BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Su vyrais visada reikia kalbėtis, tiesiai šviesiai, akis į akį, bet tik ne šantažuoti savo kvailai desperatiškais pareiškimais, taip žeminant save ir partnerį. Kaip ir visi tie vieši pasipiršimai - tokie manipuliaciniai, desperacinis spaudimas minioje, tai pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti, kai negerbi nei savęs, nei mylimo žmogaus, nei šalia esančių. Tas gėdingas aktas - imk mane, visų akivaizdoje, yra moralinis dugnas, kurį pasiekia moteris, kuri taip nori ištekėti. “Koncerto Vilniaus muzikiniame klube metu Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep atvirai pasiteiravo mylimojo Aurimo, kada jis planuoja ją vesti. Toks atlikėjos klausimas buvo palydėtas didžiulėmis gerbėjų ovacijomis.

Pirštis vyrui ir rodyti iniciatyvą - nėra blogai, kaip tik gerai, nes o kas pasakė, kad moterys negali to daryti? Bet tik ne tai, tik ne taip, ne prie visų ir pašalinių žmonių - liudininkų, spaudžiant, lyg vedant aviną į skerdyklą, tik ne tokiais apgailėtinais metodais. Gyvenime taip yra, kad su vienomis moterimis gyvena, o kitas veda. Jei vyras neskuba ir nesiruošia apskritai, o moteriai tai svarbu, tai ko delsti? Kiekvieni metai yra prarasti ir be jokių perspektyvų, tuo atveju, jei santuoka yra reikšminga. Žinau ne vieną vyrą - amžiną jaunikį, jau nupirdusį, bet ten tiek būta sugyventinių, kurios laukė, po to buvo naujos, tos irgi laukė, po to vėl, dabar vėl naujos. Jie naudojasi moterimis ir tiek, cinikai, jiems patinka, kai aplink juos šokinėja, lydosi, o jie suteikia viltį, kad gal kada nors… Niekada, čia tokia rūšis, net nesukite sau galvos, jie yra susireikšminę egoistai, nereikia aplink juos šokinėti, jie to neverti, jūsų, moterys, jie neverti.

Vyrams visada yra gerai, dažniausiai, jie apskritai atsargūs ir baikštūs pokyčiams, asmeninės laisvės suvaržymams arba apskritai pokyčiams, labiau linkę pastoviai plaukti ramiai tykiai palei srovę, kol jų neliečia, nesvarbu kokiu klausimu, tol gerai. Nes viskas šiame gyvenime, kas susiję su namų židinio kurstymu, viskas yra moterų rankose, tai jos sprendžia kada ką “darysime”. Taip jau yra. Kur gyvens, kokiame būste, kiek bus kambarių bute ar name, kiek vaikų gimdys ar apskritai gimdys - tai sprendžia moterys. Vyrams taip tik atrodo, kad tai jie, o deja ne, vyrai nejaučia to, bet tegul nesuka galvos. Kaip byloja statistika, skyrybos dažniausiai vyksta moterų, o ne vyrų iniciatyva, tai moterys skiriasi, jos renkasi tokį kelią, nes vyrams visai gerai, kam čia vargintis.

Gyvenime nereikia bijoti konkretumo, aiškumo. Ypač kai yra krizė, problema, santykių valtelės susvyravimas, kad nebedaug liko, kad nuskęstų. Kalbėtis su vyru ir nebijoti to daryti - sakyti į akis, ne rėkti, ne skelbti kažkokius ultimatumus, bet pasakyti, kad štai manęs tai netenkina, man nepatinka tai kaip mes dabar gyvename. Kodėl nenori to ar ano. Tai tu nori tų vestuvių, santuokinio gyvenimo, ar ne, ar manai, kad būsiu amžina nuotaka ant budinčio skambučio? Man svarbi santuoka, aš noriu šeimos, vaikų, dviejų mažiausiai, nes aš dabar esu sveika ir vaisinga, aš dabar noriu to. Tu ką sau galvoji? Ką tu apskritai galvoji? Ko tu nori gyvenime? Ar tu nori namų, vaikų? Kiek vaikų nori? O ką manai, jei aš noriu nei vieno ar trijų? Tau patiks būti trijų vaikų tėvu? Tiesiai šviesiai. Nereikia tempti gumos ir gyventi pasimetime, nežinioje. Gyvenime turi būti kažkokios gairės, kaip mes dėliosimės perspektyvoje, jei, žinoma, negyvename šia diena. Tai irgi variantas, bet vargu ar tai įmanoma, jei nori kažkokio apčiuopiamo rezultato.

Paklausti partnerio, kai krizė: kas tau nepatinka, kodėl amžinai nepatenkinta/-as ir susuktu veidu? Kas čia per manipuliacinė tyla? Kai poros tyli mėnesiais, tipo “mes nesikalbame”, tai yra vaikų darželio santykiai, niekur nevedantys. Kaip du ožiai. Ką jūs apskritai veikiate dviese? Kodėl negalite pasikalbėti, kaip du suaugę žmonės?

Tau reikia pokyčių? Aš taip gyventi nebenoriu, nes tai niekur neveda. Skiriamės. Ir paaiškini, tiesiai šviesiai, kaip mes gyvensime po skyrybų, ką darysime, jei yra vaikų - kaip gyvens vaikai. Kad taip, aš nesėdėsiu prie langelio ir neverksiu, aš nepratusi gyventi viena, esu sveika moteris, man reikia sekso, taip, aš tikrai susitiksiu vyrą ir taip, jis galbūt taps naujas tėtis tavo vaikams. Ir t.t., ir pan..

Tiesiai šviesiai, be jokių ten seilėjimosi aktų. Pasakyk kaip bus, tam vyrui, kuris arba nežino ko nori, arba nenori nieko keisti savo ramiame gyvenime. Tokiame saugiame ir “man viskas gerai, man nieko netrūksta”. Ir dar labai svarbu gyvenime nebijoti paleisti. Jei matai, kad niekas nesikeičia, o nori pokyčių, tiesiog paleisk ir išeik, palik, kam čia nervintis ir graužtis. Jei vyrui esi svarbi ir reiškminga, jis ieškos, belsis į visas duris, ateis ir pasakys: viskas, nebegaliu, būk mana. O jei neieškos, nesibels, vadinasi nevertas jis buvo to laukimo ir skaudžių ašarų. Tai kokia buvo visos tos dramos prasmė? Va kas turi jaudinti. Tavo ašaros ir nuverktos pagalvės niekam nerūpi. Pati kuri savo gyvenimą, viskas tik tavo pačios rankose.

Rodyk draugams

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Žadėtos trys premjeros. Tai LNOBT V. Bellini opera “Kapulečiai ir Montekiai”, VMT “Fantazijus” ir Rusų dramos teatro spektaklis “Pigmalionas”. Sudėliojau ne atsitiktine tvarka, o pagal gerumą ir kokybę. Na ir keli žodžiai apie “Domino” teatrą.

Įspūdingiausia premjera - “Kapulečiai ir Montekiai”, šis pastatymas toks netikėtas, bet nepaprastai reikšmingas mūsų teatriniame pasaulyje, visur su tokiu kokybės ženklu, kad belieka mėgautis ir atsipalaiduoti, viskas džiugina, žinoma, kompozitorius sukūrė tikrai malonią ir klausytiną muziką, nėra to sunkumo, na žinote, kaip būna kartais, kur krauna krauna ir tiek užkrauna, kad jautiesi lyg vagonus iškrovęs. Ne, čia viskas taip saikingai, su protu. Dekoracijos nepaprastai geros ir apgalvoti sprendimai, tokie netikėti - balnai, toks keistas grožis, bet jie taip tinka pagal scenarijų, dar labai patiko laiptai, kurie italų architektūroje tas lyg “lipimas į dangų” labai reikšmingas elementas, jaučiausi lyg priešais save matyčiau Romos Ispanijos laiptus ar Amalfi žymiosios katedros laiptus, labai įspūdinga. Kostiumai verti atskiros pagyros, nes mūsų Juozukas kuria išties puikius, bet kai prisiliečia pasaulinio lygio mados žvaigždė Christian Lacroix, tai net nežinodamas, kas ten prisilietė, matai atitinkamą lygį. Na ir balsai, netikėta, bet labai maloni staigmena, Romeo vaidmeny švytėjo jaunoji karta, debiutavo Milda Tubelytė, išties patiko, šaunus mecosopranas. Atskiros pagyros V. Miškūnaitei, neseniai ją vėl girdėjau (drauge su A. Maldeikiene :D ) G. Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro naujojo sezono atidarymo koncerte, kur ji drauge su E. Montvidu ir K. Smoriginu pasirodė perfekto, tai man asmeniškai vienas ryškiausių ir svarbiausių žibėjimų Vilniaus operinėse aktualijose, seksiu jos karjerą ir sėkmės visokeriopos. Eikite, džiaukitės, puiku.

Vilniaus mažasis teatras vėl pristato tai, ką su džiaugsmu galiu rekomenduoti, nes pastaraisiais metais Vilniaus teatrai kiek užsiciklino ant specifinių “sunkaus žanro” naujų spektaklių, kurie tokiems ypatingai specifiniams gurmanams, na tokiems ypatingai, kur taip sudėtinga, religijos ir filosofijos, maišas ant galvos ir nelieskit, nelieskit manęs, aš dabar apmąstymuose. Velniop, žinote, saikas yra geras dalykas, saikas. Kiek galima “grūzinti” tomis poemomis ir legendomis, ne apie brandą ar nebrandą kalba, gurmanas vieną sykį pažiūrės ir sotus, bet gi gurmanų ribotas skaičius, kaip ir tų, kurie eina į teatrą kaip į šventę, tai jiems ten tragedija, o ne spektakliai. Džiugina tai, kad po truputį traukia lauk iš repertuarų, matyt viskas, baigėsi gurmanų ribotas skaičius. Reikia dar ir uždirbti :D Komedija nekomedija “Fantazijus” kaip tik tiems, kuriems reikia neper ilgai, bet gerai, I dalies spektaklis, kuris užpildys ir išpildys. Tai tiems, kuriems iš principo nepatinka teatras ir rauko nosį, tikrai žinote tokių, kurie neina į teatrą. Tai siūlau jiems ir visiems spektaklį “Fantazijus”. Na tiesiog šventė akims ir ausims - gyva muzika, aš dievinu tą gyvos muzikos koncepciją, tai tokia mega razina, tobula, net gi manau, kad su tokia razina galima paskaninti vidutinio lygio turinį. “Fantazijus” yra desertas, kuriuo galima mėgautis ir tai ne primityvus, ne pigus, o geras, kaip gera vakaro pradžia ar pabaiga, bet po jo įgauni sparnus, ritmą ir norisi eiti eiti, kažką veikti, net gi patrauks į naktinį klubą ar barą. Labai patiko dekoracijos, aktoriai, šokiai, scenarijus, neturiu prie ko prisikabinti. Eikite.

Rusų drama pasirinko dar vieną komedijos žanro spektaklį savo repertuarui “Pigmalionas”, pavadinimas apgaulingas, nes nieko bendro neturi nei su religijom, nei antika, ten du aristokratai iš prasčiokės - gėlininkės darė aukštuomenės damą - barakudą. Spektaklis neblogas, pramoginio žanro, visai geras, juk ir aktoriai geri, ir dekoracijos smagios, ir viskas kaip ir gerai. BET. Po jo jaučiau tą “Domino” teatro kvapelį, kuris mane specifiškai veikia, man jau buvo liūdnos pasekmės po rusų dramos teatro spektaklio “Ačiū, Margo”, tokio baisumo spektaklio seniai nebuvau mačiusi. Kas nežino ir neskaitė mano ankstesnių įrašų, tai paaiškinu, aš niekada neinu į “Domino” teatrą ir visos tos kvailai išsiviepusių aktorių reklamos mane veikia kaip momentinė alergija, negaliu matyti. Nors pradžioje ėjau kelis kartus, kai tik jis pradėjo savo veiklą, juk nežinojau, bet kai supratau kame kampas - nebeinu. Nesu aš kažkokia teatrinė snobė ir pan., tiesiog tas teatras yra totali komercija neišrankiam žiūrovui, kuris nieko nenori žinoti apie tikrą teatrą, bet eina į tipo teatrą ir jaučiasi komfortiškai, žvengia iš visokių lėkštų ir primityvių “Juokis” tipo juokelių. Ten toks repertuaras, jie tik iš to ir gyvena, linksmink ir negalvok apie nieką. Suprantama, kad jei yra paklausa, tai bus pasiūla, kažkas juk turi pasiūlyti ir tai, tad atsirado tokie biznieriai (nesakysiu kas), kurie jokie menininkai, jokie kūrėjai, jie teisiog padarė biznį - teatrą. Dabar pastebėjau, kad “Domino” save pozicionuoja kaip “profesionalus komedijos teatras”, matyt pagavo kampą, kad reikia pakelti savivertę, nes jau buvo gerokai pakritusi nuo kritikos. Tai, kad ten vaidina profesionalūs vietinės reikšmės aktoriai, to teatro nedaro profesionaliu, juk turinys tai pigus, lėkštas, primityvus, antro galo lygio. Ten dar vaidina Valinskai, po to Renata su Deiviu, kažkokie “prochadimcai”, kuriems iki aktorių kaip man iki balerinos puantų. Jie yra tiesiog kažkokia nesąmonė. Tai “Pigmalionas” tikrai nėra tokio lygio, ne, bet šis spektaklis dar vienas bandymas įtikti nereikliam žiūrovui. Jei jūs nereiklus, norite pramoginio reginio su pamokančia istorija, tai kodėl gi ne, tam tikra atsvara ir alternatyva “Domino” šlamštui.

Rodyk draugams

Vaida Skaisgirė: „Svarbu rasti laiko ne tik darbams, bet ir draugams“

Puiki aplinka sukviesti draugus. Kazino. Koks pigus reklaminis renginys, nukreiptas į rodos nekaltą ir pozityvios intonacijos aprašymą - rask laiko draugams. Kai tiek žmonių kenčia nuo azartinių žaidimų, ne tik tie, kurie turi priklausomybę jiems, bet ir tų ligonių šeimos: tėvai, draugai, žmonos, vaikai, visi kas jų aplinkoje yra vienaip ar kitaip įtraukti į šį akivarą. Žinoma, yra kas visai džiaugiasi tokiais ligoniais - tai visų pirma kazino, po to lombardai, greitųjų kreditų bendrovės. Tik neseniai skaitėme apie A. Valentaitę apvogusį žlugusį krepšininką Dovydą Rediką - kazino lošėją. Juk tai tokie šių įstaigų VIP klientai, ir tokie patys į juos panašūs. Tai ar laimingi tie, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su šiais frajeriais?

Kaip viskas pateikta, tiesiog saldu žiūrėti, kaip viliojančiai, štai, pažiūrėk: kokie mes sėkmingi, jauni ir gražūs, su putojančiais, spalvingais kokteiliais, nerūpestingai susėdę už žaidimų stalo, pozuojame su kortomis, žetonais, mes faini, mes tokie, sek paskui mus, būk toks, kaip mes, gerk, lošk, kviesk draugus, surenk tokį patį vakarėlį, juk pažiūrėk kaip šaunu, nepamiršk draugų, prisimink visus. O juk tie reklaminiai stafai - žetonai ir kortos tėra marketingo dalis, juk jie, tikėtina, nepralošė ir neišlošė nei cento. Tiesiog susirinko, pasėdėjo, pagėrė, gavo žaidimo pamokėlę ir papozavo. Ir kazino gerai, ir Vaida užsidirbo, ir žiniasklaida parašė, kokia puiki reklama, tiesa? Ar norėtų Vaida, kad jos vyras ar užaugęs sūnus vakarus leistų ne namie, ne kažkur, o būtent kazino? Kur tavo vyras? Ai, žaidžia, žaidžia, žaidžia, vėl žaidžia, ir vėl žaidžia. Ir laiką leidžia tik kazino. Juk ten taip faina. Tai kaip narkotikas, vieniems užtenka kelis kartus pažaisti ir nieko, o kitiems - vieno vienintelio karto. Ir viskas, viso gero, mama, aš paskendau.

Jūsų statymai, ponios ir ponai, neškite čia savo pinigus, įsitraukite, įsisukite, praraskite laiko nuovoką. Jūs išlošite? Ne. Visada laimi kazino. Amžina tiesa - klasika, ar žinote tą posakį? Kad laimi kazino tik tie, kurie pastatė kazino. Kodėl Las Vegase ir niekur niekur nėra langų kazino patalpose? Kad žmonės nejaustų laiko, prarastų laiko nuovoką, kad nesuprastų ar diena, ar naktis, ar rytas jau aušta. Kad žaistų ir kad neštų pelną kazino. Ten nesibaigianti šventė, šviesos, prislopinta muzika, minkšta kiliminė danga, jauki ir butaforinės prabangos aplinka, dar gi nemokami alkoholiniai gėrimai, kad galutinai apsisuktų azartiška galvelė.

Rodyk draugams

Klasika: “Pries menesi atostogavome Apulijoje. Gamta nuostabi, tukstanciai alyvmedziu, pilnos parduotuveles vietinio alyvuogiu aliejaus. Vienas litras ekologisko mazame seimos ukyje pagaminto aliejaus litras kainavo 11 Euru. Paziurejau sitoje parduotuveje - puse litro 14 Euru (taigi litras 28 Eurai). Kodel verslininkai iesko kvailiu, negi tikisi, kad pirkejus uzburs zvaigzdziu apsilankymu (turbut daugelis is ju gauna uz tai uzmokesti), parduotuves interjeru ir pasakomis apie nepaprasta kokybe ir pirkejas placiai atvers pinigine?”

Tikrai nesuprantu, kokia prasmė? Mes keliaujame po įvairiausias pasaulio šalis, atokiausias provincijas, logiška, natiurlich, kad ten, vietiniame ūkyje, kur prekiauja sava produkcija, kokiuose Balkanuose neretai pamatysi vaizdą -pasistatę taburetę prie durų ar prie kelio, prekiauja vietiniai ūkininkai viskuo, ir labai geromis VIETINĖMIS kainomis. Nuo medaus, aliejaus iki pačių varyto samagono.

O Italijos ūkiuose ir vyno daryklose taip pat sava kainodara, nuo..iki, patikėkite, nėra viskas taip paprasta ir pigu. Pvz. Montepulčiano ar Montalčino provincijose, tose įspūdingose Toskanos regiono vyno daryklose galima atrasti tokių vyno ir aliejaus kainų (paprastai tuose “taškuose” prekiauja ir tuo, ir tuo), kad nieko pigaus tikrai nėra, tai turistiniai regionai, žinoma, derėtis visai smagu, degustuoti ir derėtis. Iki mūsų net neatvyksta tie vietiniai vynai, atvyksta tik maža dalelė to, ką jie ten pilsto ir kokiomis gėrybėmis prekiauja iš savo ūkių.

Mes keliaudami susiduriame su pačia įvairiausia kainodara, tačiau tos kainos galioja tik ten. Ir kai buvusi turistė dalinasi ten matytomis kainomis, tai lai nepamiršta galutinės kainos, lai paskaičiuoja, kiek jai kainavo nuvykti, kad galėtų nusipirkti tą aliejų. Kiek? Kodėl neskaičiuoja? Ar dabar kas kart lakstys į Apuliją tik dėl to, kad nusipirktų patikusio aliejaus? Ar paprasčiau nueiti į specializuotą parduotuvę Lietuvoje ir nusipirkti. Taip, brangiau, bet jis čia, va, ranka pasiekiamas produktas. Puiku, kad yra tokia galimybė. Tuos produktus juk kainavo atvežti iš tos tolimosios Apulijos ir iš kitų regionų. Kainuoja ne tik atvežimas, bet ir visi mokesčiai, susiję su galimybę pastatyti tą aliejaus puslitrį į lentyną: patalpų nuoma, komunalinės paslaugos, darbuotojų atlyginimai ir visi visi mokesčiai.

Tai kam apgaudinėti save ir kitus? Mes visuomet keliaudami įvairiose šalyse mėgaujamės vietine produkcija, perkame, parsivežame namo ir džiaugiamės buvusių kelionių skoniais, bet gal pagaliau įvertinkime galutinę tų produktų kainą. O ji tikrai ne ta, kurią matome užklijuotą ar parašytą ranka.

Rodyk draugams

“Dar neseniai būdavo taip, kad klientai, vos išgirdę Pauliaus pasiūlymą būste įrengti papildomų pagalbinių patalpų, vis purtydavo galvas. Esą kam jos reikalingos – juk geriau daugiau gyvenamosios erdvės. Tačiau tokios patalpos palengvina buitį, padeda palaikyti tvarką namuose. Jose galima viską patogiai paslėpti, uždaryti. „Tai tik vienas pavyzdys, ko nebūdamas profesionalas nesugalvosi, – neslėpė ir namo savininkas Marius.”

Labai keistas pasakymas, nebent čia tie atranda Ameriką, kurie žavisi mažais namukais, po to nebeturi kur grėblį su kibiru pasidėti ar skalbyklę sumontuoti (kaip tame ankstesniame įraše apie špokinyčias su terasomis, kur ieškojau vietos skalbyklei, bet taip ir neradau). Name turi būti patogu gyventi, ypač jei statai sau ir nuo nulio. Net tie, kurie ieško buto gyvenimui, jiems rūpi ar yra sandėliukas gėrybėms, kokiam sporto inventoriui bei kaupiamam šlamštui, ar bus vieta drabužinėms, spintoms, kad miegamajame reikia kažkaip sutalpinti drabužių spintą, nes kas iš to mažulyčio miegamojo, jei nebus net kur patalynės pasidėti ar pasikabinti marškinių. Tai va keista, kad Mariui reikia profesionalo patarimų tokiuose rodos elementariuose dalykuose, nors gal.., visokių žmonių yra ir nesuka dėl to galvos, kol nesusiduria.

Bet va dėl prabangių architektų, tai galiu tik paantrinti, nes oi, ir mums čia visko buvo. Kai sumąstėme statybas, tai gi brandinome gerą ir kokybišką būstą, mums siūlė tokias žvaigždes, kad jų paslaugų kainos kosmosas ir susipykusiems su protu, pinigine prasme, na tokiems, kuriems negaila, tokiems. Ir dar sakė, kad o ko tu stebiesi, tai gi čia labai normalu, normalios kainos, dabar visi tiek moka. Palauk, galvoju, reikia atlikti kainų analizę ir užsidaryti nuo visų geradarių konsultantų patarėjų, kaip ištaškyti krūvą pinigų tik namo projektui, kas kainuotų jei ne visą namo pradinę “dėžutę”, tai arti to. Jaučiate suaktyvėjusį pulsą? Mano kraujas per pusę aukštaičių, per pusę suvalkiečių, tai suvalkietis mikliai prabunda, kai reikia mokėti kažkokius “kiek????”

Prasėdėjau ilgokai, aiškinausi visais įmanomais kanalais, kas kiek “kainuoja” ir už kiek padarys ne tik architektūrinį individualaus dizaino sprendimą, bet ir, būtinai, kas skaito ir kam aktualu, šito momento nepamirškite, kad ta pati kompanija padarys visus būtinus projektus. T.y. to sumąstyto “dizaino” techninius brėžinius sprendimus - specifikacijas: konstrukcijos projektą, namo vidaus ir inžinierinių sistemų projektus ir pan.. Dar labai gerai, kad ta pati kontora gautų visus statybos leidimus ir suderintų. Va taip, nuo..iki. Liaudiškai tariant - ką nupiešė, ką ten prikūrė, tai lai papasakoja kaip ir iš ko statybų kompanijai pastatyti, kad nesugriūtų :D Gautu visus leidimus ir garantuotu parašu bei antspaudu. Ir po to su statybininkais derintu visokius momentus, o jų išties nemažai, ypač jei tai individualus projektas. Su kartotiniais žymiai paprasčiau ir, žinoma, pigiau.

Tai štai, radau profesionalą tikrai žymų architektą, kuris Lietuvai padovanojo ne vieną kartotinį projektą, o taip pat ir individualius gražius namų projektus. Kainos jo labai geros. Bet kodėl negaliu labai skambiai rekomenduoti, todėl, kad vyras ne sykį jį norėjo prismaugti, dabar nesileisime į detales, tiesiogine ar perkeltine prasme :D Bet buvo tokių jo veiklos ir sprendimų ypatumų, kad turėjome mes vargo ir daug. Įveikėm, bet kainavo tai kainavo. Ypač mano nervų, nes vyrams gi reikia kažką grizinti dėl problemų, tai aš buvau tas žmogus, kuris turėjo iškentėti visus grizinimus ir klausytis kelis metus “ta pati plokštelė su ta pačia melodija”, apie žymaus architekto darbą. Galėjo tai nieko nekainuoti, bet… Gerai, kad turėjome iš ko tuos jo “sprendimus” tobulinti. Na ir nenorėjo jis labai klausyti ko prašėme, nors daug ką ir veik viską padarė kaip reikėjo ir norėjome, bet buvo kai kur užsispyręs kaip ožys. Tai būtent tas jo užsispyrimas ir buvo nuostolių pasekmė! Na gi menininkai, jie tokie, o architektas visų pirma yra meninininkas. Tai štai, kai susiduria verslininkas su menininku, tai visko bus. Tad liko šiokia tokia nuosėda, su finansinių nuostolių žyme.

Rodyk draugams