BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Investuojį į kadrą, apmoki kursus, seminarus, jis vis tobulinasi tam, kad įmonėje dirbtų reikiamos, atitinkamos kvalifikacijos ir profesionalus darbuotojas, o jis išeina. Ne todėl, kad blogos darbo sąlygos ar nekonkurencingas atlyginimas, kitose įmonėse arba identiškas, arba panašus plius minus nedaug kuo skiriasi. Jis išeina, nes jam reikia gyvenimo pokyčių, iššūkių :D (aš kai kartais perskaitau šį žodį, tai vis kažkoks juokas jama, nes tie iššūkiai mėgsta paraleles su sunkumais ir kokia nors nesibaigiančia juosta “šikna” gyvenimo periode), kažin kokių, o dar dėl to, kad normalu keisti darbą. Tokia savotiška išdavystė ir investicijų vagystė. Ar įmonė investavo tam, kad kitai įmonei (ir dar konkurentams) būtų gerai? :D Aš manau, kad nenormalu esant stabiliai tėkmei (ne studentas, ne pavieniai ar atsitiktiniai darbai) dažnai keisti darbą, pernelyg dažnai ir be svaraus argumento. Na čia ne argumentas, bet vis tiek kaip mintis, vadovai juk nekeičia darbo kas keli metai, tam pačiam ir tam pačiam :D Įmonė auga, bręsta, vystosi ir tobulėja su komanda, yra komandos įdirbis, susistygavimas, dermė, kai vienas kitą supranta iš pusės žodžio, žino viską kas kur kada su kuo, nebereikia gaišti laiko apmokymams, pritapimams, o kur dar asmeninės kiekvieno darbuotojo charakterio savybės ar būdas. Yra žmonių, kurie į kolektyvą neša destrukciją, įtampą, kursto vidines intrigas, kažkokias “revoliucijas” kelia, terorizuoja kitus darbuotojus ir pan.. Tenka atsisveikinti, retai, bet pasitaiko tokių “inkliuzų”. Todėl, kad kolektyvas turi būti lyg šeima, vienas kumštis, tik tuomet bus lengva dirbti.

Man rašo (visa diskusija čia FB) svečiai: “Jei darbuotojas išeina visko “primokintas ir priinvestuotas”, tai kaltas darbdavys. Taip jam ir reikia. Aplamai, jei išeina tikrai geras darbuotojas, tai visada kaltas darbdavys ir gali neverkt, nes jam tokio darbuotojo nereikia. Juokingiausia, kad kai toks specialistas nusprendžia išeit, tada visi jį prisimena, pradeda algą siūlyt, pakalbėt prie alaus kviečiaisi ir t.t. O kur anksčiau buvo ? Dabar jau kaip sakoma “pozno mama pit boržomi”.”// “Iš tiesų taip ir yra. Darbdavys kaltas visada, nes jis kuria įmonę ir ne tik jos strategijas, bet ir vidinę, psichologinę atmosferą įmonėje. Geri, seni darbuotojai iš darbo šiaip sau neišeina.”

Aš atsakau: “Jūs mušate į vienus vartus. O jei išeina tiesiog? Toks jausmas, kad jūs vadovaujatės tam tikrais stereotipais, kurie ne visuomet tinka praktikoje. Matote vieną modelį. Nes išeina ir dėl darbdavio kaltės, ir tuomet, kai jo kaltės nėra, išeina ne vien geri ir seni, bet ir kitokie visokie. Pvz. ateina “žalias”, per 3-4 metus darbdavys apmoko, investuoja į mokymus ir žmogus prakunta. Jis pasijaučia itin reikšmingu, nes gi patobulėjo. Ir užsideda karūną. Atsiranda arogancijos ir pan. savybių dominavimas. Jam kiti pasidaro per prasti! Kolektyvas, vadovas, visa įmonė.”

Man toliau rašo: “Na aš pati dirbu tokioje srityje, kad ir aš, ir mano kolegos nuolat sulaukiam įvairiausių pasiūlymų, dirbam kartais keliose įmonėse. Atlyginimas visur panašus, bet daugiausia išlošia tas darbdavys, kuris sukuria geriausią mikroklimatą darbe, daugiausia investuoja be tik į mokymus, bet į bendrą darbuotojo gyvenimo kokybę, patogumą jam atlikti darbą. Tarkim, aš turiu mažų vaikų. Mano vadovė visada į tai atsižvelgia, mes visada ieškom sprendimo, ką daryt, kad ir darbe viskas vyktų sklandžiai ir namuose.”// “Tai kodėl jis nesijaučia reišmingu ? Kodėl kiti per prasti ? Todėl, kad prastas klimatas įmonėje, o dėl to kaltas darbdavys. Jis susirinko kolektyvą ir jis daro biznio strategiją. Kodėl jis pasirinko tokį žmogų, kodėl laukė tiek laiko ir į jį investavo ?” // “Tai yra darbdavio klaida. Įmonę sudaro materialūs ir žmogiškieji ištekliai. Geras vadovas turi numatyti viską: ne tik kada nusidėvės ar suges kokia nors įranga, bet ir kuris darbuotojas “išeis iš rikiuotės”. Šioje situacijoje būdama darbdavio vietoj jausčiausi atsakinga pati padarius klaidą, netinkamai pasirinkdama darbuotoją. O jei taip nutinka nebe pirmą kartą, labai rimtai apgalvočiau, kas mano įmonėje ne taip.”

Aš atsakau: “Jūs toliau mušate į vienus vartus. Darbuotojų manipuliacijos, simuliavimas, nenoras dirbti kai atsiranda rimtesnis užsakymas (pvz restorane banketas, o virėjas “suserga”), nuostolių padarymas arba vagystės, darbo metu darbo imitavimas skaitant forumus, medią, darant “chaltūrą” kitam užsakovui už papildomus pinigus darbdavio sąskaita, išeinant iš darbo pas konkurentus ar į nuosavą naują verslą išsinešami klientų sąrašai ir net gi dempinguojant kuriama priešprieša (ne mikroklimatas kaltas, o savanaudiški paskatai). Nebetęsiu. Kadangi nesate darbdavio kailyje, jūs negalite adekvačiai ir objektyviai vertinti, viską kraudami ant jo ir vertindami teoriškai, jūs net neįsivaizduojate, kiek realiame gyvenime visokių atvejų ir neprognozuojamų žmonių.”

Štai taip, darbdavys visada kaltas.

Rodyk draugams

Tai gi vakar buvo premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre :D Žinoma, buvau ir mačiau. A. Čechov “Trys seserys” vakar Dramos teatre buvo pristatytas naujoviškai, režisierė Y. Ross. Nors paprastai naujoviški ir keisti pastatymai man patinka arba bandau atrasti daugiau pozityvo nei negatyvo, iš tos serijos “juk žmonės stengėsi, dirbo, darė”, bet šį kartą po premjeros bandau išspausti tą pozityvią gaidą ir pakelti ūpą tiems, kurie dar tik eis, ten yra keli “visai nieko” momentai, ypač vaikų choras, ta daina buvo jėginė, klausyčiau dar kartą, jei rasčiau kur (pasufleruokite kas žino, būčiau dėkinga), patiko dekoracijos, spec. efektai, patiko derinys su Lietuva ir kariūnais.

Tačiau, nepaisant to iš esmės man spektaklis nepatiko, jei atvirai, visuma nepatiko. Iš karto argumentuosiu kodėl. Nes ta visuma man priminė, na taip iki skausmo iki skausmo, tuos jau galima sakyti nuvalkiotus rusų filmus, tas komedijas kur “ypatumai”, tikriausiai ne vienas esate matęs “Nacionalinės medžioklės ypatumus” ir kitas komedijas iš šios serijos. Tai vakarykštis spektaklis “Trys seserys” buvo lyg klonas, lyg aidas ir atspindys tų filmų, o labiausiai priminė komediją “Операция «С Новым годом!»”.

Galbūt tai sutapimas ir režisierė atsitiktinai taip viską sudėliojo, nors ką gali žinoti. Nei man tos komedijos paliko “gilų įspūdį”, nei naujoviška “Trys seserys” versija. Parašysiu atvirai, likau antroje dalyje tik dėl to, kad norėjau išlikti pakankamai objektyvi (nors taip, vis tiek subjektyvi :D , renginių vertinimas toks jau yra) ir įvertinti visumą, galbūt reabilituoti pirmąją dalį, be to buvau ne viena, tai nenorėjau gadinti vakaro ir kitam žmogui.

Rodyk draugams

Iš komentarų: “Žurnalistika akivaizdžiai degradavusi. Jai įdomūs tik nusikaltėliai, alkoholikai ir žmonių nelaimės. Kitų temų žurnalistai nepajėgia analizuoti. Jie darosi neįgalūs rašyti ir kurti laidas apie kūrybingus žmones, jų darbą ir gyvenimą. O va asocialai - tai puikiausi jų bičiuliai, su jais jiems pats tas.” iš straipsnio “Marijonas Mikutavičius viešai Dovilę Šakalienę patraukė per dantį”

Dabar daug apie tai rašoma, bet labai noriu pareplikuoti šia tema. Sutinku su abiem pusėm, kodėl. Todėl kad žiniasklaidoje tiriamoji žurnalistika tapo nišine, o vaikomąsi internete klikų, o TV reitingų, tuomet visos priemonės tinka, nes nori to greito efekto minimaliomis priemonėmis.

Delfi redaktorė besipiktindama dėsto vieną poziciją ir ji teisi, žinoma, bet jai lygiai taip pat normalu kasdien po n kartų, visiems žinomas šviežias įvykis, valkioti žiauriai nužudytos merginos nuotrauką, prie bet kokio straipsnio, nes ta nuotrauka garantavo klikus. Nevengė palaikyti tokio ritmo, kai kasdien pasirodydavo tie patys straipsniai, su papildytais keliais sakiniais, o didžioji dalis copy-paste, su skambiom skandalingom antraštėm, tom pačiom nuotraukom, dar ir dar didinant įtampą, palaikant tą įtampą, palaikant atitinkamą nuotaiką ir skatinant klikus. Taip buvo daroma ir bus daroma daugybę kartų, nes tai efektyvu, tai naudinga, to reikia norint parduoti reklamą, bet tai yra manipuliacijos ir žaidimai, moralės ir etikos čia nėra nei lašo. Tai primityvus, gyvuliškas noras užsidirbti iš to.

Todėl iš dalies D. Šakalienė teisi, kad “kažką reikia daryti”, kodėl kitose šalyse apskritai draudžiama skelbti apie savižudžius, įžymių žmonių savižudybes, tik dėl to, kad visuomenė būtų sveikesnė ir nebūtų daromas atitinkamas poveikis. D. Šakalienė neteisi su tais pozityvo procentais, nes neįtikins kad ir internetinės žiniasklaidos, juk jiems greiti ir efektyvūs klikai su skandalingom ar gašliom antraštėm, skatinantys primityvius ir žemiusius instinktus - tai yra jų duona, jie to tikrai neatsisakys. Kažko gilesnio, kitokio, dvasingesnio galima atrasti kituose portaluose ar interneto puslapiuose, reikia tik norėti tai rasti.

Bet jei galvojant blaiviai ir atsakingai, didieji portalai, pagrindiniai šalies dienraščiai ir TV išgirs, pasižiūrės į tai ką jie daro ir koks poveikis, kokie rezultatai, ne tik žiūrės savų kišenių, bet dar ir pagalvos apie vaikus, jaunimą, dar apie tą visuomenės sluoksnį, kurį tokios naujienos ar bjaurios laidos veikia kaip dopingas veikti taip pat bjauriai ir šlykščiai, jei po to sumažins savus decibelus ir šlamšto - brukalo gausą, tai jau bus D. Šakalienės ir panašiai mąstančių laimėjimas.

Rodyk draugams

sofa

Reklaminis straipsnelis apie nieką. “Madingi interjerai: specialistai atskleidė, į kokius baldus neverta investuoti”.

Pamėginsiu pasidalinti, iš patirties ir kas buvo aktualu. Jau anksčiau rašiau apie tai, kaip rinkomės baldus, kodėl didžiąją dalį užsakinėjome pas gamintojus ir kodėl nepirkome iš prašmatnių salonų bei parduotuvių. Baldas už automobilio kaina? Ne, čia ne apie mus. :D

Kas verta investicijų? Korpusiniai baldai, kurie bus kasdien rutinoje darinėjami, varstomi, stumdomi, tai svarbu geros stalčių sistemos, kad tvirtai laikytų, tai svarbu spintose, drabužinėse, ypač svarbi virtuvė. Gera lova ir dar geresnis čiužinys, dvigulė lova turi būti maksimaliai didelė, kad nereikėtų gulėti susispaudus ir varžyti kito erdvę.

Labai svarbi kokybiška ir patogi sofa, kurią renkamės pagal gyvenimo būdą. Būtina ant sofos atsisėsti, o jei ji užsakoma, išsimatuoti pagal savo ūgį sėdynės gylį, įvertinti kietumą - minkštumą, sėdimos vietos aukštį (jis skirtingas aukštiems ir žemesniems žmonėms), kiek žmonių sėdės, ar kažkas mėgsta gulinėti, gal reikia papildomų pagalvių ir pan.. Taip pat svarbi sofos danga, kol maži vaikai praktiškiausia oda arba “alcantare”, kad būtų galima lengvai išvalyti viską ką įmanoma. Labai svarbu, kad sofos viduriuose būtų labai kokybiškas porolonas, nes kitaip labai greitai “išsisėdės” duobės. Jei oda nejauki, galima patiesti pledus ar pan.. Renkantis gobelenus, labai svarbu atkreipti dėmesį į trinties koeficientą.

Apie baldų dydžius, tai labai individualu, viskas priklauso tik nuo žmonių gyvenimo būdo, nes interjero grožis ar proporcijos - tai tam tikri stereotipai, todėl reikia įvertinti, kas mums gyvenime svarbiau, kažkokie dizainerių stereotipai ar gyvenimo patogumas. Jei reikia didelės sofos, kuri talpintų visą šeimą ar smagu susėsti su draugais, jei reikia didelio pietų stalo, nes dažni pasisėdėjimai, jei reikia didelės lovos, nes joje patogiau išsimiegoti ir netrukdyti kitam. Tai viskas reikalinga. Kas iš tos dvivietės “stilingos” sofutės, jei ji realiai lieka tik vienam, patogiai įsitaisius. Baldų pasirinkimas yra labai atsakingas ir apima daugybę punktų, bet jei yra konsultantas - dizaineris, jis turi profesionaliai konsultuoti, įvertinti visus tuos užsakovų gyvenimo punktus. Fizinius duomenis taip pat. Nes pati didžiausia klaida - prabangi, graži ir klaikiai nepatogi sofa. Ją gali piršti suinteresuoti asmenys, neklausykite jų, patys pasėdėkite ant visų įmanomų, kad suprastumėte, kas yra jūsų. Kataloguose to neįvertinsite.

Rodyk draugams

skandinaviskas

Šioje nuotraukoje, akivaizdu juk, ne lietuviškas skandinaviškas interjeras :D Sakyčiau plika akimi matosi.

Dabar parašysiu kas man labiausiai nepatinka lietuviškuose skandinaviškuose interjeruose.

Šis interjeras neblogas, įdomus su įdomiais sprendimais, bet vis tiek ta niūruma, šaltis, atšiaurumas atitinkamai veikia. Vitaminas D nepadės, jei žmonės savanoriškai užsimes pilkas paklodes su juodais kryžiais ir slinks link kapinių. Toji slankiojanti lenta funkcionali, bet labai sunki, tokia abra kadabra atsiverk, man visad tokio sunkumo dalykai namuose kelia nedidelę baimę ir grėsmę, kad tas daiktas vieną dieną nusileis pačiu netinkamiausiu metu. Ir vėl a la skandinaviški motyvai depresiniais potėpiais (pensininkams išties originalus sprendimas, ta geležinė ir siaura tarybinės ligoninės lova atitinka jų vidinį aš?), tačiau, kaip ir visose “masinėse tendencijose”, ir šis stilius tampa priekaištu.

Jau praėjusiame įraše apie interjero konkursą rašiau apie tai, kad interjero dizaineriai eina primityviausiu keliu, neturi idėjų ir polėkio kurti tikrus interjerus, o kopijuoja vienas nuo kito ir bruka tai kas neva ant bangos, dėliodami tai, ką rado Domus galerijoje ar kitur. Bet tą bangą ir daro tokie žmonės, kurie tingi domėtis kitais stiliais ir nesugeba sudominti neapsišvietusių užsakovų. Bruka tai kas patogiausia ir ką galima parodyti kolegos portfolio. Bet ir tai laikinas etapas. Bus kitas pasinešimas ant vieno stiliaus. Kaip neįdomu.

Kas labiausiai nepatinka? Tai klaikūs šviestuvai. Dominuoja pramoniniai komerciniai, tokie bedvasiai, be emocijų, turiu omeny tuos halogenus, po to tuos ką matote juodus svetainėje palubėje. Žinant kiek pasaulyje yra šviestuvų gamintojų, kokia šviestuvų įvairovė, skirtingos medžiagos, spalviškumo paletė, tiesiog nereali įvairovė, tai gyvenamosiose patalpose visur visur montuoti tokius “apie nieką”, bedvasius, kurie tinkami stelažų ar apskritai komercinių patalpų apšvietimui, tai tokia nykuma. O ir kiti, pakabinami, tie juoduliai arba balti, arba su retom išimtim mediniai, na tokie… Juoduliai neretai primena tuos pačius pramoninius, panašūs į gamybiniame ceche pakabintus. Čia geriausiu atveju. Yra skandinaviški interjerai, kurie man patinka, bet kažkodėl jie ne lietuvių “gamybos”. Na nežinau, tas lietuvių kopijavimas ir bandos jausmas patiems kiša koją. Platinamas negyvumas, nejaukumas, statiškumas, šaltumas, o juk skandinaviški ne visuomet tik tokie. Aš žiūriu jų filmus, serialus, tai ten yra visokių. O pas mus kažkodėl kaip bedarytų, vis tiek gaunasi iš tos pačios serijos. Kapai ir mišios.

Tiesiog įsiveskite į googlę kad ir Scandinavian Living Room Design Photos ar tiesiog užsukite į houzz.com. Jūs pamatysite ir suprasite ką turiu omeny rašydama “lietuviški skandinaviški”. Kokia įvairovė, kokie skirtumai, kiek spalvų, sprendimų ir pan.. Tik deja kitur, bet ne Lietuvoje.

Rodyk draugams