BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Labai įdomus serialas tuo aspektu, kad jis išskirtinai feministinis, prie jo kūrimo prisidėjusi visa kūrybinė virtuvė vien tik moterų darbo rezultatas. Moterys moterims. Tad tikriausiai ir dėl to, nieko nuostabaus gi, kad serialo vyriškieji personažai didžiuma kažkokie nevykėliai, pušinėtojai, o moterys, visos, turi tos jėgos ir stiprybės, nors dauguma jų užsidirba pragyvenimui pardavinėdamos save. Serialas nukelia į 18 a. Londoną, kur kas penkta moteris parduoda save, kad galėtų išgyventi. Gražios dekoracijos, ypatingi kostiumai, puikios aktorės. Tačiau tikrai nesuprantu, kodėl serialas verčiamas kaip “Kurtizanės”, jokios jos ne kurtizanės, toli gražu, kadangi esu prisiskaičiusi apie įvairių kraštų ir Venecijos, tipo “Kurtizanių spindesys ir skurdas” serijos, tai kurtizanių apibrėžimas tikrai ne šio serialo personažų veikla, čia jos tiesiog prostitutės, žemiausios ar kiek aukštesnės klasės, bet tikrai ne kurtizanės. Nebent viena, dar kita, bet ne visos.

Serialas patinka savo koloristika, nepatinka personažų vidinio pasaulio trūkumu, daug paviršutiniškumo, todėl viskas praskrenda ir neužsikabina taip, kad sujaudintų, sukrėstų ar priverstų permąstyti. Tad kaip spalvingą, istorinį su specifine razina - tokia tematika, kaip paįvairinimui - kodėl gi ne. To amžiaus Londonas buvo sekso ir raudonųjų žibintų kvartalo bordelyno virime. Dvi konkuruojančios bordelių madam suko ten tokius verslus, kad nebuvo joms ir jų merginoms kada atsikvėpti. Purvas ir spindesys.

Rodyk draugams

Neįprastas serialas, kurį žiūrint tvirtai nuolatos laikosi baimės ir grėsmės atmosfera. Labai geras ir taiklus kirtis sektantams, religiniams fanatikams - realiai tamsuoliams, ypatingai taiklu tiems banko kortelių prisiekusiems gerbėjams, kurie niekada neturi grynųjų ar be kortelių neįsivaizduoja savo gyvenimo kasdienybės, tai siūlau pažiūrėti, ką reiškia būti priklausomiems bankų vergams, kai trijų mygtukų kombinacija nulemia tai, kad sąskaitoje nebelieka pinigų, zero, ir tada prasideda įdomiausia pokyčių programos dalis.

Čia moterys yra vergės, čia vyrų dominavimas ir feminizmas paskandintas suvisam. Moteris yra absoliučiai priklausoma nuo vyro, nesvarbu ar ji žmona, ar tarnaitė, ar personalas - darbuotoja. Visos su specifinėmis uniformomis. Tai gi, uniformų gerbėjai, kurie mano, kad moksleiviams labai gerai griežtos uniformos ir privalomas griežtas jų dėvėjimas yra puikiausias dalykas gyvenimo kasdienybėje, tai šiame seriale uniformoms ypatingas dėmesys, išskirtinis, kai uniforma reiškia atitinkamą socialinį statusą ir vietą visuomenėje, pareigas bei kas esi apskritai.

Istorija įdomi, nors ir fantastinė, tačiau tokia gan realistiška ir, kaip sakoma, o kas gali garantuoti, kad taip ar panašiai nenutiks. Serialas gražus operatoriaus darbu, daug gerų perspektyvų, tai suteikia tos vaizdinės kokybės ir glostymo. Dar gražus savo išbaigtumu, kad daug savitų ir originalių detalių, smulkmenų, kažkuo primena serialo apie popiežių “The Young Pope” stilių. Man nepatinka pagrindinė serialo aktorė - tarnaitė, bet tai tiesiog subjektyvus simpatijos nesimpatijos reikalas.

Rodyk draugams

pinigai

Apie burtus, magijas ir prietarus, tai kas susiję su pinigais. Čia net ne tai, o tiesiog požiūris į pinigus. Mes ne dieviname pinigus ar meldžiamės jiems, o draugaujame su jais, nes jei gražiuoju sutarsi, tai anie patys pareis :D Ištiesų tai daug dirbame ir ko čia dyvintis, protingai uždirbti pinigai dar niekam nesutrukdė, žinoma, dar ir sąžiningai, bet apie aferistus ir maklių veikėjus dabar nesiplėsiu, vis tiek prieina anie liepto galą. Kodėl liaudyje sakoma, kad va, prie to žmogaus pinigai limpa, kaip ten su tuo lipnumu, tai velnias žino, bet gi kam tuos pinigus nuvertinti iki išvietės lygio.

T.y. visokie tokie dalykai, kaip pinigų nuvertinimas, kai juos paverčia užrašų knygelėmis, tualetinio popieriaus rulonais, šokolado plytom ir pan. man kelia tokias labiau negatyvias asociacijas. Nes taip, gal kažkam tai “kažkokie” popieriukai ar net popiergaliai, tačiau tai yra pinigai, jų vertės yra skirtingai matuojamos. Už pinigus galima nusipirkti daug ką ir finansiškai padėti daug kam galima taip pat. Kaip elgsies su pinigais, taip jie ir bus, tavo gyvenime. Jei banknotai bus sutrinti, suglamžyti, kažkokie iš viso nesuprasi kas tose kišenėse, ar pinigai, ar šiukšlės, tai tokia jų ir prasmė.

Kaip turtingieji nešiojasi banknotus kišenėse? Jie nekiša jų ten bet kaip, o susega tvarkingai su specialiu daiktu. Ir nominalai tvarkingai sudėti nuo mažiausio iki didžiausio “skaičiaus”. Jei nesusegti, tai vis tiek tvarkingai sudėti, ten tikrai nesupainios su šiukšlėmis. O apskritai tokia pati tvarka piniginėse. Čia ir dalis prietarų, ir šiaip patogu, ir yra tame racijos, kam patinka gryni pinigai. Grynieji sudedami nuo mažiausio iki didžiausio nominalo, visi jie žiūri “veidais” į savininką, o jei veido nėra, tai pagrindine puse, ir ne aukštyn kojomis. Jokių ten supainiojimų, apverstų, kai reikia knistis, ypač jei tų banknotų daug. Pirmiausia išleidžiami į “apyvartą” nekondiciniai, kuriuos kažkas davė, tai seni, sutrinti, suglamžyti, įplyšę ir pan. banknotai, kad piniginėje liktų tik naujausi, gražiausi :D Dar prietarai byloja, kad moterims nevalia dėti rankinę ant žemės, nes “pabėgs” pinigai, iš tiesų tai gal jie ir nepabėgs, tačiau negražu ten ją padėti, rankinėms yra ir geresnių vietų, na ir ne vidury stalo, kaip mėgsta tai daryti Instagramo deivės. Kokių dar žinote prietarų ar išminties, kas tarkim veikia ir patikrinta laiko :D Gal kam pravers.

Rodyk draugams

Spektaklis, kuris labai patiko. “Žalia pievelė” - būtent tai - iš gyvenimo, realaus, kai dalinasi žmonės, kurie gyvena Visagine ir arba dirba, arba vienaip ar kitaip susiję su atomine elektrine. Pasidalino visa atominės statybos istorija, kaip vyko procesas, kas atvyko ją statyti iš buvusios Tarybų sąjungos, kokioje stadijoje buvo būsimasis Visagino miestas, kaip dirbo, kokios darbo sąlygos, koks dabartinės atominės elektrinės darbas - uždarymo procesas, kuris ne vienadienis, kaip spektaklyje minėjo, kad čia ne verdantį puodą išjungti ir uždengti dangčiu.

Spektaklio formatas priminė buvusį teatrų festivalio “Sirenos” svečią “Švarus miestas”, kurį teko regėti, tai istorija apie emigrantų gyvenimą bei darbą Graikijoje, ten taip pat vaidino ne aktorės, o tiesiog būtent tos emigrantės iš įvairiausių pasaulio šalių.

Tai nepaprastai įdomus formatas, mums vis dar neįprastas, ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvos menininkai sugalvojo taip papasakoti apie Ignalinos atominę elektrinę, jos žmones, apie visaginiečius. Labai patiko dekoracijos, apšvietimo sprendimai. Esu sužavėta, labai užkabino, labai patiko, todėl nepraleiskite progos ir įvertinkite. Aš manau, kad šis pažintinis spektaklis atskleis nemažai negirdėtų ir nežinomų faktų, pakeis tam tikras nuostatas ar sugriaus įsisenėjusius stereotipus, bus progų susimąstyti, išgyventi jautrius momentus. Čia labai paprastai, bet visai neprastai.

Daugiau apie spektaklį.

Rodyk draugams

Jau tiek kartų skaitėte visokius pastebėjimus apie dizainerės Kristinos Grybaitės darbus, kad šį kartą noriu atrasti šiame, ir vėl, žinoma, pompastiniame interjere tai, kas man patiko. T.y. šį kartą nekritikuosiu, o pagirsiu.

Kadangi niekada nesupratau tos mados tapetuoti vieną miegamojo sieną, man visad tas sprendimas atrodė nykiai, na toks vargo vakarienės variantas, kai nupirktas vienas rulonas ir tik tiek užteko. Bet juk tai netiesa, ne visada toks tapetavimas buvo pasirinktas vien taupymo sumetimais, rinkosi, nes “visi taip daro”. O be reikalo. Pvz. mes taip nedarėme, visur kur buvo numatyti tapetai, ten ir tapetavome visas sienas. Tiesa, dabar kad nesumeluočiau, tai yra viena tokia siena, bet čia pirtyje dizaino elementas ir ne dėl taupymo, o dėl grožio ir dėl to, kad visas sienas tapetuoti būtų buvę be ryšio. Na tai čia mini reabilitacija, bet sakyčiau išimtis, o ne tendencijos aukos. Todėl visi tie, kurie šiais laikais tapetuoja visas kambario sienas yra mano subjektyvia nuomone labai pagirtini. Giriu šeimininkus, kurie patys išsirinko tuos tapetus, ištapetavo visas sienas ir tapetai išties įdomūs, tokių pas mus nelabai ir rasi. Tapetų grožis/negrožis čia jau skonio reikalas, bet tai, kad jie spalviškai įdomūs, tai man patiko. Galbūt miegamajame per intensyvūs, bet gi žadėjau girti.

Dar patiko, kad yra sienų spalvos, kad skirtingi atspalviai, kad nepabijota sodresnių tonų, o ne lengvų atodūsių. Drąsu ir gerai. Ypač patiko prieškambario ar koridoriaus sodri alyvuogių, klasiška spalva. Ir dar tas tapymas sakyčiau visai kokybiškas, lai yra to kičo, bet kokybiškas kičas. Ir dėl to, kad sužaista su dviem sienom, sutikite, vis dėlto originalu ir gera mintis.

Patiko virtuvėje viryklės ir garų ištraukėjo vieta, kad ten paslėpta. Net jei kunkuliuos puodai ar užsiliks kokia neaiški keptuvė, tai niekas to nematys, o svetainėje ir valgomąjame bus visuomet tvarkingas vaizdas. Stalviršis taip pat praktiškas.

Patiko miegamojo spintos sprendimas nišoje, kad padarytas projektas tai vietai ir atitinkama praktinė forma. Toks pats sprendimas, tik mažesnis įrengtas ir koridoriuje - svetainės dalyje.

Labiausiai patiko ir buvo netikėta, kad šeimininkai nepabijojo svetainėje top vietoje pasikabinti išties ekstravagantiškų paveikslų, kurių autorius Aurimas Eidukaitis. Man labai patinka jo specifiniai darbai, ne visi, bet yra tokių, kur visai mano. Ateity manau kokį tikrai imsiu.

Rodyk draugams

Kaip paspartinau auto ir manęs išlaisvinimą. Praktinis patarimas :D

Mano automobilį užstatė tik dėl to, kad kito auto vairuotojas priekinę lempą išsirinkęs remontuotų, išvažiuoti 0 šansų. Kai paklausiau to jauno sportiško vaikino kiek anas užtruks, tai atsakė, kad 5 min., bet iš detalių išrinkimo vaizdo ir tai kaip lėtai jis ten darbavosi savavališkai nusprendžiau, kad min. 15. Paprašiau išleisti, nes mano laikas buvo ant ribos vėlavimo (dabar jau suspėjau, tai turiu laiko pasidalinimui). Atsisakė. Detalizavimas: ar čia laikas tos 5 min., nieko neatsitiks, norėjau ir užstačiau, nenumirsi ir pan stiliuje. Paaiškinau, kad nesiruošiu gyventi pagal jo planus, jis užstatė, o ne aš jį, vėluoju, o jei aš taip užstatyčiau, o jis vėluotų. Ne ir viskas.

Tai tiesiog atsistojau ten arti jo, bet saugiu atstumu ir žiūriu į jį. Tyliu. Liaudiškai sakant stoviu ant dūšios. Ir jis tiek nervinosi dėl to, kad aš ten stoviu, kad pradėjo rėkti: ko čia stovi, eik į savo mašiną. Ir tokiu tonu varė mane lauk. Na bet kur tu mane nuvarysi, man gi šakės kaip reikia išvažiuoti. :D Sakiau, ramiai taip, kad jis nereguliuos ir nenurodinės kur man eiti. Toliau stoviu kaip Melnikaitė. O dar kai vyras rėkia, tai aš tikrai ne ta, ant kurios parėkaus ir pabrukus uodegą eisiu toliau. Manęs šitie fokusai visai neveikia. Rezultatas nuspėjamas - jis mane išleido. Visa istorija, kurią čia ilgokai telefonu maigau, užtruko gal iki 1 minutės.

Rodyk draugams