Subjektyvūs pastebėjimai

Trumpi gyvenimiški juokeliai. Apie viską, po truputį, bet su gera mintim Kas nesupras - ne bėda, Google išvers.

Pirmyn:

Есть такие люди, к которым хочется подойти, взглянуть в глаза, обнять за плечи и ласково спросить: “Как же ты живешь, без мозгов-то?”

Вот пошлёшь кого-нибудь сгоряча. А в душе переживаешь… дошёл… не дошёл…

Дорогая ВОДКА! Ты обещала, что я буду красивой, сексуальной и танцевать, как богиня… Я смотрела видео… Надо поговорить…

Умею закатывать все… глаза, банки, истерику… Умею из ничего делать… обед, прическу, скандал… могу выносить мусор, мозг!!! Я вообще, очень способная девушка…

…Ну почему люди не могут жить без сердца, без печени, без почек…. Зато без мозгов…. Пожалуйста…

Только я могла, напившись в зюзю, орать на всю улицу: Звезды, загадывайте желание, я упала…

Бывают такие решения, после принятия которых, тараканы в голове апплодируют стоя.

Перебирал семейную аптечку. Судя по ней, у нас 2 цели в жизни - успокоиться и не обделаться.

Люди, как карандаши - Каждый рисует жизнь себе сам… Просто кто-то ломается, кто-то тупит, а кто-то затачивается и рисует жизнь дальше…

У тебя высшее образование? Или даже два? Сделай домашнее задание со школьником 1-го класса по современным учебникам — почувствуй себя идиотом!

Есть такая примета: чего боишься - обязательно сбудется. Вот и решила бояться разбогатеть и похудеть!

Услышав мои желания, золотая рыбка погибла сразу… Сижу вот теперь, Деда Мороза жду…

Супружество-это как суп: первые ложки очень горячие, а последние - очень холодные. Вывод: жри быстрее и беги за вторым!

В жизни не клеится? Брось клей - переходи на гвозди! ЗАБЕЙ НА ВСЁ и будь счастлив!

Интернет, интернет, отпусти в туалет… Полчаса уже сижу… ноги крестиком держу!!!!

Лежу я и думаю…. пол надо помыть, белье постирать-погладить, цветочки полить… лежу я и думаю… хозяйственная я, однако, баба!!!)))

Заболел. Залез под одеяло и дышу отварной картошкой. На всякий случай прихватил туда с собой: вилку, грибочки и водочку. Надеюсь, поможет!

Хоть бы раз русский человек сказал, что зря пил. Так нет же… То он зря смешивал, то плохо закусывал…

Купил мелок от тараканов! Теперь в голове тихо и спокойно… сидят, рисуют.

П О М Н И ! Открытие холодильника после 18.00 превращает принцессу в ТЫКВУ!

Умирающая бабушка зовет внучку и говорит “внученька, я завещаю тебе ферму, там 3 дома, 10 машин, 1000 куриц, ипподром, 2000 свиней, 2магазина, это все тебе”. Бабуля, а где это ферма? В одноклассниках, внученька…

После хорошего секса настроение всегда улучшается! Вывод однозначен: хорошее настроение передаётся половым путём!

- Милый… У меня 2 полоски… - Ты беременна? - Ну, нет блин, я БУРУНДУК!!

У вас морщины? Ломкие волосы? Сухая кожа? Кривые ноги? Позвоните нам! Приедем… Посмотрим… Поржём!

Смс Буду через 15мин. Если опоздаю - перечитай сообщение

Для унитаза Новый Год тоже хороший праздник. Вместо задниц, можно увидеть много приятных лиц

Пишу мужу смс: Ты у меня самый лучший! Он мне отвечает: Бухаешь?

Детей интересует вопрос: откуда всё берётся? Взрослых - куда всё девается?

– У тебя машина есть? – Есть. – Дашь мне вечером? – Дам. А про машину зачем спрашивал?

Если любимая жена нравится кому-то еще, это не повод для ревности - значит, ты сделал правильный выбор, это повод для гордости - в твоих руках чья-то мечта!

Patiko vienos darželio auklėtojos išpažintis. Vis dėlto, kokia ji, darželio auklėtojos kasdienybė, rutina. Kodėl tėvai kartais pamiršta, kas slypi už kasdieninio keliasdešimties vaikų “ganymo”, kodėl kartais auklėtojos palūžta ar tampa lyg griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos prižiūrėtojomis. Nepamirškim dar vieno svarelio, pakankamai sunkaus, tai kolektyvinės intrigos, konkurencija, pataikavimas ir kt. (”bobiško”) kolektyvinio darbo uogos. Nenorėčiau dirbti auklėtoja, mokytoja, apskritai pedagoge. Tam reikia tikro pašaukimo, o aš jo neturiu. Ir kažkodėl nepergyvenu dėl to, rimtai, nes negalėčiau taip aukotis ir kasdien barstyti nervų ląsteles, o dar tėvai reguliariai “knisantys protą”, ypač chamai ir “elitas”, o dar vaikai lyg nuo grandinės nutrūkę. O ne… (kalba netaisyta):

“Mūsų švietimo sistema ne žmogaus ( vaiko ir pedagogo ) gerovei. Kas darosi mokyklose, o ypač darželiuose… Darželių direktorės auklėtojų nelaiko žmonėmis, nesiskaito visai, apkrauna įvairiais darbais, renginiais, popierizmu, kuris tik gula į lentynas ir jokios naudos. Auklėtojos nuolat tikrinamos, kontroliuojamos, negali ant kėdės atsisėst ,kada nori koridoriumi pereit, reikia atsiskaityt, kur eini. O renginių - masė ( nes kasdieninis darbas grupėje nelaikomas darbu). Renginius pačiai tenka sugalvot, suorganizuot ( kiekvieną kartą vis kitokius), pasiruošt, pravest ir tegu tik kokiam tėvui ar pačiai direktorei nepatinka, esi linksniuojamas per viešus susirinkimus. O tėvų savivalė…Dėl kiekvienos smulkmenos reikalauja atsiskaityt - kodėl vaikas nepamiegojo, nevalgė, susitepė,susikivirčijo su kitu vaiku, pargriuvo ir pan. Tarsi auklėtoja tyčia mažylio nepamaitino, neleido miegot, pargriovė ir pan.Visiems tėvams atrodo, kad jų vaikas vienas grupėj,aplink kurį auklėtoja ištisai šoka, o kad dar be jo 20 laksto. Už kiekvieną auklėtinio įsibrėžimą, rūbelio ištepimą ištisai turi jaustis kalta. Tiek daug užkrauta auklėtojoms atsakomybės, visai ne pagal galimybes.Ar gali viena auklėtoja užtikrinti tokį vaikų buvimą, kad niekad niekas niekam neatsitiktų - nepargriūtų, neišsiteptų,nesukonfliktuotų tarpusavyje. Daugelis vaikų į darželius ateina menkais socialiniais gebėjimais- nemoka bendrauti, klausyti, išgirsti. Auklėtojai tenka “išsidrąskyti” iki begalybės. Ir tai neskaitoma darbu, nes, anot daugelio,: “Ką jos veikia, su vaikučiais pasižaidžia ir amžinai dejuoja”. Vat, pabandykit išdirbti 10 valandų su 20 trimečių, kai tarp jų kokie 3 -4 hiperaktyvūs, neprognozuojamai elgiasi. Jokių padėjėjų grupėje niekas neskiria, tvarkykis kaip nori, įtik visiems - vaikams, tėvams, kolegėms, direktorei. Laikas auklėtojoms nebetylėti.Jei uždarinės mokyklas, tegul mokytojus siunčia į darželius pagalbininkais. Užsienyje darželyje su 20 vaikų po 4 pedagogus tuo pat metu dirba.”

Senokai neteko regėti tokio banalaus, lėkšto ir primityvaus spektaklio. Kas gali būti blogiau - trumpa reziumė. Nežinau kokio primityvumo ir bukumo žiūrovui jis buvo skirtas, bet kad jis patiks nelabai išsilavinusiam, ganėtinai retai lankančiam teatrą žmogui, kuriam geriausiai nuotaiką pakelia a la Raimondėlio lygio “trijų klasių lygio” juokeliai ir ‘Domino’ teatro tokių pat “šedevrų” repertuaras - faktas. Buvo pavieniai juoko garsai toje tylioje salėje, lyg nedrąsūs ir susigėdę savo reakcijos į tuos primityvumus, bet tai greičiau atsitiktinumas, nei tendencija. Nuobodulys - nuolatinis palydovas. Pirmą dalį vos ištvėrusi, dar suteikiau galimybę “reabilituotis” antroje, juk būna malonių išimčių. Ne, deja. Antroji ne ką mažiau primityvi ir lėkšta. Iki tokio lygio, kad tiesiog išėjome (buvau ne viena) nesulaukę pabaigos ir pasirinkome kitokią likusio vakaro programą. Nerekomenduoju ir prieš perkant bilietus rekomenduoju pasitarti su manimi

Stebiuosi, kad Klaipėdos dramos teatras gastrolėms pasirinko būtent tokio lygio spektaklį. Buvusi sėkmė, tokių pat gastrolių metu Vilniuje regėti  puikų pastatymą “Mergaitė, kurios bijojo Dievas”, gerokai suklaidino.

Apie spektaklį: “Pjesę režisavo Alvydas Lebeliūnas, pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka Klaipėdos dramos teatro „žvaigždžių duetas“ – Nelė Savičenko bei Regina Šaltenytė; taip pat vaidina Sigutė Gaudušytė, Toma Galiutė, Rimantas Pelakauskas, Edvardas Brazys, Vaidas Jočys bei Igoris Reklaitis.

Amerikiečių dramaturgas N.Saimonas pelnytai tituluojamas Brodvėjaus karaliumi – jo pjesės jau daugiau nei pusšimtį metų statomos ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje, rašytojas per savo gyvenimą susižėrė, ko gero, visus įmanomus teatro apdovanojimus.

Kas skiria N.Saimoną nuo kitų dramaturgų? Visų pirma – subtilus saiko jausmas, sėkmingai išlaviruojant amerikietiško humoro supratimo paribiais ir nenuslystant į vulgarius juokelius. Ir, neabejotinai, snaiperiškai taiklus žvilgsnis, įžvelgiant komiškas detales paprastoje kasdienybėje.

Pjesės „Saugokite Florą“ siužetas gimė N.Saimonui stebint vieną ne itin linksmą legendinio amerikiečio režisieriaus bei aktoriaus Melo Brookso gyvenimo etapą – kai  šis, ką tik išsiskyręs su savo pirmąja žmona, keletui mėnesių apsigyveno pas savo bičiulį rašytoją. Apsigyveno, žinoma, lydimas įprastų tokio periodo palydovų – visokio plauko neurozių, pereinančių į paranoją, chroniškos nemigos ir kitokių „smagumynų“. Atrodytų, istorija apie du nelaimingus žmones, aplinkybių priverstus gyventi po vienu stogu ir iki beprotybės erzinančius vienas kitą, vargu ar galėtų tapti pagrindu komedijai Bet tik ne Saimonui…”

Mano rašinėlis apie Romą nebus toks, kokius įprasta rašyti, nuosekliai ir papunkčiui “reikia pamatyti tą ir aną”. Tokios informacijos gausa ir šioks toks sausumas - prašom į atvirus internetinius vandenynus. Tiesiog, kaip dažniausiai, bus šioks toks minčių lietus ar kratinys, nes niekas pas man nesusigulėję, viskas šviežia, o kai šviežia - tai dar yra įkvėpimas, o po to pamiršiu kaip ten kas buvo ir iš viso nerašysiu, kaip kad neparašiau daug ko apie Milaną, Veneciją, Veroną ir kt. miestus. Bet va paminėsiu Milaną prie progos, kaip palyginimą, nes du populiariausi skrydžiai į Italiją. Lankytinos vietos, ką valgyt ir koks šopingas. Šopingas šį kartą mums iš viso nerūpėjo, viskas buvo spontaniškai ir jei kas pakeliui įkrisdavo. Taip pat nerūpėjo “ardymasis” dėl būtinybės griūk - alpk aplakstyti visas Romos vietas ir po to palaimingai deklaruoti, kad “buvau”, o tiksliau užsidėjau varnelę, nes buvimas ir “buvimas” - tai absoliučiai skirtingi dalykai. Tą sakiau, sakau ir sakysiu visada.

Ištrūkom penkiom dienom ir to tikrai buvo maža, kad pasimėgauti viskuo, ką gali duoti Roma. Taip, nusivarėm nuo kojų, nes kasdien labai daug vaikščiojome, skersai išilgai, kas (man) neįprasta, nes šiaip esu prie tinginio. Bet tas “šliaužiojimas” - tai buvo kertinė mūsų programos dalis. Mes tik dėl to ten ir važiavome - “šliaužioti” po Romą ir mėgautis architektūra, dar pašildyti kaulus ir su kaupu prisigaudyti saulės (lepino kasdien, ir tai buvo vienas geresnių dalykų), dar pasimėgauti itališka virtuve, dar pagurkšnoti (aš) prosecco visur kur įmanoma ir (vyras) grapos bei vyno gaudyti įvairių skonių, ir būtinai tai daryti ten, kur vaizdai būtų verti jei ne milijono (/-ų), tai bent jau džiugintų akį, ar tiesiog kokioje nors vietinės reikšmės vynotekoje, kur jaukumas ir nuoširdus nekomercinis aptarnavimas. Dar buvo poreikis medituoti prie kokio nors kampo ar balkonėlio, ar arkos, ar tiesiog visur, nes grožiai kiekviename kieme ir užkaboryje, lėtai, neskubant, neiškišus liežuvio lekiant nuo fontano iki aikštės, o ramiai ramiai. Pavyzdžiui tyrinėjant kokias nors masyvias nesuvokiamo senumo ir kirvarpų išgraužinėtas duris. Ar eiti ratais, siauromis gatvelėmis, atrasti mažulytę vietinio kvartalo reikšmės taverną. Dar parymoti antikvaro krautuvėlėse ir dar daug ką.

Todėl į Romą reikia lėkti žiemą. Arba ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį, kai Lietuvoje šalta, tamsu, niūru, depresinės nuotaikos, o ten… Italija Europoje unikali tuo, kad ten daugiausia saulėtų dienų metuose, ir tai puikus kontrastas mūsų kraštui. Dabar ten ankstyvasis pavasaris, šilta, smagu, kelia ūpą. Dieną +14-16, vakarai vėsesni, dabar žydi pienės ir saulutės. Su lengvais mokasinais ir lengvu vilnoniu paltuku labai komfortiška, bet ir tai vietomis būna karšta, kai saulė užkaitina taip uch, bet po to labai smagu užsisegti, kai vakaro vėsa. V.ž. oras - pasaka. Toji pasaka jaučiama dar ir tada, kai lankai tas garsiąsias vietas, aikštes, fontanus ir tvirtoves, kurių apstu. Nes nepakeliamas karštis, kuris pliekia vasarą, yra “peilis” ir nuovargis, daug kas nublanksta. Mes šią vasarą per pačius karščius “šliaužiojome” po Veneciją ir Veroną, taip jau susiklostė aplinkybės, tai nerekomenduoju ir nesiūlau pakartoti. Pusės grožio per tą tvankumą ir turistų gausą nematai, na koks ten malonumas “sušutus” ir žliaugiančiu prakaitu grožėtis kokiu balkonėliu, ar stumdytis tarp turistų, eiti kilometrus. O va dabar - pasaka, rekomenduoju, nesustokit, jei svarstote. Turistų skaičius proto ribose, nes ne atostogų metas, ko jiems ten būriuotis

Na ką. Viską ką rašo kiti apie svarbius punktus, kaip antai: Termini stotis (centriukas), aiškus metro, lankytinos vietos - gerai, reikia fiksuotis, kad nepasimesti. Išgirtasis “Roma Pass” - trijų dienų galiojimo bilietas, su kuriuo gali “nemokamai” naudotis viešuoju transportu (metro, kažkokiais autobusais) ir du pirmus muziejus aplankyti nemokamai bei eiti ten be eilės… (tipo, keliautojai kažkodėl pamiršta, kad jau susimokėjo ), kuris mums visiškai neapsimokėjo. Ir parašysiu kodėl. Visų pirma - mes gyvenome pačiame centre, netoli Koliziejaus, tai gi, mums su taksi važinėti atgal į viešbutį (nusikalus po visų “šliaužiojimų”) labiau apsimokėjo, ne vien tik pinigine išraiška (keli papildomi eurai už pristatymą “iki durų” yra neįkainojami po visos dienos piligriminės kelionės), nei belstis vėlai vakare su persėdimais metro ar gaudyti autobusą, o po to dar eiti iki durų. Nuovargis ir nesaugumo jausmas, čia juk didmiestis, su įvairiu kontingentu. Ar dar blogiau, po mini šopingo su tais krepšiais - nesąmonė.

Toliau. Nusipirkęs tą kortelę, kuri kainuoja 30 eurų, esi kaip ir įsipareigojęs ją išnaudoti, juk pinigai AVANSU jau sumokėti, kas nervina, o tai ne visada sutampa su tavo gyvenimo ritmu, t.y. gyventi kaip nori ir eiti kur nori. Ir pagrindinis tos kortelės minusas - geras oras. Ta prasme, kad jei Romoje geras oras (o jis geras beveik visada ), norisi visur visur vaikščioti atvirose erdvėse, kas užima laiko, norisi leisti ten laiką, be streso ir įtampos, kad kažkur nespėjai, pavėlavai. Erdvės tai nemokamos. Bet sąlyginai, nes yra miesto taksa. Mes, išvažiuodami iš viešbučio, už buvimą Romoje sumokėjome 24 eurus (keturios naktys, du žmonės, tai faktiškai 3 eurai už parą). Tai reikia turėti omeny ir nepamiršti įtraukti į papildomų išlaidų krepšelį.

Pagrindinės lankytinos vietos, neskaitant Koliziejaus vidurių, Palatino kalvos, Forumo, Vatikano muziejaus ir Sant’ Angelo tvirtovės (kas yra Vilniaus Gedimino pilis padidintam variante) ir kt. kur mokama, yra nemokamos. Panteonas,  Švento Petro bazilika Vatikane, fontanai, bažnyčios, aikštės, parkeliai ir t.t. - nemokamai. Į Sant’ Angelą eilės iš viso nebuvo, prie Koliziejaus šiek tiek buriavosi, bet eilė tokia sparti, kad daugiau pusvalandžio neužtruksi. Gal kokią vasaros karštą dieną verta pirkti tą pasą vien dėl to, kad nestovėti eilėje į Koliziejų, t.y. nusiperki galimybę eiti be eilės

V.ž. tas “Roma Pass” yra dar vienas italų viliotinis ir paskaičiuokite sau, ar jums to tikrai reikia. Neatkalbu, bet tiesiog rekomenduoju pasvarstyti ir teisingai susiplanuoti jo panaudojimo grafikėlį. Jei gyvensite kažkur labai toli nuo centro ir teks daug važinėti, tada gal ir verta. Bet. Nuo oro uosto iki Termini stoties tas pass negalios, jei važiuosite su Express traukiniu, kas kainuoja 14 eurų/asm., bet greičiausiai atyksta į stotį, per 30 min. be sustojimų. Kitos transporto priemonės kainuos kiek pigiau, tačiau teks taikytis prie išvykimo laiko, kelionė truks žymiai ilgiau. Prieš lipant į traukinį privaloma pažymėti bilietą komposteriu, stovi priekyje traukinio.

Patiko saugumas. Visur mieste nemažai karabinierių, tai ten, tai šen pravažiuoja jų budintis automobilis, užtikrinantis ramybę. Iš esmės mieste jautiesi ramiai. Vakare į metro nesileidome, tai negaliu komentuoti naktinės atmosferos. Suvenyrų pardavėjai - emigrantai kartais pakyrėdavo, su savo skarom, bet nepiktybiniai ir neverta net gaišti laiko komentarams.

Kaip be ypatingų pastangų organizuotis savo lankytinų vietų maršrutą. Tas paprastai tinka visiems lankytiniems miestams. Jei visai nėra laiko arba yra, kaip įprasta, tai jūsų viešbutyje ar artimiausiame turistų info centre pasiimate miesto žemėlapį, kur išskirtos visos svarbiausios lankytinos vietos, taip pat yra metro planas. Tokie žemėlapiai yra iš esmės visur. Net einant iš lėktuvo oro uoste, jie būna kaip lankstinukai pamėtyti/pakaišioti tai ten, tai ten. Tai gi, žiūrite į žemėlapį ir formuojate savo kelią, kad būtų kuo optimalesnis maršrutas, kad viskas būtų pakeliui, su mažais nuklydimais. Blaškytis po visą svetimą didžiulį miestą tikrai nėra prasmės.  Be to, jei maršrutą organizuojatės namie, ramiai prie kompo, jei labai tinginys skaityti visokių forumų temas, atsirinkinėti tarp blevyzgų tikrai reikalingą info, atsidarote betkurios kelionių agentūros (kuri veža į tą miestą ir siūlo ekskursijų planą) puslapį, ten labai koncentruotai ir aiškiai surašyta viskas, ko reikia, dar pravers Wikipedia. Net jei viską labai akylai fiksuosit, jausitės pasikaustę svetima patirtim, vis tiek kažkur išsidursit, čia jau kelionių klasika. Juk kelionė - tai egzaminas, ir žinių egzaminas. Nes viskas, ką patiriame savo kailiu, yra unikali patirtis ir pamokos. Antrą kartą nekartosim, bet kažin ar pabuvosim

Tęsinys kitoje temoje, o tai ir taip daug.

“Nusipirkau televizorių. Išreklamuotas. Pasirodo, jis man nepatiko. Gražinau atgal ir jokių problemų…. Nusipirkau filmą. Anonsas superinis. Vien veiksmas. Peržiūrėjau. Visiškas šlamštas. Veiksmo tik tiek, kiek anonse. Ir kas jį man atgal priims? Jei blogus batus, aparatūrą gaminsi, pirkėjai gražins ir bankrutuosi. Jei filmus blogus kursi, muziką, nežinodami žmonės išpirks, gausi pinigus ir vėl galėsi šlamštą kurti… O kaip žinoti, ar tikrai geras? Parsisiunti ir pažiūri. Kai ką tik prasuki nuotrupomis ir iškarto ištrini. O ką reiktų daryti, jei nusipirktum, kaip katę maiše? Jei labai patiko, visuomet nusiperku originalą ir pasidedu kaip suvenyrą. Ir filmus, ir muziką. Ir pačiam malonu, ir gerus kūrėjus paremiu…. ” (Kalba netaisyta.)

Negaliu nesutikti su šiuo komentaru, negaliu. Pasikeitė laikai. Gausa verčia iš kojų, gausa ir greitis įtakoja tai, kad nebežinai kas vertas, o kas dar vienas tuščiai sugaištas laikas. Šimtai, tūkstančiai, kasmet visko tiek daug.. Todėl filmus žiūriu nemokamai, pati į kiną einu retai, vaikus dažniau palepinu, jie ne tokie dar išrankūs, pati jiems parenku, labai subjektyviai, tebūnie, bet bandau parinkti nešlamštą. Neinu ne dėl to, kad kinas tapo prabangos ženklu, turint omeny, kad gali sumokėti ir pamatyti visišką šlamštą ar niekutį, bet dar ir dėl to, kad gausus pasirinkimas priverčia akyliau rinktis. Kaskart žiūrėti nuo..iki, sumokėti keliasdešimt litų (jei dviese - dar brangiau) ir po to nuspręsti, kas ko buvo vertas - prabanga, gaišatis, o kam to reikia? Mieliau įsijungiu namie. Jei nespėju, peržiūriu per kelis kartus, su pauzėm, o kartais negaištu laiko ir išjungiu langą, be skrupulų, tam, kad atsiverčiau naują. Dėl tos priežasties negaištu laiko “pumpavimams”, žiūriu online ir nesuku sau dėl to galvos. Ir taip daro didžiuma tautiečių, jei ne visi, kas žino ką reiškia siųstis ir online. Neveltui užsidaro video nuomos verslas. Tai miręs verslas, viskas, antikvaras.

Su muzika analogiškai. Nemokami dalykai, Youtube ir MP3, taip iškreipė muzikos rinką, kad LT šou verslo prodiuseriai sako atviru tekstu: Lietuvoje šou verslas - miręs reikalas. Ir ne tik Lietuvoje. Ne, užsienio didieji kalibrai dar gali išspausti iš pasaulinio lygio gastrolių, reklamos ir kt.. Va toks Rusijoje bais populiarus, moterų alpimo objektas, turtingiausias dainininkas Стас Михайлов, per metus uždirba apie 20 mln. dolerių (!), dar iš ten pat, toks charizmatiškasis dainininkas Grigorij Leps kraunasi taip pat labai dosniai, taip pat vienas iš geriausiai uždirbančiųjų šou versle, kukliau nei Stasiukas, bet vistiek keliolika mln. dolerių per metus. Tuo pačiu jo viena daina, labai ją mėgstu (mėgstu ir kitas, visos ten pat, “jutūbėj”):

Jei įdomu, kokie kitų Rusijos šou verslo žvaigždžių metiniai uždarbiai, skaitykite čia. O kas liko Lietuvoje? Įrašų prekyba yra komos būklėje. Vienas kitas arenose surenka tūkstančius gerbėjų, dalis sugroja ant nostalgijos nuotaikų, retkarčiais, dar privatūs koncertai, o šiaip tai siiii. Desperacija, nesibaigiantys papai ir blaškymasis. Tie visokie nesąmoningi skandalai ir skandaliukai, puksiai ir tiek, po kaldra. Neveltui mūsų vietiniai patriotai karts nuo karto vis rusiškai uždainuoja, bando prasimušti ten, kur platesni vandenynai ir labai dosnūs honorarai. Gal ir pavyks, kituose gyvenimuose.

Vakar kažko buvo pobjaurė nuotaika. Šiaip aš neretai būnu bjauri, subjektyviai, ta prasme, norisi ką nors krimstelt, čia jau tas temperamentas, kartais parašau/pasakau ką galvoju tą akimirką, bet iš tiesų taip galvoju, po to ta nuotaika gali keistis, kaip ir nuomonė, gali kisti priešinga kryptim, ir net gi iš opozicijos (ką žiauriai mėgstu) persimesti į poziciją ir užimti labai aiškią pozą. Ir visais atvejais galėsiu argumentuoti, kodėl taip galvoju, manau. Čia toks lyrinis nukrypimas.

Apie viešuosius gimtadienius, sena tema, bet kažkaip nepasitaikė progos apie tai parašyti. Tad štai, kaip tik po Aleksandro Pogrebnojaus “apsišvitinimo” kilo toks noras, matyt jo personalija taip įkvėpė Vakar palikau savo žymę komentaruose (”O be žurnalistų ir fotografų gimtadienis nebūtų toks smagus? Jau ta mūsų kaimo pakazūcha, be to niekaip. Visi turi žinoti, kad jis švenčia. Tik savam draugų rate netinka, ne. Gal pakalbėkim apie nuoširdumą. Pasigendu tokiuose “pafosnuose” renginiuose nuoširdumo, tikrumo. Ar jums tinka tas dirbtinis šou, pavadinimu “Kažkokio B.. gimtadienis”. Jūs net nebemokate švęsti be žurnalistų, fotografų. Nes apie tai niekas nesužinos, tiesa. Reikia, kad žinotų, matytų ir aptarinėtų. Atsiduoda pigia mėsa.”), visiškas spontaniškumo protrūkis, juk siuntė ans linkėjimus komentatoriams, tai teko atsišaukti, kad neliktų nusivylęs ir liktų pamalonintas dėmesiu. Juk jis jo, to Viešumo, oi kaip nori. Antraip švęstų jaukioje bičiulių (tikrų, o ne prezentacinių) kompanijoje ir nesuktų sau galvos dėl to, kas buvo daroma ir kaip daroma.

Parašysiu kodėl nemėgstu A.P. Čia šiek tiek asmeniškumai. Kažkada, kai buvau dar jauna niolikametė ir labai sau faina, ir ne tik sau (gerbėjų buvo nesakysiu kiek), su (na nesikuklinsiu) išties nepriekaištinga figūra, nulis antsvorio, liemuo liepaitės, normalia iškilia krūtine neminėtino dydžio (viskas natur produkt), jis man pasakė, cituoju: “tavo šikna per didelė”. Suprantu dizainerių standartus, viskas lygu, siaura ir berniokiška. Bet nei aš jam į panas ar modelius klijavausi, nei jis kažkokiu autoritetu buvo, figūros patarėjų klausimais, ir iš viso jis buvo “chebroje”, t.y. ne prie ko tas netaktas ir nekultūra. Juolab, kad tais laikais jo paties “šikna” buvo turgaus matronos dydžio, visiškai nevyriška, su riebiais išlinkimais ir net gi sakyčiau kažkoks “p..rastiškas” vaizdinys, total bobiškas. Tai galėtų paliudyti visi, iš to meto. Jo užpakalis buvo platus ir bobiškas. Bet kadangi nenorėjau su juo rietis, tai nutylėjau. Dabar jis gerokai pakūdęs ir “šiknos” tema baigta. Bet jo chamiškumas ir netaktas niekur nedingęs, kaip ir noras rodytis, koks jis nerealus nuostabybiškumas, ta prasme.

Pompastiniai gimtadieniai, ar tai būtų prekybos centro, ar kokios įmonės, ar klubo, ar grupės, ar dar kažko dažniausiai organizuojami tam, kad: pasireklamuoti, priminti apie save, parodyti save, pagerbti ir pamylėti klientus, kolegas, draugus ir kt. Tada daug “pafoso”, daugiau ar mažiau šou elementų.  Gimtadienius dažniausiai organizuoja specializuotos firmos, koks nors renginių organizatorius Jogaila Morkūnas ar pan. veikėjas sukviečia visokius iš “specialaus sąrašiuko”, čia tokie tipo renginių papuošalai, kur po to visuose žurnaluose matote tuos (pačius) veidus, nes jei jų nėra, tai kažkaip nelygis. Nors neretai tie papuošalai būna total ne į temą ir jokie ne draugai ar klientai, jie tiesiog dalyvauja ten, kur juos kviečia, nes smagu ir mažu pravers gyvenime toks “apsišvitinimas”. Ir tada paskutiniu akordu tampa, būtinai, žurnalistų bei fotografų sambūris, kad po to, o kaip gi be to, daug ir plačiai nušviestų. Kas buvo, kaip atrodė, ką veikė, kas ant stalų stovėjo ir po stalu gulėjo. Po to internete dar tautiečiai pakomentuoja, arba ne, čia jau kaip pasiseks, geriau, kad pasisektų, tada geriau skambės. Šou verslas taip pat “firma”, ten tokios pačios taisyklės, ir viešumo - reklamos labai reikia.

Bet koks tikslas viešus asmeninius, personalinius gimtadienius rengti va tokiems “pogrebnojams”, kas jiems iš to? Koks tikslas kviestis a la draugus, kažkokius atsitiktinius prašalaičius (čia jau rašau apie visus, ne tik A.P.) ar būtinai labai įžymius veikėjus? Nes reikia to viešumo, griūk, verskis per galvą, šakės kaip reikia. Ar čia narciziškumas, ar susireikšminimas, ar “va koks aš svarbus ir fainas (runkeliams) visuomenei”, nežinau, gal ir daugiau už to slypi. Bet kad juokinga - faktas. Man pvz. tai yra juokinga. Tos dovanų prezentacijos. Juokinga. Pigūs triukai, tokie nuvalkioti. Ne, suprantu, kad dizaineriai tai tokie pat firmos, jiems reikia priminti apie save, jei neturi kitokių formų ir nekuria skandalų ar kt. dalykai. Čia kaip šou verslo atstovai, kuria apie save “auras”, legendas, suka viražus, kad nestovėtų ir nerūgtų tas vandenėlis. O kiti iš viso nieko nedaro, nes ir taip pastebėti.  Tačiau va tokiems “pogrebnojams” nelabai pavyksta sudominti, meilių ir skyrybų istorijos neeskaluos kiekviename žingsnyje, todėl reikia apie save priminti. Ir sveikintojams taip pat malonu, vis dar vienas “apsišvitinimas”. Jie specialiai dovanoja visokius š..dniekius, kad būtų neįprasta, na tipo faina faina, nes nemadinga būti įprastu, su “neprikolna” dovana. Nes žiniasklaidai reikia rodyti tik “fainas” dovanas, įdomiau žiūrisi.

Bet, kaip jau minėjau savo komentare, pasigendu nuoširdumo. Paprasto, nesuvaidinto, tikro. Kai susirenka tikri žmonės, o ne “aktoriai”, ne atsitiktiniai praeiviai, kai linki nuoširdžių dalykų, kai ne-po-zuo-ja. Nepozuoja ir nesimaivo. Kai nebijo pasirodyti nemadingu, nemandru, nepafosnu. Net jei esi kažkas, tebūnie, bet tas dirbtinis ratas, dalyvaujantis tame spektaklyje pavadinimu “Kažkokio B.. gimtadienis” arba “Kažkokio B.. vestuvės”, kai veik visi svečiai yra “kažkas”. O ne “kažkokių” nėra. Nes nelygis. Nebus ką fotografams su žurnalistais parodyti, tada nesigaus tokios “dailios” nuotraukos ir niekas niekas niekur nepaskelbs, kad buvo toks didis įvykis Marijos žemėje… Nes. Ir tada kažkur mažumėlę pasidžiaugi, kad dar ne visi sugadinti, ne visi serga žvaigždžių liga, tiesiog labai sunkia forma, paralyžius, smegenų. Nes dar yra tokių, kurie moka taip linksmintis, kad to nereikėtų nei rodyti, nei specialiai viešinti. Jie gyvena savo tikrą gyvenimą, o ne realybės šou.