BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dalinuosi su tokiu geranoriškumu ir tokiu troškimu, kad kiekvienas rastų laiko, net jei esate abejingi britų filmų stiliui ir jūs netrykštate entuziazmu ar ypatingomis simpatijomis, palikite išankstinius nusistatymus šone. Britų dviejų dalių filmas arba mini serialas “The Lost Honour of Christopher Jefferies” yra toks nepaprastai geras, jautrus, jausmingas ir gilus, kad taip pergyvenau dėl pagrindinio istorijos herojaus, kad verkiau ir verkiau, nors galbūt kitiems nesukels tiek emocijų. Čia svarbu viskas, kiekvienas kadras, kiekvienas judesys, mimika, žvilgsnis ir nieko nieko negalima praleisti, nes tai sukuria visumą ir taip kabina, taip suspaudo tuos reikiamus mygtukus, kad negali nejaudinti ši reali prarastos garbės istorija, įvykusi ne taip seniai.

Drama apie ypatingą, idealų visuomenės narį, kiek ekscentrišką ir įdomių manierų, bet be galo taktišką, kultūringą, apsiskaičiusį, išsilavinusį vieno koledžo anglų kalbos dėstytoją, kurį nepalankiai susiklosčiusioms aplinkybėms apkaltino kaimynystėje gyvenusios moters žmogžudyste ir suėmė trims paroms, jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Ir kaip žiniasklaida tiesiogine ta žodžio prasme suvalgė šį nepaprastą, jautrų ir mielą žmogų. Tos skambios ir rėkiančios antraštės, ypatingas dėmesys ir dirbtinai sukurtų įtarimų primetimas, o tiksliau šmeižtas. Kaip iš tokio idealaus visuomenės nario padaro monstrą. Bendradarbių nepasitikėjimas ir nenoras net prisiminti, palaikyti ir tarti palaikymo ar užtarimo žodį, bendruomenės, kaimynų panieka. Kaip jam sekėsi išgyventi, nepalūžti ir kaip jo gyvenimas klostėsi vėliau.

Pagrindinį herojų suvaidinusiam aktoriui Jason Watkins atiteko Britų akademijos televizijos apdovanojimas “Geriausiam pagrindiniam aktoriui”. Jūs negalite praleisti tokios progos ir nepamatyti, kaip puikiai jis suvaidino.

Nepaprastai jautri istorija, filmas pagal tikrus įvykius, kurie sukrėtė ne vieną.

Rodyk draugams

Taip, šiandien pirmą kartą paklausiau Lolita Zero ir Aistės Pilvelytės dainas :D Ir tik dėl to, kad vieno neišrinko, o Facebook’e mėšlo lavina dėl to, kad kaip taip, neišrinko tokio idealaus ir nerealaus, o Pilvelytė iš viso “jokia” žvaigždė, nieko nepasiekusi. Nors dėl pastarojo punkto galėčiau pasiginčyti, ką reiškia nežinoma ir lūzerė. Todėl pažiūrėjau dabar, ramiai ir be išankstinio nusiteikimo, tiesiog tyras rasos lašelis ir baltas lapas.

Abu nepatiko :D

“Lolitos” įvaizdis įdomus. Bet tai viskas, tik tai. Auksu ir ragais bei persirengėliu nieko nepaimsi, net Conchita Wurst pareiškė, kad jos turbinis įvaizdis yra praėjęs etapas, tas vyras jau atsisveikino su moters įvaizdžiu ir, kaip suprantu, miręs numeris. Todėl jei galvojama, kad nustebins pasaulį ekscentrišku numeriu, tai lai galvoja iš naujo. Reikia dar puikios dainos ir gero balso. Na paklausykite kaip dainuoja. Balso tai nėra ir neišgimdysi to ko nėra, brangieji. Balso nėra, tik ne šioje oktavoje, ne tas cypiantis suspaustų “kiaušų” efektas su dūsavimu. Dainos nėra. Ar jūs po perklausimo galite sudainuoti bent priedainį??? Na gi, gerbėjai ir liaupsintojai, šališkieji, pakartokite bent kelias melodijos eilutes, net jei žodžius pramiegojote, na sudainuokite tai, ką dainuotų visa Europa dar metus ir penkis mažiausiai į priekį. Kaip iki šiol mūsų radijo stotys sėkmingai groja net, čia prieš kelias dienas girdėjau, Alexander Rybak - Fairytale 2009 metų nugalėtoją. Ar įsivaizduojate kokia tai buvo tuo metu tobula daina, jei ją leidžia šiomis dienomis ir ji vis dar klausytina. Jau nerašysiu apie kitas, iš viso antikvarines.

Aha. Štai ir viskas. Bandymas bjauriai kopijuoti, kas pirmoje dalyje itin jaučiama ir net negera dėl to, nes dainoje girdžiu legendinės grupės “Erasure” motyvus, tą nuotaiką, o aš esu prisiekusi “Erasure” fanė nuo mokyklos suolo, tai net alerginė reakcija sukilo.

Paklausykite bent kelis “Erasure” top kūrinius ir suprasite kas mane sunervino. Nekenčiu tokių dalykų iš principo. Todėl “Lolita Zero” tiesiog įdomu, netikėtas “tautiškai scenai” įvaizdis ir tiek, ir viskas. Nieko gero reziumė, kad reikėtų plėšytis, koneveikti konkurentus ir raudoti dėl to, kad “Lolita Zero” yra tik zero rezultate.

Aistės Pilvelytės dramatiškas, aštrus ir kovingas įvaizdis, jau taip sunku ir realiai pavargau nuo to, na bet kas nemaloniai nuteikė, tai falšyvos natos, nors ji profesionali dainininkė, bet tos falšyvos natos ir kai jų ne viena - oi ne, tad jei dabar jaudulys, tai kas būtų Kijeve? Daina nepatiko, vėl gi, galioja tos pačios pastabos, kurias jau išdėsčiau, dainą norisi kartoti po pirmo karto, bent priedainį, bent motyvą, o čia nieko, kaip ėjo taip ir praėjo, nei sukėlė kažkokias simpatijas, nei malonias emocijas, tik norėjosi greičiau spausti pauzės mygtuką ir nevarginti nei savęs, nei Aistės.

Kadangi iškilo kita dvikova - Greta Zazza su Aiste Pilvelyte, o iki šol Greta dar konkuravo su Gyčiu Ivanausku, tai Greta visai kitoje balso kategorijoje nei Lolitos Zero užnugaris, kuriam koja kiša per aukštas kabinimas. Ir už Aistę Greta sudainavo žymiai švariau, nors Aistės daina sudėtingesnė kas be ko, bet ne dėl sudėtingos dainos ten vykstama. Todėl jei lyginti Aistę su Greta, tai balsą atiduodu ir statau už Gretą. Gal net į Eurovizijos pusfinalį praeitų, bet prizinės vietos deja nebūtų. Bet bent jau be falšo sudainuotų, taip tikiuosi.

Rodyk draugams

“… vis garsiau kalbama apie būtinybę vartoti mažiau, atsakingiau, sąmoningai. Ar įmanoma vartoti protingai? Kaip to išmokti? Kaip atsirinkti tai, kas ne tik madinga, bet ir tvaru? Ar visada būtina pirkti?”

Ištrauka iš seminaro, kuris siūlomas žmogui už 35 arba 45 eurus! Aš pamėginsiu sutaupyti jūsų 45€! Velnias, aš vis dar gyvenu litų laikais, bet kas, kas gali mokėti net ir 35€ už tai?!

Kaip vartoti mažiau, protingai ir pan.? Nereikia pirkti! :D O dabar rimtai. Yra bazinis garderobas ir visokie priedai, todėl reikia pagal priimtiną stilių susiformuoti bazinį pamatą iš ne rėksmingų spalvų, iš kokybiškų medžiagų, be pretenzingų raštų ir pan.. O tai kas madinga, charakteringa, jei norisi paišlaidauti ir būti trende, tai prie to bazinio labai lengva pritaikyti kažką tokio kitokio, kaip akcentą ar detalę. Tai kas yra ultra madinga šiandien, tai bus lygiai taip pat ultra nemadinga po metų ar pusmečio.

Kiekvienam savas stilius ir bazė savita, tačiau yra pamatiniai daiktai, spalvos, fasonai. Google ir YouTube pilna NEMOKAMŲ konsultacijų, kur stilistai patars ir N pamokų, jei nesuprantam kas tai yra. Pvz mano stilius lengva klasika, casual ir link to, o naujus rūbus ir daiktus perku retai arba mažai, neapsikraunu nereikalingais, nes bazė yra ta pati ir aiški, konkrečios spalvos, kurios veik visos dera tarpusavyje, todėl kelnės, golfas, marškinėliai, nertinis, sijonas, paltas ir kiti daiktai susišaukia kai reikia. Mano ir laisvalaikio kostiumai ar treningai “suderinti”, kad tiktų ilgam laikui.

Perku ir brangesnėse parduotuvėse, ir vidutinių kainų, ir jaunimo, visada žiūriu į daikto kokybę, spalvas, medžiagas - sudėtį ir kokia mano bazė, kas su kuo derės. Rūbus ir avalynę galiu nešioti ir 10 metų senumo, ir 15 m., nes geri ir kokybiški visada aktualūs, nes nesu radikali mados vergė ar emocijų valdoma šopoholikė, neskaitant išimčių, kurių visiems pasitaiko ir slystelėti ne nusikaltimas, nebent piniginei nuostolis dėl neapgalvoto pirkinio. Niekada nedarykite taip, kad nusipirkus kažkokį vuau efekt, po to nerasite savo spintoje prie to batų, rankinės, kitko apskritai ir po to galvos skausmas, nes reikia naujų daiktų, ir kam to reikia? Nereikia labai žavėtis išpardavimais, nes tuomet rizika prisipirkti nelabai reikalingų daiktų, tad verta nepamesti galvos ir laikyti tvirtai save/savo piniginę.

Nerekomenduoju žavėtis Facebook ar Instagram pasaulinių įžymybių rodomais garderobais, nes dažniausiai juos duoda nemokamai reklamos tikslais arba kieno nors žmona, dukra ar meilužė tratina ne savo kruvinu prakaitu uždirbtus, o jei ir uždirbtus, tai neretai ten milijonierės ir gali demonstruoti daug ką. Jūs jų niekada nepavysite ir kam reikia vytis? Gi mūsų vietinės taip pat lyg susigėdusios, kartais, parodo ką turi, o taip pat reklamuoja kitus, bet pavydėti ir aklai kopijuoti nėra ko, taip išvengsite bereikalingo daiktų kulto, išlaidų ir kam to reikia? Jūs negalite daryti klaidų ir pažiūrėjusios tas viliojančias foto uždarote tai ramia širdimi, jei aktualu gyventi ir rengtis su protu.

Dar noriu papildyti apie “kapsulę”, kas taip pat yra apie suderintą pirkimą, bet kapsulė ir taip egzistuoja mano jau aprašytame baziniame variante. Be to, kapsulė ne visada tai tik taupymas, nes jei perki daug vieno sezono drabužių, jei reikia tarkim darbui ofisinių, tai jau nemažai išlaidų, tik tiek, kad labiau apgalvota, nei atsitiktinių daiktų pirkimas.

Jei jums niekuo nepadėjau, tai nieko tokio, gal išties verta suploti 35-45 eurus ir sužinoti kaip nepirkti kiekvieną mėnesį bei ką pirkti.

Rodyk draugams

hardy

Žadėtoji antroji dalis. Labai patiko filmas “Legend” apie 1960-ųjų Londono gangsterių gyvenimą, jiems vadovauja broliai dvyniai, kuriuos vaidina turbinis aktorius, charizmatiškas ir ne vienai suvirpinęs širdį, o vyrus tiesiog žavintis taip, kad komentaruose deklaruoja - šis aktorius mums Nr. vienas pasaulyje, tobulas.

Tom Hardy. Britas Edward Thomas Hardy.

Nuo jo viskas ir prasidėjo, kodėl užsikabinau iškelti aktorių Tom Hardy, nors anksčiau mačiau filmus ir serialus su juo, tačiau labiausiai atsirado noras būtent nuo filmo “Legend”, kaip jis man patiko. Tą laikmetį vaizduojantys filmai dažniausiai patinka, ta visuma, rekvizitai, kostiumai. Kaip kažkada pabrėžiau, tad ir šiame filme tai galioja ir kituose tokio tipo filmuose ir serialuose, kaip kad serialuose apie Pablo Escobaro “Narcos”, “Sons of Anarchy” ir pan. apie gangsterius, narkobaronus, banditus ir kt. kriminalinius, man visada įdomi ir svarbi moteriška linija, tai žmonos, motinos, seserys, draugės, meilužės, prostitutės ir kt., nes jų vaidmenys neretai yra labai stiprūs, charakteriai ryškūs ir spalvingi prototipai. Todėl “Legend” toji moterų linija labai ryški ir svarbi.

Kitas filmas drama “Locke”.

Šis toks labiau “nišinis” ir ne kiekvienam patiks, nes veiksmas tik automobilyje, t.y. jokio veiksmo nėra, visas filmas tik dialogai, Tom Hardy personažas važiuoja automobiliu ir šnekasi telefonu su “visu pasauliu”, tiksliau su įvairiais žmonėmis darbo, šeimos reikalais. Bet man filmas patiko, toks lyg mono spektaklis, negalėjau atsitraukti ir neprailgo. T. Hardy čia puikiai susitvarkė su užduotimi.

Filmas “Child 44″ pagal bestselerį. Mačiau tais metais, kuomet ir pasirodė.

Nors kritikai romaną sudirbo dėl to, kad prasilenkia su buvusia realybe, bet man patiko ir romanas, ir filmas, todėl objektyvumo čia nebus, o T. Hardy ir čia buvo be priekaištų. Apie knygą rašiau tinklaraštyje http://subjektyvi.blogas.lt/tom-rob-smith-vaikas-44-2050.html

Artimiausiuose planuose serialas “Tabo”, kuris jau dabar suka neblogus reitingus ir matyt bus topuose. Pakelti užmestą serialą “Peaky Blinders”, nes peržiūrėjau bene pusę ir kažkaip užsimetė, reikia šį neblogą pabaigti. Toliau filmai “The Drop” ir “Inception” (lyg ir mačiau, bet jau nepamenu kas ten buvo, tad reikia pakartoti).

Rodyk draugams

stadionas
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Šiandien važiuodama pro paminklą korupcijai (kurių tikrai ne vienas, nepamirštame atominės elektrinės ir kitų) galvojau apie Kildišienės tą pilką (jau sapnuojasi) paltuką, kiek aistrų sukėlė tas velnio, oi Juozulio, paltas. Tai ne šiaip sau koks Chanel, Max Mara ar Armani, ne, J. Statkevičiaus, koks kriminalinis šleifas. Ir verkt norisi, koks absurdas, kokia nesąmonė, kokios demagogijos ir kodėl, na kodėl taip yra. Jūs tik palyginkite. Kalba apie konkretų statinį, vieną, tik vieną lizdą, tik vieną korupcijos kloaką, akivarą, š-ūdų krūvą. Verkt norisi, rimtai. Kai pradedi gilintis.

Štai važiavau pro Vilniuje prie “Akropolio” medituojančius nacionalinio stadiono griaučius, į kuriuos kažkada kažkada artimiausiu metu ruošiasi investuoti 94 mln. eurų (kaip rašo žiniasklaidoje 2015 m. pabaigoje ir po to styga nutrūko). Iki 1991 m. buvo sumontuoti stadiono tribūnų pamatai ir dalis tribūnų rėmų. 1993 m. statybos darbai nutraukti. O dar po to kažką ten marinavo ir šaldė, na tuos griaučius, tai irgi skyrė protu nesuvokiamus milijonus. Cituoju: “Į statybas sukišta 100 milijonų litų, iš tos sumos apie 60 milijonų nuplaukė nežinia kur, nes statybų techninę priežiūrą vykdžiusi „Vilniaus kapitalinė statyba“ Valstybės kontrolei taip ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Aukščiausiasis teismas sutartis dėl stadiono statybos paskelbė niekinėmis, prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet, neradus nusikaltimo sudėties, nutraukė.http://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/67749

Po to “Statybos darbai pradėti 2008 m., bet po kurio laiko darbai nutrūko dėl lėšų stygiaus.” Ir dar šaldė. Reikėtų paminėti, kad vien 2008 m. buvo “paskandinta”, tik be alpulio, 33,6 mln. eurų!! Dar papildomai 33,6 mln. eurų. Jūs matote kaip atrodo tas statinys su tiek milijonų, čia varnalėšos lapu š krūvos nepridengsi..

Na taip optimistiškai ir labai sėkmingai prie skirtingų partijų, merų ir veikėjų įsisavino, na nepabijokime to žodžio, mielieji, tiek, kad visiems užteko ir dar anūkams bei proanūkiams tų investicijų pakaks. Tik be pavydo scenų.

Rodyk draugams

Režisierė - Dalia Ibelhauptaitė, scenografijos autorius - Dick Bird (UK).

Turbinė opera, labai gera muzika, arijos ir balsai be priekaištų, kostiumai tikra bomba, o dekoracijos - transformacijos tiesiog veža. Atmosfera superinė. Tokie buvo įspūdžiai po I dalies.

Patiko “Faustas” ir nesigailiu jį pamačiusi, išgirdusi. Įspūdžiai geri, antroji dalis ir transformacijos nenuvylė, patiko šokio dalis ir sumanymas. Tie BDSM dirželiai iki šiol stovi akyse :D Tad jei ruošiatės eiti, turėtų patikti. Nors vėl gi, labiau mėgstantiems klasikinius pastatymus gali kilti abejonių, nes čia bus kitaip, savotiška agresija, su atitinkamais tam tikrais elementais, ryšku ir kontravesiška. Jau ne sykį apkalbėta (skaityti Facebook’e) Kongresų rūmų salė su savais niuansais. Bet aš sėdėjau balkone ir nebuvo bėdų, nei su regėjimu, nei su akustika.

Rodyk draugams