BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viena laukiamiausių serialinių naujienų - “Cocaine Godmother” su Catherine Zeta -Jones - narkotikų baroniene priešakyje. Tai biografinė istorija apie žymiausios pasaulyje narkomafijos prekeivės Griselda Blanco Restrepo iš Kolumbijos gyvenimą. Griselda pirmoji sugalvojo dideles kokaino partijas per sieną pervežinėti moterų apatiniuose drabužiuose. Laikui bėgant net gi atidarė apatinių drabužių parduotuvę, kurioje prekiavo paturbintais apatiniais - su slėptuvėmis narkotikams - kišenėlėmis. Policijos nesutramdomą veikėją 2012 m. Medeline sušaudė du pro šalį važiuojantys kileriai. Kas yra prisiekęs serialo “Narcos” gerbėjas, kas seka apie narkotikų prekeivės - karalienės iš Meksikos, Teresos Mendoza, gyvenimą, draminiame veiksmo seriale “Queen of the South”, tas turėtų įsijungti priminimą. Sausio mėnesį startuoja dar vienas, tikėtina, kad net labai neblogas serialas, anonsas jau čia.

Rodyk draugams

Pakalbėkime apie “Keistuolių teatrą”. Premjera “12 naktis” paliko tokią pasimetimo žymę, kad negaliu atsigauti, rašau, kol karštis pila. Daugybę metų buvau šio teatro gerbėja ir mačiau ne vieną spektaklį, dabar jau dūlantį archyvuose. Pastaraisiais metais jam nerasdavau laiko, nes prioritetuose buvo kiti. Šiandien radau ir norisi paklausti, kas lankėsi pastaruoju metu, ar tai dabar, ką šiandien mačiau, ir yra “Keistuolių teatras”? Naujos tendencijos, kurios įsisuko į šio teatro sceną? Jei taip, tai su didžiu liūdesiu galiu konstatuoti, kad tai paskutinis spektaklis, kurį mačiau, ir daugiau ten neisiu. Nebent kažkas pasikeis ir pasiūlys tai, ką taip optimistiškai veikė anksčiau.

Kas yra? Blogai. Ne, nėra blogai jaunąjai kartai, kuri ten visai gerai jautėsi, bet tik ne mano kartos atstovams. “Maniškiams” yra toks liūdesys, kad norisi išeiti ir nebegaišti ten laiko, nuobodžiai laukiant pabaigos. Ir išėjo tie laimingieji, vidury veiksmo, neištvėrę to, o aš likau kančiose, bet tai buvo sąmoningas kentėjimas, nes norėjau įvertinti viską. Na kad jums papasakočiau :D Kas blogai? Mes per daug matėme šiame gyvenime visko. Per daug skaitėme knygų, visokių, per daug žiūrėjome gerų ir kitokių filmų, klausėme geros ir visokios muzikos, mes per daug matėme gerų spektaklių. Patirtis labai įvairiapusė. Mes žinome kas yra geras humoras. Todėl mes ten esame “baltos varnos” ir musės, plaukiojančios barščiuose. Mes esame palikti už borto spektaklyje “12 naktis”, ir viskas, tai nebe ta vieta, kuri galėtų džiuginti, suteiktų atradimo jausmą, ten nėra nei gylio, nei kokybės, tos, kurios mums reikia ir dėl ko mes einame vėl ir vėl į teatrą, ieškodami to atitinkamai kito lygio. Čia ne mūsų lygis, brangieji, prisiekę teatro gerbėjai.

Šis spektaklis tikriausiai patiko jaunimui, kuris ir taip gyvenime nuoširdžiai kvatoja iš rodomo piršto ir primityvių “apie nieką” juokelių, nes daugiau ir nereikia. Tai yra toks tipo pseudo intelektualiems paviršutiniškiems “hipsteriams” ar tiems, kurie neseniai baigė mokyklą, studijas (ar dar studijuoja) ir pradėjo pirmuosius darbus, pirmąjį savarankiško gyvenimo etapą. Spektaklio lygis - tarp šimtadienio spektaklių - numerių, paaugliams skirtų vaidinimų ir tai, ką bando nuveikti aktoriai - praktikantai, toks tarpinis variantas. Senbuvis “keistuolis” - aktorius Aidas Giniotis tame jaunų aktorių būryje lyg koks moksleivių stovyklos prižiūrėtojas - auklėtojas, o tas aktorių būrelis, tai jaunimas, kuriam leido atlikti pirmąją praktiką scenoje, pirmasis startas, apsitrynimas, apšilimas. Štai koks vaizdas. Kiekvieną kartą, stebint scenos veiksmą, kyla vienintelis klausimas - “ką aš čia veikiu”, šiame renginyje, kuriame tikrai trūksta popkornų, popierinių a la kavos puodelių ir padėklo su burgeriais. Tad spektaklis, kuriam uždėtas N-14, o be reikalo, skirtas 14 m. (ir jaunesniems) - 25 m. max. amžiaus žiūrovams.

Žiauru.

Rodyk draugams

Dabar keiksiuos, leiskite tai daryti, nes jaučiuosi tokia išdurta, kad negaliu susilaikyti :D Galima nerašyti to, ką patyriau šį vakarą, bet negaliu, nes kaip susiturėti be subjektyvių pastebėjimų ir nepapasakoti jums, kaip praleidau šio aplyto vakaro gerą valandą, beveik tiek ir truko skambiai pavadintas koncertas Vilniaus kongresų rūmuose.

Dar aną pavasarį pirkau galimybę paklausyti vieno žymiausių Rusijos smuikininkų, visokiausių garbingų apdovanojimų ir įvertinimų turėtoją - smuikininką V. Spivakovą. Šiandien Kongresų rūmuose įvyko jo ir kelių jo “draugelių” koncertas, skirtas maestro S. Sondeckio atminimui. Po kelių kūrinių norėjau atsistoti, labai negarbingai, ir išeiti iš šio apgailėtino koncerto - farso. Žinote kas šiandien buvo? O gi “liochkij najebosik po jevrejski”. Odesos kraujas čia sugrojo pirmu smuiku. Vis dėlto, pasirodo, mūsų šalis tokio lygio muzikantams vis dar tėra ta vieta, kur tipo išdursiu durnelius ir sueis. Ne, nesueis. Neišėjau tik dėl to, kad buvo gaila tų 45 eurų už bilietą (tai ne pats brangiausias variantas, bet tiek buvo negaila perkant :D ). Tokių buvo ne vienas, pinigų gailikų, taip galvoju :D Tai, pagalvojau, pakentėsiu dar kurį laiką, bet vis tiek išėjau nepasibaigus koncertui, nes mano kantrybė irgi turi ribas.

Sugalvojo V. Spivakovas tipo tokį smagų ir lengvai neįpareigojantį renginuką. Prikabino S. Sondeckio garbingą vardą, įkainojo save solidžiai tuo pačiu ir pakvietė tipo (vardai pakeisti :D ) Mašą, Dašą, Ivaną ir Joškę, kad “klausykite, ką veikiate spalio trečią, neužsiėmę, dafai nuvarom į Vilnių, truputi pagrosim, pinigėlių užsikalsim, lengvai, be įtampos”. Ir susirinko tokia jauki kompanija: du smuikai, klavesinas, violončelė ir sopranas. Repertuaras - saloninė kamerinė muzika, J.S. Bacho. Žadėjo, kad salė apmirs nuo maestro grojimo. Niekas nemirė. Buvo klaikus apgaulės auros jausmas, kurį lydėjo skystoki plojimai, žinoma, ne visi tą apgaulę pajuto, tai na ne visi gi jautrūs menininkai. Kai tokio lygio smuikininkas groja tokius kūrinius, kuriuos panašius aš pati grojau meno mokykloje kokioje nors 6 ar 7 klasėje, technine prasme (kad suprastumėte, koks sudėtingumas), kai Kongresų rūmų akustika gali susidoroti su simfoniniu orkestru, bet ne su saloninės muzikos atlikėjais, tai garsas buvo si ir mi, o maestro atlikimo lygis - lengvas ir neįpareigojantis kapučino gėrimas su kruasanu. Viskas ten buvo light versijoje. Klausiau ir galvojau, kad ar mes tikrai to esame verti? Ar maestro mano, kad čia susirinkę kažkokie kvaileliai, tipo nieko nežino, nematė, negirdėjo ir apskritai čia kažkoks meno užkampis. Va pasirodys ir visi nualps iš susižavėjimo, tai to ir pakaks, pradžiai :D Na o po to ir koncertuko pabaiga nebetoli.

Publika įvertino. Aš sakau, lietuvių taip paprastai neišdursi, neveltui mes esame tokie stiprūs ir plikom rankom nepaimsi, meno taip pat esame matę, oho kokio, tad publika iš karto pajautė klastą, kad šita chebrytė scenoje dūrą stumia. :D Ir plojo taip, kad V. Spivakovas vaikščiojo ten po tą sceną lyg katinas prišikęs į miltus, nes na negali nejausti, kad visi mato ką jis ten trina. Na vis tiek tas, kas maklina, negali būti ramus, nes taip jau yra, o dar kai neverbaline kalba atakuoja emocinės strėlės, tai smuiku, net ir A. Stradivarijaus gamintu, lyg skydu neprisidengsi. Ne aš viena išėjau anksčiau, tai įsivaizduokite, ką reiškia, kai suplojus tokius pinigus, publika ramiai palieka salę, ir negėda palikti ją, tiesiog, va visai, be jokio gėdos jausmo. Tai pats geriausias įvertinimas.

Tuo pačiu noriu trumpai parašyti apie žymių Rusijos aktorių ar jų agentų sugalvotą panašaus lygio aferą. Paskelbia kokio nors vieno ar kelių žvaigždžių atvykimą, kokį nors spektaklį atveža, o ten toks š, kad ne geriau, nei jau aprašyto “Domino” repertuaro lygio, kokia nors komedija, mėgsta jie komedijas. Tai aš buvau pasimovusi ant to, negėda prisipažinti, kai prasidėjo tie važinėjimai, tai nuėjom ir žiauriai gailėjome suplotų solidžių sumų. Po tos patirties - gyvenime neisiu ir jums rekomenduoju neiti ten, niekada. Sumokėsite daug, o gausite panašiai kaip aš šį vakarą. “Liochkij najebosik”. O kam patinka jaustis išdurtam.

Rodyk draugams

Žadėtos trys premjeros. Tai LNOBT V. Bellini opera “Kapulečiai ir Montekiai”, VMT “Fantazijus” ir Rusų dramos teatro spektaklis “Pigmalionas”. Sudėliojau ne atsitiktine tvarka, o pagal gerumą ir kokybę. Na ir keli žodžiai apie “Domino” teatrą.

Įspūdingiausia premjera - “Kapulečiai ir Montekiai”, šis pastatymas toks netikėtas, bet nepaprastai reikšmingas mūsų teatriniame pasaulyje, visur su tokiu kokybės ženklu, kad belieka mėgautis ir atsipalaiduoti, viskas džiugina, žinoma, kompozitorius sukūrė tikrai malonią ir klausytiną muziką, nėra to sunkumo, na žinote, kaip būna kartais, kur krauna krauna ir tiek užkrauna, kad jautiesi lyg vagonus iškrovęs. Ne, čia viskas taip saikingai, su protu. Dekoracijos nepaprastai geros ir apgalvoti sprendimai, tokie netikėti - balnai, toks keistas grožis, bet jie taip tinka pagal scenarijų, dar labai patiko laiptai, kurie italų architektūroje tas lyg “lipimas į dangų” labai reikšmingas elementas, jaučiausi lyg priešais save matyčiau Romos Ispanijos laiptus ar Amalfi žymiosios katedros laiptus, labai įspūdinga. Kostiumai verti atskiros pagyros, nes mūsų Juozukas kuria išties puikius, bet kai prisiliečia pasaulinio lygio mados žvaigždė Christian Lacroix, tai net nežinodamas, kas ten prisilietė, matai atitinkamą lygį. Na ir balsai, netikėta, bet labai maloni staigmena, Romeo vaidmeny švytėjo jaunoji karta, debiutavo Milda Tubelytė, išties patiko, šaunus mecosopranas. Atskiros pagyros V. Miškūnaitei, neseniai ją vėl girdėjau (drauge su A. Maldeikiene :D ) G. Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro naujojo sezono atidarymo koncerte, kur ji drauge su E. Montvidu ir K. Smoriginu pasirodė perfekto, tai man asmeniškai vienas ryškiausių ir svarbiausių žibėjimų Vilniaus operinėse aktualijose, seksiu jos karjerą ir sėkmės visokeriopos. Eikite, džiaukitės, puiku.

Vilniaus mažasis teatras vėl pristato tai, ką su džiaugsmu galiu rekomenduoti, nes pastaraisiais metais Vilniaus teatrai kiek užsiciklino ant specifinių “sunkaus žanro” naujų spektaklių, kurie tokiems ypatingai specifiniams gurmanams, na tokiems ypatingai, kur taip sudėtinga, religijos ir filosofijos, maišas ant galvos ir nelieskit, nelieskit manęs, aš dabar apmąstymuose. Velniop, žinote, saikas yra geras dalykas, saikas. Kiek galima “grūzinti” tomis poemomis ir legendomis, ne apie brandą ar nebrandą kalba, gurmanas vieną sykį pažiūrės ir sotus, bet gi gurmanų ribotas skaičius, kaip ir tų, kurie eina į teatrą kaip į šventę, tai jiems ten tragedija, o ne spektakliai. Džiugina tai, kad po truputį traukia lauk iš repertuarų, matyt viskas, baigėsi gurmanų ribotas skaičius. Reikia dar ir uždirbti :D Komedija nekomedija “Fantazijus” kaip tik tiems, kuriems reikia neper ilgai, bet gerai, I dalies spektaklis, kuris užpildys ir išpildys. Tai tiems, kuriems iš principo nepatinka teatras ir rauko nosį, tikrai žinote tokių, kurie neina į teatrą. Tai siūlau jiems ir visiems spektaklį “Fantazijus”. Na tiesiog šventė akims ir ausims - gyva muzika, aš dievinu tą gyvos muzikos koncepciją, tai tokia mega razina, tobula, net gi manau, kad su tokia razina galima paskaninti vidutinio lygio turinį. “Fantazijus” yra desertas, kuriuo galima mėgautis ir tai ne primityvus, ne pigus, o geras, kaip gera vakaro pradžia ar pabaiga, bet po jo įgauni sparnus, ritmą ir norisi eiti eiti, kažką veikti, net gi patrauks į naktinį klubą ar barą. Labai patiko dekoracijos, aktoriai, šokiai, scenarijus, neturiu prie ko prisikabinti. Eikite.

Rusų drama pasirinko dar vieną komedijos žanro spektaklį savo repertuarui “Pigmalionas”, pavadinimas apgaulingas, nes nieko bendro neturi nei su religijom, nei antika, ten du aristokratai iš prasčiokės - gėlininkės darė aukštuomenės damą - barakudą. Spektaklis neblogas, pramoginio žanro, visai geras, juk ir aktoriai geri, ir dekoracijos smagios, ir viskas kaip ir gerai. BET. Po jo jaučiau tą “Domino” teatro kvapelį, kuris mane specifiškai veikia, man jau buvo liūdnos pasekmės po rusų dramos teatro spektaklio “Ačiū, Margo”, tokio baisumo spektaklio seniai nebuvau mačiusi. Kas nežino ir neskaitė mano ankstesnių įrašų, tai paaiškinu, aš niekada neinu į “Domino” teatrą ir visos tos kvailai išsiviepusių aktorių reklamos mane veikia kaip momentinė alergija, negaliu matyti. Nors pradžioje ėjau kelis kartus, kai tik jis pradėjo savo veiklą, juk nežinojau, bet kai supratau kame kampas - nebeinu. Nesu aš kažkokia teatrinė snobė ir pan., tiesiog tas teatras yra totali komercija neišrankiam žiūrovui, kuris nieko nenori žinoti apie tikrą teatrą, bet eina į tipo teatrą ir jaučiasi komfortiškai, žvengia iš visokių lėkštų ir primityvių “Juokis” tipo juokelių. Ten toks repertuaras, jie tik iš to ir gyvena, linksmink ir negalvok apie nieką. Suprantama, kad jei yra paklausa, tai bus pasiūla, kažkas juk turi pasiūlyti ir tai, tad atsirado tokie biznieriai (nesakysiu kas), kurie jokie menininkai, jokie kūrėjai, jie teisiog padarė biznį - teatrą. Dabar pastebėjau, kad “Domino” save pozicionuoja kaip “profesionalus komedijos teatras”, matyt pagavo kampą, kad reikia pakelti savivertę, nes jau buvo gerokai pakritusi nuo kritikos. Tai, kad ten vaidina profesionalūs vietinės reikšmės aktoriai, to teatro nedaro profesionaliu, juk turinys tai pigus, lėkštas, primityvus, antro galo lygio. Ten dar vaidina Valinskai, po to Renata su Deiviu, kažkokie “prochadimcai”, kuriems iki aktorių kaip man iki balerinos puantų. Jie yra tiesiog kažkokia nesąmonė. Tai “Pigmalionas” tikrai nėra tokio lygio, ne, bet šis spektaklis dar vienas bandymas įtikti nereikliam žiūrovui. Jei jūs nereiklus, norite pramoginio reginio su pamokančia istorija, tai kodėl gi ne, tam tikra atsvara ir alternatyva “Domino” šlamštui.

Rodyk draugams

Tai ką dabar regėsite ar jau matėte kažką panašaus, mano subjektyvia nuomone, išties tai niekam jos neperšu, tiesiog pastebėjimas, kad tai yra meninė pornografija. Kičas. Šis spalvingas ir ryškus šou patenkina pačios neišrankiausios publikos skonį. Tokia kokofonija, šviesų, garsų, veikėjų. Kvartetas sadomazo amplua, apsitempusios latekso kostiumais, o vietoje strykų lyg botagai, kur violončelininkė kraiposi aplink instrumentą lyg striptizo šokėja aplink stulpą. Norisi spirti jai gerai į šikną, kad nesikraipytų ten lyg kokia pigi begėdiška kekšė. Antonio Vivaldi vartosi grabe ir su angelais geria širdies lašus.

Rodyk draugams

Premjera “Lokis” - spektaklis, kurio rezultatas - orgazmas, tokia renginio kulminacija, bent aš taip jaučiausi. Tai kitokio lygio, turinio, svaiginančios vizualikos, įstabių dekoracijų, specialių efektų ir garsų dermė - pastatymas. 2003 m. liepos 26 d. įvykdytas prancūzų roko muzikos grupės Noir Désir vokalisto Bertrando Cantat, apsvaigusio nuo alkoholio, aistros ir pavydo, nusikaltimas, kai jis, apimtas įtūžio, žiauriai sumušė savo mylimą moterį, prancūzų aktorę Marie Trintignant. Ši po šešių dienų mirė. Tragedija įvyko Vilniaus viešbutyje. Nuteistas dainininkas gavo aštuonerius metus kalėjimo, tačiau realiai atsėdėjo ketverius.

cantat

Apie tai kaip viskas vyko, visa bylos eiga, tyrimas - tai pagrindinis spektaklio siužetas, nors jų yra ne viena linija, tačiau būtent šios poros drama yra programos vinis. Pastatymas puikus, gilus, aktoriai puikiai padirbėjo, režisierius taip pat.

Spektaklis labai patiko, todėl raskite jam laiko, vakaras - garantuotas, su kokybės ženklu. Rašomas įspėjimas, kad “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas.” O dar be to, tai neminima, labai daug dūmų. Ištiesų, to visko gero tiek daug, kad būtent todėl silpnesnės sveikatos, nestabilios psichikos, su kokiais nors širdies stimuliatoriais ir priešinfarktinės būklės asmenims ten verčiau neiti. Mano asmeninė rekomendacija būsimiems žiūrovams - pirkite bilietus amfiteatre. Iš ten pats geriausias vaizdas, garsas, visuma, tai ką galime aprėpti ir pajausti, įsileti. Aš visuomet Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sėdžiu tik amfiteatre, pirmose eilėse, nes ne tik toks įprotis, bet ir patirtis, kad dar nei sykio nenuvylė tos vietos. Ten pats geriausias vaizdas ir visuma, o be to niekas neužstoja savo kuodu ar ūgiu :) Jei galite rinktis, bent jau į “Lokis” rinkitės vietas ten.

Rodyk draugams