BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pinigai

Desperacija ir panikutė kažkokia čia sukasi pastarosiomis dienomis, nežinau kaip pas jus, bet mano smegeninėje jau po truputį įsisuka ta nuotaika, apie kurią “kalbėjomės” prieš naujus metus. Kai ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas reikia kažkaip įsiūlyti, kad spėtų tai padaryti, kol neįsiūlė kiti.

Restoranai straipsniuose guodžiasi, kad jų per didelės kainos ir jie patys nelabai ką domina, o konkurencija juoda juoda. Tikiu, kad juoda, nes net ir tie galintys eiti ten neina ar eina labai retai, o tie, kurie iki šiol galėjo, susirūpino kitais gyvenimo punktais, kuriuos reikia apmokėti, taip pat pabrangusius. Mane žavi, kad Vilniuje tiek daug maitinimo įstaigų, atsidaro vis naujos ir įdomios, bet nėra tiek žmonių, vis dėlto turistai ir atsitiktiniai valgytojai to poreikio nepadengia. Aš visad esu už verslą, tai nuolat deklaravau ir deklaruoju, todėl man gaila tų restoranų, kurie vakar atsidarę tikriausiai pasmerkti greitai mirčiai. Ypač prabangus sektorius.

Knygų pardavėjai blaškosi dėl pirkėjų, vis siunčia visokias nuolaidas su akcijom ir papildomom nuolaidom, tas pagausėjusių tokio turinio laiškų kiekis aktyvumu nenusileidžia batų pardavėjų atakoms, kone kasdien primena, kad gal neturiu knygų ar batų. Jau nekalbu apie SMS atakas, knygos siūlomos ir ten. Galvoju, kad reikia laikinai atsijungti nuo įkyrių siūlytojų, o gal net visam laikui.

Prieš kelias dienas skambina dėl žurnalų prenumeratos. Kažkada prieš kelis metus prenumeravau kitiems šeimos nariams, užsakiau kaip kalėdinę dovaną, praėjusiais niekas manęs telefonu neklausė, ar noriu pratęsti, o dabar ne tik kad siunčia laiškus su priminimais, kad gal norėčiau, bet dar ir skambinti pradėjo. Skambutis buvo tas ženklas, kad tų žurnalų šiemet matyt nelabai kam ir reikia, jei jau taip sujudo pardavimų skyrius. O kokia prasmė skambinti, na šiaip, jei atsakymas aiškus: žinau kur tai padaryti, jei reikės, tai pati užsiprenumeruosiu, sudie. Ir baigtas pokalbis apie nieką. Jei žmogui nereikia, tai jo ir skambutis nepritrauks ar nesudomins.

Dar apie žurnalus. Pamenate, rašinėjomės apie tai, kaip neskaitom žurnalų, jokių, net “Žmonių”, rašiau, kad pas mane jau kiek metų guli net nevartyti, o kiti dar ir celofanuoti, kokių penkių metų senumo. Žinau, nesąmonė, bet buvo tas pirkimas dėl pirkimo, tik įprotis. Nežinau kas man nutiko tą kartą, gal aktyvi reklama, gal pilnaties ar kokio užtemimo poveikis, bet nusipirkau pirmąjį “Užkalnio” žurnalą. Po tiek metų nepirkimo. Bet likimas jo liūdnas, kaip ir anų, vis dėlto nepramušė ant skaitymo. Pažanga tokia, kad nusipirkusi praverčiau, na kaip praverčiami puslapiai per kelias sekundes, o praėjusią savaitę (na įsivaizduojate, kai tiek laiko pragulėjo stalčiuje, o jau senokai antras numeris pardavimuose) pažiūrėjau paveiksliukus, tai čia tuo ir baigėsi. Rasiu kam atiduoti, nes skaityti to nenoriu, vis dar.

Kas mane “sukrėtė”, tai arkliškas šriftas, pajaučiau klastą ir apgaulę, kas pirko tuos puslapius už nemažą kainą ir tikėjosi bent standartinio, tai turėjo nusivilti. Čia kam skirtas toks šriftas? Sutrikusio regėjimo skaitytojams? Nes apskritai moteriškuose žurnaluose nervina tos nesibaigiančios reklamos ir fotosesijos, kur teksto kokie 15%, likusi dalis iliustracijos - reklamos, kaip knisa, jei norės, tai fotoalbumą nusipirks ar internete nemokamai tas nuotraukas pažiūrės. O tokie dalykai kaip arkliškas šriftas, ypač knygose, kai šriftas toks beviltiškas, kad storiausią romaną skaitai lyg kokį elementorių, o kaina gi už tuos puslapius nemaža. Todėl į keliones imu tik tas knygas, kur šriftas normalus ir adekvatus, nes kokia prasmė tampyti tokį svorį.

Patiko (3)

Rodyk draugams



Rašyk komentarą