BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Bella Italia

2016-06-28

bagnoregio

San Gimignano - Pienza - San Quirico d’Orcia - Montefalco - Spoleto - Todi - Civita di Bagnoregio - Viterbo - Bolsena - Orvieto - Neapolis - Sorrento - Sant’Agnello - Positano - Amalfi - Pompėja -Anacapri - Capri - Bologna.

19 daugiau, mažiau, išsamiau ir “skersai išilgai” palytėtų pastarojo maršruto po Italiją miestų. Susirašiau ne tik sau, kad nepasimirštų, bet ir jums, jei norėsite pakartoti šį piligriminį kelią. O juk vairuotoja buvo tik viena, pati pačiausia :D , nepasakyčiau, kad buvo labai sunku. Kas mane žino jau daugel metų iš tinklaraščio ir ne tik, visokie tūkstantiniai kilometražai yra gan įprasta “rutina” ir nieko naujo.

Žinoma, sunkiausia įveikti itin atokius ir turbinius atstumus apie 800 ar daugiau nei 1000 km per dieną, tas išties vargina, bet kai įsisuku vairuoti kasdien, daug ir po visur, skirtingi miestai, o troškimas pamatyti, aplankyti, pasitrinti po visokias gatveles, aplankyti lankytinius ir nelabai reklamuojamus objektus, pasigėrėti fantastiniais peizažais traukia lyg narkotikas - nekreipiu dėmesio į nieką. Įsisukus sukasi tie ratai ir sukasi, įsijungia savotiškas autopilotas ir dėmesys tikrai ne į vairavimo rutiną.

Malonus nuovargis, o atsikėlus iš ryto esu lyg naujai gimusi, nes adrenalinas, įspūdžiai įkvepia vėl ir vėl naujam skrydžiui. Taip, aš dievinu tą pojūtį ir jaučiuosi ypatingai pakylėta, ypatingai. Net nemoku apsakyti ir aprašyti. Kasmet, jau prieš Kalėdas ar iš karto po jų, sergu ilgesiu ir nostalgija tam pojūčiui, ištrūkimui bei malimuisi. Ir spontaniškai dėlioju būsimus maršrutus, kurie vis tiek kelionės metu kinta ir sumaištį įneša netikėti, bet žiauriai malonūs ekspromtai.

Tai ką dabar matote, tai tiesiog didelis, nerealus ekspromtas, nes realybė buvo tiesiog mintys, pavieniai punktai, lyg skeletas, detalės, kažkoks apmetimas maždaug lėksim ten ar ten. O gavosi toks pasiutęs ritmas, kad sakyčiau bene geriausias, ką pavyko nuveikti ir kiek pamatyti per tokį gan trumpą kelionės laikotarpį.

O jei parašyčiau kokie realiai buvo tie planai - griaučiai, tai nepatikėtumėte, nes užmojai buvo… . Bet nerašysiu, tie kiti svajotini taškai bus naujos kelionės planas. Tai gi, neperjunkite kanalo ;)

P.S. visos kelionės, aprašymai, nuotraukos, spontaniški subjektyvūs pastebėjimai ir online wifi deklaracijos - viskas patogesnėje Facebook paskyroje. Čia kiek kitoks formatas.

Rodyk draugams

klasika

Interjero pavyzdys. Kuomet akivaizdžiai nusižiūrėti interjero elementai iš populiarių pasaulinių interjero portalų ar žurnalų. Bet kas iš to? O gi rezultatas toks tipiškas vietiškas, būdingas to regiono skoniui.

Kad ir kiek bandytų kopijuoti vakarų interjero dizainerius, kad ir kiek dėtų pastangų, akylumo, na vis tiek, vis tiek rezultate gaunasi klasika tipiška rusiškai. To nepastebėti neįmanoma, rezultatas vienas ir tas pats, bandymas kopijuoti, o po to vis tiek viskas nenumaldomai suslavėja ir apsikrauna visokiom nereikalingom detalėm, pacackėm, keistų spalvinių derinių bei dar keistesnių plytelių dėlionėm, kičas ir kokofonija. Skirtingų stilių kambariai, daiktų kratiniai ir pan..

Ta pati, analogiška situacija su mūsų interjero dizainerių galutiniu rezultatu. Retai kada pavyksta nukopijuoti nuo užsienio sėkmingų interjero pavyzdžių, nors plika akimi matyti, kad pastangos buvo ir noras buvo begalinis, bet vis tiek, kiek besisuktų, vis tiek pavyksta lietuviškas veik šabloninis dizainas. Vienas nuo kito dizaineriai uoliai kopijuoja detales, baldų apstatymus ar derinius. Kai pamatau tuos “tris apvalius staliukus” svetainėse iš tos pačios parduotuvės n-tąjame interjere, tai net alergija nuo jų. Na nejau tokia skurdi fantazija, kad tik tie staliukai pas visus galvoje? Ir kt. trafaretiniai stebuklai.

P.S. titulinė foto iš kito interjero pavyzdžio.

Rodyk draugams

turistai

Norėčiau pasidalinti būtent turistinės aprangos tema, nes kaip tik pastarosios kelionės metu buvo viena akimirkų, kai pagalvojau, kad vis dėlto kaip (subjektyviai) smagu rengtis ne kaip turistui keliautojui ir kaip neįdomu, banalu, kai iš tolo šviečia “atatinkama” turisto uniforma, niekaip kitaip neidentifikuojamas, kaip tūlas turistas ir taškas.

turistai

Kodėl patogi apranga turi būti tokia tipinė, nuobodi, neįdomi, kur tie klaikiai patogūs, bet klaikūs kelioniniai batai su kosminiu protektoriumi (kuris absoliučiai nereikalingas tame maršrute, bet kadangi turi tuos batus, tai kaip gi nepasinaudos proga) arba kedai tokie kedų kedai, viso gyvenimo šortai, matę daug ir visko, “jokie” trumpom rankovėm marškinėliai iš 6 flomasterių paletės ar su reklaminiu užrašu, striukės “ir į kalnus, ir į slidinėjimo kurortą, ir į vasaros kurortą” ir t.t.. Žinoma, kiekvienas renkasi sau patogią aprangą, avalynę, bet ji gali būti kitokia, graži ir stilinga, nebūtinai brangi, jokiu būdu, bet tiesiog kitokia.

Moterys bijo skrybėlių, įdomesnių aksesuarų, suknelių, sijonų, nors kaip tik tai yra labai labai patogu, kai ten viskas vasaros kaitroj plevena ir vėdinasi :D O ir suknelių vasarinių tiek daug visokių kasmet, kad tik rinkis. Vyrai bijo įdomesnių fasonų marškinėlių, marškinių, net ir vasarą vakare galima gi pasipuošti kažkaip kitaip, nors ir “išeiginiais” vintažiniais, kurie puiki atsvara tiesiog eilinei sportinei aprangai.

Avalynė, patogi avalynė gali būti visokia, ne tik iš “Žūklė ir medžioklė” asortimento, dabar toks platus būtent patogios laisvalaikio avalynės asortimentas, kad visokie aukštakulniai ir lakiniai šliūbiniai kukliai spraudžiasi kamputyje.

Rodyk draugams

beach

Neslėpsiu, su tam tikru susierzinimu skaitau ypač negatyviai ir agresyviai nusiteikusių asmenų skundus bei visokias pretenzijas apie tai, kaip juos nervina šunys viešose vietose, restoranuose, net gi terasose, net jei šuo katės didumo, didžiausias skandalas ir agresyvios nuotaikos, net gi keista, nes gi dauguma lietuvių sėkmingai augina šunis ir myli juos lyg vaikus, popina ir negaili finansų skanėstams, komfortui bei įvairioms pramogoms bei gyvenimo malonumams. Lyg ir turėtų būti pakantesni, liberalesni. Keista.

Ir grįžusi į Lietuvą po kelionių su šuniu, kuris visur čia (Kroatija, Italija, Prancūzija) laukiamas (ir tik išimtinose vietose ne, pabrėžiu, išimtinai išskirtinai), labai šiltai sutinkamas, gauna tiek dėmesio, kad būna net per daug ir pavagsta nuo jo, labai keistai jaučiuosi gimtinėje, tas atšiaurumas yra toks kaip čia pasakius, labai neadekvatus tam tikrose situacijose. Agresija ir neapykanta. Ir dar ypatingai ryškiai išreikšta diskriminacija šunų augintojų atžvilgiu. Nors, kaip jau minėjau, keista keisčiausia, juk gi dauguma tuos šunis ir augina. Kodėl taip yra? Aš neturiu tam racionalaus ir logiško paaiškinimo.

O jei dar prabiltume apie šunis pajūryje, ši tema kone klasika medijoje ir kasmet kedenama, kur šuns buvimas paplūdimyje prilygsta katastrofai, didžiausiai antisanitarijai, nors visi mes puikiausiai žinome, kad didžiausias šiukšlintojas, šikinėtojas ir myžaliotojas į vandenį yra žmogus, ne šuo, o žmogus. Jis yra antisantarinis. O taip pat pamiršta tie anti ar agresyvūs priešininkai, kad laivų teršalai yra katastrofa ir blogis, teršia gi ir vėl žmogus, o žuvėdros, kirai ir kt. laisvi šios žemės gyventojai neklausia kur teršti ir kaip jiems elgtis. Tačiau paplūdimiai tikrai ne koncentruoti, kad nebūtų galima išskirti bent dalį šunims, nes jie yra palikti už borto, o šunų augintojai priversti elgtis lyg nusikaltėliai, lyg raupsuotieji, slapstydamiesi ieškoti laisvės ir nepriklausomybės gamtoje.

Aš džiaugiuosi, kad yra tokia šalis Kroatija, kur nesuvaidintas pakantumas, liberalumas. Kur bene daugiausia nudistų paplūdimių Europoje (o gal ir pasaulyje?) ir kuri yra draugiška šunims bei šunų augintojams. Yra specialūs paplūdimiai, kuriuose laukiami visi šunys, tie paplūdimiai nebūtinai kažkur užkampyje ar kuo toliau nuo “gyvenamųjų zonų”. Juos galima rasti ten, kur tęsiasi daugybė atskirų paplūdimių, ir vieta su šunimis gali būti kažkur netolimoje kaimynystėje.

Todėl atvykęs turi galimybę pasirinkti, o taip pat nepalikti savo augintinio be vandens telkinio pramogų. Taip pat šunys laukiami ir Italijoje, Prancūzijoje, Britanijoje, Nyderlanduose bei kitose civilizuotose šalyse. Lietuva deja į jų sąrašą nepatenka.

Rodyk draugams

souvenirs

Derėtis!! Tai svarbu. Italijoje būtina derėtis, visur, jei nenorite permokėti. Ypač suvenyrų ir turistinių miestų turistiniuose maršrutuose, kur įsikūrusios nedidelės, vidutinės ir didesnės parduotuvės. Nesvarbu kuo prekiauja, visai nesvarbu, svarbu grynieji, o jei dar ir be čekio…, italai noriai tai daro, bet tik ne oficialių prekės ženklų parduotuvėse a la Zara, H&M ar pan.. O jei kokia nors pvz “Algio kedai”prekiauja visokiais madingais, perkate kelias poras, tai paprašius nuolaidos ją ir duos, kiek negaila :D Arba “Pas Laimą” laikrodžiai, rankinės ir kt., lengvai duoda ir 10 ar 15%. O drabužių ar mix parduotuvėse, tai ir 30-50%!! Priklauso nuo sezono ir ekonominės situacijos.

Suvenyrinėse iš karto metam per pusę ir žiūrime kokia reakcija, jei labai vaitoja, deramės liberaliau, jei netingim, paderiname maksimumą ar kiek anie patys lankstūs. Nes tikrai neverta ir nesąmonė mokėti bei permokėti už kokį nors net ir ne niekutį, net ir už smulkmenas, vis tiek verta pasiderėti. Pvz. Capri saloje pirkome tą foto komentaruose (žr. Facebook įrašus apie kelionės po Capri salą įspūdžius) minėtą lėkštę prisiminimui, pradinė jos kaina - 50€, sutarėm už 35€. Gal ir ne visai max nusiderėjome, gal net ir permokėjome ir kur nors Cortona mieste ji kainuoja 15€ ar 20€, na bet ne vis tiek permokėti 50€ tik dėl to, kad pirkom top turistiniame parduotuvėlių kelyje :)

Visur tos kainos užlankstytos, nes yra kas moka pilną kainą tik dėl nežinojimo, tai ko nepabandyti laimės nuplėšti maksimumą iš atsipalaidavusių turistų. Tai gi, derėkitės kaip deramės mes ir tos išlaidos, kurios Italijoje ir taip nemažos, bent kažkiek, bent simboliškai sumažės, o gal sutaupytus eurus bus galima išleisti kitiems malonumams. ;)

Rodyk draugams

Kaip visuomet, geroookai pavėlavusi į paskutinį traukinį, žiūriu internete “Nuo..iki” archyvinį praėjusio mėnesio įrašą, ir čia pat noriu pakomentuoti ką kaip tik žiūriu (kad nepamesčiau minties tėkmės), apie Žilvino Žvagulio sūnus, jų sunkią vaikystę kupiną darbų ir troškimą pagaliau, kada nors tapti savarankiškesniais, nebūti priklausomais nuo tėvo, jo pinigų ir įvairių komandų. Buvo pasidalinta neva tai puikia gyvenimo patirtimi, kaip vardan pinigų, kurių iš tėvų jie niekada negaudavo, nes privalėjo jiems patys užsidirbti, nuo mažų dienų, įvairioms pramogoms ir malonumams.

Dirbo įvairius darbus, prieš mokslo dieną nešiojo rytinį paštą ir spaudą, po pamokų, iki gūdžios vėlumos parkuodavo automobilius ir pan, daug dirbo, miegui likdavo vos po keturias valandas. Ir po to tuos uždirbtus pinigus švaistydavo skudurams, pramogoms. Ir štai jie porina, kad kokia puiki gyvenimo patirtis ir kaip jiems pasisekė, o ką kiti vaikai? Jie “skolindavosi” iš tėvų (Žvaguliukai nežino, kad vaikai iš tėvų niekada nesiskolina, jiems kišenpinigiai tiesiog duodami ir tiek), kaip čia nekaip, o va jų variantas geresnis.

Tai ir yra jų klaida, kokią meškos paslaugą jiems padarė patys tėvai, taip sugadindami jų gyvenimą, ir nepriklausomybė dar ilgai kaip miražas horizonte mirgės, nes ne nuo to galo pradėtas savarankiškumo kelias. Jei vaikams būtų sudarytos visos sąlygos MOKYTIS, ILSĖTIS, LAVINTIS ir protingai išnaudoti laiką tobulėjimui, o ne dirbti juodadarbiais vietoje tų dalykų, tai ir būtų jie sėkmingi verslininkai, protingi, išsilavinę, apsiskaitę, eiklūs žirgai, o ne juodadarbiai, nuvaryti, bemoksliai mulai, kuriems kiek krauna, tiek jie ir veža, su miglotomis perspektyvomis ir svajonėmis. Nors jie tokio amžiaus, kai kiti bendraamžiai ne tik savarankiški, bet ir visai kitokiais užmojais “virina”.

Užsidirbti paauglystėje papildomai galima, kodėl gi ne, labai vertinga patirtis, dauguma šiandieninių verslininkų jaunystėje kažką veikė. Bet tai nebuvo arimas, tai nebuvo daroma mokslų, būrelių, sporto bei poilsio sąskaita, daug kas kažką veikdavo vasaros atostogų metu. Yra keli pagrindai: arba verslininko gysla, arba puikus išsilavinimas ir gebėjimas orientuotis versle, arba juodas darbas versle, kai dirbi kažkam kitam. Jei gyslos nėra, mokslų taip pat, o tik arimas, tai yra kaip yra. Tik Žvagulio sūnus, Žilvino. Kol kas taip. Ir nežinia kada bus kitaip, padėkokit tėvams, kurie pagailėjo kišenpinigių.

Išties gaila žiūrėti į suaugusius vyrus, kurie guodžiasi visai Lietuvai, kokie jie “niekas”, bet stengiasi būti kažkuo, nori to savarankiškumo, bet bet. Mokytis dar nevėlu, bet laiko tam nėra, nes apsukrūs dėdės - tėtė su “kitais akcininkais” rado paklusnius savus mulus, ant kurių kraus kraus, kol jie veš. Išnaudos ir išspaus visus syvus, tobula kontrolė ir akyla priežiūra, savam ir niuksą lengviau duoti.

Rodyk draugams