BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Viena vertus, džiaugiuosi, kad kuo daugiau yra restoranų, tuo daugiau galimybių žmonėms pasireikšti ar tiesiog nueiti pavalgyti. Tačiau tai vienas sudėtingiausių verslų pasaulyje, tai ne ta vieta, kur galima užsidirbti greitų pinigų.”

Rašiau n kartų ir matyt ne pabaiga. Apie tai jau rašo ir kiti. Sunkūs laikai šiame versle tęsiasi jau ne vienerius metus, nes net neturint aiškios statistikos kiek skambiai atsidaro, o kiek tyliai užsidaro, nesunku suvokti, kad šis verslas, toks populiarus, ypatingai neįvertintas rinkos naujokų. Čia taip sudėtinga, čia yra tiek visko, kad galima prarasti labai labai dideles investicijas.

Kaip ankstesniame įraše rašiau, kad kas rizikuoja, tas rizikuoja gerti ne šampaną, o šiltą nudvisusį bankrotinį gėralą. Personalas labai daug lemiantis faktorius, bet ir tai dar ne viskas, čia tik vienas aspektas. Pvz. vieta vieta vieta. Rašiau jums, kad prognozės apie greitą restorano mirtį virš Geležinio vilko g. tunelio buvo tokios nuspėjamos, kad kai išvydau, iš karto buvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada jis užsilenks, nes ne vieta tam restoranui, buvo. Ir tai tik vienas pastebėjimas iš daugelio kitų, apie kuriuos nerašiau, kaip kad pvz. toks naktinis klubas, jam taip pat prognozavau greitą mirtį, taip beje ir atsitiko, nors tikrai nelinkėjau blogo jam, bet yra tam tikri dalykai, patalpų specifika, kainodara, kur na nežinau kaip reikia žiūrėti, skaičiuoti, kad neįvertinti visumos ir galutinio rezultato.

Kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip lengvai rizikuoja lįsdami į restoraninį verslą, taip drąsiai, nebijodami prarasti kapitalą. Net gi grožio salonai nėra toks rizikingas verslas, kaip restoranai. Nors tikiu, kad atsiras kas ginčys tai. Bet tai kiek reikia pinigų, kad teisingai funkcionuotų maitinimo įstaiga, kiek reikia pinigų įrangai, kur sutaupysi nebent perpirkdamas bankrutavusių konkurentų įrangą, vis tiek, tai yra žiauriai dideli pinigai.

Jei vis dėlto kyla minčių “noriu savo restoranėlio, kokio šeimyninio”. Kodėl gi ne? Tai tokia vieta, kur PATS turi gyventi tuo, dirbti kasdien ir dar ne garantas, kad pasiseks. Nes tiek punktų, kad daugybė punktų. Net jei viską tobulai suderinsi, net gi tada gali paaiškėti, kad būsi įdomus vos keliems, o to nepakanka. Kiekvienos nesėkmės atveju bus vis kitos priežastys, kodėl nepasisekė. Ir sėkmės atveju net visiškos skylės turi tai, kodėl traukia klientus ir kodėl jos dirba daugybę metų, bet nežada bankrutuoti. :D Čia kiekviena vieta turi savo istoriją, savo klientus. O visur reikalinga gera apyvarta, nes dirbti iš idėjos tai irgi ne amžinas dalykas.

Rodyk draugams

Kol vieni renčia namus ir namų kvartalus, kiti kepa daugiabučius, nestabdo ir kiti - kotedžus, dar kiti blokuotus inkilus, atmosfera NT rinkoje toliau kaista, nes tie straipsniai apie ketvirtadalį emigravusios Lietuvos (o realiau matyt trečdalis) optimizmo neprideda. O dar A. Užkalnis pagaliau “paskutinis oro uoste išjunk šviesą” prisiminė, kad kainos neadekvačios, nors apie tai kalbėjo ir kalba visi likę Lietuvoje dar nuo euro Šalčiūtės kurso, bet jis visus kvailino ir aiškino, kad patys “runkeliokai” kalti, kad neįperka steiko ar nesilanko prašmatniose vietose, kuriose neretai nesilanko ir tie, kurie gali ten lankytis, bet nenori. Aš dar stebiuosi, kaip niekas tiek akių nedraskė dėl grožio paslaugų, apie kurių neadekvačias kainas rašau berods nuo praėjusios krizės laikų, kaip lanksto jas kas netingi ir visai apsimoka apsilankyti ten, kur kainos adekvačios ir proto ribose.

Tai kai skaitau dar vieną jau eilinį eilinio “vystytojo” reklaminį tekstą su nuotaikėle viršuje “jaučiasi fantastiškai”, kaip anas “pasitinka pavasarį! Butų kainos nuo 2200 €/m². Visiems butams pritaikytos net 10 000 € nuolaidos! Požeminėms ir antžeminėms automobilių stovėjimo vietoms bei sandėliukams taikoma 30 % NUOLAIDA. Bet kurį balandžio mėn. savaitgalį nuo 11:00-13:00 val. kviečiame apsilankyti ATVIRŲ DURŲ dienose! Būtina išankstinė registracija.”

Kai pagalvoju, kad senos statybos daugiabučiuose ir centro ar Senamiesčio butuose sandėliukai visais laikais buvo savaime suprantamas priedas, nieko papildomai nekainavęs, tai manau sulauksime ir šiais laikais nemokamų sandėliukų ir dar stovėjimo vietų kaip bonuso priedo, nes vystytojai jei galėtų, tai parduotų ir stulpą, prie kurio rišamas šuo ar dviratis. Bet realiai toji 10 000 € nuolaida yra toks myzeris. Ne, nesakau, kita vertus tai pajudėjo tos kainos neišlaikę konkurencinės įtampos, jau gerai, palauksime domino efekto. Bet tas “jaučiasi fantastiškai”, tai… na na, norėčiau pamatyti kokio fantastiškumo jausmas, kai, tikėtina, šio vystytojo pardavimai sustojo ir stovi, stabiliai.

Man dar įdomu kaip sekasi pardavinėti prestižines terasas, kurias stato iš tokio “šūdo”, bet kaip kalbėjomės su vienu NT veikėju, jis porino, kad šiuolaikiniams pirkėjams, ypač jaunesnės kartos, absoliučiai neįdomu iš ko pastatytas namas. Įsivaizduojate? Čia mūsų tėvai ir dar mano kartos žmonės svaigo, kad blokiniame name negerai, plytiniame reikia, mediniame fantastika, o betone gyventi apskritai draudžiama. Dabartiniams visai negroja, iš ko pastatytas tas daugiabutis. Nesakau, kad jie beraščiai ar bemoksliai, bet realiai nesuvokia kokia gyvenimo kokybė vienokiame būste ir kitokiame, kuris pastatytas iš “šūdo”. Tai jei jiems tai tinka, tai kokia prasmė tiems vystytojams investuoti į kokybiškas statybines medžiagas? Verslininkai stato ir pardavinėja kaip prestižo klasę, o stato iš pigių medžiagų. Jei jau taikai į atitinkamą sektorių, tai reikia ir turinį kontroliuoti. Bet žmonės perka tą š kokybę už prestižo kainą ir net nesusimąsto, kad perka tai š kokybę, jie net nesupranta ką perka, už ką moka milžiniškus pinigus.

Rodyk draugams

pinigai

Desperacija ir panikutė kažkokia čia sukasi pastarosiomis dienomis, nežinau kaip pas jus, bet mano smegeninėje jau po truputį įsisuka ta nuotaika, apie kurią “kalbėjomės” prieš naujus metus. Kai ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas reikia kažkaip įsiūlyti, kad spėtų tai padaryti, kol neįsiūlė kiti.

Restoranai straipsniuose guodžiasi, kad jų per didelės kainos ir jie patys nelabai ką domina, o konkurencija juoda juoda. Tikiu, kad juoda, nes net ir tie galintys eiti ten neina ar eina labai retai, o tie, kurie iki šiol galėjo, susirūpino kitais gyvenimo punktais, kuriuos reikia apmokėti, taip pat pabrangusius. Mane žavi, kad Vilniuje tiek daug maitinimo įstaigų, atsidaro vis naujos ir įdomios, bet nėra tiek žmonių, vis dėlto turistai ir atsitiktiniai valgytojai to poreikio nepadengia. Aš visad esu už verslą, tai nuolat deklaravau ir deklaruoju, todėl man gaila tų restoranų, kurie vakar atsidarę tikriausiai pasmerkti greitai mirčiai. Ypač prabangus sektorius.

Knygų pardavėjai blaškosi dėl pirkėjų, vis siunčia visokias nuolaidas su akcijom ir papildomom nuolaidom, tas pagausėjusių tokio turinio laiškų kiekis aktyvumu nenusileidžia batų pardavėjų atakoms, kone kasdien primena, kad gal neturiu knygų ar batų. Jau nekalbu apie SMS atakas, knygos siūlomos ir ten. Galvoju, kad reikia laikinai atsijungti nuo įkyrių siūlytojų, o gal net visam laikui.

Prieš kelias dienas skambina dėl žurnalų prenumeratos. Kažkada prieš kelis metus prenumeravau kitiems šeimos nariams, užsakiau kaip kalėdinę dovaną, praėjusiais niekas manęs telefonu neklausė, ar noriu pratęsti, o dabar ne tik kad siunčia laiškus su priminimais, kad gal norėčiau, bet dar ir skambinti pradėjo. Skambutis buvo tas ženklas, kad tų žurnalų šiemet matyt nelabai kam ir reikia, jei jau taip sujudo pardavimų skyrius. O kokia prasmė skambinti, na šiaip, jei atsakymas aiškus: žinau kur tai padaryti, jei reikės, tai pati užsiprenumeruosiu, sudie. Ir baigtas pokalbis apie nieką. Jei žmogui nereikia, tai jo ir skambutis nepritrauks ar nesudomins.

Dar apie žurnalus. Pamenate, rašinėjomės apie tai, kaip neskaitom žurnalų, jokių, net “Žmonių”, rašiau, kad pas mane jau kiek metų guli net nevartyti, o kiti dar ir celofanuoti, kokių penkių metų senumo. Žinau, nesąmonė, bet buvo tas pirkimas dėl pirkimo, tik įprotis. Nežinau kas man nutiko tą kartą, gal aktyvi reklama, gal pilnaties ar kokio užtemimo poveikis, bet nusipirkau pirmąjį “Užkalnio” žurnalą. Po tiek metų nepirkimo. Bet likimas jo liūdnas, kaip ir anų, vis dėlto nepramušė ant skaitymo. Pažanga tokia, kad nusipirkusi praverčiau, na kaip praverčiami puslapiai per kelias sekundes, o praėjusią savaitę (na įsivaizduojate, kai tiek laiko pragulėjo stalčiuje, o jau senokai antras numeris pardavimuose) pažiūrėjau paveiksliukus, tai čia tuo ir baigėsi. Rasiu kam atiduoti, nes skaityti to nenoriu, vis dar.

Kas mane “sukrėtė”, tai arkliškas šriftas, pajaučiau klastą ir apgaulę, kas pirko tuos puslapius už nemažą kainą ir tikėjosi bent standartinio, tai turėjo nusivilti. Čia kam skirtas toks šriftas? Sutrikusio regėjimo skaitytojams? Nes apskritai moteriškuose žurnaluose nervina tos nesibaigiančios reklamos ir fotosesijos, kur teksto kokie 15%, likusi dalis iliustracijos - reklamos, kaip knisa, jei norės, tai fotoalbumą nusipirks ar internete nemokamai tas nuotraukas pažiūrės. O tokie dalykai kaip arkliškas šriftas, ypač knygose, kai šriftas toks beviltiškas, kad storiausią romaną skaitai lyg kokį elementorių, o kaina gi už tuos puslapius nemaža. Todėl į keliones imu tik tas knygas, kur šriftas normalus ir adekvatus, nes kokia prasmė tampyti tokį svorį.

Rodyk draugams

klasika

Kaip mes ženkliai sutaupėme pasirinkdami baldus ne iš tokių ir panašių parduotuvių. Kredo ir moto - perkame ir darome viską su protu.

Įrenginėjant namą išanalizavau bene visų Vilniaus parduotuvių asortimentą, kainodarą ir nusprendžiau, kad mums, na tiems “aukštesnės klasės” pirkėjams, tikrai gaila mokėti už sofas, kėdes, lovas, fotelius tiek, kiek ten kainuoja. Na tiesiog gaila. Nes mums pinigai iš dangaus nekrenta, jokiose aferose nedalyvaujame, jokių kyšių ar “otkatų” negauname, ES pinigų nevagiame, tie pinigai lengvai neateina, kad juos taip pat lengvai išleistume. Nes mes pinigus realiai uždirbame ir uždirbti pinigai turi atitinkamą kainą. O rinktis visiškai ekonominį variantą arba tai ką siūlo “Baldų rojus” ar “Berry baldai”, taip pat nebuvo tai kas tiktų pagal interjerą. Apie Ikea asortimentą jau rašiau atskirą įrašą, mūsų kredo taip pat buvo “Nieko iš Ikea”.

Tai gi, buvo žiauriai gaila išleisti apvalią kosminę sumą pvz.už sofą (o jų reikėjo keturių vnt.), kuri po kažkiek laiko nusidėvės arba atsibos į ją žiūrėti, mokėti daug už dailesnę valgomojo kėdę, kai jų reikia 6 vnt., o jos vis tiek labai greitai susidrožia, nes mes neturime baro ar pusbario, kasdien sėdime prie normalaus pietų stalo ir tas susidėvėjimas yra natūralus. Tai buvo vienas pagrindinių variklių ir vienintelė priežastis, kodėl pasirinkome kitą kelią ir sutaupėme ženklią sumą. Nes 7000 EU ar 10 000 EU tik už sofą - mūsų viso namo minkšti baldai vargu ar tiek kainavo :D

Tai gi, planas buvo toks, tik paminėsiu, kad tai nėra pats pigiausias sprendimas, tikrai ne, tai buvo sakyčiau aukso viduriukas tarp itin ekonom ir tarp itin prašmatnaus varianto. Su dizainere ir pagal mūsų šeimos skonį išsirinkome tinkamo modelio baldus, kiekvienai patalpai buvo individualus sprendimas pagal poreikį bei interjero stilių. Kai baldai buvo parinkti, pradėjome rinktis gobelenus. Yra žmonių, firmų, kurie tik tuo užsiima - audiniais ir gobelenais. Pradžioje rinkomės tokius, kad dūšia dainuotų, kad patiktų ir tiktų pagal spalvas, faktūras. Patikėkit, galva sukasi nuo gobelenų asortimento, o juk kasmet siūlomos naujos kolekcijos.

Dalis prabangių gobelenų buvo pakeisti į “toks pats, tik pigiau” variantus, nepraktiški į praktiškesnius, nes yra skirtingos dėvėjimosi klasės, kas tinka vienam baldui ir kontaktui, absoliučiai netinka ten, kur itin dažna trintis, tai labai labai svarbu. Na o tie, kurie na ypatingai specifiniai, itin prabangūs ir turbiniai dizainai, na kur nepakeičiami nors tu ką, štai tuos pasilikome. Bet vėl gi, nebūtina itin prabangiu gobelenu dengti visą baldą, galima tik dalį. Pvz. priekinę lovos nugarėle, aptraukti tik pagalves (jų priekinę dalį) ant sofų ir pan.. V.ž. sukomės ir skaičiavome, kaip tą aukso viduriuką realizuoti.

Vienam baldui nebrangus, bet labai tinkantis gobelenas tiko iš tos firmos, kur ir užsakėme baldų gamybą. Tai gi, norint dar labiau sutaupyti, galima nesirinkti iš prabangių katalogų ir neieškoti ant asfalto sliekų, patys baldų gamintojai turi savus gan ekonom klasės variantus, iš kurių tikrai galima išsirinkti ir nesukti sau galvos. Žinoma, spalvos, faktūros ir dizainai bus kitokie, na bet čia jau tokie subtilumai, kad išties nebūtina sureikšminti, jei nesinori išleisti daugiau, nei suplanuotas biudžetas.

Tiesiog nusipirkti brangius baldus brangių baldų parduotuvėje, tai manau daug proto tam veiksmui nereikia. Nuėjai ir nusipirkai. Bet kaip protingai išleisti pinigus, čia reikia proceso, ne visi tuo nori užsiimti, tačiau rezultate gaminant baldus pagal individualų užsakymą - projektą ir parenkant gobelenus, gauni ne tik žymiai pigiau, bet ir dar geriau, nei toje parduotuvėje su kosminių baldų kainomis. Kam ko reikia. Aš nemačiau prasmės mokėti daug už tokį baldą, kuris ne tik masinės gamybos, bet dar ir netaip harmoningai įsipaišo į interjerą, o dar mokėti už tai didelę sumą, tai tuo labiau.

Rodyk draugams

Rugsėjį, rašydama apie NT realijas užsiminiau ir čia, kad jau krizės įsibėgėjimas ir netrukus prasidės “kalneliai”. O juk tas pajautimas ir pagavimas neateina per dieną ar dvi, tai visas procesas ir įvykių seka.

2008 m. krizę pajaučiau visu “kūnu” geroookai prieš paskelbiant oficialiai, nes yra verslo sritys, kurios ypatingai jaučia menkiausius skersvėjus, ir jei tik atsiranda menkiausi sunkumai kitur, tai tas užtrumpinimas kitose srityse įvyksta staiga, lyg nukertama galva. Gyvenau iki tol žiniasklaidoje, gan sočiai bei riebiai iš dosnių reklamos pajamų, o reklama yra būtent tai, kas pagauna pirminę krizės bangą ir tai sakyčiau tobulas rentgenas, peršviečia ir… kaput. Krizės agonijoje savo verslą pardaviau ir lengviau atsikvėpiau, nes po uolaus ardymosi, darbo be atostogų ir savaitgalių, konstatavosi perdegusi lemputė, o ji buvo didysis ženklas ir nušvitimas, kad viskas, prasideda kitas gyvenimo etapas ir tą suknistą lemputę reikia sukti lauk, mesti per petį. Nes smegenys išgaruos, o nemigo naktys ir nuolatinis stresas prie gero neprives. Buvo puiki proga tiesiog pailsėti, nepriklausyti nuo nieko ir apie nieką negalvoti. Kaip toje D. Butkutės dainoje.

Šių metų pavasarį krizės kutenimą pajautė interjero dizainerė ir statytojas, ne patys pasisakė, kur gi pasakosis tokius dalykus, ne, čia mes pasakėm, o jie tik pripažino, kad taip, jau kutena, nemaloniai, reikia skubinti ir judinti užsakovus, kol jie dar nepajuto to.

Prieš nepilną savaitę vyrui paskambino seniai girdėtas draugelis. Įsikalbėjo, gal vyras gali organizuoti versle tą ar aną, deja ne, ne ta sritis ir visai kiti darbai. Kas atsitiko? Šikna, juoda. Jau gerus kelis mėnesius. Baimės akys didelės, o valgyti norisi, šeima, vaikai..

Šiandien ekonomistas N. Mačiulis kedena krizės temą. O sena tiesa ir gyvenimo patirtis byloja, kad jei žiniasklaidoje prasideda krizės tema, tai ji, krizė, jau senokai šildosi užantyje. Ne vakar ir ne šiandien įsirangė, deja. Tas procesas vyniojasi mėnesių mėnesius, tik “niekas” apie tai nekalba, tiksliau kalba, bet ne viešai, tokia tamsių kambarėlių tabu tema, nepatogi, “neskani”. Kaip gi prieš rinkimus apie tai rinkėjams galvą suksi, nevalia, tegul ramiai praeina. Čia kaip su bankų bankrotu, apie banko griūtį sužinoma tada, kai “keleiviai, durys užsidaro…” Tokios štai liūdnos realijos ir miglotos perspektyvos.

Rodyk draugams

“Mažai kam žinoma, kad prieš kurį laiką Vilijos Pilibaitytės-Mios ir jos vyro valdytas restoranas „Pepe“ prieš tai buvo restoranas „Laisva“. Tose pačiose patalpose savo verslą kelis mėnesius puoselėjo Donata Gutauskienė-Laisva su tuo metu dar laisvėje buvusiu vyru Rolandu Gutausku.”

Restoranų ir apskritai viešojo maitinimo įstaigų verslas yra vienas rizikingiausių, be to labai specifinis. Nes čia sekasi, čia mirtis, čia plūsta, čia eini į minusą ar balansuoji ant nulio, be jokio pliuso, tai gali trukti labai labai ilgai, gali net į neviltį nuvilti arba tiesiog beprasmiškas be perspektyvų laukimas. Koks gi čia verslas, jei sumokėjęs visus mokesčius ir atlyginimus, pats lieki be jokio pelno, jokio. Tai kas čia per investicijos? Čia nesąmonė ir tiek. Yra tokių vietų, kurios palaiko viena kitam gyvastį ir gelbsti nuo bankroto, jei savininkui priklauso keli taškai ar visas tinklas, dar be to ir su tiekėjais lengviau dirbti, apskritai tinklams žymiai lengviau suktis, vienam visai kitaip ir kiti sunkumai. Todėl galima kritikuoti tuos, kuriems nepavyko, iki (atsiprašau tūkstantį kartų) apsišikimo, bet net labai patyrę tos srities asai, ilgamečiai restoraninio verslo rykliai, lygiai taip pat gali pralošti, atidarydami naujas vietas ar keisdami koncepcijas. Tai faktas. Ėjau prieš kelias dienas Vokiečių g. ir matau, kad ex “Čili kaimas”, o po to patapęs “Forest”, tykiai miręs, viskas, basta. O kiek metų ten bujojo ir ošė liaudis, kokios eilės ten stovėdavo norinčių pavalgyti?

Arba kai patyręs “Markus ir Co” vadovas atidarė klaikioje vietoje prabangų restoraną, aš jam jau tada prognozavau greitą mirtį. Taip ir atsitiko, greitai jis “užsilenkė”, nes kur buvo? Virš Geležinio vilko g. tunelio, kur po apačia zuja automobiliai. Vieta įdomi, bet ne restoranui, nes vieta tokiam verslui baisi, jokios dvasinės ramybės ir noro ten ramiai valgyti nebuvo ir niekada nebus. Apskritai buvo gilus nustebimas, kad rizikavo ne žalias ir ne vakar atsibudęs naujokas. Tai gi, čia vos keli pavyzdžiai. Dar prisiminiau, tokia picerija naujame “Ikiuke” Kauno g., kur vieta irgi tokia “nelabai”, nors lyg ir.., bet deja, iki tol gyvavusi sušinė mirė greita mirtimi, po jos picerija taip pat ne ilgai gyvavo. Net įdomu, kas kitas rizikuos. Gal ten tokia pat “užkeikta” vieta, kad per trumpą laikotarpį net dvi “mirtys”? Kiek realiai yra išties “užkeiktų” vietų, kur daryk nedaręs, žmonės neina ir viskas. Ir kiek yra tokių vietų, net gi visai “skylių”, su neaiškiu maistu ir dar keistesne koncepcija, kur net maras jų neims :D

Realybė tokia, kad atsidaro dešimt naujų vietų, skambiai su “elitu” ir fanfarom ar tyliai, o tuo pat metu tyliai miršta dešimt ar penkiolika kitų. Ir tas ciklas stabilus. O kur dar krizės pasekmės, kai “nei vieno žmogaus”, nes įsijungia masinė juoda taupymo programa. Facebook’e vienas labiausiai besireklamuojančių verslo sektorių yra būtent restoranai, ir visi jie sukasi kaip išmano, viliodami ne tik dienos ar verslo pietumis, bet ir visokiom naujovėm, o kiti nepavargsta keisti koncepcijas ir ieškoti to kliento, kuris sutiks užsukti pas juos, kad neužsuktų pas konkurentus.

Rodyk draugams