BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasirodo Lietuvoje yra ir tokių atlikėjų. :D Kasytės beje ir vėl madoj ;) taip kad viskas čia “okei” kaip šioje kaunietės Elenos Davalgienės kurtoje dainelėje.

Jų yra ir daugiau, ponia Elena turi savo paskyrą Youtube, tad ką ji veikia ir kuo praturtina savo laisvalaikį, visi šeimyniniai ekspromtai - viskas ten.

Rodyk draugams

Apie netiesą, noriu pareplikuoti dėl šio komentaro, nes, kaip suprantu, yra ir daugiau taip mąstančių: “Mama pasakojo, kad būdama studente su drauge per puse nusipirko vienus batelius. tarybiniais laikais rūbai santykinai kainavo labai brangiai, gražesni buvo deficitas, tik ,, po baltu,, galėjai gauti . Taciau zmones tada buvo išdidus, vaikščiojo pakelta galva ir niekas net negalvojo pirkti kito dėvėta skudura. beja, žigulius ir moskvicius taip pat pirkdavo naujus pagal paskyra, cia tiems kas prikaisioja senu auto pirkimą.
zmones kapitalizme visiskai prarado oruma, savigarba. TSRS laikais mokykloje mokiausi ir niekada net mintis nešovė, kad žmogus gali ka nors is šiukšlių konteinerio išsitraukęs valgyti!” Iš “Dėvėtų drabužių angaras, į kurį pirkėjai važiuoja iš visos Lietuvos”

Realiai tais laikais žmonės pirko padėvėtus drabužius, tik ne tokiais kiekiais, nes tų kiekių ir nebuvo, nes nebuvo tiek daug parduotuvių ir pasirinkimo nebuvo, todėl dėvėdavo dešimtmečiais tuos pačius paltus ir apskritai buvo ramiau. Kur pirko ir kur buvo galima parduoti? Tai buvo komiso parduotuvės. Komisai prekiavo viskuo, tai buvo daiktų įvairovė, o drabužiai buvo tiesiog komiso dalis. Bet nebuvo pasirinkimo tokio, kaip dabar, tiek daug ir tiek visko, nuo..iki.

Be to tais laikais buvo aktyvesnis dalinimosi bei dovanojimo procesas, pvz. gimus vaikui buvo masinės dalybos bei dovanojimai, tikrai retas vaikas galėjo džiaugtis nauja lovele, nauju vežimu ar visai naujais mutono kailinukais. Lovos ir vežimai “apeidavo” vos ne visą giminę, ir dar po kelis kartus, jei gimdavo antras ar trečias toje pačioje šeimoje. Šliaužtai, vystyklai, suknelės ir kt., visi draugiškai dalinosi ir nebuvo tokių smulkmeniškų pirk parduok santykių kaip dabar, kai skelbimuose mamos prekiauja net ir iš padėvėtų seconhendų visiškai nudrožtus ir suvarytus.

Kai į Lietuvą blokados laikais atkeliavo pirmosios labdaros siuntos, tarp maisto paketų buvo dideliausi maišai nerūšiuotų labdarinių drabužių. Tai buvo pirmoji akistata su dėvėtais drabužiais iš V. Europos, tiksliau Vokietijos. Mes, vaikai, patyrėme savotišką socialinį šoką. Niekada nepamiršiu to momento, kai mokykloje buvo skirstomi tie labdaros maisto paketai ir klasėse buvo iškrovinėjami drabužių maišai. Knisomės po džinsų, megztinių, striukių kalnus. Džiaugėmės, klegėjom, vietoje matavomės, po to tempiau tuos lobius namo ir negalėjau patikėti, kaip tokie puikūs ir madingi drabužiai pasiekė mus, tokių mes akyse neregėjome, kokie geri žmonės juos mums dovanojo. Kokie mes buvome vargšai.

Galbūt dabar rašydama klystu, bet mano prisiminimuose vyrauja būtent tai. Pirmoji pažintis su labdariniais drabužiais, kurie realiai ir buvo labdariniai, nemokami, skirti vargšams.

Apie automobilius trumpai. Jais ne tiek kad tarpusavyje niekas neprekiavo, daugelis net neturėjo galimybės nusipirkti, o ir nebuvo pasirinkimo, be to automobiliai buvo sociumo dalis, visokie garažai, taisymai, vyrų hobiai. Todėl lyginti tarybinius laikus su dabartiniais yra nesąmonė. Dabar viskas kitaip.

Rodyk draugams

kapines

Sakyčiau toks nelabai dėkingas dalykas kritikuoti laidotuvių tradicijas, ypač kitų tautų. Net gi be reikalo, sakyčiau, kritikai veliasi į tokias “analizes” bei rekomendacijas, kaip kitiems reikėtų laidoti, kaip nereikėtų, kas gražu ar negražu, kaip verčiau daryti ir kaip būtų geriau. Kam? Visa ši tema yra atgrasi ir net gi šleikščiai kokti, ypač humoristiniai šliaukeliai. Patys laidokite ir “laidokitės” kaip išmanote, patys kurkite naujas bei puoselėkite savas tradicijas.

Kadangi kelionėse neišvengiamai susiduriu su kapinėmis, jos visos labai skirtingos ir neatskiriama tos ar kitos šalies detalė. Laidotuvėse užsienyje neteko būti ar stebėti iš šono, tiesiog lankiausi įvairių šalių kapinėse, nuo šiuolaikinių iki senovinių. Tai tiesiog įdomu, tas savitumas, bet įdomumas ne liguistas, o toks pats smalsumas, kaip žvelgtum į to regiono architektūrą ar kt. detales. Ypač žavi nedidelės kapinaitės prie nedidukių senovinių bažnytėlių provincijoje. Ypač jei tai aukštai ant kokios įspūdingos kalvos. Tokia nereali aura, o vaizdai… Burtai, magija ir meditacija.

Apie laidotuvių įamžinimą. Turiu savo giminės senovines nuotraukas, dar iš tų laikų, kai būdavo priimta ir normalu susirinkti visiems laidotuvininkams prie karsto namo kieme, nesvarbu ar žiemą, ar vasarą, pozuodavo nuo mažiausio kūdikio iki senimo, susirinkdavo visi masinei nuotraukai. Ir tas ankstesnių laikų (sovietmečio) nuotraukas turiu, kai dar būdavo priimta fotografuoti šarvojimo vietoje prie atviro karsto visus, po vieną, po du, po tris. Nepasakyčiau, kad tai labai baisu ir tragiška. Dabar taip nelabai kas ir fotografuojasi, spėju, pasikeitė tradicijos, na neskaitant išimčių. Bet tos nuotraukos, jos turi kažką tokio. Aš ir vėlesnės kartos atstovai, tiesiog galėjome pamatyti tas apeigas, giminaičius, kurie susirinkdavo tik ypatingoms progoms, kaip beje ir dabar dažniausiai, į vestuves ar į laidotuves. Tai gi, tai mano giminės istorija ir žvelgiu į tuos kadrus kaip į savo giminės istorijos dalį, užfiksuotą nematomų fotografų. Juodai baltą dalį.

Rodyk draugams

portupeja

portupeja

choker

Parymosiu mažumėlę apie savotiškus aksesuarus, kurių, teisingai atspėjote, niekada neįsigysiu ir nesipuošiu jais, nebent pragare. Čia ne reklama ir tikrai nealpėsiu iš susižavėjimo apie tai, kaip svajoju įsisukti. Tad “sorry”. Ir už subjektyvius pastebėjimus taip pat “sorry”.

Jau senokai akį traukia, tiesą sakant ne pačia geriausia prasme, šitie “daiktai”. Nerašysiu visų jų naujoviškų pavadinimų, kurie man absoliučiai svetimi ir svetimybės, tad apsiribosiu savais, kurie realiai atspindi daiktų paskirtį. Retkarčiais kas nors susipančioja pančiuose ir išlenda į viešumą, pasižiūriu ir tiek, bet suprantu, kad tokie daiktai man visad primena žymiai daugiau, nei tiesiog naujadarą aksesuarą, kuris iki šiol sėkmingai tarpo visai kitokioje aplinkoje ir paskirtis jo buvo visai visai kita, deja.

Ką primena? Antkaklius šunims, katėms arba vergams, visokie dirželiniai “dariniai” ant priekinės kūno dalies - fetišistinius ir sadomazo sekso žaidimėlių priedus, o taip pat pavadėlius šunims ar kitiems keturkojams (kur per krūtinę kabinasi), žirgų pančius. Dar tokie odiniai dirželiai kartais kaip privaloma karinės aprangos, pareigūnų uniformos detalė arba kur kabinamas pistoletas po švarkais. Detektyvai ir kriminalistai ar kiti pareigūnai juos labai dažnai segi. Dar primena tuos tokius mažiems vaikams skirtus pavadėlius, kad kai jie tik įsibėgėja vaikščioti, galima dėl saugumo ar tam, kad minioje niekur nepabėgtų “į visas keturias puses”, tai būtent tokie specializuoti yra vienų giriami, kitų peikiami, bet jie egzistuoja. Dar tie dirželiai ant marškinių primena žinote ką? O gi psichiatrinės ligoninės pacientų tramdomuosius marškinius, su tokiais panašiais dirželiais. Čia pirma pasitaikiusi foto, kad suprastumėte apie ką mintis.
dirzeliai

Panašiais diržais pančioja kalinius, kad niekur nepabėgtų, o agresyvūs ligoniai visad su dirželiais, kad kitų nesužalotų ir patys sau bėdų neprisidarytų.

Tie segami ant kaklo šuns ar vergo “antkakliai” jau rytoj bus nebemadingi, tiesiog įspėju, kad verčiau sutaupytumėte pinigų ir nusipirktumėte kažką kitko. Lyg tyčia vakar žiūrėjau vienos stilistės youtuberės laidelę apie šių metų rudens - žiemos tendencijas, tai taip sutapo, kad paminėjo tuos “antkaklius”, kad kas dar neseniai nusipirko, tai lai skuba jais pasidžiaugti, nes jau po penkių minučių bus visai ne madoj. Tad pamojuokite su liūdesiu jiems “ate ate”.

Rodyk draugams

serialas

Reitingai kabinasi į TOP pozicijas, vienas geriausiai vertinamų šio sezono serialų. Draminė linija, scenarijus, aktorių ir operatorių darbas, visuma - 10 balų.

Galima paminėti vien tai, kad vienas iš scenarijaus autorių ir režisierių Steven Zaillian buvo kultinio filmo “Šindlerio sąrašas” scenaristas, o kompozitorius kūrė muziką daugybei serialų, ir populiariąjam serialui “Fargo”. Visuma su kokybės ženklu.

Kaltas ar nekaltas? Įtampa išlaikyta tobulai. Kriminalinių dramų gerbėjams tikra dovana, tad nepražiopsokite, verta.

Rodyk draugams

sermuksnis

Kažkokios depresinės nuotaikos kamuoja tautiečius ir daugėja balsų apie neišvengiamą rudenį, kuris jau dabar užvaldė protus. Oi, susimilkite, dar taip toli iki to rugsėjo, neskubinkite įvykių ir nereikia avansu to niūrumo ir šlapdribos.

(Parašyčiau vienu metu itin populiarų pasiūlymą “aukščiau nosytę”, bet šitas dalykas - palinkėjimas vienas tokių, kad sukelia ūmią alerginę reakciją ir itin nemalonias asocijacijas su infantiliom soc. tinklų neršėjom, net nežinau kodėl tai rašau, vėl dalis smegenų atrofavosi ir atsipalaidavo siūlelis, laikantis ausis.)

O kur dar bobų vasara. Sotus alkano, žinoma, niekada neužjaus, nes… Į detales nesileisim.

Rodyk draugams