BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Du filmai, už kurių užsikabinau tik dėl to, kad žiūrovai juos įvardino kaip skandalingus, keliančius neigiamas ar stiprias emocijas, tai kas nutrenkia po peržiūros į vieną ar kitą pusę. Mane visada kabina tokie dalykai, ypač kai parašo, kad negalima šito rodyti, visokie epitetai ir pan.. Tai užsideganti lemputė, kad tokie filmai kaip tik žiūrėtini. Nes smalsumas pražudė ne vieną. Iš karto parašysiu, kad filmai patiko ir todėl dalinuosi su jumis. Abu jie “nišiniai” ir tikiu, kad ne kiekvienam patiks, čia reikia žūrėti, jausti, gilintis ir priimti. Svarbios visos detalės ir visi epizodai taip pat, reikia dėmesio ir nusiteikimo taip pat.

Britų ir prancūzų 1999 m. drama “Ratcatcher” (”Žiurkiagaudis”). Apie žmonių gyvenimą avariniuose, itin skurdžiuose socialiniuose būstuose Glazgo rajone, tarp šiukšlių kalnų ir žiurkių, kur purvini kanalai, kur vyrauja šviesos ilgo ir tamsaus tunelio gale nuotaika. Kaip ten auga vaikai, kokie jų tarpusavio santykiai, kokie santykiai su tėvais. Tėvų epizodas mane ne ką mažiau sujaudino, čia tiek meilės, atjautos ir šilumos, tame begaliniame skurde. Pasaulis 12 m. berniuko akimis. Režisierės Lynne Ramsay filmas ir scenarijus toks įtikinantis, kad lyg ji pati ten būtų užaugusi. Beje, apie jos puikų filmą “We Need to Talk About Kevin” tikriausiai ne vienas esate girdėję ar jį matę.

Provokuojanti drama “Lamb”. https://www.youtube.com/watch?v=jCCGvq9QWWU Ne vienas šį filmą vadina skandalingu, įžvelgia pedofiliją, kurios aš tiesą sakant neįžiūrėjau, iš karto tai rašau, nes vis tai kabinama. Taip, istorija gali pasirodyti kontraversiška, juk tai suaugusio vyro ir jaunos mergaičiukės draugystė, pabėgimas “nuo visko”. Tačiau filmas šviesus, na taip, jis savotiškas, tačiau ten viskas kitaip, ne, nereikia žvelgti paviršutiniškai ir avansu nurašyti, tie stereotipai vis dėlto ne į naudą tiems kūrėjams, kurie net nebūtų JAV tokių dalykų paleidę, ir apskritai, daugelyje šalių pedofilijos tema labai skausminga ir jautri. Fimas neuždraustas, todėl faktas toks, kad jokio kriminalo ten nėra. Režisierius ir pagrindinis aktorius Ross Partridge.

Rodyk draugams

contratiempo

Ispanų kriminalinis trileris “Contratiempo”, kuris išties neblogas, kaip kad būna perskaičius neblogą knygą, tos akimirkos nuotaika gera ir po to sėkmingai ją pamiršti. Tai nėra vienkartinis ir nevertas dėmesio, tikrai ne, tai yra vienkartinis vertas dėmesio filmas su geru, dinamišku siužetu. Tai toks filmas, kurį norisi pažiūrėti, nes “visi giria”, ir kodėl jį giria, reikia pasidaryti savas išvadas. Moterys svaigsta dėl ispanų aktoriaus M. Casas, išties žavus, bet ne mano skonio, nes toks per saldus, man labiau patinka Mad Mikkelsen tipo aktoriai.

Filmas iš esmės patiko, todėl apie jį ir rašau. Siužetas gali pasirodyti banalokas ir nuspėjamas, čia apgaulingas įspūdis, nes iš tiesų taip nėra, tai suprasite po peržiūros.

Rodyk draugams

Čia kažkas bus, tokio, jei kas dar nematė, nes aš tik šiandien tai atradau. Filmas “King Arthur: Legend of the Sword”. Režisierius Guy Ritchie, karalių Artūrą vaidina kultino serialo “Sons of Anarchy” žvaigždė Ch. Hunnam, dar skandalinguoju “popiežiumi” tapęs J. Law ir kiti. Anonsas tiesiog turbinis. Bet vis tiek Ch. Hunnam tiek suaugo su baikerių serialu, kad net jo jojimo maniera tokia pati kai važiavo motociklu. Ir visos tos mimikos, žvilgsniai, jis man vis dar princas iš baikerių klubo. Tad jei kas nematė to puikaus serialo, o aktorius patraukė dėmesį, tai pats laikas nusiteikti serialiniam maratonui, nes nieko nebus, vis tiek vieną dieną jį pažiūrėsite ;) Nes net šio filmo muzikinis takelis artimas “Sons of Anarchy” takeliui :D

Rodyk draugams

“A. Užkalnis. Nenormalios bobos eina į kovą, arba klausimas, kurio niekas neuždavė M. Dargužaitei”

Trumpai apie susireikšminimą. Pamenate pastebėjimą apie dirbančias mamas? Tai lygiai ta pati situacija su visais tais, kurie turi aibę kitų užsiėmimų, pomėgių ar darbe sukasi kaip voverės, kurių gyvenimas nesisuka su socialinių tinklų ritmu ir kurie neturi ar laiko, ar galimybių domėtis visais egzistuojančiais reklaminiais ar labdaros projektais. Aš suprantu, kad šis rašinėlis yra dar viena gera proga įgelti dėl jiems vieniems žinomų priežasčių neįtikusiai moteriai, tačiau, ne viskas, kas vyksta tarp Facebook’o “gyventojų” pasiekia visus anapus ekrano. Nereikia tiek susireikšminti ir mušti į vienus vartus. Man M. Dargužaitė kaip žmogus nekelia absoliučiai jokių emocijų, nei simpatijų, nei antipatijų, esu neutrali ir nieko asmeniško neturiu, nežinau aš jos ir dėl kokių priežasčių ji sulaukė kelių žmonių specifinio dėmesio.

Tikiu, kad M. Dargužaitė apie “bobų projektą” sužinojo tada kada sužinojo, o kas čia tokio? Tikiu, kad “boba” jai sukėlė neigiamas emocijas, nes man kelia tokias pačias, boba nėra simpatijas ar malonias emocijas keliantis žodis, tai grubus, nevalyvas, prasčiokiškas, stačiokiškas ir nepatrauklus, bet tam tikrame kontekste jis “fainas” ar kabinantis, kaip kad šio projekto pavadinime. Projektas man asmeniškai nekelia tokių emocijų, tad ir jokio noro ten veržtis nėra ir nebuvo. O ir tai, kad jis, jei teisingai suprantu, pamažu išsikvepia ir kažkuria prasme tampa dar vienu eiliniu reklaminiu projektu, tai atvėso tos, kurios tikriausiai pirmą kartą per itin trumpą laiką užpildė visas kino salės vietas. Galima užkabinti vieną, kitą kartą, bet.. Šaunu, kad moterys organizuoja(si) įvairias pramogas, įtraukia rėmėjus, užsiima įvairia užklasine veikla ir pan., visad patiko visokie klubai, pokalbiai, susibūrimai, bendraminčių pritraukimas ir pramogos. Bet tas noras susireikšminti ir bet kokią kritiką priimti kaip didžiausią įžeidimą, tai neadekvatu. Jei nežinai kažkokio projekto, tai viskas, esi taikinyje, kaip gali nežinoti?

Rodyk draugams

G. Kėvišas lieka :D

Įdarbinęs savo šeimą, per įkurtą Kipre ofšorą plauna milžiniškus pinigus ir gauna pagrindines pajamas, išplauna scenos milijonus (už tiek milijonų, kiek neva sukišta į scenos rekonstrukciją, tikriausiai buvo galima pastatyti naują operos ir baleto teatrą), taip stebuklingai praturtėjęs verslininkas, įsisukęs į meno erdves, sėkmingai statosi prabangų namą elitiniame Laurų kvartale, perka sodybą Molėtuose, kitus NT objektus, Ispanijoje elito kvartale perka sklypą iš G. Vainausko ir statosi vilą. Tikras Ostapas Benderis, kam jums pinigai, patriotai, ką pirksite, brangieji, jūs neturite fantazijos :D

Kiek lankausi LNOBT premjerose, koncertuose, tai pati perku bilietus, kurie tikrai ne pigūs, o tie, kurie sėdi toje ložėje prie G. Kėvišo, su pakvietimais, per pertraukas ir po to dalyvauja banketuose, kurie ten pat organizuojami, elitui ir svečiams. Tai nieko nuostabaus, kad jiems G. Kėvišas yra tautos šviesulys. Negana to, lrytas.lt ne tik kad nekritikavo G. Kėvišo (dėl visiems suprantamų priežasčių), nei vieno tyrimo ar pilkesnio debesėlio, bet dar ir anonimiškai pakrovė ant dabartinės kultūros ministrės :D “Ministrė puola, o reikėtų gintis jai: L.Ruokytė-Jonsson konsultavo G. Kėvišo sūnaus įmonę”

Čia vis prisimenu Kristiną Brazauskienę, kiška tonka ir jos vojažus, ji vargšė, neturi kur gyventi, viešpatie, kaip jai nepalūžti. Jos sūnelis “Draugystės” viešbučio direktorius, to paties viešbučio, kuris “vsio zakonno” sąraše. Neįveikiami ir elite.

G. Kėvišo neribotas cinizmas ir “vsio zakonno” šou tęsiasi, ponai prisiekusieji. Daugiau cinizmo, žmonėms tai patinka :D Rašykite laiškus! O ir kitos citatos iš Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių”. Visos jam ir jo stulbinančiai vadybininko patirčiai taip tinka.

Rodyk draugams

Investuojį į kadrą, apmoki kursus, seminarus, jis vis tobulinasi tam, kad įmonėje dirbtų reikiamos, atitinkamos kvalifikacijos ir profesionalus darbuotojas, o jis išeina. Ne todėl, kad blogos darbo sąlygos ar nekonkurencingas atlyginimas, kitose įmonėse arba identiškas, arba panašus plius minus nedaug kuo skiriasi. Jis išeina, nes jam reikia gyvenimo pokyčių, iššūkių :D (aš kai kartais perskaitau šį žodį, tai vis kažkoks juokas jama, nes tie iššūkiai mėgsta paraleles su sunkumais ir kokia nors nesibaigiančia juosta “šikna” gyvenimo periode), kažin kokių, o dar dėl to, kad normalu keisti darbą. Tokia savotiška išdavystė ir investicijų vagystė. Ar įmonė investavo tam, kad kitai įmonei (ir dar konkurentams) būtų gerai? :D Aš manau, kad nenormalu esant stabiliai tėkmei (ne studentas, ne pavieniai ar atsitiktiniai darbai) dažnai keisti darbą, pernelyg dažnai ir be svaraus argumento. Na čia ne argumentas, bet vis tiek kaip mintis, vadovai juk nekeičia darbo kas keli metai, tam pačiam ir tam pačiam :D Įmonė auga, bręsta, vystosi ir tobulėja su komanda, yra komandos įdirbis, susistygavimas, dermė, kai vienas kitą supranta iš pusės žodžio, žino viską kas kur kada su kuo, nebereikia gaišti laiko apmokymams, pritapimams, o kur dar asmeninės kiekvieno darbuotojo charakterio savybės ar būdas. Yra žmonių, kurie į kolektyvą neša destrukciją, įtampą, kursto vidines intrigas, kažkokias “revoliucijas” kelia, terorizuoja kitus darbuotojus ir pan.. Tenka atsisveikinti, retai, bet pasitaiko tokių “inkliuzų”. Todėl, kad kolektyvas turi būti lyg šeima, vienas kumštis, tik tuomet bus lengva dirbti.

Man rašo (visa diskusija čia FB) svečiai: “Jei darbuotojas išeina visko “primokintas ir priinvestuotas”, tai kaltas darbdavys. Taip jam ir reikia. Aplamai, jei išeina tikrai geras darbuotojas, tai visada kaltas darbdavys ir gali neverkt, nes jam tokio darbuotojo nereikia. Juokingiausia, kad kai toks specialistas nusprendžia išeit, tada visi jį prisimena, pradeda algą siūlyt, pakalbėt prie alaus kviečiaisi ir t.t. O kur anksčiau buvo ? Dabar jau kaip sakoma “pozno mama pit boržomi”.”// “Iš tiesų taip ir yra. Darbdavys kaltas visada, nes jis kuria įmonę ir ne tik jos strategijas, bet ir vidinę, psichologinę atmosferą įmonėje. Geri, seni darbuotojai iš darbo šiaip sau neišeina.”

Aš atsakau: “Jūs mušate į vienus vartus. O jei išeina tiesiog? Toks jausmas, kad jūs vadovaujatės tam tikrais stereotipais, kurie ne visuomet tinka praktikoje. Matote vieną modelį. Nes išeina ir dėl darbdavio kaltės, ir tuomet, kai jo kaltės nėra, išeina ne vien geri ir seni, bet ir kitokie visokie. Pvz. ateina “žalias”, per 3-4 metus darbdavys apmoko, investuoja į mokymus ir žmogus prakunta. Jis pasijaučia itin reikšmingu, nes gi patobulėjo. Ir užsideda karūną. Atsiranda arogancijos ir pan. savybių dominavimas. Jam kiti pasidaro per prasti! Kolektyvas, vadovas, visa įmonė.”

Man toliau rašo: “Na aš pati dirbu tokioje srityje, kad ir aš, ir mano kolegos nuolat sulaukiam įvairiausių pasiūlymų, dirbam kartais keliose įmonėse. Atlyginimas visur panašus, bet daugiausia išlošia tas darbdavys, kuris sukuria geriausią mikroklimatą darbe, daugiausia investuoja be tik į mokymus, bet į bendrą darbuotojo gyvenimo kokybę, patogumą jam atlikti darbą. Tarkim, aš turiu mažų vaikų. Mano vadovė visada į tai atsižvelgia, mes visada ieškom sprendimo, ką daryt, kad ir darbe viskas vyktų sklandžiai ir namuose.”// “Tai kodėl jis nesijaučia reišmingu ? Kodėl kiti per prasti ? Todėl, kad prastas klimatas įmonėje, o dėl to kaltas darbdavys. Jis susirinko kolektyvą ir jis daro biznio strategiją. Kodėl jis pasirinko tokį žmogų, kodėl laukė tiek laiko ir į jį investavo ?” // “Tai yra darbdavio klaida. Įmonę sudaro materialūs ir žmogiškieji ištekliai. Geras vadovas turi numatyti viską: ne tik kada nusidėvės ar suges kokia nors įranga, bet ir kuris darbuotojas “išeis iš rikiuotės”. Šioje situacijoje būdama darbdavio vietoj jausčiausi atsakinga pati padarius klaidą, netinkamai pasirinkdama darbuotoją. O jei taip nutinka nebe pirmą kartą, labai rimtai apgalvočiau, kas mano įmonėje ne taip.”

Aš atsakau: “Jūs toliau mušate į vienus vartus. Darbuotojų manipuliacijos, simuliavimas, nenoras dirbti kai atsiranda rimtesnis užsakymas (pvz restorane banketas, o virėjas “suserga”), nuostolių padarymas arba vagystės, darbo metu darbo imitavimas skaitant forumus, medią, darant “chaltūrą” kitam užsakovui už papildomus pinigus darbdavio sąskaita, išeinant iš darbo pas konkurentus ar į nuosavą naują verslą išsinešami klientų sąrašai ir net gi dempinguojant kuriama priešprieša (ne mikroklimatas kaltas, o savanaudiški paskatai). Nebetęsiu. Kadangi nesate darbdavio kailyje, jūs negalite adekvačiai ir objektyviai vertinti, viską kraudami ant jo ir vertindami teoriškai, jūs net neįsivaizduojate, kiek realiame gyvenime visokių atvejų ir neprognozuojamų žmonių.”

Štai taip, darbdavys visada kaltas.

Rodyk draugams