BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

avis

Apie tuos visokius ekspertus.

Geriausiai apie verslą žino tie, kurie niekada gyvenime nėra sukūrę verslo, nei vienos darbo vietos taip pat nėra sukūrę, niekada nepatyrę ką reiškia organizuoti verslą ir jį ne tik sėkmingai išlaikyti, o jei patyrus nesėkmę, net ir bankrutavus, vėl pakilti.

Geriausiai apie NT subtilybes išmano tie, kurie gyvenime nesusidūrė su NT peripetijomis ir arba gyvena su tėvais, arba įsigijo butą už paskolą “visam gyvenimui” kainų burbulo metu ne toje vietoje ir dar kokį nelikvidą. Apie interjerą taip pat geriausiai išmano tie, kurie gyvenime nėra nieko padarę bent savo namuose, kokia dar kūryba ar idėjos, geriausiu atveju pasidarė euroremontą iš to kas buvo artimiausioje “Senukų” parduotuvėje.

Geriausiai apie muziką ir kitų (tipo nevykėlių) atlikimą išmano, didžiausi ekspertai yra tie, kurie neturi jokio muzikinio išsilavinimo arba kokias tris klases baigė artimiausio rajono muzikos mokykloje, žinoma, neturi jokio balso, bet pataiko į natas, žinoma, nesukūrė nei vienos dainos ir jokio hito taip pat, ir net jei netyčia per laimingą atsitiktinumą pakliuvo ant scenos ir gavo mikrofoną kaip bonusą, netapo nei pirmo, nei penkto ryškumo žvaigžde, ir jų dainas žino tik tėvai, kaimynai ir klasiokai su kursiokais, nes na nepatogu ar įdomu paklausyti, ką savas ten dainuoja.

Galima tęsti.

Rodyk draugams

loftas

loftas

Parduoda naujus tipo loftus, dabar nesiplėsiu, daug rašiau. Mini bikini variantas, kaip matote, jokių pertvarų nėra, planuoki ir dėlioki kaip nori, tipo. Plotai įvairiausi, bet dominuoja ultra mini. Suprantama, kai nėra savo kampo, tai tiks ir toks, laikinam gyvenimo periodui, bet…

Užmušk banano žieve, bet tokioje gausoje durų, su tuo ilgu ilgu koridoriumi, matau kažkokį bendrabučio tipo būstą. Ir akyse stovi tie nutriušę tarybinių laikų palikimo bendrabučiai, kur viskas padrožta, o gyvenimas vyksta koridoriuose, nes vaikams kažkur gi reikia žaisti… O vyrai greit randa bendrą kalbą prie butelio. Žinoma, visko būna, kiti gyventojai nekalti, kad tampa tokių kaimynų įkaitais.

Gal čia taip nebus, na kokius pirmuosius 5 metus, o po to kaip D duos. Bet nuojauta kažkokia, kad tikriausiai bus taip kaip ir kituose bendrabučiuose su spalvinga reputacija. Nes kai tokia gausa - koncentracija gyventojų viename aukšte, kiekvienas su sava istorija, gyvenimo būdu ir skirtinga sudėtimi, o tokių su gausia kaimynyste ten 4 gyvenamieji aukštai, tai visko bus. O kur dar augintiniai. Daug augintinių. :D :D :D

O dar… Juk loftus renkasi ir tie, kam labiau artimas draiviškas gyvenimas, laisvė ir be gliuteno. Kažkaip nesitiki, kad bus idiliška ramybė, na kaip ten, kur laiptinėje koks 90% pensininkų. Oi, visko bus. :/ :O

Rodyk draugams

palėpė

“Šis interjeras – tarsi įrodymas, kad bet kokią erdvę galima paversti gyvenama, net nedarant didelių pertvarkų.”

Šis interjeras - puikus įrodymas, kad tokioje erdvėje nereikia gyventi. Bet šį kartą ne apie šį interjerą, o apie palėpes ir mansardas, apskritai.

Aš niekada nesupratau to išskirtinio žavėjimosi palėpėmis, mansardomis. Ypač tais atvejais, kai butas tik ten ir yra, toje erdvėje. Arba namas “vieno aukšto su mansarda”. Visi tokie variantai yra išbraukti iš mano akiračio, jei reikėtų keisti gyvenamąją vietą, ieškoti naujo buto ar namo, o aš ieškojau ir gyvenau tuo n metų, kol nepasistatėme savo, žinoma, “be mansardos”. Visi tie namai su mansardom ar gyvenimas mansardose, kur NT vystytojai įsigudrina pardavinėti be proto brangiai butus Senamiestyje, kurie įrengti mansardose, lyg tai būtų kažkoks prestižas ar privalumas.

Aš suprantu tą situaciją, kai nėra išeities, kai butas paveldėtas, dovanotas, pirktas tik dėl to, kad kaina dėl tų kreivų lubų gerokai sumažinta, nors, reikia pripažinti, kad ne visuomet ta kaina dėl to mažinama, nes ne visi įvertina, kad palėpė ar mansarda yra kažkoks ypatingas trūkumas. Kitiems gi privalumas. Kažkokie kliedesiai apie jaukumą, romantiką. Kokia dar romantika kreivų lubų ‘karalystėje”? Kur ne ten žengi - guzas pakaušin, tad tenka vaikščioti susilenkus ir susimetus į kuprą. Žemos lubos, ypatingai žemos. Tie periodiniai paaukštėjimai bent kažkiek reabilituoja, bet tai širdies dūžių šokinėjimas, ne tolygus tas gyvenimas ir be ramybės. Nekenčiu žemų lubų, man tai toks baisus sovietmečio reliktas, kai patenku į chruščiovkes, tai panika jama, tas suspaustų lubų efektas. Užjaučiu kam tenka ten nuolat gyventi.

Kai gyvenamieji kvadratai geroookai kitokie nei faktiniai, į tai taip pat reikia atsižvelgti mokant už tuos kvadratus, juk kiekvienas metras reikšmingas. Čia kaip su loftais, kas žino mano nemeilę loftams, patikslinu, loftams, kurie įkurti buvusiose tarybinėse sunkiosios pramonės gamyklose, tas jau skaitė ne vieną pastebėjimą apie juos. Tai gi, loftų faktinė kvadratūra iniciatyvių spekuliantų iškreipiama, kai padaroma “lakta”, tiksliau antresolė ir sukuriamas nepilnavertis antras aukštas, dirbtinis plotas, ir po to jau pardavinėja kaip neva tai kvadratus ir kaina atitinkamai didesnė. Bet dokumentuose to nėra, nes dokumentuose galima rašyti tik tai kas realiai yra. Kvadratai turi būti pilnaverčiai, už ką mokami pinigai. Negali būti taip, kad sumokėjai už tai, kuo negalėsi pasinaudoti ar oficialiuose popieriuose tai niekaip nebus fiksuojama.

Bet tęsiu apie palėpes ir mansardas. Su kokia mansarda susitaikyčiau? Su tokia, čia maksimumas, kas gali kreivintis toje patalpoje.

mansarda

Kai nestandartiniai baldai ir visokie bandymai išieškoti. Kai langai žiūri tik į dangų ir labai pasiseks, jei nors vienas žiūrės reikiama kryptimi ir nors kažką gražaus pro jį pamatysi. Kai reikia statyti lovą taip, kad galvūgalis atsidurtų po tuo pažemėjimu, nes gi nestatys atvirkščiai, dažniausiai tai nestato, visos lovos sukištos po lubom. Man teko Panevėžyje nakvoti tame bene vieninteliame geriausiame viešbutyje “Romantic”, tai kaip tik tokia situacija buvo su lova, negalėjau užmigti nuo tų žemyn nuvažiavusių lubų. Dar kažkada labai seniai buvo nuomotas butas Nidoje, palėpėje, nors butas didelis, bet kas iš to, kažkoks košmaras, o ne gyvenimas, tiesiog tuo metu kito didesnio laisvo varianto nebuvo, tad ką gavome, tuo ir džiaugėmės. Saulėtą dieną palėpes tiek prikaitina saulė, kad ten oro trūksta, jausmas lyg orkaitėje, tad būtinai reikalingas papildomas vėdinimas. Jei gausus sniegas, tai tie langai apsnigti. Kas valys? Jei langų mažokai, tai apšvietimas prastas, tamsu kaip skylėje.

Nematau nei vieno palėpės privalumo, kodėl būtent palėpėse žmonės turėtų gyventi. Net žiūrint filmus, palėpėse žmonės sandėliuoja daiktus, kurių jiems tikriausiai niekada neprireiks, bet nedaro iš jų uogą, neinvestuoja ir nekeičia paskirties. Beje, juk jas palyginti visai neseniai pradėjo daryti gyvenamosiomis, nors iki tol puikiausiai vertėsi be jų. Nes anksčiau žmonės gyveno kitaip, nereikėjo kurtis palėpėse.

Gyvenimas balandinėje ir tiek žinių.

Rodyk draugams

stilius

Parašysiu kodėl reikia interjero dizainerių paslaugos, nors daug kas skeptiškai vertina ar apskritai mano, kad nereikia. Patikėkit, kas kritikuoja, tas nesuvokia kas yra interjero dizaineris ir koks jo darbas, nes kilimuką parinkti ar spalvas suderinti - tai dar ne viskas. Svarbiausias momentas - išsirinkti tinkamą dizainerį, įvertinti jo skonį, stilių, jo darbų portfolio turi būti išnagrinėtas labai atsakingai, nes kiekvienas dizaineris turi savitumą. Ir negali vieno stiliaus guru tinkamai suderinti jam svetimo stiliaus būstą, na ne jam tai daryti, padarys kiti, kas išmano. Todėl reikia žinoti ko nori ir kokiame būste nori gyventi. Nes tikrai nedėkingas užsiėmimas konfrontuoti su interjero dizaineriu ar kelti jam tokius uždavinius, kurių jis nepajėgus išspręsti, arba ne tas kalibras, arba iš viso be kalibro. Juk yra daugybė tokių a la dizainerių, kurie savamoksliai, ne profesionalai, kurie maždaug žino kur ką daryti, bet jiems nekeliami kažkokie ypatingi reikalavimai ar nereikalaujama žinių, atitinkamai ir paslaugos jų kainuoja minimaliai.

Tik prieš tai trumpai apie šį objektą. Šios dizainerės skonis, darbas labai diskutuotinas ir niekada jos nesamdyčiau. Kelių sluoksnių lubos jau senokai ne trende, tai atgyvena, tie įrėminti tapetai lyg paveikslai - klaikuva. Meno kūrinius rėmina ir kabina, bet tapetų sureikšminimas - kičas ir beskonybė. Na o pagrindinė problema - totaliai susipykusi su šviestuvais. Virtuvėje tamsu kaip rūsy (ir ne todėl, kad šviestuvai neįjungti prieš fotosesiją), nors ten kaip tik reikalingi papildomi šviesos šaltiniai tiesiai virš darbo zonos (-ų), o ten gi nieko nėra, kaip taip galima buvo pakenkti šeimininkams, kuriems belieka tik pasišviesti po spintelėm, o tai neturi būti pagrindiniis apšvietimas, tik papildomas lyg tarp kitko. Visame name šviestuvai neproporcingi ir apskritai ne į temą kiekvienai patalpai, tai per masyvūs, per sudėtingi, tai iš viso ne tokie kokie turėtų būti pagal išplanavimą ir zonas. V.ž. jei tokia dizainerė turi užsakovų, tai labai gerai, jai.

Kodėl reikia interjero dizainerio, o ypač įrenginėjant namą, čia ypač. Todėl, kad interjero dizaineris visų pirma atlieka techninį darbą, ypatingai ypatingai svarbų. Turėdamas išskirtas ir suformuotas gyvenamosios erdvės zonas, jau turėdamas baldų, santechnikos išdėstymą ir proporcijas, kas taip pat be galo svarbu, gali teisingai ir protingai suprojektuoti elektros planą, kur kabės šviestuvai, kur bus jungikliai, ką jie jungs išjungs, kur bus rozetės ir kiek tų rozečių reikia. Nes tokie dalykai daromi tada, kai dar plikos sienos ir tik dėžutė. Analogiška situacija su vandentiekio sistema, kur ir kaip bus vedžiojami vamzdynai, kad tuos karšto/šalto vandens ir kanalizacijos išvedimus reikia padaryti būtent toje vietoje, o ne pusmetriu į vieną ar kitą šoną, nes dušo kabina, vonia, skalbyklė ir džiovyklė, wc ir bidė, praustuvai - jų taip lengvai nepastumdysi, o be to, jei išvedimai bus ne toje vietoje, tai jau nieko nieko nebepakeisi, teks suktis iš keblios situacijos, o kam to reikia???

Nes patalpų proporcijas, langų vietą, sienas, durų vietą ir durų plotį/aukštį galima keisti ir keisti reikia dar tada, kai nieko nėra, tik karkasas. Juk statybos metu nieko nereiškia pridėti tas kelias plytas toje vietoje arba kaip tik nuimti, kad kol dėliojamos vidinės sienos plytos, tai galima gi nedėlioti, jei iš viso tos sienos nereikia, o ji reikalinga kitur. Nes architektai turi savo viziją, o gyventi pagal tą viziją gali būti neįmanoma. Pvz. architektas pripaišo daugybę langų, vitrinų, rodos gražu gerai, aha, o ką po to gyventojai darys, kai negalės lovos pastatyti ten kur reikia arba spinta netilps, nes ten langas, kuris galbūs visai nefunkcionalus ir apskritai nereikalingas. Toliau medžiagų apskaičiavimas ir planavimas, kiekiai: parketas, plytelės, tapetai, dažai. Kainos nuo..iki, dizainerio užduotis ne prastumti kuo brangiau, bet rasti tai, kas įsipaišytų į biudžetą, patiktų ne tik jam pačiam, bet ir šeimininkams, kad būtų kokybiškas daiktas, o ne vienkartinis š. Ir net profas neapskaičiuos tinkamai, vis tiek kažkur prašaus, o juk svarbiausia neužsakyti per mažai, nes ką reikės daryti, kai truks trijų plytelių, o jos bus po pusmečio, o po to nebus kam jų priklijuoti.

Laiptų ir židinio projektas - interjero dizainerio užduotis ir darbas, baldų projektavimas ir individualus dizainas - taip pat, visos visos spalvos, tekstūros, faktūros, medžiagos ir t.t.t.. Net iki rankšluosčių spalvos ar vazelės. Viskas ką matote ir ko nematote - viskas. Arba pagal susitarimą.

Kodėl reikalingas interjero dizaineris? Nes daugelis ir didžioji dalis, teatleidžia man tie, kas kategoriškai nesutinka, bet patikėkit, daugelis neturi nei skonio, nei supratimo, nei gaudosi stiliuose ar tendencijose. Galima manyti, sau pačiam, kad jau aš tai turiu gerą skonį, na kas čia sudėtingo parinkti visus baldus, santechniką, šviestuvus ir kt.. Čia kiekvienas vaikas parinktų. Jau aš tai tikrai žinau koks turi būti mano būstas, kokia sofa, kokia spinta. V.ž. mintis aiški. O realybė tokia, kad neretai ir labai dažnai kai patenki į tą asortimento gausą, faktas - sukasi planetos, o apsisprendimas rinktis tą ar aną yra akimirkos nuotaikos išdava. Ir tai yra blogai, nes tą akimirką patiko, bet garantuotai buvo neapgalvota kas bus po to, ar derės su tuo ir anuo, ar tilps, ar proporcijos tiks, ar spalvos ir stilius, čia labai svarbu, stilius, ar tarpusavyje derės. Nes yra visuma, vizija, ir profesionalas mato galutinį vaizdą. Labai daug emocijų, nuovargio, nebematymo dėl gausos, kai matai tūkstančius plytelių, o išrinkti tinkamas ir dar kad jos derėtų tarpusavyje - vienas darbas, o kur dar kaina? Pinigai pinigai, čia vėl gi labai svarbus faktorius. Kaip neišleisti be proto, nusipirkti tinkamą, kad derėtų prie visko. Rašiau apie tai kaip mes strategavome minkštus baldus, kiek dėmesio ir darbo buvo, bet kiek sutaupėm. Tai gi, be dizainerio nebūtume išsivartę ir tiek sutaupę.

Aš galiu kritikuoti kitų nevykusius pasirinkimus, bet pati esu ne tobula ir aistros, nuotaikos žmogus, ir mane dizainerė stabdė, kad “gal nereikia”. Ir po kurio laiko dėkingumas liejosi per kraštus, kad kaip gerai, kad buvo kas sustabdė. Tačiau mes patys daugumą dalykų rinkomės patys, pradedant stiliumi, baigiant spalvomis, faktūromis, šviestuvais ir baldų stiliumi, dizaineris tikrai nebuvo lemiamas faktorius. Negalėčiau gyventi tokiame būste, kur be manęs ir mano norų padarytų viską, o aš tik pamatyčiau galutinį rezultatą, čia būtų svetimo žmogaus svetimas būstas. Žinoma, įdėdami daug triūso dizaineriui labai palengvinome darbą ir nereikėjo jam tiek sukti galvos, nes mes žinojome ko norime ir kaip turi būti. Bet būtent dizaineris buvo tas žmogus, kuris laikė ranką ant pulso, kuris kontroliavo procesą, kad nepaklystume, nesuklystume, patardavo, pakeisdavo, rasdavo analogą, jei reikia “tokio panašaus, tik pigiau”. Be profesionalo būtume pasiklydę asortimento džiunglėse amazonėse.

Mums dizainerio paslaugos nekainavo pigiai ar kaip sienų dažytojo darbas, ne, mokėjome nemažai, tiek kiek paprašė, tai vienas iš geriausių Lietuvoje, na neslėpsiu, bet dizaineris padarė labai daug ir buvo pilnas planas, “viskas įskaičiuota”. Net gi be papildomo užmokesčio, kaip bonusą, suprojektavo lauko terasas ir padarė eksterjero apšvietimo elektros planą. O tai taip pat labai svarbūs momentai.

Rodyk draugams

kotedzai

Pamenate, visai neseniai buvo taršyti Karaliaus Mindaugo apartamentai. Tai turime naują perlą :D Vieną žinomiausių pasaulyje viešbučių tinklą Hilton veik visi žino. Na tai “a kodėl” negali atsirasti Hilltown būtent Kalnėnuose? :D Vien tas klaikiai nelietuviškas pavadinimas, bet taip visai svetimybė, toks disonansas - kaimas kryžkelėj, jau tokia vyžų vyža, kad trūksta tik “Hilltown perlas Kalnėnuose” arba “Hilltown Grand Resort Kalnėnai”. Tai tie Karaliaus Mindaugo buvo bent jau patriotiškai ir skamba visai neblogai. Kur gyveni? Ai, “hilton kotedžuose, Kalnėnuose”. Dar belieka sulaukti Marriott, Best Western, Radisson (koks nors naujas projektas “Radison Kalvos” arba “Radisono apartamentai”). Tad laikom ranką ant pulso, čia dar visko bus. Nerauk rūtų.

Rodyk draugams

virtuve

Kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei daugybė argumentų. Kažkas rašo, kad virtuvė tėra pagalbinės patalpos, kitiems bendra erdvė yra daugiau minusų, nei pliusų. Kiekvienam savo. Ką apie tai manau? Patinka ir patogu gyventi tiek bendroje erdvėje, tiek ir atskirai, nes abu variantai ir patogūs, ir nepatogūs savaip, tad kadangi gyvenime pagyvenam tai ten, tai šen, pasidžiaugiam visais privalumais ir pakenčiam visus trūkumus, nes ne amžinai tas tęsiasi. Kad pagalbinės patalpos iš dalies sutinku, tačiau labiau nesutinku, nes gyvenimo būdas labai pasikeitė ir tai kas buvo aktualu tarkim viduramžiais, kai poniški namai ar dvarai turėjo atskiras virtuves, kur darbavosi personalas, o ponai poniškai valgydavo specializuotuose valgomuosiuose, o po to svetainėse ar židinio salėse elegantiškai gurkšnodavo visokius gėrimus, tai kam gyventi praeitimi. Galbūt kažkam ir dabar aktualu gyventi panašiai, bet realiai tai manau dauguma gyvenam visai kitokiu ritmu ir pasisėdėjimai su šeimai, draugais visai kitokio pobūdžio.

Atskiros virtuvės idėją palaikau tuo atveju, kai yra kartu su valgomuoju (toks variantas yra keliuose būstuose) arba nedidelis butas. Tada virtuvė yra papildoma normali patalpa, kur gali pabūti atskirai, susikurti jaukumą ir nekreipti dėmesio į tam tikrą gamybinę betvarkę, o be to netrukdo įvairūs prietaisai, kurie gamybos metu kelia triukšmą, netrukdo gartraukis, o svetainė atlieka tiesioginę - poilsio zonos funkciją ir privatumas, kad gali ramiai žiūrėti televizorių, net jei gartraukis dirbs ar koks kitas prietaisas. Todėl man labai patinka senesnės statybos butai, tą jau ne sykį rašiau, kad ten yra normalus prieškambaris, normali virtuvė, svetainė, miegamasis ar keli. Ir jie visi atskiri, o ne taip kaip dabar dažnai matau projektuose, kad prieškambario nėra, iš lauko patenki tiesiai į virtuvės zoną arba svetainę.

Bendra erdvė su sterilia virtuvės zona nebent bute gyvena vienas žmogus ar dviejų asmenų pora, labai retai gamina, o jei ir gamina, tai jokių ekstremalių patiekalų, arba kitas variantas, nedidelė virtuvė ir nedidelė svetainė - nieko gero, o sujungus galima patogiau zonuoti ir liks vietos normaliam stalui, kuris priglaus būrį draugų. Tai gi, viskas susiveda į gyvenimo būdą bute, kokie konkrečių žmonių poreikiai bei ritmas. Svetainės paskirtis labai įvairialypė, jau nebe tie laikai, kai sekcijos, sofos ir foteliai stovėdavo lyg ekspozicijoje ir ten prisėsdavo taip retai, kad net gobelenai per 20 m. nesusidėvėdavo. Todėl dabar yra kitaip, kai yra bendra patalpa su virtuve ir valgomuoju, ta erdvė tampa tikra šeimos susibūrimo ir gyvenimo zona, kur neatsiejama vienas nuo kito.

Name net negalvojome apie atskiras erdves, pagrindinę “generalinę” darėme bendrą: virtuvė, valgomasis, svetainė. Nes kam reikia privatumo, tai yra kiti kambariai, o kai susiburiame visa šeima prie stalo, tai patogu, kai virtuvė čia pat, o pvz. dar ryte didelis televizorius “laba rytą” transliuoja. Na, o ir kai svečiai namie, tai kiti patogumai, ypač kai ilgas vakarėlis, tai kas ant sofučių susėdę, kas prie stalo, kas virtuvėj sukinėjasi ar prie salos. Daug vietos, tad kai susiburia didoka kompanija, nei ankšta, nei varžo, o tiesiog laisva atmosfera ir nereikia kažkokių įsipareigojimų. Be to būna tokių susibūrimų, kai dalis svečių dalyvauja gamybos procese, tai taip pat didelės erdvės ir virtuvės privalumas, nes vyksta tūsas, o tūsas mėgsta būti nesuvaržytas.

Savotiškas mitas, kad gaminant namie tik atskirose zonose išvengiami kvapai. Kaip tuomet tie kvapai atsiranda laiptinėse? Juk kokie patiekalai tą dieną gaminami pas kaimynus, jaučia visi eidami pro šalį, o jei dar langai atviri… Todėl manau, kad jei gamini namie, na normaliai gamini, tai gaivos tuo metu tikėtis beprasmiška. Net jei gartraukis krioks.

Rodyk draugams