BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dalinuosi su tokiu geranoriškumu ir tokiu troškimu, kad kiekvienas rastų laiko, net jei esate abejingi britų filmų stiliui ir jūs netrykštate entuziazmu ar ypatingomis simpatijomis, palikite išankstinius nusistatymus šone. Britų dviejų dalių filmas arba mini serialas “The Lost Honour of Christopher Jefferies” yra toks nepaprastai geras, jautrus, jausmingas ir gilus, kad taip pergyvenau dėl pagrindinio istorijos herojaus, kad verkiau ir verkiau, nors galbūt kitiems nesukels tiek emocijų. Čia svarbu viskas, kiekvienas kadras, kiekvienas judesys, mimika, žvilgsnis ir nieko nieko negalima praleisti, nes tai sukuria visumą ir taip kabina, taip suspaudo tuos reikiamus mygtukus, kad negali nejaudinti ši reali prarastos garbės istorija, įvykusi ne taip seniai.

Drama apie ypatingą, idealų visuomenės narį, kiek ekscentrišką ir įdomių manierų, bet be galo taktišką, kultūringą, apsiskaičiusį, išsilavinusį vieno koledžo anglų kalbos dėstytoją, kurį nepalankiai susiklosčiusioms aplinkybėms apkaltino kaimynystėje gyvenusios moters žmogžudyste ir suėmė trims paroms, jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Ir kaip žiniasklaida tiesiogine ta žodžio prasme suvalgė šį nepaprastą, jautrų ir mielą žmogų. Tos skambios ir rėkiančios antraštės, ypatingas dėmesys ir dirbtinai sukurtų įtarimų primetimas, o tiksliau šmeižtas. Kaip iš tokio idealaus visuomenės nario padaro monstrą. Bendradarbių nepasitikėjimas ir nenoras net prisiminti, palaikyti ir tarti palaikymo ar užtarimo žodį, bendruomenės, kaimynų panieka. Kaip jam sekėsi išgyventi, nepalūžti ir kaip jo gyvenimas klostėsi vėliau.

Pagrindinį herojų suvaidinusiam aktoriui Jason Watkins atiteko Britų akademijos televizijos apdovanojimas “Geriausiam pagrindiniam aktoriui”. Jūs negalite praleisti tokios progos ir nepamatyti, kaip puikiai jis suvaidino.

Nepaprastai jautri istorija, filmas pagal tikrus įvykius, kurie sukrėtė ne vieną.

Rodyk draugams

Taip, šiandien pirmą kartą paklausiau Lolita Zero ir Aistės Pilvelytės dainas :D Ir tik dėl to, kad vieno neišrinko, o Facebook’e mėšlo lavina dėl to, kad kaip taip, neišrinko tokio idealaus ir nerealaus, o Pilvelytė iš viso “jokia” žvaigždė, nieko nepasiekusi. Nors dėl pastarojo punkto galėčiau pasiginčyti, ką reiškia nežinoma ir lūzerė. Todėl pažiūrėjau dabar, ramiai ir be išankstinio nusiteikimo, tiesiog tyras rasos lašelis ir baltas lapas.

Abu nepatiko :D

“Lolitos” įvaizdis įdomus. Bet tai viskas, tik tai. Auksu ir ragais bei persirengėliu nieko nepaimsi, net Conchita Wurst pareiškė, kad jos turbinis įvaizdis yra praėjęs etapas, tas vyras jau atsisveikino su moters įvaizdžiu ir, kaip suprantu, miręs numeris. Todėl jei galvojama, kad nustebins pasaulį ekscentrišku numeriu, tai lai galvoja iš naujo. Reikia dar puikios dainos ir gero balso. Na paklausykite kaip dainuoja. Balso tai nėra ir neišgimdysi to ko nėra, brangieji. Balso nėra, tik ne šioje oktavoje, ne tas cypiantis suspaustų “kiaušų” efektas su dūsavimu. Dainos nėra. Ar jūs po perklausimo galite sudainuoti bent priedainį??? Na gi, gerbėjai ir liaupsintojai, šališkieji, pakartokite bent kelias melodijos eilutes, net jei žodžius pramiegojote, na sudainuokite tai, ką dainuotų visa Europa dar metus ir penkis mažiausiai į priekį. Kaip iki šiol mūsų radijo stotys sėkmingai groja net, čia prieš kelias dienas girdėjau, Alexander Rybak - Fairytale 2009 metų nugalėtoją. Ar įsivaizduojate kokia tai buvo tuo metu tobula daina, jei ją leidžia šiomis dienomis ir ji vis dar klausytina. Jau nerašysiu apie kitas, iš viso antikvarines.

Aha. Štai ir viskas. Bandymas bjauriai kopijuoti, kas pirmoje dalyje itin jaučiama ir net negera dėl to, nes dainoje girdžiu legendinės grupės “Erasure” motyvus, tą nuotaiką, o aš esu prisiekusi “Erasure” fanė nuo mokyklos suolo, tai net alerginė reakcija sukilo.

Paklausykite bent kelis “Erasure” top kūrinius ir suprasite kas mane sunervino. Nekenčiu tokių dalykų iš principo. Todėl “Lolita Zero” tiesiog įdomu, netikėtas “tautiškai scenai” įvaizdis ir tiek, ir viskas. Nieko gero reziumė, kad reikėtų plėšytis, koneveikti konkurentus ir raudoti dėl to, kad “Lolita Zero” yra tik zero rezultate.

Aistės Pilvelytės dramatiškas, aštrus ir kovingas įvaizdis, jau taip sunku ir realiai pavargau nuo to, na bet kas nemaloniai nuteikė, tai falšyvos natos, nors ji profesionali dainininkė, bet tos falšyvos natos ir kai jų ne viena - oi ne, tad jei dabar jaudulys, tai kas būtų Kijeve? Daina nepatiko, vėl gi, galioja tos pačios pastabos, kurias jau išdėsčiau, dainą norisi kartoti po pirmo karto, bent priedainį, bent motyvą, o čia nieko, kaip ėjo taip ir praėjo, nei sukėlė kažkokias simpatijas, nei malonias emocijas, tik norėjosi greičiau spausti pauzės mygtuką ir nevarginti nei savęs, nei Aistės.

Kadangi iškilo kita dvikova - Greta Zazza su Aiste Pilvelyte, o iki šol Greta dar konkuravo su Gyčiu Ivanausku, tai Greta visai kitoje balso kategorijoje nei Lolitos Zero užnugaris, kuriam koja kiša per aukštas kabinimas. Ir už Aistę Greta sudainavo žymiai švariau, nors Aistės daina sudėtingesnė kas be ko, bet ne dėl sudėtingos dainos ten vykstama. Todėl jei lyginti Aistę su Greta, tai balsą atiduodu ir statau už Gretą. Gal net į Eurovizijos pusfinalį praeitų, bet prizinės vietos deja nebūtų. Bet bent jau be falšo sudainuotų, taip tikiuosi.

Rodyk draugams

stadionas
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Šiandien važiuodama pro paminklą korupcijai (kurių tikrai ne vienas, nepamirštame atominės elektrinės ir kitų) galvojau apie Kildišienės tą pilką (jau sapnuojasi) paltuką, kiek aistrų sukėlė tas velnio, oi Juozulio, paltas. Tai ne šiaip sau koks Chanel, Max Mara ar Armani, ne, J. Statkevičiaus, koks kriminalinis šleifas. Ir verkt norisi, koks absurdas, kokia nesąmonė, kokios demagogijos ir kodėl, na kodėl taip yra. Jūs tik palyginkite. Kalba apie konkretų statinį, vieną, tik vieną lizdą, tik vieną korupcijos kloaką, akivarą, š-ūdų krūvą. Verkt norisi, rimtai. Kai pradedi gilintis.

Štai važiavau pro Vilniuje prie “Akropolio” medituojančius nacionalinio stadiono griaučius, į kuriuos kažkada kažkada artimiausiu metu ruošiasi investuoti 94 mln. eurų (kaip rašo žiniasklaidoje 2015 m. pabaigoje ir po to styga nutrūko). Iki 1991 m. buvo sumontuoti stadiono tribūnų pamatai ir dalis tribūnų rėmų. 1993 m. statybos darbai nutraukti. O dar po to kažką ten marinavo ir šaldė, na tuos griaučius, tai irgi skyrė protu nesuvokiamus milijonus. Cituoju: “Į statybas sukišta 100 milijonų litų, iš tos sumos apie 60 milijonų nuplaukė nežinia kur, nes statybų techninę priežiūrą vykdžiusi „Vilniaus kapitalinė statyba“ Valstybės kontrolei taip ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Aukščiausiasis teismas sutartis dėl stadiono statybos paskelbė niekinėmis, prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet, neradus nusikaltimo sudėties, nutraukė.http://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/67749

Po to “Statybos darbai pradėti 2008 m., bet po kurio laiko darbai nutrūko dėl lėšų stygiaus.” Ir dar šaldė. Reikėtų paminėti, kad vien 2008 m. buvo “paskandinta”, tik be alpulio, 33,6 mln. eurų!! Dar papildomai 33,6 mln. eurų. Jūs matote kaip atrodo tas statinys su tiek milijonų, čia varnalėšos lapu š krūvos nepridengsi..

Na taip optimistiškai ir labai sėkmingai prie skirtingų partijų, merų ir veikėjų įsisavino, na nepabijokime to žodžio, mielieji, tiek, kad visiems užteko ir dar anūkams bei proanūkiams tų investicijų pakaks. Tik be pavydo scenų.

Rodyk draugams

pinigai

Desperacija ir panikutė kažkokia čia sukasi pastarosiomis dienomis, nežinau kaip pas jus, bet mano smegeninėje jau po truputį įsisuka ta nuotaika, apie kurią “kalbėjomės” prieš naujus metus. Kai ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas reikia kažkaip įsiūlyti, kad spėtų tai padaryti, kol neįsiūlė kiti.

Restoranai straipsniuose guodžiasi, kad jų per didelės kainos ir jie patys nelabai ką domina, o konkurencija juoda juoda. Tikiu, kad juoda, nes net ir tie galintys eiti ten neina ar eina labai retai, o tie, kurie iki šiol galėjo, susirūpino kitais gyvenimo punktais, kuriuos reikia apmokėti, taip pat pabrangusius. Mane žavi, kad Vilniuje tiek daug maitinimo įstaigų, atsidaro vis naujos ir įdomios, bet nėra tiek žmonių, vis dėlto turistai ir atsitiktiniai valgytojai to poreikio nepadengia. Aš visad esu už verslą, tai nuolat deklaravau ir deklaruoju, todėl man gaila tų restoranų, kurie vakar atsidarę tikriausiai pasmerkti greitai mirčiai. Ypač prabangus sektorius.

Knygų pardavėjai blaškosi dėl pirkėjų, vis siunčia visokias nuolaidas su akcijom ir papildomom nuolaidom, tas pagausėjusių tokio turinio laiškų kiekis aktyvumu nenusileidžia batų pardavėjų atakoms, kone kasdien primena, kad gal neturiu knygų ar batų. Jau nekalbu apie SMS atakas, knygos siūlomos ir ten. Galvoju, kad reikia laikinai atsijungti nuo įkyrių siūlytojų, o gal net visam laikui.

Prieš kelias dienas skambina dėl žurnalų prenumeratos. Kažkada prieš kelis metus prenumeravau kitiems šeimos nariams, užsakiau kaip kalėdinę dovaną, praėjusiais niekas manęs telefonu neklausė, ar noriu pratęsti, o dabar ne tik kad siunčia laiškus su priminimais, kad gal norėčiau, bet dar ir skambinti pradėjo. Skambutis buvo tas ženklas, kad tų žurnalų šiemet matyt nelabai kam ir reikia, jei jau taip sujudo pardavimų skyrius. O kokia prasmė skambinti, na šiaip, jei atsakymas aiškus: žinau kur tai padaryti, jei reikės, tai pati užsiprenumeruosiu, sudie. Ir baigtas pokalbis apie nieką. Jei žmogui nereikia, tai jo ir skambutis nepritrauks ar nesudomins.

Dar apie žurnalus. Pamenate, rašinėjomės apie tai, kaip neskaitom žurnalų, jokių, net “Žmonių”, rašiau, kad pas mane jau kiek metų guli net nevartyti, o kiti dar ir celofanuoti, kokių penkių metų senumo. Žinau, nesąmonė, bet buvo tas pirkimas dėl pirkimo, tik įprotis. Nežinau kas man nutiko tą kartą, gal aktyvi reklama, gal pilnaties ar kokio užtemimo poveikis, bet nusipirkau pirmąjį “Užkalnio” žurnalą. Po tiek metų nepirkimo. Bet likimas jo liūdnas, kaip ir anų, vis dėlto nepramušė ant skaitymo. Pažanga tokia, kad nusipirkusi praverčiau, na kaip praverčiami puslapiai per kelias sekundes, o praėjusią savaitę (na įsivaizduojate, kai tiek laiko pragulėjo stalčiuje, o jau senokai antras numeris pardavimuose) pažiūrėjau paveiksliukus, tai čia tuo ir baigėsi. Rasiu kam atiduoti, nes skaityti to nenoriu, vis dar.

Kas mane “sukrėtė”, tai arkliškas šriftas, pajaučiau klastą ir apgaulę, kas pirko tuos puslapius už nemažą kainą ir tikėjosi bent standartinio, tai turėjo nusivilti. Čia kam skirtas toks šriftas? Sutrikusio regėjimo skaitytojams? Nes apskritai moteriškuose žurnaluose nervina tos nesibaigiančios reklamos ir fotosesijos, kur teksto kokie 15%, likusi dalis iliustracijos - reklamos, kaip knisa, jei norės, tai fotoalbumą nusipirks ar internete nemokamai tas nuotraukas pažiūrės. O tokie dalykai kaip arkliškas šriftas, ypač knygose, kai šriftas toks beviltiškas, kad storiausią romaną skaitai lyg kokį elementorių, o kaina gi už tuos puslapius nemaža. Todėl į keliones imu tik tas knygas, kur šriftas normalus ir adekvatus, nes kokia prasmė tampyti tokį svorį.

Rodyk draugams

Norėjau pradėti šį pastebėjimą žodžiais, kad vienas kvailiausių dalykų šiomis dienomis yra aistringas JAV prezidentų B. Obamos ir D. Trumpo šeimų lyginimas, vieną pernelyg išaukštinant, o kitą per visus galus kritikuojant ar net gi niekinant. Bet po to pagalvojau, kad apkaltinti kvailyste ar įvardinti kvailiais tuos žmones, kurie nesuvokia esmės (viliuosi, kad aš ta, kuri suvokiu, nes apie tai ir pastebėjimo tema) ir nemato skirtumų nėra teisinga, nes jie realiai nesusigaudo, kodėl jų poros tokios skirtingos, skirtingai elgiasi, bendrauja su publika, skirtingas žodynas, skirtingos manieros ir apskritai tai dvi (ar keturios) planetos, kurios prasilenkė ir tiek žinių. Ir dar šiek tie, tuo pačiu gi, apie Kristupo Krivicko žmoną, visų guodžiamą Jurgitą.

Visi žmonės yra skirtingi, bet yra tam tikri dalykai, kurie vienija tam tikras žmonių grupes. Dabar tikrai nenoriu supanašėti su visuomenės veikėja ir skandalingais stereotipiniais pareiškimais apie vyrus ar moteris besisklaidančia rašytoja R. Vanagaite, nes kiek skaitau ta tema straipsnius ir deklaracijas, tiek “norėčiau padiskutuoti”, nes nesutinku. Tai gi, visi žmonės skirtingi, bet nėra taip, kad kažkokie kriterijai tinkantys konkrečiai grupei, būtinai pritaikomi iš serijos a la “visi vyrai kiaulės”, nesąmonė, todėl kad.. Tuoj paaiškinsiu.

Yra skirtingi pasauliai, klanai, grupės ir kiekvienas žmogus priklauso labai konkrečiam darželiui: politikai, mokslo pasaulio žmonės ar mokslininkai, verslininkai, teisininkai (o ten gi ir advokatai, prokurorai, verslo teisė ir t.t.), medikai, ūkininkai, tolimųjų reisų vairuotojai, pedagogai, statybininkai, biurokratai, “nematomas” biurų planktonas, bankininkai, vadybininkai, menininkai, sportininkai, jūreiviai, banditai ir apskritai nusikalstamo pasaulio atstovai, tiesiog gražuolė ar pupytė, na ir t.t.t.t.t.. Tai gi, bet neretai žmonės gali atsisėsti ant skirtingų kėdžių ir vienu metu būti keliuose darželiuose, tokie deriniai taip pat jums žinomi, kai medikas dar ir politikas, kai politikas dar ir banditas ar sportininkas - teisininkas, ūkininkas - verslininkas - politikas, verslininkas - statybininkas - teisininkas, kokių tik derinių nepasitaiko, tiesa?

Bet vis tiek yra baziniai pagrindai, kas tas žmogus yra, jo tikrasis pašaukimas ir kokį išsilavinimą jis gavęs, koks jis tipažas. Tai gi, yra tam tikri tipažai, tai tos charakterio, prigimtinės būdo savybės, be ko tas žmogus negalėtų būti tuo kuo yra. Na tiesiog. Kaip ne kiekvienas gali būti verslininku, politiku ar banditu, taip ne kiekvienas gali būti menininku ar mediku. Lyderiams ir vadovams apskritai visai kitokie reikalavimai, todėl ir jų savybės tokios, kad laikykit arklius. Koks nors didelio verslo vadovas neretai yra toks rinkinys, kad ne kiekvienas šalia galėtų išgyventi, kaip išgyvena jų žmonos ir artimieji. Psichiniai, despotai, absoliučiai neromantikai ar romantikos labai ribotai, chamai, perfekcionistai, darboholikai, su polinkiu į depresines būsenas, iš kurių kapstosi per alkoholį, narkotikus, vis kitas moteris, naudojantys psichologinį ar kitokį smurtą, kitų žeminimą, o dažniausiai pačių artimiausių, ne tik darbe, bet ir šeimoje. Na tai netaikoma visiems, žinoma, bet parašysiu atvirai, nemačiau vadovų, na tų rimtų, kurie nebūtų (ne)šiek tiek trenkti ar psichiniai. Tačiau kaip ir blogosios, taip ir gerosios savybės tinka visoms grupėms. Juk nuo melo, klastos, išdavystės, godumo, neištikimybės, lipimo per kitų galvas, alkoholizmo ar kt. niekas neapsaugotas, kaip ir nesvetima empatija, dosnumas, nuoširdumas, jautrumas gerąja prasme, atsidavimas, ištikimybė ir kt. gerumai. Vėl gi, nesiplėsiu.

Bet niekada, pabrėžiu, niekada nereikia gailėti tų moterų, kurios draugauja, gyvena, tiesiog myli tuos visokius vyrus. Kaip Jurgita, gal ir liūdnoko veido, bet myli tą (savo) Kristupą, gimdo, augina keturis vaikus ir kažkodėl tikiu ta šeima, kad juos viskas tenkina, džiaugiasi gyvenimu ir nieko nekeistų, o Jurgita tai tuo labiau. Nei viena jų nekeistų nieko ir jas viskas tenkina, o kas iš tų neigiamų savybių vyruose netenkina, tai susitaiko ir nurašo į nuostolius, nes idealių nėra, o su kitokiais nė už ką negyventų, net nesiūlyk. Todėl kaip vienai tinka politikas, medikas, statybininkas, vadybininkas, kita neįsivaizduoja savęs šalia profesionalaus sportininko, teisininko, kriminalinio veikėjo, svajoklio menininko ar jūreivio.

Tai gi, grįžtant prie JAV prezidentų šeimų ir to neadekvataus lyginimo. Juk B. Obama yra politikas ir jo išsilavinimas, karjeros gyvenimo kelias buvo labai konkretus, kaip ir jo žmona Michelle, kuri ne tik baigusi rimtus teisės mokslus, bet ir padariusi puikią karjerą, tad iš ten ir galantiškumas, kultūra, ne tik vidinė, bet ir bendravimo, švarus žodynas, subtilus humoras ir lankstumas bei prisitaikymas ar noras įtikti tiems, kurie kontroliuoja ir turi įtaką tokio tipo - grupės žmonėms. Tai kaip, na kaip galima lyginti su kone tipiniu valdingu ir despotiškumu pulsuojančiu verslininku D. Trumpu, kuris į politiką įžengė gerokai vėliau, tačiau išliko verslininku, kas yra jo bazinė dalis, o ir jo žmona Melania - modelis, tiesiog gražuolė, dizainerė (dar galėtų būti stilistė ir makiažo darytoja). Tai absoliučiai skirtingi žmonės, skirtingo rato, klano, su skirtingomis savybėmis ir pan.. Todėl nėra nei anie geresni, nei pastarieji blogesni ar verti tokio kreivo dėmesio. Skirtingi jie, faktas, o dar su laiku pamatysime tuos ryškesnius skirtumus, nes dabar tai bene kasdien bus šviežių naujienų. Ir vaizdelių bus visokių. Taip, tikiu, dar ilgai dūsaus B. ir M. Obamų gerbėjai. Na ką padarysi, į areną atėjo kiti. Užteks raudoti.

Rodyk draugams

Mūsų (o gal ne tik mūsų šalies) piliečiai susikūrę kažkokį keistą iliuzijų pasaulį ir jame gyvena, įsivaizduodami, kad yra kažkokios mistinės žvaigždės, ikonos, elitas ir pan., kurie kažkokie ypatingi, pateptieji ar jau jie tai kitokie. Nė velnio, brangieji. Nėra jokių iliuzinių “superstarų”, nes visi jie yra tiesiog, na tiesiog ŽMONĖS. Kurie yra tokie patys kaip ir jūs, mes, aš ir tu, nei geresni, nei blogesni. Ne dievai, o tik gerbėjų dievaičiai.

Daugiau nei kelis metus gyvenau tarp tų taip vadinamų žvaigždžių, kurie šiandien renka Lietuvos arenas, tarp TV veidų, aktorių, kompozitorių, žurnalistų, dizainerių ir šou verslo pasaulio atstovų, kurie apdovanojimuose save bei savus ir apsidovanoja :D Ne todėl, kad būčiau kažkokia žvaigždė ar dėl to, kad esu susijusi su muzika, tikrai ne. Tiesiog mano ex mylimasis buvo ta to laikmečio superstar, dėl kurio tuo metu ir dar daug metų po to lydėsi ne viena moteriškos lyties atstovė. Beje, ir dabar lydosi. Na kiek galima :D Gražuolis, svajonė, įdomus pašnekovas, apsiskaitęs, man patiko jo draugija. Mūsų santykiai nebuvo retų susitikimų ar pasimatymų tėkmė, ne, mes susitikinėdavome kiekvieną mielą dieną ir tai buvo labai intensyvi draugystė, kas tokią patyrė, tai supranta, kad tai ne tas pats, kas susitikti kartą kitą per kelias savaites, romantika ir užpudruota realybė, ir matyti tik gražų imitacinį paveikslėlį. V.ž. mačiau ne tik jo tikrąjį veidą, gyvenimo būdą, bet ir jo aplinkos kasdienybę, tai gi, kas dėjosi tame glamūre. :D

Kadangi nevartojau alkoholio (kaip jau rašiau “pilnaties išpažintyje” :D ), tai mano klubinis ir “šouverslinis” gyvenimas buvo labai tyras, skaidrus, blaivaus proto, o ir guvi mano akis bei aštrus protas :D fiksavo viską, nes man tai buvo lyg gyvenimo nuotykis, vienas iš daugelio, patirtis, galimybė atlikti savotišką tyrimą ar eksperimentą, kurį galėčiau pavadinti “Kas gi jie tokie “per vieni”".

Alkoholis, kurio kiekiai tiesiog protu nesuvokiami, narkotikai, daug narkotikų, nevaržomas palaidas lytinis gyvenimas su nesuskaičiuojamom bei kasdien besikeičiančiom alkanom gerbėjom, kurios pasiruošusios viskam, tokį gyvenimą, kurį lydi LPL, besaikis lėbavimas, o kur dar azartiniai lošimai ir sudaužyti “normalių”, t.y. nežvaigždiškų, mirtingojo pasaulio žmonių, artimųjų likimai, palikti vaikai, santuokiniai ir nesantuokiniai. Balansavimas ant bedugnės ir užtikrintas ritimasis į bedugnę, kur kelio atgal gali ir nebūti. Ne vieno jų jau nėra gyvųjų tarpe, dėl tokio gyvenimo būdo taip pat. Nemažai apsimetėlių, kurie yra tiesiog apie nieką, nei talento, nei gabumų, bet kadangi yra prie chebros, tai šildosi išties talentingųjų spinduliuose, stumdosi šalimais šešėlyje ir stumiasi dėka ryšių, savų tempimo ir tos draugeliškos paramos, kad na ką su juo daryti, reikia padėti.

Be to, yra toks labai reikšmingas faktorius, kurį dauguma pamiršę ar apskritai nežinantys, tai ŽVAIGŽDŽIŲ LIGA. Begalinis susireikšminimas ir įtikėjimas savo reikšmingumu. Šios ligos formos skirtingos, kaip ir stadijos, yra kas iki šiol amžiams ten liko pasiliko ir niekaip negali pasveikti, yra kas sėkmingai įveikė šios ligos simptomus ir “atsivertė” į sveiko proto bei požiūrio į aplinkinius būseną. Ta liga gali paveikti ir “vienos dainos” žvaigždę, ir vienos laidos veidą, ir vieno viršelio auką. Todėl visokios tos nesąmonės, neadekvatūs žygiai ir poelgiai tėra tos ligos pašalinis ligos poveikis ir komplikacijos. Jiems tai yra normalu. Ir jų aplinkos žmonėms taip pat. Ir man normalu taip pat, na ta prasme, kad aš žinau, kad kitaip nebus ir nėra ko tikėtis, čia ne katalikiško darželio auklėtojų sambūris. Vienetai, tik vienetai gali sau leisti sirgdami žvaigždžių liga ir pasaulinio lygio susireikšminimu nedaryti viešų ir skandalingų nuodėmių, nes jie dar ir pernelyg susidievinę save, kad taip kvailai ir absurdiškai lygioj vietoj klystų :D Jie juk dievai. Ir garantuoju, kad dabar šypsotės, nes žinote apie ką rašau. :D

Rodyk draugams