti didelį dalyką, kokį mega paukštį, daug šviežios ar marinuotos mėsos grilinimui, o kasdieninio šaldytuvo užkrovimas būtų labai nepatogus ir labai trukdantis. Nes kai pvz. kiaušinius perkame turguje, tai imam kiek yra, kartais ir 50, tai tame sandėliuko šaldytuve gerai telpa. Alaus kelios dėžės įvairių rūšių, vynas, putojantys, o gi lentynose stovi tie minėti atidaryti vynai ir šampanai. Dar labai gerai tas atsarginis šaldiklis, nes būna taip, kad reikia įkišti visą žąsį ar antį, o tokie paukščiai užima veik visą stalčių.

Rodyk draugams

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams

Kai tai pateikiama kaip ‘reklama’ Facebook erdvėje. Ir dar nebe pirmą kartą. Kad ir kaip skambėtų šventvagiškai ar pan., bet po tokio nuolatinio vienos jautrios temos tampymo, nori nenori, bet matai vieną akivaizdų dalyką - puikią savireklamą. Analogiška spekuliacija vyko, visi tai matė - kone kiekvieną dieną su anksčiau laiko gimusiu K. Krivicko sūnumi, nes Krivickas taip troško tapti politiku ir Seimo nariu, kad nesibodėjo iš to padaryti tokį šou, tokį mega piarą žiniasklaidoje, graudindamas ir virpindamas jautresnių širdis, kad varė varė nesustodamas, kad tik niekas nepamirštų jo veido ir lydinčios temos. Tos spekuliacijos artimiausių žmonių nelaimėmis. Kas sekantis pasikinkys šį arkliuką ir jodys jodys jodys? Nejau tai yra pats etiškiausias, moraliausias ir geriausias būdas įšokti į Seimo nario kėdę ir didžiąją politiką? Ką dar galima padaryti tokio vardan tos KĖDĖS?

Rodyk draugams

Apie ką melodija: “Sūnus įsidarbino dangoraižyje: „Iškart negalėjome patikėti, kas ten vyksta“”

Galiu suprasti tik kaip motina motiną, ne daugiau. Tekstas emocingas ir taip taip, nėr teisybės ir neieškok. Bet neteisi ji, na neteisi. Dauguma pereina jei ne Dantės devynis pragaro ratus, tai trinasi skaistykloje be nurodyto termino, pradžia visų tokia, “nedėkinga”. Jei nesi genijus ir neskrieji kometa, na bet ir genijams nelengva, dabar iškilo, jei kas matė, garsiojo topinio “advokatinio” serialo “Suits” peripetijos, ten pradedantys advokatai bei padėjėjai - genijai aria kaip laba diena ir gyvena ne taip ir prašmatniai, nors dirba pačiose kiečiausiose ir prestižiškiausiose Niujorko advokatų kontorose, topinėse. Tik elitiniai partneriai prakunta ir gyvena svajonių gyvenimą, bet gi kokia atsakomybė, rizikos laipsnis ir kiek reikia visko nuveikti, kad pasiektum viršūnes. Tokio tipo mamai rekomenduoju pažiūrėti, kaip aria vien JAV, tikrai įkvėps ir nuramins, kad visi turi tai praeiti.

Tad jei ne švogeris su ryšiais ir ne dundukas, kuriam ir taip viskas dzin, tai skiniesi kelią per kančias ir per nemigo naktis. Niekas nežadėjo, kad bus lafa. Ir taip, visiems praktikantams - vergams - darbiniams arkliams krauna viską. Bet juk toji praktika realiai labai vertinga patirtis, tų detalių ir smulkmenų knisinėjimo veikla - o kur daugiau ją gausi? Atkaklumas, užsispyrimas, kantrybė ir perspektyva kažkur tolimame horizonte. Visur taip.

O juk ir versle lygiai taip pat. Kai rizikuojama kone visu turtu, savu ar tėvų, ar skolintu, kai keičiasi įstatymai ir mokesčiai, neprognozuojamai ir neplanuotai, kai rizika ant rizikos, kai pelno ilgą laiką gali ir nebūti, o bankroto šmėkla atkakliai kabo lyg ikona virš miegamojo lovos ir nemigo naktys toks įprastas dalykas, kaip ir stresas bei įtampa, o dar kai ariama dar daugiau nei šios emocingos mamos sūnus, kuris nerizikuoja galima sakyti niekuo. O kas įvertins mediko darbą, kiek ten valandų ir parų vyksta kokios operacijos, kai jo rankose žmonių gyvybės. Ir kad bene kiekvienas turi savas skirtingo dydžio nuosavas kapinaites, juk žinome tai.

Todėl taip, niekas nežadėjo, kad bus lengva kelio pradžia. Bet kai nematomi ir neįvertinti kitų keliai, tai atrodo, kad jam viskas sukrauta užkrauta, o štai kitiems pradedantiems vien palankus vėjas į nugarą pučia ir pati srovė neša, belieka medituoti ir deginti smilkalus, o darbai patys pasidarys.

Rodyk draugams

siaudikyte

“Namuose tiek rytais, tiek vakarais jie su Tomu vilki chalatus. Neringa yra įsimylėjusi savąjį rožinį su drugeliais, padovanotą mamos.” “Į parduotuvę užsukę klientai nustebo: pamatė vien chalatais apsirengusius N. Šiaudikytę su sužadėtiniu”

Patinka šio prekės ženklo patalynė ir apskritai visa tekstilė, bet manau klaidinga chalatą prilyginti namų drabužiui ir trintis su juo po namus kiekvieną mielą dieną, rytą - vakarą, tad apie tai labai plačiai pasakoti anoks gėris. Nes chalatas ne tam skirtas, jo paskirtis tiesiogiai susijusi su vandens procedūromis, kai po dušo, vonios ar po pirties labai patogu laikinai įsisupti į jaukų chalatą tam, kad po kažkiek laiko persirengtum normaliais drabužiais. Juolab, kad dabar akys raibsta nuo namams skirtų drabužių asortimento, galų gale yra labai patogių “ne išeiginių”, su kuriais jau į žmones kažin ar išeisi, o po namus trinti labai patogu. O kur dar visokie treningai, laisvalaikio stiliaus ar sporto apranga. Dar chalatas kelia tokias asociacijas su ligonine, nes ligoninėje yra keli aprangos tipai: treningai arba chalatai, pastartieji neretai laimi nelygioje kovoje, nes išties patogu susisiausti, ypač jei lovos režimas ir kelionė max iki wc.

Ką reiškia nuolat trintis su chalatu? Tai reiškia absoliučiai nieko neveikti. Na ką gero ir naudingo namams pvz. galima nuveikti vilkint chalatą? Jis labai nepatogus buities rutinoje, rankovės ilgos ir visur jos “dalyvauja”, kaip ir visas chalatas plaikstosi. Apie kokį maisto gaminimą, lyginimą ar ruošą galima kalbėti? Nebent maisto ruoša apsiriboja kavos aparato mygtuko paspaudimu. Apskritai chalatas rytas - vakaras, tas pats, kad ir gražiausias, mylimiausias, man asocijuojasi su paprasčiausiu nevalyvumu.

Rodyk draugams

Kaip vienas žmogus šį vakarą nuveikė tiek, kad iki šiol gėda. Veiksmas Filharmonijoje. Na nerauk rūtų! Nesikeiksiu. Velnias ir šakočiai. :(

Šiandien Filharmonijoje ir vėl skambėjo puikaus choro “Bel Canto” atliekami įvairūs kūriniai, ir šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių V. Augustino bei V. Miškinio taip pat. Atvyko žymusis Grammy laureatas ir tikra šiuolaikinės chorinės muzikos žvaigždė E. Whitacre. Renginys pavyko, nors turiu pripažinti, prisidengusi santūrumo skraiste, deja, šiųmetinis tikrai neprilygo praėjusių metų kosmosui, tai tikrai kiek prislopino išankstinį avansinį entuziazmą. Nes kasmet einu į šio choro koncertus. Vis dėlto tada nunešė stogą ir buvo jėga. Šiandien tebuvo atgarsis ir bandymas pakartoti buvusią sėkmę, tačiau tai jau nebuvo kosmoso vakaras. Į tą pačią upę neįbrido..

Kas ypatingai nuvylė, tai renginio vedėja - anglų kalbos vertėja Živilė Kropaitė. Tokio klaikaus neprofesionalumo reikėtų paieškoti. Absoliučiai nejaučia kur esanti, kad Filharmonija - tai ne naktinio klubo scena ar vietinės reikšmės firmos vakarėlis. Ar tai jaudulys, ar atsipalaidavimas, nežinau, bet kiekvienas jos pasirodymas kėlė įtampą ir netgi gėdą. Anglų k. nepriekaištinga, simpatiška moteris, bet tuo ir baigiasi Ž. Kropaitės privalumų sąrašas. Skraidė teksto lapai, kas kart einant suknelės “virvelės” painiojosi tarp orkestro kėdžių, vis kažką nerišliai vapėjo arba pati sau prieštaravo. Protarpiais su publika bendravo tokiu leksikonu, lyg kalbėtų su kažkokia “chebryte” salėje. Arba kitas klaikus momentas. Kai akivaizdžiai “ir kvailiui aišku” - publika garsiais aplodismentais kvietė dar sykį išeiti nuostabiai sudainavusį sopraną Liną Dambrauskaitę, o kamerinio orkestro muzikantai stovėdami taip pat jos laukė, na toks geras momentas, staiga į sceną įžengia renginio vedėja, na taip, nes jai laikas pagal planą, ir savo kalba NUTRAUKIA aplodismentus, o suglumę muzikantai labai nenoriai turėjo sėstis į savo vietas. Nepasitenkinimo jos vedimu šurmulys salėje reguliariai keldavo skersvėjį.

V.ž. šio vakaro renginio vedėja matyt gyvenime nėra buvusi klasikos koncertuose ir niekada nėra mačiusi tam tikros tvarkos, nejutusi nuotaikos ir neregėjusi renginių vedimo specifikos. Labai viliuosi, kad susiims, atras santūrumo, kuris kartais labai reikalingas, ištaisys savo klaidas, įgavusi patirties trijuose choro “Bel Canto” koncertuose, arba jai šis gėdingas pasirodymas bus paskutinis ir daugiau Filharmonijoje tokių nesąmonių nebus.

Rodyk draugams