BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žadėtos trys premjeros. Tai LNOBT V. Bellini opera “Kapulečiai ir Montekiai”, VMT “Fantazijus” ir Rusų dramos teatro spektaklis “Pigmalionas”. Sudėliojau ne atsitiktine tvarka, o pagal gerumą ir kokybę. Na ir keli žodžiai apie “Domino” teatrą.

Įspūdingiausia premjera - “Kapulečiai ir Montekiai”, šis pastatymas toks netikėtas, bet nepaprastai reikšmingas mūsų teatriniame pasaulyje, visur su tokiu kokybės ženklu, kad belieka mėgautis ir atsipalaiduoti, viskas džiugina, žinoma, kompozitorius sukūrė tikrai malonią ir klausytiną muziką, nėra to sunkumo, na žinote, kaip būna kartais, kur krauna krauna ir tiek užkrauna, kad jautiesi lyg vagonus iškrovęs. Ne, čia viskas taip saikingai, su protu. Dekoracijos nepaprastai geros ir apgalvoti sprendimai, tokie netikėti - balnai, toks keistas grožis, bet jie taip tinka pagal scenarijų, dar labai patiko laiptai, kurie italų architektūroje tas lyg “lipimas į dangų” labai reikšmingas elementas, jaučiausi lyg priešais save matyčiau Romos Ispanijos laiptus ar Amalfi žymiosios katedros laiptus, labai įspūdinga. Kostiumai verti atskiros pagyros, nes mūsų Juozukas kuria išties puikius, bet kai prisiliečia pasaulinio lygio mados žvaigždė Christian Lacroix, tai net nežinodamas, kas ten prisilietė, matai atitinkamą lygį. Na ir balsai, netikėta, bet labai maloni staigmena, Romeo vaidmeny švytėjo jaunoji karta, debiutavo Milda Tubelytė, išties patiko, šaunus mecosopranas. Atskiros pagyros V. Miškūnaitei, neseniai ją vėl girdėjau (drauge su A. Maldeikiene :D ) G. Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro naujojo sezono atidarymo koncerte, kur ji drauge su E. Montvidu ir K. Smoriginu pasirodė perfekto, tai man asmeniškai vienas ryškiausių ir svarbiausių žibėjimų Vilniaus operinėse aktualijose, seksiu jos karjerą ir sėkmės visokeriopos. Eikite, džiaukitės, puiku.

Vilniaus mažasis teatras vėl pristato tai, ką su džiaugsmu galiu rekomenduoti, nes pastaraisiais metais Vilniaus teatrai kiek užsiciklino ant specifinių “sunkaus žanro” naujų spektaklių, kurie tokiems ypatingai specifiniams gurmanams, na tokiems ypatingai, kur taip sudėtinga, religijos ir filosofijos, maišas ant galvos ir nelieskit, nelieskit manęs, aš dabar apmąstymuose. Velniop, žinote, saikas yra geras dalykas, saikas. Kiek galima “grūzinti” tomis poemomis ir legendomis, ne apie brandą ar nebrandą kalba, gurmanas vieną sykį pažiūrės ir sotus, bet gi gurmanų ribotas skaičius, kaip ir tų, kurie eina į teatrą kaip į šventę, tai jiems ten tragedija, o ne spektakliai. Džiugina tai, kad po truputį traukia lauk iš repertuarų, matyt viskas, baigėsi gurmanų ribotas skaičius. Reikia dar ir uždirbti :D Komedija nekomedija “Fantazijus” kaip tik tiems, kuriems reikia neper ilgai, bet gerai, I dalies spektaklis, kuris užpildys ir išpildys. Tai tiems, kuriems iš principo nepatinka teatras ir rauko nosį, tikrai žinote tokių, kurie neina į teatrą. Tai siūlau jiems ir visiems spektaklį “Fantazijus”. Na tiesiog šventė akims ir ausims - gyva muzika, aš dievinu tą gyvos muzikos koncepciją, tai tokia mega razina, tobula, net gi manau, kad su tokia razina galima paskaninti vidutinio lygio turinį. “Fantazijus” yra desertas, kuriuo galima mėgautis ir tai ne primityvus, ne pigus, o geras, kaip gera vakaro pradžia ar pabaiga, bet po jo įgauni sparnus, ritmą ir norisi eiti eiti, kažką veikti, net gi patrauks į naktinį klubą ar barą. Labai patiko dekoracijos, aktoriai, šokiai, scenarijus, neturiu prie ko prisikabinti. Eikite.

Rusų drama pasirinko dar vieną komedijos žanro spektaklį savo repertuarui “Pigmalionas”, pavadinimas apgaulingas, nes nieko bendro neturi nei su religijom, nei antika, ten du aristokratai iš prasčiokės - gėlininkės darė aukštuomenės damą - barakudą. Spektaklis neblogas, pramoginio žanro, visai geras, juk ir aktoriai geri, ir dekoracijos smagios, ir viskas kaip ir gerai. BET. Po jo jaučiau tą “Domino” teatro kvapelį, kuris mane specifiškai veikia, man jau buvo liūdnos pasekmės po rusų dramos teatro spektaklio “Ačiū, Margo”, tokio baisumo spektaklio seniai nebuvau mačiusi. Kas nežino ir neskaitė mano ankstesnių įrašų, tai paaiškinu, aš niekada neinu į “Domino” teatrą ir visos tos kvailai išsiviepusių aktorių reklamos mane veikia kaip momentinė alergija, negaliu matyti. Nors pradžioje ėjau kelis kartus, kai tik jis pradėjo savo veiklą, juk nežinojau, bet kai supratau kame kampas - nebeinu. Nesu aš kažkokia teatrinė snobė ir pan., tiesiog tas teatras yra totali komercija neišrankiam žiūrovui, kuris nieko nenori žinoti apie tikrą teatrą, bet eina į tipo teatrą ir jaučiasi komfortiškai, žvengia iš visokių lėkštų ir primityvių “Juokis” tipo juokelių. Ten toks repertuaras, jie tik iš to ir gyvena, linksmink ir negalvok apie nieką. Suprantama, kad jei yra paklausa, tai bus pasiūla, kažkas juk turi pasiūlyti ir tai, tad atsirado tokie biznieriai (nesakysiu kas), kurie jokie menininkai, jokie kūrėjai, jie teisiog padarė biznį - teatrą. Dabar pastebėjau, kad “Domino” save pozicionuoja kaip “profesionalus komedijos teatras”, matyt pagavo kampą, kad reikia pakelti savivertę, nes jau buvo gerokai pakritusi nuo kritikos. Tai, kad ten vaidina profesionalūs vietinės reikšmės aktoriai, to teatro nedaro profesionaliu, juk turinys tai pigus, lėkštas, primityvus, antro galo lygio. Ten dar vaidina Valinskai, po to Renata su Deiviu, kažkokie “prochadimcai”, kuriems iki aktorių kaip man iki balerinos puantų. Jie yra tiesiog kažkokia nesąmonė. Tai “Pigmalionas” tikrai nėra tokio lygio, ne, bet šis spektaklis dar vienas bandymas įtikti nereikliam žiūrovui. Jei jūs nereiklus, norite pramoginio reginio su pamokančia istorija, tai kodėl gi ne, tam tikra atsvara ir alternatyva “Domino” šlamštui.

Rodyk draugams

Tai ką dabar regėsite ar jau matėte kažką panašaus, mano subjektyvia nuomone, išties tai niekam jos neperšu, tiesiog pastebėjimas, kad tai yra meninė pornografija. Kičas. Šis spalvingas ir ryškus šou patenkina pačios neišrankiausios publikos skonį. Tokia kokofonija, šviesų, garsų, veikėjų. Kvartetas sadomazo amplua, apsitempusios latekso kostiumais, o vietoje strykų lyg botagai, kur violončelininkė kraiposi aplink instrumentą lyg striptizo šokėja aplink stulpą. Norisi spirti jai gerai į šikną, kad nesikraipytų ten lyg kokia pigi begėdiška kekšė. Antonio Vivaldi vartosi grabe ir su angelais geria širdies lašus.

Rodyk draugams

Premjera “Lokis” - spektaklis, kurio rezultatas - orgazmas, tokia renginio kulminacija, bent aš taip jaučiausi. Tai kitokio lygio, turinio, svaiginančios vizualikos, įstabių dekoracijų, specialių efektų ir garsų dermė - pastatymas. 2003 m. liepos 26 d. įvykdytas prancūzų roko muzikos grupės Noir Désir vokalisto Bertrando Cantat, apsvaigusio nuo alkoholio, aistros ir pavydo, nusikaltimas, kai jis, apimtas įtūžio, žiauriai sumušė savo mylimą moterį, prancūzų aktorę Marie Trintignant. Ši po šešių dienų mirė. Tragedija įvyko Vilniaus viešbutyje. Nuteistas dainininkas gavo aštuonerius metus kalėjimo, tačiau realiai atsėdėjo ketverius.

cantat

Apie tai kaip viskas vyko, visa bylos eiga, tyrimas - tai pagrindinis spektaklio siužetas, nors jų yra ne viena linija, tačiau būtent šios poros drama yra programos vinis. Pastatymas puikus, gilus, aktoriai puikiai padirbėjo, režisierius taip pat.

Spektaklis labai patiko, todėl raskite jam laiko, vakaras - garantuotas, su kokybės ženklu. Rašomas įspėjimas, kad “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas.” O dar be to, tai neminima, labai daug dūmų. Ištiesų, to visko gero tiek daug, kad būtent todėl silpnesnės sveikatos, nestabilios psichikos, su kokiais nors širdies stimuliatoriais ir priešinfarktinės būklės asmenims ten verčiau neiti. Mano asmeninė rekomendacija būsimiems žiūrovams - pirkite bilietus amfiteatre. Iš ten pats geriausias vaizdas, garsas, visuma, tai ką galime aprėpti ir pajausti, įsileti. Aš visuomet Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sėdžiu tik amfiteatre, pirmose eilėse, nes ne tik toks įprotis, bet ir patirtis, kad dar nei sykio nenuvylė tos vietos. Ten pats geriausias vaizdas ir visuma, o be to niekas neužstoja savo kuodu ar ūgiu :) Jei galite rinktis, bent jau į “Lokis” rinkitės vietas ten.

Rodyk draugams

Labai įdomus serialas tuo aspektu, kad jis išskirtinai feministinis, prie jo kūrimo prisidėjusi visa kūrybinė virtuvė vien tik moterų darbo rezultatas. Moterys moterims. Tad tikriausiai ir dėl to, nieko nuostabaus gi, kad serialo vyriškieji personažai didžiuma kažkokie nevykėliai, pušinėtojai, o moterys, visos, turi tos jėgos ir stiprybės, nors dauguma jų užsidirba pragyvenimui pardavinėdamos save. Serialas nukelia į 18 a. Londoną, kur kas penkta moteris parduoda save, kad galėtų išgyventi. Gražios dekoracijos, ypatingi kostiumai, puikios aktorės. Tačiau tikrai nesuprantu, kodėl serialas verčiamas kaip “Kurtizanės”, jokios jos ne kurtizanės, toli gražu, kadangi esu prisiskaičiusi apie įvairių kraštų ir Venecijos, tipo “Kurtizanių spindesys ir skurdas” serijos, tai kurtizanių apibrėžimas tikrai ne šio serialo personažų veikla, čia jos tiesiog prostitutės, žemiausios ar kiek aukštesnės klasės, bet tikrai ne kurtizanės. Nebent viena, dar kita, bet ne visos.

Serialas patinka savo koloristika, nepatinka personažų vidinio pasaulio trūkumu, daug paviršutiniškumo, todėl viskas praskrenda ir neužsikabina taip, kad sujaudintų, sukrėstų ar priverstų permąstyti. Tad kaip spalvingą, istorinį su specifine razina - tokia tematika, kaip paįvairinimui - kodėl gi ne. To amžiaus Londonas buvo sekso ir raudonųjų žibintų kvartalo bordelyno virime. Dvi konkuruojančios bordelių madam suko ten tokius verslus, kad nebuvo joms ir jų merginoms kada atsikvėpti. Purvas ir spindesys.

Rodyk draugams

Neįprastas serialas, kurį žiūrint tvirtai nuolatos laikosi baimės ir grėsmės atmosfera. Labai geras ir taiklus kirtis sektantams, religiniams fanatikams - realiai tamsuoliams, ypatingai taiklu tiems banko kortelių prisiekusiems gerbėjams, kurie niekada neturi grynųjų ar be kortelių neįsivaizduoja savo gyvenimo kasdienybės, tai siūlau pažiūrėti, ką reiškia būti priklausomiems bankų vergams, kai trijų mygtukų kombinacija nulemia tai, kad sąskaitoje nebelieka pinigų, zero, ir tada prasideda įdomiausia pokyčių programos dalis.

Čia moterys yra vergės, čia vyrų dominavimas ir feminizmas paskandintas suvisam. Moteris yra absoliučiai priklausoma nuo vyro, nesvarbu ar ji žmona, ar tarnaitė, ar personalas - darbuotoja. Visos su specifinėmis uniformomis. Tai gi, uniformų gerbėjai, kurie mano, kad moksleiviams labai gerai griežtos uniformos ir privalomas griežtas jų dėvėjimas yra puikiausias dalykas gyvenimo kasdienybėje, tai šiame seriale uniformoms ypatingas dėmesys, išskirtinis, kai uniforma reiškia atitinkamą socialinį statusą ir vietą visuomenėje, pareigas bei kas esi apskritai.

Istorija įdomi, nors ir fantastinė, tačiau tokia gan realistiška ir, kaip sakoma, o kas gali garantuoti, kad taip ar panašiai nenutiks. Serialas gražus operatoriaus darbu, daug gerų perspektyvų, tai suteikia tos vaizdinės kokybės ir glostymo. Dar gražus savo išbaigtumu, kad daug savitų ir originalių detalių, smulkmenų, kažkuo primena serialo apie popiežių “The Young Pope” stilių. Man nepatinka pagrindinė serialo aktorė - tarnaitė, bet tai tiesiog subjektyvus simpatijos nesimpatijos reikalas.

Rodyk draugams

Spektaklis, kuris labai patiko. “Žalia pievelė” - būtent tai - iš gyvenimo, realaus, kai dalinasi žmonės, kurie gyvena Visagine ir arba dirba, arba vienaip ar kitaip susiję su atomine elektrine. Pasidalino visa atominės statybos istorija, kaip vyko procesas, kas atvyko ją statyti iš buvusios Tarybų sąjungos, kokioje stadijoje buvo būsimasis Visagino miestas, kaip dirbo, kokios darbo sąlygos, koks dabartinės atominės elektrinės darbas - uždarymo procesas, kuris ne vienadienis, kaip spektaklyje minėjo, kad čia ne verdantį puodą išjungti ir uždengti dangčiu.

Spektaklio formatas priminė buvusį teatrų festivalio “Sirenos” svečią “Švarus miestas”, kurį teko regėti, tai istorija apie emigrantų gyvenimą bei darbą Graikijoje, ten taip pat vaidino ne aktorės, o tiesiog būtent tos emigrantės iš įvairiausių pasaulio šalių.

Tai nepaprastai įdomus formatas, mums vis dar neįprastas, ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos menininkai sugalvojo taip papasakoti apie Ignalinos atominę elektrinę, jos žmones, apie visaginiečius. Labai patiko dekoracijos, apšvietimo sprendimai. Esu sužavėta, labai užkabino, labai patiko, todėl nepraleiskite progos ir įvertinkite. Aš manau, kad šis pažintinis spektaklis atskleis nemažai negirdėtų ir nežinomų faktų, pakeis tam tikras nuostatas ar sugriaus įsisenėjusius stereotipus, bus progų susimąstyti, išgyventi jautrius momentus. Čia labai paprastai, bet visai neprastai.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams